Klounai. BBC.com nuotr.

Rolandas Paksas, papilkėjusio ir beveik negyvo veido savininkas, drėbtelėjo iš peties: reikia skelbti referendumą dėl lito grąžinimo!

Netruko praeiti nei porai valandų, kaip žymūs politologai bei nekurie taip pat žymūs ekonomistai (bent tokiais jie save laiko, nes nuolat šmėžuoja televizijose ir kitose plovyklose) rimtais veidais puolė aiškinti, kaip to šiukštu negalima daryti, nes grąžinus litą Lietuvai nuo mūsų nusisuktų investuotojai, o gal net būtume išmesti iš ES.

O dabar pabandykime įsivaizduoti situaciją kitu kampu – užlipa ant bačkos kitas, bet kitokia pavarde ir kitokiu veidu, tapšnotojas ir ima šaukti: nusikelkime nuo dangaus ant žemės mėnulį, kad nebereikėtų kas tris savaites kentėti jo pilnatį, kuri, kaip žinia, labai negerai veikia tam tikros kategorijos žmonių psichinę sveikatą.

O gal visdėlto įmanoma nusikelti mėnulį?

Girdėjau labai smagų žydų anekdotą. Toks gudrus žydelis vardu Chatabas miestelyje visiems pareiškė, kad jis galėtų nukelti Mėnulį. Susirinko visi miestelio žmonės į aikštę, ir laukia pasirodant Chatabo. Šis atėjo nešinas virve, kabliu, kopėčiomis bei kitais būtinais įnagiais. Visi sustingę laukia, ką gi šis darys. Tas pasižiūrėjo užkėlęs galvą į Mėnulį, pakrapštė barzdą, ir sako vienam iš žioplių: na va, aš pririšiu prie virvės kablį, o tu jį užkabink už Mėnulio krašto, to, kuris arčiau žemės, tai aš jį ir prisitrauksiu prie žemės.

Kitas iš tapšnotojų kompanijos, švento vardo nešiotojas Petras Grąžulis, ne apie mėnulį galvoja, o kaip išsisukti iš labai jau trivialios situacijos. Kiaušų jau nebespaudžia, kadai jau nuleido, tad grąžydamas rankas, kraujais pasruvusiomis ašaromis rauda tiesiai į kameras: atleisk man, Viešpatie, padariau didžiulę klaidą, ta Birutė mane suviliojo, apgavo… Atleisk, Viešpatie, – toliau rauda Gražulis, suspaudęs kojytes, suglaudęs delnus ir ištiesęs juos į dangų.

Bet apie ką galvojai, šventasai Petrai, kai kišai galvelę ten, kur tau nederėtų; o jeigu jau kišai, tai bent laiku reikėjo ją ištraukti.

Taigi vienas – europarlamentaras, vis dar pasvajojantis apie Lietuvos prezidento kėdę, kitas – garbaus Lietuvos Seimo narys, pretenduojantis į Žmogaus teisių komiteto narius.

Paklaustas, ar jam tai priimtina ir ar turės čia ką pasakyti, naujienų lrytas.lt portalui P.Gražulis išvardijo būsimus darbus. „Manau, kad tikrai turėsiu daug ką pasakyti. Gi negalime pritarti nešamoms ES vertybėms, vienalytėms santuokoms, negalime pritarti jų vaikų įsivaikinimui. Mes gi turime laikytis savo krikščioniškų ir pamatinių vertybių“, – kalbėjo P.Gražulis.

Žodžiu, tapšnotojai, savo rinkėjams, o ir visai Lietuvai nemokamai dovanojantys ypatingo aromato kvepalus.

Taigi visame šiame kontekste, kaip dabar įprasta ant kiekvieno kampo vartoti šį magišką, daugeliui visiškai nesuprantamą žodį, Karbauskis ir kiti šaunūs mūsų rinktieji ir išrinktieji atrodo kaip aniuolai, iš dangaus nusileidę ant šventos Marijos žemės.

Pasekmės? Pasekmių nėra jokių. Ir niekuomet nebus, kaip visados, – avinų ir avių krašte.

Jau baigė nuo amžinos galvų sausros išdegti mūsų žemelė.

Tik ruduo neišvengiamai atėjo, norėsis kam nors ką nors kur nors dar įkišti.

Juk smagu, ar ne?

2018.09.13; 04:51

Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento narys, buvęs prezidentas Rolandas Paksas siūlo surengti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Tokiomis mintimis jis pasidalino savo internetinėje svetainėje.

„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės. Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo“, – rašo R. Paksas.

Jo nuomone, „tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“.

Kaip vieną iš primetamų klausimų R. Paksas vertina planuojamą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

„Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika“,- sako R. Paksas.

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Jo vertinimu, pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.

Maisto produktai Lietuvoje vis brangsta. Slaptai.lt nuotr.

„Esu įsitikinęs, jog skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją. Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur – Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis besėdėtų. Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, jog Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama. Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius“,- sako R. Paksas.

Emigracija, pasak jo, yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:39

Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusiam prezidentui, Europos Parlamento nariui Rolandui Paksui gali būti pasiūlyta siekti Lietuvos prezidento posto. Šis politikas taip pat gali sugrįžti į partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pareigas.

Šiuos klausimus planuojama svarstyti artėjantį sekmadienį Šiauliuose vyksiančiame partijos „Tvarka ir teisingumas“ neeiliniame tarybos posėdyje.

„Planuojame iškelti buvusio prezidento, Europos Parlamento nario Rolando Pakso kandidatūrą į Prezidento pareigas“, – Eltai sakė Seimo narys Petras Gražulis.

Nors Seimas dar nėra priėmęs Konstitucijos pataisos, atversiančios R. Paksui galimybę siekti šalies vadovo posto, P. Gražulis sako, kad bus vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komiteto (JTŽTK) sprendimais.

„Mes vadovausimės EŽTT ir JTŽTK sprendimais, kuriuose nurodyta, kad Lietuva pažeidė R. Pakso teises ir jos turi būti atstatytos, nes daugiau nei 10 metų yra ribojamos jo teisės dalyvauti rinkimuose. Taip pat manome, kad rudens sesijoje Seimas apsvarstys ir priims R. Paksui palankias Konstitucijos pataisas“, – Eltai sakė P. Gražulis.

Beje, Šiauliuose taip pat planuojama iškelti R. Pakso kandidatūrą į „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko postą.

„Partiečiai ketina prašyti, kad R. Paksas sugrįžtų vadovauti partijai, kurią galėtų sutelkti kitais metais vyksiantiems savivaldos, Europos Parlamento ir prezidento rinkimams“, – sakė P. Gražulis.

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis nelinkęs kalbėti apie galimą „tvarkiečių“ skilimą. „Nemanau, kad gali įvykti skilimas. Problema yra partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis ir jo valdymo metodai. Visur eskaluojama, kad esą vyks R. Žemaitaičio nuvertimas. Tai netiesa, rugsėjo pabaigoje vyks ataskaitos ir rinkimų partijos kongresas, kuriame bus išrinktas naujas partijos pirmininkas. Jokių perversmų ir nuvertimų nebus“, – tvirtino P. Gražulis.

Nepaisant to, kad P. Gražulio narystė partijoje „Tvarka ir teisingumas“ buvo sustabdyta, politikas sako, kad yra partijos narys, nes tai nustatė partijos Drausmės komisija.

„Drausmės komisija nustatė, kad mano narystė partijoje nėra sustabdyta, nes buvo suklastoti balsavimo rezultatai. Manau, kad partijos taryba patvirtins šį Drausmės komisijos sprendimą. Aš tebelaikau save partijos nariu ir, manau, kad tą patvirtins partijos taryba“,- teigė P. Gražulis.

Neeilinį „tvarkiečių“ tarybos posėdį, vadovaudamiesi partijos „Tvarka ir teisingumas“ įstatais, sušaukė tarybos nariai, surinkę daugiau nei 1/3 tarybos narių parašų. Pasak P. Gražulio, toks sprendimas priimtas, nes rugpjūtį Raseiniuose vykusiame partijos tarybos posėdyje, nebuvo leista balsuoti darbotvarkėje numatytais klausimais.

