Nebeįmanoma ramiai gyventi valstybei pūvant iš vidaus


Print

Gyvenu šalyje, apie kurios nenormalią vidaus būklę nebegaliu tylėti ir ramiai į ją žiūrėti ar ją pateisinti, todėl rašau šį straipsnį. Jau nebeturiu daugiau ko prarasti, todėl sakau be jokių užuolankų tai, su kuo susiduriu ir ką matau valstybėje.

Valstybė pūva iš vidaus valdininkų mąstymu, veiksmais ir nesiskaitymu su paprastais žmonėmis. Niekas nevyksta, niekas nedaroma tol, kol kas nors neįtikėtinai žiauraus atsitinka. Tokių atsitikimų kaskart daugėja.

Kraupu, kad žūva daugybė šalies piliečių nuo garbaus amžiaus žmonių iki mažamečių vaikų. Tai aplaidumo, abejingumo, nieko nedarymo vaisiai, kurie jau skinami ne vienetais, o kasdien po kelis atvejus, kurių vis daugėja. Jie pasipylė tarsi iš gausybės rago šiemet tarsi įspėjimas, kad laikas rimtai susimąstyti, kur einame ir kur nueisime su tokia politika.

Pirmiausia – tai socialinė politika, kuri yra nenormali tuo, kad prasidėjo ne šiandien, o beveik tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo nenormaliai pakelti atlyginimai aukštiems teisinės srities pareigūnams – teisėjams, prokurorams ir kitiems išrinktiesiems, – kurių Lietuvoje gana daug, ir toks elgesys jau tada sukėlė socialinę atskirtį, kuri yra nesaikingai nenormali ir praraja tarp paprastų žmonių ir vadinamų išrinktųjų nuolat gilėja.

Tačiau kaltų nėra, o apie tokią padėtį pasiteiravus, kodėl taip padaryta, stengiamasi apie tai nutylėti, atsakymo į klausimą neįmanoma sulaukti.

Buvo metamos visos išgalės susikurti išskirtines sąlygas saviems, labiausiai reikalingiems. Kiekviena rinkimus laimėjusi partija stengiasi pasididinti gerovę pirmiausia sau ir savo aplinkos žmonėms ir jau pradėjo kalbėti, kad pagaliau tapome normali europinė valstybė.

Tik tuos žodžius apie normalumą pratarus, prasidėjo nenumatyti keisti dalykai: pratrūko smurtas, savivalė, nusikaltimai. Dangstant nenorą dirbti ir dvasios ubagystę, priimamas formalus nutarimas, surašomi popieriai, kurių krūvos nuolat didėja ir tai savam rate suvokiama kaip darbas, o ne formalus pliuso padėjimas.

Už popierių krūvų valdininkų greitai nebesimatys, ir padėtis iš esmės tikrai nepasikeis, jei liks toks požiūris į žmones, kurie suskirstyti į dvi Lietuvas.

Kuo esame normalūs?

Gal tuo, kad ištuštėjo kaimai, kuriuose nėra darbo ir niekam galvos neskauda dėl tokios būklės?! Išgražinama miestelių išorė, bet nesirūpinama tų miestelių žmonėmis, ką jie veikia, apie ką mąsto, nepasidomima, kaip žmonės gyvena, ar turi darbo.

Gal normalūs esame tuo, kad iš visų mokesčių mokėtojų pinigų remiamos asocialios šeimos vaikams skirtus pinigus išleidžia alkoholiui?! Remiami tokie asmenys, kurie gyvena iš pašalpų, visokiausių kompensacijų, prisidurdami iš neskaidrios veiklos arba vokeliuose gaunamo uždarbio.

Tokie piliečiai šaiposi iš legaliai dirbančių ir sąžiningai mokančių mokesčius. Tokie tarpsta iš visų mokesčių mokėtojų pinigų ir degraduoja vien dėl to, kad vieninteliu užsiėmimu lieka lėbavimas už – pačiu paprasčiausiu būdu – veltui gautus pinigus.

Gal esame normalūs tuo, kad po atokiausius kaimus ir miestelius vežiojama kontrabanda ir paliekama visiems žinomuose taškuose, kurių nežino arba apsimeta, kad nežino tik už tai turintys būti atsakingi pareigūnai?!

Gal esame normalūs tuo, kad labai dažnai pareigūnai apgina nusikaltėlį, o paniekina ir žemina padorų nukentėjusį žmogų, stengdamiesi jį sumenkinti tiek, kad jis užsičiauptų ir tylėtų?! Tačiau ar tai išeitis, jei tokiu būdu skatinamas piktnaudžiavimas, savivalė, priešinimasis tiesai ir teisingumui.

Gal esame normalūs tuo, kad dažname miestelyje ar bažnytkaimyje nebeliko jokios kultūros įstaigos pradedant mokykla, biblioteka, o baigiant paprasčiausia žmonių susibūrimo vieta – paštu ar parduotuve?!

Gal esame normalūs tuo, kad visai be jokių apribojimų laiko ir vietos požiūriu parduodamas alkoholis nesusimąstant, kad tai nei maistas, nei vaistas, ir jis turėtų būti pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse?!

Gal esame normalūs tuo, kad neaiškiai ir neskaidriai praturtėję apsitvėrė ežerų pakrantes, prie kurių nebegali prieiti paprastas žmogus, gimęs ir gyvenęs vienoje ar kitoje, jam nuo prigimties būtinoje Lietuvos vietoje, į kurią jis yra įaugęs, o ne dirbtinai joje atsiradęs?!

Gal esame normalūs tuo, kad daugelyje žiniasklaidos priemonių matome tik skleidžiamas pasturgalio žinias – sekso propagandą, aukštinamą turtuolių prabangią išvaizdą taip nuvertinant tikrąją žmogiškumo esmę?!

Socialinės apsaugos ministro reikalaujama mažinti socialinę atskirtį, tik tai yra niekšiškiausias prievartavimas, ir jis yra bejėgis tą padaryti vien todėl, kad ta socialinė atskirtis buvo Nepriklausomybės pradžioje dirbtinai sukelta, o jos grąžinti į normalią padėtį nėra kam, nes labai patogu 100 ar net daugiau kartų gyventi geriau nei paprastam žmogui, kuris skaičiuoja centus parduotuvėje. Kiek kartų skiriasi, sakykim, pensija aukšto valdininko, pareigūno ar politiko ir paprasto žmogaus, kas skaičiavo (1000 : 100).

Problemų galima privardyti dar ir dar.

Kur dingo tie mąstantys, kurie turėtų būti visuomenės vedliai, o ne į šiltas kėdes įsikibę išlaikytiniai, kuriems svarbus ne darbo rezultatas, o formaliai padėtas pliusas vadinamųjų jų dorybių sąraše apsiginant tik nuosavo munduro garbę?!

Ar dar yra kam atsakyti į mano iškeltus klausimus, kai mūsų valstybė pūva iš vidaus. Neveltui liaudyje sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos, ir tai taip akivaizdu šiandien.

Rašyk.lt nuotraukoje: teksto autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2016.01.05; 02:02


Prisijunkite prie diskusijos