Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Trečiadienį Strasbūre surengtoje diskusijoje europarlamentarai skambino pavojaus varpais dėl Rusijos propagandos įtakos ES ir jos šalims, taip pat ragino stiprinti ES strateginę komunikaciją, praneša EP Informacijos biuras Lietuvoje.

Kremliaus inspiruojami duomenų nutekinimai, netikros naujienos, klaidinamos informacijos kampanijos ir kibernetinės atakos prieš ES ir jos nares ypač sustiprėjo po karo Ukrainoje, pažymėjo europarlamentarai diskusijoje su ES saugumo sąjungos komisaru Julianu Kingu. Jie priminė Rusijos mėginimus kištis į „Brexit“ kampaniją, taip pat į neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje, Vokietijoje bei Ispanijoje.

EP nariai apgailestavo dėl ribotų ES pajėgumų atsakyti į „Sputnik“, RT ir kitų milijardinėmis sumomis remiamų Rusijos propagandos įrankių netikrų naujienų kampanijas. Mažai ES strateginės komunikacijos komandai, kurią sudaro 17 tarnautojų, trūksta personalo ir lėšų, pabrėžė daugelis kalbėtojų.

Europarlamentarai ragino ryžtingai kovoti su Rusijos propaganda didinant visuomenės raštingumą žiniasklaidos srityje, rengiant informacines kampanijas, skatinant žiniasklaidos nepriklausomumą ir kokybę, taip pat tiriamąją žurnalistiką. Jie siūlė patobulinti audiovizualinių paslaugų direktyvą ir užtikrinti, kad nacionaliniai reguliuotojai netoleruotų neapykantos kurstymo.

EP nariai taip pat akcentavo būtinybę didinti žiniasklaidos valdymo, taip pat politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą. Savo ruožtu jie atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai tampa vienu iš pagrindinių naujienų šaltinių, todėl ragino jiems taikyti žiniasklaidos reguliavimo taisykles.

Komisaras J. Kingas atkreipė dėmesį, kad net Rusijos karinė doktrina bei jos generolai pateisina netikrų duomenų ir destabilizuojančios propagandos naudojimą. Jis sveikino europarlamentarų siūlymus sustiprinti ES strateginės komunikacijos komandą ir pridūrė, kad pavasarį Europos Komisija planuoja pristatyti kovos su netikromis naujienomis strategiją.

„Net ir tie, kas nėra girdėję žymiosios nacių propagandos ministro J. Gebelso frazės, jog milijoną kartų pakartotas melas tampa tiesa, jos teisingumu gali įsitikinti pažiūrėję dabartinio Kremliaus režimo valdomas televizijas. Padėtis verčia susirūpinti. Net ir nukentėjusi nuo naftos kainų smukimo ir gerokai mažiau – nuo ES sankcijų, Rusija kasmet už dešimtis milijonų eurų išleidžia tūkstančius melagingų ir neapykantą kurstančių žinučių. Beje, Putino režimo įkaite tapusi Rusija nėra vienintelis tokios grėsmės šaltinis. Radikalių religinių judėjimų keliama informacinė grėsmė pastaruoju laikotarpiu sumažėjo, bet tai nereiškia, kad ji išnyko. Džiugina kol kas tik tiek, kad čia, ES institucijose, jau suvoktas priešiškos propagandos keliamas pavojus. Dar prieš porą metų apie tokias informacines grėsmes kalbėjo tik atskiros, pavienės valstybės narės. Esu įsitikinęs, kad stiprindami strateginę komunikaciją einame teisingu keliu. Kartu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos atsparumą propagandai pradėti stiprinti turime nuo paties pagrindo – piliečių sąmoningumo didinimo“, – kalbėjo europarlamentaras Bronis Ropė (Žalieji).

Kitas Lietuvos išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius (Liberalai ir demokratai) pabrėžė, kad „visame žemyne prasiskverbė masinė Kremliaus propagandos banga – nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Galiausiai, anot P. Auštrevičiaus, ji pasirodė kitoje Atlanto pusėje – ir Vašingtonas pasirodė esąs jai taip pat nepasiruošęs, kaip ir Londono, Paryžiaus, Madrido ar Barselonos politinė konjunktūra. „Aš ypač vertinu šiandieninių diskusijų dėl Rusijos pavadinimą. Taip, kalbame būtent apie Rusijos propagandą, kuria siekiama paveikti ES šalis, vadinasi – mus! ES atsakas į šį hibridinį karą nebus žiniasklaidos policija. Mūsų atsakas turi būti veiksminga ES žiniasklaidos politika, sukurta ginti liberalią Europos demokratiją, mūsų pagrindines vertybes ir gyvenimo būdą. Galiausiai, formuojant ES žiniasklaidos politiką, turime neapsiriboti tik rinkimų laikotarpiais, nes „Putino užsienio tarnyba“, „trolių fabrikai“ ir robotai dirba 24 valandas per parą“, pažymėjo P. Auštrevičius.

L. Andrikienė (Europos liaudies partija) teigė, kad „ES atsakas į Rusijos agresijos grėsmę iki šiol buvo silpnas, nes didelė mūsų politinio elito dalis, ypač Europos vakaruose, vis dar nepripažįsta šios grėsmės, su kuria susiduriame“. Anot jos, agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys po Šaltojo karo: tai svetimų teritorijų okupacija ir aneksija panaudojant jėgą, nuolatiniai kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai. „Faktas, kad kai JAV tyrinėja aiškiai priešišką prasiskverbimą į savo demokratijos tvirtovę, rinkimų procesą, tokie tyrimai Europoje niekur nebuvo pradėti, nors Rusijos įsikišimo atvejai Nyderlanduose, JK, Prancūzijoje, Vokietijoje yra akivaizdūs. Todėl privalome įvardinti Rusiją kaip pagrindinį priešiškos dezinformacijos šaltinį ir nedelsiant imtis praktinių veiksmų: pripažinti grėsmę, ištirti ir viešai demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, padidinti STRATCOM pajėgumus iki reikiamo lygio ir skleisti supratimą už specialistų bendruomenės ribų“, – kalbėjo europarlamentarė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.18; 04:00

Europos Sąjunga (ES) trečiadienį apkaltino Rusiją skleidžiant tūkstančius melagingų informacijų ir taip įgyvendinant „gerai organizuotą strategiją“, kurios tikslas – destabilizuoti Bendriją.

Saugumo sritį kuruojantis ES komisaras Julianas Kingas Europos Parlamentui (EP) pateikė kaip reta tiesmuką Kremliaus propagandos masto įvertinimą.

„Jei atvirai, beveik nekyla abejonių, kad Kremliui palankios dezinformacijos kampanija yra iš anksto parengta strategija, kurios tikslas – per kuo daugiau kanalų paskleisti kuo daugiau istorijų kiek įmanoma daugiau kalbų ir tai daryti kiek įmanoma dažniau“, – sakė jis.

„Tokia išvada paremta ES darbo grupės „East Stratcom“ dvejų metų darbo rezultatais. Ji surinko daugiau kaip 3,5 tūkst. Kremliui palankios dezinformacijos pavyzdžių, paneigiančių viešai prieinamus faktus ir ne kartą pakartotų įvairiomis kalbomis“, – pridūrė eurokomisaras.

„East Stratcom“ darbo grupė 2015 metais buvo įkurta siekiant kovoti su netiksliais ir kenksmingais pranešimais apie ES jos rytinėse kaimynėse: Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir kitose.

Padalinys turi savo interneto svetainę, kurioje griauna žiniasklaidoje pasirodančius mitus, ir paskyras įvairiuose socialiniuose tinkluose, kur skelbia informaciją apie melagingus žiniasklaidos pranešimus. Dauguma jų, kaip teigiama, palaiko Rusijos valdžios poziciją.

Tarp naujausių „East Stratcom“ užfiksuotų melagingų pranešimų – žinios, kad Prancūzijoje žadama uždrausti Kalėdų simbolius, Danijoje šeimininkų pametami naminiai gyvūnėliai sušeriami mėsėdžiams zoologijos sodų gyventojams, o Švedijoje siūloma priimti įstatymą, nurodantį, kad prieš užsiimant lytiniais santykiais būtinas raštiškas partnerių sutikimas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.18; 00:01

Paradise papers

„Slaptai.lt“ publikuotame tekste „Russiagate” Pandoros skrynia praverta?“ anonsuotas korumpuojantis pinigų faktorius.

Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.

Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.

Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.

Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.

Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.

Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.

Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.

Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.

W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.

2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko  asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.

Hilary Klinton laiškai

Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.

Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.

Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.

Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.

Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.

Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.

Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.

Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.

Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.

Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.

2017.11.13; 04:30

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Rusijos propagandinių pranešimų internetinėje erdvėje – gausu. Slaptai.lt nuotr.

Pseudo diskusijos apie rusiškų televizijos kanalų „šėlsmą“ Lietuvoje bei poreikį jų prieinamumą riboti vis dėlto negarbingos, nes už susirūpinimo imitavimo slypi banalus vietinių siekis uždirbti bet kuria kaina. O kaip reikalai atrodo ne mūsų tėvynėje?

Rusijos federacijos tarybos valstybės suverenumo gynimo komitetas neseniai pasiūlė apriboti penkių JAV informacijos priemonių veiklą Rusijoje, tarp kurių – radijo stotys „Amerikos balsas“, „Svoboda“ bei naujienų agentūra CNN. Pasak Komisijos, šiai užsienio finansuojamai žiniasklaidai taikytinos tos pačios ribojimo priemonės, kokios Amerikoje gresia Kremliaus finansuojamai televizijai „Russia Today“ (RT).

Rugsėjį Amerikos teisingumo ministerija pareikalavo RT užsiregistruoti užsienio valstybės agentu, tiesa, apie reikalavimą kol kas žinoma tik iš rusiško kanalo atstovų.

