Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
Joe Biden. EPA – ELTA foto
JAV prezidentas Joe Bidenas antradienį sakė norįs, kad jo pasiūlytas aukščiausio lygio susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu būtų surengtas birželio mėnesį, kai jis lankysis Europoje.
„Tai mano viltis ir lūkesčiai. Dirbame ties tuo“, – žurnalistams Baltuosiuose rūmuose sakė J. Bidenas.
Tai bus pirmoji J. Bideno kelionė į užsienį nuo kadencijos pradžios. Birželį jis dalyvaus Didžiojo septyneto (G7) šalių viršūnių susitikime Didžiojoje Britanijoje, o po to keliaus į Belgiją susitikti su NATO. Be kita ko, planuojamos aukščiausio lygio derybos su Europos Sąjungos (ES) pareigūnais.
J. Bidenas praėjusį mėnesį pasiūlė V. Putinui surengti susitikimą trečiojoje šalyje. Rusijos vadovas dar neįsipareigojo susitikti, bet jo patarėjas Jurijus Ušakovas sakė, kad planavimas vyksta.
Prezidentu tapęs J. Bidenas laikosi griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Jis ėmėsi priemonių prieš Rusiją, apkaltindamas ją kibernetinėmis atakomis ir kišimusi į rinkimus. Balandį Vašingtonas išsiuntė 10 Rusijos diplomatų, o Maskva atsakė tuo pačiu. Vis dėlto J. Bideno administracija pabrėžia, kad nori suteikti stabilumo dvišaliams santykiams, ir teigia, kad Vašingtonas ir Maskva turi bendradarbiauti svarbiausiose srityse, kaip branduoliniai ginklai ir klimato krizė.
Austrijos specialusis dalinys. EPA – ELTA nuotr.
Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas dar kartą pasiūlė galimą Rusijos ir JAV prezidentų viršūnių susitikimą surengti Vienoje. Jis susitikimo vieta pasiūlė sostinę Vieną, pranešė Kremlius penktadienį po Rusijos prezidento Vladimiro Putino pokalbio telefonus su S. Kurzu.
Be Austrijos, savo šalyje susitikti V. Putiną ir Joe Bideną kviečia ir Suomija bei Šveicarija.
Dėl didelių įtampų tarp abiejų valstybių J. Bidenas pasiūlė V. Putinui susitikimą trečiojoje šalyje. Jo įsivaizdavimu, jis galėtų įvykti vasarą Europoje. Kremlius kol kas nesako, ar V. Putinas kvietimą priims.
Per pokalbį su S. Kurzu, Kremliaus duomenimis, buvo kalbama ir apie padėtį Rytų Ukrainoje. Viena temų taip pat buvo Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno kalinimas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė esąs pasiruošęs susitikti su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, tačiau Maskvoje, o ne Ukrainoje, kaip siūlė V. Zelenskis.
„Kalbant apie dvišalių santykių plėtrą, prašom. Priimsime Ukrainos prezidentą Maskvoje bet kokiu jam patogiu metu“, – teigė V. Putinas ir pabrėžė, kad konfliktą Rytų Ukrainoje V. Zelenskis turėtų aptarti tiesiogiai su separatistais.
Pasiūlymai susitikti pateikti tuo metu, kai įtampa tarp Kijevo ir Maskvos smarkiai išaugo, o Rusija sutelkė tūkstančius karių prie Ukrainos sienos.
V. Zelenskis anksčiau šią savaitę pasiūlė V. Putinui susitikti konflikto zonoje Donbase, Rytų Ukrainoje, kur pastaruoju metu suintensyvėjo kovos tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų.
Beveik septynerius metus tam tikras dalis Donecko ir Luhansko regionų, esančių palei Rusijos sieną, ir bendrai vadinamų Donbasu, kontroliuoja Maskvos remiami separatistai. Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, konfliktas nuo 2014 metų nusinešė per 13 tūkst. gyvybių. Nuo šių metų pradžios pranešta apie 60 aukų, įskaitant civilius, nepaisant liepą paskelbtų paliaubų.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka atvyko darbo vizito į Maskvą. Jis ketvirtadienį turi susitikti pasikalbėti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, apie tai pranešė naujienų agentūra BelTA.
A. Lukašenka ir V. Putinas aptars dabartinius Rusijos ir Baltarusijos santykius, daugiausiai dėmesio skiriant prekybiniam ir ekonominiam bendradarbiavimui. Manoma, kad susitikimo metu taip pat bus iškelti klausimai, susiję su bendradarbiavimu kovojant su koronaviruso pandemija. Abu prezidentai, bet kita ko, aptars bendrą atsaką į dabartinius iššūkius ir grėsmes bei apsikeis nuomonėmis tarptautiniais klausimais ir apie padėtį regione.
Ankstesnis A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas įvyko vasario 22 d. Sočyje.
Ukrainiečių internetinis portalas gordonua.com atliko apklausą, ar Rusija išties ketina šiais metais pulti Ukrainą? O jei neketina, tai dėl kokių priežasčių pasienyje su Ukraina telkia skaitlingą karinę grupuotę?
