Xi Jinpingas: niekas negali nurodinëti Kinijai. EPA-ELTA nuotr.
Kinija įkurs Honkonge „nacionalinio saugumo agentūrą“, kuri prižiūrės neramumams kelią užkirsiančio įstatymo įgyvendinimą, šeštadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
Naujasis įstatymas bus viršesnis už jau galiojančius ir galimai jam prieštaraujančius Honkongo įstatymus, reportaže, kuriame detaliai aptariamos įstatymo projekto detalės, pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
Agentūra reportažą paskelbė pasibaigus Pekine vykusiam Kinijos įstatymų kūrimo komiteto susitikimui. Jo metu buvo aptariamas įstatymų projektas, kuriuo siekiama sunaikinti pusiau autonominį miestą supurčiusį prodemokratinį judėjimą.
Honkongo saugumo agentūrai vadovautų miesto vadovė, kuri būtų įgaliota veikti siekiant pašalinti saugumo grėsmes.
„Xinhua“ skelbė, kad įstatymas kriminalizuotų pavojų saugumui keliantį „kurstymą, valdžios galios nuvertimą, terorizmą ir slaptą susivienijimą su užsienio pajėgomis.“
Agentūra pranešė, kad Nacionalinio Liaudies Kongreso nuolatinis komitetas įstatymą „priims netrukus“.
Prieštaringai vertinamas nacionalinio saugumo įstatymas sukėlė tarptautinį nerimą, kadangi manoma, kad bus apribotos paskutinės miesto laisvės.
Įstatymo priėmimas skubos tvarka mieste sukėlė nuogąstavimų, kad pamažu atkeliauja žemyninėje Kinijoje naudojamos politinės represijos.
Įstatymo projekte numatoma, kad jei Honkongo įstatymai prieštaraus būsimam įstatymui, aiškinimo galią turi Pekino nuolatinis komitetas.
Baltarusijoje vykstančių opozicijos protestų metu, prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai imantis griežtų priemonių prieš kritikus, buvo suimta apie 140 žmonių, šeštadienį pranešė žmogaus teisių organizacija „Viasna“.
Nuo 1994 metų šalies lyderio poziciją užimantis 65-erių A. Lukašenka rugpjūtį vyksiančiuose prezidento rinkimuose sieks iškovoti šeštąją kadenciją.
Opozicijos veikėjai sunkiai kovoja dėl vietos balsalapiuose, o keli oponentai, įskaitant stipriausią A. Lukašenkos konkurentą rinkimuose Viktorą Babariką, buvo suimti artėjant rugpjūčio 9 d. vyksiančiam balsavimui.
Penktadienis buvo paskutinė diena, kai su dabartiniu prezidentu į akistatą stoti pasiryžę kandidatai galėjo rinkti savo rėmėjų parašus.
Penktadienio vakarą rėmėjai būriavosi Minsko gatvėse ir kituose šalies miestuose, siekdami išreikšti paramą A. Lukašenkos kritikams, tačiau susibūrimus ėmėsi vaikyti policija.
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ pranešė, kad protestų metu buvo suimta apie 140 žmonių, 80 jų areštuota Minske. Asmenų suimta ir tokiuose miestuose kaip Bobruiskas, Vitebskas, Brestas ir Mogiliavas.
Tarp suimtųjų buvo ir keletas užsienio naujienų agentūrose dirbančių žurnalistų, įskaitant „Radio Free Europe“ korespondentą, kurį išsivedė civilius drabužius vilkintys pareigūnai jam vykdant tiesioginę transliaciją.
Kai kurie žmonės buvo paleisti vėlyvą penktadienį, o kiti liko laukti teismo posėdžių.
Minske taip pat buvo sulaikytas naujienų agentūros „Reuters“ laisvai samdomas žurnalistas, pranešė agentūros atstovas spaudai, tačiau jis ilgai netrukus buvo paleistas į laisvę.
Ketvirtadienį dėl įtarimų įvykdžius finansinių nusikaltimų buvo suimtas pagrindinis A. Lukašenkos konkurentas, 56-erių buvęs bankininkas V. Babarika.
Jis anksčiau vadovavo bankui „Belgazprombank“. Iš viso sulaikyta apie 20 žmonių, susijusių su tyrimais, siejamais su šio banko veikla.