Informacija apie šiuos tikrus ar tariamus ketinimus turi priešistorę. Iki šių metų pradžios RT be ypatingų problemų užėmė kuklią nišą JAV informaciniame lauke, tačiau sausį, likus dviems savaitėms iki prezidento Donaldo Trumpo įsikraustymo į Baltuosius Rūmus, Amerikos žvalgybos pateiktoje ataskaitoje RT skirta reikšminga vieta kaip Kremliaus propagandiniam instrumentui. Spalio pradžioje akylesni vašingtoniečiai kai kuriose autobusų stotelėse galėjo skaityti reklamos skelbimus „Centrinė žvalgybos vasldyba“ (CŽV) vadina mus propagandos mašina, sužinok, kaip mes vadiname CŽV“, „Įstrigai automobilių kamštyje, pralaimėjai rinkimus? Versk kaltę ant mūsų!“ ir taip toliau. Tokia išsityčiojančia reklama RT atsakė į JAV žvalgybos, kai kurių įstatymų leidėjų,  politikos komentatorių kritiką savo atžvilgiu.

„Aktą dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ JAV kongresas priėmė 1938 metais, siekdamas paviešinti nacistinės Vokietijos naudai už jos pinigus Amerikoje dirbusius propagandistus. Iškart po nacių atėjimo į valdžą Vokietijoje amerikiečiai ėmė pastebėti pronaciškų nuotaikų augimą, Adolfo Hitlerio režimui simpatizuojančios organizacijos JAV dygo kaip grybai po lietaus, spaudoje 1933-ųjų vasarą ėmė rodytis straipsniai apie pronacišką propagandinį tinklą, valdomą iš Vokietijos generalinio konsulato Niujorke ir finansuojamą Vokietijos kompanijų amerikietiškų filialų. Žiniasklaida nurodė vieną sėkmingiausių „pijaro“ kompanijų „Carl Byoirand Associates“, kuri su Vokietijos valstybiniu turizmo biuru sudarė 72 tūkstančių dolerių vertės sutartį šios šalies įvaizdžiui gerinti Amerikoje.

1934 metais plačiai nuskambėjo vadinamojo „kokteilių pučo“ skandalas, kai jūrų pėstininkų atsargos generolas Smedley Butleris paskelbė, jog jam buvo pasiūlyta vadovauti kariniam perversmui, kad JAV būtų įvestas pronacistinis režimas. Nors ilgainiui paaiškėjo, kad generolas tapo kokteilių vakarėlio „išdaigos“ auka, Kongreso tam reikalui aiškintis sukurtas specialus komitetas nutarė užsiimti nacistine propaganda.

Kongresas negalėjo jos uždrausti, nes JAV konstitucijos Pirmoji pataisa garantuoja žodžio laisvę visiems, tačiau galėjo padaryti, kad publika nepainiotų propagandos su objektyvia žurnalistika. Taip 1938 metų rugsėjį įsigaliojo „Aktas dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ (FARA), per Antrąjį pasaulinį karą dėl jo pažeidimų JAV iškeltos 23 baudžiamosios bylos. 1966 metais „Aktas“ papildytas pataisomis, atsakomybę nuo propagandos perkeliančioms lobistinei veiklai, nuo tada su FARA sietinus baudžiamjo persekiojimo atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir štai dabar  RT.

2005 metais įsteigta, Rusijos įvaizdį Amerikoje iš pradžių pašaukta gerinti „Russia Today“ po trejų metų suprato, jog žinios iš Rusijos neveikia JAV informacijos rinkoje, todėl nutarė iš esmės pakeisti kryptį ir koncentruotis ties siužetais, kuriuos pagrindinė Amerikos žiniasklaida ignoruoja ar nušviečia prabėgomis. Kanalas pavadinimą „Russia Today“ sutraukė iki abreviatūros RT ir veiklos devizu pasirinko šūkį „Question more“, kurį galima versti kaip „Užduok daugiau klausimų“. Vašingtono kompanijos „RT TV America“ ir „RT TV Studios“ gamino RT turinį ir buvo oficialios jos darbuotojų darbdavėmis, bet sąskaitas apmokėti siųsdavo į Maskvą. Tiesa, po kelių metų sėkmingo darbo RT savininką prodiuserį Aleksejų Jazlovskį Amerikos mokesčių prievaizdai pagavo vengiant mokėti mokesčius, ir rusams teko kompaniją „performatuoti“.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

„Susitvarkiusi“ RT Išplėtė etatų skaičių, priėmė į darbą ką tik studijas baigusius jaunus žurnalistus, šie rengė siužetus, kurie vargu ar galėjo pasirodyti kituose JAV televizijos kanaluose – pavyzdžiui, pateikdami alternatyvias konspirologines versijas apie Rugsėjo 11-osios teroro aktus arba „al Qaedos“ lyderio Osamos ben Ladeno likvidavimą.

RT suteikdavo tribūną marginaliniams veikėjams, pavyzdžiui, sąmokslo teorija grįstą Rugsėjo 11-osios aiškinimą propaguojančiam Teksaso radijo vedėjui Alexui Jonesui, kuris iškart po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais invaziją teisino tuo, kad ją esą išprovokavo NATO ir Izraelio veiksmai Kaukaze.

Daugybėje siužetų piršta versija, jog Malaizijos keleivinį lainerį su daugiau kaip 200 keleivių numušė ukrainiečių nakintuvas, taikęsis į V.Putino lėktuvą, nors Nyderlandų valdžios ataskaitoje įrodyta, kad lėktuvas numuštas iš separatistų kontroliuojamos teritorijos Ukrainos rytuose.

Pastoviai akcentuodama skurdo, rasinės neteisybės, kitas panašias temas, RT randa amerikiečių, kurie pasirengę kaltinti tėvynę visomis įmanomomis nuodėmėmis, ir taip bando nukreipti vietos publikos dėmesį nuo tikrų Kremliaus intencijų tarptautinėje politikoje – kurstyti konfliktus Vakaruose ir pagal galimybes palaikyti visuomeninę įtampą JAV. Amerika rodoma kaip nuolatinėje krizėje esanti valstybė. Iš pradžių niekas į tai nekreipė ypatingo dėmesio, nors, pasak konservatyvaus aktyvisto Cliffo Kinsideo, jis ir jo bendražygiai dar 2011 metais oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį į propagandinį RT veiklos pobūdį. Kol pernkyščiuose prezidento rinkimuose kanalo veikla ėmė įgyti Maskvos koordinuotos visaapimančios operacijos mastus.

Pasak RT klausimui skirto Vašingtono fondo „Atlantic Council“ pranešimą redagavusios Brookingo instituto bendradarbės Alinos Poliakovos, RT nėra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė vakarietiška to žodžio prasme, tyrėja primena Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pastebėjusį, kad jei esi finansuojamas vyriausybės, negali neatsipindėti jos oficialios pozicijos. RT niekada nekritikuoja Kremliaus, nors daugelis Rusijos valdžios sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, kalbant nuosaikiai, kelia abejonių, ir tai principinga. Tarkime, irgi valstybės remiama BBC yra labai kritiška britų vyriausybės atžvilgiu. Protestuodami prieš prokremlišką, antivakarietišką politiką, keli JAV žurnalistai nutraukė ryšius su rusų kanalu, pavyzdžiui, laidų vedėja Liza Wahl pareiškė atsistatydinanti tiesioginiame eteryje.

Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kairėje) – viešnagės Vilniuje metu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmo ir kol kas vienintelio iš V.Putino Rusijos išprašyto Amerikos žurnalisto Davido Sattero vertinimu, kad tenka knebinėtis su RT klausimu, kaltas JAV žiniasklaidos paviršutiniškumas – jei amerikiečiai daugiau žinotų apie Rusiją iš savo sspaudos, nebūtų pagundos ir reikalo žiūrėti rusų kanalo. CNN prezidento D.Trumpo sūnaus susitikimą su rusų advokate aptaria 35 minutes, o rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo priežastims nagrinėti teranda minutę. Amerikos žiniasklaidai nerūpi Rusijos visuomenės bei politikos analizė. Pasak publicisto, RT yra pakankamai profesionalus dezinformacijos skleidimo šaltinis žmonėms, kurie linkę tikėti neįtikėtiniausiais dalykais. Tai pavojinga, nes socialinė įtampa Amerikoje dabar gana aukšta.

Tiesa, nemažai komentatorių nelinkę pervertinti RT vaidmens Amerikos viešajame gyvenime. Kiek šis kanalas populiarus ir įtakingas, labai priklauso nuo to, kieno užsakymu formuluojamas klausimas. Pasak RT užsakymu kompanijos IPSOS 2015-aisiais atliktos apklausos, savaitinę kanalo auditoriją Amerikoje sudaro apie 8 milijonus žmonių. „Nielsen“ reitinguose, kurių pagrindu kanalai formuoja savo reklamos įkainius, RT nėra visai. Kanalo nėra ir 94 populiariausių televizijų sąraše, nors žemiausią vietą užėmęs kanalas disponuoja mažiau nei proc. JAV auditorijos. RT gana plačiai pasiekiamas amerikiečių namuose kabeliniais tinklais, tačiau televizija moka už šią teisę, kai JAV kabelinės kompanijos pačios susimoka televizijoms už galimybę rodyti jų produkciją.

RT kritikai populiarumo klausimo nelaiko svarbiausiu ir akcentuoja principą. Jų teigimu, „Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ priėmę įstatymų leidėjai jo netaikė nepriklausomai užsienio žiniasklaidai. Nors veikia kaip Amerikos korporacija, RT valdymo struktūra neskelbiama, nežinoma, kas formuoja kanalo redakcinę politiką, užtat kritikai dažnai cituoja „Rusia Today“ šefą Dmitrijų Kiseliovą, kuris susitikime su savo personalu yra pareiškęs, jog žiniasklaidos objektyvmas esąs mitas, žurnalistai turi tarnauti tėvynei.

