Rusijos ambasada Prahoje neturi nieko bendra su Čekijos pareigūnų išaiškintu neva Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbusių agentų tinklu. Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojai.
„Tai visiškai neatitinka tikrovės, – tvirtino jie. – Ambasada neturi nieko bendra su kažkokiu agentų tinklu“.
Anksčiau pirmadienį Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka per konferenciją saugumo klausimais šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę. Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
Ketvirtadienį Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis rengia piketą prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje. Piketo tikslas – priminti, kad Rusijoje gegužės 9 dieną minima Pergalės diena Lietuvai tėra dar vienos okupacijos pradžia. Taip pat piketo metu bus reikalaujama Rusijos išduoti Sausio 13-osios bylos nuteistuosius, nutraukti dalies Ukrainos ir Gruzijos žemių okupaciją.
Seimo nario L. Kasčiūno teigimu, piketu bus siekiama pabrėžti, kad gegužės 9-oji nėra pergalės diena, o tik dar viena okupacijos pradžia Lietuvai.
„Iš esmės teiginys yra paprastas, kad tai nėra jokia pergalės diena, tai yra tik tai dar vienos okupacijos pradžia Lietuvai, okupacijos kuri tęsiasi apie 50 metų“, – sakė L. Kasčiūnas
Pasak L. Kasčiūno, piketo metu taip pat bus Rusijos reikalaujama išduoti Sausio 13-osios bylos nuteistuosius.
„Kalbėsime ir apie Sausio 13-osios bylos nuteistuosius, kaltus žmonės, kuriuos dabar Rusija slepia ir jų neišduoda Lietuvai“, – teigė L. Kasčiūnas. Pasak jo, Lietuva, aktyviau turėtų kelti Sausio 13-osios bylos klausimą.
Rusijoje ir rusų bendruomenėse gegužės 9-ąją minima pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena. Tuo tarpu Europa Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini diena anksčiau, gegužės 8-ąją.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuva liko ją okupavusios ir represijas prieš taikius gyventojus vykdžiusios Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Lietuvos sprendimas uždrausti garsiam rusų atlikėjui Grigorijui Lepsui atvykti į šalį esą yra absurdiškas, o toks žingsnis neva yra skatinamas tų, kuriems dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai atrodo ir nenaudingi, ir nereikalingi, mano Rusijos atstovai.
Rusijos ambasados Lietuvoje interneto svetainėje paskelbtame komentare teigiama, kad G. Lepso įtraukimas į „juodąjį sąrašą“ yra absurdiškas, o šio sprendimo iniciatoriai neva „dar ne kartą prisimins G. Lepsą“.
„Mes jau komentavome šį absurdišką sprendimą, bet mūsų, deja, neišgirdo. Nenustebtume, jei eilinio draudimo iniciatoriai dar ne kartą prisimins G. Lepsą“, – sakoma ambasados komentare.
Šeštadienį G. Lepso įtraukimą į „juodąjį sąrašą“ pakomentavo ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovė Marija Zacharova. Radijo „Echo Moskvy“ eteryje ji sakė esanti nustebinta „principingumu šalies, kuri suteikė prieglobstį ekstremistams“.
„Esu nustebinta principingumu šalies, kuri suteikė prieglobstį ekstremistams. Draudimas atvykti į Lietuvą Grigorijui Lepsui – eilinis šalies valdžios žingsnis, kuris buvo skatintas tų, kuriems dvišalių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos vystymasis atrodo ir nenaudingas, ir nereikalingas“, – pareiškė M. Zacharova.
Praeitą savaitę paaiškėjo, kad garsus rusų atlikėjas G. Lepsas į Lietuvą atvykti nebegalės – nuo antradienio Vidaus reikalų ministerija įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ pagal Užsienio reikalų ministerijos kreipimąsi.
