Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.

Švedijos prokuratūra pateikė 47 metų amžiaus šalies piliečiui kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai. Tai sakoma pirmadienį paskelbtame žinybos pranešime.
 
„Aš tvirtinu, kad, dirbdamas konsultantu ankstesnėse darbovietėse, jis rinko duomenis užsienio valstybei, šiuo atveju – Rusijai. Tai, kad jam už tai buvo gerai mokama, rodo, kaip rusai vertino jo informaciją“, – pareiškė prokuroras Matsas Ljungqvistas.
 
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnai sulaikė kaltinamąjį 2019 metų vasario mėnesį restorane per susitikimą su Rusijos ambasados darbuotoju, kuris, turėdamas diplomato statusą, galėjo laisvai palikti patalpas. Pasak prokuroro, sulaikymo metu pas kaltinamąjį buvo rasta apie 28 tūkst. kronų (maždaug 2 470 eurų).
 
Vyrui priklauso konsultavimo bendrovė, kurios veikla susijusi su informacinėmis technologijomis, jis turi daktaro laipsnį, kurį jam suteikė vienas garsiausių Švedijos technikos universitetų. Kaltinamojoje išvadoje sakoma, kad įtariamasis neteisėtai perkeldavo duomenis iš darbo kompiuterių į savo paties kompiuterius, o paskui į USB laikmenas. Anot prokuroro, šie veiksmai sudaro nusikaltimo sudėtį ir gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
47 metų švedas dirbo konsultantu kompanijose „Volvo Cars“ ir „Scania“. Pagal tyrėjų versiją, jis perduodavo informaciją iš šių dviejų bendrovių rusų diplomatui. Vyras neigia savo kaltę. Bylą nagrinės Geteborgo apygardos teismas, įtariamajam gresia iki šešerių metų kalėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.23; 07:00

Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto

Rusijos ambasada Lietuvoje pirmadienį aršiai sureagavo į ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės išsakytą nuomonę apie rusišką vakciną nuo COVID-19 „Sputnik V“.
 
Penktadienį I. Šimonytė griežtai pasisakė apie „Sputnik V“, pareiškusi, kad vakciną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siūlo kaip dar vieną hibridinį ginklą, padedantį Maskvai skaldyti ir valdyti.
 
„Jie sako, kad „Sputnik V“ yra gera vakcina, tačiau Putinas jos nenori naudoti Rusijos gyventojams gydyti – jis siūlo ją pasauliui kaip dar vieną hibridinį ginklą skaldyti ir valdyti“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė I. Šimonytė.
 
„Tai nėra nei naujienos, nei kas nors gero žmonijai“, – pridūrė ji.
 
Rusijos ambasada pavadino tai dezinformacija ir tvirtino, neva rusiška vakcina yra „pripažinta tarptautiniu lygiu.“
 
„Nepaisant dezinformacijos bangos ir panašių nepagrįstų teiginių visais vakcinos kūrimo ir naudojimo etapais, „Sputnik V“ duomenys, pripažinti tarptautiniu lygiu, kalba patys už save. Rusijoje jau vyksta masinė vakcinacija. O Lietuvoje?“ – rašoma ambasados „Twitter“ paskyroje.
 
ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis bendroje spaudos konferencijoje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu penktadienį pareiškė viltį, kad Europos vaistų agentūra rekomenduos patvirtinti rusišką vakciną ir ES. Jis taip pat „Sputnik V“ vakciną pavadino „gera žinia žmonijai“.
 
Penktadienį I. Šimonytė teigė, kad Lietuva neplanuoja įsigyti rusiškos vakcinos „Sputnik V“, nes jos nėra patvirtinusi Europos vaistų agentūra.
 
„Ne, neplanuojame, nes ši vakcina nėra registruota jokioje Europos Sąjungos šalyje ir EMA (Europos vaistų agentūra – ELTA) tikrai nėra vertinusi jos“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje teigė I. Šimonytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.08; 13:00

Prie Rusijos ambasados Lietuvoje vyko A. Navalną palaikantis piketas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje prie Rusijos ambasados surengtas piketas už žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje.
 
