Kuo nusikaltau broliams lenkams


Print

Rugpjūčio 25 dieną Kultūros ministerija Vilniuje surengė mokslinę – praktinę konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti”. Būčiau neteisus, jei šį renginį pavadinčiau tendencingu “nuo pradžios iki pabaigos”. Juk negalima paneigti, kad tądien kalbėjo ir keletas pranešėjų, kurie pateikė būtent lenkams nemalonių faktų, priekaištų, skaičių.

Pavyzdžiui, prof. hab. dr. Gediminas Merkys ilgokai vardino, kiek daug nepelnytų skriaudų patyrėme nuo lenkų tarpukario metais. O štai “Žinių radijo” laidos “Žiniasklaidos anatomija” vedėjas Vidmantas Valiušaitis pasakojo, kaip tada  Lietuvos valdžia nemokėjo bendrauti su mažlietuviais ir vokiečiais Klaipėdos krašte. Prof. dr. Antanas Kulakauskas, gilindamasis į Lietuvos – Lenkijos santykius, įdomiai  palietė suomių santykius su švedų ar laplandų tautinėmis mažumomis. Kultūrologas Darius Kuolys pateikė nerimą keliančių pavyzdžių, kaip iš buitinio lygmens lietuvių – lenkų konfliktas persimeta jau ir į intelektualų gretas.

Taigi buvo sudarytas įspūdis, jog Kultūros ministro Arūno Gelūno iškilmingai pasveikinta mokslinė – praktinė konferencija nuoširdžiai stengiasi suvokti, kodėl pašliję Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai.

Ir vis dėlto Kultūros ministro patarėjo Imano Meliano pirmininkautos konferencijos negalėčiau laikyti renginiu, kuriame nuoširdžiai ieškota atsakymo į klausimus dėl lietuvių ir lenkų broliavimosi keblumų. Įdėmiai išklausius pranešimus tapo akivaizdu, kam šis susibūrimas buvo naudingas. Dauguma konferencijos dalyvių siekė tik dar sykį parodyti, “kokie lietuviai neteisūs”, o “lenkai – pagrįstai pasipiktinę”. Žodžiu, pagrindinis konferencijos tikslas, mano supratimu, buvo ne tiesos paieškos, bet noras žūtbūt įrodyti, kad lietuviai yra netoliaregiški, kai priešgyniauja lenkų tautinės mažumos norams turėti raidę “w” ar lenkiškus gatvių užrašus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Jei konferencijos organizatoriai būtų nuoširdžiai norėję ieškoti išeičių iš tikrai pavojingai besiklostančios konfliktinės situacijos, savo poziciją išdėstyti būtų pakviestas ne tik visur suspėjantis, viską išmanantis prof. dr. Alfredas Bumblauskas (pranešimas “Lietuvos etninės įtampos kaip didžiųjų istorijos naratyvų priešpriešų išdava”), bet ir, pavyzdžiui, Kovo 11-osios Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas, savo knygoje “Suvokimai” (ir kitose) nemažai dėmesio skiriantis šimtmečių žalai, kurią Lietuvos valstybingumui padarė Lenkija. Jei Kultūros ministerijai labai nepatinka R.Ozolas, dėl pusiausvyros galėjo būti pakviestas, sakykim, Kovo 11-osios Akto signataras Vladas Terleckas, parašęs A.Bumblausko istorines koncepcijas griaunantį veikalą “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Jei Kultūros ministerijai ne prie širdies Vl.Terleckas, buvo galima pasitelkti parlamentarą tautininką Gintarą Songailą. Juk jis šiandien ypač daug dėmesio skiria Varšuvos – Vilniaus nesutarimų analizei.

