Ketvirtadienį Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje Parlamento nariai pritarė rekomendacinei rezoliucijai, kurioje išreiškiamos Astravo atominės elektrinės (AE) keliamos grėsmės.
Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys Europos Taryboje pasisakė dėl Astravo atominės elektrinės, kur pristatė Lietuvos poziciją dėl Astravo – neišduoti licencijos Astravo AE veiklai tol, kol nebus užtikrintas elektrinės saugumas.
Vertinant vos 45 km atstumu nuo Vilniaus esančios atominės elektrinės statybą Astrave, teikiamoje rezoliucijoje nuogąstaujama, kad nepaisoma tarptautinių branduolinės saugos standartų ir didelių incidentų statybos aikštelėje.
Kaip Eltai kiek anksčiau teigė V. Poderys, nors rezoliucijos forma ilgainiui pasikeitė ir tapo ne tokia akcentuota tik į Astravo problemą, pavyko atkreipti Europos dėmesį, kuris leidžia pristabdyti elektrinės statybas, kol bus pasiekti jai keliami saugumo standartai.
„Turkija buvo paskirta rezoliucijos rengėja, tačiau staiga atsirado pasiūlymas rezoliuciją išplėsti ir ji tapo tiesiog apie branduolinę saugą Europoje. Atsirado šalių, kurios nori, kad ši tema būtų ištirpdyta. Nors dabar rezoliucija ir vadinasi „Branduolinė sauga ir saugumas Europoje“, tačiau Astravo tema vis dėlto liko išryškinta ir pačioje rezoliucijoje yra visas punktas, skirtas būtent jai. Kol kas džiaugiamės, kad Parlamentinė Asamblėja ragina Baltarusijos branduolinės energetikos reguliavimo institucijas neišduoti licencijos, kol nebus įvykdyta daugybė reikalavimų“, – Eltai sakė V. Poderys.
Parlamentinė Asamblėja, atsižvelgdama į nacionalinę testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ataskaitą ir į atitinkamą tarpusavio vertinimą, ragina Baltarusijos branduolinės energetikos reguliavimo institucijas neišduoti veiklos licencijos Astravo AE, kol nebus įgyvendintos Europos branduolinio saugumo direktyvos. Pagrindiniai Astravo AE keliami reikalavimai turi atitikti Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupės tarpusavio priežiūros ataskaitoje pateiktas rekomendacijas dėl testavimo nepalankiausiomis sąlygomis.
Astravo AE statybos. EPA – ELTA nuotr.
Kol kas elektrinėje nustatyti šie trūkumai: nesustiprintas atominės elektrinės, ypač sisteminės saugos funkcijų ir panaudoto kuro išlaikymo baseinų, seisminis atsparumas, nesustiprinta Astravo reaktorių apsauga nuo sunkiojo komercinio lėktuvo katastrofos.
Taip pat rezoliucijoje raginama netęsti elektrinės statybų, kol nepatobulintos kaimyninių bendruomenių ir šalių informavimo apie incidentus priemonės ir su kaimyninėmis šalimis, visų pirma su Lietuva, nepasirašyti susitarimai dėl ekstremaliųjų situacijų valdymo.
„Tai (rezoliucija – ELTA) prasminga, nes 47 Europos šalys kreipsis į Baltarusiją: „Klausykite, turite problemų ir raginame tol nepradėti elektrinės veikimo, kol nebus atsižvelgta į minėtus reikalavimus“. Svarbiausia, kad problema tampa ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos. Reikia tai viešinti“, – sakė Energetikos komiteto pirmininkas.
Pasak V. Poderio, Lietuvai viešinti Astravo AE problemą padėtų ir bendradarbiavimas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Lietuva jau oficialiai paskelbė, kad nepirks Baltarusijoje pagamintos elektros energijos, tačiau šiuo klausimu prie Lietuvos prisidėjo vos kelios šalys.
„Mes pasakėme, kad nepirksime Astravo elektros. Estai neperka, lenkai irgi pasakė, kad nepirks. Vienintelis kelias, kaip elektra iš Rytų pasiektų ES rinkas, tai per Suomiją ribotais kiekiais, ir jeigu Latvija mūsų nepalaikytų, – per ją. Tačiau didysis paveikslas būtų toks, kad lengvai taip į mūsų rinkas Astravo elektra jau nebepatektų“, – kalbėjo V. Poderys.
Kaip pasakojo Seimo narys, norint nepirkti elektros iš Astravo, reikėtų jos nepirkti ir iš Rytų, nes energijos srautai susimaišo. Kaip teigė V. Poderys, tuo pačiu sumažėtų ir rytietiškos elektros pasiūla, todėl reikėtų pasiruošti – arba pakelti savo pagaminamos energijos lygį, arba daugiau importuoti per savo ryšius su Lenkija, Švedija ar Suomija.
ELTA primena, kad Energetikos ministerija pirmadienį viešam derinimui pateikė prekybos elektros energija taisyklių ir elektros energijos importo ir eksporto tvarkos aprašo pakeitimus.
Taisyklės keičiamos įgyvendinant pernai Seimo priimtą įstatymą, kuriuo pripažinta, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios AE.
Naujoji tvarka numato, kad nuo elektros energijos gamybos Astravo AE technologinių bandymų pradžios jungiamųjų linijų tarp Lietuvos ir Baltarusijos pralaidumai prekybai bus lygūs 0 MW.
Taisyklės taip pat numato, kad elektros energijos importas per jungiamąsias linijas tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities dabar esamų pralaidumų ribose galės būti vykdomas tik tokia apimtimi, kuri Kaliningrado srityje gali būti pagaminta ir nesuvartota. Taip bus užkirstas kelias galimam Baltarusijoje pagamintos elektros energijos patekimui į Lietuvos rinką, pasinaudojant atitinkamomis prekybinėmis schemomis su Kaliningrado sritimi, teigia Energetikos ministerija.
Pernai rugsėjį Vyriausybės patvirtintame Būtinųjų veiksmų plane numatyta įgyvendinti nemažai priemonių, kurios skirtos užtikrinti, kad nuo Astravo AE paleidimo pradžios į Lietuvos elektros rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijos.