Žinių apie V. Babarikos suėmimą sulaukta po to, kai buvo areštuoti dar keli kritikai, įskaitant opozicijos politiką Mikolą Statkevičių ir populiarų tinklaraštininką Sergejų Tichanovskį.
Tarptautinė rinkimų ir karo stebėsenos įstaiga Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) nepripažįsta nei vienų Baltarusijoje nuo 1995 metų vykusių rinkimų laisvais ir sąžiningais.
Honkongo protestuotojai. EPA-ELTA nuotr.
Įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti 36 parlamentarų grupė siūlo suteikti Lietuvoje prieglobstį Honkongo žmonėms, kuriems gresia Kinijos politinis persekiojimas ir represijos.
Jie įregistravo tai numatančios rezoliucijos projektą „Dėl Honkongo žmonių teisių ir laisvių“.
Šiuo dokumentu jie kviečia Lietuvos prezidentą ir Vyriausybę palaikyti Honkongo žmonių teises ir laisves bei principingai ginti tarptautinės teisės viršenybę Europos Sąjungos politiniuose formatuose, formuojant vieningą, principingą, pamatinėmis laisvės ir demokratijos vertybėmis grįstą Europos Sąjungos poziciją Kinijos vykdomų tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu.
Honkongo policija. EPA – ELTA nuotr.
Projekto autoriai ragina Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę gerbti Kinijos tarptautinius įsipareigojimus, įtvirtintus Kinijos ir Britanijos jungtinėje deklaracijoje, ir atšaukti Honkongui skirto nacionalinio saugumo įstatymo įvedimą.
Lietuvos Seimui siūloma palaikyti ir solidarizuotis su Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų 2020 m. gegužės 28 d. jungtiniu pareiškimu, inter alia teigiančiu, jog „vienintelis kelias iš įtampų ir neramumų, kuriuos ši teritorija regėjo per pastaruosius metus, veda per pasitikėjimo Honkongo visuomenėje atkūrimą leidžiant Honkongo žmonėms naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios jiems buvo pažadėtos”.
Honkongo aktyvistas, dalyvavęs 2014 m. protestuose, paleistas iš kalėjimo. EPA-ELTA nuotr.
Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad Honkongas ilgą laiką buvo gyvybingos laisvos visuomenės pavyzdys Rytų Azijoje ir kad tarptautinė bendruomenė giliai suinteresuota Honkongo stabilumu ir klestėjimu.
Seimo nariai yra giliai susirūpinę, kad „dėl Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinio liaudies kongreso sprendimo įvesti Honkongui skirtą nacionalinio saugumo įstatymą, kurio tiesioginis įvedimas iš Pekino, o ne per paties Honkongo institucijas, kaip kad numatyta Honkongo Pagrindinio įstatymo 23 straipsnyje, suvaržytų Honkongo žmonių laisves, suardytų Honkongo autonomiją, o drauge – ir jo klestėjimo prielaidas“.
„Kinijos sprendimas įvesti Honkongui naują nacionalinio saugumo įstatymą tiesiogiai prieštarauja Kinijos tarptautiniams įsipareigojimams pagal teisiškai įpareigojančios, Jungtinių Tautų Organizacijoje registruotos Kinijos ir Britanijos jungtinės deklaracijos (Sino-British Joint Declaration) principus ir griauna joje įtvirtintą „vienos šalies, dviejų sistemų” modelį“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
Jame taip pat konstatuojama, kad naujasis nacionalinio saugumo įstatymas sukuria galimybę Honkongo gyventojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn Honkonge už politinius nusikaltimus ir prieštarauja Honkongo Pagrindiniame įstatyme įtvirtintiems įsipareigojimams ginti Honkongo žmonių teises, laikantis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto.
Tarp rezoliucijos projekto autorių yra Seimo nariai Mantas Adomėnas, Gabrielius Landsbergis, Dovilė Šakalienė, Gintaras Steponavičius, Dainius Kreivys, Gintaras Vaičekauskas, Aušra Papirtienė, Naglis Puteikis, Rūta Miliūtė, Vytautas Bakas, Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis, Linas Balsys, Povilas Urbšys, Valerijus Simulikas, Simonas Gentvilas, Andrius Kupčinskas, Laurynas Kasčiūnas, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir kiti.
