Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Nenoriu svarstyti, teisus ar neteisus buvo Andrius Užkalnis.

Turiu aiškią nuomonę, tačiau nenoriu, kad jos pareiškimas nukreiptų dėmesį nuo esminio klausimo, kurį noriu iškelti: ar liberalizmas Lietuvoje nepradeda atsigręžti prieš tą vertybę, kuri glūdi pačiame šios politinės ideologijos pavadinime – laisvę?

Continue reading „Mission Impossible 2015: apginti laisvę. Taip pat ir nuo liberalizmo“

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė“

Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.

Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.

Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.

Continue reading „L.Berijos raportas apie Lietuvą“

Ukrainos opozicija sukvietė ukrainiečius, siekiančius europietiškų permainų šalyje, į visaliaudininę viečę (viečė iš žodžio viešas, taip tvirtina kai kurie baltistai) Kijevo Nepriklausomybės Maidane (maidanas – per totorius iš arabų atkeliavęs prekybos aikštės pavadinimas meydan) pasitarti sekmadieninių pamąstymų dieną lygiai 12 valandą Vilniaus ir Kijevo laiku.

Raginimą susirinkti iš dalies paskatino gandai, kad Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, grįždamas iš Kinijos, susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir pasirašė su juo kažkokius nepaskelbtus susitarimus.

Pirmadienį JAV portalas CNN įspėjo pasaulį ir visų pirma JAV saugotis Rusijos jėgos žaidimų Ukrainoje („Beware Russia’s power play in Ukraine“ by David Frum).

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kijevo laikas toks pat, kaip ir Vilniaus“

p.vyturys

Neseniai 500 egz. tiražu spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ išspausdino intriguojančiu pavadinimu Pauliaus Vyturio knygą „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU“.

Knygą redagavo prof. Juozas Girdzijauskas ir Danguolė Stonytė, išleido Petras Girdzijauskas-Paulius Vyturys.

Iš tikrųjų autorius nuo vaikystės dalyvavo ir iki šių dienų dalyvauja dialoge su Dievu, o į prievartinį dialogą su šėtonu buvo įtrauktas per šėtoniškos imperijos parankinius – SMERŠ, KGB, istrebitelius.

Tik atsivertus knygą, dar prieš pratarmę skaitome: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, šėtone!, – tardavo Jis. Aš ir vėl atsitiesdavau.“, o pratarmę pradeda malda: „Išgirsk mus, Viešpatie, pakylėk mus, Viešpatie, iki tradicijos, kurią turėjo mūsų Tėvai ir iki to kaip jie gerbė ją ir saugojo… Pakylėk mus, Viešpatie, nuo šiol kasdien, neužmiršk mūsų vaikų, kad jie priimtų šią dovaną ir su ja gyventų per amžius.“

Continue reading „Gelbstinti nuo užmaršties šešėlio“

nkvd_000

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. mėn. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.

Continue reading „Kiek lietuvių sušaudyta Sverdlovsko NKVD kalėjime“

venckiene_neringa

„Drą­sos ke­lio“ po­li­ti­nės par­ti­jos rin­ki­mų šta­bą pri­bloš­kė Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos vy­riau­sio­jo pro­ku­ro­ro Jus­ti­no Pup­kos pra­šy­mas Vy­riau­sia­jai rin­ki­mų ko­mi­si­jai leis­ti pa­trauk­ti bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn ir ki­taip su­var­žy­ti lais­vę Ne­rin­gai Venc­kie­nei bei Aud­ro­nei Sku­čie­nei, ku­rios įre­gist­ruo­tos kan­di­da­tė­mis į Sei­mo na­rius.

Par­ti­jos pra­ne­ši­me spau­dai ra­šo­ma: „Ži­nant, kaip van­giai Lie­tu­vos pro­ku­ro­rai ti­ria sun­kiau­sius nu­si­kal­ti­mus, me­tų me­tus vil­ki­na pa­teik­ti tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mus net re­zo­nan­si­nė­se by­lo­se, dar la­biau pri­bloš­kia pro­ku­ro­rų uo­lu­mas ir sku­ba: tik rug­sė­jo 14 die­ną kan­di­da­tams su­teik­ta tei­si­nė ne­lie­čia­my­bė, o jau rug­sė­jo 18 die­ną pa­rei­ka­lau­ta ją pa­nai­kin­ti.

Continue reading „„Drąsos kelias“: prokuratūra ir teismai paverčiami politinės kovos įrankiais“