Rusijos slaptųjų tarnybų pučiama migla


Print

Seimo narys Kęstutis Masiulis neseniai išplatino viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas nuoširdus susirūpinimas dėl Lietuvos kaip atominę energetiką puoselėjančios valstybės ateities. Parlamentaras – už tai, kad Lietuva kuo greičiau ir pigiau pastatytų naująją atominę jėgainę.

Todėl nenuostabu, kad parlamentaras nori išsiaiškinti, kas remia VšĮ “Žaliosios politikos institutą” ir jo vadovą Liną Balsį. Juk “Žaliosios politikos institutas” – greičiau AE statybos oponentas, nei prietelius. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai L.Balsys bando organizuoti referendumą, kurio metu Lietuvos piliečiai turės galimybę pareikšti nuomonę, ar jie pritaria Vyriausybės sprendimui statyti naują atominę jėgainę.

Parlamentaro K.Masiulio iniciatyva išsiaiškinti, kas ką remia, – verta gilesnės analizės. Iš šono žvelgiant, K.Masiulio budrumas – pagirtinas. Remdamasis Viešųjų įstaigų įstatymo 12-ojo straipsnio teise jis oficialiai kreipėsi į „Žaliosios politikos instituto“ direktorių Liną Balsį prašydamas atskleisti, kas yra šios organizacijos finansiniai rėmėjai.

Priminsime, kad „Žaliosios politikos institutas“ pradėjo dirbti 2011 metų pradžioje. Institutas yra referendumo dėl Visagino atominės elektrinės statybos iniciatorius. „Referendumo klausimas – svarstytinas. Tačiau visuomenės interesas – žinoti, kas yra referendumo iniciatoriai ir kas juos finansuoja. Visuomenė turi žinoti, kas finansiškai remia politines iniciatyvas lygiai kaip visuomenė nori žinoti, kas remia politines partijas.

Deja, L.Balsio vadovaujama viešoji įstaiga yra anaiptol ne vieša. Vos prieš pusmetį įsteigta organizacija turi 7 darbuotojus, buhalterę, biurą prestižinėje Vilniaus vietoje, šalia Gedimino prospekto, organizuoja konferencijas, akcijas. Vien šios organizacijos tinklapio kaina gali siekti 15 tūkst. litų. Kieno tai pinigai?“, – viešai svarstė K.Masiulis, išplatinęs savąjį pareiškimą.

Be to, svarbu akcentuoti, jog aktyviai politikoje dalyvaujantis L.Balsys ne kartą atsisakė konkrečiai įvardinti, kas finansiškai remia jo vadovaujamą „Žaliosios politikos institutą“. Atsisakė, nors Viešųjų įstaigų įstatymo 12-asis straipsnis byloja, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali pareikalauti bet kurios viešosios įstaigos ataskaitų apie finansinius globėjus bei rėmėjus.

L.Balsio nenoras papasakoti, kas finansiškai globoja jo viešąją įstaigą, – intriguojantis. Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „ReBaltica“ internetinėje svetainėje delfi.lt neseniai paskelbė analitinę publikaciją, kurioje, be kita ko, kalbama ir apie prorusiškų organizacijų vadovų patvirtinimus, kad jie iš dalies globojami ir Vyriausybinio Rusijos fondo “Russkij Mir”. Pats fondas “Russkij Mir” į ReBaltica raštu išdėstytus klausimus dėl piniginės paramos Baltijos šalyse veikiančioms organizacijoms nieko neatsakė. Nutylėjo.

Rusijos ambasados Lietuvoje sekretorius Zauras Letifovas taip pat nepanoro kalbėtis apie “Russkij Mir” fondo teikiamą paramą. Rusijos ambasados darbuotojas tvirtino niekaip negalįs nurodyti jos apimčių ar gavėjų.

O juk fondą “Russkij Mir” įsteigė Vladimiras Putinas dar 2007-aisiais metais. Vienas iš svarbiausių fondo uždavinių – propaguoti rusų kalbą kaip “rusų nacionalinį paveldą bei svarbų Rusijos ir pasaulio kultūros aspektą”. Kitas fondo uždavinys – remti rusų kalbos mokymo programas užsienyje.

Fondo “Russkij Mir” vadovas – Viačeslavas Nikonovas. V.Nikonovas – Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas, turėjęs ryšių su KGB. Šiuo metu jis – vienas iš viešųjų ryšių paslaugas teikiančios bendrovės “Politika” savininkų. Jis taip pat yra šios bendrovės vadovas. “Politika” interneto svetainėje skelbiama, kad svarbiausi klientai – didelės Rusijos kompanijos, taip pat – Rusijos prezidento administracija bei Dūma.

Tad parlamentaro K.Masiulio budrumas – pagirtinas. Juolab kad neseniai per LRT transliuotoje Ritos Miliūtės autorinėje laidoje “Teisė žinoti” ponas L.Balsys ir vėl pasielgė įtartinai – atsisakė įvardinti “Žaliosios politikos instituto” rėmėjų pavardes. Toje laidoje dalyvavusių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko ir Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininko Roko Žilinsko priekaištai rėmėjų pavardžių atskleisti nenorinčiam L.Balsiui atrodė įtikinami.

