Mission Impossible 2015: apginti laisvę. Taip pat ir nuo liberalizmo


Print

Nenoriu svarstyti, teisus ar neteisus buvo Andrius Užkalnis.

Turiu aiškią nuomonę, tačiau nenoriu, kad jos pareiškimas nukreiptų dėmesį nuo esminio klausimo, kurį noriu iškelti: ar liberalizmas Lietuvoje nepradeda atsigręžti prieš tą vertybę, kuri glūdi pačiame šios politinės ideologijos pavadinime – laisvę?

Savo tekste apie “violetinius liberalus” Vladimiras Laučius tiksliai užčiuopė dabar viešojoje erdvėje vykstantį virsmą, kai laisvą visuomenę ir žodžio laisvę kadaise gynęs liberalizmas sugniūžta nuo savo pačių išpažįstamos laisvės sampratos. Iš laisvos visuomenės ideologijos jis pradeda tapti “teisingos visuomenės” ideologija.

Čia turiu iš karto pasakyti: jokiu būdu nenoriu dėti lygybės ženklo tarp liberalizmo ir liberalų, tarp viešosios erdvės ideologijos ir tarp liberalizmui atstovaujančios politinės jėgos – Liberalų sąjūdžio. Būtina skirti klasikinius liberalus ir liberalią pasaulėjautą, paplitusią kaip vos įžvelgiamas violetinis rūkas nemažos visuomenės dalies galvose.

Santykiai tarp jų nėra paprasti ir vienareikšmiai; kai kalbu apie liberalizmą, turiu omenyje nemažos visuomenės instinktyviai išpažįstamą, viešojoje erdvėje pasklidusį nuostatų, įsitikinimų ir emocijų kompleksą. 

Šis viešosios erdvės liberalizmas – tai mišinys iš instinktyvaus individualizmo (kur viską lemiantys raktiniai žodžiai yra “mano karjera”, “mano gyvenimo būdas”, “mano interesai”), reliatyvizmo (“kiekvienas turi savo nuomonę – kam čia ginčytis?”), ekonomizuoto požiūrio į visuomenę (“galiausiai viskas susiveda į pinigus”) ir biologizuotos žmogiškosios tikrovės sampratos, kai žmogus redukuojamas į gyvūnišką, fiziologinę būtybę, nežinia kodėl apdovanotą sąmone ir kalba (šita nuostata išlenda diskusijose apie šeimą ir seksualumą). 

Šito “paprastojo liberalizmo”, liberalismus vulgaris nedera painioti su klasikiniu liberalizmu ir ta liberalia ideologija, kuriai atstovauja knygelių paskaitantys liberalūs politikai. Jis pasižymi paviršutiniška, instinkto ir emocijos, o ne refleksijos padiktuota reakcija į viešosios erdvės debatus: “Konservatoriai nepritaria teiginiui N? Jie – draudimų partija! Kokie čia dar gali būti argumentai?! Mes – už!” (N gali būti bet kas – nuo internetinių lošimų iki homoseksualios partnerystės.)

Šios liberalizmo atmainos atstovai laisvę supranta kaip galimybę gyventi ir veikti nevaržomam taisyklių, pareigų ir įsipareigojimų, kurie galėtų stotis skersai kelio jų asmeniniam išsipildymui, gyvenimo būdui ir interesams. Tipiškas pavyzdys – žinomas fotografas, prieš porą mėnesių viešais keiksmais palydėjęs mintį, kad jį gali pašaukti į kariuomenę: juk jis praras pajamas, madingą striukę ir 3G interneto ryšį!

Šiam pasaulėvaizdžiui visiškai svetima tai, kas nepaaiškinama naudos, malonumo ar galios sumetimais. Jam nesuprantama besąlygiška pareiga ar metafizinis imperatyvas.

Liberalismus vulgaris yra ir sentimentalus. Jis visada bus pūkuotų kačiukų, nesuprastų gatvės menininkų, riaušių metu langus daužančių etninių mažumų ir engiamų palestiniečių pusėje. Šeimos sampratoje jie giliai romantiški: “Jei žmonės myli vienas kitą – kodėl jie negali būti kartu?!” Kad šeima turi objektyvią, racionalią, prigimtinę, abipusės pareigos ir bendrų interesų palaikomą pusę, kad tai nėra vien subjektyvi “sielų bendrystė”, jiems beveik neįmanoma išaiškinti.

Apskritai šio liaudiško liberalizmo atstovų santykis su racionalumu, loginiais argumentais yra labai pikantiškas: viena vertus, jie laiko save šviesos, pažangos ir sveiko proto atstovais, kita vertus, tai grynai psichologinis įsitikinimas, niekuo nepagrįstas, išskyrus vidinį tikrumo jausmą: “Aš teisus, nes esu teisingų pažiūrų. Juk visi pažangūs žmonės taip mano!”