Piketu siekta išreikšti protestą prieš Kremliaus režimo taikomus nusikalstamus metodus ir solidarizuotis su Rusijos piliečiais.
Piketo prie Rusijos ambasados dalyviai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Išreikšti palaikymo garsiam Kremliaus kritikui Aleksejui Navalnui, kuris iškart po savo grįžimo iš Vokietijos į Rusiją pastarąjį savaitgalį buvo suimtas, prie Rusijos ambasados susirinko iki šimto protestuotojų.
 
Tarp jų ir piketą inicijavę Seimo nariai Vytautas Bakas, Laurynas Kasčiūnas, kultūros istorikas Darius Kuolys, tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas.
 
Piketo metu kilo incidentas, kai nepripažįstamos Donecko liaudies respublikos vėliavą iškėlęs asmuo įsiterpė į surengtą protesto akciją. Policija šį asmenį sulaikė.
Prie Rusijos ambasados – piketas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Šeštadienį Rusijoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse vyksta A. Navalną palaikantys mitingai.
 
Šeštadienį Maskvoje į protestą susirinko keletas tūkstančių suimto opozicijos lyderio A. Navalno šalininkų, atsiliepusių į jo raginimą visoje šalyje pradėti protestus prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymą.
 
Per opozicijos protestą buvo sulaikyta ir jo žmona Julija Navalnaja.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.23; 18:30

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Norvegijos vyriausybė kaltina Rusiją dėl kibernetinės atakos prieš parlamentą Osle.
 
Vyriausybės turima informacija rodo, kad su incidentu susijusi Rusija, antradienį pareiškė užsienio reikalų ministrė Inė Eriksen Soreidė. „Tai rimtas incidentas prieš mūsų svarbiausią demokratinę instituciją“, – pridūrė ji.
 
Vėliau ministrė žurnalistams sakė, jog svarbu yra patraukti Rusiją atsakomybėn. Apie tyrimo rezultatus informuota Rusijos ambasada Osle.
 
Rugpjūčio 24-ąją buvo įsilaužta į kai kurių Norvegijos parlamento deputatų ir darbuotojų elektroninio pašto paskyras. Apie tai praėjus savaitei paskelbė parlamento administracijos vadovė Mariannė Andreassen.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.14; 08:00

Rugpjūčio 7 dieną prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengta protesto akcija.

Jos dalyviai smerkė ir Rusijos, ir Baltarusijos vadovus, piktinosi, kad oficialusis Minskas jau paleido dirbti pavojų nešančią, nesaugią Astravo atominę jėgainę, bet kada galinčią tapti antruoju Černobyliu.

Šiame mitinge dalyvavo ir pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis.

Slaptai.lt skelbia jo piktą, kandžią kalbą, rėžtą karštą rugpjūčio 7-osios vidurdienį Boriso Nemcovo skvere prie Rusijos ambasados. Prof. V.Landsbergis nevengė ir itin aštrių posakių.

2020.08.07; 20:07

Šį karštą penktadienį prie Rusijos ambasados Vilniuje vidurdienį susirinko kelios dešimtys visuomenininkų, aktyvistų, politikų, smerkiančių Baltarusijos valdžią. Baltarusijos vadovybė labiausiai buvo kritikuojama dėl to, kad skuba kuo greičiau paleisti Astravo atominę jėgainę. Aliaksandras Lukašenka dar pasmerktas ir dėl nenoro surengti demokratiškus prezidentinius rinkimus.

Kodėl mitinguota prie Rusijos ambasados įrengtame Boriso Nemcovo skvere, o ne, sakykim, prie Baltarusijos ambasados? Protestuotojai smerkė ne vien Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką. Kliuvo ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Visi puikiai supranta, kad Astravo AE – tai pirmiausia Kremliaus politinė afera. Visi puikiai žino, kokia Baltarusija priklausoma nuo Kremliaus diktato. 

Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų iš rugpjūčio 7-ąją prie Rusijos ambasados surengto mitingo.

2020.08.07; 18:00

Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Penktadienį prie Rusijos ambasados, Boriso Nemcovo skvere, rengiama akcija, skirta galimai neteisėtiems Baltarusijos valdžios veiksmams pasmerkti. Organizatoriai kviečia dalyvius pareikšti nepritarimą tiek Astravo atominės elektrinės statyboms, tiek neskaidriems Baltarusijos prezidento rinkimams.
 
