Lietuva, solidarizuodamasi su Čekija, priėmė sprendimą iš šalies išsiųsti du Rusijos ambasados darbuotojus.
„Šiandien, balandžio 23 dieną, į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje atstovas, kuriam buvo įteikta nota, skelbianti du Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje darbuotojus nepageidaujamais asmenimis Lietuvoje už veiklą, nesuderinamą su diplomato statusu, ir nurodanti jiems išvykti iš Lietuvos per septynias dienas“, – spaudos konferencijoje informavo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
„Lietuva priėmė tokį sprendimą po beprecedenčių įvykių Čekijoje, solidarizuodamasi su beprecedentį pavojingą išpuolį patyrusia mūsų sąjungininke ir reiškiant visišką palaikymą Čekijos Respublikai dėl jos veiksmų, reaguojant į 2014 metais įvykdytą sprogdinimą bei neadekvačius Rusijos atsakomuosius žingsnius“, – pridūrė jis.
Ministro teigimu, Lietuvos Respublikos ambasada Maskvoje išreiškė pasirengimą padėti Čekijos Respublikos ambasadai Rusijoje atlikti tas funkcijas, kurios galėtų sutrikti Maskvai nurodžius drastiškai sumažinti darbuotojų skaičių.
Pasak G. Landsbergio, sprendimas priimtas koordinuojantis su Latvijos ir Estijos partneriais.
„Mano žiniomis, Latvijos ir Estijos kolegos išsiuntė po vieną su diplomatine priedanga dirbusį žvalgybos darbuotoją“, – informavo jis.
„Mano politinė pozicija yra tokia, kad apskritai Europos Sąjungoje turėtų būti mažiau su priedanga dirbančių Rusijos žvalgybos darbuotojų. Dabar, manau, kad Čekijos kolegos atkreipė dėmesį į tikrai beprecedenčius atvejus ir veiksmus, kuriuos tie žvalgybos darbuotojai vykdė“, – akcentavo jis.
Ministras teigia, kad solidarizuotis su Baltijos šalimis svarsto ir kai kurios kitos valstybės.
„Aš pats kalbėjau su daugiau ministrų, informuodamas apie vykstančias diskusijas, kai kurie iš jų informavo mane apie prasidedančias diskusijas kitose valstybėse ir lūkestį, kad jie galės prisijungti taip pat prie šių Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmų“, – teigė jis.
G. Landsbergio teigimu, abu išsiučiami Rusijos ambasados darbuotojai turėjo diplomatinį rangą. Ministras mano, kad reaguodama į Lietuvos sprendimą, Rusija galimai imsis analogiškų veiksmų.
„Yra priimta, ir Maskva yra tai anksčiau dariusi, kad yra išsiunčiamas atitinkamas skaičius darbuotojų. Nors mes nepritariame tokiam veiksmui, nes turime aiškių argumentų, kodėl tai padarėme, tikėtina, kad Rusijos atsakas galėtų būti toks“, – sakė G. Landsbergis.
„Jeigu Rusija prisiimtų atsaką griežtesnį, kokį dabar yra įpratusi daryti, kitaip tariant, neproporcingai išsiųsti daugiau darbuotojų, Lietuva pasilieka teisę pareikšti dar vieną protestą“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad Čekijos vyriausybė pastarąją savaitę paskelbė išsiunčianti iš šalies 18 rusų diplomatų, kuriuos laiko slaptaisiais agentais. Praha analogiško veiksmo paprašė ir euroatlantinių partnerių. Šis čekų sprendimas priimtas po to, kai Praha apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas 2014 metais surengus aukų pareikalavusį sprogdinimą Čekijos teritorijoje.
Sustiprinta Rusijos ambasados Prahoje apsauga. EPA-ELTA nuotr.
Čekijos policija sustiprino Rusijos ambasados Prahoje apsaugą. Tai ketvirtadienį žurnalistams pranešė policijos atstovė Eva Kropáčova.
„Policija sustiprino RF ambasados teritorijos apsaugą“, – sakė ji. Anot pareigūnės, šis sprendimas buvo priimtas pablogėjus Čekijos ir Rusijos santykiams.