Kaip ši pasaulėžiūra susiformavo, atspėti nesunku: praeito amžiaus pabaigos liberalų kalbėjimas apie individo autonomiją, asmens laisvę nuo išorinių suvaržymų, įtarus – ar net negatyvus – požiūris į valstybę persiklojo su postsovietiniu mentalitetu, kuris bodisi autoritetų, bendruomeninių saitų, įsipareigojimų, viešojo elgesio normų, altruizmo.

Šalia dar įsimaišo kairuoliška kultūrinė nuostata, kad gyvename nesustojančio ir nesibaigiančio progreso į vis geresnę visuomenę laikais, kad bet koks pokytis yra pažangus (ypač jeigu jį galima kaip nors susieti su naujais technologiniais žaisliukais) – ir gauname tą sprogstamą kultūrinį kokteilį, kuris dominuoja Lietuvos viešojoje erdvėje, televizoriuose, Facebooke, užstalės pokalbiuose.

Tai pasaulėvaizdis, kuris neįsivaizduoja, kad gali būti elgesio ribos ir kas nors ką nors gali drausti – jam patinka provokacijos ir drastiški pareiškimai, kuriuos skaitydamas jis jaučiasi “maišto” prieš menamą “establishmentą”, “priplėkusius autoritetus” ar “galingus interesus” dalimi. Šis pasaulėvaizdis – tai savotiškas “anything goes” rojus, kuris realiame gyvenime – netgi juo tikinčių žmonių realiame gyvenime – neegzistuoja.

Tai viešas mitas apie laisvą, visiškai sau pakankamą, jokių prietarų nevaržomą individą – romantinis vaizdinys, kuris su jo sekėjų tikrove turi tiek bendro, kiek namų tvarkytojos buitis – su jos mėgstamo meksikietiško serialo gyvensena.

Tačiau šiame liberalių nuostatų rojuje anything goes only as far as it goes in the right direction: tol, kol niekas nepaprieštarauja populiariojo liberalizmo aksiomoms. Tokį disonansą jis išsyk priima kaip “netolerantišką”, obskurantišką nuomonę, kuri neturi teisės gyvuoti – ją tiesiog būtina pašalinti. Štai tada populiarusis liberalizmas įgyja Vladimiro Laučiaus tiksliai nutapytą violetinį atspalvį.

Galima su Andriaus Užkalnio kalbėjimo būdu nesutikti ir smerkti kaip moraliai nepatrauklią laikyseną. Būtent taip su juo ir ginčijosi Andrius Tapinas, įvardydamas tai kaip “bailią” ir “chamišką” poziciją. Galima jo kalbėseną traktuoti kaip viešosios erdvės sveikatai būtiną sarkazmo dozę, nuleidžiančią ant grindų nepagrįstos savivertės balionus ir praretinančią teisuoliškų “šventųjų karvių” bandą.

Tačiau kai pradedama svarstyti apie tai, kad Andriaus Užkalnio kalbėjimas atsakingas už “patyčių kultūrą” mokyklose ir vaikų savižudybes – tai yra ragelio garsas, kviečiantis violetinius liberalus į medžioklę. Tai nesunkiai užmaskuotas reikalavimas teisinėmis priemonėmis nustatyti raiškos ribas viešojoje erdvėje.

Nuoroda į vaikus – seniausia retorinė priemonė, padedanti kalbėjimą negrįžtamai išstumti už racionalumo ribų, į instinktyvių emocijų lygmenį. Dar antikiniai retorikos vadovėliai teisiamajam patarė: “Jei matai, jog apeliavimas į argumentus neveikia, paminėk, kad tavo vaikai liks našlaičiais”.

Jeigu pasikeitimą net ir drastiškomis pašaipomis tarp suaugusiųjų pradeda komentuoti psichologai, įvardydami jų žalą vaikams, – pradedame balansuoti ant ašmenų pagundos uždrausti tokią kalbėseną apskritai. Juk visi žino, kaip šiuolaikinė visuomenė reaguoja į “vaikų teisių” obalsį.

Normali pozicija, kai kalbame apie diskusiją žiniasklaidoje, turėtų būti už savireguliaciją – ką iš esmės ir sako Andrius Tapinas: juk moralinis įvertinimas, išreikštas toje pačioje viešoje diskusijoje – tai savireguliacijos, horizontalaus atsako, o ne bandymo užgniaužti išraiška. Turime pripažinti viešajai erdvei autonomiją, galimybę pačiai sureguliuoti leistinumo ribas nerašytomis normomis, dėl kurių apimties, taikymo ir griežtumo galima ginčytis, diskutuoti, nesutikti, bet ne mėginti tai kodifikuoti teisės normomis.

Tačiau būtent dabar matyti nenumaldomas noras tą viešosios erdvės autonomiją nemačiomis panaikinti – be abejo, pateikiant pačius tauriausius sumetimus: kad iš nieko nebebūtų tyčiojamasi, kad nebelietų ašarų herojiškos feministės ir kiti viešosios erdvės pūkuoti kačiukai.

Tačiau nesuklyskime – taip darydamas, populiarusis liberalizmas nori perimti viešosios erdvės kontrolę savo žinion, pradėti nustatinėti leistino kalbėjimo ribas. Šituo apgaulingu pavidalu prieš mus iškyla politinis korektiškumas.