Ketinimas priversti RT registruotis užsienio agentu sukėlė nervingą Maskvos reakciją, ir tai yra kiek keista – registracija nereiškia profesijos draudimo, tik nurodo statusą. Vieninteliai nepatogumai – įpareigojimas Teisingumo ministerijai pateikti informacinių siužetų kopijas bei finansines ataskaitas kas pusmetį. Žiūrovams vienintelis pasikeitimas – rodomuose siužetuose yra nuoroda, kad juos transliuoja užsienio valstybės agentas. Keletas Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos žiniasklaidos priemonių Amerikoje dirba kaip užsienio agentai.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas apie grąžą Kremliui už investuotus milijonus vis tiek yra atviras. Šia prasme įdomi paralelė su „Al Jazeera“, kuri irgi užsiregistravo amerikietišku televizijos kanalu. Kataras investavo didelius pinigus ir planavo konkuruoti su CNN. Disponuodama gana rimta profesine reputacija, „Al Jazeera“ populiarumu pranoko RT, vis dėlto po trejų metų veiklos Kataras paskelbė uždarąs projektą dėl nedėkingos ekonominės situacijos. Oficialiais duomenimis, Rusijos finansuojamo RТ transliacijos per metus atsieina virš 300 milijonų dolerių, nesunku apskaičiuoti, kiek maždaug milijardų per daugiau nei dešimtmetį veikimo Kremlius išleido šiam projektui.

Kiek ši įtampos bei nepasitikėjimo sėjimo operacija savo tikslą pasiekė ir ar apskritai pasiekė, vienareikšmio atsakymo nėra. Gali būti, galų gale viskas baigsis kaip posakyje apie pelytę, kuri rausėsi rausėsi ir prisirausė iki katino. Deja, tai ne Lietuvos atvejis, nors mūsų tėvynėje veikiančių rusiškų televizijos kanalų „bukietas“ išties įspūdingas.

2017.10.23; 06:00

Rusijos žvilgsnis

Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.

Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos

Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.

Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais. 

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita. 

Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“. 

Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.

Migracijos departamento bėdos

Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms. 

Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.

2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu. 

vsd
VSD (Valstybės saugumo departamentas)

Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).

SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.

Per didelis atvirumas

Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.

Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas. 

Rusijos mafija

Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.

Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.

Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.

Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.

Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų

Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.

Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.

Naudingi idiotai

Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.

Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.

Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.

2017.10.16; 06:00

Jean-Jacques Mevel /Le Figaro

„Vakarai yra hibridinio karo taikinys, kur melaginga informacija nutaikyta visuomeninėms institucijoms diskredituoti“, – rašo Žanas Žakas Mevelis laikraštyje Le Figaro.

Kai vartojamas žodis „dezinformacija“, žvalgybos pasaulis visada mini straipsnį, pasirodžiusį 2013 metų vasario 26 dieną Rusijos žurnale „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karo pramonės kurjeris“, – liet.). Tik ką pakeltas į Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadovo pareigas generolas Valerijus Gerasimovas jame atskleidžia savo strategiją, kuri Vakaruose netrukus buvo pavadinta „hibridiniu karu“, sakoma straipsnyje.

„Sustiprėjo nekarinių būdų vaidmuo siekiant politinių bei strateginių tikslų, kažkuriais atvejais jie savo efektyvumu smarkiai pranoko ginklų galią“, – aiškina generolas Gerasimovas savo kariuomenei, Kremliui ir, be abejo, visam pasauliui. Popieriuje koncepcija neatrodo labai novatoriška. Galios strategijoje vilionės jėga („minkšta jėga“) „globaliniame kare“ žaidžiama jau seniai ir kuo plačiausiu diapazonu“, – perduoda Mevelis.

„Straipsnio leidinyje „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karinės pramonės kurjeris“) suvokimas ryškiai pasikeitė 2014 metų kovą, kai Kryme išsilaipino „žalieji žmogeliukai“. Toji kariuomenė be vėliavos, be atpažinimo ženklų, bet su kaukėmis ir kalbanti rusiškai, sukūrė priedangą dalies Ukrainos teritorijos aneksijai. Kremlius perėjo nuo teorijos prie praktikos“, – rašo žurnalistas.

„Po trejų metų jau nebe komandosas žalia uniforma, o troliai kelia suirutę Vakaruose. Tie vaiduokliai (dvasios), dar kenksmingesni, negu skandinavų protėviai, jie sėja gandus, nesantaiką ir dezinformaciją pasaulinių tinklų džiunglėse. Jie dauginasi neregėtais tempais. Amerikos kampanijos pabaigoje jie apkaltino Hilari Klinton vadovavimu pedofilų tinklui per kažkokią sostinės piceriją. Berlyne jie sugalvojo legendą apie 13-metės Lizos išprievartavimą, kuri vėliau sukėlė demonstracijas prieš pabėgėlius, pasiekusias Angelos Merkel kanceliariją. Prancūzijoje jie peni kampaniją, kad suterštų Emanuelio Makrono asmeninį gyvenimą“, – tvirtinas Mevelis.

„Niekas negali tvirtai pasakyti, kad troliai tarnauja Kremliui, skirtingai nuo „žaliųjų žmogeliukų“ Sevastopolyje. Bet toks kaltinimas labai tikėtinas. Tų kibernetinių tvarinių gimtoji kalba dažniausiai rusų, jų skaitmeninis adresas reguliariai veda į Rusiją. Jų taikinius Vakaruose vienija tai, kad visi jų taikiniai nepasitiki Vladimiru Putinu“, – komentuoja autorius.

„Kaip tikina Vakarų žvalgybų šaltiniai, troliai turi savo „fabrikus“, manipuliuotojų, programuotojų ir klaviatūros baksnotojų tinklą, įsikūrę Sankt Peterburge, Rusijos prezidento gimtajame mieste“, – rašo Mevelis.

„Iš esmės sąjungininkai turi gintis nuo tvarios legendos: Rusijos Federacijos „apsupties žiedo“, – rašo žurnalistas apie vieną iš „Rusijos mitų“.

„Briuselyje Šiaurės Atlanto aljansas susidūrė su 400 proc. išaugusiu per trejus metus dezinformacijos kiekiu. Savo tinklapyje NATO įtraukė į katalogą 32 Rusijos mitus, pradedant realybės iškraipymu Kosove 1999 metais ir baigiant vadinamuoju „Krymo išlaisvinimu“ 2014 metais“, – sakoma straipsnyje.

„Sovietinė propaganda savo aukso amžiuje naudojo tuos pačius metodus, – sako vienas profesionalas, atsakingas už klastočių aptikimą ypač dideliais mastais. – Iš pradžių išpučiamas prasimanymas kokiame nors Vakarų laikraštyje, paskui tas laikraštis naudojamas kaip patikimas šaltinis provyriausybinėje žiniasklaidoje, kad sustiprintų savo pačių tezes. Bet yra didelis skirtumas: sklaidos tempai ir dauginimas interneto kanaluose šiandien leidžia praeiti beveik visus filtrus. Visa kita – kopijų sklaidos reikalas. Taip pat neatsitiktinai dezinformacijos mašina dirba visa jėga išeiginėmis dienomis, kai Vakarų redakcijos nuginkluotos…“.

„Rusijoje auditorija beveik pavergta nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas nuslopino tai, ką priimta vadinti pilietine visuomene, nustumiant ją į pasyvų pasipriešinimą“, – mano Mevelis.

„Bet kuri šalis stengiasi gerai atrodyti savo kaimynų akyse. O Rusija pasirinko kelią, neturintį nieko bendro su tokiomis organizacijomis, kaip BBC, Alliance française ar Getės institutas, – aiškina pranešimo apie Kremliaus propagandą užsienyje bendraautorius čekas Vitas Novotnas. – Kalbama ne apie tai, kaip prastumti savo pačių teigiamą įvaizdį, o apie tai, kaip sužlugdyti pasitikėjimą Europos demokratijų viduje ir patiems neatsiskleidžiant pademonstruoti savo gebėjimus kenkti“.

„Dezinformacija sėja abejones dėl žinomų faktų, diskredituoja jai netinkamus žmones bei visuomenines institucijas. Ji slepia akivaizdžius dalykus po gandų ir neteisybių klodais. „Atskleisti istorijos išvirkščiąją pusę!“ – tokias ambicijas skelbia Sputnik, radijas ir interneto portalas, kuris sėja sąmyšį trisdešimčia kalbų. Valdžiai paklusta ir jos giminaitė Russia Today“, – pabrėžia Mevelis.

Informacijos šaltinis: Le Figaro.

2017.03.17; 06:23

Redakcija / Le Monde

„Trys iš pagrindinių kandidatų (Prancūzijos) prezidento rinkimuose atvirai žavisi Vladimiru Putinu. Ir užmiršta Donaldo Trumpo komandos narių, kurie jautė tą patį, nemalonumus“, – rašo leidinio Le Monde redakcija.

„Tarp kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose yra vienas, kuris, tiesą sakant, nėra kandidatas, bet vis dėlto jis visada lošia be pralaimėjimų. Tai Vladimiras Putinas“, – sakoma  straipsnyje.

„Vladimiras Putinas yra ne užsienio politikos subjektas, o diplomatijos objektas, kurio atžvilgiu kiekvienas kandidatas turi laikytis vienokios ar kitokios pozicijos. Jis – tos rinkimų kampanijos centre. Jis – vidaus politikos subjektas, su savo politine programa. Jo šešėlis plevena virš kampanijos. Žurnalistų nuomone, jo idėjos, metodai ir pasaulėžiūra sklando tarp visų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų“.

„Trys iš keturių pagrindinių į kovą stojusių kandidatų juo žavisi – ar bent jau jam simpatizuoja, – tai jie jau ne kartą yra visai atsakingai pareiškę. Dešiniųjų kandidatas Fransua Fijonas, kraštutinių dešiniųjų Marin Le Pen ir kraštutinių kairiųjų Žanas Liukas Melenšonas, – perduoda redakcija. – Jų motyvacijos skirtingos, atsidavimo laipsnis skirtingas, bet kiekvienas savaip mano, kad Putinas turi atsakymus į klausimus, kurie šiandien iškilę Prancūzijai“.

„Nors ir paradoksalu, tie trys kandidatai irgi labiausiai akcentuoja savo nacionalizmą bei principingumą Prancūzijos ir prancūzų gynimo reikaluose. Tačiau į Rusijos ketinimus jie žiūri palankiai, Kremliaus kišimąsi jie mielai priima“, – pabrėžia žurnalistai.

