Romualdas Ozolas

Studentiškos nuotraukos pasakoja

  Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu.  Kalbininkas  Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka…  Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti”.

                                                           ————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

                                    ————————————-

 Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu  buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus  spintos lentynoje.  Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

                                    ————————————

 Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas  knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

                                    ————————————-  

 Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

 Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys… 

                                    —————————————-

                         Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

                        Atėjęs ten iš Joninių nakties.

                        Dabar Tau visą amžinybės kelią

                        Ten atrastas paparčio žiedas švies.

 Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

 Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai),  “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

 Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

                                    ————————————

 Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

                                    ——————————————

 Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

 Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai” Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.

V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas

2009.11.26