Dar visai neseniai Lietuvoje viešėjęs atlikėjas, teigiama, turi ryšių su nusikalstamu pasauliu.
Pagal 2017 metais Seimo priimtą Magnickio įstatymą, į šalį draudžiama atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais. Lietuva buvo ketvirtoji valstybė, priėmusi šį sprendimą.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienį Ukrainos sostinėje Kijeve buvo atidarytas skveras, pavadintas prieš kelerius metus nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo vardu, praneša portalas „telegraf.com.ua“.
Ceremonijoje dalyvavo Kijevo meras Vitalijus Klyčko ir velionio duktė Žana. Skveras yra netoli Rusijos ambasados – Surikovo gatvės ir Oro laivyno prospekto kampe.
Sprendimą suteikti skverui B. Nemcovo vardą Kijevo miesto taryba priėmė dar praėjusių metų lapkričio 15 d.
Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.
2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apdovanojo B. Nemcovą po mirties Laisvės ordinu.
Sulaikius spėjamą Rusijos šnipą, Norvegijos parlamento pastate ieškota pasiklausymo įrangos. 51-erių vyras dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Stortinge (parlamente), kurioje, be kita ko, buvo kalbama apie duomenų ir informacijos skaitmeninimą.
Pasak parlamento darbuotojų, vyras elgėsi įtartinai. Saugumo tarnyba PST internetiniam laikraščiui „Aldrimer“ patvirtino, jog norima išsiaiškinti, ar vyras nemėgino įsilaužti į parlamentarų ar kitų konferencijos dalyvių mobiliuosius telefonus.
Rusas buvo sulaikytas penktadienį prieš pat išvykimą iš Oslo oro uosto. Šeštadienio rytą teismas leido jį suimti dviem savaitėms. Vyro advokatė šį sprendimą apskundė. Jos klientas turi paaiškinimą viskam, sakė ji agentūrai NTB. Rusijos ambasada Osle kaltinimus pavadino absurdiškais ir sukurptais.
Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienio pavakare sostinės Latvių gatvėje atidarytas Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą.
Lietuvos politikai Boriso Nemcovo skvero atidarymo iškilmėse sakė, jog tikisi, kad ateis diena, kai Rusija pradės gerbti žmogaus laisves, teises ir demokratiją. Pasak jų, skveras taip pat yra padėka Rusijos piliečiams, kurie palaikė nepriklausomos Lietuvos idėją.
Profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad nuo šiol B. Nemcovą atsiminsime dar dažniau, atidengę jo vardu prieš Rusijos ambasadą esantį skverą. Anot jo, B. Nemcovas tikėjo kitokia Rusija, kuri gali būti taiki Lietuvos kaimynė. „Tikėjo, kad Rusija kurs dvasinį gėrį, ne tik pilnesnę piniginę, apie ką daug kas galvoja ir daugiau nieko. Dvasinį gėrį savo žmonėms ir skleis taiką santykiuose su kaimynais. Nors patį B. Nemcovą nužudė valdantis nežmoniškumas, bet jo tikėjimas duoda vaisių“, – teigė V. Landsbergis.
V. Landsbergis šiandienos Rusijos valdžią palygino su totalitariniais dvidešimtojo amžiaus Vokietijos bei Sovietų Rusijos politiniais režimais. Tačiau, pasak jo, mąstantys Rusijos piliečiai jau ruošiasi demokratiškesnei valstybei po V. Putino.
