Valdžios cinizmas


Print

Jei reikėtų prisiminti, ką pastaruoju metu įdomaus parodė mūsų televizijos, išskirčiau vieną paskutiniųjų žurnalistės Agnės Skamarakaitės vadovautų LRT laidų. Omenyje turiu būtent “Aktualijų studiją”, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių.

Suprask, prabėgs šiek tiek laiko, galbūt keliolika metų, ir, jeigu niekas mūsų nepastūmės į gerąją pusę arba patys neatsipeikėsime, Lietuvoje ženkliai sumažės išskirtinai darbingo amžiaus žmonių. Turime didžiausią piktžolių puokštę: milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą – šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti.

Ši niūri perspektyva byloja, jog ilgainiui dirbantiesiems teks vis daugiau ir intensyviau plušėti, o realus jų uždarbis nuolatos mažės. Mat dirbančiąjam nuo savo algos reikės vis daugiau atseikėti pinigų savimi pasirūpinti nebepajėgiančiųjų išlaikymui. Kuo daugiau dirbsime, tuo mažiau uždirbsime.

Pavojaus varpais skambina pats Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, užsakęs specialius tyrimus “šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu”. Tendencijos – klaikiai nepalankios. Prabėgs dar keliolika ekonominiu požiūriu nedėkingų metų, ir Lietuvoje dirbančių žmonių bus tiek mažai, kad jie, kad ir kaip besiplėšytų, o vis tik nepajėgs išlaikyti visų, kuriuos civilizuotoje valstybėje privalu išlaikyti. 

Beje, daug sykių pačiais įvairiausiais lygiais svarstėme, ką privalome nuveikti, jei nuoširdžiai norime sumažinti milžinišką emigraciją ir turėti gausesnes nei dabar šeimas. Diskutavome, ginčijomės, kūrėme planus. Bet juk neišsiaiškinome, ką privalu keisti ir tobulinti. Kokių skaudžių pasekmių sulauksime, jei elgsimės taip, kaip elgiamės iki šiol, – tarsi puikiai suvokiame. Tačiau apart skaudžių pasekmių konstatavimo – nė žingsnio į priekį. Beje, ginčydamiesi dar ir susipykome, kibdami vienas kitam į atlapus.

Negalėjome nesusipykti. Juk pasirinkome itin neveiksmingą – abipusių kaltinimų ir priekaištų – taktiką. Todėl bendrų vardiklių paieškos šiandien – dar sunkesnės. Konservatoriai kaltina socialdemokratus, šie priekaištauja konservatoriams, o visuomenė jau nebetiki nei vienais, nei kitais. Galbūt net įtaria politikus vadovaujantis slaptais karteliniais susitarimais: “anoje kadencijoje jūs pasidžiaugėte valdžia, dabar leiskite ramiai valdžios privilegijomis pasimėgauti mums”.

Prisiminkime kad ir kariškus reikalus. Kadaise socialdemokratas krašto apsaugos ministras Juozas Olekas konservatorių kaltintas per brangiai Lietuvos kariuomenei nupirkęs karinių laivų. Bet kai konservatoriai atėjo į valdžią, tuometinė KAM vadovė Rasa Juknevičienė pareiškė, esą nieko pakeisti nebeįmanoma, ir sandoris nebuvo nei atšauktas, nei anuliuotas. Neseniai situacija pasikartojo. Socialdemokratai keiksnojo konservatorius be reikalo pirkus specialiosios paskirties sraigtasparnius. Bet, atėję į valdžią, kairieji tik skėstelėjo rankomis: ką nors keisti vėlu. Esą pirkimo sutartys – nebeatšaukiamos.

