Liepos 1–3 dienomis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvaus Toronte, Kanadoje, vyksiančioje tarptautinėje Ukrainos reformų konferencijoje.
 
Konferencijos tikslas – mobilizuoti tarptautinės bendruomenės politinę paramą Ukrainai įgyvendinant reformas, sustiprinti Ukrainos perspektyvą gilinant integraciją su Europos Sąjunga. Planuojama, kad renginyje dalyvaus Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelensky’is, Ukrainos Vyriausybės nariai.
 
Pagal pranešimą, konferencijos metu ministras susitiks su joje dalyvaujančiais tarptautinių organizacijų atstovais bei kitų valstybių delegacijų vadovais. Konferencijos paraštėse planuojama pasirašyti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Ukrainos ekspertų paramos reformoms ir ekonomikos augimui fondo bendradarbiavimo susitarimą, skirtą reformoms Ukrainoje remti.
 
Apsilankymo Toronte metu ministras L. Linkevičius susitiks su Kanados lietuvių bendruomenės vadovais ir aptars Lietuvos ir Kanados lietuvių bendruomenės ryšių raidą bei tolimesnį bendradarbiavimą.
 
Pirmoji Ukrainos reformų konferencija vyko 2017 metais Londone. Antroji Ukrainos reformų konferencija įvyko Kopenhagoje 2018 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.01; 06:47

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketvirtadienį, vizito Atėnuose metu, pirmo tokio per beveik 5 metus, ragins Graikiją imtis sudėtingų ekonominių reformų ir užtikrinti fiskalinę drausmę, praneša „Reuters“.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

A. Merkel, kurios raginimai veržtis diržus Graikijos skolos krizės metais padarė ją viena nepopuliariausių politikių Graikijoje, taip pat ragins šalies politikus palaikyti susitarimą dėl Makedonijos pavadinimo, kuris, Vokietijos ir ES institucijų nuomone, gali padėti užtikrinti taiką ir stabilumą Balkanų regione.

Tuo tarpu kairuoliškų pažiūrų ministras pirmininkas Alexis Tsipras pažadėjo atšaukti kai kurias nepopuliarias reformas po to, kai pernai rugpjūtį pasibaigė trečios Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paskolos laikotarpis.

Graikijos kraštutinės kairės partijos paragino gyventojus protestuoti prieš A. Merkel vizitą ketvirtadienį.

Vokietija taip pat yra susirūpinusi dėl A. Tsipro vadovaujamos vyriausybės pajėgumų sulaukti parlamento pritarimo dėl kaimyninės Makedonijos siekio pasikeisti pavadinimą į Šiaurės Makedonijos Respubliką.

A. Tsipro dešinieji koalicijos partneriai, partija „Nepriklausomi graikai“, grasino pasitraukti iš koalicijos, jei susitarimas dėl Makedonijos pavadinimo keitimo pasieks parlamentą. Daugelis graikų nori, kad jų kaimynė nenaudotų Makedonijos vardo pavadinime, sakydami, neva tai rodo pretenzijas į Šiaurės Graikijos provinciją tuo pačiu pavadinimu.

Tuo tarpu Vokietija šalių susitarimą dėl pavadinimo vadina diplomatijos triumfu, kuris padės mažytei Makedonijos valstybei vėliau prisijungti prie ES ir NATO bei apribos Rusijos įtaką Balkanuose.

Penktadienį A. Merkel susitiks su partijos „Naujoji demokratija“ vadovu Kyriakosu Mitsotakiu, kurio partija šiuo metu pirmauja rinkėjų apklausose ir, be kita ko, prieštarauja susitarimui su Makedonija.

Diplomatų teigimu, Antrojo pasaulinio karo reparacijų nacių aukoms Graikijoje klausimas taip pat gali būti aptartas dviejų dienų vizito metu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.10; 02:00


Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA – ELTA nuotr. 
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas antradienį pažadėjo tęsti Kinijos „reformas ir atsivėrimą“, bet įspėjo, kad niekas negali nurodinėti, kaip Kinija turėtų elgtis.

Nors pažadėjo tęsti ekonomines reformas, kurias pradėjo buvęs šalies lyderis Dengas Xiaopingas 1978 metų gruodį, Xi Jinpingas pažymėjo, kad nebus vienpartinės sistemos pokyčių.

„Kinijos komunistų partija ir jos lyderystė yra svarbiausias socializmo bruožas. Tai – Kinijos socializmo sistemos privalumas“, – kalbėjo prezidentas.

Jo kalba pasakyta po to, kai Kinija susidūrė su didžiuliais iššūkiais dėl karo su Jungtinėmis Valstijomis prekybos ir diplomatiniame frontuose.

„Niekas negali nurodinėti Kinijos žmonėms, ką jie turėtų ar ko neturėtų daryti“, – pridūrė Kinijos lyderis.

„Turime ryžtingai reformuoti tai, ką norime ir galime pakeisti, o tai, ko negalime reformuoti, pakeista nebus“, – reziumavo Xi Jinpingas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2018.12.18; 10:07

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Susisiekimo ministerijos nuotr.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei kas nebesusigaudo, apie kurį Masiulį kalbama, patikslinu: mano herojus – susisiekimo ministras, kuris prieš tai buvo energetikos ministras, o dar prieš tai – valstybinės bendrovės „Klaipėdos nafta“, atsakingos už Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą generalinis direktorius, dar anksčiau – liūdnai pragarsėjusios „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavęs ir įmonės likvidavimo procesui… Be to, Rokas Masiulis – vos ne vienintelis tikras profesionalas itin neprofesionalioje valstiečių ir žaliųjų vyriausybėje.

