Kovo 25 dieną, solidarizuojantis su Baltarusijos žmonėmis, ketvirtadienį švenčiančiais Laisvės dieną, reaguojant į nuolatines Baltarusijos režimo vykdomas sistemines represijas prieš savo šalies visuomenę ir palaikant demokratinius Baltarusijos žmonių siekius, Lietuva, Latvija ir Estija išplečia užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Baltijos šalių teritorijas, nacionalinius sąrašus.
 
Į šiuos sąrašus įtraukiama 118 naujų asmenų, kurie dirba Baltarusijos vidaus reikalų sistemos struktūrose ir tiesiogiai arba netiesiogiai prisidėjo prie 2020 metų rugpjūčio 9 dieną vykusių prezidento rinkimų rezultatų klastojimo, represijų prieš demokratinę opoziciją ir pilietinę visuomenę, rimtų ir sisteminių žmogaus teisių pažeidimų.
 
„Lietuva kartu su Estija ir Latvija solidarizuojasi su už savo laisvę kovojančiais Baltarusijos žmonėmis. Režimo parankiniai privalo suvokti – atsakas už brutalų jėgos panaudojimą prieš taikius gyventojus bus labai griežtas ir nedviprasmis. Lietuva tikrai nestovės nuošalyje“, – sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
 
Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos duomenis apie šiuos Baltarusijos asmenis įrašė į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Bendrai Baltijos šalių nacionaliniuose sankcijų sąrašuose šiuo metu yra 274 Baltarusijos valdžios bei jėgos struktūrų pareigūnai.
 
„Baltarusija kovoja dėl savo šalies nepriklausomybės, tai ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau neabejoju, kad Baltarusijos žmonės pasieks savo tikslą. Mes savo ruožtu smerkiame tų žmonių poelgius, kurie turėdami valdžią ir galią naudoja ją pieš savo bendrapiliečius“, – pažymėjo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, pasirašiusi įsakymą dėl sprendimo, priimto pagal Užsienio reikalų ministerijos pateiktus pasiūlymus.
 
Užsienio reikalų ministerija toliau atidžiai stebės padėtį Baltarusijoje, ir, jei ji toliau blogės, o neteisėtas Aliaksandro Lukašenkos režimas toliau vykdys smurtą ir represijas prieš taikius protestų dalyvius, opoziciją, pilietinę visuomenę bei nepriklausomą žiniasklaidą – tiek nacionaliniai, tiek ES ribojančių priemonių (sankcijų) Baltarusijos atžvilgiu sąrašai bus plečiami ir pildomi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.25; 12:00

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Praėjus pusmečiui po Baltarusijos prezidento rinkimų, buvusi kandidatė, opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja pripažino, kad demokratinis judėjimas patyrė laikiną pralaimėjimą.
 
„Turiu pripažinti, kad pralaimėjome gatves (…), neturime galimybių kovoti su režimo smurtu prieš protestuotojus“, – S. Cichanouskaja sakė Šveicarijos dienraščiui „Le Temps“.
 
Anot opozicijos lyderės, Baltarusijos vyriausybė turi ginklus ir jėgą. „Taip, panašu, kad kol kas pralaimime“, – teigė ji.
 
Baltarusių protestai išsikvėpė dėl masinių sulaikymų ir stojusios atšiaurios žiemos. Tačiau demokratinė opozicija šiuo metu jau ruošiasi pavasarį numatomai kovai, S. Cichanouskaja sakė „Le Temps“, interviu duodama iš Lietuvos.
 
Baltarusijoje tebesiautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.

„Mūsų strategija – geresnis organizavimasis ir nuolatinis spaudimas režimui iki tol, kol žmonės vėl bus pasiruošę išeiti į gatves, galbūt jau pavasarį“, – sakė buvusi kandidatė į Baltarusijos prezidento postą.
 
S. Cichanouskaja šveicarų dienraščiui pasakojo, kad kasdien galvoja apie grįžimą į Baltarusiją, taip pat ją dažnai apninka į neviltį panaši būsena mąstant apie ateitį.
 