Ir vis dėlto šią problemą norėčiau apversti aukštyn kojomis. Nieko stebėtino, jei Rusija skiria milžinišas lėšas, pavyzdžiui, Kaliningrado srityje ruošiamos statyti AE propagandai. Būtų kvaila priekaištauti tokioms Kremliaus nuostatoms. Kremlius turi savo viziją ir ją įgyvendina, puoselėja, stiprina. Ir Kremliaus nuostatos nebūtinai privalo sutapti su lietuviškomis vizijomis. Rusija – ne Lietuva. O Lietuva – ne Rusija.

Juolab kad Rusijos nesustabdysi. Jei ji nori finansiškai pamaloninti prorusiškas akcijas puoselėjančias organizacijas, ji taip ir darys. Vaizdžiai tariant, jei mes uždrausime prorusiškoms finansinėms injekcijoms patekti pro duris, jos ateis pro langus arba kaminą. Čia žymiai svarbesnis kitas klausimas: o kaip finansiškai Lietuva remia organizacijas ir žurnalistus, kurie gina Lietuvos valstybės interesus? Puikiai prisimenu Atominės energetikos komisijos pirmininko R.Žilinsko šių eilučių autoriui duotą interviu, kurio metu jis tvirtino, kad “Rossatom” 2011-aisiais propagandos reikmėms skyrė net vieną milijoną JAV dolerių”.

Milijonas dolerių skirtas “Baltijos” atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti. Tai byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais kenkti Lietuvai, siekiančiai vietoj Ignalinos AE turėti naują atominę elektrinę. Rusijai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės. Todėl ir negailima lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas labiausiai pergyveno, kad tas milijonas dolerių nebūtų skirtas lietuviškosios žiniasklaidos papirkimui.

Tačiau šių eilučių autoriui parlamentaras R.Žilinskas tądien, duodamas interviu, nieko neatsakė į klausimą, o kiek gi lėšų Lietuva skyrė arba planuoja skirti savosios atominės jėgainės propagavimui. Klausydamasis parlamentaro R.Žilinsko svarstymų susidariau nuomonę, jog kai kurie parlamentarai greičiausiai įsitikinę, jog lietuviškoji žiniasklaida lietuviškuosius projektus propaguoti privalo už dyką. Suprask, Lietuvos žurnalistams valgyti nereikia.

Toks požiūris ne tik kad neteisingas, bet ir pavojingas. Puikiai suvokiu, kad Lietuva nepajėgi su Rusija galynėtis dėl finansinių injekcijų apimčių. Tačiau Lietuvoje esama užtektinai žiniasklaidos priemonių, kurios norėtų ginti būtent savos valstybės poziciją. Kad ir už simbolinius grašius. Tačiau jos negaunančios net tų varganų kapeikų. Jos įstumtos į apgailėtiną finansinę padėtį, kai egzistuoja tik dvi išeitys: arba parsiduoti, arba – bankrutuoti. Nejaugi sunku suvokti, jog lietuviškosios visuomenės informavimo priemonės, net simboliškai neremiamos Lietuvos valstybės, iš anksto pasmerktos pralaimėti konkurencinę kovą su oponentais, kuriuos sočiai maitina, pavyzdžiui, “Russkij mir”?

Todėl laukiu nesulaukiu, kada mūsų garbūs politikai, įskaitant ir Seimo NSGK pirmininką A.Anušauską, ir parlamentarą K.Masiulį, pradės kelti klausimą, o kaip lietuviškoji valdžia galėtų padėti savai žiniasklaidai, norinčiai užsiimti sudėtinga tiriamąja veikla? Vien svarstymų, kas iš lietuvių galėtų talkinti geopolitiniams, ekspansiniams Rusijos interesams, – mažoka. Tokie svarstymai – vienpusiški. Atleiskite – net primityvoki. Juk ponai A.Anušauskas ir K.Masiulis Lietuvos interesus gina ne už dyką – gina už solidų atlygį, garantuojamą Lietuvos mokesčių mokėtojų įnašais. Tad leiskite paklausti, kodėl Lietuvos žurnalistai turėtų ginti lietuviškus interesus už ačiū? Klausimas, be abejo, – retorinis. Tačiau, man regis, – iškalbingas.

Rusijos slaptosios tarnybos jau du dešimtmečius iš eilės sumaniai pučia miglą, esą Lietuvos valstybei nedera remti prolietuviškai nusiteikusių visuomenės informavimo priemonių. O mūsų valdžia, deja, apsimeta, kad šis klausimas Lietuvai – neaktualus. Mūsų parlamentarams į galvą nešauna net pati paprasčiausia, elementariausia mintis: jei egzistuoja fondas “Russkij mir”, gal tada ir Lietuvai derėtų turėti analogišką struktūrą? Pavadinkime ją kad ir “Lietuviškuoju pasauliu”. Juk Lietuvai fondas “Lietuviškasis pasaulis” – kur kas reikalingesnis nei Rusijai – “Russkij mir”.

Redakcijos prierašas.

Lino Balsio vadovaujamas “Žaliosios politikos institutas” nesiteikė atsakyti ir į visuomenės aktualijų portalo www.slaptai.lt klausimus. Tiksliau tariant, nesulaukėme jokio atsiliepimo.

Nuotraukoje: portalo Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

2012.04.09


Prisijunkite prie diskusijos