Pagaliau, jis – vienas geriausių Lietuvos vadybininkų-biurokratų ir visų kyšininkų, nesąžiningų valdininkų ir verslininkų košmaras. Kaip paskelbė „Lietuvos rytas“, Rokas Masiulis – šios Vyriausybės lyderis pagal atleistų jam pavaldžių vadovų skaičių: per nepilnus pusantrų metų Masiulis savo vadovaujamoje ministerijoje pakeitė jau du trečdalius vadovų.

O tai, kad nepaisant viso to grėsmingo nuopelno sąrašo, biurokratas – profesionalas nestokoja ir mielų žmogiškų silpnybių, liudija pomėgis žvejoti bei domėjimasis kinų kalba. Ir vieną, ir kitą pomėgį, sprendžiant iš rezultatų,  R. M. pritaiko sėkmingai žvejybai drumstuose, su verslu susiburkavusios politikos vandenyse, meškeriojant iš ten gėdą praradusius valstybės tarnus.

Tačiau toks Rokas Masiulis  tik vienas, o ministerijų, kur klestėjo ir tebeklesti gėdingi sandoriai ir nesąžiningi valdininkai, tiek, kiek ir vangių, valdininkų sąžine ir/ar verslininkų dora nesirūpinančių ministrų. Todėl vienintelė išeitis – klonuoti Roką Masiulį, kad užtektų visoms ministerijoms.

Vieną jo kloną reikėtų tupdyti į Teisingumo ministeriją, kuri nesugeba nuo šantažo ir persekiojimo apginti buvusios Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterės Rasos Kazėnienės, paviešinusios finansinius pažeidimus šioje įstaigoje. Paviešino tik viename izoliatoriuje, bet išsigando ir užsiuto visas Kalėjimų departamentas ir, atrodo, ne tik jis.

Kalėjimo departamentą nesunku suprasti. Ten korupcijos tiek, kad su ja, kaip parodė audito tyrimai, nesusitvarkė net specialiai kovai su korupcija įsteigtasis padalinys.

Neseniai teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pasirašė įsakymą dėl Kalėjimų departamento struktūros pakeitimo, pagal kurį nuo kitų metų vasario pradžios bus pertvarkyta Kalėjimų departamento struktūra. Vietoj šiuo metu dirbančių 132 darbuotojų liks 75. Sujungus kai kuriuos skyrius bei panaikinus valdybas, vietoj 15 padalinių liks 10. Tokiu būdu sumažės vadovaujančių darbuotojų, o tai, sutikite labai skaudus „pokytis“.

Vos ne visuotinio skausmo fone, įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų profesinės sąjungos atstovai pasigedo 3 (trijų!) milijonų eurų, kurie struktūrinės pertvarkos eigoje turėjo būti skirti pareigūnų atlyginimų didinimui dar šiais metais. Tačiau vieniems pareigūnams atlyginimai didėjo, o daugumai – nė krust.

Pasak Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko Vitalijaus Jagmino, kaip rašoma www.15min.lt, kai kurių įkalinimo įstaigų vadovai pareigūnams aiškina išvis jokių  pinigų negavę ir nematę. Nieko aiškaus profsąjungų atstovams nepasakė nė ministras, tad V. Jagminui susidarė įspūdis, kad dabar ministerijoje visi tik ieško ir ieško tų trijų milijonų.

Reikalingas ir naudingas užsiėmimas, bet procesas, ko gero, paspartėtų ir būtų tikrai rezultatyvus, jei į paieškas būtų pasitelkta jau svarią patirtį šiame darbe (nudaigotų valdiškų pinigų paieškose) sukaupusi Rasa Kazėnienė. Tačiau ją, atrodo, stengiamasi laikyti kuo atokiau nuo Teisingumo ministerijos reikalų, o ypač nuo jos finansų. Neįvertina jos ir  ministras Jankevičius. Ne erelis, deja… Ir ne Rokas Masiulis…

Kitą Roko Masiulio kloną tupdyčiau į Švietimo ir mokslo ministeriją. Ten pastaruoju metu irgi vyksta intensyvios biudžeto lėšų paieškos. O kadangi ši ministerija didesnė už  Teisingumo ministeriją, tad ir pinigai joje sukasi kur kas įspūdingesni: ten šiandien ieškoma 17 milijonų, kurie – koks sutapimas!? – irgi dingo, pradėjus vykdyti tam tikras reformas, o turėjo būti skirti, kaip tikina premjeras, pedagogų atlyginimams didinti.

Tačiau realiai procesas vyksta panašiai kaip ir Kalėjimų departamente. Nedidelei daliai pedagogų po reformos atlyginimas šiek tiek padidėjo (pavyzdžiui, jauniems, tik pradėjusiems dirbti), daugumai – niekas nepasikeitė, o dar kitiems atlyginimai dargi sumažėjo… Stebisi profsąjungos, stebisi mokytojai, stebisi netgi mokyklų vadovai, nors pagal gudrią naująją atlyginimų reformą kaip tik nuo mokyklos direktoriaus, o ne nuo Švietimo skyriaus vedėjo ar kokio ministerijos departamento tiesiogiai priklauso pedagogų bei jų padėjėjų darbo krūvio sudarymas ir įvertinimas.

