Solidarumas su tėvyne ar KGB?


Print

„Rossijskaja gazeta“ išspausdino deklaraciją „Solidarumas su Rusija“, kuri sulaukė pritarimo daugiau nei šimto kunigaikščių ir dvarininkų giminių atstovų iš įvairių šalių. Kreipimosi autoriai – sutuoktiniai kunigaikštis Dmitrijus Michailovičius ir kunigaikštienė Tamara Georgijevna Šachovskiai – žymūs rusų baltosios emigracijos palikuonys.

„Mes negalime susitaikyti su kasdien mus užgriūvančiu šmeižtu apie dabartinę Rusiją, jos vadovybę ir jos prezidentą, kuriems skiriamos sankcijos ir kurie drabstomi purvais, nepaisant elementarios sveikos nuovokos“, – pabrėžia laiško autoriai. Deklaracija sukėlė ginčus rusų diasporoje. Pasirodė dar vienas kreipimasis, raginantis neremti Putino politikos.

Dmitrijus Šachovskis – filologijos mokslų daktaras, Paryžiaus Šventojo Sergijaus stačiatikių teologijos instituto ir Rusų dvasinės seminarijos Prancūzijoje dėstytojas, Dvarininkų sąjungos viceprezidentas, daugybės darbų iš Rusijos visuomenės ir dvarininkijos istorijos autorius.

Laisvės radijui jis papasakojo, kad parašyti šį atvirą laišką jį su žmona paskatino pirmiausia neobjektyvus, jo nuomone, paskutiniųjų metų įvykių Ukrainoje nušvietimas Vakarų žiniasklaidoje.

– Mus papiktino šiurkštus užsienio valstybių kišimasis į reikalus, kurie iš esmės jų neliečia. Aš suprantu, kad tai iš dalies labai sudėtinga daugeliui Europos šalių, įskaitant Prancūziją, kurios nebėra suverenios valstybės. Daugelis kalba apie suverenitetą, bet suverenitetas negerbiamas jau nuo to laiko, kai bombarduojama Serbija. Ir tiesiogiai diktuoja kitoms šalims, ką jos turi daryti. Visada reikia stengtis būti objektyviems. Bet kai valstybėje, kuri sako, kad ji suvereni, skiriami ministrai iš užsienio valstybių, tai visiškai neįtikėtina. Neįtikėtina, kad kai kurie posėdžiai, kaip mes matėme, vyksta su Amerikos vėliava.

Jūs turite omenyje Ukrainą?

– Žinoma. Juk kas šiuo atveju nukenčia pirmiausia? Ta vargšė Ukraina. Jos teritoriją siaubia pilietinis karas, o visiškai nekalti žmonės, vaikai bombarduojami, kenčia smurtą. Kur čia europietiškos vertybės? Tai yra tos vertybės, kurios skelbiamos. Aš jų nematau.

– Deklaracijoje Jūs sakote, kad dėl kilmės Jūsų pareiga „demaskuoti aiškias istorijos falsifikacijas, privedusias prie dabartinės dramos Ukrainoje“. Apie kokias falsifikacijas kalbate?

– Dėka savo tėvų, be prancūzų kalbos aš moku ir rusų. Ir aš pastebėjau, kad tiems, kas nemoka rusų kalbos, dalis informacijos neprieinama. Ir, žinoma, būtinas objektyvumas ir prieiga prie informacijos. Rusijos žiniasklaidoje skelbiama daugiau informacijos apie viską, negu, pavyzdžiui, Ukrainos žiniasklaidoje. Aš jau nekalbu apie Prancūzijos žiniasklaidą, kur apskritai nieko nėra. Ir čia aš noriu pabrėžti, kad istorija visiškai ignoruojama. Visi samprotauja taip, tarsi istorija prasidėtų nuo dvidešimtojo amžiaus vidurio. O juk yra ne taip.

Tai yra, įvykiai iki 1917 metų neminimi?

– Taip, žinoma. Visiškai ignoruojama tai, kas buvo iki 17-ųjų metų. O juk neįmanoma paaiškinti situacijos, neperskaičius istorijos. Aš jums pateiksiu vieną labai paprastą pavyzdį Jūs tikriausiai atmenate, kada Ukraina įstojo į JTO. 1945 metais. Krymas tada buvo Sovietų Sąjungoje. Jis visai nebuvo Ukrainoje. To niekas nemini. Taip pat ir to – o tai apskritai nesuvokiama, – kad tikslios Ukrainos sienos nebuvo užfiksuotos juridiškai, pagal tarptautinės teisės normas. O tos sienos, kurios priimamos, tai tos sienos, kurios buvo nustatytos Lenino. Atkreipkite dėmesį į paradoksą: griauna Lenino paminklus, o juk iš dalies tai jis sukūrė tokią situaciją.

