Akivaizdžiausių reiškinių nematantys politikai – pavojingi


Print

Labiausiai šį kartą suglumino Vytenio Andriukaičio elgesys. Šis didelį darbo stažą turintis politikas socialdemokratų partijos suvažiavime pažėrė sveiku protu sunkiai besuvokiamų išvadų.

Pasirodo, Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, todėl – saugi visais požiūriais ir visomis prasmėmis. O svarstymai, jog greta esama „teroristinių požymių turinčios valstybės, kuri galbūt labai rimtai svarsto galimybę, kaip mus okupuoti“, – tėra prezidentės Dalios Grybauskaitės išsigalvojimai.

Taip, NATO ir ES suteikia saugumo. Bet ar garantijos – šimtaprocentinės? Socialdemokratų partijos veteranas, europarlamentaras V.Andriukaitis nemato akivaizdžiausių dalykų. Nemato aplinkybių bei reiškinių, kurių nepastebėti – neįmanoma. V.Andriukaitis neigia, jog esame pafrontės valstybė, jog greta mūsų – neprognozuojama, agresyvi, tarptautinių susitarimų nesilaikanti Rusija. Jis ragina Europą nepastebėti nusikaltimų, kuriuos Rusija daro rytų Ukrainoje („neskaldykime Europos savo per daug radikalia pozicija“). O visos karinės pratybos, rengiamos Lietuvoje drauge su NATO partneriais amerikiečiais, – jo įsitikinimu, tėra „tik karinės psichozės kurstymas“.

Kad politikas V.Andriukaitis asmeniškai nemėgsta kadaise jį kritikavusios D.Grybauskaitės ir nūnai kiekviena proga stengiasi jai įgelti, – žinome. Todėl ir nedera V.Andriukaičio pareiškimų priimti „už gryną pinigą“.

Asmeninį pyktį suvaldyti kartais išties sunku.

Tačiau bandydamas atkeršyti savo kritikei V.Andriukaitis klaidina Lietuvos visuomenę.

Klaidina labai svarbiu klausimu. O akivaizdžiausių tendencijų nematantys politikai – pavojingi. Karinių pavojų nematantys politikai – dar pavojingesni.

Palyginkime V.Andriukaičio pareiškimus, esą „niekas nenori mūsų okupuoti“, su NATO karinių pajėgų Europoje vado generolo Filipo Brydlou (Philip Breedlove) perspėjimais, jog Rusijos intervencija į Baltijos šalis – reali. Sugretinkime politiko raginimus nekelti „karinės psichozės“ su generolo pastebėjimais, jog Rusijai užpuolus Baltijos šalis, NATO kariuomenei būtų sunku apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Jei NATO generolo išvadas laikome tendencingomis arba ne itin patikimomis, galime pasirinkti kitą pavyzdį. Palyginkime socialdemokrato V.Andriukaičio pareiškimus, esą Lietuva – visiškai saugi, su Rusijos politologo, Kremliaus išrinktiesiems artimo Rostislavo Isčenkos analitiniu traktatu „Atperkanti išpirka“, kur rašoma apie Baltijos šalių okupacijos neišvengiamybę.

Būtent šis Kremliui artimas politologas įrodinėja, jog Rusija negali neokupuoti Baltijos šalių, nes neturėdama Lietuvos, Latvijos ir Estijos ji nesijaučia esanti pilnaverte imperija.

Dar labai svarbu pabrėžti, jog ponas R.Isčenka, ieškodamas argumentų, kodėl Kremlius privalo susigrąžinti savo įtakos zonon Baltijos šalis, visiškai nekreipia dėmesio, kad Lietuvą, Latviją ir Estiją nūnai saugo NATO. Rusijos politologas apie šią aplinkybę užsimena, bet ją laiko nesvaria ir nereikšminga. Rusijos politologas įsitikinęs, jog Maskvai pradėjus rimtą puolimą NATO pamirš 5-ojo straipsnio nuostatas apie kolektyvinę gynybą?

Šia tema portale delfi.lt dėmesio vertą publikaciją paskelbė Rytų Europos studijų centro vyresnysis analitikas Marius Laurinavičius. Jis brėžia išvadą, jog „politinis pasirengimas Baltijos šalių okupacijai jau prasidėjo“. Dar tiksliau tariant, „Rusijos keliama grėsmė iš teorinio lygmens perėjo į praktinį lygmenį“.