„Bet tuomet greitai suvokiu, kad negaliu taip daryti, kad esu simbolis ir tautos lyderė, tad negaliu tiesiog imti ir pasiduoti“, – kalbėjo moteris.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.21; 18:02

Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos žmogaus teisių aktyvistė ginčytiname procese nuteista ketverių metų lygtine bausme. 41-erių Anastasija Ševčenko buvo pripažinta kalta dėl savo veiklos „nepageidaujamoje organizacijoje“, ketvirtadienį iš Rostovo prie Dono pranešė žiniasklaida.
 
Tai yra pirmas kartas, kai asmuo Rusijoje nuteisiamas pagal šį žmogaus teisių aktyvistų represiniu vadinamą straipsnį. A. Ševčenko, kuri dalyvavo organizacijos „Atviroji Rusija“ veikloje, buvo sulaikyta prieš dvejus metus ir nuo tada gyveno namų arešto sąlygomis.
 
Savo solidarumą A. Ševčenko yra pareiškęs ir šiuo metu kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas.
 
Be kita ko, pasipiktinimą sukėlė tai, kad A. Ševčenkai būnant namų arešte mirė didelę negalią turėjusi jos 17-metė duktė, o aktyvistei nebuvo leista aplankyti jos ligoninėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.19; 00:01

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo 1990 m. sausio įvykių, kurie į Azerbaidžano istoriją įėjo kaip „Juodasis sausis“. Tą dieną Centrinė sovietų valdžia žiauriai nusikalto Azerbaidžano žmonėms. SSRS vadovybės įsakymu į Azerbaidžano sostinę Baku buvo įvesta sovietinė kariuomenė, kad represijomis palaikytų respublikoje komunistinį režimą. Per vieną naktį nužudyta ir sužeista šimtai civilių.

1989-ųjų rudenį nacionalinis nepriklausomybės judėjimas pasiekė neįtikėtiną pagreitį – šimtai tūkstančių žmonių kovojo už laisvės, nepriklausomybės ir suvereniteto idealus, kad išsaugotų tautos teritorinį vientisumą. Tūkstančiai žmonių, protestavusių prieš SSRS politiką, surengė demonstracijas centrinėje aikštėje (dabar Azadliq Meydani arba Laisvės aikštė) ir Baku gatvėse. Tuo metu Azerbaidžanas taip pat patyrė agresiją iš kaimyninės Armėnijos. Armėnijos teritorines pretenzijas į Kalnų Karabachą palaikė valdantysis Kremliaus režimas.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20 d. vėlai naktį 26 tūkst. sovietų specialiųjų pajėgų, nepaskelbus nepaprastosios padėties, įsiveržė į Baku. Invazija buvo pradėta vidurnaktį. Sovietų kariai negailėjo net vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Dėl baudžiamųjų sovietų armijos išpuolių nužudyti 147 civiliai ir sužeista apie 800 žmonių. Apie tūkstantis žmonių buvo areštuoti ir patyrė įvairiausio pobūdžio spaudimą. Tarp aukų buvo 7 metų berniukas, 16 metų mergaitė, 80 metų vyras, jaunas gydytojas, nušautas greitosios pagalbos automobilyje, padėdamas kitai aukai, ir daugybė kitų Baku tautybių civilių.

Žvelgiant į sovietų kariuomenės įvykdytų žudynių foną, buvo aiškiai suprantama, kad ši karinė operacija buvo smulkmeniškai suplanuotas ir apskaičiuotas veiksmas. Ši agresija prieš azerbaidžaniečius buvo įgyvendinta žingsnis po žingsnio. Prieš kariams atvykstant į Baku, Azerbaidžano Aukščiausioji Taryba ir kiti politiniai organai buvo paralyžiuoti; ginklai buvo surinkti iš karinių darbuotojų, pridengiant būtinu gyventojų nusiginklavimu. Sovietų valdžia, norėdama neleisti gyventojams gauti informacijos, sausio 19 d. Azerbaidžane susprogdino televizorių maitinimo bloką ir Azerbaidžano televizija nustojo transliuoti.