Per mėnesį nuo deklaracijos išspausdinimo ją pasirašė daugiau kaip šimtas žymių rusų diasporos atstovų Prancūzijoje ir kitose šalyse. Kas tie žmonės ir kas juos vienija?

– Istorija. Yra labai daug niuansų, ir, žinoma, ne visi tie žmonės sutaria tarpusavyje. Bet juos vienija istorija. Jie išauklėti tais pačiais pagrindais.

O požiūris į dabartinę Rusiją?

– Iš esmės, visi mato, kad viskas, kas daroma, nukreipta prieš Rusiją. Ir kad vargšė Ukraina paprasčiausiai panaudojama kaip tos neapykantos ir priešiškumo, tos politikos, kuri niekaip nenori, kad Rusija atsistotų ant kojų, ginklas. Ne tam, kad ji taptų ypač stipri. Ne. Kad ji atsistotų ant kojų, kaip kiekviena valstybė. Ir tai atsirado ne šiandien. Tai pastebima jau nuo 18 amžiaus. Mes tai žinome, mes tai atmename. Mes turime kaimynus, maždaug mūsų amžiaus, šiek tiek jaunesnius. Ir kai buvo prijungtas Krymas – o ne aneksuotas, kaip sakoma, – jie pasakė: „Mes jus sveikiname. Mums Krymas – tai Rusija. Beje, Ukraina taip pat“.

Tai nereiškia, kad Ukraina – tai Rusija. Bet tai reiškia, kad į Ukrainą žiūrima kaip į dalį Rusijos. Į ją žiūrima kaip į kažką vientiso su Rusija. Tai patinka ar ne. Jei mes kalbame apie praeitį, tai nereikia pamiršti, kad viso to pagrindų pagrindas – Senoji Rusios valstybė, kuri labai skiriasi nuo visų kitų Europos šalių. Visose kitose Europos šalyse buvo įvairių dinastijų, jeigu patyrinėsime istoriją atidžiai. Kai dėl mūsų tėvynės, tai – viena erdvė, nuo Novgorodo iki Kijevo, ir ji valdoma vienos ir tos pačios dinastijos. Iš pradžių tai broliai, paskui pusbroliai, paskui antros eilės pusbroliai, bet vis vien juos visus sieja viena kilmė.

– Jei kalbėtume tiesiogiai apie Prancūziją, kaip Jums atrodo, ar, nepaisant ypatingų istorinių santykių su Rusija, šiandien ir čia dominuoja antirusiškos nuotaikos?

– Vienas iš vedančiųjų Prancūzijos laikraščių – tai „Le Figaro“. Jame spausdinami straipsniai, aiškiai priešiški Rusijai. Bet kai tuos straipsnius skaitai internete, ten yra komentarų. Ir nustebęs matai, kad didelė dalis komentarų nukreipti prieš tuos straipsnius. O susidaro įspūdis, kad laikraštis tuos balsus ignoruoja, jų negirdi. Ir kas gaunasi? Dėl to, kad ignoruojama laisvė, žodžio teisė, atsiranda, ir ne tik pas mus, tam tikras pasipiktinimas.

Jūs vertinate tą atvirą laišką kaip savo asmeninės pozicijos išraišką. O gal galima sakyti, kad yra kažkokia baltųjų emigrantų palikuonių Prancūzijoje pozicija dabartinės Rusijos atžvilgiu? Ar yra kritika, ar yra simpatijos, kas dominuoja?

– Kaip Jūs matote iš pasirašiusiųjų, yra tam tikros simpatijos. Bet kiekvienas įneša savo. Kartais ateina laiškų, ir žmonės sako, kad su tam tikrais punktais jie nesutinka. Bet jie vis vien pasirašo. Nes mes stengėmės pabrėžti, kas svarbiausia. Pabrėžti tai, kas mums atrodo neginčytina.

Jei išeisime iš ukrainietiško konteksto, kokia Jūsų pozicija ir rusų inteligentijos Prancūzijoje pozicija dabartinės Rusijos politikos atžvilgiu?