Be to, Rusija nemato ypatingų kliūčių, kad Baltijos šalys priklauso Šiaurės Atlanto sutarties aljansui, nes NATO garantijos, nepaisant kuriamų gynybos planų, neparemtos konkrečiais darbais.

Kokia Rytų Europos studijų centro analitiko M.Laurinavičiaus rekomendacija? Baltijos šalys jausis saugios tik tuomet, jei Amerika čia dislokuos gausias bei puikiai ginkluotas karines bazes.

Panašiai jau kalba ir atsargusis, satūrusis Estijos prezidentas Toomas Hendriksas Ilvesas, pabrėždamas, jog „simbolinio NATO pajėgų dislokavimo ir politinių NATO garantijų tikrai nebepakanka“.

Bet JAV prezidentas Barakas Obama kaip tik ir neskuba Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuoti gausių pajėgų, kurios taptų įtikinamu atbaidymo faktoriumi. Vaizdžiai tariant, oficialusis Vašingtonas elgiasi taip, kaip pataria … socialdemokratas V.Andriukaitis, o ne prezidentė D.Grybauskaitė.

XXX  

Kas dar nustebino? Džiugu, kad mūsų televizijos ir vėl parodė prancūzų režisieriaus Nikolos Tonevo dokumentinį filmą „Slaptieji Putino turtai“ (Putins Hidden Treasure).

Filmas vertingas pažintine prasme. Visiems pravartu žinoti, kokių turtų sukaupė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pavyzdžiui, politologas Stanislavas Belkovskis mano, kad Kremliaus valdovas savo sąskaitose sukaupęs per 40 milijardų JAV dolerių.

Be abejo, laikantis įstatymų tokių turtų sukaupti negalėtų net pats gabiausias kagėbistas. V.Putinas – sugebėjo.

Beje, dabar jau ne tiek svarbu, kiek milijonų eurų  kaštuojančių laikrodžių V.Putinas turi savo kolekcijoje. Nesvarbu, kiek pasiimta vadinamųjų „otkatų“ restauruojant Kremliaus rūmus, tiesiant greitkelį Maskva – Sankt Petergurgas ar ruošiantis Sočio olimpiadai. Nesvarbi ir jo Versalio rūmais pramintos vilos Gelenžike kaina bei kontrolinių akcijų paketų dųjų ir naftos įmonėse svetima pavarde vertė.

Siaubą kelia, kokiomis priemonėmis Kremliaus valdovas sukaupė savuosius turtus. Jo turtai sutepti praliejus žmonių kraują. Sumušti, nužudyti, nutildyti Kremliaus vadovą kritikavę žurnalistai, iš pareigų atleisti, nustumti, sukompromituoti, nušauti pažeidimus pamatę prokurorai, tardytojai, nusikaltimus įžvelgę politikai, sužlugdyti iš V.Putino įtakos išsiveržę verslininkai…

Todėl V.Putinas panašus į Blogio genijų, kuris, susidorodamas su oponentais, nedaro klaidų.

Šis pinigams ir turtams liguistai godus vyras gražiuoju nesitrauks iš Kremliaus apartamentų. O jei kada nors pavargęs ir sutiks užleisti kėdę įpėdiniui, tai tik tokiu pačiu būdu, kaip kadaise pasitraukė pirmasis Rusijos federacijos prezidentas Borisas Jelcinas – užsitikrindamas absoliučią teisinę neliečiamybę iki gyvos galvos.  

Tad tokį filmą Lietuvos televizijos turėtų rodyti daug sykių pačiu palankiausiu laiku. Jį privalo pamatyt kuo daugiau žmonių.

Tačiau mes, žengdami prasmingą žingsnį į priekį, būtinai žengiame dar ir kitą – atgal. Kam prireikė Lietuvos kinoteatruose rodyti Sergėjaus Mokrickio meninę juostą „Mūšis dėl Sevastopolio“?

Ten nėra rusiškos, sovietinės propagandos? Žvelgiant iš šalies – nėra. Filme pasakojama apie Raudonosios armijos 25-osios pėstininkų divizijos snaiperę Liudmilą Pavličenką. Beje, 309 vokiečių karininkus nukovusi snaiperė – ukrainietė.

Bet kodėl Lietuva negalėtų apsieiti be šio filmo? Nejaugi nėra Lietuvai artimesnių, aktualesnių, svarbesnių meninių filmų?

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Ginaras Visockas.

2015.05.04; 10:09 


Prisijunkite prie diskusijos