Dar labiau nesuprantama, kodėl konferencijos organizatoriai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti buvusiam parlamentarui Ryšardui Maceikianecui, manančiam, jog Vilniaus krašto lenkų tautinei mažumai nereikalingi nei gatvių užrašai lenkų kalba, nei lenkiškos raidės pasuose. Jo žodžiais tariant, politiniai dalykai Vilniaus krašto lenkams mažiausiai rūpi, triukšmą kelti juos dirbtinai skatina tik Lenkų rinkimų akcijai vadovaujantis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. R.Maceikianecas – lenkas, iš Vilniaus krašto, šio regiono problemas vertina “ne iš nuogirdų”. Bet į konferenciją atvykusiam R.Maceikianecui prabilti nebuvo pasiūlyta. Šio renginio organizatoriams toks pašnekovas, matyt, būtų sumaišęs visas kortas

Vienas pagrindinių konferencijos moderatorių buvo Imantas Melianas (programoje pristatomas kaip Kultūros ministro patarėjas, Tautinių bendrijų tarybos prie LR Kultūros ministerijos koordinatorius ir etnologas), perskaitęs, mano supratimu, itin tendencingą ir paviršutinišką pranešimą. Jei reikėtų keliais žodžiais papasakoti, ką jis kalbėjo, galėčiau išryškinti du dominavusius teiginius. Visi, kurie nenori mylėti lenkų, yra pseuodoistorikai, nesugebantys arba nenorintys apimti istorijos mokslo kaip visumos, o tie, kurie mato Lietuvos išganymą tik drauystėse su Varšuva, yra profesionalūs istorikai, verti ir pagarbos, ir palaikymo. Antra, lietuviai nežino Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino kadaise išdėstytos koncepcijos: Rusijai, turinčiai imperinių tikslų, būtina bet kokia kaina kiršinti Lietuvą su Lenkija.

Žino, daug kartų girdėta, ką sako A.Duginas, tačiau tą turėtų žinoti ir Lenkija, jeigu ji neturi “imperinių tikslų”. Be abejo, šiandieniniame Lietuvos – Lenkijos duete Maskva griežia Stradivarijaus smuiku, gerai girdi kiekvieną falšą ir, pasitaikius progai, panaudoja jį savo reikmėms. Bet buvęs VSD darbuotojas I.Melianas turėtų pripažinti, kad Rusijos įtakos agentų, drumsčiančių vandenį, greičiausiai yra ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje. Tačiau visa kaltė verčiama vien lietuviams, lenkams – jokio priekaišto.

Konferencijoje jaučiausi nejaukiai, tarsi būčiau nusikaltęs Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai. Klausydamasis I.Meliano, A.Bumblausko ar D.Kuolio pranešimų taip ir nesupratau, kuo gi įskaudinau “brolius lenkus” (žurnalisto Vigrinijaus Savukyno, perskaičiusio pranešimą “Broliai virsta priešais: lietuvių ir lenkų nesusikalbėjimo priežastys”, terminas). Nejaugi mes, lietuviai, sulaužėme Suvalkų sutartis ir klastingai okupavome Lenkijos sostinę Varšuvą? O gal mes, lietuviai, tarpukario metais draudėme Varšuvoje lenkams kalbėti lenkiškai, atplėšėme nuo Lenkijos Seinus ir Punską? Kai kurie istorikai, filosofai mano, kad niekada mes lenkams nebuvome broliai, net Vytautas ir Jogaila – tik pusbroliai.

Vis dėlto tiems, kurie linkę be saiko pataikauti lenkams (o tokie konferencijoje dominavo), derėtų nepamiršti, kad Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška yra parašęs okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919 – 1928 metų dienoraštį – “Vilniaus Golgotą”. Darbo ir kančių metai, prie kurių reikia pridėti dar vieną dešimtmetį! Argi normalu, kad “broliams lenkams” tie dešimtmečiai tarsi neegzistuoja, nereikia dėl jų nei raudonuoti, nei atsiprašyti, o “broliai lietuviai”, susirinkę į konferenciją, mušasi į krūtinę – “Esu kaltas, esu labai kaltas”. Jūs labai blogos nuomonės apie Lenkiją, jeigu manote, kad su visais jos reikalavimais, kokie absurdiški jie bebūtų, turime sutikti. O jeigu nesutiksime? Susilauksime ultimatumo, kaip 1938-aisiais? Sutraiškys, nes yra daug kartų galingesnė, klastingesnė? Jeigu taip, esate labai blogos nuomonės apie Lenkiją, Europos Sąjungos narę. Aš esu geresnės: nesutraiškys, ne tie laikai.