Keletas atsakymų įsiminė. Pavyzdžiui, buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas nėra itin tikras, kad, telkdamas karinę armadą prie Ukrainos sienų, Kremlius tikrai ruošiasi pulti. Garsaus šachmatininko prognozės:50 ir 50 proc. Jis neatmeta versijos, jog žvangindamas ginklais Vladimiras Putinas teturi vieną tikslą – Vakarų dėmesį atitraukti nuo įkalinimo įstaigoje netoli Maskvos badaujančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. V.Putinas nebijo kraujo, aukų. Jam nusispjauti, kiek žūtų rusų karių. Tačiau jis puikiai supranta, kad kiekviena karinė operacija – tai galimybė ne tik laimėti, bet ir prarasti valdžią. Valdžios prarasti jis tikrai nenorįs.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ilgokai dirbęs ir politikavęs Ukrainoje, tvirtina, kad kol kas tegirdi daug propagandinio triukšmo. Tačiau realybė tokia, kad realių žingsnių karo link bent kol kas nemato. Tiesiog V.Putinas labai supyko, kad naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) pavadino jį žudiku. Taip pat mirtinai įsižeidė, kai Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis išdrįso taikyti sankcijas jo numylėtiniui Viktorui Medvedčukui, Ukrainos parlamentinės partijos „Opozicinė platforma“ nariui. O jei kalbant dar konkrečiau, V.Putinas dar nežino, kaip pasielgs. V.Putinas įsitikinęs, kad tai Vašingtonas liepė V.Zelenskiui nubausti ir pažeminti V.Medvedčuką, kurio iki šiol niekas nedrįso skriausti, nes laikė artimu Kremliaus valdžiai žmogumi.
Rusijos pupblicistas, rašytojas Viktoras Čenderovičius mano, kad rusiškos kariaunos telkimas prie Ukrainos sienų – tai provokacija ir šantažas. V.Šenderovičius pabrėžia: jei Kremlius pradeda karą, tai tyliai ir visiems netikėtai. Jokio triukšmo, jokio žvanginimo ginklais. Užpuola taip, kad visi iš netikėtumo net amą praranda. Dabartinis triukšmingas kariškių permetimas prie Ukrainos greičiau byloja, jog karo nebūsią. V.Putinas tik aštrina situaciją, tenorėdamas išsiaiškinti, kokia būsianti Vakarų, įskaitant naująjį JAV prezidentą, reakcija. V.Šenderovičius tvirtina nežinąs, bus ar nebus 2021-aisiais didelis Rusijos – Ukrainos susidūrimas. Jis vis tik viliasi, kad karo pavyks išvengti. Telkiant ginklus prie Ukrainos dar, be kita ko, bandoma nustumti į antrąjį planą badaujančo A.Navalno temą.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos žuralistas Sergejus Garmašas mano, kad V.Putinas pirmasis nesivels į muštynes. Nebent pirmoji pradėtų Ukraina. Taip, V.Putinas norėjęs į Donbasą įvesti savo karius pridengdamas juos „taikdarių“ vėliava. Neva jie reikalingi, kad nuo neva sužvėrėjusių ukrainiečių apsaugotų rusus. Tačiau šio triuko atlikt nepavyko. Dabar, po stiprios NATO reakcijos, V.Putnui dar sunkiau veltis į tikrą karinę konfrontaciją. Jis puikiai supanta, kad dabar – ne 2008-ieji, kai buvo teriojama Gruzija (Sakartvelas).
Rusijos politologė, istorijos mokslų daktarė Lidija Ševcova mano, kad konfrontacija, kokio masto ji bebūtų, – neišvengiama. Rusija reikalauja, kad Ukraina atsisakytų valstybingumo. Ukraina valstybingumo tikrai neatsisakys.
Ukrainos analitinio portalo „Chvilias“ žurnalistas ir blogeris Juris Romanenko įsitikinęs, jog Rusija tikrai puls, o Ukraina palikta vienui viena. Vakarai jai nepadės.
Rusijos analitikas ir publicistas Andrėjus Piontkovskis svarsto, jog agresyviais veiksmais V.Putinas tikrina, kuri pusė – silpnesnė, kas pirmas išsigąs. Silpnesnis turįs atsitraukti. Situacija labai panaši, kai vienas prieš kitą kaktomuša švilpia du automobiliai: žiūrovai stebi, kuris vairuotojas išsigąs pirmasis ir pasuks vairą šonan. V.Putinas turi aiškų tikslą: oficialusis Kijevas privalo žaisti pagal Donbaso ir Luhansko separatistų užsakytą muziką. Beje, V.Putinas puikiai supranta jam asmeniškai kilsiančius pavojus, jei pradėtų didelį puolimą prieš Ukrainą. Rusijos intervencijos atveju amerikiečiai tikrai nesiųs savo karių į Ukrainos – Rusijos frontą. Tačiau Vašingtonas prieš Maskvą pradėtų rimtą ekonominį karą.
Iš Rusijos į JAV prieš 40 metų pasitraukęs istorikas Jurijus Felštinskis viliasi, jog karinės galios demonstravimas – noras pažiūrėti, kaip elgsis naujoji JAV administracija. Naujasis JAV prezidentas Dž. Baidenas (Joe Biden) labai pakenkė V.Putinui: pavadino jį žudiku, į Rusiją konsultacijoms sugrįžo JAV rezidavęs Rusijos ambasadorius, JAV įveda naujų ekonominių sankcijų Rusijai. V.Putinui nelieka nieko kito, kaip parodyti, esą jis nepabūgo, neišsigando. J.Felštinskis mano, kad V.Putinas nedrįs plataus mąsto karinei kampanijai, nes suvokia, jog ukrainiečiai aršiai priešinsis, nes supranta, kad pradėjęs rimtą karą gali pats netekti valdžios.