Užsieniečiams nebuvo leista įvažiuoti į miestą. Vakarų žurnalistams įvairiausiais būdais buvo trukdoma pranešti apie žiaurumus ir aukas. Sovietų Sąjungos gynybos ir vidaus reikalų ministrai bei karo pareigūnai į Baku buvo atvykę iš anksto, prieš keletą dienų, kad suplanuotų šį apskaičiuotą teroristinį cinišką išpuolį.

Šiomis Baku gatvėmis 1990-ųjų sausio 20-ąją žlegėjo mirtį nešantys sovietiniai tankai. Slaptai.lt nuotr.

Juodasis sausis buvo lūžio taškas Azerbaidžano istorijoje. Šios žudynės nesutrukdė Azerbaidžano žmonėms tęsti kovą iki nacionalinės šalies nepriklausomybės pasiekimo. Nepaisant patiriamos karinės, politinės ir moralinės agresijos, Azerbaidžano nacionaliniam judėjimui pavyko pasipriešinti sovietų iššūkiui, ir sovietų kariuomenė galiausiai turėjo būti išvesta iš Baku.

Vėliau 1991 m. spalio 18 d. Azerbaidžanas paskelbė savo nepriklausomybę. 1999 m. gruodžio 16 d. specialiu Azerbaidžano Prezidento dekretu visoms represijų aukoms suteiktas „Sausio 20-osios kankinių“ vardas.

Baku centre palaidotos „Juodojo sausio“ aukos. Slaptai.lt nuotr.

1990 m. sausio 20 d. azerbaidžaniečiai demonstravo sugebėjimą išlaikyti istorinio didvyriškumo tradicijas ir priešintis žiauriausiems išpuoliams dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, netgi tapdami kankiniais. Azerbaidžano žmonės žuvo 1990 m. sausio 20 d., narsiai gindami savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Nepaisant to, kad nuo tų kruvinų dienų praėjo daug metų, azerbaidžaniečiai prisimena tą baisią naktį ir reiškia gilią panieką tiems, kurie įvykdė tą tragediją. Azerbaidžanas kiekvienais metais mini sausio 20-osios tragedijos dieną, kuri įamžinta gyvybiškai svarbioje Azerbaidžano tautų atmintyje kaip Nacionalinė liūdesio diena.

Kankiniai, mirę sausio 20 d., yra vieni pirmųjų, kurie paaukojo savo gyvybę už laisvę, kuria šiais laikais džiaugiasi Azerbaidžanas, ir tie herojai niekada nebus pamiršti. 

Slaptai.lt informacija

2021.01.20

Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos OMONas. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį Baltarusijos sostinėje Minske milicija išvaikė prieš Aleksandrą Lukašenką protestavusius eitynių dalyvius, siekusius patekti prie memorialo J. Stalino laikų represijų aukoms, informuoja AFP.
 
AFP reporteris girdėjo šūvius ir svaiginančių granatų sprogimus bei matė, kaip policija vaikėsi protestuotojus prie Kuropatų memorialo, skirto atminti tūkstančiams represijų aukų.
 
Paskutinį kartą eitynės šioje vietoje buvo žiauriai numalšintos Tarybų Sąjungos laikais 1988 m., panaudojus ašarines dujas.
 
Sekmadienį tūkstančiai baltarusių nepabūgo A. Lukašenkos grasinimų, kad jis „neims belaisvių“.
 
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ paskelbė, kad buvo sulaikyta 70 žmonių, daugiausiai Minske.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.02; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai. 

Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?

Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas  teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?

Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą,  neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus.  Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.  

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.

Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu.  Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.

Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.

Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.

Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.

Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).  

Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.

Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.

2020.08.21; 17:42 

Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.

Nepaisydama perspėjimų iš Maskvos, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie finansinę paramą naujojo demokratijos judėjimo Baltarusijoje šalininkams.
 
Europos Komisija skirs 2 mln. eurų represijų ir netoleruotino valstybinio smurto aukoms, pareiškė U. von der Leyen trečiadienį Briuselyje po specialaus ES viršūnių susitikimo. Be to, milijonas eurų bus skirta civilinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai paremti.
 