Ne, senų žaizdų aitrinti nereikia, kai skriaudėjas bent kiek dėl jų gailisi. Bet juk nesigaili, juk įžūliai kimba į atlapus, kaltina nebūtais dalykais. O mes vis žemiau lenkiamės: štai jums lenkiškos mokyklos, kokių niekur pasaulyje nėra, štai universitetas, laikraščiai, radijo ir televizijos laidos, štai jums jūsų raidė “W”, lenkiškos gatvių lentelės, kurių joks teismas nepajėgia nukabinti. Dalindami privilegijas praradome bet kokį saiką. Niekur kitur pasaulyje lenkų tautinė mažuma neturi tokių puikių sąlygų puoselėti savo tautiškumą, kaip Lietuvoje, niekur kitur pasaulyje Lenkija taip nenurodinėja nepriklausomai valstybei, kaip Lietuvai.

Nereikalaujame adekvačių teisių Seinuose ir Punske gyvenantiems lietuviams. Nereikia meluoti, esą ten lietuviams gyvenimas labai saldus. Nereikia apsimesti, jog nematome tikrųjų Varšuvos kėslų – Seinų ir Punsko lietuvius ilgainiui sulenkinti.  Lietuvos šviesuolio, patrioto Jono Juravičiaus dėka ne sykį lankiausi Punske ir Seinuose, kaip žurnalistas esu kalbinęs dešimtis žmonių, todėl netikiu, esą Varšuva nesistengia Seinus ir Punską paversti dar lenkiškesniais miestais.

Istorikas A.Bumblauskas konferencijos dalyvių dėmesiui pateikė savo sudarytą lentelę, kurioje iliustravo, kaip istorinius įvykius klaidingai traktuoja, jo manymu, vadinamieji Lietuvos patriotai, ir kaip – vadinamieji kosmopolitai. Istorikas pastebėjo, kad rusų okupacijas lietuviai priimdavo maloniau, nei draugystę su Lenkija. Tai gal todėl, kad literatūros “klasikas” mus guodė: “Nesisielokit, broliai, mus priglaus motina Rusija”. Istorijos “klasikas” mums bando įpiršti: nesisielokit, broliai, nuo rusų mus apgins Lenkija. Geriau būtų, kad patys apsigintume, juo labiau, kad taip elgtis neseniai mus ragino net pats R.Sikorskis. O draugystė su Lenkija visada būdavo  klastinga ir nenuoširdi. Lietuviai pagrįstai bijojo lenkiškos įtakos. Ir polonizacija, ir rusifikacija buvo vienodai pavojingos. Lietuviams ne vieną šimtmetį teko laviruoti tarp dviejų blogybių.

Istorikui A.Bumblauskui derėtų braižyti visai kitokio pobūdžio palyginamąsias lenteles. Pavyzdžiui, kokių skriaudų lenkai per pastaruosius keletą šimtmečių yra patyrę iš lietuvių ir kiek kartų lietuviai kruvinomis ašaromis verkė dėl lenkų klastų, netesėtų pažadų, sulaužytų susitarimų. Iškalbinga tai būtų lentelė. Beje, tokia “lentele”, kiek girdėjau, galima laikyti vos ne tūkstančio puslapių dvitomį “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai”. Tos knygos dar neskaičiau, bet būtinai perskaitysiu ir neapsimesiu, kad jos nėra, kaip tą daro minėtos labai tendencingos konferencijos organizatoriai.