Tačau įdomiausiai apie galimą Rusijos – Ukrainos santykių scenarijų papasakojo ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas Andrėjus Ilarionovas, gyvenantis JAV. Tik jo komentarą šia tema paskelbė ne gordonua.com (šis leidinys kažkodėl liovėsi jį publikavęs; A.Ilarionovas Amerikoje atleistas iš Katono instituto dėl prie Kapitolijaus neramumus sukėlusių Donaldo Trampo šalininkų teisinimo ir Joe Bideno pergale prezidento rinkimuose suabejojimo), o „Ukraina 24 televizijos“ laida „Vremia Golovanova“.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Taigi šis analitikas lygina Baideno ir Putino administracijų pranešimus. Jis susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. Jam tos temos nė kiek nerūpi. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kaip Europos lyderiai kadaise išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net 3,5 karto sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą.
Kada prasidės puolimas? Iki gegužės 9-osios, iki karinio parado Maskvoje – tikrai ne. V.Putinas taip pat kantriai lauks, kol NATO baigs savo karines pratybas birželio mėnesį. O birželio antrojoje pusėje – jau galėtų pulti.
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Vladimiras Putinas rodo kumštį
Įdomi dar ir tokia apskaita: kol JAV preizidentu buvo D.Trampas, per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas ukrainiečių karys, prezidentauti pradėjus Dž.Baidenui – fronto linijoje kas mėnesį vidutiniškai žūsta dešimt ukrainiečių karių. Žūčių padaugėjo dešimčia kartų.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Parengta pagal gordonua.com ir „Ukraina 24 televizijos“ pranešimus
Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michał Tomasz Kamiński. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michałas Kamińskis mano, kad tikrosios Vakarų susiskaldymo ir neapykantos šaknys bei kultūrinių karų priežastys slypi Rusijoje, o tikrasis pavojus Lietuvai ir Lenkijai yra ne gėjų paradai Vakaruose, bet Rusijos tankai prie valstybių sienų.
Antrą kartą Lietuvos Seime surengtame Tarptautiniame Konstantino Kalinausko forume dalyvavęs lenkų politikas mano, kad šiuo metu vėl susiformavo dvi susipriešinusios geopolitinės pusės: Vakarų pasaulis ir Rusija su Kinija. Tačiau, pasak jo, būtent Rusija yra pagrindinė susiskaldymo priežastis Vakaruose, nes ji turi daugiau jungčių su vakarietiškomis visuomenėmis.
Vizito Lietuvoje metu Eltai duotame interviu M. Kamińskis taip pat išsakė savo požiūrį į žmogaus teisių padėtį Lenkijoje, pasidalino savo įžvalgomis apie galimą problemų sprendimą Baltarusijoje ir šiuo metu, jo nuomone, Vakaruose susiformavusią politinę skirtį tarp autoritarizmo ir liberalios demokratijos.
– Pirmadienį surengtoje K. Kalinausko konferencijoje jūs sakėte, kad dalis vakariečių kartoja V. Putino išsakomus argumentus. Kaip Rusijai pavyksta „įdėti“ žodžius į dalies vakariečių burnas?
– Jie naudojasi internetu. Kai 2015 m. aš buvau ministrų kabineto narys, mes pastebėjome imigracijos problemą Lenkijoje, kuri iš tiesų mums kainavo tų metų rinkimus. Šia problema pasinaudojo to meto opozicija. Ir tuo metu aš palyginau argumentus, kurie buvo naudojami šiose diskusijose internete, feisbuke, tviteryje. Jeigu pažiūrėsime į argumentus, į imigrantų nuotraukas, pamatysime visą propagandos struktūrą, kuri nuodija vakariečių mintis, atkreipiant dėmesį į arabiškų šalių imigrantų neva keliamą pavojų. Rusijos kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
Pamatysite, kad kalba yra vienoda, šių komentarų struktūra yra visiškai vienoda, ir jeigu palyginsite tai su Rusijos propaganda, pamatysite tikrąsias šių argumentų šaknis. Jie šiuos argumentus į vakarietiškąjį socialinį lauką skleidžia per internetą, per parankius žurnalistus, naudingus politikus. Jie kelia klausimus, kurie skaldo Vakarų visuomenę ir duoda labai paprastus atsakymus į labai sudėtingus klausimus.
Pavyzdžiui, nacionalinių valstybių svarbos klausimas. Jie nori, kad mes galvotume, jog Europos Sąjunga nori denacionalizuoti valstybes.
Rusijai artimi šaltiniai kelia klausimus dėl nacionalinių valstybių Europoje. Rusijos interesas yra turėti susiskaldžiusią Europą, galbūt su kai kuriomis stipriomis valstybėmis, bet nei viena valstybė Europoje atskirai nėra tiek stipri kiek Rusija. Net Vokietija. Taigi, jie siekia sugrįžti į XIX a. diplomatinę politiką, kai Rusija grojo skirtingais pianinais skirtingose valstybėse.
– Kodėl mes matome vis daugiau propagandos LGBT bendruomenės, Stambulo konvencijos, netgi vakcinų atžvilgiu?
– Taip, šiuo metu jie kelia Stambulo konvencijos klausimą visoje Europoje, nes tai yra galimas pleištas susiskaldymui. Jie siekia mūsų visuomenę išgąsdinti progresu. Putinas – vaikinas, kuris tarnavo KGB, komunistinėje valstybėje prieš 30 metų, dabar bando išgąsdinti vakariečius dėl progreso, dėl atviresnės visuomenės. Visuomenės, kurioje yra religinė, seksualinė įvairovė. Jie nori išgąsdinti žmones, siekia įteigti, kad tokia įvairi visuomenė yra bloga. Ir jie naudojasi daugybe įrankių vien tam, kad išgąsdintų ir įgytų politinį pranašumą, t.y. disintegruotų Vakarus.
