JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį oficialiai paskelbė apie dalyvavimą 2020 metais vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose, informuoja BBC.
 
D. Trumpas apie siekį būti perrinktam JAV prezidentu paskelbė per renginį Floridos valstijoje, pavadindamas šią valstiją „antraisiais savo namais“. Į renginį Orlando mieste susirinko tūkstančiai prezidento šalininkų, skandavusių „JAV“ ir „Dar ketveri metai“.
 
Didžiulė minia žmonių susirinko pasiklausyti respublikono D. Trumpo kalbos, trukusios apie 80 minučių. „Šįvakar stoviu prieš jus, kad oficialiai pradėčiau savo kampaniją antrajai kadencijai JAV prezidento poste. Pažadu, kad niekada jūsų nenuvilsiu“, – sakė JAV vadovas.
 
Kalbėdamas D. Trumpas nepateikė jokios naujos konkrečios politikos ir naujų planų, bet žadėjo toliau kovoti su nelegalia imigracija, kritikavo žiniasklaidą ir „melagingas naujienas“ (fake news) bei pakartotinai užsipuolė demokratus.
 
„Manome, kad mūsų šalis turi būti prieglobsčiu įstatymus gerbiantiems piliečiams, o ne nusikaltėliams užsieniečiams“, – kreipdamasis į savo šalininkus sakė D. Trumpas ir patvirtino pažadą pasienyje su Meksika pastatyti sieną.
 
Nelegalios imigracijos į JAV pažabojimas tapo pagrindiniu D. Trumpo uždaviniu pirmosios kadencijos metu.
 
Tuo pačiu D. Trumpas apkaltino demokratus siekiu legalizuoti nelegalią migraciją ir teigė, kad jie nori „sunaikinti mūsų šalį“. Pasak D. Trumpo, demokratai „tapo radikalesni, pavojingesni ir labiau pamišę nei bet kuriuo kitu momentu šiuolaikinėje mūsų šalies istorijoje“.
 
„Jie nori sunaikinti jus ir nori sunaikinti mūsų šalį, kaip žinome. Nepriimtina. To nebus“, – teigė prezidentas ir pridūrė, kad demokratai yra „varomi neapykantos“.
 
Savo kalboje D. Trumpas taip pat džiaugėsi dabartine JAV ekonomines būkle, kurios „pavydi visas pasaulis“, ir kritikavo Roberto Muellerio tyrimą dėl tariamo jo rinkimų kampanijos ir Rusijos sąmokslo.
 
Išankstinės apklausos vis dėlto rodo, kad respublikonų atstovas yra pažeidžiamas. Daugiau nei 20 demokratų jau yra paskelbę apie siekį dalyvauti JAV prezidento rinkimuose ir perimti D. Trumpo poziciją.
 
Apklausos rodo, kad D. Trumpas smarkiai atsilieka nuo demokratų kandidato Joe Bideno, žadančio sugrąžinti ramesnius ir švelnesnius laikus, – tokią Ameriką, kokia ji buvo Baracko Obamos prezidentavimo metu.
 
D. Trumpą apklausose lenkia ne tik J. Bidenas, bet ir senatorius Bernie’is Sandersas. Išankstinės apklausos iš tiesų dar nieko nereiškia, nes išankstinės apklausos prieš 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimuose neparodė D. Trumpo populiarumo ir nepadėjo nuspėti, kad D. Trumpas įveiks demokratų kandidatę Hillary Clinton.
 
2019.06.19; 08:11
 

Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abu antrajame rinkimų ture esantys kandidatai į Prezidentus Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų, kone susitarę teigia Eltos kalbinti politologai.
 
Visgi detaliau įvertinus kandidatų patirties, pasisakymo ir politinės laikysenos aspektus, skirtybių galima atrasti ir daugiau nei tik garsiai viešojoje erdvėje pabrėžiami ryšiai su partija. 
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis teigia, kad partiškumas yra bene esminis šių dviejų kandidatų skirtumas. G. Nausėdos nepartiškumas esą jį palieka laisvą nuo partijų įtakų, o I. Šimonytė, priėmusi 300 tūkst. eurų paramą iš konservatorių, neva anksčiau ar vėliau turės grąžinti „skolą“.
 
„Susiejimas su partija turi keletą specifinių bruožų, vienas jų – įtaka. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. O čia šiuo atveju įmesti didžiuliai organizaciniai, finansiniai resursai ir, tu nori ar nenori, turėsi kažkaip į tai orientuotis. (…) Tai yra paprasčiausiai skola, dėkingumo gestas, kurio lauks politinė jėga po to, kai I. Šimonytė laimės prezidento rinkimus“, – tikino profesorius.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
 
Partiškumo klausimą pažymi ir politikos apžvalgininkas, žurnalistas Česlovas Iškauskas, tačiau mano, kad jis nėra toks svarbus, kaip teigia L. Bielinis.
 
„Tapus prezidentu kuriam nors iš jų šita partinė priklausomybė nublunka ir netampa labai aktuali. Simpatijos išlieka, kaip ir Dalios Grybauskaitės simpatijos dešinei politinei jėgai išliko iki šių dienų, bet čia yra žmogaus mentaliteto klausimas“, – tikino jis.
 
Kitas VDU profesorius – Algis Krupavičius – partinę liniją taip pat pažymi kaip esminį kandidatų skirtumą, tačiau kartu pamini ir kitus.
Pavyzdžiui, jo teigimu, I. Šimonytė yra konservatorė su liberalės požymiais, yra liberalesnė ekonomikoje. O štai G. Nausėda esą yra nuosaikus respublikonas – „šiek tiek konservatyvus, bet turi orientacijos į bendruomenę, socialinius klausimus.“
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad I. Šimonytė nuo G. Nausėdos skiriasi savo politine patirtimi ir kalbėjimo maniera. Jo manymu, ši turi daugiau patirties, nes yra buvusi finansų ministre ir ligi šiol dirba Seime, taip pat esą kalba konkrečiau.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
„I. Šimonytė mažiau vengia sunkių klausimų, tiesiau atsako į sunkius. G. Nausėda stengiasi apdairiai kalbėti ir galvoti apie tai, kas daugumai rinkėjų gali patikti“, – sakė R. Vilpišauskas.
 
G. Nausėdos atsargumą yra pastebėjęs ir Č. Iškauskas. „G. Nausėda yra atsargesnis, kategoriškai nėra išsakęs savo nuomonės kai kuriais tarptautiniais klausimais. Žinoma, atsargumas diplomatijoje niekad žmogaus neapvylė, ypač tokiose pareigose, tačiau G. Nausėdos perdėtas atsargumas kelia įtarimą (…), rinkėjus verčia būti atsargesnius“, – Eltai sakė žurnalistas.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad užsienio politikos klausimais I. Šimonytė turi radikalesnį požiūrį į kairiąsias jėgas Europoje, yra palankesnė Europos Sąjungos požiūriu. Su tuo sutinka ir A. Krupavičius, VDU profesorius, teigiantis, kad I. Šimonytė esą ne kartą pabrėžė, kad tęs dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės politiką, o G. Nausėdą esą „gali būti kritiškesnis dabartinės politiko atžvilgiu, nepabrėžia kategoriško tęstinumo“.
 
Tiesa, TSPMI direktorius R. Vilpišauskas pažymi, kad G. Nausėda, skirtingai nei I. Šimonytė, užsienio politikos klausimais labiau pabrėžia santykių su Lenkija stiprinimą.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
A. Krupavičius dar yra linkęs paminėti ir abiejų kandidatų išsilavinimą ir profesinę patirtį. Jo teigimu, G. Nausėda turi daugiau tarptautinės patirties, yra mokęsis ir stažavęsis Vokietijoje, tuo metu I. Šimonytės karjera, politologo teigimu, „itin tiesinė“ – daugiausiai dirbta įvairiose pareigose Finansų ministerijoje, Lietuvos banke ir tik vėliau I. Šimonytė perėjo į politiką, kai tapo Seimo nare.
 
ELTA primena, kad pirmąjį rinkimų turą laimėjo I. Šimonytė, surinkusi 31,31 proc. balsų. Antrasis, nedaug nusileidęs laimėtojai, liko G. Nausėda su 30,94 proc. rinkėjų palaikymu.
 
Antrasis prezidento rinkimų turas bei EP rinkimai vyks gegužės 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.23; 05:00

Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavasaris, kuris baigsis po kelių dienų, buvo labai sausas. Regis, nieko gero nežada ir ateinanti vasara. Klimatologai vis dažniau „guodžia“, kad su tuo reikia susitaikyti – netolimo laiko perspektyvoje bus tik dar blogiau. Nes  žmonija be atvangos siurbia iš žemės gelmių jos syvus – dujas ir naftą, geležies rūdą ir anglį; o visa, kas jau panaudota, t. y. suvartota, siunčia atgal į žemę ir vandenynus, ir į dangų, t. y. į atmosferą, tokiu būdu be gailesčio ją kaitindama.

Žemės sausra, be jokios abejonės, persiduoda ir į žmonių galvas. Ji veikia ne tik protą, bet ir sąžinę, moralinę nuostatas bei būsenas, vis dažniau svyruojančias ir besikeičiančias. Nieko pastovaus. Pastovu, anot jau negyvenančio žmogaus, yra tik mirtis, t. y. visai kita ir gyvųjų dar nepatirta dimensija.

Per ilga ši įžanga į labai paprastus dalykus – visas tas prigimtines žmogaus ydas: besąlygišką valdžios troškimą ir su tuo susijusius melus, demagogijas, vienas kito žeminimą ir menkinimą. Visi mes nuodėmingi, nes ir gimę iš nuodėmės, tačiau, anot vieno išminčiaus, žmogaus misija šioje žemėje – stengtis kuo daugiau atsikratyti tų ydų ir nuodėmių; kuo labiau išskaidrėti, labiau atsiverti žmogui ir pasauliui, mažiau „ėsti“, o daugiau mąstyti apie amžinuosius dalykus, kuriuos gal ir nedaugelis išmano.

Šios pesimistinės mintys užplūsta irgi kaip alinančios sausros padarinys. Ir ne tik jos.

Ko ne pusę metų mūsų protus ir sielas alino, regis, niekad nesibaigsiantys rinkimai. Pirmieji – savivaldybių tarybas, paskui Prezidento; ateinantį sekmadienį – ir į Prezidento, ir į Europos Parlamentą.

Kiek aistrų išlieta, kiek akivaizdžių pretendentų, siekusių ir dar vis tebesiekiančių bet kokia kaina prasprūsti į visokių rūšių valdžias, nesąmonių viešai, žvelgiant tyromis akimis į savo rinkėjus, prikalbėta!

Ir ką gi? O gi nieko.

Atsakau už savo žodžius. Slaptai.lt nuotr.

Nejaugi turime manyti (dar šiek tiek mąstantys), kad koks Mazuronis, ar Puteikis bei kiti į juos panašūs veikėjai, visur, kur tik įmanoma kandidatavę, tokie jau kvaili, jog būtų tikėję laimėsiantys Prezidento postą? Ne, tai buvo tik elementarus, net labai nesistengiant to paslėpti, rinkėjų kvailinimas. Nes kandidatuojantys į bet kur, ir į bet ką, visada galvoja, kad rinkėjai gerokai kvailesni už juos pačius. Kad jų galvose sausra, niekada nesibaigianti.

Nes jeigu ne Prezidentas, tai – europarlamentaras. O ten gal net geriau: tūnai sau toli, niekam nematomas, niekieno nežinomas, nieko neveikdamas, didelius pinigus gaudamas. Na, nebent retsykiais prabildamas abstrakčia fraze: aš atstovauju Lietuvos interesams! (Beje, dauguma jų vis dar sako, kad jie atstovauja Lietuvos interesus). Bet čia tik tarp kitko.

Taigi net šešiolika partijų ir komitetų sekmadienį bandys laimę prasibrauti į Briuselio menes. Daug pašauktųjų, tokių kaip Uspaskichas, Mazuronis, Puteikis su Puteikiene, ir t. t., ir t. t. einančių atstovauti Lietuvą…

Gaila (…) tik, kad pašauktųjų daug, regis, gerokai per tris šimtus), o išrinktųjų bus … tik vienuolika.

Nenusiminkime, broliai ir seserys, užteks ir tų vienuolikos; tik kad nepakliūtų tarp jų tie, kurie „atsako už savo žodžius“, eina „kovoti už Lietuvą“, ir pan.

Nepasiduokite proto sausrai.

2019.05.22; 13:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš pirmą rinkimų turą rašiau: „Klausimas, kas taps Lietuvos prezidentu, kas laimės, Vladimiras Putinas ar Ingrida Šimonytė, Lietuvai gyvybiškai svarbus. Raginu visus tuos, kurie nenori V. Putino oligarchų ir jo slaptųjų tarnybų visiško įsigalėjimo Lietuvoje, atiduoti savo balsus už Ingridą Šimonytę jau pirmajame ture, nes gali atsitikti taip, kad antrajame jau nebus iš ko rinktis. V. Putino ir I. Šimonytės galimybės akivaizdžiai nelygios. Jeigu net JAV prezidento rinkimai neapsiėjo be V. Putino įtakos, tai ką jau kalbėti apie mus.“

Pirmąjį turą V. Putinas pralaimėjo. 

Man sunku vertinti abu kandidatus, Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, iš jų profesinės pusės (esu fizikas pagal išsilavinimą). Kiekvienu atveju abu kandidatai kalba logiškai, moka dėstyti mintis. Abu išmano finansus, ne teoriškai, I. Šimonytė visos valstybės mastu, G. Nausėda – bankų sektoriuje.

Neverksiu, jei Prezidentu taps G. Nausėda. Tikiuosi, jis kada nors nenueis Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio keliu. Tačiau už jį nebalsuosiu. Ir štai kodėl. 

Lietuvos Banko valdybos pirmininką skiria ir atšaukia Prezidentas. Ir jei jis iki užimant postą ilgą laiką buvo susijęs su komercinių bankų veikla, jam gali kilti įvairios pagundos.

Štai neseniai  (gegužės 10 d.) „Lietuvos Rytas“ rašė:

„Gal tai sutapimas, bet iškalbingas: kai dvi stambios įmonės iš SEB banko sulaukė gerokai didesnių paskolų limitų, jų savininkai nemenkomis sumomis parėmė į valstybės vadovo postą nusitaikiusį buvusį šio banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Ypač pasisekė „Rokiškio sūrio“ bendrovei. Vasario 27 dieną SEB bankas ne tik pratęsė paskolos sugrąžinimo terminą, bet ir jos limitą nuo 4,1 mln. eurų už itin patrauklias palūkanas padidino iki 34,9 mln. eurų. Didžiulė paskola buvo suteikta, nors pastaruoju metu „Rokiškio sūrio“ rodikliai nežibėjo. Praėjusiais metais bendrovės pelnas smuko keturis kartus – iki 1,9 mln. eurų, o metinis pinigų srautas tesudarė 13 mln. eurų. Po paskolos sąlygų pagerinimo praėjus kelioms dienoms – kovo 8-ąją – bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa kandidatą į prezidentus G.Nausėdą parėmė 4,5 tūkst. eurų. Kitą dieną tokią pat sumą pervedė ir jo tėvas – pagrindinis bendrovės akcininkas Antanas Trumpa. Kiek vėliau – kovo 31 dieną – tėvas ir sūnus G.Nausėdai paaukojo dar po 4 tūkst. eurų. Iš viso beveik 17 tūkst. eurų parėmę buvusį SEB banko darbuotoją „Rokiškio sūrio“ akcininkai tapo stambiausiais šio kandidato į prezidentus finansuotojais.“

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

I. Šimonytei tokios pagundos kilti neturėtų. Atvirkščiai, būdama Prezidente ji galėtų profesionaliai stebėti Lietuvos banko veiklą visos valstybės intereso vedama.

2019.05.14; 16:12

Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.

2019 metų gegužės 12 dieną Lietuvoje vyko prezidento rinkimai. Kandidatų visa paletė. Pasižiūrėjus į jų siūlomą programą ir pasiklausius požiūrių į įvairias aktualias valstybės programas virš šio lygumų, ežerų ir miškų krašto nušvito įvairiausių spalvų vaivorykštė. Tiek vilties ir apgaulės, tiek savo privačių interesų ir rūpesčio visuomene, tiek sąžinės ir užslėptų gudrybių, naivumo ir racionalaus proto proraiškų, peršamų iliuzijų ir apgalvotų gražių perspektyvų… Ko toje vaivorykštėje nespindėjo…

Labai gražiai skamba žodžių junginys „demokrationiai rinkimai“. Demokratiniai – suprask – visi mes turime teisę pasisakyti tuo ar kitu klausimu. Koks piliečio pasididžiavimas, kad ir jis lemia, kas Lietuvą turi valdyti. Tik ar tikrai taip yra? Ne, neneigsiu to, nes sunku būtų man tą tiesą nuginčyti. Demokratija – tai didžiausias visuomenės laimėjimas. Ir jo Lietuvoje yra. Bet…

Įsivaizduokime, kad esame miško labirinte. Visi norime iš jo išeiti į svajonių kraštą, ir geriausia būtų išeiti trumpiausiu keliu. Visi tikime, kad tų kelių yra ne vienas ir ne du. O kuris teisingas – nieks nežinome. Aišku tik tai, kad geriausia pasirinkti tą vedlį, kuris užkopęs yra į aukštesnį bokštą, nes jo akiratis platesnis. Ir čia prasideda visokios gražbylystės, kuriuo kandidatu galima labiausiai pasitikėti. O ten, kur esame pasimetę, visuomet atsiras ir mulkintojų, ir apgavikų, ir savų interesų meškeriotojų. Kaip kurį kandidatą patikrinti?

Antai Klaipėdoje po įstaigas ėjo agitatoriai, ragindami balsuoti už Saulių Skvernelį. Girdi – žmogus rimtas, protingas, sąžiningas, turi politinės patirties, buvęs policijos viršininkas ir vidaus reikalų ministras… Ko daugiau reiktų? „Tai mūsų žmogus“, teigdavo pabaigoje agitatoriai. Jis ilgą laiką ir reitinguose slankiojo tarp pirmos ir antros vietos. „Todėl už jį balsuodami net ir balso nesudergsime“, aiškinko jiei. Ar tai ne patikimas argumentas?

S.Skvernelis ir R.Karbauskis. ELTA nuotr.

Tačiau žmonės stebėjo šio asmens charakterį ir bandė įminti jo interesus. Juo ilgiau šis asmuo įsivyravo premjero poste, juo drąsiau ėmė šiauštis ir kivirčytis su prezidente. Nenoriu teigti, jog prezidentė nėra neklystanti. Bet, jeigu taip iš tikrųjų ir būtų, geros valios žmogus stengųsi tuos santykius visais įmanomais būdais tvarkyti neskaudžiai, ir bandytų kitai šaliai priimtinu būdu konfliktus spręsti. Deja, šiuo atveju premjeras vis labiau ėmė pasitikėti savimi, ir jam rūpėjo ne tiek problemą išspręsti, kiek sau kapitalo susikrauti. O tas kapitalas buvo jam labai reikalingas, kadangi apsisprendęs buvo rinkimuose kelti savo kandidatūrą į prezidentą. Ir čia suveikė žmogiškoji silpnybė, kurią vis tik dauguma rinkėjų pastebėjo ir pajėgė sveikai įvertinti.