Centre – garsusis Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, gerbiama ministre, kur tie 17 milijonų, skirtų pedagogų atlyginimams?

Teisingumo dėlei prisipažįstu, kad turėjau galimybę tą klausimą užduoti  aukštiems ministerijos pareigūnams žodžiu. Tačiau vietoj atsakymo – tyla ir gūžčiojimas pečiais. O viena APD (aukštai pastatyta dama, bet ne ministrė), žiūrėdama man į akis, kietai išskiemeniavo: „Niekas-niekada-ministerijoje-atlyginimų-reformos-nesiejo-su-atlyginimų-didinimu!“

Ką gi, teks pacituot iwww.svietimonaujienas.lt. Kaip skelbia šis šaltinis, kovo 22 d., švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, jos patarėjas Arminas Varanauskas ir vieno iš ministerijos departamentų direktorius Aidas Aldakauskas pristatė etatinį mokytojų darbo užmokesčio modelį. „Norime, kad mokytojų gyvenimas pasikeistų gerąja linkme“, – kalbėjo J. Petrauskienė

O kokiu būdu jis keisis?

Ministrė paaiškino, jog mokytojų atlyginimai bus skaičiuojami nebe už atskiras valandas, kaip iki šiol, o už etatą, o tai reiškia, kad „bus apmokamos ne tik pamokos ir su jomis susijusi veikla, bet ir kiti darbai, atliekami mokyklos bendruomenei“. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad „automatiškai daugumai mokytojų išaugtų ir jų darbo užmokestis.“ [Daugiau žr.: http://www.svietimonaujienos.lt/pristatytas-mokytoju-etatinio-darbo-uzmokescio-sistemos-modelis/]

Ir kas dabar drįstų tvirtinti, kad ministerija „niekada“ nesiejo naujo apmokėjimo modelio su atlyginimų didinimu?

Logiška buvo numatyti, jog didinant atlyginimus, ministerijai reikės daugiau lėšų, todėl supratinga vyriausybė ir skyrė tam reikalui 17 milijonų eurų. Tik kur jie? Gal adresą žino toji pati APD, kuri aiškino man, jog „niekas niekada…“?

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Dabar suprantate, kodėl  švietimo ir mokslo ministerijai reikia Roko Masiulio klono? Beje, praverstų ir Rasos Kazėnienės klonas. Juk aišku, kad tie žmonės, kurie šiandien išsisukinėja ir netgi meluoja, ne tik nesuras kažkur nudaigotų šiųmetinių milijonų, bet į jų sukurtą juodąją skylę gali nugarmėti ir tie keliasdešimt milijonų, kuriuos vyriausybė ketina skirti sekančiam reformos etapui.

Rodos, tokia maža ta Lietuva, tokie suvargę, dejuojantys jos žmoneliai, o, bet, tačiau – tokios plačios, tokios nepripildomos prie valdžios pinigų prisisiurbusiųjų ir viskuo patenkintųjų veikėjų (liežuvis neapsiverčia juos vadinti pareigūnais) kišenės!

Beje, Kalėjimų departamentas jau išplatino pranešimą, kuriame pareiškė, kad profesinės sąjungos narių interpretacijos dėl pataisos pareigūnų atlyginimams skirto ir neva dingusio papildomo finansavimo yra nepagrįstos.

Įdomu, ką praneš švietimo ir mokslo ministerija?…

2018.09.09; 07:40

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Europos Sąjungos partneres imtis daug didesnių reformų pastangų. „Mes turime padvigubinti savo pastangas“, – sakė jis pirmadienį kalboje Paryžiuje Prancūzijos ambasadoriams. Praėjus metams po savo kabos Sorbonos universitete Paryžiuje apie ES viziją, E. Macronas paskelbė apie „naujas iniciatyvas“ ir „naujus aljansus“.

Kaip pavyzdį jis įvardijo glaudesnį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos politikoje. „Europa nebegali savo saugumo perleisti Jungtinėms Valstijoms“, – pabrėžė E. Macronas. Todėl, anot jo, ES turi pati atstovauti savo interesams. Esą būtinas bendradarbiavimas su Europos parneriais „plačiąja prasme, įskaitant Rusiją“, – akcentavo prezidentas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:47

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Su reformų pažadais į valdžią atėjęs valstiečių ir žaliųjų kinkinys, iš pradžių opozicijos kritikuotas už reformų vilkinimą, dabar taip įsibėgėjo, kad tik laikykis!

Pradėję nuo moralei ir skrandžiui įdomių dalykų (alkoholio ribojimas, nauja vaistų įsigijimo tvarka, mokinių meniu praturtinimas margarinu…), ministrai ėmėsi čiupinėti ir valstybės biudžetui jautrias vietas: pedagogų darbo apmokėjimą, mokesčius, pensijas…

Opozicija, atrodo, jau nebespėja reaguoti, tik negarsiai aikčioja, o į pedagogų, pensininkų ar apmokestinamųjų stūgavimus nereaguoja valdžia – visi tie reformas inicijuojantys ir skubinantys ministrai bei jiems padedantys biurokratai.