– Taip, bet LGBT teisės, moterų teisės, vakcinos yra ganėtinai paprasti klausimai, paprastos problemos. Kaip apskritai įmanoma pasiekti susiskaldymą tokiais, iš pažiūros paprastais, klausimais?
– Tai priklauso nuo požiūrio kampo, kuriuo išryškinama problema. Jeigu jūs kalbate apie moterų teises, apie LGBT teises kaip apie žmogaus teises – tai yra kažkas priimtino. Kita pusė bando nupiešti homoseksualių asmenų teises, moterų teises, Stambulo konvenciją, kontracepciją kaip puolimą prieš tradicines vertybes, prieš tradicinę šeimą. Tai netiesa, nes kiekvienas progresas ateina iš praeities patirčių.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Taigi, mes keičiame savo visuomenę ne dėl to, kad kažkas mums sako taip daryti, o dėl to, kad mes gebam mokytis iš praeities. Mes matome, kad tolerantiška ir įvairiems gyvenimo pasirinkimams atvira visuomenė yra daug saugesnė, daug malonesnė nei labai suvaržyta visuomenė, neleidžianti žmonėms tobulėti patiems.
Tačiau mums reikia kalbėti apie žmones ne kaip apie pavojų, bet kaip apie galimybę sukurti geresnę visuomenę. Kita pusė bando parodyti, kad seni laikai buvo geri. Rusijoje tai sukuria bene kvailiausią įmanomą painiavą, kurioje mes turim religinius stačiatikius, susimaišiusius su Stalinu. Bolševizmo, stačiatikybės ir rusiško nacionalizmo miksas sukuria dirbtinį pasaulį, grįstą dirbtinėmis vertybėmis.
– Gal galime šiek tiek pakalbėti apie situaciją Lenkijoje? Jūs sakėte, kad Rusija įgyja pranašumą naudodamasi kultūriniais karais. Šiuo metu Europos Sąjungoje kalbama apie sankcijas Lenkijai dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taigi, ar jūs nemanote, kad ES sankcijos Lenkijai iš tiesų yra Rusijos pergalė?
– Jeigu pažvelgsime į savo pačių istoriją, Lenkijos–Lietuvos valstybės istoriją, kai mes priėmėm Gegužės 3–iosios Konstituciją, Rusijos imperija finansavo konservatyvią opoziciją prieš šią Konstituciją. Rusija finansavo Targovicos konfederaciją.
Tai buvo puolimas prieš tuo metu labai liberalią, europietišką Konstituciją. Rusijos imperatorė Jekaterina II tai matė kaip pavojų. Lenkams ir lietuviams priimant liberalias vertybes, tai buvo pavojus jai, nes tai buvo pavyzdys Rusijos žmonėms.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Mes rusams visada buvome pavyzdys, kad mes galime padaryti geriau ir kad jie taip pat turi galimybę tobulėti. Kiekvienas valdovas Rusijoje buvo išsigandęs lenkų ir lietuvių, ne kaip Rusijos žmonių priešų, bet kaip rusų draugų, nes mes teikėme jiems progą būti laisviems. Tuo metu Rusija organizavo šią konservatyvių katalikų opoziciją prieš liberalią ATR Konstituciją.
Aš esu įsitikinęs, kad jie Lenkijoje tai daro iki šių dienų. Jie bando pasinaudoti žmonėmis su labai konservatyviomis, patriarchalinėmis pažiūromis vien tam, kad kovotų prieš liberalią demokratiją ir atsidavimą vakarietiškoms vertybėms. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Jeigu mes nesam susaistyti ir atsidavę vakarietiškoms vertybėms, mes esame vieni prieš Rusiją. Šios valstybės politika yra būtent apie tai: palikti mus vienus be Vakarų. Tu negali būti Vakarų pasaulio dalis be vakarietiškų vertybių, o tai yra priežastis, kodėl tokiose valstybėse, kaip Lenkija, Lietuva, Vengrija yra siekiama kelti vertybių problemą, kultūrinius karus.
Rusija nori sukurti įspūdį, kad Vakarų pasaulio vertybės yra tikrasis priešas, o ne Putinas. Neva gėjų paradai Briuselyje yra pavojus mažam kaimeliui Lietuvoje ar Lenkijoje, o ne rusų tankai. O tai, žinoma – netiesa. Nei vienam lietuviui ir lenkui nėra jokio pavojaus dėl šimtų gėjų, dalyvaujančių parade Briuselyje, bet vienas vienintelis rusų tankas prie mūsų sienų kelia tikrą pavojų.
– Nemažai kraštutinės dešinės aktyvistų Lietuvoje vaizduoja Lenkiją kaip pavyzdinę valstybę žmogaus teisių srityje. Ar jūs pats matote Lenkiją kaip pavyzdį kitoms valstybėms sprendžiant žmogaus teisių problemas?
– Gal galėtumėte užduoti kitą klausimą? Nes aš negaliu kritikuoti savo Vyriausybės kitose šalyse…, bet jūs galite parašyti tai kaip mano atsakymą. Tai buvo mano atsakymas (juokiasi).
– Lietuva palaiko griežtas sankcijas Rusijos atžvilgiu. Palaikymo susilaukė ir JAV prezidento Joe Bideno pareiškimas, kad „Putinas yra žudikas“. Koks formatas, jūsų nuomone, yra geriausias tolesnio dialogo mezgimui su Rusija? Ar sankcijos yra geriausias įrankis?