Jis neabejoja, kad neeilinis partijos tarybos posėdis bus teisėtas ir kvorumo pakaks.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.09; 06:00

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 6-ąją sukanka 14 metų, kai Rolandas Paksas po Seime inicijuoto apkaltos proceso už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Tai pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. Dabar 61-rių sulaukęs politikas ketina grįžti į didžiąją politiką, ir tam vartai šiek tiek prasiveria.

Priminsiu, kad galutiniu ir neskundžiamu Konstitucinio teismo sprendimu bei jo išaiškinimu apkaltos būdu nušalintas pareigūnas niekada negalės užimti pareigų, reikalaujančių duoti priesaiką (pagal LR Konstituciją apkaltos būdu iš pareigų gali būti pašalintas Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjai). R. Paksas buvo pripažintas atskleidęs valstybės paslaptį savo stambiausiam rinkimų kampanijos rėmėjui Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui.

Ne kartą įvairioms teismo institucijoms apskundęs šį verdiktą R. Paksas ne tik sušvelnino tolesnius jų sprendimus, bet ir iškovojo galimybę tęsti politinę karjerą. Jam vartus atkelia ir Seimas, praėjusią savaitę pritaręs Konstitucijos pataisos projektui, kad per apkaltą pašalintajam būtų atvertas kelias kandidatuoti ir į Seimo narius, ir į prezidentus. Seimo narys „tvarkietis“, advokatas Rimas Andrikis teigė, kad per septynerius metus nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl R. Pakso Konstitucijos pataisos likimas nepajudėjo iš mirties taško. Todėl jis vylėsi, kad ši pataisa turėtų stumtelėti problemą link finišo. Konstitucijai pakeisti reikia ne mažiau kaip 94 Seimo narių balsų, ir tai R. Paksui nemenkas iššūkis.

Šiaip jau R. Paksui nejaučiu jokios antipatijos – nei kaip politikui, nei kaip žmogui. Jo iš Lietuvos liberalų sąjungos atskilusi partija teikė daug vilčių: pagaliau bus tvarka ir teisingumas! Tiesa, „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) įsikūrus 2002-ųjų kovą ir rudenį prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai, vienoje TV studijoje partijos atstovei spaudai priekaištavau, kad TT logotipas – išskėtęs sparnus erelis ir į svastiką panašus ženklas – ir rinkimų šūkiai labai jau primena nacistinės Vokietijos laikus. Atstovė (garsi TV žurnalistė, dabar vienos „pijaro“ kompanijos vadovė) tuomet labai užsirūstino ir visaip gynė partiją.

Bet radikalia nacionaline idėja TT net nekvepėjo, nors naujos partijos šūkis „Lietuva, kelkis!“ ir politinės programos „laisvai tautai“ teiginiai buvo uždegantys. Įspūdinga preambulės pradžia: „Didžiuodamiesi Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorine praeitimi;

– gerbdami Tautos ryžtą kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės;

– jausdami atsakomybę už lietuvių tautinį tapatumą ir Lietuvos valstybę;

– pabrėždami, kad Rytų Europos tautos XX a. viduryje patyrė iki tol istorijoje dar neregėtą nacių ir sovietų režimų masinį smurtą;

– tvirtai remdamiesi Senojo žemyno krikščioniškąja tradicija;

– keldami sau uždavinį sukurti tokią Lietuvą, kokia norėtų didžiuotis čia ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai“ ir t.t.

Iš tikrųjų, tada TT buvo už tvirtą Europą, vieningą ES, krikščioniškąsias vertybes, mūsų integraciją į euroatlantines struktūras, kurios galėtų sumažinti Rytų kaimyno keliamą grėsmę, ir kt.

Bet kas atsitiko, kad partijos vedlys netrukus suklupo, o TT programiniai teiginiai virto tuščiais žodžiais? Kaip 2004-ųjų birželį rašė laikraštis „XXI amžius“, „R.Paksas per savo prezidentavimo laikotarpį ne kartą parodė visišką negebėjimą eiti valstybės vadovo pareigų ir nepaisymą visuomenės moralės normų. Kai kurie politikai ne be pagrindo Prezidento veiksmus vertino kaip Lietuvos valstybingumą neigiančių jėgų įtakos agento darbą, sąmoningą kenkimą valstybės interesams“. Tuomet Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuris juridiškai panaikino galimybę kada nors įgyvendinti aiškiaregės Lenos Lolišvili išpranašautą Rolandui Paksui devynerių metų prezidentavimą. Laikraštis rašė, kad priesaikos sulaužymas reiškia Tėvynės išdavimą.

Dabar TT lyderis ir europarlamentaras vėl atsigauna. Savo pernai išleistoje knygoje „R. P. Vardan ko?..“ jis tebeieško atsakymo, „kodėl prieš 13 metų buvo nuverstas demokratiškai žmonių išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, kodėl iki šios dienos neatkurtos jo pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje?..“ 2004 metus jis tebelaiko valstybinio perversmo metais ir, pasitelkęs būrį bendraminčių, ruošiasi naujam skrydžiui.

Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas kitas: ar žmonės gali pasitikėti politiku, kuris jau tuomet buvo tampomas už svetimos valstybės virvučių ir galimai leido savimi pasinaudoti? Tikėti kaip žmogumi – viena (ir tuomet mes sakome: „nieko asmeniška“), tačiau peržengti įstatymo ribas, – reiškia, bristi į nusikaltimą, į kolaboravimą. Manau, kad vis tik ateis laikas, kai R. Paksas vėl pakils lyg Feniksas iš pelenų (jam vos 61-ri – politinės brandos metas, jis ambicingas, treniruotas, išvaizdus), tačiau „agentūrinis“ šleifas lyg akmuo jį spaus prie žemės ir trukdys išskėsti sparnus.

Nebent Lietuvoje pasikeis politinė konjunktūra, ir „debesėliai iš Rytų šalelės“ pakvips pražūtingomis Lietuvai permainomis. Ne paslaptis, kad juos uodžia ne šis vienintelis tariamai valdžios nuskriaustasis ir savo kaltės nepripažįstantis…

P.S. Kitame straipsnyje – apie vadinamus „kitaminčius“, visokius valdžios kritikus ir radikalus, įtartinus verslo ryšius su Rusija, kuriais sumaniai naudojasi Maskva, kad čia suburtų Penktąją koloną…

2018.04.06; 06:00

Seimas linkęs leisti per apkaltą pašalintam buvusiam prezidentui Rolandui Paksui siekti ne tik parlamentaro, bet ir prezidento posto.

Už tokį Konstitucijos 74 straipsnio papildymo projektą, kurį Seimui antradienį parlamentarų grupės vardu pateikė Seimo „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai atstovaujantis Seimo narys Rimas Andrikis, po pateikimo balsavo 79 Seimo nariai, prieš buvo 23, susilaikė 19 parlamentarų.

Konstitucijos pataisą, kurioje siūloma priesaiką sulaužiusiam ir iš pareigų apkaltos tvarka pašalintam asmeniui leisti būti renkamam Seimo nariu ar prezidentu ne anksčiau kaip po 10 metų, į posėdžių salę turėtų sugrįžti birželio 14 d. Prieš tai ją dar svarstys pagrindiniu paskirtas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

Antradienį Konstitucijos pataisas pateikęs Seimo narys „tvarkietis“ R. Andrikis apgailestavo, kad per 7 metus jos likimas nepajudėjo iš mirties taško, nes joks sprendimas nebuvo priimtas.

Naujas Konstitucijos pataisos projektas atsirado, anot jo, dėl kelių priežasčių. Pasak jo, Seimui anksčiau pateiktas projektas visiškai neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo. „Projekte siūloma įtvirtinti Konstitucijos nuostatas, kad Seimo nariai, kurie patyrė apkaltą, turi mažesnes teises negu kiti Seimo nariai. Man atrodo, kad tai akivaizdus prieštaravimas Konstitucijai“, – sakė R. Andrikis.

Seime svarstomame projekte, anot jo, nėra elementų, kurie Konstitucijos keitimo požiūriu turėtų būti būtini. „Apkaltos būdu gali būti pašalinti ne tik Seimo nariai, prezidentai, bet ir teisėjai. (…) Mūsų projektas yra visiškai išbaigtas ir galiojantis visų asmenų, kurie patyrė apkaltą, atžvilgiu“, – sakė R. Andrikis.