Dabar pakeiskime žvilgsnio kryptį. Yra dar viena savaveiksmė, savo logiką ir taisykles turinti gyvenimo sritis, daug senesnė už pačią valstybę, kurioje ji egzistuoja, – tai šeima. Tai savaiminė, autonomiška bendruomenė, pasižyminti nepertrūkstama, palaipsne evoliucija – kaip pasakytų Nicholas Nassim Taleb, tai paradigminis antifragile, “antitrapus” darinys, suteikiantis lankstaus atsparumo ir atsinaujinimo savybę pačiai visuomenei bei valstybei. Geriausia, ką valstybė galėtų daryti – tai nesikišti į tokias subsidiarias, savaimines visuomenės struktūras. 

Tačiau būtent dabar matome pastangas iš naujo apibrėžti, kas yra šeima, remiantis emociniais-ideologiniais populiariojo liberalizmo kriterijais: “O ką, jeigu du tos pačios lyties žmonės myli vienas kitą – tai jie negali būti šeima?!” Ne, negali, nes šeima istoriškai ir iš prigimties yra kas kita – tačiau tuo neįtikinsi liberalismus vulgaris atstovų, kurie neleidžia, kad “anything goes” rojuje liktų dalykų, svetimų jų “emocinio intelekto” standartams.

Tuomet touchy-feely, umweltfreundlich pasaulėžiūra gali atsigręžti savo bjauriąja puse: kepyklai, atsisakančiai iškepti vestuvinį tortą homoseksualiai porai, priteisiamos bankrutuoti verčiančios baudos (juk tai siaubingas žmogaus teisių pažeidimas).

Akivaizdu viena – tokiame pasaulėvaizdyje politinio korektiškumo sumetimai yra aukščiau, negu sąžinės laisvė. Būtent ta laisvė, nuo kurios Naujaisiais laikais ir prasidėjo tolerantiškos visuomenės, žmogaus teisių ir liberaliosios demokratijos statyba.

Kol kas tokie atvejai izoliuoti ir tarsi esantys didžiųjų visuomenės procesų paraštėje. Tačiau būtent tokia jų marginalizacija verčia klausti – ar netapome pasyviais stebėtojais giluminių kultūrinių ir politinių poslinkių, kurie iš politinės santvarkos šerdies palengva išplauna laisvo asmens, sąžinės laisvės ir subsidiarių bendruomenių autonomijos principus, pakeisdami juos nauju, iš esmės ideologišku „teisingos visuomenės“ vaizdiniu, turinčiu galutinės kontrolės instancijos galią?
Seniau būtent iš liberalų kaip organizuotos ir sąmoningos politinės jėgos galėjai tikėtis, kad sąžinės, žodžio laisvės, šeimos ir kitų savarankiškų bendruomeninių darinių autonomija bus apginta nuo valstybės kišimosi.

Tačiau lietuviškojo politinio liberalų judėjimo problema ta, kad jis kuo toliau, tuo labiau blaškosi tarp, viena vertus, klasikinio liberalizmo, kuris pripažįsta teisių ir pareigų vidinį ryšį, kalba apie moralines laisvos visuomenės prielaidas (jam atstovauja, kiek matyti, Remigijus ŠimašiusEligijus Masiulis, Paulius V. Subačius ir kiti), ir, kita vertus, tarp wishy-washy liberal left, „violetinio liberalizmo“, kuris multiplikuoja teises (nesenoje politinėje reklamoje Liberalų sąjūdis“ vienu atsikvėpimu įvardija tokias „žmogaus teises“, kaip „teisė mylėti, teisė vairuoti, teisė uždirbti“), reliatyvizuoja moralę ir yra ta pasaulėžiūra, kuri prasiveržia kitaminčių ideologinės kontrolės iniciatyvomis. Kitaip tariant, baisu, kad politinis liberalų judėjimas vis labiau gali tapti Vladimiro Laučiaus aprašyto „violetinio liberalizmo“ atmaina.

Todėl dabar kaip niekad svarbu kalbėti apie tai, kas sudaro laisvos visuomenės prielaidas, ir ginti jas – tiek nuo konservatoriams neretai būdingų pagundų valstybės valdžios priemonėmis diegti „moralią visuomenę“, tiek nuo liberalios pagundos varžyti žodžio ir sąžinės laisvę draugiškumo, laimingų pūkuotų kačiukų ir tolerancijos vardan. Galų gale šios dvi pagundos kyla iš to paties šaltinio – iš vis gilėjančios mūsų užmaršties, ant kokių pamatų stovi laisva visuomenė. Matyti, kad ateinančiais metais ir dešimtmečiais kaip niekad atkakliai reikės ginti būtent šituos pamatus – ginti taip pat ir nuo liberalizmo, kuris užmiršta savo šaknis.

Nuotraukoje: teksto autorius Mantas Adomėnas, TS – LKD frakcijos Seime narys, Vilniaus skyrių sueigos pirmininkas.

2015.05.11; 06:14


Prisijunkite prie diskusijos