Pastarosiomis dienomis prie RF ambasados Prahoje įvyko kelios protesto akcijos, kurių dalyviai pasmerkė Rusijos valdžios veiksmus. Pirmadienį surengtame mitinge prie diplomatinės atstovybės dalyvavo apie 100 žmonių.
Rusijos ambasados atstovai patvirtino, kad pastato apsauga sustiprinta. Čia budi kur kas daugiau Čekijos policininkų negu anksčiau, pastatyta atitvarų, situaciją stebi automobiliai su vaizdo kameromis.
Policijos duomenimis, kitos Rusijos įstaigos Čekijoje saugomos įprastu režimu.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija pirmadienį paskelbė iš šalies išsiuntusi Rusijos diplomatą, tokiu būdu Kijevas siekė atsakyti į Maskvos sprendimą iš Rusijos išsiųsti Ukrainos konsulą Sankt Peterburge, apkaltinus jį įslaptintos informacijos rinkimu.
„Šiandien Ukrainos užsienio reikalų ministerija nusiuntė notą, kuria vieną iš Rusijos ambasados Kijeve patarėjų paskelbė nepageidaujamu asmeniu, – žurnalistams sakė ministerijos atstovas Olegas Nikolenka. – Jis turi iš šalies išvykti per 72 val.“
Rusijos ambasada Prahoje. EPA – ELTA nuotr.
Čekija išsiųs 18 Rusijos ambasados darbuotojų dėl 2014 m. įvykusių sprogimų amunicijos sandėlyje. Apie tai šeštadienį pranešė šalies premjeras, informuoja naujienų agentūra dpa.
Buvo nustatyta, kad šie diplomatai yra Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai. Tai patvirtino Čekijos vidaus reikalų ministras Janas Hamačekas, kuris taip pat eina užsienio reikalų ministro pareigas. Rusams nurodyta iš šalies išvykti per 48 valandas.
„Čekijos Respublika yra suvereni valstybė ir privalo tinkamai reaguoti į šiuos precedento neturinčius faktus“, – sakė premjeras Andrejus Babišas.
Sprogimai amunicijos sandėlyje Vrbetice, už 110 km į rytus nuo Prahos, įvyko 2014 m. spalį ir gruodį. Jų metu du žmonės žuvo ir buvo padaryta didelė žala.
Toje vietoje veikė komercinės gynybos sektoriaus bendrovės ir buvo laikoma šimtai sprogmenų.
Specialus policijos dalinys, tiriantis organizuotus nusikaltimus, išplatino dviejų įtariamųjų nuotraukas. Abu vyrai panašūs į tuos, kurie buvo ieškomi Jungtinėje Karalystėje dėl dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimo 2018 m.
Įtariamieji GRU nariai 2014 m. spalio viduryje šešias dienas lankėsi Čekijos regione, kuriame yra amunicijos sandėlis.
Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
Teigiama, kad jie keliavo su rusiškais pasais, kuriuose įrašyti vardai Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas.
Po sprogimų tūkstančiams čekų karių prireikė dvejų metų, kad išminuotų nesprogusius sprogmenis ir vietovė vėl būtų saugi.
Kremlius į žinias apie rusų išsiuntimą atsakė greitai. Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad „Praha puikiai žino, kas nutinka po „tokių triukų“.
Rusijos Federacijos tarybos narys Vladimiras Džabarovas mano, kad atsakas į diplomatų išsiuntimą turėtų būti proporcingas.
Tuo metu J. Hamačekas pranešė atšaukiąs pirmadienį planuotą vizitą į Maskvą. Kiti vyriausybės nariai ir opozicija jį itin kritikavo dėl rengtos kelionės, kurios metu turėjo būti aptarta galimybė įsigyti „Sputnik V“ vakciną nuo COVID-19. Šeštadienį ministras pareiškė negalėsiąs vykti į Rusiją dėl vyriausybės posėdžio.