Dar viena jo nelaimė – Mazuronis susidomėjo, kodėl premjeras turto deklaracijoje taip pigiai įvertino savo namą, stovintį ekspozicinėje Neries pakrantės vietoje. Premjeras atšovė, kad tiek finansų komisijia jo namą įvertino, tai kodėl jis pats turįs didinti jo vertę. Mazuronis panoro už tokią sumą tą namą pats nupirkti, ir premjerui neliko nieko kito, kaip sutikti parduoti. Taip norėjo prieš rinkėjus išlaikyti savo gerą veidą. Deja, žmona, geriausia premjero „patarėja“, nesutiko, nes jai tas namas labai patinkąs. Viskas būtų žmogiška, bet tada reiktų tyliai savo namuose sėdėti, kad visuomenei nesimestų į akis gyvenime nuslėptos suktybės. Žiūrovai, ką besakysi, dalis gal prasnaudė šį gudravimą, bet dalis pastebėjo. Ir nežiūrint kažkieno interesų vardu varomos agitacijos rinkimų metu kabinose pasielgė savaip. Dar tie agitatoriai gąsdino – „jei Skverneliu nepasitikėsime, atsistatydins Karbauskis su visa savo valstiečių partija, o tada ateis baubas – Landsbergiukas.

Valentinas Mazuronis. Slaptai.lt nuotr.

Visi norime, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi ir kad žmonėms nereiktų iš čia bastytis po užsienius. Juk vietos ir oro čia yra daugiau, negu užkimštuose Europos miestuose. Tik ar visų tokie idealai? Tiems, kas patenka į valdžią, jiems daug svarbiau gauti ministro postą, negu išlaikyti žmones, kad iš čia nebėgtų. Bet gi ir jie visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau. Bent jau jiems. Čia ir prasideda interesų skirtumai.

Kai prisistato kandidatai į prezidentą, visi kalba, kaip sielojasi Lietuva, kaip ja rūpinasi ir kaip be jos negali gyventi. Kiek tai atitinka tikrovę, rodo Mazuronio pavyzdys. Kaip jis prieš ankstesnius rinkimus, startuodamas kandidatu į prezidentą, rietė, kaip Lietuvą reikia šiltinti, o kai rinkimų neišlošė, išvažiavo į Briuselį, ir nė karto neužsiminė, kad Lietuva liko be šiltinimo globėjo. Jis ir šį kartą nesigėdindamas vėl kėlė kandidatūrą į prezidentą. Naivus ir jis nėra. Žinojo, kad prezidentu netaps. Bet laimi populiarumą, kuris bus reikalingas rinkimuose į europarlamentą, kur algos diplomatinės, o darbo kontrolės jokios ir jokių atsiskaitymų. Ar mes, rinkėjai, tokius gudragalvių triukus suvokiame?

Kad rinkimuose prezidentu netaps Tamoševskis, jis ir pats gerai žino. Bet ir vėl apsukriai naudojasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Ką apie jį kalba jo elektoratas? Dauguma jų žino, kad tai prasta asmenybė. Ir atvirai sako – jeigu būtų kitas kandidatas, šito niekaip nerinktų. Bet kad jiems nėra kito pasirinkimo. Lietuvio rinkti dorovė neleidžia. Tai irgi svetimų įpompuota „dorovės samprata“. Jeigu gyvename vienoje valstybėje, visiems mums bus geriau gyventi, jeigu būsime solidarūs ne savo istorinei (rusų, karaimų, ukrainiečių, žydų… atveju) ar pseudoistorinei bendruomenei, o valstybei, kurioje gyvename ir nesirengiame iš jos niekur bėgti.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Svetimų valstybių interesas yra mus visus skaldyti. Bet už tą skaldymąsi nieks mums rekompensatos nesuteiks, o visi dėl to kentėsime. Negi tai sunku suprasti? Visi norime, kad mūsų namuose būtų geriau, bet dar ir užsienio interesai mus smukdo. O galutiniu atveju ir taip turėsime balsuoti už lietuvį.

Dar apie vieną kadidatą norisi užsiminti – apie Arvydą Juozaitį. Rinkimų debatuose net keli kandidatai teigė, kad pavydi padėties Lenkijoje, vienas net Tamoševskiui pavydėjo, kad tas geriausiai pažįsta tą šalį, kur taip viskas gerai tvarkoma, bet pasimokyti iš to nė vienas taip ir nepareiškė noro. Tai žinokime – jeigu Lenkijoje su tokiomis rinkimų programomis būtų startavę tie patys kandidatai, jau pirmame rate juos būtų laimėjęs Arvydas Juozaitis. Lietuvoje jis liko penktas, bet jo surinkti taškai rodo, kaip tokio tipo patriotai čia nėra vertimami ir tiesiog nereikalingi.

Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas – ar jo programa prasta, ar visuomenė, nepriaugusi prie europietiškų santykių. Bet kas norime savikritiškai apie save kalbėti? Geriau supeikime jo programą.

Televizijos žurnalistams net nesisekė slėpti, kaip jie proteguoja savo nusižiūrėtiems kandidatams, ir kaip bando sumenkinti tuos, su kuriais nemato grobio dalybų. Net ir Jakilaitis paskutinį vakarą nervinosi, nors visai be reikalo, kad kandidatai priekaištavo televizijos neobjektyvumą. O juk padėtį valdyti yra renkami tautos atstovai. Žurnalistai dirba visuomenei, ir nėra jos atstovai, o veikiau turėtų būti jos tarnai. Deja, dar sovietiniu metodu bando įtakoti rinkimus, o juk tai turėtų atlikti visuomenė. Žurnalistų užduotis pateikti objektyvią informaciją, kad patys žmonės galėtų spręsti, kokį modelį pasirinkti. To reikalauja demokratiniai santykiai. Deja, korupcija jau nuo čia prasideda. Mūsų žiniasklaida nėra objektyvi, nes žiūri savo naudos, ne piliečių. Ir kiek jie berėktų – gaudykime vagį, tai patys tuo tarpu rankas kiša į mūsų kišenes.

Grįžkime į straipsnio pradžią. Demokratija – yra didžiausias žmonijos socialinis laimėjimas. Bet ja naudotis reikia mokėti. Turime pirmiausia išugdyti visuomenę. Kadangi ji nepribrendusi, tai gal tą demokratiją velniop? Neskubėkime taip teigti. Tik gyvenime per ilgesnį laiką praktikuodami ir vaikščiodami klystkeliais greičiau išmoksime ir patys subręsime kaip visuomenė. Bet kol neišmoksime analizuoti savo klaidų, tol ilgiau mumis suktagalviai manipuliuos.

Gerai, kad visi turime teisę balsuoti, kaip ir visi turime teisę asmeninį gyvenimą tvarkyti savo nuožiūra. Tik dažnai pajuntame, kad nelabai mums aišku, už ką konkrečiai atiduoti savo balsą. Pakalbėkime su mums patikimu žmogumi, kuris gal labiau išmano, gal labiau politiškai išprusęs, ir jei juo pasikliauname, neretai mūsų balsas mums bus objektyvesnis, negu mūsų ambicijos padiktuotas. Juk tiek kartų ir kitose gyvenimko sferose tariamės, ir negi dėl to nukenčia mūsų prestižas?

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Antrame rate daugiausia šansų rinkimus laimėti turinti Ingrida Šimonytė. Ką sako apie mūsų visuomenę jos iškėlimas į pirmaujančią vietą? Lietuvoje moterys nėra diskriminuojamos. Atsirado smalsianosių, kurie domėjosi, kodėl ji netekėjusi, lyg tai turėtų būti kandidatės yda ar jos kaltė. Bet gerai, kad ši moteris labai santūriai rinkėjams paaiškino, ir problema baigėsi. Ingrida visose rinkimų debatose atsakinėjo labai ramiai ir logiškai. Tai didelė viltis, kad rinkėjai šitai pastebės. Kyla klausimas ne dėl kandidatės išmintingumo, o ar ji, būdama savo terpėje, išlaikys savarankiškumą, ar jos netampys kitos politinės jėgos, kitaip sakant, ar ir ji neapvils rinkėjų, kurie ja pasitikėti nori. Protinga esanti turėtų nebijoti atvirai pasikalbėti su esama prezidente Dalia, kuri turi sukaupusi didžiulę politinę patirtį, ne dėl to, kad kopijuotų ją, bet patirtis visuomet yra vertybė, o ir iš Juozaičio yra ką pasimokyti. Beje, Ingridos misija būtų subrandinti visuomenę solidarią ir susiklaususią. Ne Juozaitis kaltas, kad tauta dar nepriaugo iki jo programos. O tą programą dar turėtų kas nors atgaivinti. Be tų idėjų negyvena nė viena Europos valstybė. Sunkiai be jų versis ir Lietuva. Atmetėme kažkada Stasį Lozoraitį, šiuo metu atmetėme Juozaičio idėjas. Lietuvoje yra vietos visoms bendruomenėms. Bet visi mes turime siekti, kad Lietuvoje būtų visuomenė, siekianti, kad čia, o ne kažkur, būtų gera gyventi.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priminsiu ir dar vieną faktą – jau kalbinį. Pristatinėjant kandidatus vis apačioje slinko užrašai: kandidatas į prezidentus… Jei buvo kalbama apie vyriškius, jau ir čia buvo klaida. Juk tie kandidatai buvo ne į prezidentus, nes ne kelis juos Lietuva rinko. Taigi buvo jie kandidatai į prezidentą. O kai kalbėta apie Ingridą, pasigesdavome užrašo – kandidatė į prezidentę. Jeigu ji būtų išrinkta, ir jos, kaip iki šiolei Dalios, nieks nevadins prezidentu. Ne mažiau iškilmingai skamba ir pareigybė „prezidentė“.

2019.05.14; 07:00

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė paaiškino, ką Dalia Grybauskaitė turėjo galvoje, sakydama, kad sekmadienį vykę rinkimai parodė Lietuvos visuomenės brandą. Pasak jo, šalies vadovė, vertindama Prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus, norėjo pabrėžti, kad Lietuvos žmonės pasirinko ne konfliktu grįstą politinę kampaniją. 

„(Buvo parodytas. – ELTA) atsparumas gąsdinimui ir šantažui, nepasidavimas nurodymams, kaip turi elgtis, nes, jeigu ne, bus papildomos krizės valstybėje, jeigu politinės jėgos netenkins (visuomenės. – ELTA) pasirinkimai“, – „Žinių radijui“ sakė M. Lingė, komentuodamas pirmadienį išsakytą D. Grybauskaitės rinkimų vertinimą. 

Atsakydamas pirmadienį pareikštam „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio nepasitenkinimui, esą prezidentė nebrandžiais laiko „valstiečių“ rinkėjus, M. Lingė akcentavo, kad šalies vadovo rinkimų pirmajame ture išsiskyrė konfliktu grįsta politinė kampanija. 

„Mes turėjome konflikto kampaniją ir turėjome kandidatus, kurie kaip tik siūlė alternatyvas, siūlė susitarti, kurie siūlė vienybės idėjas ir, panašu, pasirinkimas buvo pozityviojoje pusėje, ne konfliktinės kampanijos pusėje“, – pabrėžė jis, galvoje veikiausiai turėdamas „valstiečių“ į prezidentus kelto premjero Sauliaus Skvernelio rinkimų kampaniją. 

M. Lingė akcentavo, kad rinkimų rezultatai tiesiog rodo, jog rinkėjais nebegalima taip lengvai manipuliuoti, kaip, pasak jo, buvo tikimasi iš tam tikrų politinių jėgų.

Galiausiai M. Lingė konkretizavo kai kuriuos, jo teigimu, nesąžiningus rinkimų kampanijos momentus.

„Buvo inicijuotas vienas referendumas tam, kad ateitų žmonės ir balsuotų už tos jėgos kandidatą, Seime matėme įvairių komisijų darbo pasitelkimą, buvo ieškoma priešų, grėsmių įvairiausių visais lygmenimis, matėme šantažo, pykčio, administracinio resurso naudojimą. Tačiau taip pat pamatėme, kad tie dalykai nepasiekė tikslo, į kurį buvo nukreipti“, – apibendrino M. Lingė. 

Prezidentė D. Grybauskaitė pirmadienį pareiškė, kad Prezidento rinkimų rezultatai, rodantys, jog antrajame rinkimų ture varžysis konservatorių keliama kandidatė Ingrida Šimonytė ir ekonomistas Gitanas Nausėda, rodo visuomenės brandą.
G. Nausėda ir I. Šimonytė bus antrajame rinkimų ture. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Šie rinkimai parodė Lietuvos visuomenės brandą. Žmonės turi aiškias vertybines nuostatas, kurios nepaveikios nei pigiam populizmui, nei agresyviam diktatui. Didėjantis rinkėjų aktyvumas rodo, kad vis daugiau žmonių šalyje supranta atsakomybę už valstybės ateitį“, – pirmadienį pareiškė D. Grybauskaitė.

Pasak „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio, šalies vadovė, teigdama, kad sekmadienį vykę rinkimai parodė Lietuvos visuomenės brandą, tiesiog be užuolankų sako, kad jo vadovaujama „valstiečių“ partija ir jos elektoratas yra nebrandus. 

„Žmonės, kurie balsuoja už konservatorius, pagal prezidentę, yra brandūs, ir atvirkščiai, – kas balsuoja už „valstiečius“, jos nuomone, yra nebrandūs. Taip yra be užuominų pasakyta. Aš manau, kad tie, kurie balsavo už Saulių Skvernelį, taip pat yra brandūs“, – Eltai pirmadienį sakė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 06:00

Į antrąjį Prezidento rinkimų turą patekęs ekonomistas Gitanas Nausėda gerokai po vidurnakčio pareiškė, kad kai kurių partijų bandymai kišti koją rodo, kad jis yra nepriklausomas kandidatas. 

„Esu nepriklausomas kandidatas. Man atrodo, tai deklaruota nuo pat pradžių. Kai kurių partijų sutartinės pastangos pašaudyti mums į kojas tiktai byloja, kad esu nepriklausomas kandidatas, kurio prisibijo tiek viena, tiek kita partija“, – kalbėjo G. Nausėda. 

Paklaustas, kaip spręstų tikėtiną politinę krizę, jei iš pareigų atsistatydintų Prezidento rinkimus pralaimėjęs premjeras Saulius Skvernelis, G. Nausėda sakė, kad alternatyvų yra daug. 

„Neatmesčiau tos alternatyvos, kad viskas bus taip, kaip buvę, jei susiklostytų palankiai Europos Parlamento rinkimai šiai partijai. Galima ta pati valdančioji koalicija su kitu premjeru, galima mažumos Vyriausybė. Mažiausiai tikėtina, bet neatmestina galimybė, yra išankstiniai Seimo rinkimai“, – kalbėjo G. Nausėda. 

Jis sakė sulaukęs sveikinimų iš kandidatų Sauliaus Skvernelio, Vytenio Povilo Andriukaičio, Mindaugo Puidoko. Kalbėdamas apie gautą paramą iš politikų, G. Nausėda sakė, kad šiuo metu ne ji yra svarbiausia. 

„Šiuo metu mums daug svarbiau Lietuvos žmonių parama nei partijos parama, nes žmonės, rinkdamiesi net ir tam tikras partijas, kituose, tai yra prezidento rinkimuose, renkasi nebūtinai tų partijų kandidatus“, – sakė G. Nausėda. 

Preliminariais duomenimis, ekonomistas Gitanas Nausėda pirmajame prezidento rinkimų ture surinko 31,18 proc. rinkėjų balsų, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė – 27,16 proc., ministras pirmininkas S. Skvernelis – 22,26 proc. rinkėjų balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.13; 07:00

Penktadienį, gegužės 10-ąją, Lietuvos Respublikos piliečiai paskutinės balsavimo iš anksto savivaldybėse dienos metu balsavo Respublikos Prezidento rinkimuose ir referendumuose dėl Konstitucijos 12 ir 55 straipsnių pakeitimų.

Paskutinę Respublikos Prezidento rinkimų ir referendumų balsavimo iš anksto dieną balsavo 9,45 proc. visų rinkėjų

Gegužės 11-osios duomenimis, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) informacinėje sistemoje gegužės 10 d. balsavusiais iš anksto buvo pažymėta 228 998 rinkėjai, tai sudaro 9,45 proc. visų rinkėjų sąrašuose įrašytų rinkėjų. Iš jų 165 567 balsavo savivaldybėse, 13 403 – specialiuosiuose punktuose ir 50 028 – namuose. Šeštadienį rinkėjai taip pat dar balsuoja namuose visoje Lietuvoje.

Šeštadienį rinkimus namuose stebi apie šimtą visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ savanorių. Savanoriai tarp grubesnių fiksuojamų pažeidimų išskiria slaptumo neužtikrinimą. 

Daugiausiai rinkėjų balsavo iš anksto Neringos (33,35 proc.), Birštono (20,46 proc.) ir Ignalinos rajono (18,15 proc.) savivaldybėse.

VRK primena, kad paskutiniuose Respublikos Prezidento rinkimuose 152 792 (6,02 proc.) rinkėjų balsavo iš anksto.

ELTA
 
2019.05.12; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip ne kartą pats jau esu tvirtinęs, prezidentinių lenktynių dalyvei Ingridai Šimonytei netrūksta žavesio, charizmos, taip pat žinių, reikalingų valstybės reikalų tvarkyme, ji yra politikė moteris, kurios veikloje neįtikėtinai dera elegancija ir kompetencija.

Taigi, atrodytų ji, kaip kandidatė užimti Prezidento postą, visko turi su kaupu, tačiau drauge negalima atsikratyti įspūdžio, kad šio žmogaus prisistatymuose visuomenei kažko dar trūksta dėl mūsų sąžinės ramybės tokio užganėdinimo, kad jau be žvalgymosi į kitus dalyvius imtum ir nubalsuotum už žavingąją pretendentę.  

Štai garsi Delfi.lt komentatorė sako, kad prezidento mantija besimatuojančiai I.Šimonytei trūksta sugebėjimo parašyti tobulą eilėraštį, regis, turėdama galvoje nelabai vykusius pretendentės bandymus paposmuoti facebook aplinkoje. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad prezidentui neprivalu tapti visų galų meistru, be visa ko kito, laisvalaikiu  dar mokančiu piešti, šokti ir dainuoti. Kažin ar toks renesansinio tipo universalumas yra pirmaeilės reikšmės dalykas prezidentui mūsų laikais, ar ne? Taip pat nesu įsitikinęs, kad visų gėrybių tobula personifikacija dėl savo savipakankamumo viename žmogiškame pavidale galėtų ką nors doro nuveikti visų žmonių labui, nesunkiai įsivaizduojant tą aplinkybę, kad žmogų į priekį visų pirma stumia savo netobulumo suvokimas.

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, prisiimant tam tikrą vaidmenį ar išsiruošiant į ilgą kelionę, yra būtinas bent rekvizito minimumas ir ekipuotė, nebūtinai perkrauta, bet su visais reikalingais daiktas, be kurių žmogus iškart pasiklystų kalnuose. Žiūrint šiuo rakursu, niekaip negali atsikratyti minties, kad I. Šimonytei katastrofiškai trūksta didesnio užsiangažavimo lietuvybės reikalui, vis dar nepasiryžtant jai čia įprastą biurokratui atsikalbėjimą pakeisti didesnio širdingumo pademonstravimu. Be tokio užsiangažavimo, kaip atrodo bent man, nevertėjo net kažko pradėti, visos galimos pergalės tampa niekam nereikalingos, beprasmės.