„Kviečiame visus susirinkti rugpjūčio 7 d. – Rusijos ir Sakartvelo karo pradžios dieną bei pirmojo autoritarų atominio projekto reaktoriaus paleidimo išvakarėse – ir pareikšti priešinimąsi represyvioms ir žeminančioms abiejų valstybių vadovų politikoms bei paramą Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitoms tautoms, kurios tapo jų aukomis“, – teigiama kvietime.
 
Anot organizatorių, Astravo AE projektas yra ekologiškai ir geopolitiškai pavojingas tiek Lietuvai, tiek patiems Baltarusijos piliečiams, kurie šiuo metu tūkstančiais žygiuoja miestų aikštėse, kovoja už sąžiningus ir skaidrius rinkimus bei savo teisę balsuoti.
Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Baltarusijos prezidentas, laikydamas save „suvereniteto garantu“, ir toliau padeda Vladimiro Putino režimui bei jo atominiam projektui, tuo pačiu persekiodamas, smurtaudamas, kalindamas ir kankindamas savo piliečius. Astravo AE – Rusijai priklausančios įmonės „Rosatom“ projekto – pirmąjį reaktorių planuojama paleisti dar iki Baltarusijos prezidento rinkimų kampanijos pabaigos, kuri jau pasižymėjo daugybe represijų, sulaikymų, piliečių bauginimo ir smurto prieš juos“, – rašoma kvietime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 08:30

Molotovo – Ribentropo paktas

Į Užsienio reikalų ministeriją ketvirtadienį buvo iškviestas Rusijos ambasados atstovas ir jam išreikštas gilus susirūpinimas dėl Rusijos Valstybės Dūmoje svarstomo įstatymo projekto, kuriuo norima atšaukti 1989 metų SSRS liaudies deputatų priimtą sprendimą pripažinti slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais.
 
Užsienio reikalų viceministras Dalius Čekuolis atkreipė dėmesį, kad bandomas reabilituoti dviejų diktatorių sąmokslas buvo ne kartą pasmerktas ne tik tarptautinės bendruomenės, bet ir pačios Rusijos. Taip pat jis išreiškė viltį, kad Dūmai užteks išminties atmesti projektą, grąžinsiantį šiandienos Rusiją atgal į totalitarinę praeitį, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
 
Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas gegužės 27 dieną pateikė įstatymo projektą, kuriuo ketinama atšaukti 1989 metų gruodžio 24 dienos SSRS liaudies deputatų sprendimą ir paskelbti jį negaliojančiu Rusijos teritorijoje. Birželio 9 dieną Dūmos tarptautinių reikalų komitetas pritarė projektui ir pateikė jį tolesniam svarstymui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:00

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Čekija paskelbė nepageidaujamais asmenimis du Rusijos diplomatus, jie bus išsiųsti iš šalies. Tai penktadienį per bendrą spaudos konferenciją pranešė Čekijos premjeras Andrejus Babišas ir užsienio reikalų ministras Tomášas Petříčekas.
 
Pasak A. Babišo, šalies Saugumo ir informacijos tarnyba gavo duomenų ir įrodymų, jog „vienas iš Rusijos ambasados darbuotojų išplatino melagingą informaciją apie planuojamą išpuolį prieš Čekijos politikus“.
 
„Tai sukomplikavo Čekijos ir Rusijos santykius. Mes esame suvereni valstybė, ir tokie veiksmai yra nepriimtini“, – pabrėžė ministras pirmininkas.
 
„Mes mėginome sureguliuoti nemalonią situaciją diplomatinėmis priemonėmis. Mes ne kartą bendravome su Rusijos ambasada. Bet diplomatinis sprendimas buvo neįmanomas, Rusijos Federacija mums nepaliko kito varianto. Nuodugniai išnagrinėję padėtį, mes nusprendėme išsiųsti diplomatus“, – pareiškė Tomášas Petříčekas.
 
Rusijos ambasada Prahoje jau gavo atitinkamą Čekijos URM pranešimą.
 
„Tai – sufabrikuota provokacija. Šis nedraugiškas žingsnis rodo, kad Praha nenori normalizuoti pastaruoju metu ne dėl mūsų kaltės degradavusių Rusijos ir Čekijos santykių“, – pareiškė Rusijos diplomatinės misijos atstovas.
 