Premjeras A. Babišas jam priminė, kad vidaus reikalų ministras neatsakingas už vakcinų įsigijimo klausimus, ir pagrasino, kad kelionės metu jis negalės naudotis vyriausybiniu lėktuvu. Premjeras pridūrė, kad, prieš svarstant „Sputnik V“ įsigijimą, šią vakciną turėtų patvirtinti atsakingos ES institucijos.
Šeštadienį Vilniuje, priešais Rusijos ambasadą esančiame Boriso Nemcovo skvere organizuojama palaikymo akcija Ukrainai, prie kurios sienų pastarosiomis savaitėmis itin suintensyvėjo Rusijos karinių pajėgų veiksmai.
„Pastaruoju metu vėl esame priversti stebėti suintensyvėjusius agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainos pasienyje, taip pat vis aštrėja Rusijos agresija Rytų Ukrainoje (…) visi kartu tarkime „Ne“ agresijai, provokacijoms ir kariniams veiksmams Europoje“, – rašoma vieno iš solidarumo akcijos Ukrainai iniciatorių, europarlamentaro Petro Auštrevičiaus pranešime.
ELTA primena, kad Penktadienį į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje Aleksejus Isakovas, kuriam buvo išsakytas Lietuvos nepritarimas dėl Rusijos vykdomos užsienio politikos ir žmogaus teisių pažeidimų.
Tuo tarpu, Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis Edgaru Rinkevičiumi ir Eva-Maria Liimets ketvirtadienį lankėsi solidarumo vizite Ukrainoje, kurio metu Baltijos šalių ministrai išreiškė tvirtą paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui ir suverenitetui išaugusios Kremliaus eskalacijos rytų Ukrainoje ir prie Ukrainos sienų fone.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Rusijos ambasada Lietuvoje teigia reiškianti gilų susirūpinimą dėl Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio „politizuotoje“ Sausio 13-osios byloje. Rusijos ambasados teigimu, teismas priėmė „sąmoningai neteisėtą“ sprendimą, į kurį bus atsakyta.
„Reiškiame gilų susirūpinimą dėl kovo 31 d. paskelbto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio Rusijos Federacijos piliečiams politizuotoje Sausio 13-osios byloje dėl 1991 m. įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Tarp jų – teismo posėdyje dalyvavusiems J. Meliui ir G. Ivanovui, kuriems bausmės sugriežtintos“, – rašoma Rusijos ambasados pranešime.
„Ypač ciniškas yra sprendimas pratęsti suėmimą trejais metais Rusijos kariuomenės atsargos karininkui J. Meliui, Lietuvoje kalėjusiam jau septynerius metus. Šį vietinės „temidės“ žingsnį vertiname kaip atvirą pasityčiojimą iš niekuo dėto žmogaus“, – taip pat akcentuojama pranešime.
Rusijos ambasada pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas priėmė, jos vertinimu, neteisėtą sprendimą. Taip pat teigiama, kad Sausio 13-osios bylos kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus.
„Priimdamas tokį sąmoningai neteisėtą sprendimą, Lietuvos teismas akivaizdžiai veikė rusofobijos apimtų valdžios struktūrų naudai, ignoruodamas teisminio proceso metu padarytus akivaizdžius tiek tarptautinės, tiek ir Lietuvos teisės pažeidimus. Visų pirma, šios „bylos“ kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o tai prieštarauja pagrindiniam baudžiamosios teisės įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principui“, – rašo Rusijos ambasada. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Pranešime taip pat akcentuojama, kad Rusija atsakys į Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą Sausio 13-osios byloje.
„Neteisėti veiksmai prieš Rusijos piliečius tikrai neliks neatsakyti iš mūsų pusės. Mes ir toliau ginsime jų teises ir teisėtus jų interesus“, – pranešime pabrėžia Rusijos ambasada.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad trečiadienį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo mėnesį nuteisti 67 asmenys buvo pagrįstai nuteisti dėl sausio mėnesio įvykių Vilniuje. Teismas nusprendė taip pat sugriežtinti laisvės atėmimo bausmes 14 nuteistųjų, tarp jų Rusijos piliečiui Jurijui Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui, 2 nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės buvo sušvelnintos.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Persona non grata
Pirmadienį Bulgarijos URM paskelbė du Rusijos ambasados Sofijoje darbuotojus nepageidaujamais asmenimis. Tai žurnalistams pranešė Rusijos diplomatinė atstovybė.