Kad visuomenė ir valstybė reformų „nusipelnė“, mažai kas abejoja. Bet dar mažiau kas supranta, kodėl jos kuriamos ir diegiamos taip skubiai, remiantis ne susitarimais,   įrodymais, argumentais, diskusijomis, o primityviu valdžios „buldozeriu“.

Iš pirmo žvilgsnio, stipriausia visų reformų dalis – ankstyvesnių reformų ar esamos padėties kritika, kuri ir sukuria pamatą naujoms reformoms.

O iš antro ar trečio žvilgsnio jau pasimato silpnosios pusės. Jos dažniausiai būna specifinės kiekvienai reformuojamai sričiai, su vienu bendru, nerimą keliančiu bruožu: skuba, su kokia tos reformos yra stumiamos.

Kadangi man likimas rinkėjų pasirinkimo ir mero potvarkio pavidalu lėmė rūpintis švietimo reikalais, švietimo reforma tapo nuolatinio dėmesio objektu.

Iš pradžių tik stebėjau ir stebėjausi, nes „reformatoriai“ tyliai, už aukštų kabinetų sienų triūsė Vilniuje, ministerijoje, o savivaldybes pasiekdavo tik prieštaringi gandai.

Buvo užsimota nuo „mokinio krepšelio“ pereiti prie „klasės krepšelio“.

Kol apačios aptarinėjo galimus rezultatus, ministerijoje dėl kažkokio sąmonės nušvitimo buvo nutarta iš pradžių paleisti  pilotinį projektą: pagal „klasės krepšelį“ pasiūlyta gyventi ir dirbti tik kelių rajonų mokykloms.

Pamačius, jog sąmyšio ir neaiškumų toks krepšelis sukelia dar daugiau, nei prieš tai naudotasis „mokinio krepšelis“, projektas buvo sustabdytas, ir nutarta kurti naują projektą, kuriame klasės krepšelio idėjos likučiai būtų praturtinti etatinio pedagogų darbo apmokėjimo idėja.

Logiška buvo tikėtis, jog ir šita idėja, prieš ją diegiant į visas respublikos savivaldybes ir mokyklas, bus aprobuota keliose savivaldybėse. Bet, matyt, ministerijos reformatoriams skirtas „nušvitimo“ limitas tam periodui buvo išeikvotas, tad ministerija užgulė reformą visu biurokratiniu korpusu, gąsdindama ir save, o dar labiau – savivaldybes, jog pagal naująjį darbo apmokėjimo modelį mokyklos turės pradėti gyventi jau nuo šių metų rugsėjo 1-os dienos.

Dienos naujienomis besidomintys skaitytojai tikriausiai jau žino, kaip neigiamai tokį sumanymą priėmė Vilniaus ir kai kurių kitų miestų savivaldybės, reikalaudamos arba atšaukti, arba stabdyti, lėtinti reformų vežimo riedėjimą.

Ministerija tačiau negirdi, nereaguoja, tik kviečia atskiromis grupelėmis tai vienų, tai kitų mokyklų direktorius „apmokymams“, kaip reikės apskaičiuoti pedagogų krūvius ir atlyginimus pagal naujas lenteles. Ir kaskart būdavo pateikiami nauji variantai, pakeitimai, gal būt, patobulinimai…

O laikas jau net ne bėga, o skrieja juodbėriais žirgais…

Nenumaldomai  artėja mokslo metų pabaiga, pedagogams, direktoriams ateina atostogų metas, tačiau naujoji apmokėjimo sistema vis dar nepatvirtinta jokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, aprašais… Reformos galimos pasekmės Damoklo kardu tebekaba virš rajonų savivaldybių, grasindamos sujaukti ir jau patvirtintą 2018 m. biudžetą, ir sureguliuotą mokyklų tinklą, ir turimų pedagogų etatų skaičių.

Kyla klausimas: nejaugi ministerija, žinodama (ir ne kartą primindama), jog mokyklų steigėjos yra savivaldybės, iš kurių biudžetų švietimo reikmėms yra išskiriama svari suma, nebežino, kad savivaldybės savo biudžetus tvirtina ne prieš rugsėjo pirmąją, o baigiantis kalendoriniams metams?

Finansinė logika ir pagarba pedagogams reikalautų naują darbo apmokėjimo sistemą įgyvendinti jau naujais biudžetiniais metais, kad būtų teisingai apskaičiuotas  finansavimas, o naujasis biudžetas suformuotas 2019 metams.

Bet juodbėriams žmogiška logika ir emocijos – nė motais. Jiems rūpi tik pinigai.

Vyriausybė, kaip jau žinome, ką tik „prastūmė“ kitą – finansų, mokesčių – reformą, kuri stipriai kirs per savivaldybių biudžetus.

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo dauguma nubalsavo už tokius mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimus, dėl kurių jau kitais metais biudžeto pajamos sumažės 320 mln. eurų, o 2021 m. į valstybės biudžetą bus surinkta 750 mln. eurų mažiau pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai reiškia, kad bus nuskurdintas (dar labiau!)  viešasis sektorius.

