Lietuvos žmonėms atsibodo, kai politiniai lyderiai talžo vienas kitą, sako prezidento posto sieksiantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Kandidatas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose pabrėžia, kad politikai, pamiršdami aktualiausių problemų sprendimą, tiesiog ėmėsi vadovautis ne paties aukščiausio lygio instinktais.
„Šiandien, man atrodo, kad politika tapo tokiu užsiėmimu, kuomet tu nebematai politikos galutinių tikslų, o svarbiau yra įkąsti oponentui, nes jis tave jau sužeidė anksčiau. Įsijungia tam tikri, sakyčiau, instinktai – ne paties aukščiausio lygio instinktai, kuomet tu skaudžiai užkabintas oponento jau net nebegalvoji apie tai, kad šito žingsnio aš nežengsiu, gal aš nekąsiu. Susiformavo savotiškas garbės kodeksas, kuris reikalauja, kad aš jam turiu smogti ne mažiau, o gal, jei pavyks, ir stipriau“, – portalo Delfi pozicijoje „Dėmesio centre“ kalbėjo ekonomistas. Pasak jo, toks abipusis politikų kandžiojimasis tapo savotišku nebesustabdomu „ping pongo“ žaidimu.
Politika – tai grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mano nuomone, politika tapo asmeninių varžytuvių arena, kuri, tiesa sakant, daugeliui Lietuvos žmonių jau tampa nebeįdomi. Galbūt kurį laiką viešojoje erdvėje gali pasižiūrėti, nes pikantiška, kaip vienas lyderis talžo kitą lyderį, bet kai tai kartojasi savaitę po savaitės, aš nebetikiu, kad tai gali būti kažkam įdomu“, – apibendrino G. Nausėda.
2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti pasiskelbęs G. Nausėda pirmadienį pristatė savo rinkimų kampanijos programines gaires. Pasak ekonomisto, jo prezidentinė kampanija yra pagrįsta pagarbos, saugumo ir gerovės principais.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Valstiečiai“ delsia skelbti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau tai nebūtinai yra susiję su tuo, kad vienu realiausių valdančiųjų kandidatu laikomas premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai vengia atskleisti savo kortas ir vilkina laiką. Nors, samprotauja politologai, kandidato slėpimą būtų galima aiškinti kaip strateginį žingsnį siekiant išvengti papildomo neigiamo dėmesio, pagrindinė tylėjimo priežastis gali būti ir ta, kad šiuo metu sprendimo, kas „valstiečius“ ves į žadėtą pergalę prezidento rinkimuose tiesiog ir nėra.
Ilgėjantis premjero ir jo vadovaujamo Ministrų Kabineto daromų klaidų sąrašas, suklibėjusi Vyriausybės vadovo pozicija reitingų lentelėje, apie aukščiausią šalies postą galvojančius „valstiečius“ į S. Skvernelį verčia žiūrėti kaip į ganėtinai rizikingą statymą prezidento rinkimuose.
Tačiau surasti alternatyvą jam nebus lengva. Premjeras, ketvirtadienį „Žinių radijui“ tradiciškai deklaravęs, kad turi svarbesnių darbų nei įsitraukti į debatus dėl prezidento posto, užsiminė, jog „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose gali būti nebūtinai jis, bet ir jos lyderis Ramūnas Karbauskis.
Visgi, politologų nuomone, vargu ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis, būdamas blogiausiai vertinamų politikų sąraše ir neturėdamas potencialo pritraukti platesnio elektorato dėmesio, galėtų tapti geresne alternatyva S. Skverneliui.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus teigimu, R. Karbauskio ambicija įsitvirtinti Prezidentūroje yra ryžtinga, tačiau jo galimybės tai padaryti pačiam iš esmės nerealios.
Todėl, aiškina politologas, jei ir toliau silpnės S. Skvernelio lyderystė ir viešasis patrauklumas, „valstiečiai“ vis intensyviau žvalgysis į galimas alternatyvas premjerui. Profesorius neatmeta galimybės, kad „valstiečiai“ galėtų pastatyti ir ant jau rinkimuose dalyvauti apsisprendusių kandidatų. Vienas iš jų – filosofas Arvydas Juozaitis.
„Situacija keičiasi ir Sauliaus Skvernelio vertinimai jau kuris laikas krinta. Ir, panašu, kad tai jau yra stabili tendencija. Galiausiai horizonte jokių veiksnių ir priemonių, kaip tai suvaldyti nesimato. Dar daugiau, apklausos rodo, kad Skvernelis antrajame rinkimų ture bent jau prieš du pagrindinius kandidatus galimybių laimėti nelabai turi“, – teigė VDU profesorius.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Jis pripažino, kad iki prezidento rinkimų likus dar daug laiko pozicijos reitingų lentelėje neišvengiamai keisis, tačiau, aiškino A. Krupavičius, dabartinės tendencijos rodo, kad, premjero atotrūkis nuo pagrindinių pretendentų į šalies vadovo postą gali tik didėti.
Pasak jo, kad šios tendencijos išsilaikys ir toliau yra labai tikėtina galimybė, nes tiek S. Skvernelis, tiek ir jo vadovaujama Vyriausybė daro per daug klaidų.
Profesorius teigė, kad klaidų sąrašas, dėl kurio S. Skvernelis, kaip politikas visuomenės akyse spalvinamas tamsiomis spalvomis, nenustoja ilgėjęs. Politologas akcentavo, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusios istorijos apie ištrintą įrašą ir iš tėvų atimtus vaikus, mokesčių turtingiausiems (tantjemas gaunantiems) gyventojams sumažinimą ar nesėkminga komunikacija giriantis, kad į Lietuvą žengia nauji prekybos centrai „valstiečių“ lyderius jau dabar verčia susimąstyti apie alternatyvius S. Skverneliui kandidatus būsimuose prezidento rinkimuose.
Be to, priduria A. Krupavičius, netolimoje ateityje, S. Skvernelio politinis patikimumas ir patrauklumas gali dar labiau susvyruoti, kai, pasak jo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priims sprendimus apie 6 ar 7 ministrus, kurie yra pažeidę įstatymą ir atsidūrę viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo konflikte. Toks precedentas, aiškino politologas, gali apskritai iškelti klausimą, ar neverta kelti interpeliacijos Vyriausybei in corpore.
„Manau, kad „valstiečių-žaliųjų“ lyderių dvejonių, matant Skvernelio reitingų dinamiką, tikrai atsirado. Jeigu Skvernelio reitingai laikytųsi – niekam abejonių tikriausiai nekiltų. Bet dabar tikrai tų dvejonių yra. Tikimybė, kad jam pavyktų antrajame ture laimėti mažėja, nes Skvernelis tiesiog pernelyg dažnai slysta ant banano žievės“, – apibendrino A. Krupavičius.
Pasak jo, tokia situacija „valstiečius“ verčia permąstyti, ar tikrai realiausiu partijos kandidatu 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose laikytas S. Skvernelis, dar gali būti naudingas siekiant įsitvirtinti Prezidentūroje.
„Mažėjantys premjero, kaip buvusio realiausio kandidato į prezidentus, reitingai ir nepalankios tendencijos verčia „valstiečius“ tiesiog galvoti apie alternatyvas“, – pabrėžė A. Krupavičius.
Pasak jo, LVŽS pirmininkas R. Karbauskis gali būti viešai linksniuojamas kaip alternatyva S. Skverneliui prezidento rinkimuose, tačiau, jo nuomone, vargu ar „valstiečių“ lyderis turi realių šansų pasirodyti geriau už reitinguose neblizgantį premjerą.
„Ramūnas Karbauskis yra „valstiečių-žalųjų“ partijos pirmininkas, vienaip ar kitaip valdančiosios partijos pagrindinis lyderis ir vienas iš svarbiausių koalicijos veidų, bet jis vertinamas ganėtinai nevienareikšmiškai. Pasitikėjimo reitingas juo yra neaukštas. Todėl ar jam pavyktų kaip nors patraukti daugiau nei „valstiečių-žaliųjų“ elektoratą, kuris ir taip yra sumažėjęs, tai, nevyniojant į vatą, atsakymas būtų – ne“, – kalbėjo politologas.
Panašios nuomonės buvo ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologės nuomone, R. Karbauskio galimybės užsitikrinti plataus elektorato paramą vertintinos atsargiai. Pasak jos, ypač pastarųjų mėnesių reitingai R. Karbauskiui nėra palankūs.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Jis gal ir surinktų nemažai balsų, tačiau vargu, ar surinktų tiek, kiek jų bent jau dabar galėtų surinkti Skvernelis“, – pabrėžė R. Urbonaitė. R. Karbauskio asmenybė uždara, kartais gana radikali, o istorijos, į kurias politikas nuolat įsivelia, populiarumo ir pasitikėjimo visuomenės akyse tikrai neprideda, samprotauja R. Urbonaitė.
Anot jos, R. Karbauskio verslas, didelis turtas, šeimos ar net šaržuojami pagonybės klausimai rinkimų kampanijos metu neabejotinai būtų išnaudojami oponentų ir smukdytų politiko šansus užimti stiprias pozicijas tarp rinkimų lyderių.
Atsisakius prezidento rinkimuose mesti S. Skvernelio kortą, „valstiečiai“ greičiausiai ieškos kitų kandidatų. A. Krupavičiaus nuomone, jau dabar tokių variantų yra ieškoma, nes, aiškino profesorius, apie pergalę prezidento rinkimuose R. Karbauskis galvoja rimtai.
„Ramūno Karbauskio asmenyje ne kartą buvo pasakyta, kad bus siekiama laimėti prezidento rinkimus. Galima sakyti, kad R. Karbauskio mentalitetas ir verčia ieškoti tokio kandidato, kuris nebūtų tiesiog statistas prezidento rinkimuose“, – samprotavo A. Krupavičius. Jis neatmetė, kad tarp tokių kandidatų galėtų būti ne tik politikai partijos viduje kaip Rima Baškienė ar Viktoras Pranckietis, tačiau ir pretendentas iš šalies ar net jau pretenzijas rinkimuose dalyvauti oficialiai pareiškęs politikas.