Šį pavasarį ministro įsakymu uždrausta naudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės rezervinius pajėgumus Astravo AE reikmėms jos eksploatacijos atveju.
Astravo AE. EPA-ELTA nuotr.
Šiuo metu jau pradėta vykdyti Šiaurės rytų Lietuvos elektros perdavimo tinklo pertvarka ir optimizavimas. Tai leis parengti ir pritaikyti esamą infrastruktūrą saugiam atjungimui nuo rusiško elektros žiedo BRELL ir sinchronizacijai su Europos elektros sistema.
Siekiant padidinti tiekimo patikimumą Vilniaus regione yra vykdomas oro linijos Vilnius-Lietuvos elektrinė plėtros projektas ir naujos oro linijos Vilnius-Naujoji Vilnia-Neris parengiamieji projekto įgyvendinimo darbai. Šios jungtys taip pat yra svarbios rengiantis atsijungimui nuo rusiško elektros žiedo BRELL ir sinchronizacijai su Europos elektros tinklais.
Prekybos elektros energija taisyklių ir elektros energijos importo ir eksporto tvarkos aprašo pakeitimus planuojama patvirtinti kitą savaitę.
Veiksmų plano avarijos šiuo metu dar statomoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje (AAE) atnaujinimas nereiškia, kad Lietuva nuleido rankas bandydama sustabdyti baltarusių atomines ambicijas, sako vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
„Lietuva nesusitaiko su tuo, kad Baltarusijoje, Astrave, būtų AE. Plano atnaujinimas ir parengimas nėra susitaikymo žen
klas“, – pristatydamas gyventojų apsaugos planą sakė ministras.
Ministras paaiškino, kad Lietuva nesukūrė ir naujo plano – tris dešimtmečius būdama atomine valstybe, Lietuva jau turėjo panašių planų ir anksčiau, tačiau šiuo metu reikalinga planus pritaikyti prie dabartinių realijų.
„Planas yra parengtas nepalankiausiam scenarijui Lietuvai. Tai reiškia, kad iš rytų į vakarus pučia stiprus vėjas, galimi krituliai. Mūsų žiniomis, toks scenarijus Lietuvoje vyksta 16 dienų, maksimaliai 400 valandų per metus“, – sakė ministras.
Jis pridūrė, kad, nepaisant mūsų šalies pozicijos AAE klausimu, situacija Baltarusijos pusėje yra sekama, Lietuva turi būti pasiruošusi gelbėti gyventojus.
Tuo tarpu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda teigė, kad atnaujinant planą buvo siekiama susisteminti veiksmus, kuriuos turėtų atlikti daugiau nei dvi dešimtys institucijų.
„Pagrindinis dalykas, ko mes siekėme, yra koordinuotas institucijų veikimas valstybiniu lygmeniu ir atitinkamai komunikuojamas į savivaldybės lygmenį. Kitas etapas – kai savivaldybės gali konkrečiau planuoti savo žmogiškuosius, materialinius ir administracinius resursus. Po to prasidės intensyvesnis periodas rengiant pratybas“, – sakė E. Geda.
Pasak Radiacijos saugos centro Radiacinių avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyriausiosios specialistės Danutės Šidiškienės, pavojinga, didelių dozių radiacijos apšvita galima tik esant greta įvykio vietos, maždaug 3-5 km atstumu.
Astravo AE. EPA-ELTA nuotr.
„(…) spindulinė liga, radiaciniai nudegimai, įvairių organų ir audinių pakitimai atsiranda tik esant arti įvykio vietos. Dviejų savivaldybių (Vilniaus rajono ir Švenčionių rajono. – ELTA) teritorijos patenka į skubių apsauginių veiksmų zoną, nuo AAE nutolusią 20-30 km atstumu. Ten gyvena maždaug 23 tūkst. gyventojų, o toje zonoje jau labai mažai tikėtina, kad minėti simptomai galėtų pasireikšti“, – ramino D. Šidiškienė.
Specialistės teigimu, taikant apsauginius veiksmus labai svarbu pavojaus metu elgtis protingai. Taikyti jodo preparatus, evakuotis ar perkelti gyventojus reikėtų tik esant rimtam pagrindui, nes priešingu atveju gali būti net pakenkiama žmogui.
„Perkeliant jautrius asmenis, kaip ligonius, kartais gali būti sukeliama daugiau žalos vien dėl paties proceso. Yra atvejų, kai geriau užsidaryti ir laukti, kol jonizuojančiosios spinduliuotės pavojus sumažėja“, – sakė specialistė.
Paklaustas, kiek žmonių galėtų būti evakuojama AAE avarijos atveju, E., Geda tikino, kad numatyta evakuoti apie 6 tūkst. žmonių, gyvenančių greta Baltarusijos sienos. Dalis žmonių, planuoja PAGD, išvyktų iš zonos savo transportu.
Plane, atsižvelgiant į teritorijų ypatumus ir atstumą iki statomos elektrinės Baltarusijoje, išdėlioti konkretūs institucijų veiksmai. Numatyta gyventojų apsauga, informavimas, evakavimas, jodo profilaktika, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimas ir kitos priemonės.
Numatytos dvi apsaugos zonos – 30 km aktyvi apsaugos zona ir 100 km prevencinė apsaugos zona.
Astravo AE statybos. EPA – ELTA nuotr.
Skubiems apsaugomiesiems veiksmams taikyti, t. y. jodo profilaktikai organizuoti ir reikalingiems jodo preparatams įsigyti, reikės apie 900 tūkst. Eur, gyventojų perspėjimo sirenomis sistemai modernizuoti ir plėtoti (100 km spinduliu nuo Baltarusijos AE) reikės apie 9,5 mln. Eur lėšų.
Dalis lėšų bus skiriama iš tarptautinių finansinių instrumentų priemonių. E. Misiūno teigimu, norint įgyvendinti apsaugos priemones daugiausia reikėtų apie 20 mln. eurų, tačiau kol kas ministras tikslios sumos prognozuoti nesiėmė.
ELTA primena, kad Baltarusija, Rusijos atominės energetikos įmonės „Rosatom“ padedama, stato AE 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Statybas, teikdama paskolas, iš esmės finansuoja Rusija. Oficialiuose planuose skelbiama, kad pirmasis reaktorius turėtų būti paleistas 2019 m. Tiesa, atominės elektrinės vystytojai iškilo problemų dėl apgadintų reaktoriaus sudedamųjų dalių.