Kaip apskaičiavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius, 180 mln. eurų papildomų lėšų kitais metais būtų užtekę tam, kad visiems 35 000 vidurinių mokyklų mokytojams atlyginimai galėjo būti padidinti, kiekvienam pridedant po 300 eurų „į rankas“.

A. Kubilius spėja, jog kai valdžia daro tokius sprendimus, neapskaičiuodama jų ilgalaikių pasekmių visam viešajam sektoriui, „tai ji yra arba visiškai kvaila arba turi užduotį galutinai sugriauti viešąjį sektorių, o tuo pačiu ir pačią valstybę“.

Ką sugriaus tokios reformos, parodys gyvenimas, bet šiaip ar taip, naujas pedagogų darbo apmokėjimo modelis turi vieną, viešai neįvardijamą tikslą: pasinaudodama šia reforma, vyriausybė nori priversti savivaldybes naikinti mažesnes mokyklas ir atleidinėti mokytojus, taip „sutaupant“ lėšų bent jau esamų algų lygio išlaikymui.

Štai ir paaiškėjo, kur šuoliuoja valstiečių juodbėriai: pirmyn, į gūdžią praeitį…

2018.06.23; 06:40

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.

Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.

Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.

– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?

– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.

Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.

Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.

– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?

– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.

– Kodėl tai nėra geras sprendimas?

– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.

Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.

Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.

Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.

Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.

Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.

Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.

Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.

Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.

Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.

„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.

– Kokia būtų išeitis?

– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.

Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.

– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?

– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.

Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.

Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.

Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.

***

Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.

„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.

Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.

„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.

Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.

Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.

Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.

Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).

Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.

Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė). 

2018.04.17; 05:45

Pastaruoju metu Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai nėra patys geriausi. Žvelgiant į abipusę kritiką susidaro įspūdis, kad nesutarimų esama daugiau nei bendrų interesų.

Prezidentūra kritikuoja Saulių Skvernelį dėl vis labiau ryškėjančių Vyriausybės ir atskirų ministerijų gebėjimų trūkumų įgyvendinti svarbius įstatymus.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas ne tik atmeta kaltinimus kaip nepagrįstus, tačiau negaili kritikos Prezidentei. Jo nuomone, Prezidentė neprisidėjo įgyvendinant svarbias reformas, o jos požiūris į valstybės valdymą primena „buldozerinius“ metodus. Premjero nuomone, Prezidentė į vykstančius procesus žvelgia iš aukšto ir neprisiima atsakomybės dėl problemų įgyvendinant svarbias reformas.

Ekspertų nuomone, trintis tarp šių dviejų institucijų nėra kažkuo išskirtinė ir neįprasta. Nors, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius, „aukso amžiumi“ dabartinių santykių taip pat apibūdinti negalėtume.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė, aiškindama vykstančias trintis tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, teigia, kad nėra aišku, kaip šios dvi institucijos įsivaizduoja viena kitą. Ar jos viena kitą laiko konkurentėmis, ar sąjungininkėmis. Taip pat, sprendžiant iš viešų diskusijų, nėra visiškai aišku, kuri iš šių struktūrų iš tikrųjų nėra linkusi derinti interesus ir ieškoti kompromisų.

Vertindama dabartinę situaciją, politologė sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, jog diskusijos vyksta dėl įstatymų įgyvendinimo. Todėl, pasak jos, būtina įvertinti abiejų institucijų funkcijas priimant ir įgyvendinant įstatymus.

„Prezidentūros ištekliai įvertinti kiekvieno įstatymo implikacijas yra žymiai ribotesni, lyginant su Vyriausybės ir Seimo. Tai yra svarbus niuansas. Kitaip tariant, Prezidentūros funkcijos leidžiant įstatymus yra ganėtinai ribotos. Prezidentas gali inicijuoti teisės aktus, gali vetuoti arba nepasirašyti įstatymo“, – sakė R. Urbonaitė.

Tokia situacija, komentavo MRU politologė, tarsi didesnę atsakomybę įgyvendinant ir reformuojant konkrečias politikos sritis vidaus politikoje suteikia Vyriausybei. „Juk būtent dėl reformų vertinimo pastaruoju metu Vyriausybė ir Prezidentūra nesutaria“, – sakė R. Urbonaitė.

Vyriausybė kur kas geriau nei Prezidentūra privalo matyti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, „Matuko reforma“ yra grandiozinė, nes įtrauks labai daug institucijų. Akivaizdu, kad Prezidentūra įspėjo ir sukritikavo Vyriausybę, suabejojusi, ar Vyriausybė mato tą bendrą paveikslą.

Anot R. Urbonaitės, kritikos ši situacija tikrai buvo verta, nes juk vienu metu nesutapo ir S. Skvernelio bei socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio nuomonės dėl to, ar reforma tinkamai vyksta, ar ne. „Taigi šiandien klausimas ir yra, ar ministerija aiškiai mato visą reformos įgyvendinimo modelį nuo to, kas yra popieriuje iki kiekvieno atskiro veikėjo, nuo kurio ir priklauso reformos sėkmė“, – kalbėjo MRU dėstytoja ir pabrėžė, kad nemažai abejonių kelia ir alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas, kai kyla pagrįstų klausimų, ar viskas tinkamai atliekama politikos parengimo etape.