Iš tiesų, labiausiai nuvilia I.Šimonytės retorikoje tai, jog kartais atrodo, kad ji per žmonių galvas ir kreipiasi į kažkokią mistinę tarptautinę auditorija, nelabai pergyvendama dėl to – ar bus išgirsta savo tautos žmonių. Kaip atrodo bent man, net ir prezidentinių rinkimų debatuose formalizuoto teisingumo kazuistika nė iš tolo negali prilygti meilės konkretumo pademonstravimui.

Kandidatų į prezidentus TV debatų metu, atsakinėdama į klausimus,  I.Šimonytė apie visus sveiko proto žmones papiktinusį vandalizmo aktą, išniekinant Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei iškabintą memorialinę lentą, kalbėjo nepadoriai išsisukinėjančiu būdu, taip ir nesugebėjusi pateikti tiesaus atsakymo į klausimą apie tai, kaip privalėtume vertinti tokį šleikštų nusikaltimą, prisidengdama didvyriu Lietuvoje laikomo žmogaus tariamo kontraversiškumo teze. Toks apsidraudėliškų intonacijų kalbėjimas gal ir būtų tikęs dalyvaujant Tel Avivo mero rinkimuose, su ta papildoma sąlyga, kad jau iš anksto esi įsitikinęs, jog čia gyvena tik labai buki, neapykantos apsėsti žmonės, nesugebantys atskirti pelų nuo grūdų, tačiau Lietuvos prezidento rinkimų dalyvio retorikoje šitoks pasažas yra ne kas kita kaip apgailėtinas nesusipratimas, kažkoks nonsensas.

Taigi be didesnių išvedžiojimų pastebėsiu, kad I. Šimonytei labiausiai trūksta to, ko, tarkime, kitas prezidentinių lenktynių dalyvis, toks Arvydas Juozaitis, jau tikriausiai nebesitikintis išbėgti į finišo tiesiąją, turi apsčiai ir dėl savo širdies dosnumo, spėčiau, yra nusiteikęs pasidalinti su kitais, galimas daiktas, taip pat ir su labiausiai perspektyvia laimėti prezidentinių lenktynių prizą laikoma kandidate. Negrabiai tariant, drauge suvokiant išraiškos priemonių neadekvatumą dalyko esmei, – tai yra civilizuotas, atitinkantis laikmečio dvasią ir Europos realijas nacionalizmas, sugebėjimas realistiškai suvokti savo šalies lūkesčius, jeigu norite, įsisąmonintas egoizmas ginant nacionalinius šalies interesus.   Nors nesu joks kryžminimo specialistas, surizikuosiu pasakydamas taip, kad kupinai didžiausių dorybių, puikiajai kandidatei I. Šimonytei  dėl savo, juolab dėl visų mūsų sėkmės dar trūksta kažko panašaus į A. Juozaičio skiepą.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gerai suprantu, koks komiškas kol kas yra jau pats tokių politinių piršlybų, apie kurias tikriausiai nė iš tolo nenutuokia net paminėti asmenys, t. y. nei I. Šimonytė, nei A. Juozaitis, galimybės įsivaizdavimas. Tačiau apie tai šį bei tą, kaip atrodo, nutuokia Gitanas Nausėda, kuris pasikvietė į viešas diskusijas vienas prieš vieną A. Juozaitį, o debatų metu kartojo ir kartojo, įkyriai brūžino, žiūrovams bandė įpiršti mintį, kad tautinių vertybių ir tautos kultūros puoselėjimo klausimais jis esą visiškai pritaria A. Juozaičiui. Žinia, manekenai savaime nelaimi rinkimų, taigi įžvalgus politikas negali praleisti progos pagyvinti savo įvaizdį.

Tačiau, kaip atrodo bent man, niekam neįsipareigojusiam, toli nuo politikos įsikūrusiam komentatoriui, iš neturėjimo ką veikti dabar nediskretiškai besižvalgančiam po kito žmogaus sielos valdas, tarp I. Šimonytės ir A. Juozaičio yra didesnė dvasinė giminystė nei paprastai esame linkę manyti, neįvertindami tos aplinkybės, kad dviejų dorų asmenybių taurumas gali nutiesti tiltus net per juos atskiriančius šviesmečius.

Idealiame Platono idėjų pasaulyje tikriausiai taip ir atsitiktų, kad prezidento rinkimus laimėtų I. Šimonytė, o pralaimėjęs rinkimus A. Juozaitis naujosios prezidentės tarpininkavimo dėka būtų paskiriamas Švietimo, mokslo ir sporto ministru, – tada iš tiesų būtų galima pabandyti apversti pasaulį, vadovaujantis idėjomis (čia privalau išpažinti ir savąjį, žmogaus, dirbančio švietimo sferoje, egoizmą: nesu beatodairiškas A. Juozaičio gerbėjas, bet esu linkęs manyti, kad šiandien anas šauniai atstovauja man brangias idėjas).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau žiūrint labiau realiai, tampa akivaizdu, kad I. Šimonytė yra pernelyg įklimpusi savo aplinkos štampuose, taigi kažin ar ji sugebėtų, net ir esant palankioms aplinkybėms, žengti šimtamylį žingsnį, nekalbant apie atskiriančius šviesmečius, didesnio prasmės derliaus užauginimo linkme. Kita vertus, atsižegnojus nuo tokių idėjų, tikriausiai vis tik laimės ne I. Šimonytė, o kažkas kitas, besivadovaujantis politinės technologijos dėsniais. Nežinau ar kažką paguos dabar štai pasakyti žodžiai, bet tikra tiesa yra tai, kad, nežiūrint to, kas šįkart laimės, mes anksčiau ar vėliau visi pralaimime.

2019.05.06; 06:00

                                         XXX

                       visko per daug o kažko trūksta

                       augmenija netrukus pradės pūti nuo pertekliaus

                       vasaros spalvos pasiekusios piką jau rūgsta

                       apsunkusios krenta nuo lapų erkės

 

                       kai per viršų išsprūdę net debesys stingsta

                       varnai jau lig valios prisikranksėję sotūs

                       užbaigtos formos sapnams netinkamos

                       nesmagi ramybė soduos

 

                        vėl gamta visu paviršiu nutilus

                        iš obuolio centro tik kirmėlė atsirūgsta

                        renesanso tapybos stiliumi

                        visko per daug o kažko trūksta

Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Naglis Puteikis teigia, kad žino, kas yra kaltas dėl socialinių ir ekonominių problemų Lietuvoje. Pasak jo, tai – Lietuvos Laisvosios rinkos institutas (LLRI). N. Puteikio manymu, šios, jo teigimu, lobistinės organizacijos tikslas yra valstybę laikyti mažų atlyginimų zonoje, o „politinis elitas“ – prezidentė Dalia Grybauskaitė, konservatorių atstovė rinkimuose Ingrida Šimonytė, – įsitikinęs kandidatas, keliamus LLRI tikslus palaiko. Visgi, kas konkrečiai veikia po instituto vardu, politikas Eltai duotame interviu įvardinti negalėjo.

Lietuvos centro partijos (LCP) pirmininkas sako, kad jo agresyviai keliami klausimai veikia politinę erdvę ir prisideda prie tokios Lietuvos kūrimo, kurią pats norėtų matyti. Visgi jis pažymi, kad sąlygos kandidatams diskutuoti yra nevienodos. LCP pirmininkas teigia, kad debatuoti yra kviečiamas tik su panašiai mąstančiais – Mindaugu Puidoku, Valentinu Mazuroniu ir Valdemaru Tomaševskiu. N. Puteikis tikina, kad tai yra „politinio elito“, vengiančio šių kandidatų keliamų klausimų, nerašyto susitarimo pasekmė. 

Nepaisant to, kad galimybės daugiau pasirungti su kitais kandidatais ir pristatyti savo idėjas N. Puteikiui trūksta, jis pozityviai vertina šansus išeiti į antrą turą. Tokias prielaidas jam daryti leidžia prieš penkerius metus vykusių rinkimų rezultatai, kuriuos pats kandidatas vertina labai teigiamai. Politikas tvirtina, kad šiuo metu jis turi aiškų savo rinkėją, kuris palaiko esmines kandidato idėjas – progresinių mokesčių, tarėjų grąžinimo ir dviejų lygių savivaldos. Kartu savo rinkimų programoje N. Puteikis yra išsakęs idėją, kad Seimo narius derėtų rinkti tik vienmandatėse apygardose, tačiau interviu Eltai patikslino, kad tai buvo tik rinkiminė provokacija, – iš tiesų taip negalvoja ir programą, likus dviem savaitėms iki rinkimų, dar žada koreguoti.

– Kaip vertinate šią rinkimų kampaniją apskritai?

– Lyginant su 2014 m. rinkimų kampanija, dabar dalyvauja visi norintys. Tada partijos pačios save apribojo, dauguma sutarė, kad Dalią Grybauskaitę išrinktų. Socialdemokratai tik vaizdavo, kad Zigmas Balčytis yra jų kandidatas. Jis visu kūnu sakė, kad, gink, Dieve, už jį nebalsuotum. Galima pasidžiaugti, kad šįkart – demokratija.

Šiandien, deja, dauguma kandidatų išpažįsta Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) primestą religiją, kad prezidentas yra tik užsienio reikalams.

– Kodėl LLRI?

– Lietuvoje politiniam elitui tezes, dogmas suteikia LLRI skleisdama informacija per žiniasklaidos priemones. Jų ekspertų pasirodymai vyrauja visoje žiniasklaidoje, ir toms tezėms gali paprieštarauti tik labai drąsūs žmonės – Raimundas Kuodis, Aušra Maldeikienė, Romas Lazutka. Bet teisės klausimais vyrauja LLRI suformuota mintis, kurią išpažįsta ir buvę, ir esami teisės fakulteto dėstytojai, Konstitucinio Teismo teisėjai, ypač Vytautas Sinkevičius. Jeigu nukrapštytume šitą dirbtinį dažų sluoksnį, pamatytume visiškai kitokį vaizdą. (Prezidentas. – ELTA) turi įtaką skiriant Lietuvos banko, Konkurencijos tarnybos, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovus. Tai per šiuos svertus prezidentas gali labai smarkiai veikti vidaus ekonomiką, vidutines algas, kainas, bet nė vienas Lietuvos prezidentas tuo nesinaudoja.

– Turite omeny dabartinę prezidentę?

– Dalia Grybauskaitė, sakyčiau, blogesnis variantas. Jei Valdas Adamkus buvo demonstratyviai nusišalinęs nuo pajamų nelygybės klausimo, tai D. Grybauskaitė aktyviai veikia, kad pajamų nelygybė ir toliau didėtų. Nes ji nė karto savo kadencijoje nei projektų teikė, nei viešą poziciją pareiškė. Iš esmės ji irgi pripažįsta LLRI pagrindines tezes. Jos teigia – Lietuva yra kitokia šalis negu Europa. Jeigu kitur yra progresiniai mokesčiai nuo pagrindinių pajamų, tai Lietuvą jie sugriautų, jeigu kitose šalyse tarėjai yra visuomenės garantas, kad teismai vykdo teisingumą, LLRI kartu su teisės korifėjais aiškina, kad tarėjai yra labai bloga institucija, brangiai kainuos. Trečias dalykas – esame vienintelė valstybė, neturinti dviejų lygių savivaldos. Jauni politikai išauga iš renkamų valsčių ir tada keliasi į aukštesnį savivaldos lygį. Mano manymu, dėl to mūsų politikai mažiau atstovauja žmonėms, nes nekilo iš apačios.
Pinigai. Slaptai.lt foto
 
Tai trys labai aiškūs dalykai, kuriuos mums primetė LLRI. Trys dalykai, kurie Lietuvai nereikalingi, kenkia ir trukdytų vystytis. Tai šis naratyvas yra primestas, ir nė vienas kandidatas negali iš to išlipti. Kadangi aš agresyviai bandau šias temas primesti, jos pradeda rastis. Netgi Ingrida Šimonytė vienuose debatuose pasakė, kad skirsis nuo Dalios Grybauskaitės, nes kišis į vidaus politiką. Mano galva, tai yra lūžis ir revoliucija Lietuvos elito sampratoje. Jaučiuosi prie to prisidėjęs, jaučiuosi atlikęs vieną iš daugelio savo kandidatavimo misijų.

– Kokias dar misijas turite išsikėlęs?

– Parodyti tai, ką kalbėjau prieš 5 metus. Kad Latvijos ir Lenkijos BVP vienam gyventojui yra panašus į Lietuvos, tuo metu algų skirtumas… Dabar ekonomistas Boguslavas Gruževskis savo studentams demonstruoja gaires, kaip kyla vidutinė alga Europoje ir kaip kyla Lietuvoj, – mes nesivejam. Tada prieš 5 metus kėliau klausimą – paaiškinkite, kodėl. Niekas nereagavo. Politinis elitas, kandidatai ir dabar sėkmingai nereaguoja. Aš kalbu kaip į vatą. Mes atsiremiame į tylų žodinį nerašytą susitarimą, kuris nebūtinai yra susitarimas. Tiesiog kairė su dešine išpažįsta tą LLRI postulatą, kad Lietuva turi būti mažų algų šalis. Neva pas mus mažos algos, tada atplūs „Google“, „Facebook“, kitos korporacijos, „barklajai“, bankai. Ir čia bus labai daug darbo vietų, ir visi bus patenkinti. Nieko panašaus. Prieš 5 m. pateikinėjau statistiką, kad niekas čia neplūsta. Atvirkščiai, lietuviai plūsta iš čia į tas šalis, kur yra progresiniai mokesčiai, darbdaviai moka didesnius mokesčius ir didesnes algas. Ir laikau, kad šitų mažų algų politika yra didžiausia emigracijos priežastis. Tai mano antroji misija – priversti atsakyti, kur dingsta pinigai. Kodėl Latvijoje, Lenkijoje didesnės algos. (…) Lietuvoje nėra debatų. Nėra politinės satyros, politinės karikatūros ir nebuvo politinių debatų. Yra tik rinkimų metu. Kur galima visuomeniniame radijuje ir televizijoje padebatuoti apie progresinių mokesčių perspektyvą Lietuvoje arba kur dingsta pinigai? Niekur. 

– Rengiamose laidose.

– Tik debatų metu. Ir jeigu mane kviečia, tai tik su Mindaugu Puidoku. Negaliu šitų klausimų užduoti Sauliui Skverneliui, Gitanui Nausėdai, Ingridai Šimonytei. Komerciniai portalai riboja galimybes. Nevertinu jų – smerkiu visuomeninį transliuotoją. Privalote tai organizuoti tarp rinkimų – organizuokite.

– Minėjote, kad tik su M. Puidoku tenka diskutuoti… 

– …„Žinių radijuje“ ir su Valdemaru Tomaševskiu.

– Kaip manote, kodėl yra skirstomi kandidatai?

– Dar yra atsarginis variantas, – jeigu negali V. Tomaševskis su M. Puidoku, yra Valentinas Mazuronis. Sąmoningai išlaikomas Lietuvos politinio elito susitarimas – neįvedinėti progresinių mokesčių, nesugrąžinti tarėjų. Nepatogius dalykus elitas bando nustumti. Kandidatai turėtų progą grąžinti klausimus į darbotvarkę. Bet kada mus uždaro… aš su V. Tomaševskiu vienos nuomonės šiuo klausimu. Tai mes tarpusavyje diskutuosime? Apie ką?

– Tai manote, kad jūsų kalbamas turinys prieštarauja „politinio elito“ krypčiai?

– Taip, nes būtų nepatogu. Reikėtų kalbėti apie LRT. BBC yra LRT. Tam tikra prasme kiekvienas Lietuvos gyventojas moka mokesčių dalį, kad LRT būtų išlaikytas. Tai LRT ir turi kompensuoti šiuos dalykus. Šiuos, turiu omeny LLRI, surenka iš turtingiausių korporacijų ir turtingiausių žmonių pinigus ir jais užpila komercinę žiniasklaidą. Ji daro biznį. LRT yra tam alternatyva. Ir anglai galvos nesuka – BBC visa tai užpildo. LRT šios misijos neatlieka, – vadinasi, žmogus, gyvenantis Kelmės ar Plungės rajone, kuris dirba žemės ūkyje ir neturi laiko, ateina vakare pažiūrėti „Panoramą“ ar komercinį kanalą (bet nemato. – ELTA), ką šneku ar šneka mažesni kandidatai, kas yra nepatogu didžiajam politikos elitui, jis to negirdi. Ir kai ateina laikas balsuoti, balsuoja už tą, kas turi daugiausia pinigų. Išeina, kad LRT misijos neatlikimas iškreipia rinkėjams vaizdą galvose, ir vargšai rinkėjai balsuoja už tuos, kurie juos laiko mažų algų zonoje. Ratas užsidaro. Jį atidaryti gali tik LRT.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

– Ar jūs iš tikrųjų siekiate laimėti rinkimus?

– Prieš 5 metus man sakė, kad gausiu 1 procentą, gavau 9. Buvau ketvirtas, nors neturėjau nei partijos, nei struktūros. Esant tokiai didelei konkurencijai, niekas nežino, kaip susiklostys proporcijos. Bet aš iš tikrųjų siekiu pateikti į antrą turą. 

– Bet Eltai esate minėjęs, kad tikrieji jūsų tikslai kiti, – pavyzdžiui, gauti viešumo.

– Visų partijų vadovai daro tą patį. Kadangi mūsų partijos atsarginių suolelis yra trumpesnis, tai aš dalyvauju dažniau negu kitų partijų vadovai. Partijai didėjant, jungiantis prie jos rimtesniems partneriams, būtinybė man dalyvauti visuose rinkimuose atitinkamai mažės.

– Ar tai – rinkimas politinio kapitalo ateities kovoms – nėra žaidimas su rinkėju? 

– Mano ir Lietuvos centro partijos rinkėjas pažįsta mane. Prieš 5 m. aš dėsčiau tą patį, siekiamybė yra ne mano asmeninės ambicijos, nesu narcizas. Partijos lyderiai privalo dalyvauti visuose debatuose, visuose rinkimuose. Čia kaip sportininkui, – jeigu nori dalyvauti olimpiadoje, turi dalyvauti visose kontrolinėse ir atrankinėse varžybose. Mums olimpiada yra prezidento rinkimai – čia yra didžiausi debatai. Aš siekiu rinkėjams pristatyti savo asmenines ir partijos idėjas, tai yra mano pareiga ir pagrindinis tikslas. Aš tą ir darau. O idėjos sukelia diskusijas, diskusijos sukelia įstatymo projektų atsiradimą ir priėmimą. Aš kalbėdamas keičiu Lietuvos gyvenimą, ko aš ir noriu. Ne savo. Mano kalbėjimas mažina emigraciją. Jeigu I. Šimonytė pradeda kalbėti kaip aš, tai jūs įsivaizduokite. Rimtas reikalas. 

– Mūsų interviu metu ne kartą minite I. Šimonytę. Kodėl?