Tarp pastarųjų A. Krupavičius paminėjo prezidento rinkimuose dalyvauti apsisprendusį filosofą A. Juozaitį. Anot jo, „valstiečiai“ galėtų susigundyti reikšti paramą šiam kandidatui.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu žiūrėtume į pažiūrų turinį, tai matytume, kad sankirtos taškų tarp Juozaičio ir ypač Ramūno Karbauskio tikrai rastume“, – kalbėjo VDU profesorius. Nors, aiškino jis, toks „valstiečių“ žingsnis prezidento rinkimuose ir yra įmanomas, kitas klausimas, ar tokios paramos ieškotų pats A. Juozaitis.
Pirmadienį portalas „Delfi“ paskelbė „Vilmorus“ spalio pradžioje vykdytos apklausos duomenis, rodančius, kad jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, antrajame prezidento ture S. Skvernelis nusileistų tiek šalies vadovo posto siekiančiam ekonomistui Gitanui Nausėdai, tiek konservatorių kandidatei Ingridai Šimonytei.
JAV prezidentas Donaldas Trampas Davose. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį dar kartą užsipuolė tyrimą dėl galimo jo rinkimų komandos bendrininkavimo su Rusija prieš 2016-ųjų prezidento rinkimus, pavadindamas tokius teiginius pramanais. Nepaisant to prezidentas patikino neketinantis jo nutraukti.
„Galėčiau kad ir dabar visus atleisti, bet nenoriu jo stabdyti, nes, politiniu požiūriu, man nepatinka jį stabdyti“, – per Baltuosiuose rūmuose vykusią spaudos konferenciją sakė D. Trumpas. Konferencija surengta pasibaigus kadencijos vidurio rinkimams, per kuriuos žemieji Kongreso rūmai atsidūrė demokratų rankose.
„Aš nesijaudinu dėl nieko, kas susiję su tyrimu dėl Rusijos, nes tai pramanas, – teigė prezidentas. – Nebuvo jokio bendrininkavimo.“
Naujajam Kongresui sausį pradėjus darbą, demokratai perims vadovavimą komitetams. Taip jie įgis teisę rengti apklausas, kviesti liudytojus ir išduoti šaukimus liudyti prezidento administracijos pareigūnams.
Suskaičiavus visus balsus konservatorių (TS-LKD) pirminiuose prezidento rinkimuose – akivaizdi Ingridos Šimonytės pergalė.
Už parlamentarę balsavo 78,71 proc. rinkėjų (16418 balsų). Tuo tarpu už diplomatą Vygaudą Ušacką balsavo 21,29 proc. užsiregistravusiųjų (4441 balsas).
V. Ušackas laimėjo 4 miestuose iš 62. 57-iuose pergalę iškovojo I. Šimonytė, o viename mieste, Šalčininkuose kandidatai surinko vienodą balsų skaičių.
Konservatorių kandidatas pirminiuose prezidento rinkimuose, Vygaudas Ušackas, su pergale pasveikino oponentę Ingridą Šimonytę.
„Rezultatai rodo tendenciją, kad Ingrida laimi, su kuo ją ir sveikinu. Tikiu, kad buvau šitos demokratijos šventės dalyvis ir norėčiau padėkoti visiems savo remėjams“, – žurnalistams sakė V. Ušackas.
Politikas patvirtino, kad prezidento rinkimuose be partijos paramos – nedalyvaus. Paklaustas ar rems I. Šimonytę, diplomatas tikino remsiąs parlamentarę, jei ši išreikš tokį norą. Paklaustas ar laiko šiuos rinkimus skaidriais, V. Ušackas paliko tai vertinti žurnalistas, pridūręs, kad pirmasis blynas visuomet būna prisvilęs.
Tuo tarpu prie užtikrintos pergalės artėjanti I. Šimonytė šampano atidaryti neskuba ir tikino lauksianti galutinių rezultatų. Paklausta, kaip vertina V. Ušacko sprendimą į rinkimų apylinkes siųsti visą naktį ten budėjusius žmones, politikė kalbėjo apie pasitikėjimo stoką.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manau, kad čia yra pasitikėjimo klausimas. Kiekvienas laisvas elgtis, kaip jam atrodo teisinga. Jei kažkam atrodo, kad reikalingi tokie veiksmai – taip ir elgiasi. Mes manėme kitaip ir elgėmės atitinkamai“, – aiškino I. Šimonytė.
Paklausta, kaip vertina rinkimę kampaniją, I. Šimonytė pareiškė norėjusi mažiau kalbėjimo apie asmenybes ir daugiau apie politikos esmę.
„Galbūt būčiau norėjusi, kad tokių bandymų kažkaip daryti skirtis, kur jų galbūt ir nėra, arba užsiimti kaltinančią poziciją, būtų geriausia, kad tokių dalykų nebūtų buvę, nes tai visgi bendraminčių bendruomenė, kurioje ta rinkimė kova galėjo vykti vien tik tais idėjomis, o ne asmeniškumais“, – aiškino konservatorė.
Išankstiniai duomenimis, TS-LKD pirminiuose rinkimuose užtikrintai pirmauja I. Šimonytę, kurią remia 70 proc. balsavusių rinkėjų. Už V. Ušacką balsavo kiek mažiau nei trečdalis rinkėjų. Laimėjęs kandidatas atstovaus partiją kitų metų gegužę vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) šį savaitgalį atviruose pirminiuose rinkimuose sprendžia, kam iš dviejų kandidatų suteikti paramą prezidento rinkimuose. Sekmadienį – antrąją balsavimo dieną – paaiškės, kas atstovaus partijai prezidento rinkimuose – ekonomistė Ingrida Šimonytė ar diplomatas Vygaudas Ušackas.
TS-LKD pirminiuose rinkimuose gali dalyvauti partijos nariai (jų yra 15 080) ir iš anksto užsiregistravę, partijai nepriklausantys asmenys (jų yra 18 259).
Per pirmąją balsavimo dieną TS-LKD pirminiuose rinkimuose dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. rinkėjų.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Pirmąją balsavimo dieną, šeštadienį, iš viso jau balsavo 10 142 iš 33 339 rinkėjų. Tai yra 30,42 proc. nuo visų rinkimų teisę turinčių asmenų. Partijos narių balsavo 3816 iš 15 080 (25,31 proc.), o ne partijos narių – 6326 iš 18 259 (34,65 proc.) asmenų. Sekmadienį tikimės didesnio aktyvumo, nes net 14 skyrių balsavimą vykdo tik vieną dieną, t. y. sekmadienį, o dalis regioninių skyrių šiandien (šeštadienį. – ELTA) balsavimus vykdė mažesniuose miesteliuose arba ne visą dieną. Rytoj 9sekmadienį. – ELTA) bus balsuojama rajonų centruose ir visą dieną, todėl tikimės žymiai didesnio partijos ir ne partijos narių aktyvumo“, – teigė TS-LKD vykdomoji sekretorė Aistė Gedvilienė. Pasak jos, šeštadienį aktyviausiai balsuota Trakuose, Kelmėje, Biržuose, Panevėžyje, Šakiuose.
Vilniuje bendras partijos ir ne partijos narių aktyvumas yra 31,9 proc., Kaune – 32,7 proc., Klaipėdoje – 34,9 proc.
Slaptai.lt skelbia beveik 30 minučių trukmės videointerviu Lietuvos saugumo tema, kuriame dalyvavo Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas Eitvydas Bajarūnas. Pokalbį moderuoja Indrė Makaraitytė.
Šiame pokalbyje gvildenamos aktualios Lietuvai temos: ar mums pavyks išvengti Rusijos kišimosi į Prezidento rinkimus; ar Rusijoje įmanomas nepriklausomas verslas; kodėl kadaise savo vieną svarbiausių ir brangiausių įmonių patikėjome uždaryti Rusijos kompanijai; kokia Rosatom įtaka; ar Rusijos slaptosios tarnybos turi informacijos apie mūsų pažeidžiamus politikus, verslininkus, žurnalistus; kuo labiausiai MG Baltic įdomus buvo Seimo NSGK?
Slaptai.lt skelbia Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus paskaitą nūnai itin aktualia tema – ar Kremlius kišasi į Vakaruose rengiamus prezidento ir parlamento rinkimus? O jeigu sutinkame, kad kišasi, tai knieti paklausti – o kaip jis tai daro, kodėl jam pavyksta?
Marius Laurinavičius pateikia gausybę įdomių, sensacingų pavyzdžių iš JAV ir Europos, kurie, kurie, beje, paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais.
Ar pastebėjote, kad tuo metu, kai prezidentinių rinkimų lenktynės pradeda įsibėgėti, kandidatai į prezidento postą vienas po kito skelbia savo programines nuostatas, vienas iš perspektyviausių pagal reitingų duomenis kandidatų laimėti šias lenktynes Gitanas Nausėda prapuolė iš viešosios erdvės, tapo negirdimas ir nematomas taip intensyviai, kad net sukėlė tradicinio TV žiūrovo nuogąstavimus, padidino visokias baimes, tarkime, tokiu savo apsiribojimu dar labiau užkėlė nerimo kartelę.
Kaip jau yra seniai pastebėta, pauzė yra intensyviausia kalbos forma. Tačiau mums vis dar kyla klausimas – ką norėjo pasakyti arba savaip pranešti žinomas ekonomikos guru, pagal reitingų duomenis didžiausius šansus laimėti turintis kandidatas į prezidento postą inscenizuodamas tokią pauzę arba net užtraukdamas uždangą į sceną. Neduok Die, – tai tikriausiai nereiškia, kad neva garbusis pretendentas nusprendė pasitraukti iš distancijos, pasirinkdamas palaimingą gyvenimą tyruose, kur nebelieka jokių gundymų valdžia. Galima buvo pagalvoti ir taip, kad G. Nausėda yra išmintingai nutaręs susilaikyti, pernelyg anksti nesivelti į rietenas, vengdamas išsibarstymo smulkmenose, siekdamas išlaukti labiau parankaus momento svarbiausiems pareiškimams.