– Aš galiu pasakyti, kad visi myli Rusiją. Čia, žinoma, labai daug niuansų, bet aš nevalia prisimenu Gerceno žodžius. Kai Gercenas atsidūrė Vakaruose, jis parašė: „Tikėjimas Rusija mane išgelbėjo“. Reikia apmąstyti, kaip žmogus, kuris buvo liberalizmo ir politinės kritikos įsikūnijimas, galėjo ištarti tokius žodžius. Be to, yra ir kitas maždaug to paties laikotarpio jo pasisakymas. „Kodėl tikėti Dievu juokinga, o tikėti žmonija – nejuokinga, tikėti dangaus viešpatija kvaila, o tikėti žemiškomis utopijomis protinga?“ Atkreipkite dėmesį: mes prie pavardžių nenurodėme, kokiems susivienijimams jie priklauso. Tai paprasčiausiai asmeninis požiūris į klausimą. Ir mes šiuo atveju nepretenduojame atstovauti visai emigracijai ar rusų inteligentijai užsienyje. Mes – konkretūs asmenys, kurie susivienijome aplink vieną poziciją, išsaugodami savo veidą, su visomis įmanomomis išlygomis, – sakė interviu Laisvės Radijui kunigaikštis Dmitrijus Šachovskis.

XXX

Vokietijoje gyvenantis meno istorikas Aleksandras fon Hanas (Alexander von Hahn), vieno iš admirolo Kolčiako bendražygių barono Gano anūkas, „tų, kas paliko Rusiją po 1917 metų  spalio bolševikų perversmo, atsidūrė svetimame krašte per Antrąjį pasaulinį, buvo priverstas plikti šalį neseniai, vardu“ parengė kitą kreipimąsi į Rusijos Federacijos piliečius:

Draugai! Baigiasi dar vieneri metai, kuriuos mes praleidome už Rusijos ribų. Tai ne mes pasirinkome. Už mus tai padarė tie, kas štai jau beveik šimtmetį valdo Rusiją. KGB pulkininkas Putinas tęsia sistemingo Rusijos naikinimo politiką.

Beveik 70 metų bolševikai sistemingai naikino visa, kas rusiška, visa, kas susiję su šlovinga mūsų Tėvynės praeitimi. Bolševikų budeliai, ČK, OGPU, NKVD ir KGB kraugeriai žiauriai nukankino milijonus rusų. Buvo sutrypta Rusų Stačiatikių Bažnyčia (RSC). Visiškai sunaikinta ir išvyta visa be išimties rusų aristokratija, dvarininkija, pirkliai, sunaikinta didelė dalis valstietijos. Darbininkai paversti vergais.

ČK požemiuose ir kalėjimuose, grioviuose ir apkasuose, visomis prieinamomis priemonėmis pilietinio karo laukuose buvo naikinami priesaikai ir pareigai ištikimi karininkai, kareiviai ir jūreiviai. Kruvinas Pilietinis karas ir Stalino represijos išskyrė ir pavertė našlaičiais milijonus vaikų, kurie merdėjo iš bado ir šalčio, kasdien, kas valandą jie kentė smurtą vaikų namuose ir prieglaudose – vardan kuriamo „socialistinio rojaus“ praktiškai buvo visiškai sunaikintos dvi rusų kartos.

Prieš 14 metų atėjęs į valdžią KGB pulkininkas Putinas tęsia sistemingo Rusijos naikinimo politiką. Neva tai rusų tautos vardu ir jos interesų labui buvo sukurstytas kruvinas karas Čečėnijoje, okupuota Gruzijos teritorija, tęsiasi invazija broliškoje stačiatikių Ukrainos teritorijoje.

Priversti rusus žudyti vieniems kitus – štai dabartinės „Kremliaus svajotojų“ kartos tikslas. Nacionalistinė propaganda, išplėtota žiniasklaidos, kurią kontroliuoja administracija, nuodija protus ir sielas neapykantos, nacionalizmo, priešiškumo ir įtarumo nuodais. Su „Rusiškojo pasaulio“ iškaba Rusija rusų kultūra, rusų tauta priešpastatoma Europai; bendri, darbu ir krauju sukurti kultūriniai ir dvasiniai ryšiai skelbiami esą pražūtingi – iš istorijos saugyklų ištraukiamos pasakėčios apie Vakarų supuvimą. Kaip ir prieš septyniasdešimt metų, karinio komunizmo laikais, Maskva grasina pasauliui totaliniu sunaikinimu. Ryžtingai ir visai tvirtai pareiškiame – tie planai pasmerkti žlugti. Esame įsitikinę, kad emigracija netaps OGPU užsienio rezidentūra. Nei Baltoji, nei Naujoji, jokia. Kaip netaps ji ir Kremliaus „politikos skleidėja“.