Dabar svarbiau nei kada nors anksčiau paremti žmones Baltarusijoje, kalbėjo Komisijos vadovė. „Mes esame pusėje tų Baltarusijos žmonių, kurie nori pagrindinių laisvių ir demokratijos“, – pridūrė ji.
 
Nepriklausomai nuo įvykių po ginčytinų prezidento rinkimų, dar 50 mln. eurų, U. von der Leyen teigimu, numatyta kaip pagalba koronakrizės paveiktam Baltarusijos sveikatos sektoriui.
 
Po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo didelės demonstracijos prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
 
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš ES viršūnių susitikimą per pokalbius telefonu su ES politikais įspėjo dėl mėginimų „iš išorės kištis į (Baltarusijos) Respublikos reikalus“. Tai esą gali dar labiau paaštrinti padėtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.20; 00:30

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.

Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas pirmadienį pasmerkė Baltarusijos pareigūnų jėgos naudojimą prieš protestuotojus Minske po sekmadienį įvykusių prezidento rinkimų.
 
„Smerkiu policijos smurtą prieš taikius demonstrantus Minske, – parašė politikas tviteryje. – Tokių veiksmų šiandieninėje Europoje jokiu būtu neturi būti griebiamasi. Baltarusiai turi teisę į žodžio laisvę ir demokratiją“.
 
Čekijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį paskelbtame pareiškime pažymėjo, jog Baltarusijoje įvykusių rinkimų negalima laikyti demokratiškais. „Čekijos URM reiškia susirūpinimą dėl šių Baltarusijos prezidento rinkimų, kurių negalima laikyti laisvais ir demokratiškais, – pabrėžiama dokumente. – Daugelio piliečių sulaikymas agitacinės rinkimų kampanijos metu yra neleistinas. Taip pat neleistini represinių dalinių veiksmai prieš piliečius, protestuojančius prieš pažeidimus per rinkimus ir jų rezultatus. Šie faktai verčia mus nerimauti. Raginame Baltarusijos vyriausybę nebebausti savo piliečių už tai, kad jie naudojasi šalies konstitucijos garantuojamomis teisėmis“.
 
Pasak Čekijos URM, Baltarusijos piliečiai aktyviai dalyvavo opozicijos mitinguose. „Negalima ignoruoti tokio tvirto visuomenės raginimo surengti tikrai laisvus rinkimus“, – sakoma dokumente.
 
Čekijos užsienio politikos žinyba pareiškė apgailestaujanti dėl to, kad Baltarusijos valdžia neleido stebėti prezidento rinkimų stebėtojams iš ESBO. Kartu URM pareiškime pabrėžiama, kad Čekija remia Baltarusijos teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę.
 
Čekijos prezidento administracijos Tarptautinio departamento direktorius Rudolfas Jindrakas mano, kad būtina kruopščiai ištirti Baltarusijos valdžios veiksmus prieš Aliaksandro Lukašenkos varžovus prezidento rinkimuose ir opoziciją. Pasak jo, oficialioji Praha atidžiai stebi įvykius Baltarusijoje.
Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
 
Baltarusijos opoziciją taip pat parėmė Čekijos parlamento deputatai ir politinių partijų lyderiai.
 
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, Baltarusijos prezidento rinkimus laimėjo dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka, surinkęs 80,23 proc. balsų, o opozicijos atstovė Svetlana Tichanovskaja gavo 9,9 proc. balsų.
 
Paskelbus balsavusių rinkėjų apklausų rezultatus, sekmadienio vakarą Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsaugos institucijų darbuotojais. VRM duomenimis, buvo sulaikyta apie 3 tūkst. žmonių, nukentėjo dešimtys milicijos pareigūnų ir demonstrantų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.11; 06:00

Opozicijos mitinge Baltarusijoje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. EPA-ELTA nuotr.

Dešimtys tūkstančių pagrindinės Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos varžovės prezidento rinkimuose Svetlanos Tichanovskajos šalininkų ketvirtadienį dalyvavo mitinge Minske, nepaisant didėjančio susidorojimo su opozicija.
 