Tačiau štai išmanieji žurnalistai neleidžia mums pernelyg įsisvajoti, įvaizdinant nebūtus dalykus, trumpai drūtai pranešdami, kad tuo metu, kai kiti prezidentinių rinkimų dalyviai pradeda batalijas tarpusavyje, „Gitanas Nausėda tyliai važinėja po Lietuvą, be jokios svitos, vienas klausosi, ką jam šneka Lietuvos provincija, stebisi, kad situacija gerokai prastesnė, nei jam atrodė sėdint skandinavų banko mūre ir sako, kad išgirsti pamąstymai, nuoskaudos ir siūlymai suguls į jo programą. Taigi, kol vieni siūlo Lietuvai savo idėjas, kitas – klausosi Lietuvos idėjų“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/231168/rinkimai-vieni-skelbia-savo-programas-kitas-iesko-programos-ideju-provincijoje.
Jeigu būtų leista ir man išsakyti savo nuomonę, užsispyręs tvirtinčiau, kad G. Nausėdos vojažai po provinciją mažai ką turi bendro su iškilmingu propagandiniu užkeikimu apie idėjų paiešką, o savo esme yra savotiškas atgailos turnė, kažkas panašaus į barstymąsi pelenais atgailos ženklan, o gal net jau primena bandymą nueiti kelią keliais iki „antrosios Lietuvos“, vedamam neįsisąmonintų kaltės kompleksų.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prisiminkime, kad būtent G. Nausėdai priklauso garsioji frazė, tapusi forsuoto socialinės atskirties didinimo devizu, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o po to jau bus galima jį pradėti dalintis. Galimas daiktas, šiuos žodžius pirmasis pavėjui paleido ne mūsų herojus, tačiau G. Nausėda tapo šios tezės veidu, kai, komentuodamas vyriausybės sprendimą padidinti minimalią algą, ištarė šį stambiajam kapitalui šventąjį užkeikimą, tokiu būdu savo autoritetu ir labai mielo žmogaus įvaizdžiu pridengdamas besielio, labiausiai necivilizuoto kapitalizmo atmainos gobšumo konvulsijas.
Jau turėjau progą atkreipti dėmesį, kad ši poringė apie tai, kad pirmiausiai reikia išsikepti pyragą, o po to neva kada nors ateis ir laikas jį padalyti, yra labiausiai sofistifikuotas mūsų laikų teiginys, vedantis vaizduotės tvirkinimo, ekonominio neįgalumo ir žmonių masių nuskurdinimo linkme http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html.
Ar grįžęs iš kelionių po Lietuvos provinciją garsusis ekonomistas jau keičia, kaip būtų galima tikėtis, savo toną ir kitaip sudėlioja akcentus? Kažin kažin… Minėtame pasisakyme G. Nausėda kritikuoja kitų metų valstybės biudžeto projektą kaip pernelyg optimistinį, taigi, reikia suprasti, numatantį nepagrįstai dideles išlaidas ir drauge droviai pastebi (to reikalauja naujasis statusas), kad tarsi ir reikėtų padidinti išlaidų eilutę, skirtą socialinėms reikmėms. Kaip tai įmanoma padaryti, t. y. padidinti sumažinant, neišneša net ir labiausiai ištvirkusi vaizduotė.
Tačiau garsusis ekonomistas nurodo ir tai, kad mūsų visų problemų, vedančių į neišsprendžiamas vaizduotės kolizijas, priežastis yra nepavydėtina situacija, kai išsikeptasis pyragas yra pernelyg mažas. Būtų labai lengvabūdiška kritikuoti žinomą ekspertą, garsų ekonomistą, tačiau vis tik nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad galbūt mus lydėtų didesnė sėkmė pyrago kepimo užmanymuose, kelionėje į gerovės visuomenę, jeigu visų pirma susitartumėme dėl labiau teisingo pyrago padalijimo principų arba, kitaip tariant, pamėgintume apversti kapitalizmo be žmogiškojo veido ideologemą, perskaitytume labiausiai sofistifikuotą teiginį apie pyrago kepimą iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės.
Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad dideliais idėjų fontanais kol kas dar netrykšta ir Ingrida Šimonytė. Iš tiesų dažnesnis charizmatiškosios pretendentės pasirodymas viešojoje erdvėje išryškino pasikartojamumą, tų pačių tiesų deklamavimą iki begalybės, sukimąsi vietoje. Kita vertus, neapleidžia įspūdis, kad I. Šimonytė gali vieną ar kitą kartą žengtelėti septynmyliu žingsniu, stipriai truktelėti į priekį. Kam ne kam, o šiai politikei ypač netinka pradėti sakinį posakiu „Kaip aš sakau nuo seno“, vis ir vis cituoti save pačią, kai mums labiau viltingai atrodo jos sugebėjimas mokytis, kiekvieną dieną atsiverti naujiems dalykams.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, I. Šimonytė galėtų tapti reikšmingu tautos raidai socialinio teisingumo idėjų katalizatoriumi, siekiant įveikti tautos pamatus išplaunantį socialinį disbalansą. Žinoma, tokiu atveju reikėtų sekti senosios generacijos konservatorių, kurie kartas nuo karto būdavo nepalyginamai didesni socialdemokratai nei brazauskinio kirpimo socialdemokratija, pavyzdžiu, pripažįstant bent sau tiesą, kad Gabrielius Landsbergis yra kraštutinio liberalizmo vėliavnešys, ne tik menkai toleruojantis socialinio teisingumo idėjas, bet ir neišmatuojamai atitolęs nuo konservatizmo vertybių puoselėjimo užduoties įsisąmoninimo https://www.alfa.lt/straipsnis/50190946/skaitmenine-demokratija-su-zaisliniais-konservatoriais .
Žinia, Seimo valstiečiai pradėję naują tyrimą dėl buvusiųjų valdžioje prasižengimų, prezidentinių rinkimų požiūriu siekia nušauti du zuikius – į tyrimo komisiją planuojama kviesti dėl veiksmų krizės laikotarpiu pasiaiškinti tiek I. Šimonytę, tiek G. Nausėdą, didžiausius Sauliaus Skvernelio konkurentus prezidentinių rinkimų maratone, galimai tikintis (ir kas galėtų tai paneigti?) sukompromituoti juos vieną po kito arba abu iš karto.
Tačiau nevertėtų valstiečiams puoselėti didelių iliuzijų, – nežiūrint to, kaip vertinsime Andriaus Kubiliaus vyriausybės in corpore priimtus sprendimus krizės laikotarpiu (pats esu ne kartą kritikavęs), I.Šimonytės veikla nekelia didelių abejonių – sunkmečio finansų ministrė padarė viską, kas įmanoma ir neįmanoma, siekiant sumažinti krizės pasekmes pagal numatyto strateginio plano gaires. Kitas, labiau dviprasmiškas dalykas yra skandinaviškų bankų elgesys Lietuvoje, prasidėjus didžiajai krizei. Seimo valstiečiai, pradėję knebinėti šią nevienareikšmę skandinaviškų bankų ne/lojalumo Lietuvai situaciją, tikriausiai padėtų I.Šimonytei pervilioti į savo pusę tuos rinkėjus, kurie kitu atveju būtų balsavę už G.Nausėdą. Nepulsiu įrodinėti, kad dėl to prasidėtų pasaulinė katastrofa, užstotų badas, maras ir karas.
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvau įsipareigojęs sau išlaikyti subalansuotą požiūrį, vertinant G. Nausėdos ir I. Šimonytės galimybes laimėti prezidentinius rinkimus, tačiau dabar, perskaitęs tai, ką prikeverzojau, nesu tikras, kad pavyko išsaugoti pirminį nusiteikimą. Dažnai vienokių ar kitokių rinkimų į postus mūsų platumose metu sakoma, kad nebuvo tikro pasirinkimo, nes esą reikėjo rinktis mažesnę blogybę iš dviejų blogų galimybių. Taigi dėl labiau subalansuoto požiūrio atstatymo pasakysiu štai taip, kad renkantis tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės kandidatūrų į prezidento postą taip pat beveik nebūtų pasirinkimo galimybės, nes reikėtų rintis geresnįjį variantą iš dviejų gerų arba bent neblogų.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Čekistų maišai“ internete
Latvijos Saeima spalio 4 d. priėmė įstatymą dėl KGB dokumentų publikavimo internete. Valstybės Prezidentas R. Vėjuonis, pasirašydamas šį dokumentą, pripažino, kad per Latvijos valstybės šimtmetį pagaliau užverstas šis juodas istorijos puslapis. Ir pridūrė, kad skelbiama informacija bus nepilna, o paviešintos pavardės nieko nepraneš apie tai, ką padarė konkretus žmogus; dar reikės įvertinti papildomą informaciją, atskleisti okupuotą Latviją valdžiusio totalitarinio režimo veiklos mechanizmus, totalią visuomenės kontrolę.
Saeimos priimtas įstatymas nurodo viešinti abėcėlinę ir statistinę agentūros kartoteką, neetatinių operatyvinių darbuotojų įskaitos kartoteką su KGB darbuotojų telefonų knygomis, kuriose yra informacijos apie KGB etatinius darbuotojus, ir archyvuose šį klausimą liečiančią Latvijos komunistų partijos Centro komiteto medžiagą. Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras atiduos šiuos dokumentus Latvijos nacionaliniam archyvui publikuoti savo tinklalapyje iki šių metų pabaigos, o iki 2019 metų gegužės išviešins ir kitus KGB dokumentus.