Taigi atidžiai žvelgiantys į Lietuvos gyvenimą politikos apžvalgininkai bei žurnalistai turi teisę būti pesimistais. Pesimizmas – neišvengiamas. Nespėjus išnarplioti vieno Gordijaus mazgo, susipynė naujas mazgas. Lietuva vis labiau panašėja į pensininkų šalį. Karts nuo karto tenka šnekučiuotis su svečiais iš musulmoniškų šalių. Lietuvoje besisvečiuojantys Azerbaidžano, Turkijos, Kazachstano, Libano piliečiai prisipažįsta mūsų gatvėse pasigendantys jaunų žmonių. Stambule, Ankaroje, Alma-Atoje, Baku, Beiruto gatvėse jaunimo gausu. Jaunimas ten šurmuliuote šurmuliuoja. Lietuvoje atvirkščiai – vyrauja vyresniojo amžiaus žmonės. Jei Vakaruose rengiami protesto mitingai, tai dauguma protestuotojų – jauni žmonės. Jei Lietuvoje protestuojama, tai protestuotojai – solidaus amžiaus atstovai. Jaunuolių lietuviškuosiuose mitinguose – vos vienas kitas. Šis mūsų bruožas vis ryškesnis. Tai – tarsi Lietuvos vizitinė kortelė.

Beje, kai kurie mūsų šalį lankantys musulmonai pabrėžia, jog daug vaikų savo šeimose jie augina ne tik meilės, bet ir pragmatizmo skatinami. Musulmonai, auginantys vos keletą vaikų, negali tikėtis ramios senatvės. Mat tik keletas išaugintų atžalų vargiai pajėgtų tėvams suteikti orią senatvę. Visai kita padėtis – kai šeimoje auga bent dešimt vaikų. Jei vienam – kitam vaikui gyvenimas susiklostys ir ne itin palankiai – pusė bėdos. Juk liks kiti. Lietuvoje besisvečiuojantys musulmonai klausdavo nustebę: nejaugi nesuvokiate, jog gausioms šeimoms žymiai lengviau atlaikyti gyvenimo negandas nei toms, kuriose auga vos keli vaikai? Jų akimis žvelgiant, didžioji Lietuvos šeimų – pažeidžiamos, negalinčios mėgautis saugumo jausmu.

Žinoma, mechaniškai lyginti musulmoniškų nuostatų su lietuviškomis, europietiškomis tradicijomis, – nederėtų. Bet juk analizuoti, lyginti, mokytis – verta. Mes auginame mažai vaikų, nes bijome finansinių nepriteklių ir skurdo. Mes nenorime turėti daug vaikų, nes manome negalėsią jų deramai aprengti, pamaitinti, išmokslinti. O musulmonai mano, jog tik gausios šeimos gali tapti ekonomiškai saugios.

Musulmonai vis dar skaičiuoja: didelė tikimybė, jog iš dešimties ar dvylikos vaikų būrio bent keli sugebės tapti sėkmingais verslininkais, mokslininkais, politikais ar bankininkais. Vadinasi, pasiekę bent šiokių tokių aukštumų pajėgs lengvai pasirūpinti ir tais šeimos nariais, kuriems menkiau pasisekė. Bet kuo šeimoje mažiau vaikų, tuo mažiau tikimybių, jog kam nors iš jų pasiseks tapti žinomais ir pasiturinčiais.

Gal ir Lietuvai pradėt vadovautis tokia logika? Bet juk mes nesugebame susitarti net tose sferose, kur būtina susitarti. Tik nereikia tvirtinti, esą politiniai bei ekonominiai susitarimai ir kitose šalyse sunkiai pasiekiami. Be abejo, susitarti visiems sunku. Bet juk kai kada reikia tartis būtent taip, kaip … renkamas naujasis Popiežius. Atkreipkite dėmesį: kol neišrenkamas naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas, tol kardinolai neišsiskirtsto. Jaudinanti, įspūdinga ceremonija.