Ketvirtadienį Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje Parlamento nariai balsuos dėl rekomendacinės rezoliucijos, kurioje išreiškiamos Astravo atominės elektrinės (AE) keliamos grėsmės.
Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys trečiadienį Europos Taryboje pasisakė dėl Astravo atominės elektrinės, kur pristatė Lietuvos poziciją dėl Astravo – neišduoti licencijos Astravo AE veiklai tol, kol nebus užtikrintas elektrinės saugumas.
Vertinant vos 45 km atstumu nuo Vilniaus esančios atominės elektrinės statybą Astrave, teikiamoje rezoliucijoje nuogąstaujama, kad nepaisoma tarptautinių branduolinės saugos standartų ir didelių incidentų statybos aikštelėje.
Kaip Eltai kiek anksčiau teigė V. Poderys, nors rezoliucijos forma ilgainiui pasikeitė ir tapo ne tokia akcentuota tik į Astravo problemą, pavyko atkreipti Europos dėmesį, kuris leidžia pristabdyti elektrinės statybas, kol bus pasiekti jai keliami saugumo standartai.
„Turkija buvo paskirta rezoliucijos rengėja, tačiau staiga atsirado pasiūlymas rezoliuciją išplėsti ir ji tapo tiesiog apie branduolinę saugą Europoje. Atsirado šalių, kurios nori, kad ši tema būtų ištirpdyta. Nors dabar rezoliucija ir vadinasi „Branduolinė sauga ir saugumas Europoje“, tačiau Astravo tema vis dėlto liko išryškinta ir pačioje rezoliucijoje yra visas punktas, skirtas būtent jai. Kol kas džiaugiamės, kad Parlamentinė Asamblėja ragina Baltarusijos branduolinės energetikos reguliavimo institucijas neišduoti licencijos, kol nebus įvykdyta daugybė reikalavimų“, – Eltai sakė V. Poderys.
Parlamentinė Asamblėja, atsižvelgdama į nacionalinę testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ataskaitą ir į atitinkamą tarpusavio vertinimą, ragina Baltarusijos branduolinės energetikos reguliavimo institucijas neišduoti veiklos licencijos Astravo AE, kol nebus įgyvendintos Europos branduolinio saugumo direktyvos. Pagrindiniai Astravo AE keliami reikalavimai turi atitikti Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupės tarpusavio priežiūros ataskaitoje pateiktas rekomendacijas dėl testavimo nepalankiausiomis sąlygomis.
Kol kas elektrinėje nustatyti šie trūkumai: nesustiprintas atominės elektrinės, ypač sisteminės saugos funkcijų ir panaudoto kuro išlaikymo baseinų, seisminis atsparumas, nesustiprinta Astravo reaktorių apsauga nuo sunkiojo komercinio lėktuvo katastrofos.
Taip pat rezoliucijoje raginama netęsti elektrinės statybų, kol nepatobulintos kaimyninių bendruomenių ir šalių informavimo apie incidentus priemonės ir su kaimyninėmis šalimis, visų pirma su Lietuva, nepasirašyti susitarimai dėl ekstremaliųjų situacijų valdymo.
„Tai (rezoliucija – ELTA) prasminga, nes 47 Europos šalys kreipsis į Baltarusiją: „Klausykite, turite problemų ir raginame tol nepradėti elektrinės veikimo, kol nebus atsižvelgta į minėtus reikalavimus“.
Svarbiausia, kad problema tampa ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos. Reikia tai viešinti“, – sakė Energetikos komiteto pirmininkas.
Pasak V. Poderio, Lietuvai viešinti Astravo AE problemą padėtų ir bendradarbiavimas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Lietuva jau oficialiai paskelbė, kad nepirks Baltarusijoje pagamintos elektros energijos, tačiau šiuo klausimu prie Lietuvos prisidėjo vos kelios šalys.
„Mes pasakėme, kad nepirksime Astravo elektros. Estai neperka, lenkai irgi pasakė, kad nepirks. Vienintelis kelias, kaip elektra iš Rytų pasiektų ES rinkas, tai per Suomiją ribotais kiekiais, ir jeigu Latvija mūsų nepalaikytų, – per ją. Tačiau didysis paveikslas būtų toks, kad lengvai taip į mūsų rinkas Astravo elektra jau nebepatektų“, – kalbėjo V. Poderys.
Kaip pasakojo Seimo narys, norint nepirkti elektros iš Astravo, reikėtų jos nepirkti ir iš Rytų, nes energijos srautai susimaišo. Kaip teigė V. Poderys, tuo pačiu sumažėtų ir rytietiškos elektros pasiūla, todėl reikėtų pasiruošti – arba pakelti savo pagaminamos energijos lygį, arba daugiau importuoti per savo ryšius su Lenkija, Švedija ar Suomija.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad Energetikos ministerija pirmadienį viešam derinimui pateikė prekybos elektros energija taisyklių ir elektros energijos importo ir eksporto tvarkos aprašo pakeitimus.
Taisyklės keičiamos įgyvendinant pernai Seimo priimtą įstatymą, kuriuo pripažinta, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios AE.
Naujoji tvarka numato, kad nuo elektros energijos gamybos Astravo AE technologinių bandymų pradžios jungiamųjų linijų tarp Lietuvos ir Baltarusijos pralaidumai prekybai bus lygūs 0 MW.
Taisyklės taip pat numato, kad elektros energijos importas per jungiamąsias linijas tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities dabar esamų pralaidumų ribose galės būti vykdomas tik tokia apimtimi, kuri Kaliningrado srityje gali būti pagaminta ir nesuvartota. Taip bus užkirstas kelias galimam Baltarusijoje pagamintos elektros energijos patekimui į Lietuvos rinką, pasinaudojant atitinkamomis prekybinėmis schemomis su Kaliningrado sritimi, teigia Energetikos ministerija.
Pernai rugsėjį Vyriausybės patvirtintame Būtinųjų veiksmų plane numatyta įgyvendinti nemažai priemonių, kurios skirtos užtikrinti, kad nuo Astravo AE paleidimo pradžios į Lietuvos elektros rinką negalėtų patekti elektros energija iš Baltarusijos.