2014 m. prasidėjo „čekistų maišų” atrišimo procedūra: buvo sukurta mokslininkų komisija ištirti KGB dokumentus. Toks pavėluotas sprendimas kasdien iškeldavo vis naujų probleminių klausimų. Tad 2018 m. pavasarį visuomeninė organizacija „Latvija pasaulyje” ir Latvijos mokslų akademija buvo priversta sukurti darbo grupę, kuri įvertintų Latvijos SR KGB dokumentų autentiškumą, agentūrinio sarašo publikavimo tikslingumą, atliktų teisinių prieštaravimų analizę ir modeliuotų proceso socialines rizikas bei pasekmes. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ilgokas išvadų laiškas buvo paskelbtas su išvada: agentūrinio sarašo neskelbti. Tai sukėlė dalies visuomenės, nežinančios konkretaus turinio, pasipiktinimą.
Okupacijos metais Latvijos teritorijoje veikė keturios SSRS slaptųjų tarnybų struktūros: trys karo reikalų srityje buvo tiesiogiai priklausomos SSRS KGB ir jos neatsiskaitė Latvijos SR Ministrų tarybai ir LKP CK. Kiekviena struktūra turėjo savo agentų tinklą. Iš pirmųjų trijų agentūrų nebuvo rasta nei vieno dokumento, nei vienos personalinės ar operatyvinės bylos.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su daugiau kaip 7000 agentų pranešimais ir 2000 informacinių signalų. Nėra nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos asmeninės bylos. Yra žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta. Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai. Devinto dešimtmečio KGB instrukcijoje nurodyta, kad agentus galima verbuoti be agento parašo ir sutikimo. Specialistams galvosūkis: kaip teisiškai įvertinti dvi konkretaus asmens korteles ir paskirto slapyvardžio įrašą registracijos žurnale?
Savo metu į Rygą buvo atvykęs tuometinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas, kuriam teko vertinti Stazi dokumentus, ir jis pasakė: nerodykite nė vieno jų, tuo jūs nieko neįrodysite.
1976 m. emigravęs į Vakarus P. Brūveras (nepriklausomybės metais iki 2016 metų buvo Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios Liepojos vyskupas) kadaise buvo įsitikinęs, kad „čekistų maišus” būtina paviešinti. Kai jis susipažino su šiuo archyvu, nuomonę pakeitė: taip viešindami sukursime dar vieną „raudonąją liniją” visuomenėje, nes laimės tie, kurių kortelės išimtos, o už jų nusikaltimus mokės nekaltieji; laimės Rusija, matydama supriešintą visuomenę; tokio sąrašo skelbimas būtų nusikaltimas prieš tautą, prieš konkrečius žmones ir valstybę.
Konstitucijos gynimo biuras irgi pasisakė prieš KGB dokumentų skelbimą internete, nes mano, kad toks publikavimas gali pakenkti žmonių pasitikėjimui specialosiomis tarnybomis ir ragino Valstybės Prezidentą nepasirašyti naujos redakcijos įstatymo.
Valstybės Prezidentas bus renkamas atviru balsavimu
Latvijos Valstybės prezidentas R. Vėjuonis pasirašė įstatymą dėl Latvijos Valstybės Prezidento rinkimo Saeimoje atviru balsavimu. 2012, 2013 metais latviai bandė keisti šį įstatymą, tačiau nesėkmingai. Dabartinį pasiūlymą pateikė Latvijos regionų susivienijimo atstovai. 2014 metais internetinėje svetainėje manabalss.lv dėl atviro balsavimo Saeimoje renkant prezidentą pasirašė 11 509 asmenys.
„Įstatymo pakeitimas leis kiekvienam Saeimos deputatui skaidriau ir argumentuočiau priimti savo pasirinkimą, tai užtikrins galimybę išrinkti geriausią iš kandidatų, o ne kokios nors partijos arba asmenų grupės ištrauktą marionetę”, – pareiškė Saeimos narys J. Veidė.
Latvijos teisingumo ministerija ėmė taikyti griežtesnes sankcijas alimentų nemokėtojams – iš jų bus atimamos transporto vairavimo teisės. Pirminiame etape jų neteko 47 asmenys, dėl 100 skolininkų vyksta administracinis procesas. Šios sankcijos gresia maždaug 8 000 skolininkų.
Latvijoje yra 38 000 alimentų skolininkų, kurių skola siekia 270 milijonų eurų. Vyriausiam skolininkui – 82 metai.
Paskelbus šias sankcijas, skolininkų skaičius ėmė mažėti – per 3000 asmenų pradėjo mokėti alimentus.
Kitąmet alimentų skolininkams bus draudžiama turėti šaunamąjį ginklą (tokių asmenų yra apie 250). Svarstoma neleisti jiems žaisti azartinius žaidimus, išvažiuoti iš valstybės.
Lenktynėse dėl vietos Daukanto aikštės Baltuosiuose rūmuose vyrauja keturi lyderiai. Sėkmingiausią lenkimo manevrą atliko Seimo narė Ingrida Šimonytė, užnugaryje palikusi Vyriausybės vadovą. Politologų vertinimu, buvusios finansų ministrės sėkmė – išaugusių eterio minučių rezultatas.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugsėjo 24-spalio 7 dienomis atliktos apklausos duomenimis, ekonomistą Gitaną Nausėdą prezidento poste po 2019 m. gegužę vyksiančių rinkimų norėtų matyti 19 proc. respondentų, 2 proc. daugiau nei liepą.
Į antrą reitingo lentelę išsiveržė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirminiuose rinkimuose į prezidento postą dalyvaujanti I. Šimonytė. Buvusią finansų ministrę rinktųsi 14 proc. gyventojų, nors liepą taip teigiančių buvo tik 6 proc.
Trečias – „valstiečių“ premjeras S. Skvernelis, kurį ketveriems metams į Daukanto aikštę išsiųsti linkę 12 proc. apklaustųjų. Liepą tokių buvo 9 proc. Įkandin premjero seka kitas TS-LKD pirminių rinkimų kandidatas Vygaudas Ušackas. Diplomatą palaiko 8 proc. respondentų – 2 proc. daugiau nei prieš du mėnesius.
Penktas – nebyliai iš kovos dėl prezidento posto paraštėn pasitraukęs Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Verslininko populiarumas sumenko penkiais nuošimčiais ir siekia 4 procentus. Kiti visuomenės veikėjai surinko mažiau nei 3 proc. balsų. Visų potencialių prezidentų vardus apklausos dalyviams reikėjo įrašyti patiems, užuot pasirinkus iš pateikto sąrašo.
Eltos kalbinti politologai sutarė: I. Šimonytės populiarumą išaugino dėl sprendimo dalyvauti rinkimuose padidėjęs žiniasklaidos dėmesys, tačiau ne tik. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Lauras Bielinis tikino manąs, kad gyvename visuomenėje, kurios atmintis trumpa, todėl žiniasklaidos dėmesys būtinas siekiant sėkmės.
„Kai žmogus yra televizijos ekrane, radijo laidoje ar internete – jis matomas ir jį įsimena. Kai žmogaus ten nėra, jis paprasčiausiai užmirštamas. Turime tokią visuomenę, kur žinia galvoje išsilaiko labai trumpai – ją uždengia kitos žinios“, – Eltai sakė politologas.
Tuo tarpu kitas VDU profesorius Algis Krupavičius antrino kolegai ir pažymėjo, kad prieš tai fiksuotas I. Šimonytės reitingas susijęs su tuo, kad politikė viešai nebuvo vertinama kaip kandidatė siekti valstybės vadovo posto.
„Apklausos metu kaip tik buvo sprendžiamas klausimas, ar I. Šimonytė dalyvaus pirminiuose TS-LKD rinkimuose. Neabejotinai jos matomumas augo ir pirmiausia TS-LKD ir kiti rinkėjai pradėjo matyti ją kaip kandidatę rinkimuose, ir tai išaugino jos reitingą“, – aiškino profesorius.
Pasak A.Krupavičiaus, skirtingi jo vertinti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad nuo rugsėjo gyventojų noras matyti S. Skvernelį priimant prezidento regalijas stabiliai mąžta. Politologo manymu, premjeras pats save įstūmė į tokią padėtį.
„Matyt, visuomenė supranta, kad kai kurie garsūs Vyriausybės pasiūlymai, pavyzdžiui, dėl kainų mažinimo – pažymėti populizmo ženklu ir nėra rimtos politikos žingsniai. Premjeras kuo toliau, tuo labiau tampa susireikšminusiu demagogu. Manau, kad paskutinis tokio jo elgesio pavyzdys – atsakymai Seime į klausimus dėl susinaikinančių įrašų. Arogancijos daugėja, susireikšminimo taip pat“, – kritikos negailėjo VDU profesorius.
Lauras Bielinis ministro pirmininko atžvilgiu buvo kiek nuosaikesnis ir pažymėjo, kad nors premjeras gali užsidirbti populiarumo taškų, jei, kaip žadėta, po mokesčių reformos keliomis dešimtimis eurų paaugs atlyginimai. Tiesa, tai nebūtų auksinė kulka.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Premjero pozicija visada siejama su ekonominiais pokyčiais. Tačiau prezidento pozicija siejama su šiek tiek su kitais dalykais, todėl laimėjimai užimant premjero postą tiesiogiai nepersikelia į prezidentines galimybes. Tam, kad tai virstų tiesa – reikia dirbti“, – Eltai sakė profesorius.
Pasak L. Bielinio, šiuo metu būtų sunku vertinti, kokią įtaką S. Skvernelio populiarumui turės viešųjų ryšių krizė dėl neatlygintino Registrų centro duomenų teikimo žiniasklaidai bei atsisakymo paviešinti Vyriausybės pasitarimo įrašą.
„Skandalas dėl žiniasklaidos laisvės ribojimo gali paveikti ministro pirmininko reitingą. Tačiau vėlgi – žinia atmintyje išsilaiko trumpai, todėl neigiama informacija šiandien gali tapti žinojimu, kad premjeras atsimenamas, pamirštant, dėl kokios priežasties“, – dėstė VDU profesorius.