Tuo tarpu Prezidentūra, kalbėjo R. Urbonaitė, su savo ribotais resursais vidaus politikoje veikiau turėtų padėti ryškinti vidaus politikos problemas, kurias ji mato. Lieka tik klausimas, kokia problemų „išryškinimo“ forma yra pasirenkama, akcentavo MRU dėstytoja.

Panašu, samprotavo R. Urbonaitė, kad Prezidentūra renkasi aštresnes „išryškinimo“ formas. Tai, kalbėjo politologė, galima paaiškinti kaip savotišką apsidraudimą, kad tikrai bus atsižvelgta į tai, kas yra sakoma.

Pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus tikriausiai būtų rinkęsis tylesnę formą, nei tą patį pasakė Dalia Grybauskaitė. Kitas klausimas, kuri forma yra efektyvesnė.

Tačiau pati situacija, kai dvi institucijos pradeda viena į kitą rodyti pirštais, nėra naudinga valstybei. Reikia suprasti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė yra tos pačios sistemos dalys. Juk didesnės konfrontacijos atveju pralaimi visuomenė ir valstybė, apibendrino R. Urbonaitė.

Politologė taip pat pažymėjo, kad vykstančiose komunikacinėse trintyse svarbios ne tik išsiskiriančios vertybėmis, bet apskritai Vyriausybei bei Prezidentūrai vadovaujančios asmenybės. Pasak R. Urbonaitės, tiek D. Grybauskaitė, tiek S. Skvernelis yra principingi ir tylėti nelinkę lyderiai. Tai, anot jos, taip pat svarbi egzistuojančių nesutarimų priežastis.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigė, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

„Nevadinčiau šito laikotarpio aukso amžiumi arba idealiu, žvelgiant per istorinę Vyriausybės ir Prezidento santykių prizmę. Manau, kad būta ir tokių laikotarpių, kai buvo konstruktyvesni ir rezultatyvesni santykiai“.

Komentuodamas jau įprastu tapusį neigiamų vienas kito atžvilgiu vertinimų pasikeitimą, A. Krupavičius aiškino, kad tai greičiau nesutarimai dėl nuomonių.

Profesoriaus nuomone, Prezidentės kritika apskritai yra labai natūralus dalykas. Anot jo, pasakymas, kad Vyriausybė „šlubuoja“ įgyvendindama sprendimus, gali būti taikomas beveik visoms buvusioms Vyriausybėms Lietuvoje.

Profesoriaus nuomone, pradedant įgyvendinti net gerus sprendimus, eigoje gali iškilti daugybė problemų. Vienas iš tokių pavyzdžių, kalbėjo A. Krupavičius, yra receptinių vaistų kontrolė. Kad tokia turi būti, yra faktas, tačiau būdas, kaip buvo sprendimas įgyvendinamas, nebuvo pats geriausias.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 01:30

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Mieli Bendrapiliečiai, tie, kuriuos 2018 draudimas jau avansu piktino: ką galite jūs padaryti, kad Lietuvoje būtų mažiau alkstančių ligonių? Baikime piktintis valdžios pastangomis. Kam skirstome valstybę ir visuomenę į „prakeiktą valdžią“ ir „geruosius mus“?

Tai juk mes, „gerieji“, rinkome tuos, kurie žadėjo kažką daryti, kad mažiau būtų tarp mūsų prasigėrusių. Jie ir bando, ką įsipareigoję. Prieš ką šiandien šiaušiamės? Imkite kas ir mostelėkite burtų lazdele, ir būsime visi kultūringi, blaivūs ir protingi. Mane žavi net tie geravaliai alkstantys ligoniai, kurie neranda jėgų patys gydytis, bet bando perspėti kitus, kad neitų jų keliu.

Sveikinkime tuos, kurie pirmi po vysk. Valančiaus bando tautą blaivinti. Tai galbūt didžiulis mūsų šansas. Ir būtų garbės reikalas jiems padėti, o ne kaišioti baslius į ratus. Neikime paskui LTV „iškiliuosius“ žurnalistus kaip avių banda. Nekimškime kišenių tiems, kurie minta mūsų sveikata ir samdo „lojikų“ gaują. Negi tie samdiniai turi mums primesti nuomonių toną?

Tarkime, kad ir šis valdžios mėginimas vaisių neduos. Ar tikrai tuo džiaugsimės? Reformomis ligonių tikrai nepagydysime, bet vieną kitą sveiką nuo ligos gal jos apsaugos? Jei mes nesame tautai svetimi, jei nesirengiame kelnes pasiraitoję iš namų bėgti, prisidėkime prie tų, kurie bando mus gelbėti. Kodėl turime būti juodašimčiai savo namuose? Gal kas paleis gudresnį gelbėjimosi laivelį, bet nekeikime tų, kurie jau šiandien meta gelbos ratą.

Tebūnie laimingi 2018 metai!

2017.01.07; 06:00

Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.

Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.

Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.

Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.

Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.

Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.

Pilka ir anonimiška Seimo dauguma

Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.

Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu  partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?

Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.

Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.

Ir be kompetencijos, ir be vertybių

Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.

Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.

Opozicija su pozicija supanašėjo

Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.

Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.

Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa

Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.

Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.

Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.

Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.

Praeities klaidos – dabarties paklaidos

Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.

Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.

Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.

Gal kas matė prezidentę?

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.

Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.

Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.

Šuniška perspektyva

Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje dresiruotas šuo – patikimas pareigūno pagalbininkas gaudant nusikaltėlius.

Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.

Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.

Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.

2017.12.31; 06:00

Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30

Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.

Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?

Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.

Kur plaukiame ir kada skęsime?

Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.

Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.

Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.

Budistinis ritualas: reformos, reformos…

Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.

Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?

Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.

Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.

Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.

Kodėl Lietuvoje daromos reformos?

Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.

Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.

Politinio lojalumo stimuliavimas

Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.

Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.

Taupymas – pinigų įsisavinimas

Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.

Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus  Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.

Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami. 

Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.

Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.

Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.

Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto  – kiek Dievas davė.

Vertybinių reformų langas

Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.

Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.

Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.

Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.

Svarbu ne kokybė, bet terminai

Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.

Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.

Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.

Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.

Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.

30 metų reformų apkasuose

Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.

Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.

2017.06.18; 02:42

Rinkimų laimėtojai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gavo 56 mandatus (kitais skaičiavimais 54) naujajame Seime. Partijos lyderiai nesitikėjo tokio palaikymo, tačiau dabar prieš rinkėjus bei kitas partijas jaučiasi labai užtikrintai. Ką iš tikrųjų reiškia tokio dydžio frakcija ir ką tiek parlamentarų gali nuveikti vardan Lietuvos?

Kas vienija frakciją, interesai ar vertybės?

Iš pirmo žvilgsnio 56 narių frakcija yra labai didelė. Tokio dydžio frakcijos Lietuvos parlamente yra retas reiškinys. Paskutinį kartą tokia gausi frakcija buvo susiformavusi 2000 m. Socialdemokratinės koalicijos, o prieš tai dar didesnė Tėvynės sąjungos 1996 m. Visgi vien iš kiekybės negalima pasakyti ar tokia žmonių grupė yra darbinga. Labai svarbu ar yra sumanūs lyderiai, kurie pajėgūs sutelkti bendriems darbams, ar narius vienija bendri tikslai ir vertybės, o gal tai atsitiktiniai žmonės, turintys skirtingą požiūrį į valdymą? 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Valstiečių ir žaliųjų sąraše yra daug painiavos. Pačiai partijai priklauso vos 24 nariai (kitais duomenimis šis skaičius šiek tiek skiriasi), kiti taip vadinami „nepriklausomi“, tačiau kažkodėl kandidatavo su šios partijos vėliava. Dalis naujųjų Seimo narių yra siejami su kitais politiniais judėjimais iš Panevėžio, Šiaulių ar Kauno. Nemaža dalis iš jų yra jau buvę kitų partijų nariais ar dalyvavę rinkimuose su kitomis politinėmis jėgomis.

Daug naujųjų Valstiečių ir žaliųjų parlamentarų neturi politinės patirties, o į rinkimus atėjo labai greitai apsisprendę, prieš tai net neturėję intencijų dalyvauti rinkimuose. Galbūt todėl ir kalbos bei pareiškimai iš jų pilasi prieštaringi, dažnai visiškai kitaip vertinant vienus ar kitus politinius reiškinius.

Visa tai sako, kad ateityje Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybei bus labai sunku sutelkti ir suvienyti frakcijos narius bendrai pozicijai, o lemiamu klausimu galimos išdavystės ir chaosas. Ne kartą istorijoje yra buvę atvejų, kad tokios labai fragmentuotos frakcijos skyla ar susidaro keli galios centrai, kurie vadovaujasi kitais išskaičiavimais nei frakcijos vadovybė.

Rimtiems sprendimams reikia kritinės Seimo daugumos

56 Seimo narių frakcija yra nebloga pradžia rimtiems tikslams pasiekti, tačiau tai toli iki Seimo daugumos 71 nario. Taigi būtina koalicija. Valstiečių lyderiai jaučiasi tvirtai ir teigia nesibaiminantys sąjungos su socialdemokratais, mažumos vyriausybės ar bendro darbo su dar mažesniais partneriais Seimo pakraščiuose. Tačiau net sutelkus 71–75 Seimo narius, tokia koalicija būtų trapi ir nedarbinga.

Kai Seime priimami nepopuliarūs įstatymai, kurie objektyviai yra reikalingi šaliai, tačiau didelė rinkėjų grupė yra dėl to skeptiška, tai dalis Seimo narių pradeda vadovautis asmeniniais interesais, išsisukinėja ir nenori palaikyti nepopuliarios pozicijos balsuodami. Įsivaizduokim mokesčių reformą, Darbo kodekso pakeitimus, pokyčius švietimo ar sveikatos apsaugos sistemose. Jie sukels didelį atgarsį visuomenėje ir suinteresuotos grupės pradės protestuoti bei reikalauti sau naudingų sprendimų. Reikia turėti omenyje, kad net labai patrauklios reformos vienai socialinei grupei, bus nepriimtinos kitai, todėl vis tiek atsiras karštai ir aktyvai nepritariančių. Taigi kliautis 71 nario koalicija yra labai rizikinga. Jeigu net nedidelė dalis Seimo narių susvyruos, sprendimai bus nepriimti.