Nereikia sakyti, kad tik užsispyrę lietuviai nemoka bendrauti su lenkais. Prisiminkime sudėtingą, netekčių kupiną Ukrainos istoriją. Ypač tarpukario laikotarpį, kai Lenkija buvo okupavusi ženklią Ukrainos dalį. O gal istorikui A.Bumblauskui nežinoma, kaip ukrainiečių patriotai, vedami pulkininko Jehven Konovaleco, priešinosi polonizacijai? Lenkų valdžia to meto ukrainiečių patriotams buvo taip įkyrėjusi, kad šie net teroro aktus rengė prieš aukšto rango lenkų kariškius ir politikus. Tad į konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampos neutralizuoti” derėjo pasikviesti bent vieną Ukrainos istoriką, kuris būtų išdėstęs savo unikalų, mažai Lietuvoje žinomą požiūrį į tikrąsias lenkų – ukrainiečių nesutarimų priežastis.

Neseniai Seime buvo surengta mokslinė – pažintinė konferencija, skirta ukrainiečio J.Konovaleco 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Nustebau, mat ukrainietiškame renginyje nemačiau nė vieno istoriko, Kultūros ministerijos konferencijoje mums bandžiusio įpiršti nepilnavertiškumo kompleksą: esame kietakakčiai, nes niekaip nepajėgiame rasti bendros kalbos su lenkais. Ukrainiečių kariškį ir politiką J.Konovalecą šiandien prisiminiau norėdamas pajuokauti: ukrainiečiai irgi primityvi tauta, nes taip pat nepajėgi draugiškai bičiuliautis su Lenkija?

Suprantu, kodėl, pasirašydama tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutartis, Lietuvos pusė taktiškai nekėlė Vilniaus okupacijos pripažinimo skaudulių. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mūsų kaip ir lenkų laisvė buvo itin trapi. Derėjo kuo greičiau užmegsti bent minimalius tarpusavio santykius. Bet dabar, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, Lenkija pati galėtų susiprasti, jog nėra ištarusi būtino žodžio – “atsiprašome”. Nepanašu, kad bent jau artimiausiu metu šis žodis būtų ištartas. Todėl negalima norėti, kad visi lietuviai Lenkiją laikytų patikimu partneriu, o lenkus – broliais, kaip to pageidautų žurnalistas V.Savukynas.

Kol Varšuva apsimeta, jog dėl visų nesusipratimų kalti vien lietuviai, broliais geriau vadinkime vien latvius. Latviai niekad iš mūsų nebuvo atėmę sostinės ir niekad mūsų nevertė kalbėti latviškai. Ir nėra nušovę nė vieno lietuvio už tai, kad jis kalba gimtąja kalba. Latviai mums būtų broliai net jeigu elgtųsi nebroliškai, juk taip neretai pasitaiko. Rusai ir lenkai labiau broliai, nors ir riejasi, nes vienas už kitą nori būti vyresnis. Gal dabartinė Lenkijos valdžia nusprendė, kad atėjo metas susitaikyti su tikruoju broliu engto ir niekinto brolio lietuvio nenaudai? Nes sunku patikėti, kad jie nesupranta, kam naudinga dabartinė gatvių lentelių ir dvigubos “v” politika, nenoras mokyti Lietuvos lenkų lietuvių kalbos. Žinoma, oponentai gali pateikti kai kurių faktų, kuriuos būtų galima traktuoti kaip Lenkijos pastangas puoselėti tai, “kas mus jungia, o ne tai, kas skiria”.

Štai neseniai vienam Lietuvos krašto apsaugos pareigūnui buvo iškilmingai įteiktas Lenkijos medalis “Už ypatingus nuopelnus kultūrai”. Medalį įteikė Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis. Oficiali medalio įteikimo priežastis – padėka už bendrai organizuotas Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Tikiu, KAM pareigūnas padarė viską, kad mūsų tautos taptų bent šiek tiek artimesnės ir draugiškesnės. Tačiau kartais medaliai ir ordinai kabinami avansu, siekiant užčiaupti burną, užkimšti ausis, užrišti akis, kad ordininkas negirdėtų ir nematytų, kas dedasi čia pat, jo kieme. Juk jau turime taip apdovanotų istorikų, kalbininkų. Bizūno ir meduolio politika veiksminga.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2011.08.29


Prisijunkite prie diskusijos