„Mąstantys Rusijos žmonės jau mąsto, kokia bus Rusija po V. Putino. Formuojasi vaisinga geros valios žmonių ideologija – Rusija po V. Putino. Arba poputininė Rusija, jeigu šiandien gimtų toks judėjimas. Ir aš manau jis gimsta, aš girdžiu, kaip bendrauja Rusijos kultūrinė opozicija, kad reikia rengtis būsimai Rusijai po V. Putino, nes ji tikrai bus kitokia. Kai kas sako, kad ji gali būti dar blogesnė, bet manykim, kad ne. Nei po Stalino, nei po Hitlerio neatėjo blogesnė Rusija ar blogesnė Vokietija. Tai tas kvietimas rengtis yra teisingas, ir tegul šis skveras tampa plačiai žinomas ir patrauklus, tegul būna aišku, kad čia renkasi žmonės, kurie yra už taiką, už Rusiją po V. Putino“, – teigė profesorius.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius pažymėjo, kad skvero įkurdinimas prieš Rusijos ambasadą yra neatsitiktinis. Pasak mero, turi ateiti ta diena, kai Rusija priims šį skverą ne kaip provokaciją, bet kaip pagarbos ženklą žmogaus laisvėms, teisėms bei demokratijai.
Vladimiras Putinas nužudė mūsų draugą. Taip skelbia šis plakatas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Iš tiesų šito skvero pavadinimas Boriso Nemcovo vardu, aišku, kad yra žinia. Tikrai neatsitiktinai šitas skveras yra prieš Rusijos ambasadą, neatsitiktinai yra B. Nemcovo vardas ir tai yra dėl keleto labai svarbių priežasčių. Tai – pati B. Nemcovo asmenybė. Jis buvo Lietuvos draugas, palaikytojas. Lietuva jautė su juo partnerystę. Jis buvo kovotojas už taiką, demokratiją, laisvę, žmogaus teises. Šis skveras yra ne tik B. Nemcovo skveras, bet tai demokratijos ir taikos skveras, demokratijos gynėjų Rusijoje skveras. Aš tikiu, kad tie žmonės, kurie kovoja už demokratiškesnę Rusiją, vieną dieną laimės. Ateis ta žinia, kai Rusijos ambasada priims tą skverą ne kaip provokaciją, o kaip aiškią žinią bei pagarbos ženklą, ir jie galės didžiuotis, kad ambasada yra įsikūrusi prie tokio politinio veikėjo skvero“, – sakė Vilniaus meras.
Pasak užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, B. Nemcovo skveras įgavo ne tik moralinę, bet ir politinę reikšmę. Anot jo, tai yra Lietuvos padėka Rusijos piliečiams, kurie palaikė nepriklausomos Lietuvos idėją, kurie po 1991 metų sausio 13-osios išėjo į gatves palaikyti Lietuvos. „Apie B. Nemcovą kalbame kaip apie laisvės, kovos ir tiesos simbolį. Mes, įamžindami šį žmogų, kartu padėkojame ir Rusijos demokratams, kuriuos per retai prisimename, ir tikrai padėkoti už jų paramą Lietuvos nepriklausomybei, už tas demonstracijas bei eitynes Sankt Peterburge, Maskvoje, kas buvo nepaprastai mums svarbu savo laiku“, – žurnalistams sakė L. Linkevičius.
Boriso Nemcovo duktė Žana Nemcova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-ąją Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Atidarymo iškilmėse dalyvavo Vilniaus meras R. Šimašius, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, prof. V. Landsbergis, B. Nemcovo artimieji ir bendražygiai: dukra Žana Nemcova, politikas Vladimiras Kara-Murza, Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskis.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienio pavakare sostinės Latvių gatvėje atidaromas Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos.
„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje“, – sako meras.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Meras buvo susitikęs su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – sakė B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-ąją Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Skveras prie Rusijos ambasadą pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Atidarymo iškilmėse dalyvaus Vilniaus meras R. Šimašius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, prof. Vytautas Landsbergis, B. Nemcovo artimieji ir bendražygiai: dukra Žana Nemcova, politikas Vladimiras Kara-Murza, Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskis.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Redakcija / Ouest-France
Politiniai pabėgėliai išvažiuoja iš Rusijos į Baltijos šalis. Juos ten pasirengusi priimti ne tik rusakalbė bendruomenė, bet ir valstybė. Lietuvai tai būdas palaikyti rusų pilietinę bendruomenę Kremliaus akyse, sakoma Ouest-France redakciniame straipsnyje.