Pagal siūlomą projektą, „asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, gali būti renkamas Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu ne anksčiau kaip po 10 metų. Jei toks asmuo, praėjus 10 metų terminui po pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka, buvo išrinktas Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu ir prisiekė, taip pat gali būti skiriamas ministru, Ministru Pirmininku bei, turėdamas reikiamą kvalifikaciją, turi teisę pretenduoti į teisėjo ar valstybės kontrolieriaus pareigas“.

Šiuo Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo projektu tikimasi, kad bus ne tik surastas būtinas Seimo narių sutarimas, bet ir visa būtina apimtimi bus įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje „Paksas prieš Lietuvą“ ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto (JTŽTK) sprendimas.

Konstitucijos pataisos iniciatoriai teigia, kad Lietuva akivaizdžiai yra uždelsusi šių sprendimų vykdymą.

Kaip ELTA jau skelbė, kovo 13 d. Seimas po pateikimo pritarė Konstitucijos pataisoms, kurios atvertų per apkaltą pašalintam buvusiam prezidentui R. Paksui galimybę tapti Seimo nariu. Tačiau siūlomos Konstitucijos pataisos neleistų tokiems asmenims, tarp jų ir R. Paksui, būti Lietuvos prezidentu, Seimo pirmininku ar vicepirmininku.

Už šias Konstitucijas pataisas po pateikimo balsavo 99 Seimo nariai, prieš buvo 2, susilaikė 10 Seimo narių. Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ balsavime nedalyvavo, nes toks mėginimas įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, anot frakcijos narių, yra „tiesiog akių dūmimas“.

Po svarstymo komitetuose Konstitucijos pataisos į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę sugrįš birželio 14 d. 

Pagal Seimo nario konservatoriaus Jurgio Razmos pateiktas Konstitucijos pataisas, „šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, taip pat negali eiti pareigų, kurių ėjimo pradžia susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau kaip po dešimties metų nuo pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo“.

Konstitucijos keitimo įstatymų projektai svarstomi ir dėl jų balsuojama Seimo posėdyje du kartus, tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka. Konstitucijos keitimo įstatymo projektas laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už projektą balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių ir jeigu abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats Konstitucijos keitimo įstatymo projekto tekstas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.28; 15:00

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.

Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?

Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.

Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.

Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.

Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.

Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.

S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.

Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.

G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.

Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.

Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.

Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.

D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.

Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.

D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.

Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.

Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.

Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.

Rolandas Paksas

Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.

Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.

Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.30; 02:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ramūnas Karbauskis patvirtino tai, ką jau daug kartų įrodė kiti verslininkai, sumanę tapti politikais. Verslo ir politikos interesai būtinai kada nors susikerta, o praeities istorijos apkartina bet kokią ateities perspektyvą.

2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose žada dalyvauti bent keli verslininkai, ar vieno iš jų laimėjimas neįsuktų visos šalies į nesibaigiančias istorijas ir skandalus?

Verslo interesai ir ryšiai svarbiau nei politika?

Verslininkui nusprendus tapti politiku, naujai karjerai kliudo du pagrindiniai aspektai: nesugebėjimas atsiriboti nuo verslo ir senos istorijos.

Iš politikų žmonės tikisi nešališkumo, objektyvumo ir susitelkimo prie visuomenės interesų. Tačiau kaip rodo Lietuvos, o ir užsienio patirtis, tai labai sunku padaryti verslininkams. Nors formaliai visi deklaruoja, kad nuo verslo pasitraukia, jį atiduoda valdyti giminaičiams ar partneriams, tačiau realybėje greta politiko veiklos, viena akimi domisi ir savo asmeniniais interesais.

Tai neretai pastebi visuomenė ir žiniasklaida, todėl nebelieka pasitikėjimo ir prasideda įtarinėjimai, kuriuos paneigus, vis tiek išlieka abejonės ir gali būti bet kada primintos. Tokie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi turėjo nuolat aiškintis savo, kaip premjero, ryšius su savo verslu, o dabar tą patį turi daryti JAV Prezidentas Donaldas Trumpas.

Antras svarbus politiko, buvusio verslininko, karjeros trukdis yra senos istorijos. Verslo santykius lydi pinigai, o kur pinigai, ten interesai, o tada jau ir nesutarimai, nuoskaudos, pavydas, apkalbos ir t.t. Nėra turbūt istorijoje nei vieno verslininko, kurio nelydėtų istorijos, kuriose jo vardas minimas neigiamam kontekste. Anksčiau ar vėliau atsiranda liudijimai, prisipažinimai ar pranešimai apie mokesčių nemokėjimą, konkurentų žlugdymą, machinacijas ir kitus painius abejotinus dalykus.

Viktoras Uspaskichas savo, kaip politiko, populiarumo viršūnėje sulaukė buvusios darbuotojos kaltinimo mokant algas „vokeliuose“, Ramūnas Karbauskis kaltinamas „nuvarant ūkininkus nuo žemės“ ir tokių istorijų gausybė. Vos pasirodžius tokioms žinioms žiniasklaidoje prasideda svarstymai, keliamos versijos ir kaip tada visuomenei pasitikėti tokiu politiku? Dabartinė veikla praranda žmonių susidomėjimą, o pradedama kapstytis senose istorijose, kartais net dešimtmečių senumo, o tada jau sunku suprasti, kiek jose tiesos, kiek herojų vaizduotės ir jau niekas negali nustatyti, kiek dabartinis politikas yra atsiribojęs nuo savo praeityje darytų klaidų.

Verslininkai niekada neišskaidrėja

Dar 2011 m. premjeraujant Andriui Kubiliui Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu buvo diskutuojama apie „akląjį fondą“, kuris valdytų politikų verslus, tačiau ši idėja pasirodė negyvybinga dėl per mažos Lietuvos ekonomikos. Verslo administratorių ir tokių fondų Lietuvoje tiek mažai, kad jie iš esmės visi pažįstami su vietos verslininkais, todėl bet koks „aklasis fondas“ Lietuvoje būtų visai ne aklas, o daugiau panašėtų į apsimetinėjimą.

Kai kurie liberalai siūlė atvirkščiai, leisti laisvai politikams dalyvauti versle, tačiau tai būtų žingsnis atgal. Lietuva panašėtų į Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą ir kitas atsilikusias šalis, kuriose klesti oligarchija. Taigi buvo sugriežtinta interesų deklaravimo tvarka, tuo viskas ir užsibaigė, o politikų, buvusių verslininkų, problemos ir toliau drebina žiniasklaidą.

2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose ketina dalyvauti bent keli verslininkai. Žymiausias iš jų Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kuris, tiesa, kol kas dar aiškiai nepasako, ar sieks svarbiausio politinio posto šalyje. Kol kas Kauno meras išvengia kontraversiškų istorijų, nes jo buvęs verslas yra stambus reklamos užsakovas ir žiniasklaida nenori gadinti naudingų santykių, tačiau per Prezidento rinkimų kampaniją visuomenės susidomėjimas smarkiai išaugtų ir spauda nebegalėtų nereaguoti.

Kiek tokios istorijos galėtų tęstis? Ar netaptų visa šalis tokių apkalbų ir kaltinimų įkaite? Užsienyje yra ne vienas atvejis, kai Prezidentas nuolat turi teisintis dėl savo buvusio verslo. Tą patį turėjo daryti ir Rolandas Paksas, kuris galiausiai buvo nušalintas dėl jo ryšių su buvusiu verslu ir verslo partneriu Jurijumi Borisovu.

2018.01.08; 13:16

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose“ – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

Suomijos vėliava (Finland)

Nėra jokių abejonių, kad paskutinėmis savaitėmis itin liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė – asmenybė, jau palikusi ryškių pėdsakų Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt paliksianti ir ateity. Tik, galima įtarti, jau ne pirmą kartą daranti paprastą, bet lemtingą klaidą. Arba tiesiog atliekanti užduotis.

Įgaliojimų, kompetencijų viršijimas. Savęs pervertinimas. Mėginimas pelnyti populiarumą bet kokiomis priemonėmis. Gal būtent tai lėmė situaciją, kai žmogus per drąsiai daro išvadas apie tautos didvyrį, per aštriai juokauja apie tai, kas tegali išgelbėti Lietuvą, sužlugdo savo paties sukurtą puikų festivalį.