Mūsų uždavinys – pašalinti bolševizmo prakeiksmus, surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus, sušaukti Steigiamąjį Susirinkimą, atkurti Didžiąją Rusiją pagal rusų tautos valią, lygiai kaip ir pagal visų mūsų Tėvynėje gyvenančių tautų valią. Rusija bus laisva!

– Žmonės, kurie pasirašė šį laišką, puikiai suvokia tą emocinį krūvį, kurį tam laiškui suteikia jų vardai. Žmonės, prieš kuriuos aš lenkiuosi, Dmitrijus Michailovičius Šachovskis, ypač doras, krištolinės dvasios žmogus, ir daugelis kitų iš šio sąrašo – tai tikri rusai, kurie sielojasi dėl Rusijos. Bet vėl, kaip tai buvo ir trečiajame, ir ketvirtajame, ir penktajame dešimtmečiuose, jie išnaudojami pačiu įžūliausiu ir ciniškiausiu būdu. Štai kas mane labiausiai piktina, Žinoma, Vakarai padarė didžiulių klaidų.

Aš dirbau Maskvoje vokiečių banko finansiniu konsultantu ir atstovu ir gerai atmenu, kaip Vakarų finansiniai ir valstybiniai institutai padėjo kurti korupcijos tinklą, kuris apipainiojo Kremlių pirmaisiais pertvarkos metais. Bet tai nereiškia, kad viskuo reikia kaltinti Vakarus. Pertvarkos metu man buvo 21 metai, ir aš buvau įsitikinęs, kad mes vieningi su Europa ir visu pasauliu. Rusų kultūrinė, dvasinė erdvė – tai labai svarbus pasaulinės kultūros elementas. Mes niekada nenorėjome būti pagrindiniai, visi labai laukė galimybės įveikti tą izoliacionizmą. Ši galimybė buvo praleista, ir dabar mums siūlomas nacionalizmas. Kas yra nacionalizmas Rusijai?

Tai galas, tai šalies žlugimas. Mes negalime skirstyti rusų į labai rusus ir nevisai rusus – tai nusikaltimas mūsų istoriniam, kultūriniam paveldui, mūsų protėvių, kūrusių mūsų šalį, atminimui. Ir dabar mums siūloma vienytis ir vienu ypu palaikyti Rusiją ir jos vadovybę, kuri nuosekliai diegia ekstremalias nacionalizmo formas, kurios lems (ir tai, manau, kai kurie pasirašiusieji laišką numano) milžiniškas aukas, rusų tautos kaip tautos–kūrėjos mirtį. Jūs norite užsiundyti vienus žmones ant kitų, jūs jau sugrūmėte kaktomuša rusus. Didesnio nusikaltimo ir trumparegiškumo nei tokio tipo laiškas aš negaliu įsivaizduoti. Aš labai bijau, kad šio laiško atspaudas paženklins ne tik juos pačius, bet ir jų palikuonis.

Nes, deja, tai nusikaltimas, Rusijos išdavystė. Man labai liūdna sakyti tokius žodžius, bet man labai sudėtinga tai suvokti filosofiškais ir abstrakčiais terminais.

– Kuo, Jūsų nuomone, vadovavosi žmonės, kurie pasirašė tą laišką? Ar čia yra savanaudiškumo elementas? Ar galima kalbėti apie agentų įsiskverbimą į tą aplinką?

– Ne, žinoma, ne. Aš jokiu būdu negaliu net įtarti, kad čia yra koks nors agentūrinis darbas. Aš įsitikinęs, kad dauguma pasirašiusiųjų šį laišką myli Rusiją. Bet, suprantate, meilė akla. Štai tos iškilmės, Krymo prijungimas – nesusiję nei su Rusija, nei su rusų tautos atgimimu, o susiję su tos minutės politiniu suvokimu. Bet aš negaliu ginčytis, nes žinau, kad jie nori Rusijai gero, kad jie nori tikro Rusijos atgimimo, bet jo ieško ne ten. Ir, mano požiūriu, tai visada buvo didžiausia emigracijos problema. Emigracija – tai didele dalimi iškreiptas Rusijos realybės įsivaizdavimas ir suvokimas. Žmonių, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad jie padeda rusų tautai, Rusijai, ir dirbo NKVD naudai, buvo labai daug. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad padeda.