41-rių Jevgenijus Titovas yra vienas iš vis skaitlingesnių Rusijos piliečių, kurie stengiasi gauti politinį prieglobstį Lietuvoje, kuri anksčiau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o vėliau tapo ryžtinga ir provakarietiška ES ir NATO narė, atvirai kritiškai nusiteikusi Krymo atžvilgiu, rašo straipsnio autoriai.
„Kai aš atlikau žurnalistinį tyrimą apie (Rusijos pastatytą) Krymo tiltą, mano draugai gavo laiškelį, kad aš nužudytas“, – pasakoja Jevgenijus Titovas Vilniuje.
Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.
Gavęs draugo patarimą, jis 2016 metais atvažiavo į Lietuvą po to, kai sulaukė daugiau grasinimų mirtimi už savo straipsnius apie korupciją, susijusią su to tilto, jungiančio Krymą su Rusija, statyba. Liepos mėnesį „Novaja gazeta“ žurnalistas gavo ten politinio pabėgėlio statusą, sakoma straipsnyje.
32-jų metų Vsevolodas Černozubas vienas iš pirmųjų atvyko į Lietuvą 2013 metų gruody, rašo redakcija. Opozicinės partijos „Solidarnost“ vadovybės narys nusprendė išvažiuoti dėl šiurkščių represijų, prasidėjusių po masinių protestų prieš Vladimiro Putino iškėlimą trečiam prezidento mandatui 2012 metų gegužės mėnesį.
Lietuva atvirai remia rusų opoziciją ir priima disidentus. „Vienas iš principų mūsų santykiuose su Rusija – remti pilietinę visuomenę“, – pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Nuo 2013 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija kiekvieną pavasarį rengia forumą Rusijos opozicijai. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, laikomas vienu iš aršiausių Kremliaus kritikų, irgi ten organizuoja forumą žmogaus teisių tema, rašo redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sulaukus Lietuvos parlamento paramos, disidentams pavyko skverą priešais Rusijos ambasadą Vilniuje pervardyti 2015 metų vasario 27 dieną nužudyto rusų opozicijos lyderio vardu, – dabar skveras vadinasi „Boriso Nemcovo aikštė“, praneša redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien Jevgenijus Titovas dirba labai populiaraus trijose Baltijos šalyse naujienų portalo Delfi rusiškoje tarnyboje. Vsevolodas Černozubas kartu su draugais įkūrė saitą Russia tomorrow („Rusija rytoj“), ironizuodamas Rusijos valstybinį kanalą RT, anksčiau žinomą kaip Russia Today („Rusija šiandien“), sakoma straipsnyje.
Disidentai bendradarbiauja ir su rusakalbe bendruomene, kuri kartais gina Kremliaus poziciją. Ši bendruomenė sudaro 6% tos mažos Baltijos valstybės su 2,9 mln. gyventojų, pažymi straipsnio autoriai. „Keista, bet tie žmonės, čia gyvenantys dar nuo sovietinių laikų, kartais didesni Putino šalininkai, nei patys Rusijos piliečiai“, – apgailestaudamas sako Vsevolodas Černozubas.
Krymo aneksija iš Ukrainos pažadino trijų Baltijos valstybių, nutraukusių ryšius su Sovietų Sąjunga 1991 metais, gyventojų nuogąstavimus dėl galimos naujos agresijos, pažymi Ouest-France. Ir „lietuvių baimės visiškai pagrįstos“, primygtinai tvirtina Vsevolodas Černozubas.
Skveras prie Rusijos ambasados bus pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė iniciatyvai, kad Vilniuje atsirastų Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą Vilniuje.
„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje. Taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Prieš porą mėnesių meras susitiko su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.