Tuo tarpu V. Ušacko galimybes padidinti savo populiarumą profesoriai vertino skeptiškai. L. Bielinio manymu, pirminiuose rinkimuose konservatoriai bando apsibrėžti savo požiūrį į būsimą prezidentą, o šią kovą laimi I. Šimonytė. A. Krupavičius įsitikinęs, kad koją diplomatui kiša konfliktas su partijos lyderiais, o rinkimų kampanija – šabloniška.
Nors, remiantis apklausa, konservatorių kandidatus prezidento poste matyti norėtų maždaug 22 proc. apklaustųjų, nereikėtų tikėtis, kad pirminių TS-LKD rinkimų nugalėtojas susirinktų visus priešininko šalinininkus. Netgi priešingai, pasak L. Bielinio, savo kandidato netekę dešinieji gali nedalyvauti rinkimuose.
„Nemanau, kad tie, kurie šiandien karštai palaiko V. Ušacką, bus linkę palaikyti I. Šimonytę. Dalis – taip, bet ne visi. Tas pat ir su I. Šimonytės šalininkais. Dalis jų, manau, kategoriškai nenorės balsuoti už V. Ušacką. Ir greičiausiai neis į rinkimus, jei jis laimės“, – sakė L. Bielinis.
A.Krupavičius laikėsi kiek kitos nuomonės ir aiškino manąs, kad konservatorių diplomato šalininkai pereitų į buvusios finansų ministrės stovyklą, tačiau ne atvirkščiai. „Jeigu laimėtų V. Ušackas, galėtų būti susiskaldymas. Todėl, kad dalies I. Šimonytės balsų galėtų tikėtis G. Nausėda, bet ne V. Ušackas. Iš parlamentarės balsai eitų G. Nausėdai, bet nebūtinai V. Ušackui“, – sakė politologas.
„Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad palaikymas G. Nausėdai tolygiai pasklidęs įvairiose socialinėse grupėse. Kandidatą palaiko penktadalis žmonių, gyvenančių kaime, mažesniuose miestuose, turinčių aukštąjį išsilavinimą, užsiimančių ūkininkavimu, dirbančių valstybės sektoriuje bei patenkančių į 30-49 metų amžiaus kategoriją.
Tuo tarpu I. Šimonytės šalininkų gretose kone triskart daugiau moterų nei vyrų, atitinkamai 19 proc. ir 7 proc. Panaši proporcija ir vertinant šalininkus mieste (16 proc.) ir kaime (9 proc.). Buvusią finansų ministrę panašiai palaiko dvi amžiaus grupės – jaunimas iki 30 metų (16 proc.) bei vyresni nei 50 metų gyventojai (15 proc.).
Vyriausybės vadovą dažniau palaiko vyresni nei 50 metų žmonės (16 proc.), vadovai (19 proc.) bei pensininkai (16 proc.). V. Ušacką, apklausos duomenimis, kiek stipriau palaiko studentai.
Iš viso 2018 metų rugsėjo mėnesį respondentai paminėjo 35 visuomenės veikėjus, kuriuos jie norėtų matyti prezidentu po rinkimų kitais metais (prieš 2 mėnesius nurodė 38 pavardes). Penktadalis (20 proc.) apklaustųjų atsakė, kad neapsisprendė arba neatsakė į šį klausimą.
Apklausa vyko 2018 m. rugsėjo 24 – spalio 7 dienomis. Tyrimo metu apklaustas 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų ir vyresni), apklausa vyko 122 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
2018 07
(%)
2018 09
(%)
1. G.Nausėda
16,5
18,5
2. I. Šimonytė
6,0
13,7
3. S. Skvernelis
8,6
11,8
4. V. Ušackas
6,1
7,8
5. V. Matijošaitis
9,4
3,8
6. N. Puteikis
1,7
2,8
7. A. Maldeikienė
2,2
2,3
8. R. Paksas
1,7
2,2
9. Gabrielius Landsbergis
1,6
1,9
10. V. Blinkevičiūtė
1,5
1,4
11. P. Auštrevičius
1,1
1,3
12. A. Juozaitis
0,9
1,2
13-14. V. P. Andriukaitis
–
1,1
13-14. V. Tomaševski
1,4
1,1
15. R. Šimašius
0,2
1,0
16-17. R. Karbauskis
0,8
0,8
16-17. V. Uspaskich
1,8
0,8
18-19. G. Kirkilas
0,5
0,6
18-19. G.Paluckas
0,4
0,6
20-21. V. Mazuronis
0,2
0,5
20-21. A. Zuokas
1,4
0,5
Nėra tokių / joks
1,6
1,0
Nežino, neatsakė
28
20
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.
Konservatoriai didina atotrūkį nuo valstiečių. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Su valdančiaisiais karo sąlygomis gyvenantys konservatoriai reitingų lentelėje didina atotrūkį nuo pagrindinių savo oponentų – „valstiečių“. Per pastaruosius du mėnesius Tėvynės sąjungai pavyko net 5 procentiniais punktais sustiprinti savo patikimumą visuomenės akyse, tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) viešoji nuomonė buvo mažiau palanki ir valdančiųjų reitingas šiek tiek aptrupėjo.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugsėjo 24-spalio 7 dienomis atliktos apklausos duomenimis, didžiausią šalies gyventojų palaikymą šiuo metu turi konservatoriai – juos palaikytų 17,7 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų. Antroje vietoje su 12,4 proc. populiarumu rikiuojasi „valstiečiai“.
Tačiau ne atskiros pergalės politiniuose mūšiuose ar nuožmus konservatorių oponavimas valdančiųjų sprendimams lemia pastaruosius mėnesius augusį TS-LKD reitingą. Nepaisant to, kad politinių epizodų, kuriuose konservatoriai galėjo visuomenei prisistatyti kaip jėga, besipriešinanti valdančiųjų savivalei ir demokratinių principų laužymui, netrūko, sociologės nuomone, reitingų augimo priežastys greičiausiai susijusios su pagreitį įgyjančiais prezidento rinkimais.
„Baltijos tyrimų“ direktorė sociologė Rasa Ališauskienė teigia, kad partijų rietenos tarpusavyje ir net savo struktūrų viduje visuomenės akyse tapo kone kasdienybe, tad vargu ar konfliktai, kuriuos pastaruoju metu sukėlė valdančiųjų politikų sprendimai ir pareiškimai, turės reikšmingos įtakos piliečių nuomonės pokyčiams ir netolimoje ateityje.
Todėl, samprotavo sociologė, didelio poveikio reitingams neturėtų turėti ir dabartinis Vyriausybėje kilęs skandalas dėl ištrinto premjero pasisakymo, stipriai kritikuotas „valstiečių“ sprendimas valstybės pinigais palepinti „socialdarbiečius“ ar siekis keisti nacionalinio transliuotojo valdymo modelį. Tiek vienos, tiek kitos partijos elektoratas, aiškina R. Ališauskienė, selektyviai – pagal „myli-nemyli“ principą – ir toliau vertins į viešąją erdvę prasprūstančius skandalus.
„Tie, kurie myli vieną pusę, teisins tuos politikus, kuriuos myli, o tiems, kuriems nepatinka – tai bus tik dar vienas iš argumentų, kodėl nepatinka. Politikoje skandalų daug, o visuomenė pakankamai susiskaldžiusi ir, reikia pažymėti, kad kiekvienas girdi tai, ką nori konkrečiame skandale girdėti“, – kalbėjo sociologė.
Pasak jos, prie konservatorių reitingų ūgtelėjimo prisidėjo partijoje prasidėjęs kandidatų atrankos prezidento rinkimams procesas. R. Ališauskienės teigimu, skirtingai nei aštrios politinės diskusijos, kalbos apie prezidento rinkimus visuomenės yra sutinkamos pozityviai. Ji pabrėžia, kad dėl konservatorių paramos siekiant tapti šalies vadovu konkuravo ne vienas žinomas veidas, tuo tarpu „valstiečiai“ prezidento rinkimų kontekste liko praktiškai negirdimi.
„Prezidentiniai rinkimai domina žmones – tai viena iš temų, kuri šalia visų skandalų Seime, turi pozityvų aspektą“, – pabrėžė mokslininkė.
„Atsiminkim tai, kad apklausa vyko būtent tuo metu, kai prasidėjo konservatorių kandidatų kėlimai į prezidentus. Būtent šiame fone – kalbėjime apie galimus partijos kandidatus – konservatoriai ir buvo labiausiai matomi. Tad pokyčiai reitinguose yra daugiau kontekstiniai“, – aiškino R. Ališauskienė. Ji teigė nenustebsianti, jei pasibaigus konservatorių organizuojamiems pirminiams rinkimams padidėjęs konservatorių atotrūkis nuo LVŽS ilgainiui vėl sumažėtų.
Ryškesnių poslinkių kitų partijų reitinguose pastarąjį mėnesį neįvyko.
Be reitingo viršuje įsitvirtinusių konservatorių ir valstiečių, dar už 4 politines partijas ketina balsuoti daugiau nei 5 procentai šalies rinkėjų – tai Lietuvos socialdemokratų partija (8,6 proc.), partija Tvarka ir teisingumas (8,3 proc.), Darbo partija (5,3 proc.) bei LR liberalų sąjūdis (5,2 proc.). Visuomenės nuomonė šių partijų atžvilgiu pastarąjį mėnesį beveik nesikeitė.
5 proc. ribos, reikalingos pateikti į Seimą šiandien neperžengtų Lietuvos socialdemokratų darbo partija (3,9 proc.), Lietuvos centro partija (3,2 proc.). Pastarąja visuomenės pasitikėjimas per mėnesį sumenko 2 procentais. Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą palaiko 3,1 proc., o Lietuvos laisvės sąjungą/liberalus – 2,5 proc. šalies rinkėjų.
Tuo tarpu trys iš dešimties respondentų nurodė, kad apskritai nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką norėtų balsuoti.