1948 metais mano prosenelis grįžo su savo šeima iš Šanchajaus, jis buvo Rusijos generalinis konsulas, priėmė sovietų valdžią, atstovavo sovietų vyriausybės interesams, nors buvo carinis diplomatas. 1948 metais jie nusprendė grįžti. Mano senelės brolis buvo džiazo muzikantas, vienas iš geriausių Šanchajaus saksofonininkų. Kai jie stovėjo reide Šanchajuje, ruošdamiesi išplaukti, jo orkestras grįžtantiems į Rusiją grojo bliuzą. Tvyrojo pakili, džiugi nuotaika. Tuo pat metu tame pačiame reide stovėjo Amerikos garlaivis, tik ką atplaukęs iš Vladivostoko. Iš ten jiems angliškai šaukė: „Ką jūs darote? Grįžkite! Jūs iš proto išsikraustėte, nedarykite šitos klaidos. Jūs darote nusikaltimą sau ir savo vaikams. Liaukitės, tai absurdas, jūs vykstate į šalį, kurioje nieko to nėra“.

Žinoma, mano dėdė ir mano prosenelis buvo įsitikinę, kad taip nėra, nors mano senelė tuo metu sėdėjo lageryje, mano senelį sušaudė 1937-aisiais. Ir jie grįžo. Mano prosenelis atsidūrė kaime Pietų Urale, jo nesušaudė, nenusiuntė į lagerį, bet savo likusias dienas jis nugyveno kaime netoli Nižnij Tagilo, mediniame barake. Nors jis buvo baigęs Peterburgo universitetą, draugavo su Rerichu, turėjo nuostabią diplomatinę biblioteką, tuo metu vieną iš geriausių Azijoje. Visa tai buvo sunaikinta. Tad aš įsitikinęs, kad nėra jokių kitų akstinų ir siekių, čia yra tik meilė Rusijai ir noras padėti Rusijai. O tai, kad laišką pasirašė ne tik tie, kas jį pasirašė, bet tame dalyvavo ir žmonės iš prezidento administracijos, mano požiūriu, neabejotina. Pati laiško stilistika rodo, kad jis iškeliavo ne visai iš tų arklidžių.

– Jūsų priešpriešinis laiškas sukėlė susidomėjimą? Jūs tikitės, kad bus daug parašų?

– Man tai mažai rūpi, tiesą sakant. Aš kalbu savo vardu, savo šeimos ir savo vaikų vardu. Kas jį dar pasirašys – nežinau. Pasirašys – garbė Dievui, nepasirašys – Dievo valia jiems. Aš paprasčiausiai nenoriu būti su tais, kas rėmė Rusijos politiką. Ir nenoriu, kad žmonės sakytų, jog baltoji emigracija palaiko Rusijos Federacijos kursą ir prezidentą.

– Krymas buvo vadinamas „Rusijos imperijos perlu“. Žinia, kad Krymas grįžo Rusijai, jums nesužadino jokių sentimentų?

„Rusiškas pasaulis“ – tai realybė. Man atrodo absurdas, kad „Rusiško pasaulio“ apsauga rūpinasi žmonės iš NKVD–GPU–KGB.

Aš manau, kad mes gyvename visiškai kitokiame pasaulyje, nebėra sienų sąvokos, to, kad tas stulpas turi stovėti čia, o tas griovys turi būti ten,   visa tai praėję laikai. Mes gyvename visiškai kitokiomis sąlygomis, kiekvienas turime internetą, aš galiu kalbėtis su draugais Niujorke, su giminaičiais Vokietijoje arba su draugais Maskvoje. Nėra sienų, sienos yra tik mūsų sąmonėje. Man atrodo, kad tas griozdiškas bandymas pro užpakalines duris pasisavinti Krymą padarytas tam, kad būtų pratęstas tas saldus egzistavimas, ta iliuzija, jog mes užtversime dar vieną tvorą, pastatysime dar vieną sieną. Šiemet 25 metai nuo tos dienos, kai buvo sunaikinta Berlyno siena.