Socialdemokratai ne inicijuos, o blokuos reformas

Norint ryžtingų reformų, kurios būtų padarytos greitai ir dar spėtų duoti rinkėjams apčiuopiamų teigiamų rezultatų iki naujų rinkimų, būtina koalicija bent iš 85 narių, o dar geriau ir iš viso 100. Valstiečių lyderių pareiškimai apie koaliciją su socialdemokratais sukrapštytų vos apie 73 narius, taigi tai reikštų, kad Lietuvoje proveržio, paremto rimtomis reformomis, tikėtis yra menka viltis.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne mažiau nuviliančios yra ir pačių socialdemokratų nuostatos dėl valstybei svarbių reformų. Kaip parodė 4 metai, kairiųjų koalicija atidėliojo bet kokias rimtas pertvarkas, o kadencijos pabaigoje aktyviai stengėsi prikaišioti į atsakingas pareigas kuo daugiau partijos bičiulių.

Kaip galima įsivaizduoti kokius nors pokyčius „Lietuvos geležinkeliuose“, kai įmonėje dirba tiek bičiulių, o ministerijose ar valstybėse įstaigose reformos juk irgi nereikalingos, nes visur gausu bičiulių.

Vienintelė rimta išeitis naujajam Seimui buvo sudaryti Tėvynės sąjungos bei Valstiečių ir žaliųjų koaliciją, o dar geriau ją praplečiant liberalais. Taip būtų garantuojama 80 ar net 100 narių koalicija, kuri sumažintų atskirų parlamentarų svarbą, bet užtikrintų palaikymą valstybei būtinoms reformoms. Visos kitos alternatyvos naujajame Seime nėra valstybiškos, o tik garantuotų kažkam trumpalaikius postus bei valdžią, bet realių, taip šaliai reikalingų, pokyčių neatneštų.

2016.11.02; 12:19

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis šią savaitę Kijeve susitikęs su Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu susitarė dėl tolesnio Lietuvos ir Ukrainos teisėsaugos institucijų ryšių stiprinimo ir apsikeitimo patirtimi vykdant Ukrainos teisėsaugos sistemos reformas.

„Lietuva aktyviai remia Ukrainą, jos eurointegracinius siekius ir vykdomas reformas. Vidaus reikalų ministerijos ir visų jai pavaldžių įstaigų ekspertai yra pasirengę padėti kolegoms Ukrainoje. Esame pasiruošę ir toliau dalytis savo patirtimi – tiek policijos, tiek sienų apsaugos pertvarkos klausimais, tiek informacinių technologijų diegimo srityse. Svarbu, kad šių reformų naudą pajustų visi Ukrainos žmonės – ir didžiuosiuose miestuose, ir šalies regionuose,“ – sakė S. Skvernelis.

Continue reading „Ministras Saulius Skvernelis: Lietuvos teisėsaugos institucijos gali padėti Ukrainai žengti reformų keliu“

Kylant mūsų šalies žmonių sąmoningumui, pasigirsta įvairių nuomonių, nukreiptų į mūsų šalies ateitį. Šiandien daugeliui kyla klausimas: ką galime padaryti ir ko imtis, kad Lietuva turėtų ateitį ir vystymosi perspektyvą. Pateiksime kelis atsakymus į šį klausimą.

Svarbiausia: tik vidinės reformos garantuoja išorinių reformų sėkmę. Tik kiekvieno iš mūsų vidinio pasaulio kaita gali pakeisti ir išorinę mūsų aplinką, tvarką, kuria remiantis gyvename. Tai reiškia kiekvieno žmogaus sąmonėjimą, darbą „su savimi".

Kitu atveju, ką bekeistume išorėje, jei nekeisime savo vidinio pasaulio, baigsis taip, kaip numatė G.Orvelas knygoje „Gyvulių ūkis". Vienus „gyvulius" pakeis kiti. Turėtų keistis vidinė žmogaus sielos esmė, o ne vien išorės formos. Jei žmogaus vidus tamsus – nepadės jokie „geri“ įstatymai ir tvarkos.

Continue reading „Vidinė reforma ir visuomenės reforma“

nov_maza

Žiūrėkite, yra bendras dėsningumas.

Tai, kas dabar dedasi Gruzijoje, gali blogai baigtis „Gruzijos stebuklo“ kūrėjams.

Jeigu jau Italijoje tai blogai baigėsi, Silvijui Berluskoniui, tai Gruzijoje – tuo labiau.

Kuo gi kaltas, iš esmės, Silvijus Berluskonis? Tuo, kad sąmoningai visada buvo „dešinysis“ ir nustumdavo „kairiuosius“ nuo valdžios. Tuo, kad jis neleido jiems prasiskverbti į parlamentą, kad jis išsaugojo vakarietišką kryptį, kad jis turėjo viską – ir laikraščius, ir televizijos ekranus, ir pinigų.

Tai paprastas kerštas.

Continue reading „Pikčiurnos kairieji visada keršija“

novodvorskaja_dar

Sakyti žmonėms tiesą, kurią sakyti lengva ir malonu.

Pamiršti laikinai apie vietas Dūmoje, apie komitetus, apie istorinį vaidmenį, kurį mes privalome atlikti…

Besąlygiškai ir nedelsiant atsisakyti bet kokių sąjungų su raudonaisiais ir rudaisiais, su Ampilovu, su Mironovu, su Belovu, su Udalcovu, su Ziuganovu – tai zoofilija. Net baudžiamasis straipsnis tam kažkada buvo, ir išmestas iš Kodekso, nes gyvūnas neprieštarauja…

Continue reading „Mes šiandien privalome“