Šį pavasarį ministro įsakymu uždrausta naudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės rezervinius pajėgumus Astravo AE reikmėms jos eksploatacijos atveju.
Šiuo metu jau pradėta vykdyti Šiaurės rytų Lietuvos elektros perdavimo tinklo pertvarka ir optimizavimas. Tai leis parengti ir pritaikyti esamą infrastruktūrą saugiam atjungimui nuo rusiško elektros žiedo BRELL ir sinchronizacijai su Europos elektros sistema.
Siekiant padidinti tiekimo patikimumą Vilniaus regione yra vykdomas oro linijos Vilnius-Lietuvos elektrinė plėtros projektas ir naujos oro linijos Vilnius-Naujoji Vilnia-Neris parengiamieji projekto įgyvendinimo darbai. Šios jungtys taip pat yra svarbios rengiantis atsijungimui nuo rusiško elektros žiedo BRELL ir sinchronizacijai su Europos elektros tinklais.
Prekybos elektros energija taisyklių ir elektros energijos importo ir eksporto tvarkos aprašo pakeitimus planuojama patvirtinti kitą savaitę.
Dėl buvusių savo branduolinių bandymų Ramiajame vandenyne Prancūzija apskųsta Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui Hagoje. Ji kaltinama nusikaltimais žmogiškumui, antradienį Niujorke sakė Polinezijos nepriklausomybės aktyvistas Oscaras Temaru. „Tai mes skolingi visiems tiems žmonėms, kurie mirė nuo branduolinio kolonializmo padarinių.
Ieškinys teismui pateiktas spalio 2-ąją. Juo remiantis, esą atsakomybėn turėtų būti patraukti visi dar gyvi Prancūzijos prezidentai. „Mums Prancūzijos branduoliniai bandymai yra tiesioginis kolonizacijos padarinys. Priešingai, nei tvirtina Prancūzija, mes nesutikome, kad bandymai būtų atlikti pas mus. Jie mums buvo primesti grasinant paskirti karinę vyriausybę“, – kalbėjo buvęs Prancūzijos Polinezijos prezidentas.
Prancūzija 1966-1996 metais Mururoa ir Fangataufos atoluose Prancūzijos Polinezijoje atliko 193 branduolinio ginklo bandymus. Daugybė vėžinių susirgimų regione siejami su ginčytinais bandymais. 2010 metais įstatymu buvo sukurtas mechanizmas kompensacijoms. Tačiau aukų sąjungoms to nepakanka.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.
Tendencingumai dėl „Independence“
Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.
Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.
Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.
Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“
Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?
Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.
Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.
Kaip išlikti gyviems?
Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.
Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.
Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.
Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.
Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?
Kodėl neįmanoma evakuacija?
Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).
Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt
Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.
Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.
Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?
Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis
Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.
Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.
Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.
Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau: jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.
Iki Kauno – per 15 minučių
Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.
Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.
Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.
Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.
Radiacinis Lietuvos okupacijos planas
Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.
Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.
O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.
Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.
Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?
Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.
Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.
Kaip paneigti subinės įvaizdį?
Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti – kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.
Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.
Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.
G-spot – bailumo apraiška
Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.
Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.
Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.
Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.
Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.
Kas yra drąsu?
Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras
Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.
Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.
Nuo tarpkojo iki stogo
„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.
Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.
Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.
Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.
Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.
Kai šaukštai po pietų
Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.
V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.
Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.
Įvaizdis yra viskas
Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!
R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.
Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.
Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.
Tiesa ir jos kaina
Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.
Pirma – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.
Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.
Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
Įkaitai
Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?
Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.
Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.
Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.
Slėptuvės ir evakuacija
Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.
Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…
Kuris astrologas klydo?
Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.
Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.
Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.
Dažniau, bet po nedaug
Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.
Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.
Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.
Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.
Kelias į Vakarus
Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.
Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.
Prezidentinė vėliava virš Kopgalio
Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.
Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.
Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?
Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už šalies nepriklausomybę Nijolę Sadūnaitę 80-ojo gimtadienio proga.
Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.
Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.
Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.
Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.
2017 m. Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.
Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.
Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire.
1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.
Ukrainos pasieniečiai Černobylio atominės elektrinės katastrofos zonoje sulaikė tris vadinamuosius stalkerius iš Lietuvos. Tai penktadienį pranešė naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi Ukrainos valstybinės pasienio tarnybos atstovais.
„Iš anksto susitarę tarpusavyje, trys Vilniaus gyventojai įvažiavo į Ukrainos teritoriją nustatyta tvarka per automobilių kontrolės postą. Vėliau jie įsigavo į Černobylio katastrofos zoną, kur ir buvo sulaikyti Ukrainos pareigūnų“, – sakoma tarnybos pranešime.
Sulaikytieji patraukti administracinėn atsakomybėn už radiacijos saugumo režimo reikalavimų pažeidimą radioaktyviai užterštoje zonoje.
1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.
Ukrainoje vyksta atminimo renginiai, skirti Černobylio katastrofos 32-osioms metinėms. Naktį į ketvirtadienį įvyko eitynės prie memorialinio pilkapio „Černobylio didvyriams“, kur žmonės atnešė gėlių ir uždegė žvakes. 1 valandą buvo laikomos pamaldos už žuvusiuosius, po to virš pilkapio suskambo varpai.
„Ukraina ir visas pasaulis niekada nepamirš siaubingų 1986 metų balandžio 26-osios įvykių. Černobylis amžinai liks negyjančia žaizda šalies širdyje, milijonų žmonių širdyse… Ir šiandien mes turime ne tik padaryti visa, kad ši tragedija niekada nepasikartotų. Mes turime padaryti išvadas iš tų įvykių. Černobylio zona turi tapti naujų pažangių technologijų teritorija“, – ketvirtadienio rytą savo „Facebook“ paskyroje parašė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaidai pranešus, kad pernai Ignalinos atominėje elektrinėje (AE) įvyko incidentas su branduolinėmis atliekomis, Baltarusija Lietuvai įteikė notą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad Baltarusija taip siekia pavaizduoti, jog Lietuvoje su branduoline sauga, kaip ir Baltarusijoje, yra ne viskas tvarkoje, ir naudoja tai savo propagandos tikslais.