– Nes ji aiškiausiai pasisako už LLRI postulatus. Aiškiai debatų pradžioje kalbėjo prieš tarėjus, konservatorių frakcija Seime balsuodavo prieš tarėjus. Ji yra doriausias LLRI atspindys. Kiti išsisukinėja – Gitanas Nausėda vienuose debatuose pasisako už, kituose – tarsi prieš, jis toks nepagaunamas. Tai aš ją pasirinkau dėl to, kad ji geriausia LLRI atstovė.

– Daug minite ir LLRI. Kas tai yra, jūsų supratimu? Kai kalbate bendrai apie visą institutą, skamba mistiškai.

– Lobistinė organizacija, kuri taip nesivadina, bet tokia yra. Turtingiausi Lietuvos žmonės, Lietuvos ir užsienio įmonės kasmet suformuoja milijoninį biudžetą, kurio didžioji dalis skiriama mokėti žiniasklaidai už ekspertų publikacijas. Antroji dalis – ekspertai, pavyzdžiui, Remigijus Šimašius gi kilęs iš ten. Ir tie ekspertai viską aiškina. Pagrindinė misija, – kad mokesčiai turtingiesiems būtų mažesni ir algos mažesnės negu pas kaimynus. Ir institutas labai sėkmingai su šiomis misijomis susitvarko. Po mano aštrios kritikos per pastaruosius Prezidento rinkimus jie pradėjo slėpti rėmėjus – buvo auksiniai, sidabriniai ir bronziniai. 

– Minėjote Remigijų Šimašių, turbūt ir prezidentas Žilvinas Šilėnas? Kas dar?

– Nenoriu kalbėti pavardėmis, nes samdomas darbas – juos pasikviečia…

– Kas pasikviečia?

– Tas, kas valdo institutą.

– Kas valdo?

– O ką žinau? O koks skirtumas? O kodėl turėčiau aš tai daryti? Aš kalbu apie problemą, – kad turtingiausios įmonės ir žmonės sukūrė lobistinę organizaciją su milžinišku biudžetu, kuri tvirkina žiniasklaidos savininkus. Galiu tik suvokti iš atminties, kas buvo auksiniai rėmėjai – SEB, „Swedbank“, draudimo kompanijos, su Lietuvoje veikiančiais ar kitų didžiausių Europos bankų privatūs pensijų fondai.

– Pagal tai, ką kalbate, skamba, kad esate kairiųjų pažiūrų kandidatas.

– Šablonai, primesti to paties LLRI.

– Bet esate minėjęs tai.

– Koks aš kairysis? Vokietijoj būčiau net ne Angelos Merkel, bet Krikščionių demokratų sąjungos narys. Anglijoje progresiniai mokesčiai yra gėris. Niekas nė nereaguoja, nes taip kalba visos partijos. O Lietuvoje, jeigu sakau progresiniai mokesčiai, – kairysis. Tai palaukit, čia civilizacijos atributas. Aš nesu kairys.

– Jūsų elektoratas nėra kairiųjų?

– Lietuvoje viskas apversta aukštyn kojom – juoda vadinama balta. Kol socialdemokratai dantis sukandę nepateikė Seimui tarėjų institucijos sugrąžinimo koncepcijos, tol už šitas kalbas buvau vadinamas populistu. Už progresinius mokesčius 5 m. buvau vadinamas populistu. Tai dabar didžiulis progresas – nebesu populistas. Kai G. Nausėda per debatus pasakė, kad yra už progresinius mokesčius, supratau, kad štai – atėmė antrą sertifikatą.

– Kas konkuruoja dėl jūsų rinkėjo?

– Niekas nekonkuruoja. Dabar labai aiškiai supratau iš debatų, kad turiu savo rinkėją. 

– Esate minėjęs, kad pasisakote už tai, kad Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardoje. Dar laikotės tos minties?

– Moksliniai tyrimai sako priešingai. Aš nesu pasisakęs taip kategoriškai.

– Jūs į savo šių metų Prezidento rinkimų programą esate įtraukęs.

– Pavadinkime tam tikra rinkėjų ir rinkimų provokacija. Moksliniai tyrimai rodo, kad ten, kur yra vienmandatės sistemos, ten judama dvipartinės sistemos link. Mes to nenorėtume. Europos kultūros margumynas yra jos širdis, jos tradicija ir stiprioji pusė.

– Tai kaip suprasti šią provokaciją?

– Jūs pastebėjote ir perskaitėte – pirmas žurnalistas, perskaitęs mano programą.

– O ką galvoti jūsų rinkėjams?

– Tai buvo bandomoji tinklapio versija, pristatysiu savo programą visai netrukus. Padarysiu programos pristatymą aiškesnę, su aštresnėms tezėmis. Manau, šią vietą išimsiu.

– Savo programoje taip pat teigiate, kad norėtumėte bendradarbiauti su išeiviais. Kaip balsuosite netrukus vyksiančiame pilietybės referendume? 

– Už dvigubą pilietybę. Nes žmonės varomi iš Lietuvos susivienijusių lobistų LLRI, turtingiausių žmonių ir Lietuvos „politinio elito“. Ir ta mažų algų politika žmones ir išvaro. Tiek Lietuvos, tiek užsienio sociologai, apklausę mūsų išeivius (tvirtina. – ELTA): pirma emigracijos priežastis yra materialinis nepriteklius, nesugebėjimas pragyventi su tokiomis algom. Antra – valdžios nežmoniškas elgesys. Tu ateini į įstaigą – tave apšaukia. Trečias yra dvasinis, psichologinis diskomfortas. Lietuviai blogai jaučiasi savo šalyje. Visus tuos dalykus sukuria Seimas savo sprendimais. Juos šita tarnavimo tik turtingųjų interesams politika išstūmė. Jokiu būdu negalima atimti pilietybės.

– Jei būtumėte prezidentu, būtumėte kartu ir kariuomenės vardu. Koks turėtų būti BVP?

– Vėl tas pats lipimas ant grėblio. (…) Paimkime partijų pasirašytą susitarimą, kad būtų 2,5 proc. Kas jūsų prašė? Donaldas Trumpas prašė 2. Kodėl darot 2,5? Kas – karas? Absurdas. D. Grybauskaitės ir politinio elito noras pataikauti Vokietijai ir Prancūzijai. Niekaip nesuprantu – vokiečiai skiria 1,25 proc,. ir mūsų politinis elitas tyli. Lenkai priekaištauja. Kur Vokietija skiria sutaupytą vieną? Vidaus ekonomikai, darbo vietoms, kitiems pramonės sektoriams. (…) Mes pataikaujam. Kam? Emmanueliui Macronui, kuris šneka apie tai, kad reikia kurti Europos pajėgas? Kitas dalykas – Trumpas prašė. Jeigu mes norime JAV karinės bazės Lenkijos teritorijoje, jeigu mes neatsižvelgsime į D. Trumpo prašymą (…) ir paprašysime bazės arčiau Suvalkų trikampio (…), tai mums pasakys – jūs laikėtės 2 proc. prašymo? Mes neturime kito pasirinkimo – turime pasakyti D. Trumpui „taip“. Bet kam 2,5?

– Pabaigai, sakykit, kas sudaro jūsų komandą? Tikrai ne Laura Radzevičiūtė.

– (Juokiasi). Noriu paskelbti savo komandą vėliau. Porą bendražygių perėjo į kitas politines jėgas. Bet du iš trijų tūkstančių, sakyčiau, labai mažas procentas, lyginant su kitomis partijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 10:00

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Ukrainoje vyksta antrasis prezidento rinkimų turas, kuriame rungiasi dabartinis šalies prezidentas Petro Porošenka ir komikas Volodymyras Zelenskis, seriale vaidinantis prezidentą.
 
Manoma, kad netikėtai politiniam elitui V. Zelenskis ir gali laimėti rinkimus, praneša naujienų agentūra AFP.

Kai 41-erių metų V. Zelenskis prieš Naujuosius metus paskelbė kandidatuosiąs prezidento rinkimuose, žmonės manė, kad tai pokštas.

Tačiau gyventojų nuomonių apklausos rodo, kad P. Porošenkai gresia pralaimėjimas, nes žmonės pasipiktinę skurdu, korupcija ir besitęsiančiu karu su Maskvos remiamais separatistais.

Balsavimas prasidėjo 8 val. ryto ir tęsis iki 20 val. vakaro, tada tikimasi sužinoti, kaip balsavo apklaustieji rinkėjai, o pirmieji preliminarūs rezultatai turėtų paaiškėti keliomis valandomis vėliau.

V. Zelenskio pergalė atvertų naują puslapį Ukrainos istorijoje, kur per pastaruosius du dešimtmečius valdžia po masinių protestų keitėsi du kartus, o šiuo metu šalis įsivėlusi į jau penkerius metus trunkantį karinį konfliktą prieš Maskvos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje.

Ukraina priklausoma tiek nuo tarptautinės paramos, tiek nuo Rusijos energijos, todėl kitam šalies vadovui teks susidurti Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Tarptautiniu valiutos fondu.

53-ejų metų P. Porošenka pareiškė, kad V. Zelenskis yra politikos naujokas, netinkamas būti vyriausiuoju kariuomenės vadu karo metu.

Tačiau jo varžovas, įgudęs komikas, pasinaudojo žmonių nusivylimu kyšininkavimu, skurdu ir 13 000 gyvybių nusinešusiu karu.
P.Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Šią savaitę agentūros „Rating“ paskelbta visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad už V. Zelenskį balsuotų 73 proc. žmonių, o už P. Porošenką – 27 proc.

P. Porošenka į valdžią atėjo po 2014 m. revoliucijos, kurios metu buvo išstumtas Kremliaus remiamas režimas, o netrukus po to Rusija aneksavo Krymo pusiasalį.

Tačiau nemaža dalis iš 45 mln. gyventojų mano, kad provakarietiškos revoliucijos pažadai nebuvo iki galo ištesėti.

Užuot dalyvavęs susitikimuose rinkimų kampanijos metu, V. Zelenskis rinkosi komedijos pasirodymus, o savo politines žinutes skelbė socialinėje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, kreipdamasis į savo 3,7 mln. „Instagram“ sekėjų.

Dėl netradicinio politikos atskalūno stiliaus V. Zelenskį imta lyginti su politiku tapusiu Italijos komiku Beppe Grillo ar JAV prezidentu Donaldu Trumpu.

Tačiau lieka neatsakytų klausimų dėl V. Zelenskio ryšių su kontraversiškai vertinamu oligarchu Igoriu Kolomoiskiu, kurio televizijos kanalai transliuoja pramogų pasaulio atstovo laidas.

Ekspertai sako, kad V. Zelenskio politinė programa geriausiu atveju yra neapibrėžta ir tebelieka neaišku, kas užimtų pagrindines pozicijos jam atėjus į valdžią.

Šeštadienį P. Porošenka kreipėsi į rinkėjus, ragindamas ukrainiečius dukart pagalvoti prieš atiduodant balsą už jo konkurentą.

„Penkerių metų prezidento kadencija nėra komedija, kurią galima laisvai išjungti, kai ji tampa nebejuokinga, – jis rašė feisbuke. – Tai taip pat nėra siaubo filmas, kurį galima lengvai sustabdyti.“

P. Porošenkos rėmėjai jį giria už kariuomenės reformą ir Ortodoksų bažnyčios atskyrimą nuo Rusijos įtakos. Tačiau pirmajame ture P. Porošenka surinko perpus mažiau balsų nei V. Zelenskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 14:21

Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Koks turėtų būti Lietuvos vaidmuo tolimesniame Ukrainos politiniame kelyje – klausimas, į kurį kandidatai į prezidentus atsisakė nevienareikšmiškai. Tiesa, daugelis jų sutaria, kad nepaisant Ukrainos vidinių problemų, kaip korupcija ar oligarchų įtaka, šalis verta paramos kelyje į Europos Sąjungą. 

Pasak premjero Sauliaus Skvernelio, Ukraina yra viena pagrindinių Lietuvos partnerių Rytuose, kovojanti ir dėl savo šalies, ir dėl visos Europos ateities. Tad, tvirtino jis, lietuvių parama ukrainiečiams neturėtų apsiriboti žodžiais, ji turi būti įvairi, ir materialinė. Tiesa, jis pažymėjo, kad Ukraina iš savo pusės turi vykdyti reformas. 

Konservatorių į prezidentus keliama Ingrida Šimonytė pažymėjo, kad tokie reikalavimai, kaip reformų vykdymas, yra pagristi iš Europos Sąjungos, tačiau kartu, samprotavo politikė, tai atveda į užburtą ratą, kuomet nėra apdovanojančios garantijos. Jos teigimu, Ukraina turėtų turėti aiškų tikslą stoti į Europos Sąjungą, o Lietuva advokatauti kaimynei kariniame konflikte, taip pat prisidėti prie reformų. 

Kad Ukrainos narystės ES galimybė pasistūmėjo būtent Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai, paminėjo Arvydas Juozaitis. Jis kartu pažymėjo, kad svarbu sulaukti Ukrainos prezidento rinkimų rezultatų, kurie lems santykių su Rusija toną. „Esam prieš tam tikrą tamsią dėžę“, – LRT televizijoje vykusiose debatuose sakė jis. Kandidatas į prezidentus taip pat paminėjo, kad Lietuva nemažai įtakos Ukrainos atžvilgiu turi ir dėl to, kad į šalį atvyksta migruojanti darbo jėga. 

Į Ukrainos ateities klausimą ekonomistas Gitanas Nausėda pažvelgė per socioekonominį kontekstą. Jis pabrėžė, kad į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai jaučiasi gerai ir yra čia priimami. Taip pat jis teigė suprantantis, kad šalis, turinti ir vidinių problemų – korupcija, klanų valdymas, ir išorinių – karo veiksmai, negali lengvai vystytis. Bet kandidatas į prezidentus sako tikintis Ukrainos ateitimi, jei ši sugebės išsaugoti demokratines institucijas. 

Tuo tarpu Ukrainos ateitimi suabejojo europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Jo teigimu, Ukrainos tolesnę eigą lemia šalies gyventojų mentalitetas, kuris, samprotavo europarlamentaras, yra panašus į Vidurio Azijos, kur korupcija turi gilias šaknis. „Perspektyvos nėra geros“, – sakė jis tikindamas, kad Ukrainai galima mesti lėšas kaip į „bačką“ be dugno. Pasak kandidato, iš šalies išvyko 5 milijonai gyventojų ir mano, kad gali išvažiuoti dar tiek pat. 

Kandidatas į prezidentus Mindaugas Puidokas sako esąs tikintis Ukrainos ateitimi, tiesa, pasak jo, tam reikia pažaboti oligarchus. M. Puidoko teigimu, jam yra tekę kalbėti su Rados nariais, kurie teigė, kad po Prezidento Petro Porošenko išrinkimo korupcija tapo dar didesnė. Tad Ukraina „turi pasveikti nuo šios ligos“, antraip nebus galima įgyvendinti jokios realios reformos. 

Eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis teigė, kad reformoms įgyvendinti Europos Sąjunga Ukrainai yra skyrusi virš milijardo eurų paramos ir kad rezultatas verčia daryti išvadas, jog šalis yra sudėtingoje situacijoje. Pasak socialdemokratų keliamo kandidato, Lietuva turi būti teisinga Ukrainos atžvilgiu ir aktyvi šalyje vykdomų reformų rėmėja. 

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis taip pat akcentavo, kad didžiausia problema Ukrainoje yra korupcija ir oligarchai, valdantys arba turintys didžiulę įtaką. Pasak kandidato, tai yra pagrindinė problema, kurią reikia spręsti šiai šaliai, antraip įgyvendinti reformas bus labai sudėtinga. Jis sutinka, kad Lietuva turi padėti ukrainiečiams, tačiau neužmerktomis akimis, o realiai vertindama situaciją. 

Tuo metu Naglis Puteikis tikina, kad kuo mažiau Lietuva mokys Ukrainą, tuo bus geriau. Pasak jo, čia su korupcija kovojama prasčiau nei Ukrainoje – jo teigimu, ten skiriamos baudos yra didesnės, specialieji prokurorai yra atskirti nuo generalinio prokuroro ir parlamento. „Jeigu ukrainiečiai mokytųsi iš mūsų, jie privatizuotų komunalinius ūkius ir antstolius. Gerbiami ukrainiečiai, nedarykite taip, kaip daro Lietuvoje kovoje su korupcija“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.16; 06:00

LSDP kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis teigia neturįs konkurentų šalies vadovo rinkimuose. Socialdemokrato teigimu, politinės kairės flange jis yra vienintelis tikras kandidatas, nes kiti arba neturi pažiūrų apskritai, arba tiesiog veidmainiauja. 

Eurokomisaras deklaruoja manąs, kad ekonomisto Gitano Nausėdos ir buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tikrosios pažiūros prasilenkia su tuo, ko reikalauja šalies Konstitucija, o premjeras Saulius Skvernelis, pabrėžia jis, apskritai neturi politinio veido. 

Visgi, užtikrintai tvirtina V. P. Andriukaitis, dabartinis Vyriausybės vadovas šansų laimėti prezidento rinkimus neturi. Politikas neslepia, kad jį kankina tik viena dilema – ar premjeras, pralaimėjęs šalies vadovo rinkimus, ant stalo padės atsistatydinimo iš šiuo metu einamų pareigų prašymą. 

Dabartiniam Vyriausybės vadovui V. P. Andriukaitis ypač kritiškas. Eurokomisaras piktinasi, kad S. Skvernelis neklausė jo patarimų važiuoti į Europos vadovų tarybos susitikimus ir tuo, kad pastaruoju metu dėl to persigalvojęs – tiesiog nori provokuoti konfliktą su prezidente Dalia Grybauskaite. Jis į sveiko proto rėmus netelpančiais vadina ir premjero atliktus žingsnius užsienio politikoje. Visgi, pabrėžia V.P.Andriukaitis, sunku pagal gėdingumo laipsnį palyginti, kas šiuo atžvilgiu labiau „pasižymėjo“ – S. Skvernelis ar prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Socialdemokratų keliamas kandidatas kritikos strėlių negaili ir G. Nausėdai. Jo teigimu, ekonomistas, kalbėdamas apie politinių partijų vienijimą ar užsiminęs, kad jam labiausiai kliūna socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio darbas, tiesiog demonstruoja savo politinį neišprusimą. V.P. Andriukaitis kategoriškas – pirmasis ministras, kurio galvos reikėtų pareikalauti po to, kai Vyriausybė grąžins naujajam prezidentui įgaliojimus – finansų ministras Vilius Šapoka. 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V.P. Andriukaitis identifikavo ir, jo nuomone, pagrindines „ligas“ dabartinėje Lietuvos užsienio politikoje, įvertino Lietuvos ir Rusijos santykių situaciją ir tai, kokios politikos laikytųsi Kinijos atžvilgiu. 

– Leiskite pabūti tiesmukam – nesate kotiruojamas šių rinkimų lyderiu. Jus priskiria vadinamajam antrojo rato kandidatų sąrašui. Kai kurie šios grupės politikai net neslepia, kad prezidento rinkimus išnaudoja savo ar savo politinių struktūrų populiarumui didinti. Ko iš tikrųjų siekiate jūs? 

– Aš netikiu nei pirmu, nei antru ratu. Tai yra politologinės statistikos ir nuomonių apklausų mitologija. Galiu pasakyti, kodėl manęs mažiau viešosios visuomenės diskurse – aš tik balandžio pirmąją pradėjau (prezidentinę kampaniją. – ELTA). Tai yra atsakymas tiems, kurie pradėjo prieš dvejus metus. 