„Šiandien į Bulgarijos URM buvo iškviestas patarėjas-pasiuntinys, jam buvo įteikta nota dėl Rusijos ambasados darbuotojų paskelbimo nepageidaujamais asmenimis. Jie turi palikti Bulgariją per 72 valandas“, – informavo atstovybė.
Rusijos ambasada pabrėžė, kad šis Bulgarijos sprendimas yra nepagrįstas. „Rusija pasilieka teisę imtis atsakomųjų veiksmų“, – pridūrė ambasados atstovai.
Šeštadienį Bulgarijos ministras pirmininkas Boikas Borisovas, komentuodamas pranešimus, kad šalies pareigūnai sulaikė šešis šnipinėjimu Rusijos naudai įtariamus žmones – Bulgarijos gynybos ministerijos ir karinės žvalgybos darbuotojus, taip pat ir Rusijos pilietę, kuri yra vieno iš sulaikytųjų žmona, pareiškė, jog dėl šios bylos teks paskelbti Rusijos diplomatus nepageidaujamais asmenimis.
Rusijos ambasada Bulgarijoje reikalavo iki teismo nutraukti visas spekuliacijas šia tema. Jos atstovai sakė, jog tikisi, kad „teismo procesas bus depolitizuotas, bešališkas ir objektyvus, atitiks Bulgarijos ir tarptautinės teisės normas“.
Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.
Švedijos prokuratūra pateikė 47 metų amžiaus šalies piliečiui kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai. Tai sakoma pirmadienį paskelbtame žinybos pranešime.
„Aš tvirtinu, kad, dirbdamas konsultantu ankstesnėse darbovietėse, jis rinko duomenis užsienio valstybei, šiuo atveju – Rusijai. Tai, kad jam už tai buvo gerai mokama, rodo, kaip rusai vertino jo informaciją“, – pareiškė prokuroras Matsas Ljungqvistas.
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnai sulaikė kaltinamąjį 2019 metų vasario mėnesį restorane per susitikimą su Rusijos ambasados darbuotoju, kuris, turėdamas diplomato statusą, galėjo laisvai palikti patalpas. Pasak prokuroro, sulaikymo metu pas kaltinamąjį buvo rasta apie 28 tūkst. kronų (maždaug 2 470 eurų).
Vyrui priklauso konsultavimo bendrovė, kurios veikla susijusi su informacinėmis technologijomis, jis turi daktaro laipsnį, kurį jam suteikė vienas garsiausių Švedijos technikos universitetų. Kaltinamojoje išvadoje sakoma, kad įtariamasis neteisėtai perkeldavo duomenis iš darbo kompiuterių į savo paties kompiuterius, o paskui į USB laikmenas. Anot prokuroro, šie veiksmai sudaro nusikaltimo sudėtį ir gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
47 metų švedas dirbo konsultantu kompanijose „Volvo Cars“ ir „Scania“. Pagal tyrėjų versiją, jis perduodavo informaciją iš šių dviejų bendrovių rusų diplomatui. Vyras neigia savo kaltę. Bylą nagrinės Geteborgo apygardos teismas, įtariamajam gresia iki šešerių metų kalėjimo.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Rusijos ambasada Lietuvoje pirmadienį aršiai sureagavo į ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės išsakytą nuomonę apie rusišką vakciną nuo COVID-19 „Sputnik V“.
Penktadienį I. Šimonytė griežtai pasisakė apie „Sputnik V“, pareiškusi, kad vakciną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siūlo kaip dar vieną hibridinį ginklą, padedantį Maskvai skaldyti ir valdyti.
„Jie sako, kad „Sputnik V“ yra gera vakcina, tačiau Putinas jos nenori naudoti Rusijos gyventojams gydyti – jis siūlo ją pasauliui kaip dar vieną hibridinį ginklą skaldyti ir valdyti“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė I. Šimonytė.
„Tai nėra nei naujienos, nei kas nors gero žmonijai“, – pridūrė ji.
