Robertas Dargis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) prezidiumo narys Robertas Dargis tvirtina, kad Lietuvos demografinės situacijos sprendimui yra reikalinga nauja institucija, kuri būtų atsakinga tiek už demografinės, tiek už migracinės politikos formavimą.
Pasak jo, nors Migracijos departamentas yra iš dalies už tai atsakingas, jo funkcijos yra per siauros ir nepakankamos.
„Nėra vieningo centro, kuris šiandien užsiimtų būtent demografijos ir migracijos problemų politikos formavimu. Kai tik pradedame kalbėti apie tuos dalykus, visi prisimena Migracijos departamentą, bet jo funkcijos yra labai siauros ir jos neatspindi valstybės situacijos realijų. Mums reikia turėti vieną instituciją, kuri būtų atsakinga už demografijos ir migracijos politikos formavimą“, – ketvirtadienį diskusijos „Koks bus Lietuvos atsakas demografiniams iššūkiams?“ metu aiškino R. Dargis.
Taip pat LPK atstovas tikino, kad spręsti demografijos problemai Seimo nariai turėtų sukurti ilgalaikį planą, kuris būtų atskiras nuo partijų pažiūrų ir nekeičiamas. Be to, jo manymu, Seime turėtų egzistuoti pareigūnas, kuris būtų už šią sritį atsakingas. Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šiandien demografijos problemų sprendimas yra tokio pat lygio klausimas, kaip anksčiau buvo mūsų valstybės įstojimas į NATO ir ES, ko neįvykdžius, visi suprantame, kur būtume atsidūrę. Tai yra tokio lygio klausimas, kad Seimas, atmetęs skirtingus narių požiūrius, turi užtikrinti, kad planai šiai problemai spręsti būtų sukurti ir visą laiką sekami“, – tvirtino jis.
„Dar siūlau, kad reikėtų įsteigti asmens atsakingo už demografiją pareigybę tiesiogiai Seime. Aš manau, kad tai leistų žymiai greičiau reaguoti į situaciją ir ieškoti sprendimo“, – pridūrė jis.
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R. Dargio nuomone, šie atsakingi pareigūnai ir institucijos tiek skatintų lietuvius kurti šeimas ir susilaukti vaikų, tiek siektų naudingų Lietuvai asmenų iš kitų šalių imigracijos ir integracijos.
„Šiandien dienai neužtenka galvoti, kad vien tik tos paskatos susilaukti vaikų leistų mums ekonomiškai augti ir užtikrinti visas gyvybines valstybės funkcijas, nes mes esame visa galva žemiau vandens“, – tikino R. Dargis.
„Reikia turėti labai aiškią politiką dėl to, iš kur mes norime žmonių, kokie jie turi būti, ką jie čia turi padaryti ir kaip jie integruosis“, – pridūrė jis.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.
Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.
Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.
Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.
Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų 3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.
Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.
Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:
1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;
2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;
3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;
4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;
5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.
Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.
Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.
Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.
Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).
O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.
Žaizda. Slaptai.lt nuotr.
Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.
Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.
Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.
Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S
uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sakė nekandidatuosiąs į prezidentus per kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus.
„Turėjau įvairių pamąstymų, daug keliavau po Lietuvą, pasižiūrėjau, kas vyksta. Ir nuspendžiau, kad tikrai nekandidatuosiu. Galima trinti šį failą“, – sakė R. Dargis.
Lietuvos prezidento rinkimai numatomi 2019 m. gegužę.
Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas atvirai diskusijai pakvietė verslo, pramonininkų ir darbdavių konfederacijų vadovus, investuotojų, savivaldybių atstovus, Seimo narius bei už regionų ir migracijos politikos įgyvendinimą atsakinkingus pareigūnus.
Dalyviams pristatyti Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento koordinuojami bei planuojami projektai, Regioninės plėtros įstatymo pakeitimai, kurie gali būti aktualūs verslui.
Taip pat bus pristatytos vykdomos migracijos politikos priemonės, skirtos pritraukti užsieniečius investuotojus bei užsienio specialistus, kurių trūksta Lietuvos darbo rinkoje.
Diskusiją moderavęs vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas pakvietė dalyvius atvirai sakyti pastabas ir lūkesčius vykdomos regionų politikos atžvilgiu, teikti pasiūlymus, idėjas, kaip pagerinti institucijų bendradarbiavimą, kad regionų politika taptų tikslinga, atnešanti maksimalią naudą šalies gyventojams.
„Ši diskusija svarbi ne tik siekiant pasidalinti nuomone, bet ir atrasti bendrą, vieningą supratimą apie tai, kas yra regioninė politika, kokios jos galimybės ir ką mes galime padaryti dėl bendro tikslo – kurti valstybės gerovę. Svarbu, kad europinės bei nacionalinio biudžeto lėšos būtų naudojamos tikslingai ir efektyviai, kad būtų kuriama reali nauda žmonėms“, – pažymėjo T. Žilinskas.
Vienas iš diskusijos iniciatorių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti regionų plėtrą, reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ir užtikrinti bendrą institucijų politiką, išrenkant vieną aiškų lyderį, kuris vadovautų procesui ir koordinuotų veiksmus.