Antra vertus, gali kilti ir kitoks įtarimas. Galimi R. Vanagaitės nemalonumai dar mokykliniais metais dėl antisovietinės veiklos ir staiga – po to sekančios studijos Maskvoje, išvykimas sovietmečiu gyventi į užsienį, glaudokos sąsajos su Rolandu Paksu… Bent jau teoriškai visai įmanoma, kad Rusijos propagandai taip palankūs šio rudens R. Vanagaitės pasisakymai – tam tikrų nurodymų iš kitos valstybės vykdymas. Po nurodymais gal slepiasi ne meilė, o šantažas, tačiau ir tokios versijos visiškai atmesti neįmanoma.

Kad taptų aiškiau, be išankstinių nuostatų trumpai prisiminkime, ką iki šiolei yra nuveikusi R. Vanagaitė.

Teatrinis gyvenimo etapas

Anglų kalbos dėstytojos ir vertėjos bei statybos inžinieriaus šeimoje 1955 m. gimusi Rūta mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Kaip jai sekėsi mokykloje, duomenų nėra, tačiau iš tų laikų šias dienas pasiekia vienas įvykis: po Romo Kalantos laidotuvių 1972 m., kuriose R. Vanagaitė dalyvavo su seserimi dvyne, ji turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Kad ir kaip būtų keista, po tokios disidentinės, o gal tiesiog jaunatviškai maksimalistinės apraiškos R. Vanagaitė stojo studijuoti Maskvoje. 1978 m. ji ten su pagyrimu baigė A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Ir tolesnis jos gyvenimo etapas buvo gana glaudžiai susijęs su teartu. Jau 21 metų pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (čia ir kai kur toliau remiamasi R. Vanagaitės Vyriausiai rinkimų komisijai 2012 m. pateiktais duomenimis).

Toliau R. Vanagaitės gyvenimas pasisuka gana staigiai: 1983 m. ji išteka už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano, su juo kurį laiką gyvena Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Per vienerius metus išmokusi suomių kalbą dirba Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašo straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimsta duktė Adelė Veronika.

Beje, įdomią medžiagą apie R. Vanagaitės suomiškąjį gyvenimo periodą pateikia interneto portalas „Karštas komentaras“ (http://komentaras.lt/ka-ruta-vanagaite-papasakojo-kgb-agentui-skvorec/), esą vienas spec. tarnybos agentas, lankydamasis Suomijoje, buvo susitikęs su Rūta Vanagaite-Viman ir iš jos gavęs informacijos. „Karštas komentaras“ nurodo ir dokumentą, kuriuo remdamasis šitaip teigia.

Life is LIFE

1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui, R. Vanagaitė su dukra grįžta į Lietuvą ir tampa Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. O 1991 m. prasideda labiausiai R. Vanagaitę išgarsinęs tarptautinis teatro festivalis LIFE. LIFE, įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė, gyvavo iki 2001 m. Nuo pat pradžios iki 1998 m. jam vadovavo R. Vanagaitė, o nuo 1993 iki 1998 m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Už LIFE organizavimą 1993 m. R. Vanagaitė buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.

Skulptūrėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turbūt niekas neabejoja, kad būtent LIFE prikėlė teatrą Lietuvoje naujam gyvenimui, bet dėl festivalio žlugimo yra įvairių versijų. Viena jų – kad kalčiausias režisieriaus E. Nekrošiaus pasitraukimas. R. Vanagaitė viešai pareiškė, kad Nekrošius yra LIFE nuosavybė. Tačiau, kad nesijaustų kieno nors nuosavybe, režisierius pasitraukė į savąjį „Meno fortą“, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė“ tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kita versija – kad LIFE sau nuosprendį paskelbė 1998 m., kai žiūrovams buvo pateikta netradicinė, cirko ir akrobatikos elementų pilna programa, orientuota į platesnę publiką. Tais metais festivalis patyrė didelių nuostolių, o direktorė R. Vanagaitė pasitraukė iš savo pareigų, pareikšdama, kad Lietuvos publika nėra pakankamai supratinga ir išsilavinusi.

Politika ir verslas

Negalima sakyti, kad tolesniame gyvenimo kelyje R. Vanagaitė nusisuko nuo kultūros. Tačiau jos gyvenime gerokai padaugėjo politikos ir verslo. Pati R. Vanagaitė tai vadina posūkiu į visuomeninę veiklą. Ji VRK pateiktoje biografijoje giriasi dalyvavusi rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, du kartus dirbusi LR vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvusi premjero Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.

2001 m. R. Vanagaitė įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“. 2004-aisiais, Lietuvai vėluojant rengti paraišką Europos Komisijai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, tapo kūrybinės paraiškos rengimo grupės vadove, vėliau kurį laiką dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje VšĮ VEKS2009, tačiau 2006 m. vasarą šių pareigų atsisakė. Beje, VšĮ VEKS2009 veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutarimai. 2008 m. pabaigoje VšĮ VEKS2009 steigėjams nutarus, jog buvusi įstaigos taryba veikė netinkamai ir neskaidriai, taryba buvo perrinkta iš jos pašalinant tarybai vadovavusį Artūrą Zuoką ir buvusį kultūros viceministrą Gintarą Sodeiką. Na, o R. Vanagaitė 2006 m. rudenį įkūrė savo kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“.

R. Vanagaitė kėlė koją ir į politiką: 1999–2001 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė, Liberalų ir centro sąjungos narė. 2011–2015 m. R. Vanagaitė su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

2012 m. R. Vanagaitė mėgino patekti į Seimą. Ji tapo politinės partijos „Sąjunga Taip“ (lyderis – Artūras Zuokas) septintuoju numeriu sąraše, balotiravosi Justiniškių (Vilnius) vienmandatėje apygardoje. Tačiau nepateko į antrąjį turą, kuriame laimėjo konservatorius Paulius Saudargas.

Skandalingoji rašytoja

Nors R. Vanagaitė teigė anksčiau niekada savęs nemačiusi rašytojos vietoje, 2014 m. ji debiutavo su pirmąja knyga – „Pareigos metas“. Pasak aprašymo, tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.

Po metų R. Vanagaitė išleidžia knygą „Ne bobų vasara“, kurioje kalba apie laisvę būti savimi, šiuo atveju – būtent moterimi. 2016 m. – knygą apie vyro kūną ir sielą, skirtą moterims – „Jis“. Tačiau tais metais ji labiau pagarsėja kita knyga – „Mūsiškiai“. Pasak aprašymo, „… tai knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jau tada R. Vanagaitė susilaukė įtarimų, kad jos knygos esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Apie tai, kad toks įvykių pateikimas palankus nedraugiškai nusiteikusios šalies propagandai, tuomet dar nekalbėta. Tačiau prabilta šiemet, kai R. Vanagaitė pristatė naują knygą „Višta strimelės galva“. Autobiografinį kūrinį. Tiesa, paties kūrinio niekas nekritikavo, tačiau leidykla „Alma littera“ staigiai nutraukė R. Vanagaitės knygų prekybą reaguodama į knygos pristatymą palydėjusius skandalingus autorės pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Rašytoja tvirtino radusi duomenų, paneigiančių, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas. O viename renginyje Rusijoje ji pareiškusi (teigia, kad su sarkazmu), kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Vėliau R. Vanagaitė viešai atsiprašiusi. „Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikino R.Vanagaitė.

Ką gi, priešiškoms jėgoms R. Vanagaitės žodžiai vis dėlto tiko. Juk jie tokie parankūs prisimenant šiemet Rusijos propagandinės žiniasklaidos sukeltą šurmulį dėl NATO filmo apie pokario partizanus Baltijos šalyse.

Jei skandalingi R. Vanagaitės pareiškimai buvo skirti populiarumui ir visuomenės dėmesiui pelnyti – blogai. Jei vis dėlto R. Vanagaitė taip pasisakė šantažuojama arba inspiruojama kitos valstybės – dar blogiau. Bet gal yra trečias variantas, kurio dar nežinome. Viską dabar parodys laikas ir tolesni R. Vanagaitės veiksmai.

XXX

Rūta Vanagaitė. Biografija (pagal „Wikipedia“)

Gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose.

1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje.

1973–1978 m. Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) studijavo teatrologiją.

1976–1977 m. – Valstybinio jaunimo teatro Pedagoginės dalies vedėja.