Rusijos ambasada pavadino tai dezinformacija ir tvirtino, neva rusiška vakcina yra „pripažinta tarptautiniu lygiu.“
„Nepaisant dezinformacijos bangos ir panašių nepagrįstų teiginių visais vakcinos kūrimo ir naudojimo etapais, „Sputnik V“ duomenys, pripažinti tarptautiniu lygiu, kalba patys už save. Rusijoje jau vyksta masinė vakcinacija. O Lietuvoje?“ – rašoma ambasados „Twitter“ paskyroje.
ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis bendroje spaudos konferencijoje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu penktadienį pareiškė viltį, kad Europos vaistų agentūra rekomenduos patvirtinti rusišką vakciną ir ES. Jis taip pat „Sputnik V“ vakciną pavadino „gera žinia žmonijai“.
Penktadienį I. Šimonytė teigė, kad Lietuva neplanuoja įsigyti rusiškos vakcinos „Sputnik V“, nes jos nėra patvirtinusi Europos vaistų agentūra.
„Ne, neplanuojame, nes ši vakcina nėra registruota jokioje Europos Sąjungos šalyje ir EMA (Europos vaistų agentūra – ELTA) tikrai nėra vertinusi jos“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje teigė I. Šimonytė.
Prie Rusijos ambasados Lietuvoje vyko A. Navalną palaikantis piketas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje prie Rusijos ambasados surengtas piketas už žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje.
Piketu siekta išreikšti protestą prieš Kremliaus režimo taikomus nusikalstamus metodus ir solidarizuotis su Rusijos piliečiais. Piketo prie Rusijos ambasados dalyviai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išreikšti palaikymo garsiam Kremliaus kritikui Aleksejui Navalnui, kuris iškart po savo grįžimo iš Vokietijos į Rusiją pastarąjį savaitgalį buvo suimtas, prie Rusijos ambasados susirinko iki šimto protestuotojų.
Tarp jų ir piketą inicijavę Seimo nariai Vytautas Bakas, Laurynas Kasčiūnas, kultūros istorikas Darius Kuolys, tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas.
Piketo metu kilo incidentas, kai nepripažįstamos Donecko liaudies respublikos vėliavą iškėlęs asmuo įsiterpė į surengtą protesto akciją. Policija šį asmenį sulaikė. Prie Rusijos ambasados – piketas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Rusijoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse vyksta A. Navalną palaikantys mitingai.
Šeštadienį Maskvoje į protestą susirinko keletas tūkstančių suimto opozicijos lyderio A. Navalno šalininkų, atsiliepusių į jo raginimą visoje šalyje pradėti protestus prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymą.
Per opozicijos protestą buvo sulaikyta ir jo žmona Julija Navalnaja.
Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis
Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.
Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.
Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?
Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.
Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.
Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.
Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.
Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?
Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.
Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.
Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.
Suomijos vėliava (Finland)
21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.
Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.
Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.
Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.
Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.
Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?
Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!
Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.
Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.
Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?
Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.
Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.
Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.
Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.
XXXX
Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.
Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.
Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.
Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.
Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.
XXX
Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.
Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.
Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…
XXX
Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.
Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs
Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.
XXX
Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.
Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.
XXX
Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.
Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.
Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.
Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.
Norvegijos vyriausybė kaltina Rusiją dėl kibernetinės atakos prieš parlamentą Osle.
Vyriausybės turima informacija rodo, kad su incidentu susijusi Rusija, antradienį pareiškė užsienio reikalų ministrė Inė Eriksen Soreidė. „Tai rimtas incidentas prieš mūsų svarbiausią demokratinę instituciją“, – pridūrė ji.
Vėliau ministrė žurnalistams sakė, jog svarbu yra patraukti Rusiją atsakomybėn. Apie tyrimo rezultatus informuota Rusijos ambasada Osle.
Rugpjūčio 24-ąją buvo įsilaužta į kai kurių Norvegijos parlamento deputatų ir darbuotojų elektroninio pašto paskyras. Apie tai praėjus savaitei paskelbė parlamento administracijos vadovė Mariannė Andreassen.
Rugpjūčio 7 dieną prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengta protesto akcija.