„Mūsų agentūros pranešė, kad nebuvo tokio pavojaus, apie kurį kalbama. Tačiau, suprantama, tos publikacijos, kurios buvo viešojoje erdvėje, neliko be dėmesio ir Baltarusija labai gudriai sureagavo“, – Eltai sakė L. Linkevičius.
Jis sakė, kad Baltarusija šią istoriją siekia panaudoti propagandos tikslais ir parodyti, lyg Lietuva taip pat nesilaiko tarptautinių branduolinės saugos taisyklių.
„Mes tą darome nuolat ir turime tam pagrindą. Šitas atvejis neturi pagrindo, tačiau apie jį rašė mūsų spauda, todėl natūralu, manęs visiškai nestebina, jeigu jie nepasinaudotų proga pavaizduoti, kad štai ir mes pažeidinėjame kaip tai daro jie. Čia visiškai neadekvati situacija ir nepalyginama. Tačiau propagandos tikslais labai patogu ją panaudoti“, – teigė ministras.
Lietuva Baltarusijai taip pat ne kartą įteikė notas dėl Astravo atominėje elektrinėje įvykusių incidentų, apie kuriuos Minskas nepranešė ir buvo sužinota tik iš spaudos. Anot ministro, dabar Baltarusija prieš Lietuvą naudoja jos pačios žodžius.
„Net lygiai mūsų žodžiais parašė, kad sužinome iš spaudos, ir tai nepriimtina. Priekaištai pasakyti mūsų žodžiais, mėginant parodyti, kad ir pas mus panaši situacija, nors taip ir nėra“, – sakė ministras.
Jis tikina neabejojantis, kad kiekvieną kartą gavusi pretekstą, Baltarusija elgsis panašiai.
„Tiesiog būtų keista, jeigu nebūtų sureagavę, nes publikacijos buvo mūsų spaudoje apie tuos neva įvykusius incidentus. Natūralu, kad Baltarusija operatyviai sureagavo. Būtų keista, jeigu jie tą dalyką nutylėtų“, – sakė L. Linkevičius.
Baltarusijos ministerija pranešė, kad ambasadorių Andrių Puloką išsikvietė, viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie galimą incidentą.
Anot pranešimo, Baltarusija įteikė Lietuvai notą, kurioje išreiškiamas susirūpinimas, kad apie incidentą nebuvo tinkamai informuota Baltarusija.
Baltarusija pranešime pareiškė, kad skaidrumas ir atsakomybė turėtų būti užtikrinti bet kokiai su branduoline sauga susijusiai veiklai, įskaitant jėgainės ardymo darbus. Ji reiškė susirūpinimą, kad Ignalinos AE yra netoli Baltarusijos sienos, tad apie bet kokius incidentus turi būti pranešama.
Anot Baltarusijos, informacija buvo perduota ir Europos Sąjungos delegacijai. Pastaroji šiuo metu atvyko tikrinti, kaip Baltarusija Astravo AE užtikrins saugą, taip pat vertina streso testų rezultatus.
Lietuva yra aršiausia Astravo AE kritikė – ne kartą įteikė Baltarusijai notas dėl nelaimingų atsitikimų statybų metu. Be to, kritikuoja, kad 50 kilometrų nuo sostinės statomos jėgainės saugumas nėra užtikrinamas, nepagrįsta statybos vieta.
Už branduolinę saugą Lietuvoje atsakinga VATESI šią savaitę pranešė, kad Ignalinos AE pernai gruodį per karštuosius bandymus įvykę trukdžiai nėra branduolinis incidentas. Jokio radiacinio padidėjimo neįvyko, tačiau dalis įrangos veikė ne taip, kaip turėtų, todėl dalis bandymų buvo sustabdyti, iki kol įranga bus sutvarkyta pagal projekto reikalavimus.
Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Rusija tiesiog pamišo dėl slėptuvių. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme… Vilniuje siūloma lįsti po žeme tam, kad būtų patogiau gyventi paviršiuje.
Rygiečiai prisiminė nepastatytą metro
Atėjo laikas pagalvoti apie metropoliteno statybą Rygoje – tokia tema neseniai prabilta per Latvijos televiziją. LNT rytinėje laidoje „900 sekundžių“ Rygos technikos universiteto doktorantą Viesturą Veckalnį parodė po to, kai DELFI paskelbė jo svarstymus apie neįgyvendinto sovietinių laikų projekto atgaivinimą kitoje ekonominėje ir politinėje sistemoje.
Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.
Rygoje nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą viešuoju transportu užtrunka pusantros valandos, tad, išeina, daug rygiečių kelionei į darbą ir atgal sugaišta 3 valandas. Jaunas mokslininkas nutraukė ilgą tylą, apgaubusią šį reikalą po atmintinų Atgimimo dienų, ir pakvietė naujomis akimis pažvelgti į viešojo transporto ateitį Latvijos sostinėje.
Jeigu anais laikais viskas būtų ėję kaip iš pradžių buvo sumanyta (pradedant tuo, kad iki 1978 metų turėjo būti parengtas projekto techninis-ekonominis pagrindimas), pirmoji metro linija su 8 stotimis būtų pradėjusi veikti Rygoje 1990 metais. Bet Maskvos projektuotojai ilgai laužė galvas, kaip įveikus vandeninguosius Rygos gruntus, nesusidorojo su užduotimi ir perdavė brėžinius Leningrado specialistams, įstengusiems suprojektuoti čionykštį metropoliteną, galima sakyti, pelkėse.
Tik 1988 metais latvių spauda ėmė rašyti, esą metropoliteno techninis projektas yra baigtas rengti ir jo įgyvendinimui SSRS žinybos numačiusios skirti daugiau kaip 200 mln. sovietinių rublių, didžiulius pinigus (pinigai buvo visų, bet skirstė kapitalinius įdėjimus Maskva). Parengiamuosius darbus turėjo nudirbti patys latviai iki 1990-ųjų, o tada Minsko metro statytojai (Baltarusijos sostinėje metropolitenas pradėjo veikti 1984 metais) būtų ėmęsi tunelių kasimo; pirmąją Rygos metropoliteno liniją manyta atidaryti apie 2000-uosius, o įkūnyti visą projektą – iki 2020 metų.