Čekijos radijas susiejo Rusijos diplomatų išsiuntimą su vadinamąja „ricino byla“.
 
Balandžio pradžioje Čekijos sostinėje buvo demontuotas paminklas Sovietų Sąjungos maršalui Ivanui Konevui. Vėliau Čekijos žiniasklaidoje pasirodė publikacijų, kad esą į Prahą atskrido žmogus su Rusijos diplomatiniu pasu ir su ricinu bagaže. Nuodai esą buvo skirti Prahos politikams, susijusiems su paminklo pašalinimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.06; 04:00

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Šiandien jau aiškėja detalės vieno nutikimo, su kuriuo siejami Prahoje reziduojantys rusų diplomatai bei Rusijos slaptosios tarnybos. Čekijos dienraštis Respekt skelbia, kad maždaug prieš tris savaites į Čekijos sostinę atskrido rusų diplomatinį pasą tyrėjęs mįslingas vyriškis, kurį Rusijos ambasados darbuotojai diplomatinius numerius turinčiu automobiliu nuvežė į ambasados namą.

Čekijos žurnalistai mano, kad portfelyje vyriškis galėjo turėti mirtinai pavojingų nuodų. Pasak Respekt, atvykėliui greičiausiai buvo įsakyta kažką nužudyti Čekijos teritorijoje. Respekt taip pat pastebėjo, kad po nepažįstamojo atvykimo į Prahą čekų slaptosios tarnybos ėmė akylai saugoti keletą savų politikų: Prahos merą Zdeneką Gržibą ir Prahos-6 administracijos vadovą Ondržejų Kolaržą. Apie tai, kad šiems Prahos politikams skirta valstybinė apsauga, pranešė tas pats Respekt. Abu politikai šių pranešimų kol kas niekaip nekomentuoja. Tačiau Prahos mero atstovė spaudai pripažino, kad miesto vadovas nuo šiol nesinaudoja viešuoju transportu – važinėja automobiliu. Taip jis elgiasi saugumo sumetimais.

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka priminti, kad Prahos meras buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių, siekusių demontuoti paminklą sovietų generolui Koniavui. Jis taip pat pasiekė, kad Prahoje priešais Rusijos ambasadą esanti aikštė būtų pavadinta Kremlių kritikavusio ir prie Kremliaus nušauto Boriso Nemcovo vardu.

Abu šie Prahos vadovo sprendimai labai nepatiko Rusijai. Oficialusis Kremlius pareiškė „didelį nepasitenkinimą“.

Rusijos užsienio reikalų ministerija kol kas nekomentuoja „Respekt“ pranešimo apie į Prahą atvykusį rusų diplomatą su „mirtį nešančiais nuodais“.

Parengta pagala Respekt publikacijas.

2020.04.28; 12:00

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį Čekijos sostinėje atsirado Boriso Nemcovo aikštė ir Anos Politkovskajos alėja. Tai žurnalistams pranešė Prahos meras Zdeněkas Hřibas.
 
B. Nemcovo garbei buvo pervadinta Aikštė po kaštonais, kur įsikūrusi Rusijos ambasada Čekijoje. O A. Politkovskajos alėja atsirado už kelių žingsnių nuo įėjimo į pastatą. Ji yra Stromovkos parke, su kuriuo ribojasi Rusijos diplomatinės atstovybės teritorija.
 
Čekijos prezidento atstovas spaudai Jiřís Ovčáčekas pavadino Prahos valdžios iniciatyvą „akivaizdžiai politiniu žingsniu“.
 
Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.
 
2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
 
Žurnalistė A. Politkovskaja, kurios aštrios kritikos bijojo korumpuoti valdininkai, generolai ir net, manoma, prezidentas Vladimiras Putinas, buvo nužudyta per Kremliaus šeimininko gimtadienį 2006 metų spalio 7 dieną. Spekuliuojama, esą A. Politkovskajos nužudymas buvo „dovana“ Rusijos vadovui. Moteris buvo nušauta savo namo laiptinėje Maskvoje.
 