Tad štai, tai bandymas pastatyti Berlyno sieną, bet dabar jau mūsų galvose, mūsų sąmonėje. Visiškai nėra reikalo užkariauti Žydrojo kranto, prijungti jo prie Rusijos Federacijos, kad ten gyventum, kalbėtum rusiškai, valgytum koldūnus ir užgertum degtine. Niekas jums netrukdo atvažiuoti į Londoną, vaikštinėti Pikadile ir garsiai kalbėti rusiškai – tai jūsų teisė. Jūs galite, pavyzdžiui, nusipirkti futbolo klubą. Koks gali būti didesnis absurdas už Romaną Abramovičių, kuris turi futbolo klubą „Čelsi“, tai maždaug toks pat absurdas, kaip kažkokių „žaliųjų žmogeliukų“ įvykdytas Krymo prijungimas prie Rusijos. Bet tai nieko nekeičia. Vis tiek kažkas turi už tai sumokėti, vis tiek žmonės turi ten gyventi, kur jie begyventų, jie geria vandenį, jie naudoja elektrą, jie turi būti patys savimi.

Man atrodo, kad Krymo prijungimas asmeniškai jiems nieko neprideda, dėl to jie netampa geresni, nuoširdesni, tai nepadaro jų rusiškesniais žmonėmis. Juk reikia kažkur ir sustoti. Tada eime toliau, lįskime į Kaliforniją, prisijunkime Aliaską, atšaukime susitarimą, išmokėkime amerikiečiams 7 milijonus aukso rublių ir klestėkime. Veikime pagal tą logiką. Bet tai absurdo logika. Kai praėjus 200 metų nuo tada, kai Jekaterina užkariavo Krymą, jis vėl užkariaujamas, po to skelbiamas kažkokia dvasine rusų tautos tėvyne, dovanokite, tai jau gryniausia patologija.

– Ar „Rusiško pasaulio“ idėja, kuri dabar Putino formuluojama kaip valstybinė ideologija, Jums irgi atrodo absurdiška?

Su „Rusiško pasaulio“ iškaba Rusija priešpastatoma Europai, iš istorijos saugyklų ištrauktos pasakėčios apie Vakarų supuvimą.

Žinoma ne, „Rusiškas pasaulis“ tai realybė. Man absurdas atrodo tai, kad „Rusiško pasaulio“ apsauga rūpinasi žmonės iš NKVD–GPU–KGB. Čia tai absoliutus absurdas. „Rusišką pasaulį“ kūrė ne jie, jie buvo, lieka ir, sprendžiant iš visko, artimiausiu metu bus jo naikintojai ir niekintojai. Tie žmonės niekada nieko tam „Rusiškam pasauliui“ nėra sukūrę, jie jį nuosekliai, tikslingai, sistemingai naikina. Todėl kai aš girdžiu iš kagėbistų su stažu pasakojimus, kad jie patriotiškai nusitekę ir ketina tą „Rusišką pasaulį“ kažkokiu būdu ugdyti bei populiarinti, žinote, obelis atpažįstama iš vaisių.

Kremliaus politologų pasakojimuose „Rusiškas pasaulis“ stovi ant stačiatikybės, tautiškumo (rusų kultūros ir rusų kalbos) ir prastai užmaskuotos patvaldystės, pristatomos kaip „istorinė atmintis ir bendras požiūris į visuomenės raidą“, pamatų. Garbinamas vitališkumas, jėga. Smurtas – daugumos valios pajungimas tiek viduje, tiek ir išorėje – paskelbiamas norma. Visuomenė iškeliama virš asmenybės. O iš tikrųjų „Rusiško pasaulio“ tikrasis pagrindas buvo ir lieka jautrus požiūris į žmogaus dvasią.

Kaip atsvarą Kremliaus spekuliacijoms tikrąjį „Rusišką pasaulį“ ("Русскій міръ") gali sukurti tik laisvi žmonės, „laisvės pavyzdžiu, ne jėgos ir stipriojo viešpatavimo pavyzdžiu, o solidarumo ir gailestingumo pavyzdžiu. Tik tokia visuomenė būtų nevergiška“, pabrėžia žymus rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas. Ir toliau: „Žmogaus laisvės šaltinis negali būti visuomenė, žmogaus laisvės šaltinis – dvasia“. Būtent tokią laisvę mes ir ketiname ginti.

Informacijos šaltinis: Svoboda.org.

2015.01.09; 03:11


Prisijunkite prie diskusijos