„Marin Le Pen ir Žano Liuko Melenšono priešiškumas ES ir NATO atžvilgiu išreikštas visiškai konkrečiai. Jiems visos priemonės geros, kad tik joms padarytų galą, tegul ir su Kremliaus pagalba, kai jis savo bombardavimais šluoja nuo žemės paviršiaus Rytų Alepą, paversdamas jo gyventojus pabėgėliais, kurie neabejotinai kada nors pasieks šiaurines Viduržemio jūros pakrantes. Net kai jis užgrobia Gruziją ar Ukrainą, kad savaip perbraižytų sienas, paveldėtas iš sovietų epochos pabaigos“, – tęsia žurnalistai.

„Tačiau didžiausią nerimą kelia Fransua Fijono reiškiamas putinizmas. Nes „Respublikonų“ kandidatas nenori nei ES galo, nei NATO žlugimo, nei dirbtinio, merkantilaus ir antipatriotiško demokratijos griovimo. Tad iš kur tada toks polinkis, ypač kai šiuos tris tikslus aiškiai afišuoja Kremliaus šeimininkas? Kodėl šioje kampanijoje prancūzų dešiniųjų konservatyvusis sparnas daugiau už kitus nuolaidžiauja Maskvai? Kam leisti „Respublikonų“ deputatui Nikolia Diukui Rusijos RT televizijos kanale pasakoti, kad Emanuelis Makronas – „Amerikos finansininkų agentas“ ir „gėjų lobistų numylėtinis“? – svarsto redakcija.

„Demaskuoti kokios nors valstybės, tegul ir nepriešiškos, bet mažų mažiausiai varžovės ir net nedraugiškos, propagandiniame eteryje vidaus priešą, – tai vadinasi „stoti užsienio valstybės pusėn“ tam, kad išsaugotum tą toną, kurį pasirinko „Respublikonų“ vadovybė. Jiems nekenktų apgalvoti nelaimingo generolo Flino likimo, kai šis už neleistinus kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone buvo priverstas atsistatydinti nepraėjus nė mėnesiui po paskyrimo vadovauti Nacionalinio saugumo tarybai – institucijai, kuriai pavesta patarinėti JAV prezidentui saugumo ir užsienio  santykių klausimais“, – apibendrina redakcija.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2017.02.22; 09:14

Andrew Higgins / The New York Times

„Niderlandų vyriausybės narys Haris van Bomelis turėjo įtaigių sąjungininkų, kurie padėjo jam įkalbėti rinkėjus atmesti prekybos sutartį su Ukraina, – tai jo speciali „ukrainiečių komanda“, entuziastinga Rusijai simpatizuojanti kitaminčių emigrantų grupė, – praneša Endrius Higinsas leidinyje The New York Times. – Jie ateidavo į susitikimus su visuomene, pasirodydavo televizijoje, naudojo socialinę žiniasklaidą, kad niekintų provakarietišką Ukrainos vyriausybę kaip kraugerišką kleptokratiją, nevertą Niderlandų paramos. Kaip prisimena van Bomelis, „buvo labai patogu rodyti, kad ne visi ukrainiečiai „už“. Patogu, bet nesąžininga: aktyviausi tos ukrainiečių komandos nariai iš tikrųjų buvo rusai arba išeiviai iš rusakalbių Ukrainos regionų ir bruko Kremliaus liniją“.

„Pernai balandį įvykęs Niderlandų referendumas kaip taranas smogė Europos Sąjungai. Esant mažam balsavusiųjų skaičiui, Niderlandų rinkėjai atmetė Europos Sąjungos  prekybos susitarimą su Ukraina, tuo nudžiugindami Maskvą. Dėl to padrąsėjo prorusiški populistai visoje Europoje, o politinį elitą apėmė siaubas, – sakoma straipsnyje. – Neaišku, ar ukrainiečių komandą valdė Rusija, ar ji veikė simpatizuodama, ir van Bomelis, pasak jo, niekada netikrino jos narių duomenų. Tačiau Europos politinis isteblišmentas, jau sunerimęs dėl britų balsavimo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir prezidento Trumpo išrinkimo Jungtinėse Valstijose, nuogąstauja, ar referendumas Niderlanduose neišpranašaus to, kas laukia ateityje“.

„Kovo 15 dieną Niderlanduose irgi vyks nacionaliniai rinkimai, ir šalies žvalgybos tarnybos praneša, kad kitos valstybės, konkrečiai, Rusija, per pastaruosius mėnesius šimtus kartų bandė prasiskverbti į vyriausybinių agentūrų bei komercinių kompanijų kompiuterius, – sakoma straipsnyje. – (…) Kol kas niekas konkrečiai nepaliudijo, kad būtent Rusijos valstybė, o ne pavieniai rusai stengiasi paveikti rinkimų rezultatus, ir daugelis negali suprasti, kam Maskvai apskritai reikia užsikrauti rūpesčius tai daryti mažoje šalyje, neturinčioje tokios geopolitinės įtakos, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija. Tačiau (Seibreno) de Jongo (iš Hagos strateginių tyrimų centro) nuomone, pernykštis referendumas parodė, kad „mažos pastangos padeda nueiti ilgą kelią“ ir gali „sugriauti Europos Sąjungą iš vidaus“.

„Niderlandų žvalgybos agentūra AIVD oficialiai publikuotame Rusijos veiksmų vertinime pripažino, kad labai sunku išmatuoti bet kokio valstybės apmokamo Rusijos kišimosi mastus, nes Maskvos veiksmai formuojant visuomenės nuomonę dažnai „priklauso tarpinei zonai tarp diplomatijos ir žvalgybos“, – praneša Higinsas. – Tačiau šioje ataskaitoje taip pat sakoma, kad Niderlandai tapo Rusijos taikiniu „globalioje kampanijoje, siekiant paveikti politiką ir sampratą apie Rusiją“, kurioje Maskva pasinaudojo „metų metais regztų kontaktų tinklu“.

„Darbo partijos narys parlamente Michelis Servasa pasisakė už sutartį su Ukraina. (…) Jis prisimena, kaip viename susitikime su visuomene jį užsipuolė kritikuoti viena klausytoja, kuri prisistatė esanti ukrainietė, bet, pasirodo, ji buvo rusė“, – perduoda autorius.

„Tai iš tikrųjų šokiravo. Žmonės prisistatinėjo esą ukrainiečiai, o iš tikrųjų buvo rusai“, – prisimena Servasas.

Informacijos šaltinis: The New York Times.

2017.02.22; 12:15

NATO tinklapyje surašyti 32 Rusijos mitai apie Aljansą, kuriuos reguliariai naudoja Rusijos žiniasklaida, pranešė organizacijos spaudos sekretorė Oana Lungesku.

NATO susidūrė su esminiu Rusijos propagandos ir dezinformacijos padaugėjimu po neteisėtos Krymo aneksijos, praneša Reuters agentūra, remdamasi organizacijos spaudos sekretore Oana Lungesku.

Ji pabrėžė, kad NATO tinklapyje surinkta 12 mitų, kuriuos reguliariai naudoja Rusijos žiniasklaida, pavyzdžiui, Sputnik ir RT, o taip pat virtinė kitų.

Lungesku pabrėžė, kad paskutinis atvejis iš vasario pabaigos, kai televizijos kanalas  Life.ru paskelbė sufabrikuotą neva tai NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo ir Ukrainos prezidentu Porošenka apsimetusio prankerio (pokštininko, išdaigininko) pokalbio įrašą. Ji pabrėžė, kad tokio pokalbio niekada nebuvo. Pasak spaudos sekretorės, tai akivaizdi dezinformacija.

Ji pateikė dar vieną pavyzdį. 2016 metų liepą Sputnik, RT ir kai kurie kiti Rusijos tinklapiai pranešė apie gaisrą NATO bazėje Izmire, kurį pavadino tyčiniu sabotažu po bandymo įvykdyti perversmą Turkijoje. Lungesku pabrėžė, kad NATO susisiekė su tomis žiniasklaidos tarnybomis, kad jos ištaisytų netikslumą, nes gaisras kilo miške toli nuo bazės ir neturi nieko bendro su NATO.

JAV Valstybės departamento duomenimis, Maskva kasmet skiria 1,4 mlrd. dolerių sudėtingai propagandos sistemai, kuri pateikia Kremliaus požiūrį į įvykius pasaulyje 30-čia kalbų.

2015 metų vasarį NATO pajėgų Europoje tuometis vadas Filipas Bridlavas pareiškė, kad „RF prezidento Vladimiro Putino kampanija dezinformacijai skleisti yra įspūdinga“.

217 metų vasario 11 dieną Švedijos tarptautinių santykių institutas apkaltino Rusiją dezinformacijos, suklastotų naujienų, sufabrikuotų dokumentų skleidimu, siekiant paveikti visuomenės nuomonę ir sprendimų priėmimo procesą Švedijoje. Pabrėžta, kad informaciniu karu siekiama sutrukdyti tai šaliai įstoti į NATO.

Šaltinis: Gordonua.com portalas.

2017.02.15; 05:52

Claudia von Salzen / Tagesspiegel

Švedų mokslininkai ir saugumo ekspertai mano, kad Rusija atlieka tikslingą kampaniją, darydama spaudimą politiniams debatams Švedijoje, rašo Tagesspiegel korespondentė Klaudia fon Zalcen.

„Laiškas, pasirodęs socialiniuose tinkluose 2015 metų vasarį, sukėlė didelį triukšmą Švedijoje: jis neva tai buvo parašytas Švedijos gynybos ministro Peterio Hultkvisto didžiausio šalies gynybinio koncerno vadovui, ir autorius siūlė koncernui tiekti ginklus Ukrainai. Laiške, tiesa, buvo klaidų ir nesuderintų dalykų: antai, laiške minimas koncerno vadovas jau seniai nebėjo tų pareigų, o ir parašytas jis buvo ne ministro ir adresato gimtąja švedų kalba, o angliškai. Tad buvo prieita prie išvados, kad laiškas suklastotas. Tačiau internete pasklido gandai apie švedų ginkluotės tiekimą Ukrainai – ypač aktyviai tą temą plėtojo prokremliška žiniasklaida“, – praneša žurnalistė.