Jos dalyviai smerkė ir Rusijos, ir Baltarusijos vadovus, piktinosi, kad oficialusis Minskas jau paleido dirbti pavojų nešančią, nesaugią Astravo atominę jėgainę, bet kada galinčią tapti antruoju Černobyliu.
Šiame mitinge dalyvavo ir pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis.
Slaptai.lt skelbia jo piktą, kandžią kalbą, rėžtą karštą rugpjūčio 7-osios vidurdienį Boriso Nemcovo skvere prie Rusijos ambasados. Prof. V.Landsbergis nevengė ir itin aštrių posakių.
Šį karštą penktadienį prie Rusijos ambasados Vilniuje vidurdienį susirinko kelios dešimtys visuomenininkų, aktyvistų, politikų, smerkiančių Baltarusijos valdžią. Baltarusijos vadovybė labiausiai buvo kritikuojama dėl to, kad skuba kuo greičiau paleisti Astravo atominę jėgainę. Aliaksandras Lukašenka dar pasmerktas ir dėl nenoro surengti demokratiškus prezidentinius rinkimus.
Kodėl mitinguota prie Rusijos ambasados įrengtame Boriso Nemcovo skvere, o ne, sakykim, prie Baltarusijos ambasados? Protestuotojai smerkė ne vien Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką. Kliuvo ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Visi puikiai supranta, kad Astravo AE – tai pirmiausia Kremliaus politinė afera. Visi puikiai žino, kokia Baltarusija priklausoma nuo Kremliaus diktato.
Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų iš rugpjūčio 7-ąją prie Rusijos ambasados surengto mitingo.
Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Penktadienį prie Rusijos ambasados, Boriso Nemcovo skvere, rengiama akcija, skirta galimai neteisėtiems Baltarusijos valdžios veiksmams pasmerkti. Organizatoriai kviečia dalyvius pareikšti nepritarimą tiek Astravo atominės elektrinės statyboms, tiek neskaidriems Baltarusijos prezidento rinkimams.
„Kviečiame visus susirinkti rugpjūčio 7 d. – Rusijos ir Sakartvelo karo pradžios dieną bei pirmojo autoritarų atominio projekto reaktoriaus paleidimo išvakarėse – ir pareikšti priešinimąsi represyvioms ir žeminančioms abiejų valstybių vadovų politikoms bei paramą Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitoms tautoms, kurios tapo jų aukomis“, – teigiama kvietime.
Anot organizatorių, Astravo AE projektas yra ekologiškai ir geopolitiškai pavojingas tiek Lietuvai, tiek patiems Baltarusijos piliečiams, kurie šiuo metu tūkstančiais žygiuoja miestų aikštėse, kovoja už sąžiningus ir skaidrius rinkimus bei savo teisę balsuoti. Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Baltarusijos prezidentas, laikydamas save „suvereniteto garantu“, ir toliau padeda Vladimiro Putino režimui bei jo atominiam projektui, tuo pačiu persekiodamas, smurtaudamas, kalindamas ir kankindamas savo piliečius. Astravo AE – Rusijai priklausančios įmonės „Rosatom“ projekto – pirmąjį reaktorių planuojama paleisti dar iki Baltarusijos prezidento rinkimų kampanijos pabaigos, kuri jau pasižymėjo daugybe represijų, sulaikymų, piliečių bauginimo ir smurto prieš juos“, – rašoma kvietime.
Molotovo – Ribentropo paktas
Į Užsienio reikalų ministeriją ketvirtadienį buvo iškviestas Rusijos ambasados atstovas ir jam išreikštas gilus susirūpinimas dėl Rusijos Valstybės Dūmoje svarstomo įstatymo projekto, kuriuo norima atšaukti 1989 metų SSRS liaudies deputatų priimtą sprendimą pripažinti slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais.