1977–1983 m. – mėnesinio žurnalo „Kultūros barai“ teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja.

1983–1984 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ Teatro skyriaus vedėja.

1983 m. ištekėjo už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Vimano kurį laiką gyveno Ganoje (Vakarų Afrika), 1985–1989 m. – Helsinkyje (Suomija).

1985–1989 m. – Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekos asistentė.

1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą.

1989–1991 m. Valstybinio jaunimo teatro meno vadovė.

1991–1998 m. – teatro festivalio „LIFE“ sumanytoja ir direktorė.

1993 m. – Lietuvos metų moteris, už LIFE organizavimą;

1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono (g. 1949); išsituokusi.

1999 m.birželio–spalio mėn. ir 2000–2001 m. – ministro pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, 1999 m. – R. Pakso fondo steigėja.

1999–2001 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė. Liberalų ir centro sąjungos narė.

2001–2004 m. – viešųjų ryšių agentūros „Acta Publica“ vadovė. Televizijos koncerno „Grey Eminence Productions“ direktorė, laidų „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“ prodiuserė.

2003–2006 m. – dienraščio „Ekstra žinios“, dienraščio „L.T.“ leidėja.

2007–2008 m. – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vykdomoji direktorė.

Nuo 2008 m. – VšĮ „Vilko valia“ direktorė, programos „Aktyvi Europos atmintis“ istorinio projekto „Tremties diena“ sumanytoja. VšĮ „Vilniaus rotušė“ tarybos pirmininkė.

2011–2015 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

2012 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Seimą kaip „Sąjungos Taip“ kandidatė.

2014 m. pradėjo rašytojos karjerą su knyga „Pareigos metas“.

2016 m. – Niujorko Simono Wiesenthalio centro apdovanojimas už drąsą (už knygą „Mūsiškiai“ apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m.).

XXX

Bibliografija:

„Pareigos metas“. Vilnius : Alma littera, 2014, 300, [1] p.

„Ne bobų vasara“. Vilnius : Alma littera, 2015, 166, [1] p.

„Mūsiškiai“. Vilnius : Alma littera, 2016, 296, [6] p.

„Ne bobų reikalai“. Vilnius : Alma littera, [107] p. (sudarytoja)

„Jis“. Vilnius : Alma littera, 2016, 240 p.

„Višta strimelės galva“. Vilnius : Alma littera, 2017.

2017.11.14; 06:00

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02

Generalinėje prokuratūroje vykusioje spaudos konferencijoje (įrašas) pranešta apie baigtą ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus apygardos teismui perduotą nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prekyba poveikiu kaltinami Europos Parlamento narys Rolandas Paksas, vienos žiniasklaidos grupės vadovas G. V. ir verslininkas A. J. Z.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio skyriaus viršininkas Ramūnas Lukošius informavo apie tai, kad R. Paksui kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalį. Jis kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugpjūčio pabaigoje, būdamas politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, pasinaudodamas visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės institucijoms, jos valstybės tarnautojams tiesiogiai pažadėjo ir susitarė priimti 15 tūkst. eurų kyšį. Už tai jis, įtariama, pažadėjo paveikti valstybės institucijų tarnautojus, kad šie, vykdydami savo įgaliojimus, kuo skubiau, nesudarydami procedūrinių kliūčių, esant nustatytiems ir pašalintiems pažeidimams, atliktų vieno prekybos tinklo parduotuvės Prienuose statybos užbaigimo procedūras.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kyšį R. Paksui, veikdamas vieno prekybos tinklo bei vienos statybos kompanijos interesais, pasiūlė žiniasklaidos grupės vadovas G. V., kuriam kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalį.

R. Paksas, vykdydamas neteisėtą pažadą, 2015 m. rugsėjo pradžioje susitiko su tuometiniuaplinkos viceministru ir nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros skyriaus valstybės tarnautojai kuo skubiau pasirašytų vieno prekybos tinklo parduotuvės Prienuose Statybos užbaigimo aktą.

Šį nurodymą tą pačią dieną telefoninio pokalbio metu aplinkos viceministras perdavė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko pavaduotojui, kuris tai perdavė Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vadovei. Jau kitą dieną po R. Pakso ir aplinkos viceministro susitikimo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistai pasirašė pastato – prekybos centro Prienuose Statybos užbaigimo aktą. Tą pačią dieną aplinkos viceministras apie įvykdytą nurodymą informavo R. Paksą.

Taip pat Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų surinkti duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad G. V. susitarė priimti nuo 14 iki 43 tūkst. eurų vertės kyšį iš verslininko A. J. Z., veikusio Lietuvos atsinaujinančios energetikos ir aukštųjų technologijų įmonės vadovo interesais. G. V., įtariama, pažadėjo pasinaudoti savo poveikiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams, atlikusiems tyrimą dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, kad šie priimtų aukštųjų technologijų įmonės vadovui palankų sprendimą. Dėl šio epizodo G. V. pareikšti kaltinimai prekyba poveikiu pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalį.

Verslininkui A. J. Z. pareikšti kaltinimai prekyba poveikiu pagal Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalį. Jis, įtariama, pasiūlė ir susitarė duoti G. V. kyšį už Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų priimtą aukštųjų technologijų įmonės vadovui palankų sprendimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktą ikiteisminį tyrimą kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.

Asmuo, įvykdęs Baudžiamojo kodekso 226 str. 3 dalyje apibrėžtą nusikalstamą veiką gali būti nubaustas laisvės atėmimu iki septynerių metų, o įvykdęs Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 dalyje apibrėžtą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų.

Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bendras pranešimas

2017.09.13; 08:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėl apie partizanus. Niekaip nenurimsta „Obzor“, toliau piktinasi NATO filmuku apie miško brolius. Nežinia iš kur, bet portalas ištraukė, kad filmuko pasakotojas, 95 metų latvis Arvid Bluzmanis spėjo pabuvoti ir SS legionieriumi. Rimtokas kaltinimas, reiktų argumentuoti. Bet „Obzor“, pats sau prieštaraudamas, toliau rašo, kaip A. Bluzmanis ilgai ir laimingai nugyveno iki šių dienų, nekalintas ir nebaustas sovietų okupantų.

„Obzor“ pasakoja, kad, kai šis „trečiojo reicho“ laikų herojus prabyla apie rusų kareivių žudymą, jo akyse sužiba ugnelės. Esą, panašios degė iš Aušvico krosnyse, į kurias tūkstančiai būsimųjų „miško brolių“ siuntė žydų vaikučius. Na, ir dar krūva bjaurasčių rašo apie tai, kokie iš tiesų blogi buvo tie žaliukai.

Žodžiu, „Obzor“ teisus, NATO neteisus. Kategoriškai. Net nereikia įrodymų. Kita vertus, daugelį meninių kalbos figūrų šiame straipsnyje jau galima būtų pavadinti įžeidinėjimais. Ir neapykantos kurstymu.

Lietuvai – Bizantijos likimas. Toliau nerimsta ir Vilniaus miesto Tarybos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Romualda Poševeckaja, miklina plunksną „Obzor“ portale. Tema tokia nekaltutė – tarptautinė mokslinė konferencija „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos imperijos palikimas“. Organizuota Lietuvos graikų bendruomenės.

Taigi, R. Poševeckaja rašo, kad Bizantijos imperija žlugo dėl per didelės turčių ir skurstančiųjų atskirties, korumpuoto biurokratinio aparato, imperijos sostinės paniekos provincijoms ir pan. Problemų, kurios neaplenkė ir šių dienų Lietuvos. Esą būtent jas įvardija politologai ir ekonomistai kaip pagrindines šalies gyventojų pesimizmo, nusivylimo, alkoholizmo augimo ir savižudybių priežastis.

Skaitant politikės rašinį, susidaro įspūdis, kad sistemingai artėjame prie bizantiškojo žlungimo ir išnykimo. Nes valdžia bloga. Ne tik Lietuvos, turbūt ir Vilniaus. Bet pastarojoje dirba R. Poševeckaja, kuri, reiktų suprasti, yra gera. Tad gal viską sutvarkys. Jei Šimašius anksčiau neatleis už žodžio laisvę.