Aš kalbu kaip tas, kuris griežtai laikėsi komisaro pozicijų. Netgi nesielgiau taip, kaip Dalia Grybauskaitė (būdama komisarė. – ELTA) – nekritikavau šios Vyriausybės taip, kaip, kad ji kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Aš pasakiau – reikia elgtis padoriai, atsakingai ir teisingai. 

Todėl atvykęs į Lietuvą pranešti Komisijos ataskaitų apie ekonominę šalies prognozę, šalies raidą, perspektyvas ir Europos semestrą viešai nekritikavau valdžios, viešajame diskurse to nebuvo (…) Tad dabar, išeinant į startą, mano tikslas yra labai aiškus – prasiveržti į antrąjį rinkimų turą. Aš labai rimtai dalyvauju rinkimuose. 

– Kas šiuose prezidento rinkimuose yra jūsų konkurentai politinėje kairėje? 

– Jūsų klausimas turėtų būti užduotas kitiems kandidatams. Kairiojo, socialdemokratinio politinio flango atstovas esu vienintelis – tai su kuo man konkuruoti, jei esu vienintelis? 

– Manote, kad esate vienintelis politinės kairės vėliavą nešantis kandidatas tarp visų pretendentų į šalies vadovus? 

– Aš konkuruoju su tais, kurie dangstosi kairiosiomis frazėmis, kurių galvose yra visokių idėjų, pradedant nuo ultranacionalistinių, baigiant ultrakonservatyvių, jeigu kalbėtume politologine kalba. Apskritai pastebiu, kad staiga visi pradėjo kalbėti apie gerovės valstybę kaip apie kokią muziką. Kas čia atsitiko? Kas nutiko, kad Gitanas Nausėda, kurį pažįstu daug metų, kuris yra atsakingas už daugelį dalykų Lietuvoje, staiga pasidarė gerovės valstybės skleidėju, nors pats prisipažįsta, kad yra centro dešinės konservatorius ir dar išpažįsta „reiganomiką“. 

Tie, kurie nors truputį mokėsi politologijos ir žino, ką reiškia „reiganomika“ ir gerovės valstybė, turėtų suprasti, kad kalbama apie du antipodus. Gitanas Nausėda sako, kad yra „reiganomikos“ šalininkas, tačiau naudoja gerovės valstybę, kurią iki tol paminėjo gal 6 kartus. Panašiai ir su Ingrida Šimonyte. Ji kalba, kad reikia susitarti, kokios mes gerovės valstybės norime. 

Tačiau Šimonytė buvo ministrė, ji prisiekė laikytis Konstitucijos. Mano klausimas jiems visiems, koks yra įteisintas modelis Lietuvos Konstitucijoje. Cituoju: valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas. (…) Tai reiškia, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tuo tarpu žvelgiant į dešimties metų perspektyvą turime 100 tūkst. gyvenančių super gerai ir 830 tūkst., kurie patiria skurdą arba jiems gresia skurdas. Ar galima čia iššifruoti bendrą tautos gerovę? 

– Jeigu vyktų diskusija tarp dviejų ideologijų – liberalizmo ir socialdemokratijos – liberalai sakytų, kad laisvoji rinka ir asmens intereso išaukštinimas ir atspindi bendrą labą, o kartu ir tautos gerovę. 

– Bet aš ne apie tai. Aš pagavau jus. Jei padėjai ranką ant Konstitucijos, prisiekei vykdyti Konstituciją, kurioje parašyta – bendra tautos gerovė. Jei tu esi finansų ministras (…), ką reikia daryti mokesčių politikoje, fiskalinėje politikoje, kai matai didžiulius pajamų skirtumus? Ką tu turi daryti pasakęs, kad prisiekiu? 

– Skirtingos politinės ideologijos skirtingai apibrėžia metodus ir kelius, kurie, reikia pažymėti, veda į tą patį tikslą – visuomenės gerovę. 

– Bendra tautos gerovė buvo visuotinis piliečių susitarimas 1992 metais patvirtinant Konstituciją. Kitaip sakant, ultraliberalizmo modelis prieštarauja Konstitucijai. Kai tu esi liberalas viešojoje erdvėje – diskutuok, bet kai tu tampi ministru, ką tu turi daryti – vykdyti Konstituciją. Pavyzdžiui, mokslas (aukštasis. – ELTA) turi būti nemokamas. O kaip yra gyvenime? 

Jeigu Šimonytė, buvusi finansų ministrė, šiandien kalba, kad konstitucinis modelis nėra aiškus, tai reikia jai išaiškinti visus konstitucinius straipsnius. Juk Konstitucinis Teismas Lietuvai pasakė labai aiškiai – Lietuva yra parlamentinė, demokratinė ir socialinė valstybė. Aš visada gyniau šias pozicijas ir niekas manęs šiandien negali apkaltinti veidmainyste. Gali apkaltinti tik tuo, kad mano politinėje (socialdemokratų. – ELTA) frakcijoje aš buvau mažumoje. 

Taigi tai, ką dabar kalba Šimonytė ir Nausėda, yra tiesiog politinė mimikrija, veidmainystė. Reikia žvejoti balsus, todėl į lūpas ir dedama tai, ką visuomenė nori girdėti. Testamente parašyta, kad negalima tarnauti Dievui ir Mamonai. Taigi negalima tarnauti ir bankams, ir valstybės gerovei. 

Šimonytė ir Nausėda abu yra dešiniųjų pažiūrų, abu šiandien tik dangstosi kairiąja frazeologija ir kairiąja ideologija, nes jiems reikia laimėti daugiau balsų, abu atsakingi už finansų krizę ir abu atsakingi už tą laikotarpį (…). 

– O kaip dėl premjero Sauliaus Skvernelio, jis, priešingai nei Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, tiesiai sako esąs kairysis. 

– Skvernelis sakosi, kad yra kairysis, o aš manau, kad jis yra bet kas. Jis startavo nuo policijos komisaro, buvo Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas, vėliau pabandė šokti į socialdemokratus, po to nukeliavo pas „valstiečius ir žaliuosius“. Mano klausimas, kas jis yra politiškai? 

– Jūs atsakykite. 

– Aš atsakau, jis yra absoliutus politinių pažiūrų neturėjimo pavyzdys. Jo komunikacija yra nutaikyta į tai, kad jis šiuo metu konfliktuotų su Dalia Grybauskaite. Kai aš pradėjau komisaro darbą, dar 2016 m. pabaigoje Skverneliui pasiūliau nutraukti praktiką, kai prezidentė važinėja į Europos vadovų tarybą. Aš pasakiau jam, kad jis turi vykdyti Konstituciją, nes šalies ūkis ir Vyriausybės kompetencija yra aprašyta labai aiškiai – jis tiesiog įpareigotas važiuoti į Europos vadovų tarybą. Premjeras man atsakė, kad jis kol kas prastai kalba angliškai, nors tai yra visiška mitologija, daug vadovų ten kalba tik savo kalba. 

– Jums taip kalbėjo pats premjeras? 

– Taip, tai tikri mūsų pokalbio faktai. Antra, jis pasakė, aš nenoriu pyktis su prezidente, kad nori įsisukti (politikoje. – ELTA), kad tokia tvarka gali būti, nes jį tai tenkina. Tuomet aš pasakiau, kad premjeras turi važiuoti ten, kur yra išimtinė Vyriausybės kompetencija, kad prezidentė neturi teisės kištis į valstybės biudžeto formavimą – tai išimtinė Vyriausybės kompetencija. Tad dabar kyla klausimas, kodėl Skvernelis neklausė mano žodžių, o trejus metus sutarė su Grybauskaite. Tik dabar pradėjo pyktis. Atsakymas – reikia konflikto. 

– Ką jūs norite pasakyti? Premjeras, neseniai užsiminęs, kad visgi Vyriausybės vadovas turi važinėti į Europos vadovų tarybos susitikimus, pakeitė nuomonę, nes nori konflikto? O gal jis taip sako, nes pramoko anglų kalbą? 

– Kiek jis pramoko anglų kalbą – neturi jokios reikšmės. Kaip ir minėjau, jis dabar taiko į pozicijas, kuriose, švelniai tariant, jis matuojasi švarkelį, kuris jam kol kas ir nesuprantamas, ir nežinomas. Supraskite, jis turėjo teisę jau trejus metus važinėti į Europos vadovų tarybą. O Lietuvos Vyriausybės vadovai nuo 2008 metų ten nėra buvę, prezidentė 10 metų tai uzurpavo. Apskritai europiniai reikalai kabinetiniu lygiu ir politinės atsakomybės lygiu nėra suvokiami. Pasakykite, kokią aiškią poziciją suformulavo premjeras apie Europos Sąjungos tolimesnę raidą ir ateitį? (…). Ar girdėjote, kad jis išeitų ir pasakytų, žinote, kadangi Didžioji Britanija išeina, struktūrinių fondų parama mažėja, todėl mums reikės dengti kofinansavimą, o mes perskirstom tik 30 procentų per biudžetą, kofinansavimui mes negalėsime sukaupti lėšų, nes tada dar labiau didės socialinė nelygybė ir viešasis sektorius, kurio padėtis ir taip bloga, patirs tikrą krizę. Ar girdėjote apie tai? 

– Pakalbėkime apie politines batalijas šiek tiek bendresne prasme. „Valstiečių“ lyderiai ir premjeras piešia baugius scenarijus Lietuvai ir Vyriausybei, kad jei laimės „ne tas kandidatas“, kils didžiulių grėsmių. Jūs matote pavojų šaliai, jei laimėtų kuris iš dabar kandidatuojančių reitingų lyderių? 

– Visų pirma Lietuvai jau dabar kyla grėsmė, nes Lietuva yra pamažu turtėjanti šalis, BVP pamažu auga, tačiau galimybių gauti geresnį išsilavinimą, nemokamą sveikatos apsaugą – priešingai – mažėja. Tai, kad socialinės atskirties grėsmė yra milžiniška, yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Skvernelio Vyriausybės veiksmai yra tokie kosmetiniai, kurie nesprendžia problemos. Tai, ką jie daro, yra grėsmė, jie nesusitvarko su pagrindinėmis problemomis. Tai yra grėsmė mums. 

– Ar einate į rinkimus turėdamas konkrečių misijų. Vienas kandidatas sakosi būsiantis taikdarys tarp konfrontuojančių partijų, pirmiausia tarp konservatorių ir „valstiečių“. 

– Aš neįsivaizduoju, ką kalba Gitanas. Ar jis katinas Leopoldas? Buvo toks filmukas… Pamenate? Tai tegu Gitanas tą filmą pasižiūri. Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kad yra skirtingos politinės mokyklos. Kaip galime sutaikyti Friedmaną su Stieglitzu? Tegu jis man pasako, kaip tai galima padaryti. Niekus kalba, o visi niekus komentuoja. 

– Tai konfliktus, kurie pastaruoju metu tiesiog žaižaruoja tarp valdančiųjų ir opozicijos, traktuojate kaip natūralų politinį procesą? 

– Pažvelkime, kiek tarp šių partijų yra panašumų, požiūrį į žmones, į šeimas (…) Raskite man dešimt skirtumų tarp konservatorių ir „valstiečių. Tačiau Skvernelis ir Karbauskis puikiai žino, kad yra žmonių, kurie nukentėjo nuo Vagnoriaus ir Kubiliaus reformų ir kuriems žodis „konservatoriai“ yra raudonas skuduras. Todėl taikintojų čia nereikia. Reikia sugebėti mobilizuoti didelę dalį visuomenės, kuri iš tikrųjų nori pokyčių. Lietuva gali tą padaryti. 

– Grįžkime prie klausimo. Nausėda, kalbėdamas apie taikinimą, kalba apie partijų lyderių susodinimą prie vieno stalo. Tačiau ir jūs apie taikinimą kalbate, bet norite mobilizuoti visuomenę? Kaip tai padaryti? 

– Nežinau, apie kokį sutaikinimą kalba Nausėda, apie tą patį kalba ir Šimonytė. To nei reikia, nei apskritai tam yra reikalo. Kaip susėsti prie stalo leiboristams ir konservatoriams dėl, pavyzdžiui, Brexito? Atsakykite. Tokie pareiškimai yra tiesiog politikos neišmanymas, ateina žmonės, kurie nė akimirkos nėra buvę ten ir kalba iš laikraščių, vadovėlių ir iš to, ką jums pasiūlė patarėjai. 

Mano misija yra labai aiški, visi pažangieji vienykitės, nes Lietuva yra kryžkelėje. Mums reikia dar kartą apsibrėžti konstitucines normos, jos turi būti padengtos ištekliais, nes konstitucinis susitarimas 1992 m. pagrindė socialinę Lietuvą ir jokie plokšti mokesčiai ir minimalistinė valstybė negelbės (…). 

– Jūs apie tai kalbėdamas tarsi metate užuominas, kad liberalizmas ir liberaliomis vertybėmis grįstos politinės programos prieštarauja Konstitucijai. 

– Taip, taip ir yra, jos prieštarauja. Mūsų Konstitucija negarantavo Friedmano modelio. 

– Tačiau Konstitucija garantuoja saviraiškos – ideologinės, religinės ir panašiai – laisvę, net įgyvendinti gėrį visuomenei, vadovaujantis to paties Friedmano ar Nozicko idėjomis. Tačiau palikime ideologinius ginčus, jie yra neišsprendžiami. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, ką pirmiausia norėtumėte pakeisti dabartinėje Vyriausybėje? G. Nausėda įvardijo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Jis taip pat būtų jūsų taikiniu „numeris vienas“? 

– Būtent tai ir rodo Nausėdos neišmanymą. Tiesiai šviesiai – jis neišmano arba vaidina, kad neišmano. Akivaizdu, jis mato, kad Kukuraitis yra nepopuliarus, todėl ir rodo į jį… Aš pirmiausia nuimčiau finansų ministrą. Ką turi bendro Kukuraitis su tuo, kad jam trūksta milijardo eurų? Kas turi surinkti milijardą eurų? (…) Reikia pabrėžti, kad Šapoka, kaip ir Šimonytė, nevykdė savo konstitucinių įsipareigojimų. 

– Tai tapęs prezidentu pirmiausia reikalautumėte Šapokos galvos? 

– Pirmiausia aš reikalaučiau raštingumo. Jei tapčiau prezidentu, tai pirmas pokalbis būtų su premjeru, nes premjeras vadovauja Vyriausybei. 

– Ir ką jūs jam pirmiausia pasakytumėte? 

– Prašau, padėkite skaičius, kaip jūs matote galimybes pertvarkyti mokestinę sistemą, nes viešajame sektoriuje reikia minimum 2 milijardų eurų. Nes su 30 proc. perskirstymo neįmanoma patenkinti jokių poreikių: nei pensininkų, nei mokytojų, nei gydytojų. 

– Ingrida Šimonytė viename iš interviu užsiminė, kad laimėjusi rinkimus reikalautų Karbauskio atsakomybės už savo daugumos Vyriausybę. Iš esmės ji leido suprasti, kad reikalautų ministrų, turinčių frakcijos pasitikėjimą, ir galbūt patį Ramūną Karbauskį prisiimti ministro pirmininko pareigas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? 

– Jai reikėtų prisiminti pačios konservatorių partijos praktiką, tada būtų lengviau šnekėti. Kokioje ji Vyriausybėje buvo? Pažiūrėkime, ką ji dabar kalba apie Karbauskį. Bet, žinoma, idealu būtų, kad Karbauskis būtų premjeru. 

– Tai jūs užsimintumėte apie tai tapęs prezidentu? 

– Aš neužsiminčiau, tai yra tušti žodžiai, čia yra žaidimas ir žongliravimas asmenimis prieš rinkimus: kadangi Karbauskis yra nepopuliarus, sakysiu, kad prašysiu, jog jis būtų premjeru (…) 

Jei Skvernelis praloš rinkimus, o aš tikiu, kad taip ir bus, ką jis kaip žmogus turi daryti? Likti premjeru? Suprantama, jog padėkoti ir atsistatydinti, nes jis pralošė rinkimus. Jis pasitikrino pasitikėjimą tautoje. Sveikas protas reikalautų to, ką aš dabar sakau. Bet pas mus jo mažai. Kai Landsbergis pralošė prezidentinį referendumą, jis iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicijų neatsistatydino, ši tradicija tęsiasi iki šiol. 

– G. Nausėda bene labiausiai jį kritikuoja dėl Vyriausybės išteklių naudojimo dalyvaujant prezidentinėje kampanijoje. Jums tai trukdo? 

– Tiesą pasakius, aš manau, kad tai (premjero dalyvavimas prezidentinėje kampanijoje. – ELTA) turėtų būti ir įstatymiškai aprašyta. Tai yra pirmas atvejis, kai premjeras kandidatuoja ir, akivaizdu, kad jis turėtų nesinaudoti absoliučiai premjero teisėmis. Jis privalo sustabdyti (vadovavimą Vyriausybei. – ELTA) ir pavesti, kas pavaduoja premjerą. Jis turi eiti nemokamų atostogų, taip, kaip padariau aš. Man komisija nemokės nė cento už visą pusantro mėnesio. 

– Taip sakote, nes manote, kad dviejų darbų derinimas prasilenkia su politine kultūra, ar manote, kad premjeras dėl to turi geresnes startines pozicijas? 

– Aš girdėjau kalbas apie premjero vizitus savivaldybėse ir girdėjau jo pažadus finansuoti savivaldybių reikmes. Aš girdėjau kalbas, jas reikėtų patikrinti. Tačiau jeigu taip yra, tai yra didžiulis premjero prasilenkimas su jo tarnybinėmis galiomis. Premjeras turi būti privatus asmuo (prezidentinėje kampanijoje. – ELTA), jei nori būti išrinktas prezidentu. Aš toks dabar esu ir premjerui siūlau tą patį, jis neturi teisės dabar kalbėti apie biudžetą. 

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno mėtytus priekaištus Lietuvos bankui, kad šis, pasak jo, nusiteikęs prieš jo vadovaujamą parlamentinį krizę analizuojantį tyrimą. S. Jakeliūno balsus pastiprino ir premjeras, ir Seimo pirmininkas. Kaip tai vertinate? Tai prezidentinis demaršas? 

– Manau, blogai, kad jie tai pagarsino prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Iškart galime įžvelgti politinį falšą. Panašiai kaip ir kažkada Paksas garsino, kad viename banke gali būti baisių dalykų ir taip vos nesukėlė bankų panikos. Tai Skvernelis daro dabar tą patį. Aš neneigiu, kad ta komisija gali ir turi analizuoti, bet tai turėjo padaryti arba praėjusių metų gruodžio mėnesį, arba šių metų sausį ar apskritai reikėjo viską atidėti po prezidento rinkimų. 

– Didelio dėmesio susilaukė prezidentės kritika premjerui dėl, pasak jos, gėdos, kurią S. Skvernelio sprendimai užtraukia tarptautinėje erdvėje. Jūsų nuomone, premjero pasiūlymai Baltarusijai, vizitas į Izraelį, neaplankant Palestinos ir pagaliau užuominos apie ambasadą Jeruzalėje – gali būti traktuota kaip gėdos darymas? 