Tiriant A. Politkovskajos nužudymo bylą iš pradžių buvo sulaikyta net 11 įtariamųjų. 2014 metais du įtariamieji buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o dar trims skirti ilgos laisvės atėmimo bausmės. Tačiau kas užsakė moters egzekuciją, taip ir nebuvo išaiškinta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.28; 06:12

Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rusija sureagavo į Lietuvos žvalgybos tarnybų parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Rusijos ambasados Lietuvoje teigimu, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šią savaitę pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas primena ligos istoriją. Pasak jos, su Maskva susijusios grėsmės yra klijuojamos su maniakiniu atkaklumu.
 
„Atkreipėme dėmesį į eilinę Lietuvos specialiųjų tarnybų ataskaitą. Dokumentas palieka nemalonų įspūdį ir primena ligos istoriją. Metų metus jo autoriai su maniakiniu atkaklumu klijuoja „nacionalinio saugumo grėsmės“ etiketę bet kuriam reiškiniui ar faktui, kuriame įžvelgiamos, o kartais net neįžvelgiamos, tik numanomos sąsajos su Rusija“, – rašoma ambasados komentare.  
 
Jų teigimu negalima nepastebėti, kad žvalgybos institucijų pristatytas dokumentas yra direktyvinis ir, kad su juo turi būti derinami ne tik valstybės struktūrų, bet ir visuomeninių organizacijų veiksmai.
 
„Negalima nepastebėti, kad šis dokumentas Lietuvoje laikomas nustatomuoju, pagal kurį savo veiksmus turi derinti ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, taip pat ir įsteigtos išeivių iš užsienio valstybių. Nesilaikantiems VSD nustatytų normų ir taisyklių taikomi bauginimai, sulaikymai, suėmimai, atliekami tyrimai, jiems gresia viešas pasmerkimas ir t.t. Neslėpsime, tokia „auklėjamoji praktika“ yra gerai žinoma iš visiškai nesenos istorijos“, – teigia ambasada išplatintame pranešime.
 
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje teigė, kad Rusija kelia vis dar didžiausias grėsmes šalies kariniam, informaciniam, ekonominiam ir energetiniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 17:19

Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) trečiadienį tęs tyrimą dėl parlamentarės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais bei informacijos, gautos iš Valstybės saugumo departamento (VSD), netinkamo panaudojimo.
 
Kaip Eltą informavo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas, komitetas trečiadienį apklaus buvusius Seimo pirmininkus.
 
„Komitetas kviečiasi visus buvusius (nuo 2009 m.) ir esamą Seimo pirmininką siekdamas išsiaiškinti, kokia informacija, susijusi su galima Rusijos įtaka per ambasadų darbuotojus juos pasiekdavo tuo metu, kai jie pirmininkaudavo, kokių veiksmų jie imdavosi, jeigu imdavosi.
 
Jeigu nesiimdavo, tai kodėl? Kaip, pagal juos, veikia prevencinė sistema Seime?“, – klausimus, kurie bus užduoti buvusiems ir esamam Seimo vadovui komiteto posėdžio metu įvardijo D. Gaižauskas.
 
NSGK posėdžio metu taip pat, teigė komiteto pirmininkas, bus aptariamas ir tyrimas dėl I. Rozovos veiklos bei informacija, kurią Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis dėl šios parlamentarės galimai įtartinų ryšių buvo gavęs iš VSD.
 
„Antras klausimas bus daugiau susijęs su dabartiniu Seimo pirmininku, paliesime tam tikrą dalį, susijusią su I. Rozova, kada ji buvo siunčiama į ortodoksų asamblėją, nors buvo gautos informacijos, kad jei ji ten išvyks, gali kilti rizikos nacionaliniam saugumui“, – paaiškino D. Gaižauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 00:30

Čekijoje paminėtos 50-osios sovietinės invazijos metinės. EPA-ELTA nuotr.

Ši čekiška istorija – dar vienas įrodymas, kaip Kremlius stengiasi daryti įtaką Europai.

Viename Prahos rajone iki šiol stūkso paminklas sovietų generolui Ivanui Konevui. Galima tik nusistebėti tokiu čekų kantrumu, pakantumu. Atvirai kalbant, tą „baidyklę“ seniai reikėjo iškelt kur nors kitur – arba į šiukšlyną, arba, jei jau smulkmeniškai branginama visa sovietinė praeitis, į muziejų. Juolab kad pastaruoju metu monumentą nuolat apipildavo tai dažais, tai pamazgomis, tai ant postamento užrašydavo šlykščių žodžių. Vienas iš vandališkų išpuolių buvo surengtas šių metų rugpjūčio mėnesį.