Jei tik nebūtų griežtos nuostatos, draudžiančios “išsivaikščioti, kol nebus išrinktas”, dar nežinia, kokių rinkiminių rezultatų sulauktume Vatikane. Tad būtų labai gražu, jei panašiai dirbtų ir mūsų parlamentarai, prezidentai, ministrai. Kol nerasime priešnuodžių emigracijai, menkam gimstamumui ir darbingo amžiaus žmonių senėjimui – tol nepasitrauksime iš Seimo posėdžių salės ir nė nesvajosime apie savaitgalius, laisvadienius, taip pat ir vasaros atostogas.

Minėtoje “Aktualijų studijoje” svarbių faktų, skaičių, palyginimų pateikė tiek verslininkų atstovas Vytautas Zimnickas, tiek Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė parlamentarė Giedrė Purvaneckienė, tiek ekonomistas, profesorius Rimantas Rudzkis. Įdomiai savo poziciją dėstė Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, nuolat pabrėžiantis, jog kalbant apie darbo santykius, atlyginimus bei darbdavio ir dirbančiojo nesutarimus privalu nepamiršti universalių solidarumo pricipų. Padorioje, sveikoje valstybėje ekonominėmis naštomis stengiamasi dalintis proporcingiai lygiai.

Deja, labai svarbūs solidarumo principai Lietuvoje kaip tik akivaizdžiausiai ir paminami. Paskutiniosios apklausos byloja, jog Lietuvoje gyventojų sumažėjo apie 12,5 proc. Tačiau labiausiai sumažėjo juk būtent jaunų žmonių (apie 38 proc.). O vyresniojo amžiaus žmonių, nepaisant emigracijos, padaugėjo 19-a proc. Lietuvoje darbo našumas, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis Europos sąjungos šalimis, – du kartus mažesnis. Tokia oficiali statistika. Tačiau pačios didžiausios ir pačios mažiausios algos Lietuvoje skiriasi ne du, o jau ketvertą ar net šešetą kartų. Vadovaujantis europiniais standartais skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios algos privalėtų būti bent keletą sykių mažesnis.

Beje, į laidą skambinusieji laidos žiūrovai nuoširdžiai abejojo, ar lietuviai tikrai nesugeba taip našiai ir produktyviai plušėti kaip Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar Prancūzijos piliečiai. Dauguma skambinusiųjų klausytojų buvo įsitikinę, kad mitas apie menką lietuviško darbo našumą nepagrįstai išpūstas, per dažnai akcentuojamas. Vakaruose dirbantys lietuviai kaip tik labai intensyviai ir produktyviai darbuojasi. Nes nori kuo daugiau uždirbti, bijo prarasti darbo vietą. Savo darbštumu jie dažnusyk net lenkia vietinius. Vietiniai ne taip retai priekaištauja lietuviams, kam šie tokie aktyvūs. Suprask, dėl lietuviškojo darbštumo pasitemti priversti ir jie, vietiniai. Kam teko dirbti užsienyje, puikiai supranta, kad šios lietuvių emigrantų pastabos – ne iš piršto laužtos

Tad kodėl tokių našumo rodiklių lietuviai nedemonstruoja Lietuvoje? Profesorius B.Gruževskis priminė, jog Lietuvoje – nepatraukli darbo rinka, žemas pragyvenimo lygis ir vargani uždarbiai. Atlyginimai dažnusyk tokie menkučiai, kad nebelieka jokių paskatų dirbti, juolab nebelieka motyvo darbuotis atiduodant visą energiją.

Verslininkas V.Zimnickas akcentavo, jog tas, kuris daug ir ilgai darbuojasi, nebūtinai dirba našiai ir produktyviai. Versle svarbi ne tiek darbo trukmė, kiek pagaminto produkto kokybė ir produkcijos konkurencingumas. Tačiau ir jis sutiko, jog Lietuvoje – užtektinai daug godžių darbdavių, kurie išnaudoja darbuotojus kaip išmanydami. Išnaudojimo tendencijos ypač akivaizdžios ten, kur vyrauja monopolijos, kur samdomi darbuotojai neturi bent kiek akivaizdesnės galimybės pasirinkti kitą įmonę ar biurą.