Nostalgija. Pasiėmęs pusšimčio metų senumo laikraščius „Sovetskaja Litva“, „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, „Obzor“ parengė faktų grandinėlę apie tai, kaip gerai gyvenome anais laikais, 1967-ųjų rugpjūtį. Kaip tiesiog klestėte klestėjo mūsų ekonomika.

Štai keletas dūsauti ir ašarą braukti priverčiančių prisiminimų. Prie Klaipėdos žvejybos uosto pradėtas statyti milžiniškas (6 tūkst. tonų talpos) žuvies šaldytuvas. Kapsuke eksploatacijai priduotas naujas daugiabutis – jau ketvirtas tais metais. Panevėžio autokompresorių gamyklos gaminiai tapo žinomi toli už Lietuvos ribų – Minsko, Gorkio, Briansko ir kt. automobilių gamyklose. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla džiaugiasi naujų darbuotojų papildymu – 24 elektromechanikos ir politechnikos technikumų absolventais.

Kai palygini su dabartimi – tiesiog klestėjome. Apie tai nerašo, bet galima įtarti, kad ir emigracija buvo artima nuliui, nes niekas nenorėjo bėgti iš tokios puikios šalies. Ir „Hiperbolė“ gražiai dainavo: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…

Įrankis. „Sputniknews.lt“ ir „Obzor.lt“ jau ne pirmą kartą stveria neblogą propagandos įrankį – Rolandą Paksą. Kuris šįkart kritikuoja Lietuvos valdžią, kad ji vadovaujasi ne žmonių interesais, o įtakingų Vakarų šalių nurodymais.

Ne kokiame leidinyje, o savo asmeninėje interneto svetainėje kritikuoja. Bet kai tampa šitaip perrašomas „Sputniknews“ ir „Obzor“ – atrodo, kad skundžia valdžią propagandinei žiniasklaidai. Ir toks vaizdas sudaromas, kad kalba tautos pamiltas lyderis, atskleidžiantis visą tiesą apie dabartinės valdžios supuvimą. Skaldyk ir valdyk, taip sakant.

Nekaltučiai mokymai. Sputniknews.lt rusakalbė versija primena apie rudenį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad–2017“ – kokie jie būsiantys nekalti ir skaidrūs. Pradeda nuo to, kad ispanų naikintuvai, išskridę iš Estijos perimti virš Baltijos rusų karo lėktuvų, pažeidė neutralios Suomijos valstybės sieną. Suprask, jau tie NATO… O dar rusus drįsta sienų pažeidimais kaltinti…

O mokymai „Zapad–2017“, pasak „Sputniknews“, būsią visai nekaltučiai, tik apaugę kažkokiais mitais. Portalas paneigia net penkis iš jų, ir gaunasi tiesiog pastoralinis vaizdelis. Pirma, „Zapad–2017“ nedemonstruoja Rusijos Federacijos pasirengimo karui su Vakarais. Antra, šie mokymai – visiškai skaidrūs. Trečia, jie nebus skaitlingesni už NATO mokymus. Ketvirta, Lietuvai nereikia sustiprinto kontingento šių mokymų metu. Ir penkta – rusų kariškiai po mokymų tikrai nepasiliks Baltarusijoje.

Lenkai nekenčia lietuvių. Rusijos propagandos ruporas Baltijos šalims „RuBaltic.ru“ visiškai atvirai kursto nesantaiką – publikuoja straipsnį pavadinimu „Lenkija demonstruoja neapykantą Lietuvos valstybei“.

Iš kur „RuBaltic“ ištraukė tokią naujieną? – Ogi primityviai sukergė dvi žinias, susijusias su Lietuva ir Lenkija – buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pasisakymus apie Lietuvą privačiame pokalbyje su buvusiu „Orlen“ direktoriumi, ir vieną iš pasiūlymų – lenkiškuose pasuose naudoti Aušros vartų atvaizdą (portalas pastarąją situaciją vadina skandalu ir teigia, kad už šį pasiūlymą balsavo dauguma lenkų).

Propagandistai kerta iš peties: „Lenkijos visuomenė ir politinė klasė demonstruoja tikrąjį santykį su Lietuva: po išsivadėjusiomis oficialiomis formuluotėmis ir europietišku politkorektiškumu slypi neapykanta lietuvių tautos ir valstybės projektui“. Hm. Tiems kantriems skaitytojams, kurie skaitys šią dezinformaciją toliau, taip ir nepavyks surasti, kaip ir kodėl pono Sikorskio frazės staiga tapo reprezentuojančios visos lenkų tautos nuomonę, arba kokio nors skaičiuko, kokio dydžio ta dauguma už Aušros vartus balsavusių lenkų, nes kitų šaltinių teigimu, šis paso variantas užima antrąją vietą.

Bet „RuBaltic“ daro išvadas ir be šių patikslinimų: „Skelbdami Aušros vartus Lenkijos nacionaliniu simboliu, vertu būti atvaizduotu pasuose, lenkai leidžia suprasti, kad kaip laikė, taip ir laiko Vilnių savu, lenkišku miestu. Ir niekada Vilnius, vienas iš svarbiausių Lenkijos istorijos ir kultūros centrų, jiems netaps lietuvišku Vilniumi.“

Ką gi, rusų propagandininkams iš šalies gal geriau matyti, kas darosi tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir ne mūsų reikalas, iš kur tekste atsiranda tie mistiniai „lenkai“, reprezentuojantys visos savo tautos valią. Ir šiaip „RuBaltic“ turbūt smagu ir naudinga, kai NATO šalys apsižodžiuoja tarpusavyje, ko gi čia ir nepatirštinus spalvų… Gal net pavyks šį tą išprovokuoti…

Pasiaukos dėl anūko. Jei nežinojote, kas iš tiesų šiuo metu dedasi Lietuvos politikos padangėje, jums puikiai paaiškins „RuBaltic“. Pasirodo, čia klesti toks „landsbergistų klanas“. Ir ne šiaip sau klesti, bet siekia, kad Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija.

Iš pirmo žvilgsnio, pasak „RuBaltic“, toks siekis atrodo savižudiškas, nes tai reikštų karjeros pabaigą absoliučiai Lietuvos politikų daugumai. Ir vis dėlto „landsbergistų“ planuose logikos yra: diskreditavę visą vyresnės kartos valdžią, jie atvertų kelią jauniems politikams, pirmiausia – TS-LKD lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Tiesa, pasak propagandinio portalo, gerai nebūtų ir Vytautui Landsbergiui. Bet „senelis senas, jam jas tas pats“. Pasiaukos dėl anūko. O štai Prezidentei ir kai kuriems kitiems lyderiams bus toli gražu ne tas pats…

Rusijos šnipas Latvijoje. „Vesti.lt“ rašo, kad Latvijoje teisiamas geležinkelininkas iš Jelgavos Aleksandras Krasnoperovas, kaltinamas šnipinėjimu Rusijai. Tačiau Latvijos žiniasklaida apie tai tyli, faktą savo feisbuko paskyroje aprašė tik Latvijos teisėsaugininkas Vladimiras Lindermanas.

Pasak p. Lindermano, kad žiniasklaida tyli – nieko keisto. Žurnalistai nekalti. Tiesiog Krasnoperovo gynyba laikosi taktikos neviešinti bylos. O gal viskas baigsis gerai ir Latvija atleis šnipui. „Žmonės katastrofiškai naivūs“, – rašo teisėsaugininkas.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.15; 06:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.

Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).

Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.

Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.

Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.  

Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…

Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.

Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.

Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?

Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.

D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!

Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.

Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.

„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.

„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.

„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.

„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.

Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.

Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.18; 03:30

Šiandien Europos Parlamento nariui Rolandui Paksui pareikšti įtarimai prekyba poveikiu (Baudžiamojo kodekso 226 str. 4 d.). Įtariamuoju R. Paksas buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje.

Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos atliekamame ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad R. Paksas, 2015 m. būdamas politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininku, pasinaudodamas visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės institucijoms, jos valstybės tarnautojams, savo naudai tiesiogiai pažadėjo ir susitarė priimti 15 tūkstančių eurų kyšį. Už tai jis, įtariama, pažadėjo paveikti valstybės institucijas, jų valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami savo įgaliojimus.

Europos Parlamento nariui R. Paksui pranešimas apie įtarimą įteiktas po to, kai Europos Parlamentas š. m. birželio mėnesį panaikino jo teisinę neliečiamybę Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymu.