Tokie išpuoliai – nepateisinami. Ir vis dėlto Praha neprivalo gerbti sovietų generolų.

Prahos rajonui, kuriame iki šiol stūksto I.Konevo biustas, vadovauja Ondržei Kolarž. Šis čekų pareigūnas nuolat dergiamą paminklą nusprendė iškelti saugesnėn vieton. Jis nutarė, kad generolo biustui labiausiai tiktų tapti muziejaus eksponatu. Išmintingas sprendimas. Dauguma čekų paminklo sovietų generolui nemėgsta. Nors esama ir tokių, kurie jam dėkingi už neva išvaduotą Prahą nuo fašistų, kiti kaip kontrargumentą primena generolo veiklą slopinant Prahos revoliuciją 1968 metais.

Tačiau nukelti paminklą sovietų okupantui, pasirodo, – ne taip paprasta. Šis sumanymas labai nepatiko Rusijos ambasados Čekijoje diplomatams. Jie parašė Čekijos valdžiai priekaištų kupiną laišką. Maždaug tuo pat metu paminklą išvežti į muziejų sumanęs O.Kolarž sulaukė grasinančių laiškų. Šlykščių grasinimų būta tiek daug, jie buvo tokie bjaurūs, kad Čekijos slaptosios tarnybos dėl šventos ramybės nutarė saugoti šį pareigūną, įskaitant ir jo šeimą.

Dar viena iškalbinga detalė: tuoj po Rusijos diplomatų protestų prie administracijos pastato, kuriame dirbo O.Kolarž, buvo surengta prorusiška demonstracija, į kurią susirinko apie šimtas protestuotojų. Kai kurie iš protestuotojų rankose laikė nepripažintos vadinamosios Donecko liaudies respublikos vėliavas, į atlapus buvo įsisegę Georgijaus juostelių.

Generolo I.Konevo paminklo gerbėjų išpuoliai Čekijos sostinėje Prahoje primena 2007-uosius įvykius Taline, kai prorusiški vandalai surengė riaušes pačiame Estijos sostinės centre, tokiu drastišku būdu mėgindami sutrukdyti sovietų kario paminklo perkėlimui iš miesto centro į kapines.

Parengta pagal „Die Welt“ (Filipas Fritcas)

2019.11.26; 06:30

Rusijos ambasada Prahoje neturi nieko bendra su Čekijos pareigūnų išaiškintu neva Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbusių agentų tinklu. Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojai.
 
„Tai visiškai neatitinka tikrovės, – tvirtino jie. – Ambasada neturi nieko bendra su kažkokiu agentų tinklu“.
 
Anksčiau pirmadienį Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka per konferenciją saugumo klausimais šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
 
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
 
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
 
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
 
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę. Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 06:40

Ketvirtadienį Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis rengia piketą prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje. Piketo tikslas – priminti, kad Rusijoje gegužės 9 dieną minima Pergalės diena Lietuvai tėra dar vienos okupacijos pradžia. Taip pat piketo metu bus reikalaujama Rusijos išduoti Sausio 13-osios bylos nuteistuosius, nutraukti dalies Ukrainos ir Gruzijos žemių okupaciją.

Seimo nario L. Kasčiūno teigimu, piketu bus siekiama pabrėžti, kad gegužės 9-oji nėra pergalės diena, o tik dar viena okupacijos pradžia Lietuvai.

„Iš esmės teiginys yra paprastas, kad tai nėra jokia pergalės diena, tai yra tik tai dar vienos okupacijos pradžia Lietuvai, okupacijos kuri tęsiasi apie 50 metų“, – sakė L. Kasčiūnas

Pasak L. Kasčiūno, piketo metu taip pat bus Rusijos reikalaujama išduoti Sausio 13-osios bylos nuteistuosius.

„Kalbėsime ir apie Sausio 13-osios bylos nuteistuosius, kaltus žmonės, kuriuos dabar Rusija slepia ir jų neišduoda Lietuvai“, – teigė L. Kasčiūnas. Pasak jo, Lietuva, aktyviau turėtų kelti Sausio 13-osios bylos klausimą.