– Esu politinių svarstymų aplinkoje, kurioje visa tarptautinė politika analizuojama labai nuodugniai, tai, reikia pasakyti, kad Lietuvos politiniai pasakymai traktuojami tik su šypsena. Grybauskaitė sako, kad gėda dėl Skvernelio, bet, kai buvo pasakyta, kad Rusija – teroristinė valstybė, buvo daug juoko. Todėl sunku palyginti abu faktus pagal gėdingumo laipsnį. 

Kai „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“, yra viena dalis. Kita vertus, akivaizdu, kad tiek premjero siūlymas Baltarusijai, tiek veiksmai nuvykus į Izraelį, tiek staiga kilusi idėja palaikyti Trumpo pozicijas Jungtinėse Tautose, netelpa į sveiko proto rėmus. Man apskritai keista, kad Lietuva vis dar serga supratimu, jog ji turi kažkokių išskirtinių strateginių partnerių. Mes turime du didžiuosius strateginius partnerius – Europos Sąjungą ir NATO. Ir NATO kontekste, ir ES kontekste mes turime puikių partnerių: ir lenkų, ir prancūzų, ir vokiečių, ir Jungtines Valstijas. Mes turime konsoliduoti NATO ir ES. 

– Stabtelkime ties tuo, ką kalbate apie Rusiją. Viename iš savo interviu sakėte, kad Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu buvo pernelyg aštri. Teigėte, kad tai tikriausiai susiję su asmenybėmis. Nemanote, kad požiūrį į Rusiją iš esmės lėmė tragiška, sakykime taip, gal net traumas visuomenėje sukėlusi tautos patirtis? 

– Nemanau, žiūrėkite, Estijos prezidentė nutarė važiuoti į Rusiją. Estija taip pat buvo okupuota, Latvija taip pat. 

– Taip, bet kartu ir neturėjo tokios randą palikusios miško brolių kovos. 

– Kiek tautos, tiek jėgų, tiek ir miško. Visur buvo miško brolių, vienur daugiau, kitur mažiau. Lietuva buvo didesnė ir kariuomenę didesnę turėjo, tik pasipriešino post factum, kai reikėjo priešintis – neiššovė, o priešinosi, kai viskas buvo vėlu. Mano klausimas, Suomija… Iš Suomijos atplėšta teritorija? 

– Taip, atplėšta, bet suomiai neturėjo tokios katastrofiškos socialinės inžinerijos, kokią turėjome mes, jie didvyriškai pasipriešino. Tai nepaliko tokių traumų. 

– Mes nešiojome monstrancijas aplink bažnyčias, bet pritrūko didžiavyriškumo, čia su jumis sutinku, nes mes nieko neiššovėme, kaip ir latviai ar estai. Suomiai iššovė, bet jų karo kaina buvo didžiulė. 

– Grįžkime prie Rusijos klausimo. 

– Rusijos, kaip valstybės, nereikia painioti su Rusijos administracija ir Putino režimu ir dabartine konstitucine sąranga. Nes tą konstitucinę sąrangą jie sušaudė 1993 m. įvesdami prezidentinį valdymą. Jelcinas tą padarė ir Putinas dabar Jelcino instrumentais operuoja. Lygiai taip pat nesupainiokim Jungtinių Valstijų su Trumpu. Dovanokite, bet čia ne tas pats. Nei Jungtinės Valstijos vienodos, nei Rusija vienoda. Yra JAV Trumpo administracija, kuri absoliučiai skiriasi nuo Obamos. 

– Tad susitarkime, ar būtinai turime atakuoti amerikiečius dėl Trumpo, o rusus dėl Putino. Jeigu laikomės dvigubų standartų, tada gerai, bet aš nekenčiu dvigubų standartų. Tad Putino administracija, prieštaraudama NATO plėtrai ir gynybos sistemos tvirtinimui, šalia jos sienų kelia įtampą iki šiol. Ji pažeidė tarptautinę teisę akivaizdžiai dėl Krymo aneksijos. Ji maitina oficialiai ir neoficialiai karinį konfliktą Donecke ir Luhanske. Todėl mes turime tęsti sankcijas, kol reikalai bus išspręsti. Ir tai yra kalba su Putino administracija. 

– Tai, ką jūs norite pasakyti apie esamą Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu? 

– Tai, kad Lietuvos aštresnė pozicija iškrito iš Europos Sąjungos šalių konteksto. Net lyginant su Suomija, Latvija, Estija ar net Lenkija, kuri su Maskva turi net labiau komplikuotus santykius. Bet ji nepavadino Rusijos teroristine valstybe. Atkreipkime dėmesį, kai staiga viena valstybė nusiunčia savo tarnautojus į konsulatą ir ten žmogus sukapojamas. Ir apie tai jokio žodžio kaip apie teroristinę valstybę nebuvo. Kodėl nebuvo taip, kad Saudo Arabija būtų pavadinta teroristine valstybe? Doleriai ir nafta, vadinasi, reiškia kažką. 

– Tai geopolitika ir strateginiai imperatyvai. Tas pats, jei klausčiau, ar Dalai Lamą priimtumėte į prezidentūrą? 

– Mano pozicija Kinijos atžvilgiu yra ta pati. Lietuvos ir Kinijos sutartyje parašyta, kad mes pripažįstame vieningą Kiniją – viena šalis, dvi sistemos. Todėl pripažįstame visas sienas. Kodėl norite pareikalauti iš prezidento nesilaikyti įstatymų ir tarptautinių sutarčių? Mano atsakymas – prezidentas yra institucija, saistoma Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.04.07; 11:37

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda kritikuoja Vyriausybę dėl daromos įtakos institucijoms, kurios turėtų būti nepriklausomos – Lietuvos bankui (LB) ir Valstybės kontrolei. Pasak jo, pirmasis yra puolamas, o antroji – tildoma.

„(Lietuvos bankas ir Valstybės kontrolė. – ELTA) šiandien yra torpeduojamos pasitelkus karštuosius ir šaltuosius ginklus. Vienas yra atakuojamas, kita – nukenksminama, kad nekiltų noras kritikuoti valdžios darbo“, – teigia G. Nausėda

Anot kandidato, LB yra atakuojamas taip, kaip buvo Rolando Pakso laikais – to rezultatas tuomet, prieš du dešimtmečius, buvo panika, atsiimta maždaug milijardas litų indėlių. Jo vertinimu, taip daroma dėl politinių priežasčių: „Artėja Prezidento rinkimai ir bent pora premjerui trukdančių kandidatų buvo susiję su finansų sektoriumi.“

Ekonomistas taip pat atkreipia dėmesį į valdančiųjų įtaką Valstybės kontrolei. Institucijoje, kuri turėtų atlikti priežiūrą, analizuoti ir kritiškai įvertinti Vyriausybės ir jos institucijų veiklą, atliekamas „metodiškas galių naikinimas“.

„Mažai kas žino, kad nuo šių metų įsigaliojo naujasis Valstybės tarnybos įstatymas, kuris įpareigoja Vyriausybei pavaldų Valstybės tarnybos departamentą centralizuotai aprūpinti darbuotojais valdžios institucijas, įskaitant ir tas, kurios privalo išsaugoti autonomiją. Kadangi „kadrai” lemia viską, Valstybės kontrolierius nuo šiol galės tik bejėgiškai stebėti, kaip jis apstatomas žmonėmis, kurie priims direktyvas iš kitų rūmų Gedimino prospekte“, – teigia kandidatas į prezidentus.

Pasak jo, šie pakeitimai rodo, kad stengiamasi kaupti tris didžiąsias valdžias į vienas rankas.

„Žmonės (valdantieji. – ELTA) (…) visomis išgalėmis stengsis sukoncentruoti savo rankose tris valdžios grandis – Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą.

Tų žmonių suvokimas apie visuomenės atstovavimą ir skirtingų interesų grupių arba politinių jėgų pozicijų derinimą yra labai savotiškas. Jie supranta tik skanduočių ir komandų kalbą. Oponentus, kurie tokios kalbos nenori suprasti, jie vadina „neturinčiais politinio patyrimo”, – sako politikas pranešime spaudai, referuodamas į premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymus, kad jam „nerimą kelia labai drąsus jo (G.Nausėdos. – ELTA) žingsnis – neturint jokios patirties iššokti į aukščiausią poziciją šalyje.“ 

Lukrecijus Tubys (ELTA)
 
2019.04.05; 08:55

Centre – ukrainiečių komikas Vladimiras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kovo 31-ąją dieną Ukrainoje rinkimai greičiausiai tik prasideda, nes kai pretendentų – beveik 40, vargu ar pavyks prezidentą išrinkti iš pirmo karto. Be esamojo, dalyvauja ir „prezidentas iš televizoriaus“ – kaip tik pastarasis, Vladimiras Zelenskis, ir pirmauja rinkėjų apklausose.

Staigmena Naujuosius sutinkant

Prieš dvejus metus sociologai nustatė, kad apie jį nieko negirdėję tik 6 apklaustųjų Ukrainos gyventojų. Kadaise, kai jis pavaizdavo, kas nutinka pasirašius sutartį su Tarptautiniu valiutos fondu – apie tai pranešęs valstybės vadovas išeina iš tribūnos be kelnių, tuometis prezidentas Leonidas Kučma nepiktai pakritikavo: mano kelnaitės geresnės…

Šių metų pradžioje Kijevo teismas 2014-ųjų pavasarį į Rusiją pabėgusį buvusį šalies prezidentą Viktorą Janukovyčių pripažino kaltu dėl valstybės išdavystės ir skyrė 13 metų nelaisvės. O kai valdė, buvo pasikvietęs šį vyruką į auksu tviskantį interjerą „klubiniame name“ už penkių metrų aukščio tvoros Mežigorėje ir siūlė jam 100 milijonų dolerių – tam, kad imtųsi kokios kitokios kūrybos, o ne jo, prezidento, pajuokimo per TV; reikalas neišdegė ne dėl to, kad prezidentas pirmas nusivaišino, o dėl svečio nusistatymo. Tėvų išugdyta.

Petro Porošenka jį buvo pasikvietęs 2018-ųjų pabaigoje, guodėsi: padėtis šalyje sudėtinga, jis, prezidentas, stengiasi iš paskutiniųjų, o „jūs vis šaipotės“. Tai apie per Ukrainos TV kanalą „1+1″ rodomą pramoginę laidą „Vakarinis bulvaras“, vaizduojančią dabartinius Ukrainos politikus, baigėsi tuo, kad su naujamečiu sveikinimu per tą patį kanalą pirma kreipėsi ne esamasis prezidentas, o tas, kuris „vis šaiposi“. Vladimiras Zelenskis pasakė, kad skirtingai nuo „didžiųjų politikų“ iki šiol nenorėjo žmonėms nieko tuščiai žadėti. O dabar, likus kelioms minutėms iki Naujųjų, jis pažada eiti į Ukrainos prezidentus ir tuoj pat ištęsi savo pažadą – eina. „Imkime ir padarykime tai kartu.“

Ekspertai suklego: manyta ne per seniausiai susikūrusi partija „Liaudies tarnas“ gal taikosi į vasarą įvyksiančius šalies parlamento rinkimus ir pasitenkins sukūrusi Aukščiausioje radoje frakciją – kur ten „komikui“ rungtis su senais vilkais dėl prezidento posto! Vienas dabartinio prezidento Petro Porošenkos bloko parlamente atstovas kirto lažybų: jeigu Zelenskis iškels savo kandidatūrą į prezidentus, tai jis, tas deputatas, pasirodysiąs per TV klouno kostiumu. Prakirto.

Dar praėjusių metų vasarą Ukrainos pramogų pasaulio „žvaigždė“ Vladimiras Zelenskis pasakojo jų studiją „Kvartal 95“ pradedant filmuoti naują filmo „Liaudies tarnas“ dalį – serialą, o gal ir pilno metražo filmą. Prisipažino dėl daugelio dalykų šalyje nerimaujantis, dėl daug ko spaudžia širdį. Negalįs žiūrėti, kaip žmonės rausiasi po šiukšlių konteinerius. „Na tiesiog negaliu į tai žiūrėti!“ Tačiau į politiką kojos nekelsiantis: „Kvartal 95“ gyvena atskirai nuo politikos pasaulio, o ir jam pačiam politika – visiškai kitas, tolimas pasaulis. „Tai jie ten gyvena.“ Sakant sąžiningai, jis nenorintis net greta to pasaulio būti, juo labiau visu tuo purvintis.

Rusijos žiniasklaida iššiepė dantis. „Ukrainos ekspertu“ pristatytas politologas laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ kandžiai aiškino: 40 kandidatų į prezidentus galima palyginti su bulviniais traškučiais: visi kenksmingi, visi vieno skonio, tačiau dėl skirtingų pakelių susidaro pasirinkimo regimybė. Zelenskio perdėtas populiarumas radosi iš liaudies neapykantos senojo elito atstovams. Girdi, „blogiau nebus, o su klounu – nors pasijuoksime.“ Šiam ekspertui akivaizdu, kad bet kuris lyderis, laimėjęs, tęs tokią pat gąsdinimo Rusijos baubu politiką. Valstybinio „Pirmojo kanalo“ vedėjas pranešė pagaliau sulaukęs iš Ukrainos geros naujienos: jam, vedėjui, mieliausias kandidatas ėmė pirmauti rinkėjų apklausose ir jis, šis kandidatas, iš tikrųjų yra geriausias. Mat Zelenskis esąs vienintelis profesionalus komikas, kai tuo tarpu kiti Ukrainos politikai – komikai mėgėjai.

Dar neseniai ir užsienio leidiniai kartojo: komikas paskelbė dalyvausiąs… komikas patvirtino… komikas toliau pirmauja… BBC aiškinasi: kas per vienas yra tas komikas ir kaip jis tapo rinkimų Ukrainoje favoritu? „Deutsche Welle“ praneša, kad televizijos komikas laikomas vienu iš lyderių rinkėjų apklausose ir klausia: „Kas Ukrainos rinkimuose juoksis paskutinis?“ Prancūzų „Le Figaro“: komikas prie Ukrainos valdžios durų („Ukraine: lecomique Zelensky auxportes du pouvoir“). Viena didžiausių pasaulio naujienų tarnybų, „The Reuters“, skelbia: rinkėjų apklausose į pirmą vietą pakilo „komediantas“ („Comedian takes center stagein Ukraine’s presidential race“). Turkų leidinys „TRT Word“ klausia, kas taps Ukrainos prezidentu: komikas, šokolado karalius ar dujų princesė? Tai yra – Vladimiras Zelenskis, Petro Porošenka ir Julija Timošenko.

Komikas nejuokauja

Pats Zelenskis dar vasario pabaigoje Tinkle prisistatė studijos „Kvartal 95“ meno vadovu. Buvo su virtualia raudona nosimi ir su baltomis ašaromis ant skruostų. Kreipėsi rusiškai: esą, kai pasiskelbė kandidatu į prezidentus, iš jo ėmė šaipytis kaip iš klouno. „Aš klounas ir aš tuo labai didžiuojuosi, – pasakė. – Bet aš žinau, kad toks esu ne vienas.“ Ir prirašė ukrainietiškai : „Jie mus laiko klounais. Mūsų 40 milijonų. Papasakok savo istoriją.“ Per parą #яклоун sulaukė apie milijono lankytojų tik „Instagram“ kanalu. Kitą kartą parašė, kad rinkimų rezultatai bus paskelbti balandžio 1-ąją ir kad tai tinkamiausia diena jam laimėti: Aš juk klounas, tiesa?“

Kartais ir žurnalistai stengiasi vaizdingai parašyti: palankumas Zelenskiui didėjo „kaip sniego kamuolys“.

Kovo 27 d. Ukrainos televizijos kanalas „1+1“ pradėjo rodyti serialo „Liaudies tarnas“ trečiąją dalį. Žiūrovas iš pradžių nukeliamas į 2049 metus: studentai medikai istorijos paskaitoje supažindinami su 2019-ųjų ir paskesnių kelerių metų įvykiais. Pagrindinis filmo veikėjas – Kijevo mokyklos istorijos mokytojas. Pirmosios serialo dalies (2015) pradžioje kažin koks mokyklos viršininkėlis nutraukia pamoką, pasiųsdamas moksleivius klijuoti plakatų ir panašiai artėjančių prezidento rinkimų išvakarėse. Išvestas iš kantrybės mokytojas pratrūksta. Jo visokiausiais žodelyčiais perpintą monologą apie valdžios ydas įrašo vienas moksleivių ir iškloja Tinkle. Trumpiau, mokytojo kritika susilaukia milijonų pritarimo „nykščių“… ir vieną rytą atvyksta kortežas jo vežti į naujas pareigas – šalies prezidento.

Apie pradėtą rodyti trečiąją dalį pranešė net Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS. Mat prezidentą „Liaudies tarne“ vaidina kaip tik dabar rinkėjų apklausose pastebimai pirmaujantis pretendentas į Ukrainos prezidentus, partijos „Liaudies tarnas“ atstovas Vladimiras Zelenskis. Ir ne šiaip mandagiai pranešė, o net pagyrė: šios politinės komedijos pirmoji dalis buvo populiariausias serialas Ukrainoje 2015 metais, per TV ją matė 20 milijonų žiūrovų, o filmą sukūrusios kompanijos Kvartal 95“ YouTube kanalu – 98 milijonai. Ekspertų tikinimu, ukrainiečiai tiesiog įsimylėjo Zelenskio vaidinamą herojų, stojusį į kovą su valdžios sistema. Serialą galima laikyti satyra, paaiškina TASS, nukreipta taip pat ir prieš sistemą, sukurtą dabartinio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Ekspertai tikina, kad žmonės renkasi Zelenskį, matydami jame „Liaudies tarno“ herojų, juos atskirti labai keblu.

Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Tik „Novaja gazeta“ laikraščio TV apžvalgininkė (daugelis jai siūlo, kaip senais laikais, nemokamai skirti pieną dėl toksiškos aplinkos) dar kovo pradžioje pristatė jį kaip „vos ne Rusijos liaudies artistą“. Autorė jo energiją palygino su Niagaros kriokliu: parodijuoja, dainuoja, šoka, vaidina, filmuoja, Rusijoje ilgai rodomo serialo («Сваты») prodiuseris… Ir pirmoji „liaudies tarną“ pavartojo be kabučių („Как Владимир Зеленский решил стать слугой народа“). „The Insider“ dar vasario viduryje rašė, kad Kijeve matyti daug skydų su žodžiais: „Prezidentas – liaudies tarnas. Greitai“ – gudri serialo ir kandidato reklama; rinkiminėje svetainėje irgi įdėtas kadras iš serialo. Tačiau rinkėjai (leidinys atkreipė skaitytojų dėmesį į sociologų išvadą) „jau“ nesieja Zelenskio su jo personažu, o priima kaip tikrą politiką.

Ar tiesioginė demokratija pakels nuo sofų

Pirmaisiais „Ze!“ komandos nariais tapo seni, patikrinti bendražygiai: su jais prieš daugiau kaip 20 metų pradėjo artisto karjerą gimtajame Krivoj Rogo mieste (Pietryčių Ukraina) nuo šmaikštuolių varžytuvių (КВН) ir per tuos metus sukūrė daugelyje šalių žinomą kompaniją „Kvartal 95“. Įgėlusiam, kad „vargšą ukrainietį“ ginantis komikas Zelenskis – irgi turtuolis, atsakyta: tai ne nupirkta kompanija, ne tėvų padovanota, ne kaip nors privatizuota – tai jo paties su bendražygiais nuo nulio padaryta (dabar kainuoja $ 2 milijonus su viršum). Zelenskio&Co. kuriamas „Vakarinis bulvaras“ – labiausiai mėgstama televizijos pramoginė laida Ukrainoje. Rusai kraipo galvomis ir pripažįsta: politine drąsa, taiklumu ir sąmojumi kijeviečių satyrai Rusijoje niekas nė iš tolo neprilygsta. Labai nesigilinant, pasakytina dėl kūrybinių pajėgų: dialogus filmams ir scenai kuria šmaikštūs žmonės, kurių iš viso – 70.