Šiuo metu minimame ikiteisminiame tyrime pranešimai apie įtarimą įteikti dar dviem asmenims.

Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos informacija

2017.07.17; 16:50

Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 12-17 d.)

Seimo virtuvėlėje ir toliau kai kurie blynai panašūs į prisvilusius. Štai praeitą savaitę Seimo nariai panorėjo, kad jiems talkintų ne tik padėjėjai–sekretoriai, bet ir kur kas geriau mokami patarėjai. Ko gero, būrius bičiulių ir giminių patarėjais įdarbinę Seimo nariai susirūpino, kad be kvalifikuotos paramos negalės tinkamai atlikti pareigų, – spėjo „Lietuvos žinios“. 

Politinės korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsėsi manevrai kare dėl Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko posto: pasak „Lietuvos žinių“, Seimo valdančiųjų iniciatyva išplėsti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą gali paspęsti spąstus į rinkimų prievaizdus pretenduojančiam konservatoriui Viliui Semeškai. Esą Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, aktyviam kurorto opozicijos lyderiui gali iškilti dilema dėl karjeros. Pataisoje siūloma papildyti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą. Pataisą priėmus, į VRK negalėtų pretenduoti savivaldybių tarybų nariai. Neoficialiai užsimenama, kad nuostata taikoma specialiai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pasirinktam kandidatui V. Semeškai, rašė dienraštis.

Įvyko naujienų ir „valstiečių“ kovoje su opozicija dėl Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko posto. Netikėtas manevras – viltį šį postą gauti praradusi Dovilė Šakalienė nusprendė perbėgti pas liberalus. Pasak „Lietuvos ryto“, taip įvyko, kai Seimas nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių sumanytai Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kurios tikslas buvo pakeisti dabartinį jos vadovą konservatorių Mykolą Majauską. Vis dėlto dienraštis turi įtarimų, kad M. Majauską turėjo pakeisti ne D. Šakalienė, bet šioje komisijoje esantis Robertas Šarknickas arba Asta Kubilienė. Apmaudu.

Dar vienas daugiau graudus nei juokingas Seimo sumanymas: penki parlamentarai siūlo uždrausti mobiliaisiais šnekantiems ar net juos iš kišenės išsiėmusiems žmonėms žengti į pėsčiųjų perėją, jei telefonas neprijungtas prie laisvų rankų įrangos. Esą telefonas blaško pėsčiųjų dėmesį lygiai taip pat, kaip vairuotojų. Vienas iš pataisos rengėjų konservatorius Algis Strelčiūnas „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad policijos pajėgų užteks ir pėsčiųjų kontroliavimui.

Alkoholis. Vis dar nerimo aistros dėl alkoholio įstatymo pataisų – „Vakaro žinios“ ir toliau prikišinėjo neteisingus Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis apie lietuvių išgeriamą alkoholio kiekį. Juos pataisius per metus vienas 15 metų ir vyresnis mūsų šalies gyventojas išgeria nebe 18,2 litro gryno alkoholio, o 16,3 litro. Paskelbta PSO statistika mūsų iš pirmosios gėrikų vietos neišstūmė, tačiau skaičiai vis tiek rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje pastaruosius metus akivaizdžiai mažėja, teigė „Vakaro žinios“.

Labdara. Seimo Audito komitetas pateikė projektą, kuriam įsigaliojus nebeliktų labdaros ir paramos fondų su politikų pavardėmis, rašė „Vakaro žinios“. Tokie fondai yra politinė reklama už ne reklamai suaukotus pinigus, bei landa verslui neskaidriai remti įvairius veikėjus ir paskui reikalauti balsuoti taip, kaip reikia rėmėjams. Dienraščio teigimu, komiteto nariai ir neslėpė pataisas pasiūlę, kad nebevyktų, kas vyksta parlamentaro Gintaro Steponavičiaus labdaros fonde.

Kėvišiada. Radusi kaip, Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson galų gale atleido iš pareigų ilgametį Nacionalinio operos ir baleto direktorių Gintautą Kėvišą. Tuo pasipiktino „Lietuvos rytas“, o „Vakaro žinios“ gana logiškai pasvarstė, kad ministrė jau ir nebeturėjo kur trauktis, nes situacija galų gale peraugo į įsižeidusios moters ir įsižeidusio vyro mūšį.

Vyriausybės žygiai. Mūsų vyriausybė visai ne prieš Europos Tarybos planą, kuriame  siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas, rašė „Vakaro žinios“. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pripažino, kad tai būtų priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Tarsi tos prievartos mūsuose būtų dar per mažai.

Ministerijos taško pinigus – kiekvienam viceministrui ir ministerijos kancleriui kas mėnesį suteikiama po daugiau nei 400 eurų nuosavo automobilio, naudojamo tarnybinėms reikmėms, išlaikymui neatsiskaitytinai. Gali būti, kad jie tuos pinigus įsideda į kišenę, spėjo „Vakaro žinios“. Dienraščio teigimu, kompensacijos mokamos už tarnybinio automobilio panaudojimo faktą, bet ne pagal realų transporto priemonės panaudojimą, todėl užtenka nors kartą automobilį panaudoti tarnybos reikmėms, ir jau galima kreiptis dėl kompensacijos.

Prezidentės pranešimas. Ar tikrai Prezidentė taip jau barė Seimą ir „valstiečius“? „Vakaro žinios“ pasiūlė atkreipti dėmesį į metinio pranešimo toną: nepiktą, labiau pamokantį, be konkrečių pavardžių. Tai juk gana palanku valdantiesiems – pasak dienraščio, jų veiduose baimė dingo, tik kvailoki pasiaiškinimai rodė, kad šio vis dar nesuprantą valdantys Lietuvą.

Sąjūdis. Nostalgiškame Dovilo Petkaus straisnyje, kurį spausdino „Vakaro žinios“, teigta: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Nes Sąjūdis esąs būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva. Tačiau didelių vidinių pralaimėjimų jau yra ne vienas. Pirmiausia – kad nesugebėjome užauginti naujos patriotų kartos, o antra – kad oligarchinė sistema jau ketvirtį amžiaus sėkmingai laikosi: neleidžia nei įvesti progresinių mokesčių, nei kaip nors kitaip save apmokestinti.

Centukai. Vietoj to, kad apribotų atsiskaitymus grynaisiais pinigais, verčiau valdžia panaikintų smulkiausių nominalų centus, kaip kad jau beveik padarė olandai, suomiai, airiai, – svarstė „Vakaro žinios“. Bet greičiausiai politikų palaikymo sulaukia ne tai, kas žmonėms naudinga. Daug žmonių mėgsta taupyti grynaisiais, tad kam jiems drausti atsiskaityti sutaupytomis sumomis už vertingesnius pirkinius? „Vakaro žinios“ spėjo – tam, kad dalis pelno už sandorį atitektų bankams, kuriems politikai nuolat pataikauja. Matyt, yra priklausomi nuo jų – galbūt turi indėlių, tikisi paskolų lengvatinėmis sąlygomis ir pan.

Šeima. Tolerancija atidedama mažiausiai pusmečiui – „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad ketinimai įteisinti vyro ir moters, taip pat homoseksualių asmenų partnerystę atidedami. Po pusės metų Seimo atmesto projekto autorės Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorija Čmilytė–Nielsen ir Aušrinė Armonaitė galės jį teikti iš naujo. Pasak dienraščio, už partnerystę įteisinančias Civilinio kodekso pataisas vakar balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, susilaikė 20 politikų. Beje, Seimas net nesutiko, kad projektas būtų tobulinamas.

Siena. „Respublika“ pastebėjo, kad Lietuvos savo lėšomis pradėta stiprinti Europos Sąjungos išorinė siena – 2 m aukščio tvora su Rusijos Kaliningrado sritimi – mūsų valstybės biudžetui kainuos 3,6 mln. eurų. O kur kitų ES valstybių finansinis indėlis? – klausė „Respublika“. Negi Lietuva, būdama ES pasienio valstybe, tik savo pinigais turi užtikrinti ES išorinės sienos tvirtybę? Kadangi nelegalai į ES veržiasi ne Baltijos, bet Viduržemio jūra, vadinasi, ES pietinė siena vis dar kiaura. „Respublika svarstė, gal romioji Lietuva, norėdama įsiteikti ES vadovybei, galėtų kilniaširdiškai padovanoti 3,6 mln. eurų Graikijai ar Italijai.