– Manau, kad per pastaruosius trisdešimt metų mes matėme daugybę skirtingų JAV prezidentų su skirtingais požiūriais į Rusiją. B. Clintono dėka mes esame NATO dalis, pono G. W. Busho pastangomis jūs esate NATO. Aš nesakau, kad B. Obamos požiūris, kalbant apie santykių atnaujinimą su Rusija, buvo tinkamas. Net nekalbu apie D. Trumpo požiūrį į Rusiją, nes tai akivaizdžiai nebuvo tinkamas požiūris.
Ir aš manau, kad su J. Bidenu yra galimybė, jog grįšime prie retorikos, kurią naudojo ne tik B. Clintonas ar G. W. Bushas, bet ir pats Ronaldas Reaganas. Nes tai buvo kalba, kuri tuo metu atnešė mums laisvę. Aš nekalbu apie smulkias pergales ar smulkius diplomatinius pralaimėjimus. Tvirta R. Reagano ir M. Thatcher kalba tuo metu, 1989 m., atnešė mums laisvę ir mūsų gyvenimuose tai buvo svarbiausias nutikęs dalykas. Tai įvyko, nes jie buvo tvirti prieš Rusiją. Aš tikiuosi, kad J. Bidenas taip pat bus tvirtas, nes tai yra pasaulio interesas, tai yra pačių rusų interesas.
– Norėčiau paklausti apie situaciją Baltarusijoje. Kaip jūs matote šios valstybės ateitį, ir ką mums, kaip Lietuvai ir Lenkijai, reikėtų daryti dėl diktatūros šioje valstybėje? Kaip mes galime jiems padėti pasiekti progresą?
– Manau, kad mums pirmiausiai reikia būti su jais visą laiką, net ir morališkai. Mes turėtume žinoti, kaip jiems tai svarbu. Mes girdėjome tai K. Kalinausko konferencijoje: kai jie yra uždaromi į kalėjimą, jie girdi žmones Vilniuje, Varšuvoje, Balstogėje, jie meldžiasi kartu ir tai jiems labai svarbu.
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.
Žinoma, mes turime tęsti spaudimą Europos Sąjungoje, nes tai įrankis, kurį mes turime. Lietuva ir Lenkija šiuo klausimu laikosi panašios nuomonės. Mes turime spausti Vakarų valstybes, kad jos būtų griežtos A. Lukašenkos atžvilgiu, spausti jį kuo greičiau suorganizuoti rinkimus.
Situaciją Baltarusijoje labai paprasta išspręsti, nes nereikia daryti nieko daugiau, tik suorganizuoti laisvus rinkimus ir užtikrinti baltarusiams, kad rinkimai bus laisvi. Aš dalyvavau procesuose, kurie vyko per Ukrainos revoliuciją 2004 m. Tuo metu esminis klausimas buvo: kaip užtikrinti rinkimų stebėjimą, kad rinkimai būtų sąžiningi.
Šiuo atveju situacija panaši. Baltarusija nėra tokia didelė. Mes laisvai galime pakviesti stebėtojus iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir netgi Rusijos, jeigu jie to pageidautų – nėra problemos. Taigi, reikia nepriklausomų stebėtojų, kurie prižiūrėtų balsų skaičiavimą. Tai yra pats paprasčiausias sprendimas.
– Apibendrinant šį pokalbį, norėčiau pakalbėti apie straipsnį, kuriuo jūs pasidalinote savo socialinių tinklų paskyrose. Jame teigiama, kad daugiau nebeliko skirties tarp politinės kairės ir dešinės, tačiau skirtis yra tarp autoritarinių ir liberalių vertybių. Mano klausimas: kodėl kultūriniai ir socialiniai klausimai šiuo metu yra daug labiau skaldantys nei ekonominiai? Nes XX a. pradžioje būtent ekonominiai klausimai buvo daug svarbesni nei socialiniai.
– Aš manau, kad mes pasiekėme milžinišką progresą ir gerovę Vakaruose. Mes vis dar susiduriame su daugybe problemų, bet mes matome, kaip žmonės gyvena šiuo metu. Aš nekalbu vien apie Lietuvą ar Lenkiją, kuriose progresas per pastaruosius trisdešimt metų yra puikus.
Dirbančių žmonių sąlygų gerėjimas matomas ir Jungtinėje Karalystėje, JAV. Per pastaruosius 50–60 metų žmonės mėgavosi kapitalizmo vaisiais. Pažiūrėkim, kiek žmonių gali sau leisti keliauti į užsienį, turėti naujus automobilius ir t.t.
Taigi, žmonės gyvena daug geriau, ir suprantama, kad jie pradeda mąstyti ne tik apie tai, kas yra vien materialinė gerovė. Jie pradeda mąstyti apie kultūrines šaknis, vertybes, kuriomis grindžiamas jų gyvenimas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmonės tikisi atsakymų. Ir aš manau, kad liberalusis elitas, kuris turėtų egzistuoti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir t.t., net Rusijoje tam tikru būdu, šis elitas priėmė visą progresą ir pasiekimus kaip savaiminius ir garantuotus. Liberalusis elitas nematė būtinybės kovoti už tai, nes jie manė, kad tai yra tokie akivaizdūs pasiekimai, kurių net nereikia ginti. Tai yra taip gerai, kad net nebūtina saugoti.