Renginyje aptarta ir 2014-2020 m. ES investicijų veiksmų programa – pagal ją verslo projektams skiriama 964,6 mln. eurų. (432,9 mln. eurų. įmonių moksliniams tyrimams, technologinei ir eksperimentinei plėtrai, 531,6 mln. eurų – mažoms ir vidutinėms įmonėms).
Taip pat diskutuota apie verslo plėtros galimybes regionuose, konkrečių priemonių tikslinėms teritorijos planavimo tikslingumą. Renginio dalyviai diskutavo, kokiais būdais verslas galėtų bendradarbiauti su integruotų teritorinių investicijų (ITI) programas vykdančiomis savivaldybėmis, aptartas galimas verslo asociacijų narių dalyvavimąs priemonėse, susijusiose su bendruomenės inicijuota vietos plėtra.
VRM vadovybė pažymėjo, kad nuo 2014 m. ministerijoms, savivaldybėms ir verslui yra sudarytos sąlygos pasinaudoti ITI modeliu – t. y. integruotomis teritorijų vystymo programomis. Jau patvirtinta 14 programų (4 miestų ir 10 regionų), baigiama derinti ir paskutinė – Šiaulių miesto programa.
Šių programų įgyvendinimui VRM skirs apie 340 mln. Eur (miestų infrastruktūrai, daugiafunkcinėms erdvėms) ir 15 mln. Eur „minkštosioms“ veikloms: jaunimo verslumui skatinti, mentorystei, mokymams, socialinio verslo iniciatyvoms, savanorystei, socialinei integracijai.
Įgyvendinant transporto infrastruktūros, darnaus judumo, neformalaus švietimo ir kt. priemones prisidės ir kitos ministerijos.
Diskusijos metu taip pat buvo aptarta Lietuvos migracijos politika ir praktika pritraukiant užsieniečius investuotojus ir trūkstamų Lietuvos darbo rinkoje profesijų specialistus, apžvelgti Lietuvos migracijos politikos tikslai ir priemonės, skirtos jų įgyvendinimui (susitarimas dėl bendradarbiavimo imigracijos procedūrų klausimais, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos ir kt.).
Informacijos šaltinis ir nuotraukų autorius – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.
Jei reikėtų prisiminti, ką pastaruoju metu įdomaus parodė mūsų televizijos, išskirčiau vieną paskutiniųjų žurnalistės Agnės Skamarakaitės vadovautų LRT laidų. Omenyje turiu būtent “Aktualijų studiją”, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių.
Suprask, prabėgs šiek tiek laiko, galbūt keliolika metų, ir, jeigu niekas mūsų nepastūmės į gerąją pusę arba patys neatsipeikėsime, Lietuvoje ženkliai sumažės išskirtinai darbingo amžiaus žmonių. Turime didžiausią piktžolių puokštę: milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą – šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti.
Pagal darbuotojų gaunamų atlyginimų dydį iš visų 27-ių Europos Sąjungos šalių 2010 metais „pirmavo“ Latvija, Lietuva ir Rumunija – šiose trijose šalyse daugiau nei ketvirtadalis visų darbuotojų gauna mažus atlyginimus. Lietuvoje jis tik 2012-aisiais padidintas 50 litų ir siekė vos 850 litų.
Suprantama, toks atlyginimų lygis, atskaičius mokesčius, yra itin žemas, todėl ne veltui dabartinės valdančiosios daugumos partijos laimėjo rinkimus, iškėlusios šūkį pakelti minimalią mėnesinę algą (MMA) iki 1000 ir net 1509 litų dydžio.
Vienas pirmųjų naujosios Vyriausybės žingsnių buvo sprendimas nuo sausio 1 d. didinti MMA iki 1 tūkst. litų. Tokį sprendimą patvirtino premjeras Algirdas Butkevičius. Prieškalėdinę savaitę interviu „Žinių radijui“ jis kalbėjo: „Žinote, Lietuvoje vergavimo laikotarpis turi pasibaigti. Žmonės nėra vergai, o kada jie gaus nors truputį didesnes pajamas, jas išleis vidaus vartojimui. Tas verslininkas, kuris yra orientuotas į vidaus rinką, po 3–4 mėnesių pamatys, kad ekonominis procesas pradėjo greitėti, perkamumas auga, o didėjant jam, didėja pajamos bei gamyba“.
Vienas iš diskusijos iniciatorių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti regionų plėtrą, reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ir užtikrinti bendrą institucijų politiką, išrenkant vieną aiškų lyderį, kuris vadovautų procesui ir koordinuotų veiksmus.
Šių programų įgyvendinimui VRM skirs apie 340 mln. Eur (miestų infrastruktūrai, daugiafunkcinėms erdvėms) ir 15 mln. Eur „minkštosioms“ veikloms: jaunimo verslumui skatinti, mentorystei, mokymams, socialinio verslo iniciatyvoms, savanorystei, socialinei integracijai.