Nesibaigiantys politinių partijų konfliktai tarpusavyje ir struktūrų viduje, sociologės nuomone, kelia grėsmę politinei šalies sistemai.
Mokslininkė atkreipė dėmesį į dar vieną priežastį, kodėl visuomenė tampa vis labiau apatiška politikų rietenoms. Tai – konfliktai partijų viduje. Anot sociologės, žvelgiant iš visuomenės perspektyvos, praktiškai nėra nė vienos politinės jėgos, kuri kaip vieningas darinys žygiuotų į būsimus rinkimus.
Liberalų stovykloje – sumaištis ir susiskaldymo tendencijos, panaši situacija gresia „tvarkiečiams“, socialdemokratai kariauja tarpusavyje, tarp konservatorių kandidatų į prezidentus taip pat tvyro įtampos. Jas Tėvynės sąjungoje ypač išryškino nesutarimai tarp partijos palaikymo prezidento rinkimuose siekiančio diplomato Vygaudo Ušacko ir jį aštriai kritikavusio Žygimanto Pavilionio, o pastaruoju metu – ir pagrindinių partijos lyderių.
Anot R. Ališauskienės, tai kelia riziką, kad kol kas pozityviame prezidentų kandidatų kontekste matoma konservatorių partija, nesutarimams viduje neslopstant, tiesiog ims visuomenei komunikuoti, kad kažkas su ja yra negerai.
Pasak sociologės, pro visuomenės akis nepraslysta ir „valstiečių“ viduje vykstančios intrigos bei tarpusavio grumtynės. Partijos lyderių konfrontacija su iš LVŽS frakcijos pasitraukusiu Povilu Urbšiu, Justu Džiugeliu, trintys su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu ar Vytautu Baku rodo, kad partijoje nėra viskas gerai.
„Paprastas skaitytojas ar klausytojas į detales nesigilina. Jis mato tai, ką rodo televizija ar portalai“, – aiškino sociologė. Anot jos, tokia „košė“ partijų viduje labiausiai kenkia politinei sistemai.
„Taip atsiranda tezė, kad politikai visi vienodi“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.
Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)
Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse.
O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.
Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja?
Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.
Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti.
Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.
Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.
Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.
Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.
Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.
Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.
Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu”. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.
Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?
Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.
Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.
Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks.
Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija.
Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.
O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau.
Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?
Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30 metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo.
Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.
Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus.
NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.
Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.
Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.
Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?
Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.
Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu.
Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?
Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums.
Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai.
Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?
Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.
Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.
Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti.
Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Geriausiai organizuota partija
Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.
Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus
TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.
Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“
TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.
Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.
TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.
Prezidento posto siekiantis diplomatas Vygaudas Ušackas, komentuodamas, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, teigia šiuo metu nematąs galimybės sukurti proveržį santykiuose su Maskva. V. Ušackas taip pat nesutiko esą jis pasisako už Lietuvos ir Rusijos santykių atkūrimą.
Pastarąją savaitę „Novaya Gazeta“ rašė, kad V. Ušackas susitikime su Klaipėdos rusakalbių bendruomene teigė, jog tapęs prezidentu siektų atkurti santykius su Maskva. Pasak jo, santykius su Rusija būtina tiesiog palaikyti ir stengtis išlaikyti rinkas tiems žmonėms, kurie prisiima verslo rizikas kaimyninėje valstybėje.
„Aš nematau, kad gali būti kažkokių santykių proveržių. Tiesiog reikia ramiai daryti savo namų darbus – investicijos turi būti skirtos mums – Lietuvai, mūsų atsparumui, mūsų ekonomikai, mūsų neišsivaikščiojimui ir, aišku, palaikyti tą minimalų ryšį, kuris yra palaikomas su ekspertine bendruomene – tai, ką mes dabar darome su Nidos iniciatyva“, – Delfi aiškino diplomatas.
Jo nuomone, Lietuva turi stengtis įkvėpti Rusijos žmones pačius pakeisti nedemokratinį V. Putino režimą.
„Nenurašykim Rusijos, mes jos nepakeisime, ją pakeis Rusijos piliečiai. Bet jie ją pakeis jei matys, kad mes juos įkvėpiam, remiam jų laisvės ir demokratijos siekius ir, žinoma, jei Ukraina pasikeis. Jei Ukraina pasikeis, tai bus didžiausias poveikis paprastam rusui“, – samprotavo pasiskelbęs kandidatas į prezidentus.
Pasak jo, kalbantis su Kremliumi reikia suvokti, kad Vladimiro Putino sukurtas režimas kelia grėsmę ir pavojų Lietuvai. Politikas „Delfi“ studijoje pirmadienį pabrėžė, kad į šias grėsmes Lietuva turėtų atsakyti investuojant pirmiausia į šalį ginti norintį ir galintį pilietį.
Lietuva santykiuose su Rusija, pasak V. Ušacko, neišmoko kelių svarbių pamokų. Pirmiausia, pabrėžė diplomatas, Lietuva nepakankamai bendravo su kitais svarbiais partneriais, kaip kaimyninė Lenkija. Anot diplomato, geri santykiai su Varšuva, yra labai svarbūs neutralizuojant Kremliaus keliamas grėsmes.
Apibendrindamas V. Ušackas akcentavo, kad piliečių pasiruošimas ginti valstybę, euroatlantinė narystė ir geri santykiai su kaimynais yra pasipriešinimo Rusijos keliamoms grėsmėms pagrindas.
„Mūsų saugumo atsakas santykiuose su Rusija yra narystė NATO, narystė Europos Sąjungoje ir mūsų santykiai su Lenkija, Latvija, Estija ir visų pirma jūsų ir mano pasiruošimas ginti savo valstybę“, – apibendrino V. Ušackas.
Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.
Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…
I pabambėjimas.
Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.
Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.
Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.
Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…
Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…
II pabambėjimas.
Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.
Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…
Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…
Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.
Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.
Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.
Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
III pabambėjimas.
Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.
Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…
Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.
Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“
Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?
Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi Lietuvos politologaimano, kad I. Šimonytė prezidento rinkimuose gali mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G. Nausėdai.
Artėjantys prezidento rinkimai nebus tokie nuspėjami, kokie buvo pastaruosius du kartus juose dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, sako politologai. Todėl, anot jų, statyti dideles sumas už dabartinius apklausų lyderius būtų ganėtinai pavojinga.
Nemažai intrigos prezidento rinkimuose, ypač tarp dešiniųjų kandidatų, gali įnešti didžiausio konservatorių partijos skyrių palaikymo sulaukusi buvusi finansų ministrė, dabartinė Seimo narė Ingrida Šimonytė.
Iš politikės užuominos jau galima suprasti apie jos apsisprendimą siekti konservatorių partijos delegavimo 2019 m. prezidento rinkimuose. Politologų nuomone, I. Šimonytė – potencialą turinti kandidatė, todėl gali mesti rimtą iššūkį dabartiniams reitingų lyderiams.
Politikos ekspertų nuomone, konservatorių organizuojamuose pirminiuose rinkimuose I. Šimonytė turi nemažų galimybių tapti partijos kandidate. Pasak politologų, dėl partijos paramos ji turėtų varžytis su jau savo dalyvavimą rinkimuose patvirtinusiu diplomatu Vygaudu Ušacku, nes Gitanas Nausėda tikriausiai nerizikuos savo rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių rinkimuose.
Politologai pažymi, kad I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate, konkurencija tarp dešiniųjų kandidatų būtų ypač įdomi ir nenuspėjama. Dėl prezidento posto konkuruojantys G. Nausėda, V. Ušackas ir I. Šimonytė turėtų atiminėti vienas iš kito balsus.
Todėl, jei ilgą laiką apie prezidento rinkimus tylėjusi ir didelio noro pakeisti D. Grybauskaitę nerodžiusi I. Šimonytė parodytų iniciatyvą ir ambicingą apsisprendimą varžytis dėl aukščiausio posto šalyje, susvyruoti galėtų net ir reitingų pirmūno G. Nausėdos užimamos pozicijos.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius mano, kad I. Šimonytė būtų geriausias Tėvynės sąjungos pasirinkimas artėjančiuose prezidento rinkimuose.
„Ingrida Šimonytė yra natūrali konservatorių kandidatė pagal skyrių pareikštą palaikymą. Ji, kaip partijos kandidatė, būtų saugiausias variantas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Jis pabrėžė, kad labai svarbu tai, jog politikė yra patraukli ne tik konservatorių rinkėjui.
„Šimonytė, rodo jos patirtis per krizę, geba patikti ne tik konservatoriams ir jų rinkėjams. Per patį krizės įkarštį, kai Kubiliaus populiarumas pramušinėjo dugną, Šimonytė sugebėdavo išlikti pakankamai populiari. Matyt, turi kažkokią paslaptį patikti žmonėms“, – samprotavo V. Valentinavičius.
Panašiai kalbėjo ir kita MRU dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologė pabrėžė, kad konservatoriai, apsispręsdami, kuriam kandidatui patikėti nešti partijos vėliavą prezidento rinkimuose, turėtų įvertinti ir tai, kad ilgą laiką Tėvynės sąjunga savo kandidato į prezidentus neturėjo. Todėl konservatorių kandidatu tapus G. Nausėdai, svarstė R. Urbonaitė, partija parodytų savo silpnumą.
„Jeigu konservatoriai šiuose rinkimuose nesugebėtų pateikti savo žmogaus kandidatūros, tai rodytų tik partijos silpnumą. Kiltų klausimų, ar partija turi tinkamų žmonių tokiam postui“, – kalbėjo politikos ekspertė.
Pasak jos, šią problemą spręstų tai, jeigu partijai atstovautų oficialiai jai nepriklausanti I. Šimonytė.
„Šimonytės identitetas yra akivaizdžiai susijęs su konservatoriais, nors ji pati nėra oficiali konservatorių narė. Šiuo metu apskritai ji yra viena pagrindinių konservatorių kovotojų ir iš esmės nėra žmonių, kurie nesietų Šimonytės su konservatoriais. Todėl prezidento rinkimuose ji būtų praktiškai grynakraujis konservatorių kandidatas, kurio partija neturėjo daugelį metų“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
MRU dėstytoja aiškina, kad I. Šimonytė yra stipri kandidatė ir galėtų mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G.Nausėdai.