Todėl vardan žodžio laisvės, dėl labai gerų vertybių, kuriomis mūsų visuomenė yra grindžiama, mes suteikiame daug erdvės nekvestionuojamai kraštutinės dešinės propagandai, nes niekam nerūpėjo dalykai, kurie vyko internete per pastaruosius dvidešimt metų. Nerūpėjo, kaip jauni žmonės buvo veikiami interneto.
Mes manėme, kad viskas gerai, nes laikraščiai, kuriuos skaitome, televizijos programos, kurias žiūrime yra tos pačios, kaip ir XX a. pabaigoje, bet visuomenė tuo metu buvo priklausoma nuo visiškai skirtingų informacijos šaltinių, ideologinės įtakos, ir mes tiesiog praleidome momentą. Liberalusis elitas praleido momentą ir tai suteikė galimybę kraštutiniams dešiniesiems sukurti jų pačių piešiamą vaizdinį.
Vladimiras Putinas atostogauja Sibire. EPA – ELTA nuotr.
Atostogaudamas Sibire kartu su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu, šalies prezidentas Vladimiras Putinas po tankų mišką vairavo visureigį ir perėjo siūbuojantį virvinį tiltą. Tokią vaizdo medžiagą sekmadienį išplatino Kremliaus žinių tarnyba.
Rusijos valstybinė televizija dažnai transliuoja įvairius V. Putino užsiėmimus lauke, taip palaikant sveiko, stipraus ir energingo lyderio, kuris šalį dar galės valdyti daugybę metų, įvaizdį.
Kremliaus išplatintame vaizdo įraše, nufilmuotame visureigio viduje, matyti vairuojantis V. Putinas, transporto priemonę varantis sniegu nuklotu keliu, vingiuojančiu per tankų beržyną.
Vėliau V. Putinas ir S. Šoigu vaizduojami klampojantys po kelius siekiantį sniegą, apžiūrinėjantys sunykusį mišką ir atsargiai einantys per virvinį tiltą, nutiestą virš užšalusios upės.
Ankstesni veiksmo filmams prilygstantys V. Putino žygiai neapsiėjo be skandalų. Nardydamas Juodojoje jūroje 2011 metais, Rusijos lyderis neva aptiko dvi XV a. menančias amforas. Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida iš tokio atradimo tik pasišaipė, nes ant abiejų amforų nebuvo dumblių ar kitų jūros gyvūnijos pėdsakų. Vėliau V. Putino atstovas spaudai pripažino, kad „atradimo“ scena buvo suvaidinta.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Po JAV prezidento Joe Bideno kritikos Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui ir Europos Sąjunga (ES) pabrėžia politinę V. Putino atsakomybę už pasikėsinimus Rusijoje.
„Deja, bet yra ilgas sąrašas žlugusių ir sėkmingų pasikėsinimų į kritiškas ir nepriklausomas asmenybes Rusijoje, tarp jų – politikus ir žurnalistus“, – ketvirtadienį sakė ES užsienio politikos įgaliotinio Josepo Borrellio atstovė. Daug atvejų esą nebuvo tiriama, jie liko neišaiškinti, o kaltieji nepatraukti atsakomybėn.
Be to, Rusijos tarnybos ėmėsi nelegalių veiksmų prieš Ukrainą ir vaidino vaidmenį kituose konfliktuose. „Jūs žinote, kad Vladimiras Putinas, kaip Rusijos Federacijos prezidentas, galiausiai yra atsakingas už Rusijos institucijas, politiką ir veiksmus“, – kalbėjo atstovė. Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
J. Bidenas interviu JAV televizijos stočiai ABC teigiamai atsakė į klausimą, ar laiko V. Putiną „žudiku“. Tačiau jis aiškiai nepasakė, ką konkrečiai turėjo omenyje. Prezidentas pagrasino V. Putinui padariniais dėl kišimosi į JAV rinkimus praėjusį lapkritį.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasveikino pirmąjį ir vienintelį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą jubiliejaus proga ir pažymėjo jo vaidmenį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Sveikinimo telegrama skelbiama Kremliaus tinklalapyje.
„Jūs pagrįstai priklausote plejadai ryškių, neeilinių žmonių, įžymių dabarties valstybinių veikėjų, padariusių didelį poveikį tėvynės ir pasaulio istorijai“, – pabrėžė V. Putinas.
Jis taip pat pažymėjo aktyvų M. Gorbačiovo dalyvavimą visuomeniniame gyvenime ir tarptautiniuose humanitariniuose projektuose, palinkėjo buvusiam SSRS vadovui sveikatos ir kuo geriausios kloties.
Tūkstančiai žmonių Maskvoje pagerbė B. Nemcovo atminimą. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Vakarų valstybių diplomatai ir tūkstančiai rusų Maskvoje paminėjo šeštąsias opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo metines, praneša AFP.
B. Nemcovas buvo vienas ryškiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų. 2015 m. vasario 27 d. jis buvo nušautas ant tilto Maskvoje, netoli Kremliaus.
Šeštosios B. Nemcovo nužudymo metinės minimos netrukus po to, kai 2,5 metų įkalinimo bausmė buvo paskirta kitam opozicijos politikui Aleksejui Navalnui. Šis nesutinka su jam pateiktais kaltinimais, nes jie yra politiškai motyvuoti.
„Šią dieną, šioje vietoje mes susirenkame kiekvienais metais, kad parodytume valdžiai, jog mes nepamiršome ir nepamiršime“, – žurnalistams sakė Michailas Kasjanovas, buvęs šalies premjeras. Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Esu tikras, kad tai, už ką kovojo Borisas – rusų laisvė, jų gerovė ir orus gyvenimas, – greitai išsipildys“, – pridėjo šis opozicijos atstovas.