Užsienio reikalų viceministras Dalius Čekuolis atkreipė dėmesį, kad bandomas reabilituoti dviejų diktatorių sąmokslas buvo ne kartą pasmerktas ne tik tarptautinės bendruomenės, bet ir pačios Rusijos. Taip pat jis išreiškė viltį, kad Dūmai užteks išminties atmesti projektą, grąžinsiantį šiandienos Rusiją atgal į totalitarinę praeitį, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas gegužės 27 dieną pateikė įstatymo projektą, kuriuo ketinama atšaukti 1989 metų gruodžio 24 dienos SSRS liaudies deputatų sprendimą ir paskelbti jį negaliojančiu Rusijos teritorijoje. Birželio 9 dieną Dūmos tarptautinių reikalų komitetas pritarė projektui ir pateikė jį tolesniam svarstymui.
Čekijos žvalgybos BIS emblema
Čekija paskelbė nepageidaujamais asmenimis du Rusijos diplomatus, jie bus išsiųsti iš šalies. Tai penktadienį per bendrą spaudos konferenciją pranešė Čekijos premjeras Andrejus Babišas ir užsienio reikalų ministras Tomášas Petříčekas.
Pasak A. Babišo, šalies Saugumo ir informacijos tarnyba gavo duomenų ir įrodymų, jog „vienas iš Rusijos ambasados darbuotojų išplatino melagingą informaciją apie planuojamą išpuolį prieš Čekijos politikus“.
„Tai sukomplikavo Čekijos ir Rusijos santykius. Mes esame suvereni valstybė, ir tokie veiksmai yra nepriimtini“, – pabrėžė ministras pirmininkas.
„Mes mėginome sureguliuoti nemalonią situaciją diplomatinėmis priemonėmis. Mes ne kartą bendravome su Rusijos ambasada. Bet diplomatinis sprendimas buvo neįmanomas, Rusijos Federacija mums nepaliko kito varianto. Nuodugniai išnagrinėję padėtį, mes nusprendėme išsiųsti diplomatus“, – pareiškė Tomášas Petříčekas.
Rusijos ambasada Prahoje jau gavo atitinkamą Čekijos URM pranešimą.
„Tai – sufabrikuota provokacija. Šis nedraugiškas žingsnis rodo, kad Praha nenori normalizuoti pastaruoju metu ne dėl mūsų kaltės degradavusių Rusijos ir Čekijos santykių“, – pareiškė Rusijos diplomatinės misijos atstovas.
Čekijos radijas susiejo Rusijos diplomatų išsiuntimą su vadinamąja „ricino byla“.
Balandžio pradžioje Čekijos sostinėje buvo demontuotas paminklas Sovietų Sąjungos maršalui Ivanui Konevui. Vėliau Čekijos žiniasklaidoje pasirodė publikacijų, kad esą į Prahą atskrido žmogus su Rusijos diplomatiniu pasu ir su ricinu bagaže. Nuodai esą buvo skirti Prahos politikams, susijusiems su paminklo pašalinimu.
Šiandien jau aiškėja detalės vieno nutikimo, su kuriuo siejami Prahoje reziduojantys rusų diplomatai bei Rusijos slaptosios tarnybos. Čekijos dienraštis Respekt skelbia, kad maždaug prieš tris savaites į Čekijos sostinę atskrido rusų diplomatinį pasą tyrėjęs mįslingas vyriškis, kurį Rusijos ambasados darbuotojai diplomatinius numerius turinčiu automobiliu nuvežė į ambasados namą.
Čekijos žurnalistai mano, kad portfelyje vyriškis galėjo turėti mirtinai pavojingų nuodų. Pasak Respekt, atvykėliui greičiausiai buvo įsakyta kažką nužudyti Čekijos teritorijoje. Respekt taip pat pastebėjo, kad po nepažįstamojo atvykimo į Prahą čekų slaptosios tarnybos ėmė akylai saugoti keletą savų politikų: Prahos merą Zdeneką Gržibą ir Prahos-6 administracijos vadovą Ondržejų Kolaržą. Apie tai, kad šiems Prahos politikams skirta valstybinė apsauga, pranešė tas pats Respekt. Abu politikai šių pranešimų kol kas niekaip nekomentuoja. Tačiau Prahos mero atstovė spaudai pripažino, kad miesto vadovas nuo šiol nesinaudoja viešuoju transportu – važinėja automobiliu. Taip jis elgiasi saugumo sumetimais.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka priminti, kad Prahos meras buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių, siekusių demontuoti paminklą sovietų generolui Koniavui. Jis taip pat pasiekė, kad Prahoje priešais Rusijos ambasadą esanti aikštė būtų pavadinta Kremlių kritikavusio ir prie Kremliaus nušauto Boriso Nemcovo vardu.