Iki to laiko Sovietų Sąjungoje metro turėjo didmiesčiai Maskva, Leningradas, Kijevas, Charkovas, sąjunginių respublikų sostinės Tbilisis, Baku, Taškentas, Jerevanas, Minskas; 1985-1987 metais prie jų prisidėjo dideli Rusijos miestai Gorkis (Nižnij Novgorodas), Novosibirskas, Kuibyševas (Samara), turintys daugiau kaip po 1 mln. gyventojų. (Kalbėta, į metro gali pretenduoti tik milijoniniai miestai, bet specialistai žiūrėjo, kad žmonėms nereikėtų į darbą važiuoti ilgiau nei 40 minučių ir kt.). 8-ojo dešimtmečio viduryje Rygoje nebuvo nė 800 tūkst. gyventojų, tačiau didelių pramonės įmonių turintis miestas su Jūrmalos kurortu pašonėje smarkiai plėtėsi, kaip tada buvo sakoma – augo, ir generaliniame miesto plėtros plane šią transporto rūšį numatė išaugai (tikėtasi 950 tūkst. gyventojų 2000 metais). Laikraščiai liaupsino būsimą metropoliteną, panirsiantį po Dauguva, ir tramvajuose kratęsi rygiečiai tam pritarė.
Metropoliteno projektą energingai palaikė 1985-1990 metais Rygos miesto vykdomojo komiteto pirmininku (dabar sakytume, meru) buvęs inžinierius Alfredas Rubiksas (paskesniais metais – Latvijos komunistų partijos vadovas, buvo apkaltintas kėsinimusi įvykdyti valstybės perversmą ir iškalėjo 6 metus, 2009-2014 metais – Europos parlamento narys). Jo galva, projektą sužlugdė komunistų valdžią užsimoję nuversti Liaudies fronto veikėjai. Girdi, rygiečiai plūdo į mitingus su šūkiu „Metro – ne!“ patikėję, kad metropoliteno statyba sudarkys istorinį centrą, pritrauks į miestą dar daugiau svetimtaučių ir kad iš viso projektas yra netinkamas; eilės laukė kiti miestui reikalingi objektai – nacionalinė biblioteka, koncertų rūmai, tiltas, valymo stotis. Gali būti, tuo metu ne tik Rubiksas, bet ir daugelis nė neįtarė SSRS esant kiaurai prasiskolinusią ir teisūs tie, kurie sako, jog šis ir kiti projektai tebuvo tuščias garsas. Kad ir kaip buvo, SSRS žlugimas viską palaidojo. Tiesa, liko Latvijos architektų sukurti metropoliteno stočių eskizai, jų internetinės kopijos tebeliudija iš tikrųjų buvus didelius užmojus.
Pavyzdys Rygai… Vilniaus metropolitenas
Rygos metropoliteno projekto gaivintojas Viesturas Veckalnis spėjo pagyventi Lisabonoje, kur metro veikia jau nuo 1959-ųjų, o trys naujos stotys buvo pastatytos 2012 metais. Todėl ir asmeninė patirtis jam leidžia girti metropoliteną: sumažina transporto spūstis miestų viešojoje erdvėje, neteršia aplinkos ir svarbiausia – nuveža greitai ir patogiai. Anot jauno mokslininko, Rygoje metro linijas derėtų tiesti miesto centre, kurio nesiekia šiaip tirštas geležinkelio tinklas, ir per Dauguvą į gyvenamuosius rajonus kairiajame upės krante. Kaip ir buvo planuojama anais laikais, metro papildytų greitojo geležinkelio tinklą. Žmogus paliktų savo automobilį miesto prieigose ir toliau važiuotų geležinkelio ir metro traukiniais. Keliauti viešuoju transportu pigiau nei asmeniniu automobiliu, o metropolitenu, kaip rodo Helsinkio ir Stokholmo pavyzdžiai, pigiausia.
Rygoje, rašo autorius, nebūtinas šešių vagonų sąstatas, užtektų trijų dalių 30-50 metrų ilgio, 70-90 km/val. greičiu riedančio traukinuko, panašaus į greitąjį žemų grindų tramvajų. Kitaip tai vadinama lengvuoju metro, toks transportas veikia daug kur Europoje (Lione, Milane, Turine), tinkamiausias pavyzdys – Kopenhaga. Jį turi ir daug mažesni nei Rygos miestai, pavyzdžiui, Rene miestelis Prancūzijoje (211 000 gyventojų), Lozanos miestas Šveicarijoje (136 000 gyventojų). Dabar niekam nekyla abejonių, tikina Veckalnis, jog miesto sąlygomis tinkamiausias yra požeminis transportas. Antai metro smarkiai plečiamas Helsinkyje, toje pačioje Kopenhagoje. Statyti metro planuojama Dubline, – rašo latvis, – ir Vilniuje.
Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
Vilnių rygietis pamini dar kartą – kai pripažįsta metro statybą esant brangiai kainuojantį malonumą (…bet pradėjus naudotis tampa pigiu transportu, ką rodo Helsinkio ir Stokholmo miestų patirtis). Štai kiek reikia 1 km metropoliteno nutiesti Europos miestuose, kur tai daroma: Milane – 124 mln. eurų, Miunchene – 148 mln., Amsterdame – 326 milijonai. Kadangi Rygoje yra sudėtingesnės geologinės sąlygos, be to, neturima patirties šioje srityje, 1 km nutiesti kainuotų maždaug 200 mln. eurų. Dabar per metus nutiesiama 1,5-2 km metropoliteno linijos. Taigi Rygai ir visai Latvijai – labai brangu. Ar galima paimti kreditą? Kiek galėtų skirti vyriausybė? Naudingiausia būtų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – toks variantas svarstomas Vilniuje.
Sovietiniais laikais ir Vilnius neketino atsilikti nuo Rygos. Greitojo bėginio transporto svarbą europiečiai užčiuopė ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš keturias dešimtis metų. 1975 metais Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis (vadovavo miestui 1974-1990 metais) parašė į pagrindinį Lietuvos laikraštį, „Tiesą“, straipsnį apie Italijoje įvykusioje konferencijoje, kurioje jis dalyvavo, svarstytas viešojo transporto perspektyvas. Atnaujinti esančius geležinkelius ir tiesti bėgius po žeme – štai išsigelbėjimas nuo miestus užtvindžiusių individualių automobilių. Šią galimybę turėtų detaliai išnagrinėti mūsų projektuotojai. Manyta, iki naujojo tūkstantmečio pradžios Vilniuje gyvens 700 tūkst. žmonių. 1978-aisiais užsibrėžta parengti Vilniaus miesto modelį 50-čia metų į priekį, kuriame turi būti ir greitojo izoliuoto transporto sistema (labiausiai tikėtina – metropolitenas).