Autoritarinio prezidento A. Lukašenkos priešininkai deda visas viltis į 37 metų S. Tichanovskają, kuri rugpjūčio 9 d. vyksiančiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose susirungs su A. Lukašenka.
 
Jos vyro Sergejaus, žinomo tinklaraštininko, rinkimų komisija nesutiko registruoti kandidatu rinkimuose ir jis buvo įkalintas, kaip ir buvęs bankininkas Viktoras Babaryka. Dar vienas stiprus potencialus kandidatas Valerijus Cepkala, kuriam taip pat nebuvo leista dalyvauti rinkimuose, saugumo sumetimais pabėgo į Rusiją.
 
A. Lukašenka ne kartą kaltino opoziciją kurstant neramumus šalyje ir planuojant nuversti jį su užsienio pagalba. S. Tichanovskaja per mitingą paneigė šiuos kaltinimus.
Svetlana Tichanovskaja. EPA – ELTA nuotr.
 
Per mitingą kalbėjusi S. Tichanovskaja teigė, kad laimėjusi šiuos rinkimus ji surengtų naujus rinkimus ir išlaisvintų visus politinius kalinius, įskaitant savo vyrą Sergejų.
 
„Pavargau su viskuo sutikti, pavargau tylėti ir bijoti“, – teigė moteris ir pridūrė, kad ji nori pakeisti sistemą, bet nenori pati būti valdžioje.
 
Šis mitingas Minske, regis, buvo didžiausias opozicijos protestas Baltarusijoje per dešimtmetį. Žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ teigimu, mitinge dalyvavo mažiausiai 63 000 žmonių.
 
Kiek anksčiau ketvirtadienį Baltarusijos tyrėjai apkaltino S. Tichanovskajos vyrą ir kitą gerai žinomą kritiką Mikolą Statkevičių bendradarbiavus su rusų samdiniais ir planavus masinius neramumus šalyje prieš rugpjūčio 9-osios rinkimus.
 
Baltarusijos institucijos trečiadienį sulaikė 33 įtariamus rusų samdinius, kurie neva atvyko destabilizuoti šalį prieš rinkimus.
 
Baltarusiai protestuoja. EPA – ELTA nuotr.

Per mitingą S. Tichanovskaja paneigė, kad opozicija bendradarbiauja su Rusija, jog sukeltų šalyje neramumus.
 
„Žmonės, kokia revoliucija? Mes norime sąžiningų rinkimų“, – teigė kandidatė S. Tichanovskaja.
 
65 metų A. Lukašenka prezidentauja jau 26 metus ir siekia šeštosios kadencijos šiame poste.
 
Tarptautiniai stebėtojai ne kartą kritikavo rinkimus Baltarusijoje ir teigė, kad jie neatitinka demokratinių principų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.31; 08:30

Xi Jinpingas: niekas negali nurodinëti Kinijai. EPA-ELTA nuotr.

Kinija įkurs Honkonge „nacionalinio saugumo agentūrą“, kuri prižiūrės neramumams kelią užkirsiančio įstatymo įgyvendinimą, šeštadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
 
Naujasis įstatymas bus viršesnis už jau galiojančius ir galimai jam prieštaraujančius Honkongo įstatymus, reportaže, kuriame detaliai aptariamos įstatymo projekto detalės, pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
 
Agentūra reportažą paskelbė pasibaigus Pekine vykusiam Kinijos įstatymų kūrimo komiteto susitikimui. Jo metu buvo aptariamas įstatymų projektas, kuriuo siekiama sunaikinti pusiau autonominį miestą supurčiusį prodemokratinį judėjimą.
 
Honkongo saugumo agentūrai vadovautų miesto vadovė, kuri būtų įgaliota veikti siekiant pašalinti saugumo grėsmes.
 
„Xinhua“ skelbė, kad įstatymas kriminalizuotų pavojų saugumui keliantį „kurstymą, valdžios galios nuvertimą, terorizmą ir slaptą susivienijimą su užsienio pajėgomis.“
 
Agentūra pranešė, kad Nacionalinio Liaudies Kongreso nuolatinis komitetas įstatymą „priims netrukus“.
 