„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – Tarybos salėje kalbėjo B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-osios Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir palaikė buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Reaguodamos į buvusio dvigubo Rusijos agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje, 14 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių išsiųs Rusijos diplomatus, pirmadienį sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas.
„Neatmestina, kad ateinančiomis dienomis ir savaitėmis bus imtasi papildomų priemonių, įskaitant tolesnius (pareigūnų) išsiuntimus iš bendros ES sistemos“, – pridūrė D. Tuskas.
Koordinuotų veiksmų Bendrijos narės ėmėsi po to, kai ketvirtadienį išplatintame pareiškime informavo sutinkančios su Didžiosios Britanijos vertinimu, kad „labai tikėtina, jog (už Sergejaus Skripalio apnuodijimą) atsakinga Rusijos Federacija ir kad tam nėra jokio kito įtikinamo paaiškinimo“.
XXX
Pavyzdžiui, Vokietija planuoja išsiųsti keturis Rusijos diplomatus. Tai pirmadienį pranešė laikraštis „Süddeutsche Zeitung“. „Vokietija po Didžiosios Britanijos išsiųs Rusijos diplomatus dėl cheminės atakos prieš Sergejų Skripalį Solsberyje“, – rašo leidinys, remdamasis savo šaltiniais.
Anksčiau apie 20 Europos Sąjungos šalių paskelbė ketinančios pirmadienį išsiųsti Rusijos diplomatus dėl buvusio GRU karininko S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje.
XXX
Prancūzija dėl incidento Didžiosios Britanijos Solsberio mieste išsiunčia iš šalies keturis Rusijos diplomatus. Tai pirmadienį pranešė „Reuters“, remdamasi šaltiniu diplomatų sluoksniuose.
XXX
Latvija išsiunčia iš šalies vieną Rusijos ambasados Rygoje darbuotoją ir vieną aviacijos bendrovės „Aeroflot“ darbuotoją. Tai pirmadienį per spaudos konferenciją pranešė Rusijos ambasadorius Latvijoje Jevgenijus Lukjanovas.
Prieš tai J. Lukjanovas apsilankė Latvijos užsienio reikalų ministerijoje, kur jis buvo iškviestas.
„Svarbiausia mano vizito į Latvijos URM tema ir dingstis buvo ministerijos sprendimas dėl veiklos, nesuderinamos su diplomato statusu, paskelbti nepageidaujamu asmeniu vieną Rusijos ambasados Latvijoje darbuotoją. Jam nurodyta per septynias dienas palikti Latvijos teritoriją.
Mes taip pat sužinojome, jog šiandien gautas pranešimas, kad Latvijos teritoriją turi palikti „Aeroflot“ atstovas šioje šalyje. Per kiek laiko jis turi tai padaryti, nebuvo paskelbta“, – sakė Rusijos ambasadorius.
XXX
Estijos užsienio reikalų ministras Svenas Mikseris pirmadienį per spaudos konferenciją pareiškė, jog Estija davė nurodymą per savaitę palikti šalį Rusijos ambasados Taline karo atašė. Išsiuntimo priežastis – diplomatui nederama veikla, praneša portalas ERR.
Apie savo planus Estijos URM anksčiau informavo Rusijos ambasadorių Taline Aleksandrą Petrovą.
Rusijos ambasados Estijoje tinklalapio duomenimis, karo atašė yra Olegas Afanasjevas.
Pasak ERR, atsakydama į tai Rusija veikiausiai išsiųs Estijos ambasados Maskvoje karo atašė pulkininką Toomą Pedą. Kaip anksčiau sakė A. Petrovas, atsakomųjų Maskvos žingsnių nereikės ilgai laukti.
XXX
„Solidarizuodamasi su Didžiąja Britanija, Lenkija nusprendė paskelbti nepageidaujamais asmenimis keturis Rusijos diplomatus“, – pareiškė pirmadienį Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.