Stokholmo Tarptautinių santykių instituto mokslininkų nuomone, ta istorija – pavyzdys, kaip Rusija stengiasi paveikti politinius debatus Švedijoje, pasitelkdama dezinformaciją ir sufabrikuotas naujienas, sakoma straipsnyje.

Neseniai išspausdintos išvados apie Rusijos strategijos darant įtaką politinei padėčiai Švedijoje naudojant viešos diplomatijos mechanizmus ir aktyvius veiksmus tyrimą. Jose sakoma, kad „Rusija nuo 2014 metų stengiasi paveikti pirmiausia du procesus: „Švedijos bendradarbiavimą su NATO ir paramą Ukrainai“.

Tyrimo autorių Martino Krago ir Sebastiano Aisbergo nuomone, Rusija tam naudos platų priemonių arsenalą – „pradedant kariniais grasinimais bei dezinformacija ir baigiant vadinamųjų įtakos agentų, kitaip sakant, Maskvos poziciją skleidžiančių asmenų ir organizacijų įtraukimu“, perduoda publikacijos autorius.

„Švedų mokslininkai remiasi tuo, kad šiandien Rusijos užsienio politikoje vėl naudojami nuo šaltojo karo laikų žinomi būdai“, – rašo fon Zalcen. Pernai prieš parlamentui priimant sprendimą suintensyvinti bendradarbiavimą su NATO, Švedijos specialiosios tarnybos užregistravo Rusijos stiprinamą užmaskuotą aktyvumą.

„Praktiškai tuo pačiu metu, – tęsia žurnalistė, – Vokietijos Federalinė Konstitucijos apsaugos žinyba kreipėsi į visuomenę su analogišku perspėjimu. Nuo Ukrainos krizės pradžios pastebima, kad Vokietijoje aktyviai stiprinama propagandinė kampanija ir įsigali dezinformacija. Kartu su žvalgyba buvo parengtas pranešimas apie Rusijos veiklą, stiprinant įtaką politiniam klimatui Vokietijoje“.

Kaip pirmadienį pareiškė Vokietijos ministrų kabineto atstovas Štefenas Zaibertas, vyriausybinis pranešimo patikrinimas dar nebaigtas, vadinasi, kol kas neaišku, kokių priemonių imsis federalinė vyriausybė. Atrodo, kad Berlynas planuoja sugriežtinti pasipriešinimą dezinformacijos sklaidai ir laiku identifikuoti informacijos intarpus, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: Tagesspegel leidinys.

2017.01.15; 06:40

Rusiją galima charakterizuoti įvairiai, taip pat ir labai skirtingai skirtinguose istorijos tarpsniuose, tačiau visais laikais, nežiūrint besimainančių istorinių aplinkybių, mūsų didžioji kaimynė išsiskyrė kaip pasaulinis lyderis melagysčių padauginimo sferoje. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tarkime, kad ne rusai, o dar tokia angis rojuje išrado melą, išties melas dabar tarpsta visame pasaulyje, prasiskverbdamas net į intymiausius žmonių tarpusavio santykius, tiesa yra ir tai, jog ypač dažnai meluoja politikai daugumoje šalių, bet, regis, tik Rusijoje melas priimamas su tokiu džiugesiu bei įsipareigojimu melo dvasiai, kad liaudis čia reikalauja vis didesnių melo porcijų kaip būtino aptarnavimo iš valdžios pusės. Rusams reikia melo ne mažiau kaip duonos ir žaidimų kartu,  taigi  kaip duonos kasdieninės ir nekasdieninio nusiraminimo trankviliantų.

Žinia, Rusijos valstybė, plėsdama savo ribas, išbandė visas fizinės prievartos rūšis prieš savo šalies gyventojus, o ypač užkariautose teritorijose, nesibodėdama čia net didžiausių žiaurumų, tačiau, kaip atrodo, mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kad, siekdama įtvirtinti savo interesus, rusiškoji patvaldystė visais laikais naudojosi suktumo, apgaulės, pergudravimo, dūmų užtvarų statymo ir melo visos klaviatūros teikiamomis galimybėmis, visada grodama klaidinančias melo melodijas be pertojo abiem rankomis. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad aprašytas instrumentų rinkinys, atsirandantis įgyvendinant šovinistinius Rusijos imperijos užmanymus, nėra tik rytietiško gudrumo, kaip mes tokį dalyką esame linkę paprastai suprasti, arsenalas, o yra labai savito kolorito rusiškojo nešvankumo diapazono nuoroda ir pavyzdžių priminimas.

Ar Rusijoje yra tokia sfera, kur melo dvasia būtų netoleruojama arba bent toleruojama mažesniu laipsniu? Kažkada dar buvo galima bandyti naiviai įsivaizduoti, kad tokia užuovėja nuo melo yra, tarkime, sportas, kur atletai išbando jėgas sąžiningoje kovoje, tačiau šiandien Rusijos sportininkų reputacija  jau yra suteršta dopingo skandalų taip kategoriškai, kad jie – vejami iš tarptautinių turnyrų. Dopingas yra melo dvasia sporte, jį vartojantys bėgant laikui buvo sučiupti ne vienos šalies atletai, tačiau tik Rusijoje sportininkų farširavimas dopingu įgijo sisteminį pobūdį, tapo valstybės remiama, politinio užsakymo formą prisiėmusia melo ir apgavysčių strategija.

Šis dopingo pavyzdys, kaip atrodo, gali būti traktuojamas išplėtotu pavidalu aptariant taip pat ir beprecedentį rusų programišių bandymą kibernetinėmis atakomis paveikti neseniai praūžusių JAV prezidento rinkimų rezultatus. Iš tiesų, turime pagrindą teigti, jog Rusija tokiu būdu įsikišdama į svetimoje šalyje vykstančius rinkimus dopingavo vieną iš pretendentų, siekė padėti rusų favoritui laimėti rinkiminę kovą  nesąžiningomis priemonėmis.

Vis dėlto girdime patikinimus, kad Donaldas Trumpas pradėjęs eiti išrinktojo prezidento pareigas greitai pademonstruos savo nepriklausomumo nuo pašalinių įtakų stotą, parodys rusams jų kuzkino mat. Tačiau jeigu versija, kad Donaldas Trumpas vis dėlto laimėjo dėl rusų užkrauto kibernetinio dopingo bent iš dalies yra teisinga, neatmestina ir tokia galimybė, jog visos šio septyniasdešimtmečio atleto pergalės yra skirtos to paties kuznecovo ar ivanovo motinos garbei.

Tikriausiai tie patys rusų mistifikatoriai taip pat platina nuomonę, kad neva D.Trumpo ir V.Putino aljansas galop užtikrins baltojo žmogaus pergalę (sic). Vaje vaje…  Ką gi, jeigu dauguma mano tautiečių patikėtų tokia nesąmone, prašyčiau mane nuo to momento laikyti negru.

2016.12.28; 18:45

Debora Heinz / The Times

„Vyriausybės oficialieji asmenys pirmą kartą pripažino, kad Rusija vykdo prieš Didžiąją Britaniją propagandos ir netradicinių karo priemonių pritaikymo kampaniją“, – rašo The Times.

„Aukšti Britanijos vyriausybės veikėjai mano, kad už darnių pastangų, kuriomis siekiama susilpninti Didžiąją Britaniją šnipinėjimu, dezinformacija, kibernetinėmis atakomis bei apgaulingų naujienų sklaida, slypi Maskva“, – aiškina žurnalistė Debora Heinz.

„Po kelių savaičių Teresa Mei pirmininkaus Nacionalinio saugumo Tarybos posėdžiui, kuris svarstys Rusijos veiksmus prieš Britaniją ir jos sąjungininkes ir aptars galimas atsakomąsias priemonės. Turima žinių, kad prieš du mėnesius viršūnių pasitarime ministrų kabineto sekretoriate žvalgybos bendradarbiai ir aukšti valstybės tarnautojai išreiškė susirūpinimą dėl stiprėjančios grėsmės iš Rusijos“, – sakoma straipsnyje.

„Dominavo vieninga nuomonė, kad visur vyriausybėje būtina labiau pasistengti suvokti, įvertinti ir suformuluoti atsakymo į Rusijos veiksmus variantus“, – sakė informuotas apie pasitarimą neįvardytas šaltinis.

„Skamba nuogąstavimai, kad Rusijos agentai, įskaitant Britanijos piliečius, įsiskverbė į Britanijos institutus bei kompanijas. Penktadienio vakarą sužinota, kad keletas Kembridžo mokslininkų, būgštaudami Kremliaus įtakos, nutraukė dalyvavimą forume, skirtame žvalgybos tyrimams“, – sakoma straipsnyje.

„Karinės žvalgybos bendradarbiai glaudžiau bendradarbiauja su MI5 Rusijos klausimais, įskaitant ir būtinybę gaudyti šnipus“, – rašo laikraštis.

Saugumo klausimų ekspertai ragina ministrę pirmininkę Mei sudaryti „karo meto kabinetą“ (taip 1940–1945 metais vadinosi Didžiosios Britanijos koalicinė vyriausybė, – red. past.) ar bent parengti bendrą vyriausybinę strategiją.

XXX

Karinis žaidimas parodė, kad Didžioji Britanija neatsispirs Rusijai propagandinėje kovoje propagandiniame mūšyje.

„Britanijos karinės pratybos baigėsi stulbinančia išvada: Didžioji Britanija neįstengs įveikti Rusijos propagandinėje ir dezinformacinėje operacijoje taikos metu, – praneša Debora Heinz laikraštyje The Times. – Dviejų brigadų kariškiai atliko bandymą, kad išsiaiškintų, kaip jie pasielgtų priešindamiesi Rusijos kariuomenei, pradėjusiai propagandinį karą Baltijos šalyse. Rusus vaidino britų personalas“.