Abu šie Prahos vadovo sprendimai labai nepatiko Rusijai. Oficialusis Kremlius pareiškė „didelį nepasitenkinimą“.
Rusijos užsienio reikalų ministerija kol kas nekomentuoja „Respekt“ pranešimo apie į Prahą atvykusį rusų diplomatą su „mirtį nešančiais nuodais“.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Čekijos sostinėje atsirado Boriso Nemcovo aikštė ir Anos Politkovskajos alėja. Tai žurnalistams pranešė Prahos meras Zdeněkas Hřibas.
B. Nemcovo garbei buvo pervadinta Aikštė po kaštonais, kur įsikūrusi Rusijos ambasada Čekijoje. O A. Politkovskajos alėja atsirado už kelių žingsnių nuo įėjimo į pastatą. Ji yra Stromovkos parke, su kuriuo ribojasi Rusijos diplomatinės atstovybės teritorija.
Čekijos prezidento atstovas spaudai Jiřís Ovčáčekas pavadino Prahos valdžios iniciatyvą „akivaizdžiai politiniu žingsniu“.
Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.
2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi. Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Žurnalistė A. Politkovskaja, kurios aštrios kritikos bijojo korumpuoti valdininkai, generolai ir net, manoma, prezidentas Vladimiras Putinas, buvo nužudyta per Kremliaus šeimininko gimtadienį 2006 metų spalio 7 dieną. Spekuliuojama, esą A. Politkovskajos nužudymas buvo „dovana“ Rusijos vadovui. Moteris buvo nušauta savo namo laiptinėje Maskvoje.
Tiriant A. Politkovskajos nužudymo bylą iš pradžių buvo sulaikyta net 11 įtariamųjų. 2014 metais du įtariamieji buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o dar trims skirti ilgos laisvės atėmimo bausmės. Tačiau kas užsakė moters egzekuciją, taip ir nebuvo išaiškinta.
Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija sureagavo į Lietuvos žvalgybos tarnybų parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Rusijos ambasados Lietuvoje teigimu, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šią savaitę pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas primena ligos istoriją. Pasak jos, su Maskva susijusios grėsmės yra klijuojamos su maniakiniu atkaklumu.
„Atkreipėme dėmesį į eilinę Lietuvos specialiųjų tarnybų ataskaitą. Dokumentas palieka nemalonų įspūdį ir primena ligos istoriją. Metų metus jo autoriai su maniakiniu atkaklumu klijuoja „nacionalinio saugumo grėsmės“ etiketę bet kuriam reiškiniui ar faktui, kuriame įžvelgiamos, o kartais net neįžvelgiamos, tik numanomos sąsajos su Rusija“, – rašoma ambasados komentare.
Jų teigimu negalima nepastebėti, kad žvalgybos institucijų pristatytas dokumentas yra direktyvinis ir, kad su juo turi būti derinami ne tik valstybės struktūrų, bet ir visuomeninių organizacijų veiksmai.
„Negalima nepastebėti, kad šis dokumentas Lietuvoje laikomas nustatomuoju, pagal kurį savo veiksmus turi derinti ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, taip pat ir įsteigtos išeivių iš užsienio valstybių. Nesilaikantiems VSD nustatytų normų ir taisyklių taikomi bauginimai, sulaikymai, suėmimai, atliekami tyrimai, jiems gresia viešas pasmerkimas ir t.t. Neslėpsime, tokia „auklėjamoji praktika“ yra gerai žinoma iš visiškai nesenos istorijos“, – teigia ambasada išplatintame pranešime.
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje teigė, kad Rusija kelia vis dar didžiausias grėsmes šalies kariniam, informaciniam, ekonominiam ir energetiniam saugumui.