Rolandas Paksas „Vakaro žiniose“ stebėjosi, kaip Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean–Claude Juncker) ir jo komisarams į galvas šovė mintis, kad už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį šalis turės sumokėti po 250 tūkst. eurų į Bendrijos iždą. Kodėl Europos Sąjungos vyriausiasis komisaras leidžia sau grasinamuoju tonu kalbėti apie suverenias valstybes? – klausė R. Paksas. Jo ironiškas pasiūlymas: gal Lietuva taip pat turėtų įvardinti sumas ir pateikti sąskaitas pagrindiniam globalistų štabui už šimtus tūkstančių emigravusių Tautos sūnų ir dukterų, kurie buvo priversti palikti savo Tėvynę dėl nedarbo, didžiulės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties?

Ryšys. Galų gale Seime ir Vyriausybėje atsiras bent jau geresnis keitimasis informacija. „Lietuvos žinios“ rašė, kad parlamento valdyba paprašė Vyriausybės apsvarstyti galimybę skirti ministrų kabineto atstovą ryšiams su Seimu. Dienraštis primena, kad ankstesnių kadencijų metu savo patikėtinius į Seimą siųsdavo ir premjeras, ir prezidentas. Parlamento vadovų prašymas Vyriausybei skirti atstovą ryšiams su Seimu išgirstas: Premjeras Saulius Skvernelis dalyvauti Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, komitetų posėdžiuose, kituose svarbiuose pasitarimuose siųs vieną savo patarėjų.

Atostogos. Atostogų nuotaikos pasiekė ir politiką – „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kaip šią vasarą ruošiasi ilsėtis Parlamentinių partijų lyderiai. Kaip jau įprasta, dauguma didžiųjų partijų vadovų žada atostogauti rugpjūtį, kai šalies politinis gyvenimas apmiršta. Jie džiaugiasi galėsiantys daugiau laiko skirti šeimai, tačiau per atostogas visiškai atitrūkti nuo aktualijų neketina. Dienraštis priminė, kad trys partiniai lyderiai, Seimo nariai, oficialių atostogų iš tiesų neturi, todėl poilsį derina su darbais, o norėdami kuriam laikui išvykti už Lietuvos ribų, apie savo planus privalo informuoti Seimo valdybą.

2017.06.19; 10:35

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis ketina vykti į Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto posėdį šio Komiteto kvietimu, kai tik bus suderinta tokio posėdžio data.

Kvietimas atvykti į Teisės reikalų komiteto posėdį buvo gautas šių metų vasario 20 d. Jame nurodyta, kad šiam Komitetui yra pavesta išnagrinėti Lietuvos Respublikos prokuratūros 2016 m. balandžio 13 d. prašymą atšaukti Europos Parlamento nario Rolando Pakso teisinį imunitetą ir pateikti išvadas.

Tuo tikslu Komitetas buvo surengęs du posėdžius. Atsižvelgdami į minimame generalinio prokuroro E. Pašilio rašte Europos Parlamento pirmininkui Martinui Schulzui išreikštą prokuratūros poziciją, prireikus pateikti išsamesnę informaciją ir paaiškinimus, Komiteto nariai nusprendė pasinaudoti šia galimybe ir pakvietė E. Pašilį atvykti ,,pasidalinti nuomonėmis apie šią bylą” posėdžio metu.

Teisės reikalų komiteto pirmininko P. Svoboda pasirašytame laiške generaliniam prokurorui E. Pašiliui taip pat pabrėžiama, kad šis „pasidalijimas nuomonėmis yra visiškai savanoriškas, jis vyktų už uždarų durų laikantis griežčiausio konfidencialumo“.

Šiuo metu Teisės reikalų komiteto posėdžio, kuriame dalyvautų generalinis prokuroras E. Pašilis, data dar nėra žinoma.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.

2017.03.08; 06:30

Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.

Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo be leidimo, kurio, kreipdamasis į prokuratūrą, prašė Europos Parlamento narys Rolandas Paksas.

R. Pakso pareiškime nurodyta, kad šių metų liepos 11 d. viename internetiniame portale buvo paskelbta publikacija, kurioje, pareiškėjo nuomone, buvo paviešinti Generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenys, manipuliuojama faktais, kurie neatitinka tikrovės, ir tuo šiurkščiai pažeidžiami esminiai baudžiamojo proceso principai – nekaltumo prezumpcijos, teisingo bylos nagrinėjimo bei kiti.

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamente išnagrinėjus R. Pakso pareiškimą, prie jo pridėtą publikacijos stenogramą bei pareiškimo nagrinėjimo metu surinktus duomenis, buvo padaryta išvada, kad minėtoje publikacijoje minimi duomenys, susiję su ikiteisminiame tyrime tiriamomis galimai įvykdytų korupcinių veikų aplinkybėmis, buvo pateikti generalinio prokuroro kreipimesi į Europos Parlamento pirmininką Martiną Schulzą dėl R. Pakso, kaip Europos Parlamento nario, teisinio imuniteto atšaukimo.

Minėtas prašymas Europos Parlamento pirmininkui buvo rengtas pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles ir jame buvo atskleista tiek ikiteisminio tyrimo duomenų, kiek ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras manė esant reikalinga ir leistina šio klausimo nagrinėjimui Europos Parlamente.

Kreipimesi į Europos Parlamentą nebuvo nustatyta jokių apribojimų dėl pateikiamų duomenų skelbtinumo, todėl nagrinėjamu atveju šios informacijos paskelbimas žiniasklaidoje negali būti vertinamas kaip neteisėtas neskelbtinų ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimas ir už jos paskelbimą baudžiamoji atsakomybė negali kilti.

Šį nutarimą pareiškėjas gali skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui per 7 dienas nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2016.07.23; 19:35

Lietuvos apeliaciniam teismui palikus galioti birželio 22 d. paskelbtą Vilniaus apygardos teismo nutartį, ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu ir jame pareikštų įtarimų G. V. ir A. J. Z. vyks tol, kol bus įvykdyti šio teismo nutartyje nurodyti reikalavimai, susiję su proceso dalyvių teisėmis apskųsti prokuroro sprendimus ikiteisminio tyrimo teisėjui. 

Law and Justice

Kaip buvo pranešta, ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo, kuriame įtarimai buvo pareikšti G. V. ir A. J. Z., o  teisinę neliečiamybę turintis Europos Parlamento narys Rolandas Paksas buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, šių metų balandžio 19 d. prokuroro nutarimu buvo išskirtas į du atskirus ikiteisminius tyrimus.

Šis sprendimas buvo pagrįstas tuo, kad neatskyrus šių tyrimų tektų neapibrėžtą laiką laukti, kol bus baigta R. Pakso atžvilgiu jau pradėta teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūra Europos Parlamente. Kol tai neįvyko, atlikti būtinus baudžiamojo persekiojimo veiksmus R. Pakso atžvilgiu ir baigti ikiteisminį tyrimą nėra galimybės.

Tyrimą kontroliavusio prokuroro manymu, taip laukiant būtų pažeistos kitų proceso dalyvių teisės į bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką bei nusižengta reikalavimui perduoti baudžiamąją bylą teismui nedelsiant, jei prokuroras mano, kad joje surinkta pakankamai duomenų įtariamojo kaltei įrodyti.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro vertinimu, atskirtame G. V. ir A. J. Z. atžvilgiu ikiteisminiame tyrime tokių duomenų pakanka ir byla galėtų būti nagrinėjama teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas savo sprendime konstatavo, kad esminis klausimas, dėl ko išsiskyrė kaltinimo bei gynybos pozicijos – minėtų ikiteisminių tyrimų išskyrimo pagrįstumas. Teismo vertinimu, šis ginčas, kaip ir visi kiti proceso dalyvių skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų, privalo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo turi būti priimtas galutinis procesinis sprendimas dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui. 

Per kiek dienų ar kitą terminą toks skundas ikiteisminio tyrimo teisėjui turėtų būti paduotas, nes teisės aktuose joks terminas nėra nurodytas, teismas nepasisakė.

Šis Lietuvos apeliacinis teismo sprendimas įsigaliojo po jo paskelbimo ir yra neskundžiamas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

2016.07.20; 06:38