Vilniuje sovietiniais laikais nepažengta tiek toli, kaip Rygoje. Mūsų sostinė su Maskvos žinybų palaiminimu pasirinko vadinamąjį greitąjį tramvajų (LRT) ir numatė jo kelio konstrukciją, planą ir trasos išilginį profilį bei tunelinius ruožus projektuoti pagal reikalavimus, keliamus metropolitenui. Ne Vilnius tai išrado. Tolimais 1976 metais Maskvoje išleistoje knygoje „Greitasis tramvajus“ buvo rašoma, jog Volgogrado, Krivoj Rogo ir Jerevano miestų greitojo tramvajaus linijos buvo kuriamos kaip pre-metro sistemos. Kitaip tariant, šių linijų požeminiai ruožai buvo projektuojami su išskaičiavimu po kelių dešimčių metų naudojimo jas pertvarkyti į metropoliteną. Vilniuje buvo atlikti trijų numatomų trasų inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Pilaitės (Sudervės) gyvenamųjų rajonų statybos plane buvo numatyta ir greitojo elektrinio bėginio transporto eismo trasa.
Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Sumanymai liko neįgyvendinti, tačiau nenugrimzdo į užmarštį – būtent metro iš Pilaitės į miesto centrą per Karoliniškes, Žvėryną, Šnipiškes yra pirmoji Vilniaus metropoliteno schemoje, kurią parengė „Vilniaus metro“ sąjūdžio suburti specialistai. Nuo 2003 metų vilniečio inžinieriaus statybininko Juozo Zykaus vedami Vilniaus metropoliteno šalininkai prisibeldė iki aukščiausių instancijų: praėjusį rudenį Lietuvos vyriausybė pritarė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektui ir dabar laukiama, ką dėl naujos viešojo susisiekimo sistemos nuspręs Seimas.
Projekto autoriai siūlo metro Vilniuje tiesti privačių investuotojų kapitaliniais įdėjimais – pagal koncesijos sutartį. Visa tai ir turėjo omenyje latvių mokslininkas, drąsiai parašęs: Statyti metro planuojama Dubline ir Vilniuje.
Dėl Dublino, tai 2015 metų rudenį Airijos vyriausybė pritarė planui nutiesti lengvojo metro liniją sostinėje, kur gyvena kiek daugiau kaip pusė milijono žmonių (su priemiesčiais – 1,8 mln.). Statybos kainą pavyko sumažinti nuo 7 mlrd. eurų iki €2,4 milijardo, dalį linijos suprojektavus paviršiuje. Darbus atlikti pasisiūlė privačių investuotojų konsorciumas, bet prisidės ir vyriausybė – dar vienas privataus ir valstybinio sektorių partnerystės pavyzdys.
Ši statyba – tai 3 500 naujų darbo vietų. Tikimasi, jog prie naujųjų metro stočių gyvenamųjų būstų paklausa padidės mažiausiai perpus… Kopenhagoje dvi naujas metro linijas stato irgi privačių kompanijų konsorciumas. Naujosios metro stotys atvers duris 2018 metais. Dabar Kopenhagos viešojo transporto sistema laikoma vos ne idealia, o pradėjus veikti visiškai automatizuotai žiedinei metro linijai, ji turėtų tapti tobula. Bet tai – atskiro pasakojimo tema.
Seimo narys Dainius Kreivys yra įsitikinęs, kad ne visa apimtimi įgyvendinta „Seed“ misija kaip tik ir įrodo, jog Astravo AE neatitinka branduolinės saugos reikalavimų ir yra nesaugi.
Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) atstovai, šiandien, Minske pristato „Seed“ misijos rezultatus, kuriais tikimasi legitimuoti Baltarusijos Astravo rajone statomą atominę elektrinę, kaip atitinkančią tarptautinių konvencijų saugumo reikalavimus. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų specialusis atstovas Astravo atominės elektrinės statybų stabdymo klausimais Dainius Kreivys atkreipia dėmesį, kad nereiktų apsigauti manant, jog misijos ataskaita yra tarptautinės bendruomenės žingsnis pripažįstant Astravo AE statybas teisėtomis.
Seimo nario nuomone, turėtume atkreipti dėmesį į faktą, jog „Seed” misija pateikia tik dalinę ataskaitą – buvo tiriamas išimtinai tik elektrinės dizainas ir į jį nebuvo įtrauktas aikštelės parinkimo kriterijų vertinimas, seisminių tyrimų bei poveikio aplinkai rezultatai. „Tai yra ženklas, jog pastarieji aspektai buvo apeiti dėl to, jog jie akivaizdžiai pažeidžia tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintus branduolinės saugos reikalavimus“, – teigė Seimo narys.
„Aikštelės parinkimo klausimas yra esminis, ypač kalbant apie Astravo AE saugumą ar nesaugumą. Būtent parinkdama aikštelę Baltarusija šiurkščiai pažeidė branduolinės saugos reikalavimus. Šie reikalavimai yra apibrėžti Branduolinės saugos konvencijos 17-ajame straipsnyje”, – pažymėjo D. Kreivys.
Seimo narys yra įsitikinęs, kad ne visa apimtimi įgyvendinta „Seed“ misija kaip tik ir įrodo, jog Astravo AE neatitinka branduolinės saugos reikalavimų ir yra nesaugi, o Baltarusijos sutikimas įsileisti šią TATENA misiją tėra bandymas išvengti priekaištų dėl to, jog tokios misijos nepakvietė prieš dešimt metų, kai vyko aikštelės parinkimo procedūros.