„Jie iškart susidūrė su problema: pasirodo, kad suklastotą Rusijos valstybinės žiniasklaidos ar valdininkų pranešimą apie padėtį mūšių vietose sunku paneigti, ir tam reikia daug laiko, – sakoma straipsnyje. – Ogi todėl, kad pagal Britanijos taisykles kariškiai prieš publikavimą turi patikrinti situaciją, surašyti atsakomąjį pareiškimą, pateikti tą tekstą gynybos ministerijos valdininkams susipažinti bei patvirtinti ir, galų gale, pasiekti, kad jį pasirašytų gynybos ministras – ar net ministras pirmininkas. Tas procesas trunka valandas, o kartais dienas, tuo tarpu suklastota informacija skleidžiama pasaulyje. Pavėluotas paneigimas susilaukia riboto dėmesio“.

„Mes turime tobulėti, – sakė informuotas apie pratybas šaltinis. – Pagal dabartines taisykles mes negalime kautis informaciniame kare ir nugalėti, elgdamiesi kaip rusai, nes pagal taikaus meto įstatymus demokratinėje šalyje neleistina to daryti. Mums reikia rasti kitą būdą kariauti tame informaciniame kare“.

Informacijos šaltinis: The Times.

201612.21; 02:40

Informacija, kuria su šalies spauda dalinasi Vokietijos slaptosios ir specialiosios tarnybos, – kelia rimtą susidomėjimą.

Vokietijos Konstitucinės apsaugos Federacinė žinyba (BfV) ir Vokietijos Federacinės žvalgybos tarnyba (BND) tarsi susitarusios vardina tuos pačius pavojus, kurie laukia Vokietijos artimiausiu metu. Žvalgybininkų manymu, 2017-aisiais Kremlius dės visas pastangas, kad būtų sukompromituoti Vokietijos politikai, kurie smerkia Rusijos agresiją Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, kurie linkę neatšaukti Rusijai taikomų ekonominių sankcijų…

Pasak Vokietijos slaptųjų tarnybų, Rusiją kritikuojantys Vokietijos politikai bus kompromituojami hakerių pagalba, regiant pačias įvairiausias propagandines – informacines atakas. Ypač bus sunku Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuri nusprendė nesitraukti iš aktyviosios politikos.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš Vokietijos spaudos, kurioje rašoma apie galimas rusiškas intrigas.

XXX

Eckart Lohse / Frankfurter Allgemeine

Vokietijos žvalgyba įžvelgia pavojų vokiečių politikams

Vokietijos Konstitucijos apsaugos Federacinė žinyba (BfV) perspėja, kad Vakarų demokratijos ir ypač aukšto rango Vokietijos politikai netrukus gali tapti „Rusijos propagandos ir hakerių kampanijų taikiniu“, rašo Frankfurter Allgemeine.

Žinybos duomenimis, kalbama apie „naują tendenciją: Rusijos valstybinės organizacijos vykdo kibernetines atakas po tariamų aktyvistų–hakerių priedanga“. Antai, daugelį tokių kibernetinių atakų atlieka hakerių grupė ART28 naudodami „apgaulingą vėliavą“.

„Tokie veiksmai – tai iki šiol nežinoma kibernetinių kampanijų iš Rusijos rūšis“, – sakoma BfV pareiškime. Apskritai, nuo Ukrainos krizės pradžios žinyba konstatuoja, kad Vokietijoje smarkiai stiprėja Rusijos propagandinė ir dezinformacinė veikla, priduria korespondentas.

Be to, žinybos vadovas Hansas Georgas Masenas nurodė, kad agresyvėja kibernetinis šnipinėjimas politikos sferoje. „Kibernetinėse operacijose mes matome potencialią grėsmę Vokietijos vyriausybės nariams, Bundestago deputatams ir Demokratų partijos bendradarbiams“, – pareiškė Masenas Berlyne.

Kontržvalgybos vadovas taip pat nuogąstauja, kad „informacija, pavogta per kompiuterinės sistemos atakas, gali būti panaudota rinkiminiame lenktyniavime vokiečių politikams diskredituoti“, perduoda autorius.

Šaltinis: Frankfurter Allgemeine

XXX

Julian Röpcke / Bild

Putinas nenori leisti, kad Merkel būtų perrinkta

Čekijos analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, autoritetingas Rusijos propagandos Europoje specialistas Jakubas Janda įsitikinęs, kad Rusija išplėtos neregėtą informacinę kampaniją prieš rinkimus į Vokietijos Bundestagą 2017 metais.

Interviu vokiečių bulvariniam laikraščiui (tabloidui) Bild jis išdėstė nuomonę, ko Vokietijai ir Angelai Merkel reikia laukti iš Rusijos ir kaip prezidentas Vladimiras Putinas mėgins neleisti, kad ji būtų perrinkta.

„Mano nuomone, iš Rusijos reikia laukti dviejų rūšių puolimo, – pareiškė ekspertas. – Pirma – tai įprastos kibernetinės atakos, tokios, su kuriomis buvo susidūrusi Telecom‘o kompanija. Jų tikslas – pridaryti nuostolių ir suformuoti Vokietijos gyventojams jausmą, kad vyriausybė negali jų apginti. Antra – tai tikslinės atakos prieš nepritariančius Rusijos agresijai žmones, konkrečiai – prieš Angelą Merkel. Vadinasi, reikia laukti hakerių atakų prieš asmenines Krikščionių demokratų sąjungos politikų ir jų giminaičių elektroninio pašto paskyras“.

Tuo pačiu metu, pasak Jandos, „bus paskleistos apgaulingos naujienos, kad apdrabstytų juos purvais asmeniniame gyvenime“. Pagrindinis uždavinys – „pristatyti Merkel kaip karo kurstytoją ir politikę, kuri stumia ne Vokietijos, o Amerikos interesus“.

„Aš laukiu didelio masto dezinformacinės kampanijos prieš kanclerę Merkel, – tęsė ekspertas. – Bus bandoma pakirsti jos legitimumą visuose lygiuose. Štai, viskas, kas blogo atsitinka Vokietijoje ryšium su imigracijos banga, bus pateikiama kaip asmeninė Merkel  nesėkmė. Galų gale, remiantis jos politika bus sumodeliuoti patys blogiausi scenarijai. Taip pat kampanijos tikslas bus parodyti Merkel kaip ne visai sąžiningą žmogų ir įtikinti visuomenę, kad ja negalima pasitikėti“.

„Be to, spėju, jog Rusija griebiasi aktyvių veiksmų, kad Europos Sąjungos ir Turkijos susitarimas dėl pabėgėlių būtų nutrauktas jau ateinantį pavasarį. Juk tai duos propagandinei kampanijai naujų pabėgėlių ir šliukštelės alyvos į ugnį“, – perduoda leidinys Jandos žodžius.

Šaltinis: Bild

XXX

Heribert Prantl, Ronen Steinke / Süddeutsche Zeitung

BND vadovas perspėjo dėl Rusijos kibernetinių atakų

Naujasis Vokietijos Federacinės žvalgybos tarnybos (BND) vadovas Brunas Kalis mano, kad 2017 metų rinkimuose į Bundestagą kibernetinio pavojaus iš Rusijos lygis bus gana aukštas. Tai jis pareiškė interviu Vokietijos laikraščiui Süddeutsche Zeitung.

„Mes turime duomenų, kurie įrodo, kad kibernetinių atakų tikslas yra tik vienas – sukurti politinį neapibrėžtumą“, – kalbėjo Kalis apie Rusijos įsilaužėlių aktyvumą. Pasak jo, tokios atakos yra dalis „iš išorės valdomų tikslinių sabotažo kampanijų“. „Jomis daromas tam tikras spaudimas visuomenės diskursui ir demokratijai, o tai nepriimtina“, – pažymėjo Kalis.

BND vadovas taip pat pažymėjo, kad „pažeidimai rinkimuose JAV duoda pagrindą įtarti Rusijos pėdsakus“. „Įrodyti kokios nors valstybės sąsajas – techniškai labai sudėtingas uždavinys. Bet viskas byloja už versiją, kad viskas buvo padaryta dėl kažkokios valstybės nuolaidžiavimo ar net jos noru“, – sakė jis.

Kalio nuomone, tokia grėsmė ateinančiais metais aktuali ir Vokietijai. „Europa, ir ypač Vokietija, yra tokių kampanijų sabotažo centre“, – pabrėžė Kalis. Antai nuo konflikto Ukrainoje pradžios vokiškai kalbantis interneto segmentas tapo labai įdomus dezinformaciją skleidžiantiems vadinamiesiems „trolių fabrikams“.

Žvalgybos tarnybos pabrėžė, kad kibernetinės atakos neturi tikslo remti kokį konkretų kandidatą. „Vykdytojai suinteresuoti atimti teisėtumą iš demokratinio proceso kaip tokio. Jiems nesvarbu, kas iš to laimės“, – mano Kalis.

Šaltinis: Süddeutsche Zeitung

2016.12.17; 05:16

Lapkričio 29 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lapkričio 29-ąją svečiuosis Europos politikos analizės centro (CEPA) analitikas Donaldas N. Jensenas. 

Rusijos propaganda ir dezinformacija
Rusijos propaganda ir dezinformacija.

Jis skaitys viešą paskaitą „Priešiška, dezinformacinė Rusijos veikla Baltijos šalyse“.

Renginį organizuoja CEPA kartu su Baltijos-Amerikos laisvės fondu ir VU Komunikacijos fakultetu. Šios paskaitos tikslas – atkreipti dėmesį į Baltijos šalių saugumui kylančią grėsmę, paryškinti informacinius karus ir Vakarų žiniasklaidos atsaką į Rusijos skleidžiamą dezinformaciją.

D.N. Jensenas taip pat informuos apie CEPA atliekamus Rusijos skleidžiamos propagandos tyrimus, pristatys informacinių karų turinio, formos ir daromo poveikio analizės rezultatus.

Svečias – CEPA įgyvendinamo Informacinių karų projekto vyriausiasis redaktorius, buvęs JAV diplomatas, analitikas, mokslininkas. Jo profesinės veiklos laukas platus – Rusijos vidaus ir užsienio politiką, šios šalies santykiai su Europa, informaciniai karai. CEPA įkurtas Amerikoje 2005-aisiais metais. Tai – analitikų centras (angl. think-tank), vienijantis įvairių sričių specialistus, tiriančius Centrinės ir Rytų Europos saugumo politiką, konsultuojančius JAV politikos formuotojus Rytų Europos ir Rusijos politikos klausimais.