Prieštaringai vertinamas nacionalinio saugumo įstatymas sukėlė tarptautinį nerimą, kadangi manoma, kad bus apribotos paskutinės miesto laisvės.
 
Įstatymo priėmimas skubos tvarka mieste sukėlė nuogąstavimų, kad pamažu atkeliauja žemyninėje Kinijoje naudojamos politinės represijos.
 
Įstatymo projekte numatoma, kad jei Honkongo įstatymai prieštaraus būsimam įstatymui, aiškinimo galią turi Pekino nuolatinis komitetas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.21; 02:00

Baltarusijoje vykstančių opozicijos protestų metu, prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai imantis griežtų priemonių prieš kritikus, buvo suimta apie 140 žmonių, šeštadienį pranešė žmogaus teisių organizacija „Viasna“.
 
Nuo 1994 metų šalies lyderio poziciją užimantis 65-erių A. Lukašenka rugpjūtį vyksiančiuose prezidento rinkimuose sieks iškovoti šeštąją kadenciją.
 
Opozicijos veikėjai sunkiai kovoja dėl vietos balsalapiuose, o keli oponentai, įskaitant stipriausią A. Lukašenkos konkurentą rinkimuose Viktorą Babariką, buvo suimti artėjant rugpjūčio 9 d. vyksiančiam balsavimui.
 
Penktadienis buvo paskutinė diena, kai su dabartiniu prezidentu į akistatą stoti pasiryžę kandidatai galėjo rinkti savo rėmėjų parašus.
Penktadienio vakarą rėmėjai būriavosi Minsko gatvėse ir kituose šalies miestuose, siekdami išreikšti paramą A. Lukašenkos kritikams, tačiau susibūrimus ėmėsi vaikyti policija.
 
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ pranešė, kad protestų metu buvo suimta apie 140 žmonių, 80 jų areštuota Minske. Asmenų suimta ir tokiuose miestuose kaip Bobruiskas, Vitebskas, Brestas ir Mogiliavas.
 
Tarp suimtųjų buvo ir keletas užsienio naujienų agentūrose dirbančių žurnalistų, įskaitant „Radio Free Europe“ korespondentą, kurį išsivedė civilius drabužius vilkintys pareigūnai jam vykdant tiesioginę transliaciją.
 
Kai kurie žmonės buvo paleisti vėlyvą penktadienį, o kiti liko laukti teismo posėdžių.
 
Minske taip pat buvo sulaikytas naujienų agentūros „Reuters“ laisvai samdomas žurnalistas, pranešė agentūros atstovas spaudai, tačiau jis ilgai netrukus buvo paleistas į laisvę.
 
Ketvirtadienį dėl įtarimų įvykdžius finansinių nusikaltimų buvo suimtas pagrindinis A. Lukašenkos konkurentas, 56-erių buvęs bankininkas V. Babarika.
 
Jis anksčiau vadovavo bankui „Belgazprombank“. Iš viso sulaikyta apie 20 žmonių, susijusių su tyrimais, siejamais su šio banko veikla.
Žinių apie V. Babarikos suėmimą sulaukta po to, kai buvo areštuoti dar keli kritikai, įskaitant opozicijos politiką Mikolą Statkevičių ir populiarų tinklaraštininką Sergejų Tichanovskį.
 
Tarptautinė rinkimų ir karo stebėsenos įstaiga Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) nepripažįsta nei vienų Baltarusijoje nuo 1995 metų vykusių rinkimų laisvais ir sąžiningais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.21; 07:00

Honkongo protestuotojai. EPA-ELTA nuotr.

Įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti 36 parlamentarų grupė siūlo suteikti Lietuvoje prieglobstį Honkongo žmonėms, kuriems gresia Kinijos politinis persekiojimas ir represijos.
 
Jie įregistravo tai numatančios rezoliucijos projektą „Dėl Honkongo žmonių teisių ir laisvių“.
 