Jos manymu, I. Šimonytė ir G. Nausėda kaip politikai turi nemažai panašumų. Todėl, svarstė politologė, I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate prezidento rinkimuose, dalis rinkėjų rimtai suktų galvas, už kurį iš šių politikų atiduoti savo balsą.
Todėl, R. Urbonaitės manymu, labai tikėtina, kad G. Nausėda apskritai atsisakys tapti konservatorių kandidatu prezidento rinkimuose. Pasak jos, G. Nausėdai kyla nemaža rizika I.Šimonytei pralaimėti konservatorių partijos organizuojamus pirminius rinkimus, kuriuose taip pat varžysis V. Ušackas. Politologė aiškino, kad vienu iš favoritų laimėti prezidento rinkimus laikomam G. Nausėdai per didelė prabanga būtų rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių partijoje.
Nors galimas pralaimėjimas konservatorių pirminiuose rinkimuose G. Nausėdos apsisprendimo siekti aukščiausio valstybės posto nepakeistų, blogas tonas būtų užduotas.
I. Šimonytei nusprendus dalyvauti varžybose dėl aukščiausio šalies posto gali susvyruoti ir G. Nausėdos reitingai.
„Nors I. Šimonytės reitingai šiuo metu neblizga, jos apsisprendimas ir realiai prasidėjusi kampanija viską gali pakeisti. Todėl G. Nausėdos populiarumas yra labai trapus. Kai tik atsiras daugiau kandidatų ir, pavyzdžiui, jei I. Šimonytė tarp jų bus minima kaip viena iš pretendentų į prezidentus, Nausėdos pozicija reitingų viršūnėse gali labai stipriai susvyruoti. Nausėda labai greitai ir per vieną mėnesį gali tapti trečiu numeriu, o ne pirmu, prie ko jau esame pripratę“, – kalbėjo R. Urboanitė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės nuomonė buvo šiek tiek atsargesnė. Anot jos, per vėlai į varžybas dėl prezidento posto įsitraukusi I. Šimonytė, nepaisant turimo potencialo, gali tiesiog nebepasivyti šiuo metu visuomenės apklausose pirmaujančių kandidatų į prezidentus.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Žvelgiant į dabartinę situaciją, susidaro toks įspūdis, kad Nausėda pirmauja ir bet kuriuo atveju turėtų patekti į antrą turą. Be to, galvoje reikia turėti ir tai, kad rinkėjai yra linkę mąstyti strategiškai, todėl per rinkimus balsą sieks atiduoti, jų nuomone, stipresniam kandidatui. Tad gali būti taip, kad jei konservatoriai pasiūlys kažkokį kitą kandidatą (ne G. Nausėdą. – ELTA), dalis konservatorių vien iš strateginio apskaičiavimo gali balsuoti už Nausėdą“, – aiškino politologė.
Žmonės žiūri, kokie yra reitingai ir kokie realūs kandidato šansai laimėti, pabrėžia A. Ramonaitė.
Politologė pabrėžė, kad visuomenės dėmesys ir pasitikėjimas I. Šimonyte gali keistis šiai aiškiai pareiškus, kad sieks tapti šalies vadove. Tačiau, jos nuomone, I. Šimonytei gali būti sunku pasivyti kur kas anksčiau užuominas ir nusiteikimą apie dalyvavimą prezidento rinkimuose deklaruoti pradėjusį G. Nausėdą.
„Ji labai delsė, kol kiti aktyviai tuo metu veikė. Todėl kyla klausimas, ar užteks jai laiko įsibėgėti. Žmonės žiūri į paties kandidato apsisprendimą. Jeigu kandidatas pats nežino, ar nori ir vengia apie tai kalbėti, tai turbūt nėra pliusas. Tačiau, manau, kad potencialą I. Šimonytė turi didelį. Visgi kadangi iki šiol Ingrida Šimonytė nerodė aiškios valios, kyla klausimas – ar pavyks tą potencialą išnaudoti. Nebent būtų labai ryžtinga ir aktyvi rinkimų kampanija, kuri leistų pasivyti į priekį pabėgusius kandidatus. Tačiau kol kas viskas atrodo pernelyg pasyviai“, – apibendrino A. Ramonaitė.
Šiuo metu apsisprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose viešai deklaravo G. Nausėda, diplomatas V. Ušackas, Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis.
Potencialiais, tačiau savo sprendimo dar nepaskelbusiais kandidatais yra laikomi premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, didžiausio konservatorių skyrių palaikymo sulaukusi Seimo narė I. Šimonytė, apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas ir kol kas rinkimuose dalyvauti teisės neturintis europarlamentaras Rolandas Paksas.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 21-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, tarp pasiskelbusių ir tokio sprendimo dar nepadariusių kandidatų dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose, palankiausiai vertinamas yra G. Nausėda (palankiai vertina 66 proc.). Po jo toliau rikiuojasi V. Matijošaitis (58 proc.), Aušra Maldeikienė (52 proc.), S. Skvernelis (52 proc.), I. Šimonytė (50 proc.), V. Ušackas (43 proc.), N. Puteikis (41 proc.), P. Auštrevičius (36 proc.), A. Juozaitis (31 proc.), V. Mazuronis (30 proc.), R. Paksas (28 proc.).
Dar ne visi potencialūs kandidatai dalyvauti Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose paskelbė apie savo apsisprendimą, tačiau mums jau atrodė, kad didelių siurprizų čia nesulauksime, lyderiai ir autsaideriai yra žinomi, reitingai akivaizdžiai bado akis. Jeigu šiandien reikėtų lažintis, žmonės tikriausiai statytų arba už Gitaną Nausėdą, arba už Saulių Skvernelį, nuviję įkyrią mintį, kad kauniečių mylimas meras Visvaldas Matijošaitis taip pat galėtų sėkmingai sudalyvauti tokiose varžytuvėse.
Tačiau štai viską apverčia aukštyn kojomis, kortų kaladę permaišo iš naujo tokia Ingrida Šimonytė, nieko dar tvirtai nepareiškusi, o tik nekaltai užsiminusi, kad paraginta TS-LKD partijos skyrių, ji taip pat, galimas daiktas, stos prie prezidentinių rinkimų starto linijos.
Nenoriu apsimesti dideliu pranašu, ne šių eilučių autoriaus profesinės kvalifikacijos reikalas yra užsiimti tiksliu rezultatų prognozavimu, tačiau šįkart, užbėgdamas prieš akis ilgam įrodinėjimui, vis tik skubu visiems pranešti apie mane aplankiusią intuiciją, kad rinkimų į LR prezidento postą antrame ture susigrums I. Šimonytė su S. Skverneliu, be to, anoji laimės prieš dabartinį premjerą lemiamoje kovoje 6% (maždaug tokia procentine dalimi S. Skvernelio vyriausybė, sugriovusi urėdijų sistemą, padidino kasmetinį Lietuvos miškų iškirtimo normatyvą). Norite tikėkite, norite – ne…
Kaip bežiūrėtum, Konservatorių partiją pirmą kartą per savo veiklos istoriją turi galimybę iškelti iš savo tarpo tokį stiprų, t. y. realiai pretenduojantį laimėti rinkimus kandidatą į prezidento postą. Iš tiesų, sunku tuo patikėti, kad viena iš vedančiųjų Lietuvos politinių jėgų, kur tiršta ne tik nuo iškilių, bet ir dirbtinai susireikšminusių asmenybių, pastaruoju metu neturėdavo tikro kandidato šioje pozicijoje, o buvo priversta remti pretendentus, ne visados atitinkančius konservatoriškos širdies poreikius. Kas be ko, I. Šimonytė nė iš tolo negali prilygti Vytautui Landsbergiui nei politine patirtimi, nei humanitarinio išsivystymo horizontais (o kas galėtų prilygti?), tačiau stipriu kandidatu čia, kaip jau buvo sakyta, visų pirma vadiname tą, kuris turi realius šansus laimėti rinkimus arba, kitaip tariant, yra pasmerktas nepralaimėti. Negaliu atsikratyti vaizdinio, kad I. Šimonytė negali neišmokti pamokos „Kaip laimėti LR prezidento rinkimus“, nes nuo jos iš tolo tvoskia pirmūnės kompleksais, šitaip atsiduoda per kilometrą. Todėl net ir aš, jau beveik išbarstęs visą gyvenimo džiaugsmą žmogus, dabar iš naujo džiaugiuosi dėl tokio realiai perspektyvaus kandidato, galinčio išjudinti Lietuvos politinę sistemą, atsiradimo, nors toli gražu savęs nelaikau prisiekusiu konservatorių šalininku.
Ingrida Šimonytė apsisprendė siekti prezidento posto. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Retai taip būna, bet nuo I. Šimonytės beveik vienodu laipsniu dvelkia elegancija ir kompetencija. Toks įvaizdis yra labai svarbus dalykas politikui, pretenduojančiam į aukščiausius postus ekrano visuomenėje, o galimos konservatorių kandidatės į prezidento postą sugebėjimas kaip niekas kitas sklandžiai reikšti mintis, mokėjimas kietai suveržti minties struktūrą ir subtiliai intonuoti iš anksto užtikrina I. Šimonytei pergalę visuose įmanomuose TV debatuose. Nepasakysiu nieko naujo pastebėjęs, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas žmogus tarp šiandieninės Lietuvos pirmojo ešelono politikų.