Centro veikloje dalyvauja tokie žymūs žmonės kaip vyresnysis „The Economist“ redaktorius Edvardas Lucasas, buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis, buvęs Estijos prezidentas Toomas H. Ilvesas ir kiti.

Paskaita anglų kalba rengiama lapkričio 29 d., antradienį, 16.30 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Registracija – iki lapkričio 24 d.

2016.11.22; 05:52

Rusija netiki, kad Vakarai rimtai nusiteikę ginti savo rytinius pakraščius, ypač tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją.

O Vakarai netiki, kad Rusija tikrai nusiteikusi suskaldyti Europos Sąjungą, pajungiant ją savo politinėms ir ekonominėms reikmėms. Vakarai taip pat netiki, kad Rusija, siekdama turėti lemiamą įtaką ES, pasiryžusi tam panaudoti net karinę jėgą. Taigi dėl Rusijos per didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir Vakarų nerūpestingumo susiklostė situacija, kai egzistuoja didelė tikimybė kilti atsitiktiniam, bet rimtam konfliktui… 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.

Ši citata – iš žinomo britų publicisto ir apžvalgininko Edvardo Lukaso straipsnio, paskelbto leidinyje „The Times“.

Politikos ekspertas E.Lukasas prisimena buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Maskvoje sero Entoni Brentono žodžius: „nėra jokių abejonių –  Vladimiras Putinas ruošiasi karštąjam karui“.

Išties – paskutiniosios karinės pratybos ir manevrai, kuriuos rengia Kremlius, leidžia įtarti, kad paskutiniuos mėnesius, kai JAV keičiasi prezidentai, V.Putinas traktuoja kaip pačius patogiausius savo tikslams pasiekti. V.Putinas supranta, kad pastarosiomis dienomis, kai Barakas Obama – jau nebe prezidentas, o naujasis (arba Hilary Klinton, arba Donaldas Trampas) dar neišrinkti, oficialusis Vašingtonas bus ypač dvejojantis, kilus naujam kariniam konfliktui. Taigi viskas, ką šiomis dienomis V.Putinas iškrės Europoje, taps „įvykusiu faktu, kadangi naujoji naujojo JAV prezidento administracija iš karto nebus pasiruošusi valdyti šalį“.

E.Lukasas mano, kad Kremlius gali be didelio vargo iškrėsti karinį triuką Ukrainoje, Baltarusijoje arba Gruzijoje. Tačiau pergalės šiose valstybėse V.Putinui ne tokios svarbios ir reikšmingos. Jis norėtų išbandyti jėgas iškrėsdamas šunybę lengviausiai pažeidžiamoje NATO teritorijoje – Baltijos valstybėse, kurios visiškai priklauso nuo JAV ryžtingumo bei operatyvumo.

Bet šiandien, pasak britų apžvalgininko, Baltijos valstybių gynyba nuo Rusijos agresijos – dar keblesnė. Mat JAV karinės oro pajėgos jau prarado galimybę kontroliuoti virš šios terotorijos esančią oro erdvę. Rusijos priešlėktuvinė gynyba per pastaruosius keletą metų taip sukonstruota, kad lengvai numuštų bet kokius karinius JAV ar Didžiosios Britanijos orlaivius, skubančius Lietuvai, Latvijai ir Estijai į pagalbą.

Vadinasi, jei Kremlius būtent dabar pabandytų sukelti incidentą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, oficialusis Vašingtonas būtų priverstas atsakyti į klausimą: ar NATO dėl trijų Baltijos valstybių pasiruošęs kaktomuša susidurti su Rusijos karine mašina? Tiksliau tariant, ar Aljansas rizikuos siųsti savo karo lėktuvus ten, kur Rusija juos stengsis numušti? Egzistuoja ir toks galvosūkis: ar NATO turės valios atakuoti Baltijos valstybes apginti trukdančius Rusijos priešlėktuvinės gynybos objektus, dislokuotus pačioje Rusijoje?

Komentaro autorius primena, kad Rusija turi dar vieną neginčijamą kozyrį – taktinį branduolinį ginklą, kurį galima panaudoti mūšio lauke. Rusijos valdžia šiuo ginklu nuolat žvangina, baugindama Vakarus: taip, mes galime jį pasitelkti į pagalbą. Ir tai panašu į tiesą – juk Rusija nuolat rengia šio pobūdžio karines pratybas.

Bet mosikavimas kariškais kardais – tai tik viena medalio pusė. V.Putinas taip pat švaisto milijardus dolerių, kurie skiriami papirkti Vakarų politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, propagandos reikmėms bei šnipinėjimui. Būtent tokio pobūdžio veiksmai, sudėjus juos visus į krūvą, Kremliui atneša milžiniškos naudos – padeda skaldyti Vakarus kurstant ekstremizmą, terorizmą, etninius, religinius, kalbinius bei visokius kitokius nesutarimus. Pavyzdžių toli ieškoti net nereikia: visi puikiai matome, kokia didelė Rusijos propagandos įtaka šiuose JAV prezidento rinkimuose.

Kremliaus ideologo tikslai tarsi ant delno: kuo Vakarai silpnesni, tuo jie lengviau pažeidžiami nuo Rusijos manipuliacijų. Deja, ši tiesa Vakarams vis dar sunkiai suvokiama. E.Lukasas primena: 2008-aisiais jis parašė knygą „Naujasis šaltasis karas“, kurioje perspėjo, kad Rusija kelia mirtiną pavojų Vakarams. Daugelis tuomet šaipėsi, esą autorius sutiršina spalvas. Būta net tokių, kurie kaltino, kad autorius specialiai kursto įtampą ir baimes. Bet po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą, po Rusijos karinių veiksmų Sirijoje besišaipančiųjų iš E.Lukaso perspėjimais sumažėjo. Niekas jau nebesiginčija, kad tikrai atėjo naujasis šaltasis karas.

E.Lukaso manymu, pats efektyviausias būdas atšaldyti Rusijos politikų galvas – priminti jiems, kad jų pinigai saugomi Vakarų bankuose. Perspėjimas galėtų skambėti maždaug taip: „ponai, jei daug triukšmausite, pinigus matysite kaip savo ausis“. V.Putino liokajai, bankininkai, buhalteriai, asmens sargybiniai turi aiškiai suprasti – jei jų bosas elgsis ne pagal taisykles, jie liks tuščiomis kišenėmis.

E.Lukasas supranta, jog tai būtų skaudus žingsnis. Tačiau pelno negalima labiau vertinti nei saugumo ir laisvės. Jei jūs manote, kad tik pinigai turi vertę, tai jūs negalite būti saugūs. V.Putino hibridinė taktika veiksminga tik todėl, kad Vakarai godūs, patiklūs ir aptingę, neturintys rimtų tikslų apart sotaus, ramaus, nerūpestingo gyvenimo.

Informacijos šaltinis – „The Times“.

2016.10.31; 14:59

Nil Makfarkuar / The New York Times

Audringų tarpnacionalinių debatų fone dėl to, ar vertėtų Švedijai tapti NATO aljanso nare, oficialioji Stokholmo valdžia netikėtai susidūrė su pavojinga problema.

„Toji problema – socialiniuose tinkluose padaugėjo iškraipytos ir net atvirai melagingos informacijos, kuri visuomenėje sukelia painiavą“. Taip rašo „The New York Times“ korespondentas Nilas Makfarkuaras antrąjame straipsnyje iš serijos „Tamsūs menai: konfliktas, kurį Rusija veda kariauja tylomis“. 

Nuotraukoje - švediški laikraščiai ir žurnalai.
Nuotraukoje – švediški laikraščiai ir žurnalai.

Socialiniuose tinkluose ne sykį buvo tvirtinama, kad jeigu susitarimas bus pasirašytas, NATO ims saugoti Švedijos teritorijoje slaptus atominius ginklus ir galės be švedų vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai būtinai prievartaus švedes, nebijodami būti apkaltinti seksualiniais nusikaltimais.

Pasak straipsnio autoriaus, visi šitie teiginiai buvo melagingi. „Bet dezinformacija ėmė sunktis į tradicinius visuomenės informavimo priemones, ir, kada gynybos ministras Chulkvist važinėjo po šalį, savo kalbose ir susitikimuose merijose propaguodamas susitarimą, jį vėl kamantinėdavo dėl minėtų apgaulių“, – rašoma straipsnyje.

Švedijos valdžia taip ir nesugebėjo nustatyti melagingų pranešimų šaltinio. „Bet Švedijos vyriausybė, taip pat Amerikos ir Europos žvalgybų analitikai pagrindine įtariamąja laiko Rusiją. Jie pažymi, kad NATO plėtimosi stabdymas – vienas iš pagrindinių uždavinių prezidento Vladimiro Putino užsienio politikoje, kai 2008 metais Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, siekdama bet kokia kaina sutrukdyti Tbilisiui įsilieti į NATO aljansą“, – pabrėžiama straipsnyje.

Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje Kremliaus vadovas V.Putinas pateikia parodai modernizuotas ir sustiprėjusias savo ginkluotąsias pajėgas. Bet jo ekonominės ir bendrosios galios neužtenka atvirai užpulti NATO, ES arba JAV. Todėl jis skiria dideles išlaidas informacijos programai, „paverstai galingu ginklu“, kad paskleistų abejones ir paskatintų skilimą. Užduotis – susilpninti valstybių – NATO narių susitelkimą, pasėti nesantaiką jų vidaus politikoje ir prislopinti įtarumą dėl Rusijos“, – rašo autorius.

„Maskva supranta pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai laiko save Vakarų specialiųjų atakų taikiniu“, – teigia Glebas Pavlovskij, kuris iki 2008 metų padėjo kurti Kremliaus „informacinę mašiną“. – Aš įsitikinęs, kad yra daug centrų, kai kurie iš jų susiję su valdžia, jie aktyviai dalyvauja kuriant ir platinant melagingus pranešimus“.

Leidinio duomenimis, šiandien dezinformacija yra svarbus Rusijos karinės doktrinos aspektas ir naudojamas daug plačiau ir masiškiau, negu buvusios Sovietų Sąjungos laikais.