Apsiskelbęs per TV, Zelenskis savo šalininkus ėmė telkti per socialinius tinklus. Jis pakvietė prie jo dėtis kiekvieną be tikėjimo, išsilavinimo, kalbos skirtumo, svarbiausia – kad iki tol nebūtų veikęs politikoje. Nestovėk nuošalyje, prisidėk prie mano komandos! Laukiu tavęs! Aš einu  Tu su manimi? Būk mano komandoje. Padarysime tai kartu! Bendravimo socialiniuose tinkluose nesišalina ir veikiantys politikai, antai tas pats Porošenka „Instagram“ kanale turi 194 tūkstančius prenumeratorių. Tačiau Zelenskis – 2,7 milijono!

Dėl rinkimų programos, tai jis paskleidė neisiąs senųjų politikų pramintais takais – kai daug prižadama, žmonių nuomonės nė neišklausius. „Aš padarysiu kitaip. Mes parašysime mano programą kartu su žmonėmis, su visa Ukraina.“ Tokia talka (crowd sourcing) ne naujiena bent dviejose dešimtyse Europos valstybių (Didžiojoje Britanijoje, taip Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Suomijoje, kur atsiliepia apie 40 % rinkėjų), tačiau Ukraina „tiesioginės demokratijos“ dar nežinojo. (Be kita ko, Vladimiras Zelenskis siūlo dėl visų svarbių valstybės gyvenimo reikalų sužinoti visuomenės nuomonę – kaip Šveicarijoje, kur praėjusiais metais įvyko 10 referendumų.) „Ze!“ šalininkai ne tik rinko, pavyzdžiui, kokios spalvos turėtų būti rinkiminiai plakatai („Pavasarį sužinosime, kas ir kur vogė“, „Ateis pavasaris – pradėsime sodinti“), tačiau ir atsiuntė daugiau kaip pusę milijono pasiūlymų ir patarimų. Rašyta ir padidinti pensijas 10 kartų, sukišti į kalėjimą visus korupcijos veikėjus, grąžinti mirties bausmę ir panašiai, tačiau anaiptol ne vien tai.

Ukrainoje, apklausų duomenimis, 71 % ukrainiečių mano, kad įvykiai šalyje klostosi netinkama linkme, 61%  – mano, kad politikoje reikalingi nauji lyderiai – dar nebuvę valdžioje. Vieni sako, kad Zelenskio sprendimas dalyvauti rinkimuose įkvėpė jaunesnius (18-35 metai) ir labiau išsilavinusius žmones dalyvauti rinkimuose – pirmą kartą per visą istoriją balsuoti žada 80 % apklaustųjų. Tai esą rodo protesto nuotaikas ir permainų poreikį (tiesa, penktadalis pasirengusių balsuoti dar nebuvo pasirinkę kandidato). Galiausiai – netrukus pamatysime, ar pasitvirtins BBC vieno politologo pasakyta, kad „Ze!“ šalininkai – kaip tik tie žmonės, kurie pasitaikius geram orui važiuos į gamtą, o jeigu bus blogas – tai praleis ant sofos, žiūrėdami serialą su Vladimiru Zelenskiu pagrindiniame vaidmenyje.

Gyvas žmogus prieš kiborgus

Tiesa, ir „dujų princese“ bei kitaip (pavyzdžiui, „politikos kiborge“) vadinama Julija Timošenko irgi pasiūlė rinkėjams kartu rašyti programą. Tačiau tuo menkai susidomėta. Tai todėl, aiškina politologai, kad žmonės Ukrainoje, kaip jau ne vienoje kitoje šalyje, atsigręžė į vadinamuosius nesisteminius politikus („geltonosios liemenės“ Prancūzijoje ir netgi pats Donaldas Trampas). Kitas dalykas, kad ir politikų „charizma“ jau ne taip „veža“. Esama kitokios „dievų dovanos“, vadinamos emociniu intelektu (emotional intelligence, EI) — tai žmogaus gebėjimas persiimti kitų žmonių emocijomis ir lūkesčiais, uždegti dideles žmonių mases viena siekimu. Dabar tai svarbiau, sako žinovai, negu charizma.

Julija Tymošenko. EPA – ELTA nuotr.

Zelenskiui tėvai ar kokios jėgos nepagailėjo EQ ir juo labiau – EI. Kelios replikos iš tūkstančio panašių, kurias paliko komentatoriai, išklausę kandidato į pretendentus ir jo sutuoktinės pašnekesį su žurnalistais: na, nėra nenuoširdumo šiame interviu ir tai labiausiai paperka … ir žmona kukli … malonu klausytis adekvataus žmogaus … geras įspūdis – gyvas žmogus …  labai atviras, geraširdis, išsilavinęs… žavus vyrukas, tiesiog degu baltu pavydu iš Rusijos … persikelsiu iš Kazachstano dėl tokio prezidento … aš iš Baltarusijos pervažiuosiu į Ukrainą, jeigu jį išrinks… Zelenskis taip išgyrė tėvus, įdiegusius jam nepakantumą blogiui, kad vienas komentatorių parašė: „Ukrainiečiai, kuriems galams jums Vladimiras Zelenskis? Išrinkite jo tėtį.“

„Reuters“ korespondentui jis pats pasakė: „Aš neapgaudinėju žmonių. Jie tapatina save su manimi, nes aš atviras, man skaudu, aš piktinuosi, aš nusiviliu. Aš neslepiu savo emocijų prieš kamerą, nesistengiu atrodyti kitoks. Jeigu kuriame dalyke nepatyręs, tai nepatyręs. Jeigu ko nors nežinau, tai taip ir sakau. Kitiems jis atrodo esąs „Ukrainos visuomenės atspindys“: jam pačiam artimesnė rusų kalba, tačiau vaikai kalba ukrainietiškai. Linksmas, atviras ir mėgstamas dar jaunas žmogus siūlo naują kelią jaunajai miestiečių kartai, kuri nedega politiniu aktyvumu, sunkiai verčiasi, pavargo nuo karo ir taiso sparnus į Lenkiją.

Zelenskis buvo protestuotojų gretose 2014-ųjų pavasarį, finansiškai prisidėjo prie antiteroristinės operacijos Ukrainos rytuose. Maskvoje į mikrofoną savo kolegoms labai garsiai pasakė: „Jūsų žmonės užima mūsų Krymą!“ Svajoja apie tą dieną, kai Rusijoje kalinamas ukrainiečių režisierius Olegas Sencovas pastatys naują filmą, karas Donbase pasibaigs (norime ar nenorime, bet ir su pliku velniu tarkimės – kad tik nereikėtų žūti nė vienam žmogui) ir Ukraina surengs olimpines žaidynes Kryme, kai susigrąžins pusiasalį. Ką manantis apie patriotus, galime spręsti iš replikos seriale „Liaudies tarnas“: „Skirtumas tarp patriotų ir ne patriotų tas, kad pirmieji mieliau ima grivnomis“.

Ukrainiečių nacionalistams ne prie širdies jo „pacifizmas“ ir netgi užsienio ekspertai kraipo galvas: juk renkamas ne tik ir ne tiek prezidentas, kiek valstybės ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas (esamo prezidento rinkimų šūkis: «Armija. Kalba. Tikėjimas!“). Gal negirdėjo seriale herojaus pasakyta: „Gynybos ministru bus ne tas, kuris siunčia žmones į karą, o tas, kuris iš ten grįžo.“ Jam primenama 2016 metais koncerto metu Jūrmaloje Ukrainą palyginus su „vokiečių filmų suaugusiems aktore, kuri pasirengusi priimti bet kiek ir iš bet kurios pusės“ (vėliau teisinosi kalbėjęs apie užsienio kreditus, kuriuos turės grąžinti „mūsų vaikai“).

Tuo tarpu šis pretendentas, žiūrėk, gali susilaukti ir šalies rusakalbių gyventojų pritarimo: siūlo tarptautinį rusišką TV kanalą, pasisako prieš draudimą įvažiuoti į šalį kolegoms iš Rusijos ir iš viso – ragina sklaidyti viršum rusų Ukrainoje susitvenkusį nepasitikėjimą ir tirpdyti priešiškumą, nes visi yra Ukrainos valstybės piliečiai ir visi reikalingi, visiems turi būti gerai. Kodėl jaunas politologas ir kandidato strategijos kūrėjas Dmitrijus Razumkovas, tematantis šaliai vieną kelią – Europos link, viešai kalba rusiškai? „Kad niekam nekiltų noras ateiti ir ginti mane kaip rusakalbį asmenį mano valstybės teritorijoje, kol mes neįstengsime nugalėti rytuose ir susigrąžinti Krymo.“ Dėl tokio „Ze!” nusistatymo Rusijos propagandai kaip ir neišeina klykti apie „Ukrainos rusiškųjų pietryčių priešinimąsi rusų nekenčiančiai chuntai“.

Pavasariui atėjus, pradės sodinti

Pati „Ze!“ komanda surimtėjo, žmonės sukluso ir žiniasklaida sujudo, kai prie jos prisidėjo 2014-ųjų vasarą kartu su išrinktu dabartiniu prezidentu pradėję dirbti, tačiau paskesniais metais atsistatydinę ministrai – Aivaras Abromavičius ir Aleksandras Daniliukas – Ukrainos kurso Vakarų link šalininkai, ten žinomi ir gerbiami verslininkai. Trečias – irgi atsistatydinęs Korupcijos užkardymo tarnybos viršininkas (nesutiko pataikauti prezidento administracijai). Jiems stojus greta Zelenskio, smarkiai prasisklaidė rinkėjų abejonės dėl galinčios ateiti naujos valdžios intelektualinių galių ir sąžiningumo.

Lietuvis atsistatydino iš ekonomikos ministro pareigų 2016 metais, apkaltinęs Porošenkai artimą „klausimų sprendėją“ kišimusi į reformas, nukreiptas korupcijos tinklui ardyti. Zelenskis pakvietė jį prisidėti prie šalies ekonomikos gaivinimo savo vadybine patirtimi, pakartodamas „Apple Inc.“ kūrėjo Stivo Džobso žodžius“: „Nėra prasmės samdyti protingus žmones ir jiems sakyti, ką reikia daryti. Mes samdome protingus žmones tam, kad jie pasakytų mums, ką daryti“. Pokalbis apie tai, kokių žygių reikėtų imtis Zelenskiui laimėjus rinkimus, truko apie penkias valandas. Vėliau Abromavičius „Bloomberg“ (JAV) korespondentui pasakė, kad šis kandidatas į prezidentus geba klausytis ir greitai mokytis, „be to, yra padorus žmogus“. Jo nuomone, „Ukrainoje visi žino, ką reikia daryti, bet trūksta politinės valios“. Pretendentas pažadėjo lietuviui sėkmės atveju nesikliausiąs giminystės ar kitais ryšiais skirdamas žmones į postus.

„Vladimiras Zelenskis – vienintelis kandidatas, kuris tikrai gali laimėti rinkimus ir paskatinti Ukrainoje labai reikalingas radikalias reformas, – pasakė „Le Figaro“ žurnalistui buvęs finansų ministras Aleksandras Daniliukas. – Aš nusprendžiau paremti jį ir padėti sukurti reformų programą, suburti komandą, kuri būtų pajėgi ją įgyvendinti. Aš negaliu likti tiesiog stebėtoju. Negalima praleisti tokios galimybės.“ Šis artimiems prezidentui kyšininkams turėjęs nusileisti ministras už visa labiau nenorėtų pakartotinio Porošenkos išrinkimo: „Tai būtų blogai šaliai.“

Dabartinis prezidentas atėjo su šūkiu „Gyventi naujaip“, žadėjo išvaduoti šalį iš korupcijos liūno, tačiau Ukraina per tuos metus nedaug tepasistiepė: tarp 180 valstybių iš 144-os vietos 2013 metais – į 120-ą  („Transparency International)“. Maža to – šalies konstitucinis teismas atšaukė baudžiamąją atsakomybę dėl tarnautojų „neteisėto praturtėjimo“, priimtą norint bendradarbiauti su Tarptautiniu valiutos fondu. „Dabar valdžia, atrodo, nutarė visa iš liaudies pavogta nusinešti su savimi“, – kalba Zelenskis apie „mūsų atsakymą“, neleisiantį išvengti atsakomybės. „Kandidatų daug, tačiau vienas jų tikrai atsidurs kalėjime!“ (Porošenkos rinkiminis šūkis: „Kandidatų daug – prezidentas vienas“).

Zelenskis paskleidė pateiksiąs įstatymo dėl prezidento, įstatymo leidėjų ir teisėjų teisinės neliečiamybės panaikinimo projektą. Ne vieną kandidato užmojis (sumažinti mokesčius, atrišti verslui rankas ir kita) vadinamas populistiniu, tačiau Aivaras Abromavičius su tuo nesutinka: „Jeigu populizmas yra to, ką kiti pažadėjo, bet neįvykdė, įvykdymas, tai aš pritariu tokiam populizmui.“

Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Apie „skaistyklą“. Interviu kanalui ICTV  kandidatas į prezidentus Zelenskis aiškino, kad tuo tarpu visi bijo investuoti Ukrainoje, nes niekuo nepasitiki – netiki teismais, netiki nė pačiu prezidentu. Visi „kiek išgalėdami gynė savo pinigus“ nuo valstybės. Todėl jis siūlysiąs mokestinę amnestiją: atiduodame valstybei tam tikrą dalį (kas 5%, turtingi verslininkai gal daugiau), „ir nuo rytdienos, žmonės, gyvename kitaip“. Jeigu matome, kad nauja valdžia nuo pirmos dienos dirba sąžiningai, visi turime mokėti mokesčius. „Nulinė deklaracija – tai labai svarbu“. Tai, pasak kandidato, „iš tikrųjų „skaistykla“, kai visiems atleidžiama, visi vienas kitam atleidžia ir nuo šito momento pradeda mokėti mokesčius. O kas vis dėlto nemoka – keliauja į kalėjimą. Teisinėje valstybėje kitaip gyventi niekaip neišeina – žmonėms reikia tai paaiškinti ir tuo įtikinti.„Mes nematome, kad valdžia vagia, – kai ir ji mūsų nemato“ – šitai reikės pamiršti, perėjus „Ze!“ projektuojamą „skaistyklą“…

Į Ukrainos prezidento rinkimų antrąjį turą išėjusieji pretendentai turės dar mėnesį užsienio politikai patikslinti. Nes reikės atsakyti, kaip neseniai parašė „Le Fifaro“, „tokiam Vladimirui Putinui“. Dabar – tikrovėje. Bet tai – kita kalba.

2019.03.31; 02:30

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iki šalies vadovo rinkimų likus mažiau nei dviem mėnesiams, prezidentinių reitingų lentelėje pokyčiai vyksta tik už lyderių trejetuko, kuriame prezidento posto siekiantys ekonomistas Gitanas Nausėda, konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė ir premjeras Saulius Skvernelis, ribų. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, kad filosofas Arvydas Juozaitis užleido kurį laiką turėtą ketvirtą reitingų lentelės poziciją socialdemokratų keliamam eurokomisarui Vyteniui Povilui Andriukaičiui. 

Tačiau, nepaisant savotiško įšalo prezidentiniuose reitinguose, rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kelis dešimtmečius atliekamos požiūrio į visuomenės veikėjus apklausos signalizuoja, kad sunerimti turėtų ne tik poziciją praradęs A. Juozaitis, bet ir rekordiškai blogų vertinimų sulaukiantis S. Skvernelis.

Ambiciją tapti šalies vadovu pastarosiomis dienomis aktyviai reikšti ėmęs S. Skvernelis palankiausiai vertinamų politikų sąraše tik ketvirtas, jį lenkia V. P. Andriukaitis. Maža to, kaip parodė vasario mėnesio apklausa, premjeras dar niekada (nuo 2015 m.) nebuvo taip blogai vertinamas kaip šiuo metu. Lyginant su ankstesne apklausa, S. Skvernelio teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumas dar labiau padidėjo ir šiuo metu siekia minus 8 proc. (prieš mėnesį buvo minus 1 proc.). 

Prisimenant 2016 m. lapkritį, laiką, kuomet jis buvo paskirtas Vyriausybės vadovu, pastarieji visuomenės požiūrio į S. Skvernelį rodikliai – savotiškas premjero palankaus vertinimo dekadansas.

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu A. Juozaitis, nors ir nėra laikomas prezidento rinkimų favoritu, susiduria su kiek kitokio pobūdžio problema – žinomumu. Filosofas tarp pirmojo penketuko kandidatų išsiskiria tuo, kad apie jį net 8 proc. gyventojų nėra nieko girdėję. Šiuo atžvilgiu blogesnį rezultatą turi tik prezidentinių reitingų dugne esantis Seimo narys Mindaugas Puidokas.

Paskutinės gyventojų apklausos rodo, kad prezidentiniuose reitinguose didžiausią palaikymą išlaiko ekonomistas G. Nausėda. Už jį 2019 m. vasario mėnesį ketino balsuoti daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) apklaustų Lietuvos gyventojų. Lyginant su analogiška gyventojų apklausa 2018 m. lapkričio mėnesį – prezidentinių reitingų lyderio palaikymas keitėsi tik tyrimo rezultatų paklaidos ribose – sumažėjo (1,9 proc.). Jis, turėdamas panašų teigiamų ir neigiamų vertinimų santykį į prezidentės Dalios Grybauskaitės, tarp kandidatų į prezidentus yra lyderis ir palankaus visuomenės veikėjų vertinimo reitinge. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 15-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, antroje vietoje pagal gyventojų palaikymą yra konservatorių keliama buvusi finansų ministrė I. Šimonytė – už ją šiuo metu ketina balsuoti penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų. Per paskutinius 3 mėnesius (lyginant su 2018 m. lapkričio apklausa) jos palaikymas nepakito (prieš 3 mėnesius palaikymas siekė 20,2 proc.). 

Premjero S. Skvernelio sausį paskelbtas apsisprendimas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose ir netrukus po to deklaruota „valstiečių“ parama premjero prezidentinio reitingo neišaugino. Už S. Skvernelį prezidento rinkimuose ketina balsuoti septintadalis (14,2 proc.) Lietuvos gyventojų (panaši dalis jį palaikė ir prieš 3 mėnesius – 13,4 proc.). 

Reitingų lyderių trejetukui nesikeičiant, rokiruotė įvyko tarp ketvirtosios ir penktosios pozicijų. 