Branduolines jėgaines statančios valstybės gali kviestis TATENA misijas parinktų aikštelių tinkamumo patvirtinimui. 2008 metų pabaigoje Baltarusija nusprendė Astravo aikštelę laikyti prioritetine branduolinės jėgainės statybai. Apie tai Baltarusija neinformavo Lietuvos, neatsižvelgė į gyventojų tankį 100 kilometrų spinduliu nuo aikštelės kaimyninėje valstybėje, ir nesuderino su Lietuva pasirengimo galimoms avarijoms bei jų padarinių likvidavimo planų. Visa tai grubiai pažeidžia tarptautinius branduolinės saugos ir tarptautinių konvencijų reikalavimus. Todėl statoma AE nėra ir nebus saugi ir jokie „pagerinimai“ padėties neištaisys.
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.
Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.
Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?
Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.
Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.
Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.
Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.
Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?
Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.
Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.
Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.
Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.
Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.
Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.
Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.
Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.
Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.
Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.
“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.
Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?
Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?
Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.
Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.
Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.
Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.
Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Tsajunga.lt nuotr.
Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.
Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.
Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.
Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.
Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.
Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?
Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.
Aš netikiu, kad mums pavyks sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą. Aš beveik netikiu, kad mes sugebėsime rusams ir baltarusiams pakenkti bent tiek, kad šie neturės kur dėti pagamintos elektros.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Juk tie, kurie labai priešinosi atominės elektrinės statybai Visagine, kurie, kaip Skardžius ir Ko, visaip koneveikė ir tebekoneveikia suskystintų dujų terminalą, kurie visokiais būdais talkino Gazpromui, darys viską, kad pirktumėm pigesnę elektrą iš priešų, norinčių mus išnaikinti.
Mūsų uždavinys sustabdyti statybas Astrave juo sunkesnis, nes vargu ar mums talkins latviai, estai ir kitos šalys, kurioms mažiau pavojingas Astravo atominis monstras, o ekonominė nauda – akivaizdi. Apie Europos Sąjungos biurokratus aš jau net užsiminti nenoriu: jiems mūsų likimas dar mažiau rūpi.
Kartais bandau įsivaizduoti, kas dėsis, jeigu vieną dieną įvyks žemės drebėjimas, ir tas nelemtas rusiškas reaktorius, kuris jau kartą krito iš kelių metrų aukščio Astrave, bet nebuvo pakeistas, sprogs ar kaip kitaip bus nepataisomai sugadintas? Gali juk ir lėktuvas tyčia ar netyčia nukristi. O jeigu elektrinėje įsidarbins koks teroristas, nebijantis mirties ir labai trokštantis išnaikinti šimtus tūkstančių žmonių, gyvenančių prie Nemuno ir Baltijos jūros?!
Kaip reaguos Seimas, Vyriausybė, Prezidentas? Turbūt panašiai, kaip tada elgėsi Maskvos ir Kijevo komunistai. Rūpinsis tik savo saugumu, o tai reiškia, kad lėktuvais, laivais, automobiliais spruks kuo toliau nuo Lietuvos. Ne visi, bet spruks. Prisimenate, ano istorinio Sausio dienomis ne visi parlamentarai juk buvo savo darbo vietose ir laukė mirties. Ir Vyriausybėje buvo visko. Tauta juos – ir didvyrius, ir bailius – apgynė. Bet taip buvo tada, neregėto pakilimo mėnesiais, metais ir dienomis.
Dabar bėgame iš Lietuvos genami tik valdančiųjų abejingumo tautos likimui, pagaliau tautos nuovargio, suvilioti Laisvės, kurioje beveik neliko pareigos ir atsakomybės supratimo.
Argi gali taip atsitikti, kad poetų apdainuota Lietuva, gražiausias Žemės lopinėlis daugeliui ją praradusiųjų, taptų dykra, kaip Černobylis, ir šimtmečius čia viešpatautų sužalota, mirtinai pavojinga gamta, be žmogaus?
Gali! Nes taip jau vieną kartą atsitiko netoli Lietuvos. Gali, nes elektrinė statoma nusikalstamai aplaidžiai, nemokšiškai, stachanovietiškai (vyresnieji žino šio žodžio prasmę), galimas daiktas – kaip mirtinas, pusiau legalus ginklas. Atominis ginklas kontroliuojamas, draudžiamas, o čia – ne jūsų reikalas, džiaukitės, kad statome už 50 km. nuo jūsų sostinės, galėjome dar arčiau.
Putino kerštas: išėjote, paniekinote vyresnįjį brolį, prisišliejote prie mūsų priešų – dabar žinokitės: gyvenkite nuolatinėje baimėje. Jeigu ne mums, tai ir ne jums!
Nebijokite, nesprogs, o elektros turėsime pigios, – turbūt taip mąsto mus valdantieji ir valdžiusieji, nes nepakankamai rūpinosi ir rūpinasi tautos, valstybės likimu. Susirašinėja, užklausinėja, kartais piktinasi, bet visa ta bedantė veikla – tik rinkiminiai saldainiukai lengvatikiams rinkėjams.
2011 gruodžio 6-8 d. Vilniuje Seimo nario Gintaro Songailos iniciatyva Seime organizuojama 1-oji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Atominė energetika – iššūkiai aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir teisei“.
Joje dalyvaus ekspertai, nevyriausybinių ir valstybinių organizacijų atstovai, politikai, akademinė bendruomenė ir šia tema besidomintys piliečiai. Konferencija atvira visiems norintiems, būtina išankstinė registracija iki pirmadienio vakaro el. adr. nijole.balciuniene@lrs.lt.
Baltarusija planuoja pastatyti du branduolinius reaktorius Gardino ar Mogiliovo srityje. Prioritetine laikoma Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos – tik 23 kilometrai. Statybos darbus numatoma pradėti 2010 metais, o pirmą reaktorių eksploatuoti – 2016-aisiais. Rusijoje sukurtas reaktorius AES-2006, kurį norima įrengti Baltarusijos AE, bus įrengiamas pirmą kartą, todėl nėra jokių praktikoje patvirtintų jo patikimumo ir techninių sprendimų efektyvumo įrodymų.
Kviečiame visus aktyviai pasirašyti po el.peticija dėl planuojamos Baltarusijos AE ir apie peticiją informuoti savo artimuosius ir pažįstamus ir paraginti juos pasirašyti.
Slaptai.lt prierašas. Kad būtų aiškiau, pridedame jau mūsų portale skelbtą Gintaro Visocko straipsnį apie baltarusiškos atominės elektrinės keliamus pavojus.