XXX
Oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova savo feisbuke pavadino planuojamą Rusijos diplomatų išsiuntimą iš ES šalių „ištikimų valdinių elgesiu“.
XXX
Kovo 4 d. buvęs GRU pulkininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo paveikti nervus paralyžiuojančios medžiagos. Jie buvo rasti be sąmonės Solsberio mieste, kuris yra už 140 kilometrų nuo Londono. Dabar jie abu yra ligoninėje, jų būklė kritinė.
Argentinos saugumo ministerija praneša užkirtusi kelią sąmokslui pasinaudoti Rusijos ambasados diplomatine kurjerio tarnyba ir į Europą neteisėtai įvežti kelis šimtus kilogramų kokaino, praneša BBC.
Policija ambasados priestate buvusiame diplomatiniame bagaže rado bemaž 400 kilogramų kokaino ir jį konfiskavo. Apie diplomatinėje atstovybėje rastus narkotikus pareigūnus 2016-ųjų gruodį informavo Rusijos ambasadorius.
Tuomet pareigūnai surengė specialią operaciją, kurios metu narkotikus pakeitė miltais ir prie paketo pritaisė sekimo įtaisų. Tai atvedė prie dviejų įtariamųjų Argentinoje ir trijų Rusijoje. Jie buvo sulaikyti.
Argentinos saugumo ministrė Patricia Bullrich sakė, kad ambasadoje rasto kokaino vertė siekė 50 mln. eurų ir jis buvo itin grynas.
Anot ministrės, šis narkotikas buvo skirtas Rusijos ir, tikėtina, Vokietijos rinkoms.
P. Bullrich pridūrė, kad įtariamas kontrabandos operacijos organizatorius yra Vokietijoje. Tikimasi, kad jį sulaikys šios šalies policija.
Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.
Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.
„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.
Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.
Draugai ir priešai
Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.
Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.
Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.
Tikrovė ir jos scenarijus
Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.
Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.
Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.
Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.
Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.
Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.
Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.
Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.
Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.
Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.
Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.
Kiek iškovota, kiek dovanota?
Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.
Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.
Pagarba 100-ečio senjorams
Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.
Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.
Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas
Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.
Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.
Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.
Geriau – blogiau
Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.
Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.
Maskva pasiūlė Jungtinėms Valstijoms iki rugsėjo mėnesio sumažinti savo diplomatų Rusijoje skaičių. Tai sakoma Rusijos URM pareiškime, kuriuo remiasi „RIA Novosti“.
Vašingtonui pasiūlyta palikti Rusijoje 455 JAV diplomatinių ir konsulinių įstaigų darbuotojus – tiek pat Rusijos diplomatų yra Jungtinėse Valstijose.
„Jeigu Amerikos valdžia imsis naujų vienašališkų veiksmų mūsų diplomatų Jungtinėse Valstijose skaičiui mažinti, į tai bus atsakyta veidrodiniu principu“, – pabrėžė Rusijos URM atstovai.
Be to, Amerikos ambasada nuo rugpjūčio mėnesio nebegalės naudotis vila Serebrianyj Boro rajone ir sandėliais Dorožnajos gatvėje Maskvoje. Pasak URM pareigūnų, Rusija pasilieka teisę imtis ir kitų priemonių, kurios gali atsiliepti JAV interesams.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas patvirtino, kad Vladimiras Putinas pritarė URM pareiškimui.
Stebėtojai šiuos Maskvos žingsnius sieja su tuo, kad JAV Kongresas šią savaitę didžiąja balsų dauguma priėmė įstatymą, sugriežtinantį sankcijas Rusijai, Šiaurės Korėjai ir Iranui.
Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“
Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.
Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.
Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.
Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.
Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.
Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai vis rafinuotesni.
Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.
Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.
Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.
Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.
2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.
Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.
Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.
Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.
Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.
Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.
Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.
Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.
Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.
Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.
Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.
Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.
Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.
Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.
Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?
x x x
Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.
Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.
Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.
Mūsų tauta neturės ateities, jei neprisimins savo praeities. Prieš keletą dienų minėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną, tačiau šiemet jos niekas neatsiminė, nei Prezidentė, nei Vyriausybė, nei Seimo nariai, nei didžioji dauguma žiniasklaidos.
O ši data yra tikrai ne mažiau svarbi nei trėmimų, partizanų žūčių ar holokausto minėjimai.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Tautininkų Sąjungos aktyvistai organizuoja Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimą.
2016-10-19 dieną, 12.00 valandą Vilniuje, prie Rusijos Federacijos ambasados išskleisime 6 metrų Mažosios Lietuvos vėliavą ir uždegsime atminimo žvakutes.
1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Sovietų sąjunga, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.
Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, bloškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.
Ten, kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.
Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
Neturime to užmiršti, tai mūsų tautiečių genocidas!
Pranešimo autorius – LTJS vicepirmininkas Julius Panka.
Lietuvos Valstybės saugumo departamentas 2014 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime aptarė Rusijos valstybinės naujienų agentūros „Rossija segodnia“ pradėtą tarptautinį ir brangiai kainuojantį informacinį projektą „Sputnik“.
Šis Rusijos propagandai skleisti skirtas projektas (interneto portalai, televizija, radijo stotys) turi apimti 30 valstybių. Numatyta projekto centrus steigti visose trijose Baltijos valstybėse ir naujienas skelbti rusų, estų, latvių ir lietuvių kalbomis.
Kovo 1-ąją 14 valandą prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje buvo pagerbtas Boriso NEMCOVO atminimas.
Borisas Nemcovas – vienas iš ryškiausių Rusijos opozicijos lyderių, nuolat kritikavusių Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl antidemokratinės ir agresyvios politikos. B.Nemcovas šūviais į nugarą nužudytas naktį iš vasario 27-osios į vasario 28-ąją pačiame Maskvos centre, netoli Kremliaus.
Pasaulio visuomenės dėmesys nukreiptas į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną: kiek dar aukų pareikalaus kritikos nepakenčiantis Kremliaus diktatorius?!
Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą, pasakojantį apie eitynes prie Rusijos ambasados Lietuvoje.
Įdomu, kaip šiemet Vilniuje bus minima Rusijos diena? Oficiali paskutiniųjų kelerių metų statistika skelbia, jog 2003-aisiais Lietuvoje švęsti pradėta Rusijos nepriklausomybės diena nuolat populiarėja. Dalyvių skaičius nuo 2003-ųjų iki 2013-ųjų išaugo keliolika kartų: nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių.
Tad ir šiais, 2014-aisiais, matyt, bus gausu tiek svečių, tiek smalsuolių. Televizijos ekranuose jau gausu reklaminių pranešimų apie rėmėjus. Akivaizdu, kad šiai šventei ruošiamasi kruopščiai, kryptingai. Rusijos ambasada moka organizuoti renginius, kuriuose didžioji politika klastingai pridengiama pramogomis: triukšmingais fejerverkais, populiariais koncertais, įspūdingais atrakcionais.
Medininkų žudynių byloje – naujas galvosūkis. Rimtas galvosūkis. Neatmestina versija, jog Lietuva stumiama į tarptautinį skandalą, kurio metu jai bus bandoma primesti tarptautinių teisės normų nepaisančios valstybės etiketę.
Šios mintys kilo stebint gegužės 2-osios dienos teismo posėdį. Tądien Lietuvos Apeliacinis teismas lyg niekur nieko nagrinėjo Medininkų žudynių bylos klausimus. Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Būtent šis lietuviškosios Temidės posėdis išsiskyrė iš visų ankstesnių posėdžių, kuriuose narpliotas Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltės klausimas. Mat į posėdį buvo atyvykęs oficialus Rusijos ambasados Lietuvoje atstovas.