Į Maskvos centre surengtą eiseną sekmadienį susirinko daugiau nei tūkstantis įvairių grupių aktyvistų, prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie siūlymus keisti Konstituciją ir sukėlus politinį nepasitenkinimą.
Protestuotojai – daugiausiai prieš fašizmą nusiteikę aktyvistai – skandavo „Revoliucijos!“ ir „Ne diktatūrai!“ šūkius, kai kurie nešėsi Konstitucijos kopijas.
Kasmet vykstanti sankcionuota eisena rengiama teisininko Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos, kuriuos 2009 m. nušovė ultranacionalistai, žūtims paminėti.
Eitynėse dalyvavo nemažai nepriklausomų Maskvos miesto tarybos deputatų, tarp jų Julija Galiamina ir opozicinių pažiūrų rusai, nešini Konstitucijos kopijomis ir skandavę „Šalin Putiną!“
Policija sulaikė kelis žmones, įskaitant protestuotoją, kuris nešė V. Putiną trauktis iš valdžios raginusį plakatą.
Eisenoje dalyvavo daugiau nei 1 400 žmonių, teigė protestus stebinti grupė „Baltasis skaitiklis“.
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
Vienas svarbiausių Rusijos opozicijos lyderių Aleksejus Navalnas penktadienį teigė neremsiantis mitingų, kurių metu „ginama Konstitucija“. „Rusijos Konstitucija yra pasibjaurėtina“, – tviterio paskyroje rašė jis, tvirtinęs, kad Konstitucija leidžia valdžios atstovams uzurpuoti valdžią. „Nėra jokio reikalo ją saugoti“, – sakė A. Navalnas.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.
Seimo narys Audronius Ažubalis
TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.
Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.
Genocido organizatorius
Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.
Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.
Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.
Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas
Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.
Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.
Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.
Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai
LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.
Sovietinis lageris
Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.
Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.
Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.
Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.
Turiu aiškią nuomonę, tačiau nenoriu, kad jos pareiškimas nukreiptų dėmesį nuo esminio klausimo, kurį noriu iškelti: ar liberalizmas Lietuvoje nepradeda atsigręžti prieš tą vertybę, kuri glūdi pačiame šios politinės ideologijos pavadinime – laisvę?
Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo – komunizme viskas turėjo būti už dyka).
Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.
Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.
Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.
Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.
Ukrainos opozicija sukvietė ukrainiečius, siekiančius europietiškų permainų šalyje, į visaliaudininę viečę (viečė iš žodžio viešas, taip tvirtina kai kurie baltistai) Kijevo Nepriklausomybės Maidane (maidanas – per totorius iš arabų atkeliavęs prekybos aikštės pavadinimas meydan) pasitarti sekmadieninių pamąstymų dieną lygiai 12 valandą Vilniaus ir Kijevo laiku.
Raginimą susirinkti iš dalies paskatino gandai, kad Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, grįždamas iš Kinijos, susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir pasirašė su juo kažkokius nepaskelbtus susitarimus.
Pirmadienį JAV portalas CNN įspėjo pasaulį ir visų pirma JAV saugotis Rusijos jėgos žaidimų Ukrainoje („Beware Russia’s power play in Ukraine“ by David Frum).
Neseniai 500 egz. tiražu spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ išspausdino intriguojančiu pavadinimu Pauliaus Vyturio knygą „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU“.
Knygą redagavo prof. Juozas Girdzijauskas ir Danguolė Stonytė, išleido Petras Girdzijauskas-Paulius Vyturys.
Iš tikrųjų autorius nuo vaikystės dalyvavo ir iki šių dienų dalyvauja dialoge su Dievu, o į prievartinį dialogą su šėtonu buvo įtrauktas per šėtoniškos imperijos parankinius – SMERŠ, KGB, istrebitelius.
Tik atsivertus knygą, dar prieš pratarmę skaitome: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, šėtone!, – tardavo Jis. Aš ir vėl atsitiesdavau.“, o pratarmę pradeda malda: „Išgirsk mus, Viešpatie, pakylėk mus, Viešpatie, iki tradicijos, kurią turėjo mūsų Tėvai ir iki to kaip jie gerbė ją ir saugojo… Pakylėk mus, Viešpatie, nuo šiol kasdien, neužmiršk mūsų vaikų, kad jie priimtų šią dovaną ir su ja gyventų per amžius.“
Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. mėn. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.