Šiuo dokumentu jie kviečia Lietuvos prezidentą ir Vyriausybę palaikyti Honkongo žmonių teises ir laisves bei principingai ginti tarptautinės teisės viršenybę Europos Sąjungos politiniuose formatuose, formuojant vieningą, principingą, pamatinėmis laisvės ir demokratijos vertybėmis grįstą Europos Sąjungos poziciją Kinijos vykdomų tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu.
 
Honkongo policija. EPA – ELTA nuotr.

Projekto autoriai ragina Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę gerbti Kinijos tarptautinius įsipareigojimus, įtvirtintus Kinijos ir Britanijos jungtinėje deklaracijoje, ir atšaukti Honkongui skirto nacionalinio saugumo įstatymo įvedimą.
 
Lietuvos Seimui siūloma palaikyti ir solidarizuotis su Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų 2020 m. gegužės 28 d. jungtiniu pareiškimu, inter alia teigiančiu, jog „vienintelis kelias iš įtampų ir neramumų, kuriuos ši teritorija regėjo per pastaruosius metus, veda per pasitikėjimo Honkongo visuomenėje atkūrimą leidžiant Honkongo žmonėms naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios jiems buvo pažadėtos”.
 
Honkongo aktyvistas, dalyvavęs 2014 m. protestuose, paleistas iš kalėjimo. EPA-ELTA nuotr.

Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad Honkongas ilgą laiką buvo gyvybingos laisvos visuomenės pavyzdys Rytų Azijoje ir kad tarptautinė bendruomenė giliai suinteresuota Honkongo stabilumu ir klestėjimu.
 
Seimo nariai yra giliai susirūpinę, kad „dėl Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinio liaudies kongreso sprendimo įvesti Honkongui skirtą nacionalinio saugumo įstatymą, kurio tiesioginis įvedimas iš Pekino, o ne per paties Honkongo institucijas, kaip kad numatyta Honkongo Pagrindinio įstatymo 23 straipsnyje, suvaržytų Honkongo žmonių laisves, suardytų Honkongo autonomiją, o drauge – ir jo klestėjimo prielaidas“.
 
„Kinijos sprendimas įvesti Honkongui naują nacionalinio saugumo įstatymą tiesiogiai prieštarauja Kinijos tarptautiniams įsipareigojimams pagal teisiškai įpareigojančios, Jungtinių Tautų Organizacijoje registruotos Kinijos ir Britanijos jungtinės deklaracijos (Sino-British Joint Declaration) principus ir griauna joje įtvirtintą „vienos šalies, dviejų sistemų” modelį“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
 
Jame taip pat konstatuojama, kad naujasis nacionalinio saugumo įstatymas sukuria galimybę Honkongo gyventojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn Honkonge už politinius nusikaltimus ir prieštarauja Honkongo Pagrindiniame įstatyme įtvirtintiems įsipareigojimams ginti Honkongo žmonių teises, laikantis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto.
 
Tarp rezoliucijos projekto autorių yra Seimo nariai Mantas Adomėnas, Gabrielius Landsbergis, Dovilė Šakalienė, Gintaras Steponavičius, Dainius Kreivys, Gintaras Vaičekauskas, Aušra Papirtienė, Naglis Puteikis, Rūta Miliūtė, Vytautas Bakas, Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis, Linas Balsys, Povilas Urbšys, Valerijus Simulikas, Simonas Gentvilas, Andrius Kupčinskas, Laurynas Kasčiūnas, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir kiti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.05; 15:00

Į Maskvos centre surengtą eiseną sekmadienį susirinko daugiau nei tūkstantis įvairių grupių aktyvistų, prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie siūlymus keisti Konstituciją ir sukėlus politinį nepasitenkinimą.
 
Protestuotojai – daugiausiai prieš fašizmą nusiteikę aktyvistai – skandavo „Revoliucijos!“ ir „Ne diktatūrai!“ šūkius, kai kurie nešėsi Konstitucijos kopijas.
 
Kasmet vykstanti sankcionuota eisena rengiama teisininko Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos, kuriuos 2009 m. nušovė ultranacionalistai, žūtims paminėti.
 