Paprastai šia proga Maskvos centre rengiamos eitynės, tačiau dėl koronaviruso pandemijos masiniai susibūrimai draudžiami, todėl šiais metais opozicija rinkosi prie savadarbio memorialo B. Nemcovo žūties vietoje, kurį valdžia nuolat pašalina.
Skaičiuojama, kad renginyje iki vidurdienio lankėsi 3 700 žmonių.
Gėlių čia padėjo JAV, Jungtinės Karalystės, Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ambasadoriai reziduojantys Maskvoje.
V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo protestų Baltarusijoje pradžios, prezidentas Aleksandras Lukašenka pirmadienį susitinka su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jųdviejų susitikimas numatytas Juodosios jūros Sočio kurorte.
Maskvos duomenimis, per pokalbius bus atariama tolesnė santykių tarp abiejų šalių plėtra, ypač – ekonomikos ir energetikos klausimais. Baltarusijos ekonomika yra smarkiai priklausoma nuo Rusijos.
Abiejų šalių vadovai pastarąjį kartą buvo susitikę rugsėjį, taip pat – Sočyje. Tuomet V. Putinas finansiškai silpnai kaimynei pažadėjo milijardinį kreditą.
Rusija ir Baltarusija penktadienį pasirašė susitarimą, kuriuo remiantis, Minskas savo naftos produktų eksportą galės vykdyti per Rusijos uostus Baltijos jūroje. Šis žingsnis laikomas reakcija į kaimyninių Baltijos valstybių paskelbtas sankcijas Baltarusijai.
Po rugpjūčio 9 dieną vykusių suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje kilo masiniai protestai, per kuriuos sulaikyta per 30 000 žmonių, šimtai sužeista, neišvengta ir žuvusiųjų.
Įkalinto Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno rėmėjai sekmadienį kviečia žmones į naujus visuotinius protestus. Demonstracijos planuojamos daugiau kaip 100 šalies miestų, pranešė opozicijos lyderio komanda. Žinybos primygtinai įspėja dėl dalyvavimo nesankcionuotose akcijose.
Sostinės Maskvos centre dėl čia 12 val. vietos laiku (11 val. Lietuvos laiku) planuojamų protestų bus uždarytos septynios metro stotys.
Jau praėjusį savaitgalį šimtai tūkstančių žmonių daugiau kaip 100 miestų reikalavo paleisti A. Navalną ir kartu protestavo prieš prezidentą Vladimirą Putiną. Per protestus, žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, buvo sulaikyta apie 4 000 asmenų, būta daug sužeistųjų.
Kad užgniaužtų naujus protestus, šią savaitę rusų tarnybos ėmėsi ryžtingų veiksmų prieš vyriausybės kritiko bendražygius. Penktadienį dviejų mėnesių namų arešto bausmės skirtos A. Navalno broliui Olegui, jo įkurto Kovos su korupcija fondo teisininkei Liubov Sobol ir kitiems rėmėjams. 30 dienų arešto bausmę atliekantis A. Navalanas paragino žmones dalyvauti naujuose protestuose. „Išeikite ir nebijokite“, – rašė jis.
A. Navalnas buvo sulaikytas prieš dvi savaites iš karto po to, kai iš Vokietijos grįžo į Rusiją. Vokietijoje jis penkis mėnesius gydėsi po apnuodijimo „Novičiok“ grupės kovine medžiaga. 44-ejų A. Navalnas dėl nusikaltimo kaltina V. Putiną ir federalinę saugumo tarnybą (FSB).
Maskvos centre į protestą prieš V. Putiną susirinko tūkstančiai opozicijos šalininkų. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Maskvoje į protestą susirinko keletas tūkstančių suimto opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno šalininkų, atsiliepusių į jo raginimą visoje šalyje pradėti protestus prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymą.
Nepaisant sutelktų policijos pajėgų ir anksčiau vykusių areštų, demonstrantai prieš planuojamas eitynes link Kremliaus susirinko Maskvos centre esančioje Puškino aikštėje, laikydami plakatus su užrašais „Rusija bus laisva“, pranešė naujienų agentūros AFP reporteriai.
Maskvos policija, kurią opozicija kaltina skelbiant melagingus duomenis apie dalyvių skaičių, teigė, kad sostinės centre susirinko apie 4 000 protestuotojų.
Apnuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ išgyvenęs aršiausias V. Putino kritikas šalyje paragino rengti masines protesto akcijas po to, kai jį, sugrįžusį iš Vokietijos, kur jis buvo gydomas, Maskvos Šeremetjevo oro uoste sulaikė policija. Protesto mitingas Puškino aikštėje Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Šeštadienio protestai, planuoti keliose dešimtyse miestų visoje Rusijoje, manoma, taps išbandymu opozicijai, kuriai teks mobilizuoti savo šalininkus, nepaisant augančio Kremliaus spaudimo kritikams ir koronaviruso pandemijos pavojaus.
Pirmieji protestai vyko Tolimųjų Rytų ir Sibiro miestuose, įskaitant Vladivostoką, Chabarovską ir Čitą, kur susirinko iš viso keli tūkstančiai žmonių, teigė A. Navalno rėmėjai.
Organizacija „OVD Info“, stebinti sulaikymus opozicijos protestų metu, tikino, kad Rusijos miestuose Tolimuosiuose Rytuose iš viso yra sulaikyta apie 400 demonstrantų.