Žinoma, politiko kalbiniai sugebėjimai mūsų savaime nešildo. Dėl palyginimo prisiminkime, kad Lietuvos žmonių pagarbą pelnęs prezidentas Valdas Adamkus, švelniai tariant, neblizgėjo improvizuotose pasisakymuose, kartas nuo karto užlūždamas ištariamuose ne iš popieriuko sakiniuose, kalboje ne kartą grimzdęs į dugną kaip laivas, patyręs katastrofą, bet visados sugebėdavęs kažkokiu paslaptingu būdu išsikepurnėti, išlipti į krantą. Dideliu oratoriumi nepavadinsi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau čia ir kalbame ne apie oratorystės meną arba polinkį tuščiai gražbyliauti, o apie būties įtampos įkrauto žodžio sugestiją, bylojančią mums savo ruožtu apie tvirtą žmogaus vertybinį stuburą, gyvą minties apykaitą, tikslumui įpareigojančią kompetenciją ir humanitarinį jautrumą, šalia įgytų kitokio pobūdžio profesinių kompetencijų.
Kaip visi žinome, I. Šimonytė į didžiąją politiką atėjo iš tos pačios Finansų ministerijos kaip ir prezidentė D. Grybauskaitė. Gal jau išties ne už kalnų tas metas, kai bus galima skelbti, kad Finansų ministerija yra LR prezidenčių kalvė, a? Kaip atrodo, geriau įsižiūrėję pastebėtume dar keletą bruožų, labiau vienijančių nei atskiriančių šias garbingas damas. Tačiau įvertindamas jaunesniosios iš jų modernesnį kalbos, o gal ir elgesio būdą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad I. Šimonytė prezidentės poste būtų pagerinta D. Grybauskaitės versija. I. Šimonytė, kaip atrodo bent man, nesugebėtų peržengti tos ribos, kurią užbrėžia jos pačios prigimtis, tarkime neįstengtų pasakyti kaip D. Grybauskaitė visus suaudrinusios, bet drauge ir išlaisvinusios tiesos, kad Rusija paprasčiausiai yra teroristinė valstybė. Žinia, tobulų žmonių nebūna, o rinkimai yra ne tiek tobulo žmogaus, kiek geriausio varianto pasirinkimas.
Konservatoriai dabar – populiarumo viršūnėje. Tai be jokios abejonės yra išskirtinai palankus faktorius jų išstatomam kandidatui į prezidento postą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir kitokių ideologinių nuostatų nei TS-LKD partija žmones noriai balsuotų už I. Šimonytę dėl jos asmenybinio žavesio, šarmo, kaip dabar sakoma, charizmos, sugebėtų įvertinti šios galimos kandidatės pasiryžimą vykdyti prisiimtas pareigas visomis išgalėmis, nepasitaupant. Kita vertus, čia pusiau juokais, pusiau rimtai leisiu sau paminėti dar vieną aplinkybę, kuri, kaip atrodo, taip pat tarsi yra palankus I. Šimonytės sėkmei rinkimuose faktorius.
Jeigu neklystu, Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimai, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio, susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. visų pirma įsišaknijusios nuo seno apgyvendintosiose žemėse matriarchatinės žemdirbiškos kultūros pagrindu ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusiu į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, perdengimo pagrindu. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, atsivėrus pasaulio horizontams, vedami archajiškų instinktų pirmiausiai paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys (tegu ir nesąmoningai) rinkėjai.
Žinomas, I. Šimonytė neprimena didžiosios motinos, tačiau vestalės vaidmeniui ji tikrai tiktų.
Pasiskelbęs dalyvauti prezidento rinkimuose buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas antradienį išplatino kreipimąsi į bendražygius dėl organizuoto šmeižto ir melo kampanijos ir išsiuntė jį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir Priežiūros komitetui.
Pasak V. Ušacko, niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl jis kreipėsi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu.
Anot V. Ušacko, apogėjų jau kurį laiką besitęsianti prieš jį nukreipta atviro šmeižto ir puse lūpų išsakomų insinuacijų kampanija pasiekė pirmadienį, kai rinkimuose nedalyvauti nutaręs partijos Prezidiumo narys Ž. Pavilionis pavadino jį „prorusišku kandidatu“ bei „grėsme partijai ir Lietuvai“.
„Nuo vakar (pirmadienio – ELTA) gaunu partiečių žinutes – jie šokiruoti ir priblokšti nuskambėjusio prieš mane nukreipto šmeižto ir melo. Jie nesuvokia, kaip galima nebaudžiamai vykdyti šitokią partijos reputacijos destrukciją iš vidaus“, – rašo V. Ušackas kreipimesi.
V. Ušackas sako ilgai kentęs nuolatinius Ž. Pavilionio viešus išpuolius, tikėdamasis, kad galės jam deramai atsakyti viešuose debatuose. „Buvau pasirengęs paneigti jo kaltinimus ir susitikimų su partiečiais metu, tačiau Žygimantas Pavilionis per pastarąjį mėnesį nė karto nedrįso jų išsakyti man į akis, nors kartu dalyvavome ne viename partijos skyriaus susirinkime“, – sako V. Ušackas.
Tačiau, anot jo, „pabūgęs viešų debatų, orios ir garbingos kampanijos p. Pavilionis pasitraukė iš rinkimų kovos, o pasitraukdamas išpylė dar vieną šmeižto dozę, šitaip kenkdamas ne tik man asmeniškai, bet ir visos partijos reputacijai“.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Pasak V. Ušacko, jo šeimos istorija, paženklinta tremčių ir okupantų persekiojimų, yra tai, iš ko jis sėmėsi ir semiasi stiprybės ir Tėvynės meilės.
„Esu tremtinio sūnus. Mano mama iki šiol krūtinėje nešioja stribų paleistą kulką. Didžiuojuosi sūnumi, kuris yra Lietuvos kariuomenės savanoris, prisiekęs ginklu ginti mūsų valstybę. Todėl, nors man neišpasakytai skaudu girdėti tokius žodžius savo adresu, kreipdamasis į Jus ginu ne savo, o pirmiausia savo šeimos, artimųjų, draugų orumą.
Niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl kreipiuosi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu“, – rašo V. Ušackas kreipimesi į TS-LKD Prezidiumą.
Pasak jo, jei partijos vadovybė pasisako už atvirus ir demokratiškus pirminius rinkimus, už garbingą, sąžiningą ir orią kovą, ji privalo nevienareikšmiškai išsakyti savo poziciją, užkirsti kelią šiai šmeižto ir insinuacijų kampanijai, pareikalauti viešo atsiprašymo iš jos vykdytojų. Priešingu atveju garbingi ir sąžiningi, atviri ir nešališki pirminiai rinkimai liks tik tuščia deklaracija, pažymi jis.
Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą.
Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei – ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio.
Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis.
Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas.
Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis.
Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis.
Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narystė NATO ir ES.
Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus…
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės.
Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios.
Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan.
Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim.
Estijos Respublikos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves).
Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
užduoti esminių klausimų.
PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją.
Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški.
Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI?
Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo.
Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u.
Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai…
Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.
Buvusiam prezidentui, Europos Parlamento nariui Rolandui Paksui gali būti pasiūlyta siekti Lietuvos prezidento posto. Šis politikas taip pat gali sugrįžti į partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pareigas.
Šiuos klausimus planuojama svarstyti artėjantį sekmadienį Šiauliuose vyksiančiame partijos „Tvarka ir teisingumas“ neeiliniame tarybos posėdyje.
„Planuojame iškelti buvusio prezidento, Europos Parlamento nario Rolando Pakso kandidatūrą į Prezidento pareigas“, – Eltai sakė Seimo narys Petras Gražulis.
Nors Seimas dar nėra priėmęs Konstitucijos pataisos, atversiančios R. Paksui galimybę siekti šalies vadovo posto, P. Gražulis sako, kad bus vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komiteto (JTŽTK) sprendimais.
„Mes vadovausimės EŽTT ir JTŽTK sprendimais, kuriuose nurodyta, kad Lietuva pažeidė R. Pakso teises ir jos turi būti atstatytos, nes daugiau nei 10 metų yra ribojamos jo teisės dalyvauti rinkimuose. Taip pat manome, kad rudens sesijoje Seimas apsvarstys ir priims R. Paksui palankias Konstitucijos pataisas“, – Eltai sakė P. Gražulis.
Beje, Šiauliuose taip pat planuojama iškelti R. Pakso kandidatūrą į „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko postą.
„Partiečiai ketina prašyti, kad R. Paksas sugrįžtų vadovauti partijai, kurią galėtų sutelkti kitais metais vyksiantiems savivaldos, Europos Parlamento ir prezidento rinkimams“, – sakė P. Gražulis.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis nelinkęs kalbėti apie galimą „tvarkiečių“ skilimą. „Nemanau, kad gali įvykti skilimas. Problema yra partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis ir jo valdymo metodai. Visur eskaluojama, kad esą vyks R. Žemaitaičio nuvertimas. Tai netiesa, rugsėjo pabaigoje vyks ataskaitos ir rinkimų partijos kongresas, kuriame bus išrinktas naujas partijos pirmininkas. Jokių perversmų ir nuvertimų nebus“, – tvirtino P. Gražulis.
Nepaisant to, kad P. Gražulio narystė partijoje „Tvarka ir teisingumas“ buvo sustabdyta, politikas sako, kad yra partijos narys, nes tai nustatė partijos Drausmės komisija.
„Drausmės komisija nustatė, kad mano narystė partijoje nėra sustabdyta, nes buvo suklastoti balsavimo rezultatai. Manau, kad partijos taryba patvirtins šį Drausmės komisijos sprendimą. Aš tebelaikau save partijos nariu ir, manau, kad tą patvirtins partijos taryba“,- teigė P. Gražulis.
Neeilinį „tvarkiečių“ tarybos posėdį, vadovaudamiesi partijos „Tvarka ir teisingumas“ įstatais, sušaukė tarybos nariai, surinkę daugiau nei 1/3 tarybos narių parašų. Pasak P. Gražulio, toks sprendimas priimtas, nes rugpjūtį Raseiniuose vykusiame partijos tarybos posėdyje, nebuvo leista balsuoti darbotvarkėje numatytais klausimais.
Jis neabejoja, kad neeilinis partijos tarybos posėdis bus teisėtas ir kvorumo pakaks.