Kurį laiką ketvirtoje vietoje buvusį filosofą A. Juozaitį (4,4 proc.) pakeitė socialdemokratų keliamas eurokomisaras V.P. Andriukaitis (4,8 proc.). Prieš tris mėnesius A. Juozaitį palaikė 3,6 proc., o V. P. Andriukaitį – 3 proc. šalies piliečių. Nežymiai didesniam eurokomisaro gyventojų palaikymui įtakos galėjo turėti tai, kad atliekant pastarąją apklausą jis jau buvo oficialiai pranešęs, kad dalyvaus prezidento rinkimuose.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštoje vietoje – Seimo narys Naglis Puteikis. Už jį ketina balsuoti 3proc. apklaustų gyventojų, prieš tris mėnesius tokių buvo 2,6 proc. Iškart po N. Puteikio rikiuojasi liberalų į prezidentus keliamas europarlamentaras Petras Auštrevičius (2,4 proc., 2018 m. lapkričio mėnesį palaikymas siekė 2,7 proc.). 

Prezidentinį reitingą užbaigia pasisekimo nesulaukusią iniciatyvą vienytis nesisteminiams kandidatams demonstravęs Seimo narys M. Puidokas. Jį remia 1,4 proc. šalies piliečių. Paskutinis reitingų lentelėje – vienas pirmųjų apie dalyvavimą prezidento rinkimuose pranešęs europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Jį palaiko 1,2 proc. gyventojų (prieš 3 mėnesius tokių buvo 1 proc.).

Prezidento posto taip pat siekti ketinančių europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio ir Seimo nario Petro Gražulio duomenų reitingų lentelėje nėra. Vasario mėnesio apklausa prasidėjo anksčiau nei V. Tomaševskis ir P. Gražulis paskelbė, kad jie ketina dalyvauti rinkimuose.

Septintadalis (15 proc.) respondentų kol kas nėra apsisprendę, už ką jie norėtų balsuoti būsimuose prezidento rinkimuose, o 7 proc. gyventojų atsakė, kad jie nebalsuotų nė už vieną iš jiems apklausos kortelėje pateiktų galimų kandidatų. 

Tuo tarpu kelis dešimtmečius kas mėnesį „Baltijos tyrimų“ vykdomos palankiai ir nepalankiai vertinamų visuomenės veikėjų tendencijos gali pasufleruoti ir esamos dinamikos prezidentiniuose reitinguose priežastis: kodėl premjero S. Skvernelio prezidentinis reitingas iš esmės neperlipa 15 proc. ribos, kokią rinkėjų dalį vyksiančiuose rinkimuose yra pajėgus patraukti A. Juozaitis ir pan.

Atliekamų apklausų duomenys rodo, kad visuomenės pasitikėjimas kandidatais į prezidentus laikui bėgant stipriai keitėsi. Pavyzdžiui, I. Šimonytė, prieš aštuonetą metų turėjusi didelį neigiamą skirtumą tarp teigiamų ir neigiamų vertinimų, šiuo metu yra tarp geriausiai vertinamų politikų apskritai. Tuo tarpu premjero istorija priešinga – per kelerius metus jis iš teigiamų vertinimų aukštumų nusirito į blogiau vertinamų politikų gretas. 

Palankiausiai yra vertinamas prezidentinių reitingų lyderis G. Nausėda. Du trečdaliai (66 proc.) jį vertina palankiai ir kiek daugiau nei penktadalis (22 proc.) nepalankiai. Dešimtadalis (11 proc.) respondentų apie šį politiką neturi nuomonės ir 1 proc. atsakė, kad pirmą kartą girdi tokią pavardę.

Analizuojant palankių ir nepalankių vertinimų santykį, matyti, kad šiuo metu G. Nausėdą palankiai vertina lygiai tokia pat dalis respondentų kaip ir vieną iš geriausiai vertinamų visuomenės veikėjų apskritai – prezidentę Dalią Grybauskaitę (abiejų teigiamų ir neigiamų vertinimų santykis – plius 44).

Antroji šiame reitinge rikiuojasi I. Šimonytė, ji šiuo metu yra antroje vietoje (50 proc. ją vertina palankiai, 37 proc. nepalankiai). 12 proc. apklaustųjų apie I. Šimonytę neturi nuomonės ir dar 1 proc. teigia, kad nieko negirdėjo apie tokią politikę.

Buvusi finansų ministrė „Baltijos tyrimų“ kompanijos apklausose analizuojama nuo 2011 m. lapkričio mėnesio. 2011-2013 metais ji buvo vertinama daugiau nepalankiai nei palankiai (prasčiausi vertinimai buvo 2011 m. gruodį – 28 proc. tada ją vertino palankiai ir 61 proc. nepalankiai). 

Trečiojoje vietoje – V. P. Andriukaitis, jį 43 proc. įvertino palankiai ir 35 proc. nepalankiai, 19 proc. apie jį neturėjo nuomonės ir dar 3 proc. negirdėjo apie tokį politiką.

Su teigiamu – neigiamu vertinimu rezultatu eurokomisaras pastarąjį mėnesį iš trečiosios vietos išstūmė S. Skvernelį. Tačiau palankiausiai V. P. Andriukaitis buvo vertinamas prieš du dešimtmečius – 1999 m. balandžio – birželio mėnesiais (šeši iš dešimties jį vertino palankiai ir penktadalis nepalankiai), o nepalankiausiai jį gyventojai vertino 2002 m. lapkritį (26 proc. tada įvertino palankiai ir 59 proc. nepalankiai). 

Tuo tarpu S. Skvernelis, kaip parodė paskutinė apklausa, dar niekada nebuvo taip blogai vertinamas kaip šiuo metu. Pusė (49 proc.) suaugusių šalies gyventojų vertina nepalankiai, keturi iš dešimties (41 proc.) vertina palankiai. 9 proc. gyventojų nurodė, kad apie premjerą neturi nuomonės ir 1 proc., kad nieko apie jį negirdėjo.

Tarp visuomenės veikėjų „Baltijos tyrimų“ apklausuose S. Skvernelis pradėtas analizuoti nuo 2015 m. spalio mėnesio, o palankiausi jo vertinimai buvo po to, kai 2016 m. lapkritį, kai jis buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku (74 proc. jį tada vertinio palankiai ir 17 proc. nepalankiai).

Toliau reitinge rikiuojasi P. Auštrevičius. Septintoje prezidentinių reitingų lentelės vietoje esantį europarlamentarą keturi iš dešimties (39 proc.) šiuo metu jį vertina palankiai ir kiek mažesnė dalis (37 proc.) nepalankiai. Šiuo atžvilgiu politikas palankiau vertinamas nei jį prezidentiniuose reitinguose lenkiantys N. Puteikis ar A. Juozaitis. Penktadalis (20 proc.) apie P. Auštrevičių neturi nuomonės ir 4 proc. nėra apskritai girdėję apie tokį politiką.

Palankiausiai P. Auštrevičius buvo vertinamas 2004-2005 metais (2004 m. birželį jį palankiai vertino 60 proc., nepalankiai 22 proc.).
Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka
 
A. Juozaitį šiuo metu 35 proc. apklaustų gyventojų vertina palankiai ir 31 proc. nepalankiai, ketvirtadalis (26 proc.) nežino, kaip jį vertinti ir beveik dešimtadalis (8 proc.) nėra nieko apie jį girdėję. Šiuo aspektu A. Juozaitis išsiskiria tarp prezidento posto siekiančių ir šiuo metu į prezidentinius reitingus įtrauktų politikų. Didesnį nežinomumą turi tik M. Puidokas (10 proc.).

Galima sakyti, kad prezidentiniuose reitinguose S. Skverneliui koją kiša santykinai didelis nepalankių vertinimų procentas, o A. Juozaičiui, taip pat siekiančiam prezidento posto, problemų kyla su žinomumu. 

Aštriais pasisakymais garsėjančiam N. Puteikiui pastarojo mėnesio vertinimai taip pat yra blogiausi nuo tada, kada jis buvo įtrauktas į šią apklausą. Tarp patikimiausių šalies visuomenės veikėjų N. Puteikis analizuojamas nuo 2014 metų balandžio. Šiuo metu jį palankiai vertina trečdalis (34 proc.) šalies gyventojų, beveik pusė (47 proc.) nepalankiai. Šeštadalis (17 proc.) nežino, kaip vertinti N. Puteikį, ir 2 proc. nieko apie jį negirdėjo.

Palankiausi N. Puteikio vertinimai buvo 2015 metų spalį (49 proc. jį tuo metu vertino palankiai ir 26 proc. nepalankiai), o daugiausiai nepalankių vertinimų šis politikas sulaukė 2019 m. vasarį (47 proc. jį įvertino nepalankiai).

Valentiną Mazuronį ketvirtadalis (24 proc.) gyventojų pastarąjį mėnesį įvertino palankiai, o pusė (51 proc.) nepalankiai. Penktadalis (21 proc.) apie prezidento postą siekiantį europarlamentarą neturi konkrečios nuomonės ir 4 proc. nieko apie jį negirdėjo.

V. Mazuronis „Baltijos tyrimų“ apklausose analizuojamas nuo 2008 m. pradžios – palankiausiai jį gyventojai iki šiol vertino 2014 m. kovą (51 proc. tada įvertino palankiai ir 32 proc. nepalankiai), o daugiausiai nepalankių vertinimų buvo 2016 m. birželį (31 proc. vertino palankiai ir 57 proc. nepalankiai). Tuomet V. Mazuronis po nesėkmingų Seimo rinkimų buvo dar neseniai pasitraukęs iš korupcija įtariamos Darbo partijos vadovo posto. 

M. Puidoką šeštadalis (17proc.) apklaustų gyventojų šiuo metu vertina palankiai, kas antras (48 proc.) – nepalankiai. Ketvirtadalis (25 proc.), nors ir žino apie kontraversiškai vertinamą Seimo narį, tačiau nuomonės apie jį neturi. Dešimtadalis (10 proc.) tvirtina nieko apie M. Puidoką nėra negirdėję.

Valdemarą Tomaševski septintadalis (14 proc.) respondentų šiuo metu vertina palankiai, šeši iš dešimties (61 proc.) įvertino nepalankiai. Penktadalis (21 proc.) neturi nuomonės apie jį ir 4 proc. apie europarlamentarą nėra girdėję.

V. Tomaševski apklausose analizuojamas nuo 2009 m. birželio ir visą tą laiką jis gyventojų yra vertinamas daugiau nepalankiai, nei palankiai. Nepalankiausiai jis buvo įvertintas 2014 m. balandį (9 proc. vertino palankiai ir 78 proc. nepalankiai).

Petras Gražulis apklausose buvo analizuojamas nuo 2010 m. lapkričio iki 2016 m. rugsėjo, per visą tą laikotarpį jis gyventojų buvo vertinamas daugiau nepalankiai, nei palankiai. Nepalankiausiai P. Gražulis buvo įvertintas 2016 m. rugpjūtį (31 proc. vertino palankiai ir 62 proc. nepalankiai), o geriausiai jį gyventojai vertino 2013 m. liepą (41 proc. tada įvertino palankiai ir 48 proc. nepalankiai).

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.19; 11:00

Amerikos socialiniuose tinkluose jau prasidėjo plataus masto kampanija, kuria siekiama diskredituoti Demokratų partijos kandidatus, ketinančius dalyvauti 2020 metais įvyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose, ir su ja, bent jau iš dalies, gali būti susijusios užsienio valstybės.

Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Politico“, remdamasis kibernetinio saugumo ekspertais.

Leidinio žiniomis, pagrindiniais išpuolių socialiniuose tinkluose taikiniais tapo Kalifornijos valstijai atstovaujanti senatorė Kamala Harris, senatorė iš Masačusetso valstijos Elizabeth Warren, buvęs Kongreso Atstovų Rūmų narys Betas O’Rourke`as, Vermonto valstijai atstovaujantis senatorius Bernie Sandersas.

Žiniasklaidoje varoma plataus masto dezinformacijos kampanija prieš Demokratų partijos kandidatus 2020 metų rinkimuose, ir esama požymių, kad bent jau iš dalies prie šios veiklos prisideda užsienio šalys, teigia „Politico“.

Pasak leidinio apklaustų ekspertų, kampanijos tikslas – pakirsti demokratų pozicijas platinant memus, diskredituojančius saitažodžius, dezinformaciją, iškraipant tikrąsias pretendentų pozicijas įvairiais klausimais. Tokių pranešimų autoriai stengiasi „sukelti nesantaiką ir suirutę“ demokratų gretose artėjant pirminiams rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.22; 04:00

Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis pirmadienį pranešė, kad nedalyvaus šiemet vyksiančiuose Prezidento rinkimuose. Intrigą kėlusį klausimą, ar paskutinę dieną Kauno meras apsispręs dalyvauti šalies vadovo rinkimuose, V. Matijošaitis išsklaidė tik pavakarę Kaune surengtoje spaudos konferencijoje. 

V. Matijošaitis tvirtino, kad koncentruosis į savivaldos rinkimus bei sieks dar vienos kadencijos Kauno miesto mero poste.

„Kaip esu sakęs viešai, svarsčiau apie Prezidento rinkimus ir svarsčiau rimtai. Ir mano sprendimas šiandien yra sukoncentruoti visą dėmesį į Kauną ir nesiblaškant dalyvauti tik mero rinkimuose“, – surengtoje konferencijoje sakė V. Matijošaitis. Pasak jo, nors jam vadovaujant laikinajai sostinei buvo pasiekta labai daug, liko ir neužbaigtų darbų. 

„Jei kauniečiai rinkimuose palaikys mane ir mano komandą, tęsime juos (darbus. – ELTA)“, – teigė V. Matijošaitis. 

Kaip vieną iš savo sprendimo argumentų politikas įvardino tai, kad į Kauno politiką nebegrįžtų konservatorių vestos politikos laikai. 

„Dabar svarbu tos progos nepraleisti. Nesinori, kad į Kauną sugrįžtų konservatoriški laikai“, – sakė V. Matijošaitis. 

Politikas neatskleidė, kurį kandidatą palaikys vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.

„Dar yra laiko, pažiūrėsime, kaip elgsis tie kandidatai“, – sakė Kauno meras ir tvirtino, kad su „valstiečių“ lyderiu būsimos paramos premjerui dar nederino. Politikas užsiminė ir apie galimybę tapti premjeru, jei į prezidentus būtų išrinktas Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis. Jo teigimu, atsakant į šį klausimą jam vis tiek svarbiausias yra Kaunas. 

„Aš myliu Kauną, mano širdis, kūnas ir siela yra Kaune ir šiomis temomis nekalbėjome ir prioritetą duodu Kaunui“, – sakė V. Matijošaitis. 

Kauno meras apie dalyvavimą šalies vadovo rinkimuose buvo kelis kartus užsiminęs anksčiau. 

„Meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad nesvarstau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesulaukiu raginimų“, – sausio pradžioje, paklaustas, ar dalyvaus šalies vadovo rinkimuose „Delfi Dėmesio centre“, sakė V. Matijošaitis. 

Tuo tarpu valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis yra teigęs, kad Kauno meras galėtų užimti Vyriausybės vadovo postą tuo atveju, jei jo vadovaujamos partijos remiamas Saulius Skvernelis būtų išrinktas prezidentu. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ sausio 23-vasario 3 dienomis atliktos apklausos duomenimis, prezidentinių reitingų lentelėje V. Matijošaitis su 2 proc. gyventojų palaikymu rikiuojasi 7 vietoje. Jį lenkia prezidento posto siekiantis Seimo narys Naglis Puteikis (2,1 proc.), iš rinkimų kovos pasitraukusi Aušra Maldeikienė (2,3 proc.), filosofas Arvydas Juozaitis (3,3 proc.) ir rinkimų lyderiai – premjeras S. Skvernelis (15 proc.), Ingrida Šimonytė (16,1 proc.), Gitanas Nausėda (22,9 proc.). 

Pirmadienis yra paskutinė diena, iki kada galima registruotis Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviais. Neužsiregistravę politinės kampanijos dalyviais politikai negalės teikti pareiškinių dokumentų dėl kandidatavimo. Šalies vadovo posto siekiantys politikai iki kovo 8 dienos turi pateikti pareiškinius dokumentus. 

Šeštadienį dokumentus pateikė konservatorių keliama kandidatė Ingrida Šimonytė, Seimo narys Mindaugas Puidokas, eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, ekonomistas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis, Seimo narys Naglis Puteikis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Kazimieras Juraitis ir Alfonsas Butė. 

Prezidento posto siekiantys Arvydas Juozaitis bei europarlamentaras Valentinas Mazuronis pareiškinius dokumentus VRK pateikė pirmadienį. 

Paskutinę dieną rinkimų politinės kampanijos dalyviu registravosi Seimo narys Petras Gražulis bei europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.19; 04:00

Naujausios visuomenės apklausų duomenimis, prezidentinių reitingų lyderių sąraše premjeras Saulius Skvernelis lieka trečias. Portalo delfi.lt skelbiamų reitingų lyderiu toliau išlieka ekonomistas Gitanas Nausėda. Jį prezidentu norėtų matyti 26,7 proc. respondentų. Antroje vietoje rikiuojasi Seimo narė Ingrida Šimonytė, ji sulauktų 19 proc. gyventojų palaikymo. Vyriausybės vadovas lieka trečioje vietoje. Jį palaiko 16,5 proc. apklausoje dalyvavusių piliečių. 

Delfi užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ sausio 15-26 dienomis atliktos apklausos duomenis, ketvirtoje vietoje rikiuojasi sprendimo dalyvauti prezidento rinkimuose nepaskelbęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Jį Lietuvos prezidentu norėtų matyti 6,2 proc. gyventojų. Prezidento posto siekiantis filosofas Arvydas Juozaitis sulaukia 3,7 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų paramos. 

2,1 proc. šalies gyventojų prezidente norėtų matyti europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę. 1,7 proc. savo balsą atiduotų už Seimo narį Naglį Puteikį. Tiek pat respondentų palaikytų apie traukimąsi iš prezidento rinkimų paskelbusią Seimo narę Aušrą Maldeikienę. 

1,2 proc. gyventojų paramos, rodo atlikta apklausa, sulauktų socialdemokratų keliamas kandidatas eurokomisaras Vytenis Andriukaitis ir europarlamentaras Petras Auštrevičius. 1,1 proc. piliečių prezidentu norėtų matyt „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį, 0,5 proc. – europarlamentarą Valentiną Mazuronį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.04; 10:11

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paskelbė, kad kovo pabaigoje vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose sieks būti perrinktas.

„Šis didelės atsakomybės savo šaliai jausmas paskatino mane apsispręsti dar kartą kandidatuoti į Ukrainos prezidento postą“, – sakė P. Porošenka.

Kalbėdamas P. Porošenka prašė rinkėjų suteikti jam mandatą „užtikrinti euroatlantinės integracijos procesą, užtikrinti mūsų nepriklausomybę, atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą“. 

Kreipdamasis į apytikriai tūkstantį susirinkusių žmonių, P. Porošenka pabrėžė būtinybę užtikrinti taiką su Rusija, kuri 2014 metais aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir rėmė separatistus Ukrainos rytuose.

P. Porošenka Ukrainos prezidentu išrinktas 2014 metais po to, kai buvo nuverstas prorusiškas jo pirmtakas Viktoras Janukovyčius. 

Viešosios nuomonės apklausose P. Porošenka atsilieka nuo kelių kitų kandidatų – Julijos Tymošenko ir Vladimiro Zelenskio. Apklausos duomenimis, J. Tymošenko šiuo metu turi didžiausius šansus laimėti Ukrainos prezidento rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.30; 07:30