Rusijos valdžia žadėjo griežtą reakciją, o policija pareiškė, kad nesankcionuoti viešieji renginiai bus „nedelsiant numalšinti“.
V. Putino, I. Alijevo ir N. Pašiniano derybos. EPA-ELTA nuotr.
Kalnų Karabacho statusas tebėra neišspręstas klausimas. Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas tai pareiškė pirmadienį Maskvoje po derybų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Deja, šis konfliktas tebėra nesureguliuotas. Žinoma, mums pavyko nutraukti ugnį, bet dar lieka daug klausimų, kurie turi būti sprendžiami. Vienas iš šių klausimų – Kalnų Karabacho statusas“, – sakė Armėnijos vyriausybės vadovas.
Pasak N. Pašiniano, Jerevanas pasirengęs tęsti derybas dalyvaujant ESBO Minsko grupei, taip pat ir dėl regiono statuso.
Pirmadienį Maskvoje Rusijos prezidento iniciatyva buvo surengtos trišalės V. Putino, I. Alijevo ir N. Pašiniano derybos.
Lapkričio 9 d. V. Putinas, I. Alijevas ir N. Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache.
Pagal susitarimą, Azerbaidžano ir Armėnijos pajėgos lieka užimtose pozicijose, o regione dislokuojami Rusijos kariškiai. Azerbaidžanui kontroliuoti grąžinami Agdamo, Kelbečero ir Lačino rajonai. Be to, Azerbaidžanui perduodama dalis Martunio, Mardakerto ir Askerano rajonų, Šušos miestas ir beveik visas Gadruto rajonas, kurie sovietmečiu buvo Kalnų Karabacho autonominės srities dalis.
Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.
Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.
Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.
Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.
Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).
Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.
Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.
Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę.
Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR”! – ir bus jums tada geležinkelis.
A. Lukašenka paprašė V. Putino ginklų. EPA-ELTA nuotr.
Tariamas Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka trečiadienį teigė, kad paprašė Rusijos prezidento Vladimiro Putino šaliai suteikti kelių rūšių ginklų, paskelbė valstybinė naujienų agentūra BelTA, informuoja „Reuters“.
Su masine protestų banga dėl suklastotų prezidento rinkimų susiduriantis A. Lukašenka taip pat sakė, kad nauji prezidento rinkimai šalyje bus surengti tuomet, kai bus priimta nauja Konstitucija.
Šiuos komentarus jis pateikė po ankstesnę dieną Sočyje vykusio jo susitikimo su V. Putinu.
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį per susitikimą su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka pareiškė jam paramą ir teigė esąs įsitikinęs, kad Baltarusijos vadovas išspręs politinę krizę savo šalyje.
Sočyje su A. Lukašenka susitikęs V. Putinas pridūrė, kad Rusija laiko Baltarusiją artimiausia savo sąjungininke ir įvykdys visus savo įsipareigojimus.
V. Putino manymu, Baltarusijos žmonės turėtų patys išspręsti krizę, be jokio užsienio kišimosi.
Susitikimo metu Rusijos prezidentas, be kita ko, pareiškė paramą A. Lukašenkos planams vykdyti konstitucinę reformą.
Tai pirmasis abiejų prezidentų susitikimas nuo protestų Baltarusijoje pradžios. Protestai Baltarusijoje kilo po prezidento rinkimų, kuriuose autoritarinis ilgametis Baltarusijos vadovas neva surinko 80 proc. balsų. Opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja tvirtina, kad rinkimus laimėjo ji.
Sekmadienį – V. Putino ir A. Lukašenkos susitikimo išvakarėse – Baltarusijos sostinėje Minske penktą sekmadienį iš eilės dešimtys tūkstančių žmonių susirinko protestuoti prieš A. Lukašenką, nepaisydami riaušių policijos ir kaukėtų vyrų, kurie bandė smurtu nutraukti protestus.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per demonstracijas Minske ir kituose šalies miestuose sekmadienį sulaikyti 774 žmonės.
Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.
Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.
Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.
Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas, kad Lukašenka yra Putino karikatūra.
Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.
Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?
P.S.
Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiemet nerengs kasmet vykstančios klausimų ir atsakymų sesijos su visuomene, trečiadienį pranešė jo atstovas.
V. Putinas įprastai praleidžia kelias valandas atsakinėdamas į visuomenės klausimus, pateiktus telefoniniais skambučiais ar žinutėmis, jį stebint gyvai pareigūnų, rėmėjų ir žurnalistų auditorijai.
Tradicija prasidėjo 2001 metais, o paskutinė sesija surengta praėjusių metų birželį. V. Putinas jos nerengė tik 2004 ir 2012 metais.
Šiuo renginiu jis įprastai naudojasi nedidelėms vietos problemoms spręsti, papriekaištauti regionų pareigūnams ir atsakyti į klausimus apie savo asmeninį gyvenimą.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams sakė, kad šiemet sesijos rengti nėra poreikio.
„Matote, kaip dažnai prezidentas pasikalba su regionų vadovais, – sakė atstovas. – Galima sakyti, jis regioninę sesiją rengia jau kelis mėnesius.“
Jis šio sprendimo nesusiejo su koronaviruso pandemija, tačiau V. Putinas nuo kovo daugumoje savo susitikimų dalyvauja nuotoliniu būdu.
D. Peskovo teigimu, kai kurie sesijos elementai galėtų būti įtraukiami į gruodį vyksiančią kasmetę V. Putino spaudos konferenciją.
„Kol kas planuojame ją surengti gyvai“, – sakė D. Peskovas.