Tad skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio lietuviško atlyginimo – išties nedovanotinai aukštas. Ypač tokių skirtumų neturėtų būti įmonėse, kur bent keletą akcijų turi valstybė. Bet ši nuostata dažnai pažeidžiama net valstybinėse įmonėse bei įstaigose.

Neramina ir tai, kad vis daugiau lietuvių renkasi ne verslininko ar samdomo darbuotojo kelią, o ieško kuo daugiau galimybių iš valstybės išpešti socialinių pašalpų. Augimo tendencijos šioje srityje – akivaizdžios. Jei dar ne taip seniai pašalpos socialiai remtiniems piliečiams Lietuvoje buvo skaičiuojamos milijonais (180 mlj. per metus) litų, tai dabar šis skaičius perkopė milijardą litų ir grasina pasiekti dviejų milijardų ribą.

Čia, be abejo, kalti ir tie ES “išminčiai”, kurie kadaise skatino lietuvius liautis verstis privačia žemdirbyste bei gyvulininkyste. Tik pamanyk, žadėjo mokėti ir net mokėjo solidžias išmokas už tai, kad liautumėmės auginę rugius, bulves ar kiaules. Atvirai kalbant, pratino veltėdžiauti ir tinginiauti. Beje, patys tinginiauja, veltėdžiauja už milžiniškus atlyginimus, o mus moko nedirbti už varganą bedarbio pašalpą. Čia labai tiktų 15min.lt apžvalgininko Rimvydo Valatkos pastaba, jog ES – tai 30 tūkst. niekam nereikalingų civilių tarnautojų, iš kurių 3 tūkst. biurokratų gauna didesnes algas nei Didžiosios Britanijos premjeras.

Žinoma, “gražūs” ir mes patys, susigalvojantys užtektinai daug šventinių dienų. Sveiku protu sunku suvokti: Lietuvos skola – milijardinė, o mes vis švenčiame ir švenčiame. Užtenka prisiminti naujametinius maratonus, kai beveik dvi savaites turėjome daugiau laisvų dienų nei darbadienių. Tiek daug laisvų dienų galėtų turėti nebent ekonomiškai klestinčios šalys. Bet tik – ne Lietuva, kur minimalus atlyginimas – vienas iš mažiausių lyginant net su Estija ir Latvija.

Tie šventiniai maratonai labiausiai nenaudingi sunkiai dirbantiems bei mažai uždirbantiems lietuviams. Nes kai daug laisvo laiko – daug pagundų išvaistyti sunkiai uždirbtus pinigus beprasmėms arba beveik beprasmėms pramogoms. Suprantama, nieko blogo, jei Lietuvoje klestėtų ir pramogas teikiantys verslininkai.

Štai Italijoje vis populiaresnis tampa ypatingas kavos gėrimo būdas. Tiksliau tariant, dabar labai madinga Italijoje gerti ne bet kokią kavą, o būtent meniškai papuoštą piešiniais iš grietinėlės, šokolado ir vaisių. Tie piešiniai gali būti patys įvairiausi. Tai – ir gėlės, ir žvėrys, ir ornamentai. Kai kurie piešiniai reikalauja ypatingo “dailininkų” kruopštumo. Kavinėse, restoranuose pateikiama papuošta kava – graži atrakcija. Bet ji ir kaštuoja brangiau. Tad estetika – Lietuvai bent šiuo metu vargu ar labai reikalinga. Mums svarbiausia, kad kava būtų kuo kokybiškesnė ir kuo pigesnė.

Lietuvai dar teks daug ką suvokti, perprasti, išmokti. Todėl ir sakau, kad mums naudingesnės tokios “aktualios studijos” kaip minėtoji LRT žurnalistės A.Skamarakaitės laida. O be televizijos šou, kur daug dainuojama, šokama, skaldomi anekdotai, ieškoma žmonų ar mokomasi piešti ornamentus ant kavos, – galime išsiversti. Bent jau tiek daug dainų, šokių ir anekdotų mums tikrai nereikia.