Eitynėse dalyvavo nemažai nepriklausomų Maskvos miesto tarybos deputatų, tarp jų Julija Galiamina ir opozicinių pažiūrų rusai, nešini Konstitucijos kopijomis ir skandavę „Šalin Putiną!“
 
Policija sulaikė kelis žmones, įskaitant protestuotoją, kuris nešė V. Putiną trauktis iš valdžios raginusį plakatą.
 
Eisenoje dalyvavo daugiau nei 1 400 žmonių, teigė protestus stebinti grupė „Baltasis skaitiklis“.
 
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
 
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
 
Vienas svarbiausių Rusijos opozicijos lyderių Aleksejus Navalnas penktadienį teigė neremsiantis mitingų, kurių metu „ginama Konstitucija“. „Rusijos Konstitucija yra pasibjaurėtina“, – tviterio paskyroje rašė jis, tvirtinęs, kad Konstitucija leidžia valdžios atstovams uzurpuoti valdžią. „Nėra jokio reikalo ją saugoti“, – sakė A. Navalnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.20; 06:00

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Nenoriu svarstyti, teisus ar neteisus buvo Andrius Užkalnis.

Turiu aiškią nuomonę, tačiau nenoriu, kad jos pareiškimas nukreiptų dėmesį nuo esminio klausimo, kurį noriu iškelti: ar liberalizmas Lietuvoje nepradeda atsigręžti prieš tą vertybę, kuri glūdi pačiame šios politinės ideologijos pavadinime – laisvę?

Continue reading „Mission Impossible 2015: apginti laisvę. Taip pat ir nuo liberalizmo“

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė“

Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.

Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.

Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.

Continue reading „L.Berijos raportas apie Lietuvą“

Ukrainos opozicija sukvietė ukrainiečius, siekiančius europietiškų permainų šalyje, į visaliaudininę viečę (viečė iš žodžio viešas, taip tvirtina kai kurie baltistai) Kijevo Nepriklausomybės Maidane (maidanas – per totorius iš arabų atkeliavęs prekybos aikštės pavadinimas meydan) pasitarti sekmadieninių pamąstymų dieną lygiai 12 valandą Vilniaus ir Kijevo laiku.

Raginimą susirinkti iš dalies paskatino gandai, kad Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, grįždamas iš Kinijos, susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir pasirašė su juo kažkokius nepaskelbtus susitarimus.

Pirmadienį JAV portalas CNN įspėjo pasaulį ir visų pirma JAV saugotis Rusijos jėgos žaidimų Ukrainoje („Beware Russia’s power play in Ukraine“ by David Frum).

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kijevo laikas toks pat, kaip ir Vilniaus“

p.vyturys

Neseniai 500 egz. tiražu spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ išspausdino intriguojančiu pavadinimu Pauliaus Vyturio knygą „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU“.

Knygą redagavo prof. Juozas Girdzijauskas ir Danguolė Stonytė, išleido Petras Girdzijauskas-Paulius Vyturys.

Iš tikrųjų autorius nuo vaikystės dalyvavo ir iki šių dienų dalyvauja dialoge su Dievu, o į prievartinį dialogą su šėtonu buvo įtrauktas per šėtoniškos imperijos parankinius – SMERŠ, KGB, istrebitelius.

Tik atsivertus knygą, dar prieš pratarmę skaitome: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, šėtone!, – tardavo Jis. Aš ir vėl atsitiesdavau.“, o pratarmę pradeda malda: „Išgirsk mus, Viešpatie, pakylėk mus, Viešpatie, iki tradicijos, kurią turėjo mūsų Tėvai ir iki to kaip jie gerbė ją ir saugojo… Pakylėk mus, Viešpatie, nuo šiol kasdien, neužmiršk mūsų vaikų, kad jie priimtų šią dovaną ir su ja gyventų per amžius.“

Continue reading „Gelbstinti nuo užmaršties šešėlio“

nkvd_000

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. mėn. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.

Continue reading „Kiek lietuvių sušaudyta Sverdlovsko NKVD kalėjime“