NATO ir ES sukūrė specialias žinybas dezinformacijos išaiškinimui ir paneigimui. Oficialūs JAV asmenys Rusijos žvalgybą vadina tikėtina elektroninių laiškų nutekėjimo priežastimi iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto.

Kremlius naudoja kaip įprastas žiniasklaidos priemones (informacinę agentūrą „Sputnik“ ir telekompaniją RT), taip ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik neįmanoma atsekti, – pabrėžiama straipsnyje.

Pasak ekspertų, pagrindinis dezinformacijos uždavinys – pakirsti tikėjimą oficialia įvykių versija ir paskleisti idėją, kad egzistuoja kita, būtent teisingoji įvykių versija. Kitas tikslas – išprovokuoti kažką panašaus į politinio gyvenimo paralyžių.

Maskva kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją, įtakojančią Vakarų visuomenės nuomonę, primena laikraštis.

Kaip tai bebūtų, švedų ir kiti NATO bei ES ekspertai pastebėjo ir atskleidė kai kuriuos dėsningumus.

Tam tikras tvirtinimas „atsiranda kažkur Rusijoje, valstybiniuose rusiškuose tinkluose leidiniuose arba internetiniuose rusiškuose tinklalapiuose. Štai tokia būna pradžia, štai toks kontekstas“. Taip teigia švedų žurnalistas ir juristas Anders Lindberg. „Tuomet netikras dokumentas tampa naujienų straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų arba ultradešiniųjų tinklalapiuose. Tie, kurie semiasi žinių minėtuose tinklalapiuose, platina nuorodą šiam straipsniui, ir būtent tokiu būdu jis plinta. Niekas negali nustatyti, iš kur atsiranda šie tvirtinimai, tačiau jie tampa pagrindiniais dalykais, lydinčiais politinius nutarimus saugumo srityje“, – pažymi jis.

Pasak švedų žurnalisto Patriko Oksaneno, esminė mintis, kuri yra propaguojama, – tai idėja, kad „liberalioji demokratija korumpuota, neefektyvi, chaotiška, ir, galiausiai, nėra demokratinė“.

„Kita idėja, kuri retai atvirai deklaruojama, – kaltinimai Europos vyriausybėms nekompetentingumu, o taip pat užuominos, kad oficialūs Europos asmenys – JAV marionetės. ORT ir „Sputnik“ demonstruoja save kaip nepriklausomus, alternatyvinius balsus,“ – primena laikraštis.

Pasak The New York Times leidinio, RT ir „Sputnik“ medžiagoje Vakarai pateikiami kaip niūrūs, svetimi, žiaurūs, pūvantys, nestabilūs, knibždantys kraujo ištroškusiais imigrantais.

Iš savo pusės, pagrindinė RT redaktorė Margarita Simonian pareiškė, kad jos telekompaniją ypač išskiria laikant ją grėsminga tik todėl, esą jos įvykių versija skiriasi nuo „britų ir amerikiečių žiniasklaidos politinės vadovybės“ versijos. RT, pareiškė ji, nori pateikti „požiūrį, kurio nėra pagrindinėje spaudoje.

Autorius atkreipia dėmesį į situaciją Švedijoje. Pasak jo, paskutiniuoju metu atsirado „serija keistų melagingų laiškų ir naujienų apie NATO ten, kur esama jungčių su Rusija.

„Vienoje klastotėje, parašytoje ant gynybos ministerijos blanko su padirbtu gynybos ministro Chulkvisto parašu, teigiama, kad vieną stambią švedų firmą skatino pardavinėti artileriją Ukrainoje (toks žingsnis šiuo metu Švedijoje būtų neteisėtas)“, – teigiama straipsnyje.

Laikraštis taip pat mano, jog Rusija mažų mažiausiai vieną sykį mėgino įtakoti debatus Švedijoje.

Informacijos šaltinis – „The New York Times“.

2016.08.30; 06:14

Atradimas, kad Rusijos specialiosios tarnybos įsilaužė į Hilari Klinton prezidentinio štabo kompiuterines sistemas bandant susilpninti jos pozicijas rinkimuose Donaldo Trampo naudai, gali pasirodyti konspirologine teorija. Bet neskubėkime į šią žinią žiūrėti skeptiškai.

Buvęs Estijos žvalgybos vadovas Eerikas Niiles Krossas. Eero Vabamagi nuotr.
Buvęs Estijos žvalgybos vadovas Eerikas Niiles Krossas. Eero Vabamagi nuotr.

Taip leidinyje „Politico“ rašo Estijos parlamento narys Eerik Niiles Kross.

Kodėl svarbi šio Estijos parlamentaro nuomonė? Jis – buvęs Estijos žvalgybos vadovas. Taigi buvęs Estijos slaptųjų tarnybų vadovas mano, kad tikra tiesa yra žymiai pavojingesnė. Rusijos veiksmai – ne slapto suokalbio dalis, bet atvirai paskelbta doktrina, bylojanti apie sovietinio stiliaus politinio karo atgimimą. Šio karo metu specialiosios tarnybos siekia sustiprinti skilimą savo priešų tarpe, susilpninti Vakarų frontą, skatinant nuomonių išsiskyrimą ir kitamintiškumą visur, kur tik yra galimybė.

„Šaltojo karo laikų politinė kova sugrįžo atnaujintu pavidalu, pavojingesniais ir šiuolaikiškesniais instrumentais, įskaitant galingą valstybinę imperiją, kalbančią vakarietiškomis kalbomis, naudojančią chakerius – programišius, slaptuosius seklius, agentus, sumaniai pasinaudojančią naudingais idiotais, tėvynainių grupėmis ir internetinių trolių ordomis“, – tvirtina autorius.

Internetinių įsilaužimų taikiniu buvo ne tik H.Klinton. Maskva nėra itin suinteresuota palaikyti D.Trampą (kokiu mielai naudingu idiotu jis beūtų). Rusai nusitaikė į patį demokratinį amerikietiškos visuomenės audinį ir vakarietiškų liberalių vertybių visumą. Tokia Eerik – Niiles Kross nuomonė.

„Rusija faktiškai išnaudoja mūsų demokratijos ir mūsų sistemos įstatymų viršenybę prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterinis virusas, – teigiama straipsnyje. – Jie įmeta melo, šmeižto, padirbinėjimų, neteisėtai gautų asmeninio pokalbio įrašų, tiksliau tariant, bet kokią kompromato formą į mūsų spaudą, rungtyniaujančią dėl reitingų ir reklaminio pelno, o tada mes patys pradedame ardyti ir griauti save – iš vidaus.“ 

Rusijos dezinformacijos gausa.
Rusijos dezinformacijos gausa.

„Šitie didelį efektą turintys bandymai, siekiant išprovokuoti politinius neramumus, – tęsia E.N.Kross, – sujungia dvi bendras gijas. Pirmiausia, jie smogia Vakarų šalims ir lyderiams, siekiant sukurti nesutarimus jų viduje ir tarp jų pačių. Antra, Vakarai delsia apginti šitų destrukcinių veiksmų aukas ir nubausti kaltuosius. Ir už viso to dažniausiai stovi per daug nesislapstydama Rusija“. Tokia buvusio Estijos žvalgybos vadovo nuomonė.

„Po dviejų Rusijos sukeltų karų prieš šalis, kurios tikisi tapti Vakarų dalimi, vakariečiai bando žengti pirmus atsargius žingsnius, siekiant sulaikyti Rusijos agresiją. Bet sulaikymo neužtenka, ir dabar mes matome, kodėl neužtenka: putiniškas karas greitai smogė į amerikietiškos demokratijos centrą. Jungtinėms Valstijoms pasisekė būti labai toli nuo rusiškojo fronto. Tačiau informacinis karas neturi geografinių ribų, taigi Amerika irgi įtraukta į šį karą. Labai rimtai įtraukta.

Todėl galima drąsiai sakyti: „Amerika, sveika, atvykusi į karą“, – reziumuoja E.N.Kross.

Informacijos šaltinis: leidinys „Politico“.

2016.08.06; 06:24

 

Kaip boba diedą durnu padarė

Kadaise, labai seniai, kai buvau entuziastingas žingeidus mokinys, mūsų kaimas buvo pradėjęs šnekėti, kad viena nebejauna, turėjusi ne vieną vyrą moteriškė dar kartą ištekėjusi už gerokai padėvėto bernelio per pirmuosius bendro gyvenimo metus savo sutuoktinį pavertė kvaileliu.

Tokios kalbos labai stebino ir kurstė smalsumą. Pagal tuometinį pionierišką gyvenimo supratimą maniau, kad be durnaropių, musmirių, nuodingų uogų ar stiprių tablečių neapsieita.

Continue reading „Lietuviais esame mes gimę…“

Kad šiandieninė Rusijos spauda apie Baltijos valstybes skelbia daug melo, prasimanymų, dezinformacijos, – suvokiame. Kad dabartinė Rusijos žiniasklaida mūsų nemėgsta, kad ji priešiška, – nė neabejojame. 

Tačiau ar mums užtenka tik tiek žinoti apie dabartinius Rusijos žiniasklaidos tendencingumus? Ar nėra pavojinga beveik nieko konkrečiai nežinoti, kaip mus traktuoja šiuo metu agresyviai nusiteikusi galinga kaimynė?

Mūsų žinios apie Vladimiro Putino valdomos Rusijos erdvėje formuojamą Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdį – vis tik per daug abstrakčios, paviršutiniškos, kad galėtume ramia sąžine pasakyti: „tiek, kiek mes žinome, mums užtenka“. Juk jei mūsų būtų paprašyta papasakoti, kas meluoja, kaip meluoja, kodėl meluojama būtent taip, o ne kitaip, vargu ar sugebėtume pateikti konkrečių pavyzdžių, faktų, skaičių.

Continue reading „Viktoras Denisenko: „Nuomonę apie Baltijos valstybes šiandieninė Rusijos žiniasklaida formuoja taip, kad Kremliui būtų kuo lengviau pateisinti agresiją“ (2)“