Beje, valdžios vyrai dažnusyk jau nebesusigaudo, kas kam privalo tarnauti. Nūnai stebiu, kaip Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų skundas dėl diskriminacijos. Šios rūšies medikai, Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos profesinės sąjungos pirmininkės Violetos Seiliuvienės suburti į draugišką, vieningą komandą, bylinėjasi su Lietuvos valstybe, nes įsitikinę esą diskriminuojami. Mat Vyriausybė prieš keletą metų vienašališkai sumažino jų kasmetines atostogas.

Šių eilučių autoriui teko išklausyti jau per šimtą GMP darbuotojų skundų (iš viso teisme liudys apie tris šimtus GMP medikų ir specialistų). Skundai verti atidesnio nei iki šiol visuomenės dėmesio. Juk plačioji Lietuvos visuomenė dažnusyk nė nenutuokia, su kokiais rimtais pavojais kasdien susiduria GMP medikai, išvykdami į įvykio vietą gelbėti sužeistųjų ar sergančiųjų. Kad būtent šios rūšies medikams dažnai tenka ištverti asocialių, girtų, apsvaigusių nuo narkotikų žmonių smurtą bei patyčias, – keletą sykių jau minėjome ankstesnėse publikacijose. Rašėme ir apie tai, kad būtent GMP specialistai ne vieną sykį atsidurdavo įkaitų kailyje. Pavyzdžiui, itin agresyviai nusiteikę narkomanai juos uždarydavę kambaryje ir grasindavę nužudysią, jei neparūpins narkotikų ar alkoholio. Pasitaikydavo, kad nenuspėjamai pasielgdavo ir psichinę negalią turintys ligoniai. Sakykim, užsimanydavo neįgyvendinamų užgaidų.

Tačiau Vilniaus apygardos administraciniame teisme teko išgirsti ir itin sukrečiančių istorijų. Pavyzdžiui, vienas GMP darbuotojas viešame teismo posėdyje papasakojo, kaip per sprogimą Vilniaus centre žuvusiojo verslininko draugų buvo apkaltintas pavogęs itin brangų auksinį laikrodį. Kaltinimai pavogus laikrodį buvo itin užgaulūs – juk GMP mediką įtarė nusegus auksinį laikrodį nuo mirtinai sužeisto žmogaus rankos.

Beje, grasinimai buvo realūs. Mat laikrodį grąžinti reikalavo čečėnų tautybės asmenys. Todėl nenuostabu, kad GMP specialistas buvo priverstas net slapstytis. Tik tuomet, kai čečėnams buvo pateiktas videoįrašas, užfiksavęs, kad jų žuvęs bičiulis neturėjo laikrodžio dar iki atvykstant greitosios medicinos pagalbos automobiliui, įtampa atslūgo. Čečėnai pasielgė garbingai, vyriškai – atsiprašė mediko. Bet juk stresas, kurį besislapstydamas patyrė GMP specialistas, sveikatos nesustiprino.   

O ko teisminių ginčų metu medikų teiravosi Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos interesus ginantys atstovai? Be kita ko, klausinėjo, ar GMP specialistai nesvarstė galimybės pasirinkti kito užsiėmimo. Suprask, jei greitosios medicinos pagalbos sferose jaučiatės diskriminuojami, kodėl neieškote darbo, kur nesijaustumėte skriaudžiami, diskriminuojami, pervargę.

Žinoma, tokie valstybės tarnautojų klausimai teismo posėdžių salėje ir galimi, ir teisėti. Demokratinių diskusijų metu galimi bet kokio pobūdžio klausimai. Juolab išguldomi mandagia, korektiška forma. Ir vis dėlto tokie klausimai byloja apie Lietuvoje subujojusį cinizmą.  Gal mes jau net nebesuvokiame, kada elgiamės žmoniškai, o kada – ciniškai?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.02.04  


Prisijunkite prie diskusijos