Rusijoje ir rusų bendruomenėse gegužės 9-ąją minima pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena. Tuo tarpu Europa Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini diena anksčiau, gegužės 8-ąją. 

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuva liko ją okupavusios ir represijas prieš taikius gyventojus vykdžiusios Sovietų Sąjungos sudėtyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.09; 08:00

Lietuvos sprendimas uždrausti garsiam rusų atlikėjui Grigorijui Lepsui atvykti į šalį esą yra absurdiškas, o toks žingsnis neva yra skatinamas tų, kuriems dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai atrodo ir nenaudingi, ir nereikalingi, mano Rusijos atstovai.

Rusijos ambasados Lietuvoje interneto svetainėje paskelbtame komentare teigiama, kad G. Lepso įtraukimas į „juodąjį sąrašą“ yra absurdiškas, o šio sprendimo iniciatoriai neva „dar ne kartą prisimins G. Lepsą“.

„Mes jau komentavome šį absurdišką sprendimą, bet mūsų, deja, neišgirdo. Nenustebtume, jei eilinio draudimo iniciatoriai dar ne kartą prisimins G. Lepsą“, – sakoma ambasados komentare.

Šeštadienį G. Lepso įtraukimą į „juodąjį sąrašą“ pakomentavo ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovė Marija Zacharova. Radijo „Echo Moskvy“ eteryje ji sakė esanti nustebinta „principingumu šalies, kuri suteikė prieglobstį ekstremistams“.

„Esu nustebinta principingumu šalies, kuri suteikė prieglobstį ekstremistams. Draudimas atvykti į Lietuvą Grigorijui Lepsui – eilinis šalies valdžios žingsnis, kuris buvo skatintas tų, kuriems dvišalių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos vystymasis atrodo ir nenaudingas, ir nereikalingas“, – pareiškė M. Zacharova.

Praeitą savaitę paaiškėjo, kad garsus rusų atlikėjas G. Lepsas į Lietuvą atvykti nebegalės – nuo antradienio Vidaus reikalų ministerija įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ pagal Užsienio reikalų ministerijos kreipimąsi.

Dar visai neseniai Lietuvoje viešėjęs atlikėjas, teigiama, turi ryšių su nusikalstamu pasauliu.

Pagal 2017 metais Seimo priimtą Magnickio įstatymą, į šalį draudžiama atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais. Lietuva buvo ketvirtoji valstybė, priėmusi šį sprendimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.06; 13:50

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienį Ukrainos sostinėje Kijeve buvo atidarytas skveras, pavadintas prieš kelerius metus nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo vardu, praneša portalas „telegraf.com.ua“.

Ceremonijoje dalyvavo Kijevo meras Vitalijus Klyčko ir velionio duktė Žana. Skveras yra netoli Rusijos ambasados – Surikovo gatvės ir Oro laivyno prospekto kampe.

Sprendimą suteikti skverui B. Nemcovo vardą Kijevo miesto taryba priėmė dar praėjusių metų lapkričio 15 d.

Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.

2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apdovanojo B. Nemcovą po mirties Laisvės ordinu.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 08:36

Sulaikius spėjamą Rusijos šnipą, Norvegijos parlamento pastate ieškota pasiklausymo įrangos. 51-erių vyras dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Stortinge (parlamente), kurioje, be kita ko, buvo kalbama apie duomenų ir informacijos skaitmeninimą.

Pasak parlamento darbuotojų, vyras elgėsi įtartinai. Saugumo tarnyba PST internetiniam laikraščiui „Aldrimer“ patvirtino, jog norima išsiaiškinti, ar vyras nemėgino įsilaužti į parlamentarų ar kitų konferencijos dalyvių mobiliuosius telefonus.

Rusas buvo sulaikytas penktadienį prieš pat išvykimą iš Oslo oro uosto. Šeštadienio rytą teismas leido jį suimti dviem savaitėms. Vyro advokatė šį sprendimą apskundė. Jos klientas turi paaiškinimą viskam, sakė ji agentūrai NTB. Rusijos ambasada Osle kaltinimus pavadino absurdiškais ir sukurptais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.25; 13:56