JAV teisėsauga pateikė kaltinimą 29 metų rusei, kuri Jungtinėse Valstijose dirbo Rusijos vyriausybei, tačiau apie tai nepranešė. Remiantis JAV įstatymais, užsienio lobistai ar diplomatai, prieš pradėdami savo veiklą JAV, turi užsiregistruoti Teisingumo departamente.

Rusė, kuri JAV gyveno turėdama studento vizą, sekmadienį buvo sulaikyta Vašingtone. Ji nuo 2015 metų iki mažiausiai 2017-ųjų veikė aukšto Rusijos vyriausybės nario nurodymu. Šis vėliau dirbo Rusijos centriniame banke, jis yra įtrauktas į JAV sankcionuojamų asmenų sąrašą.

Moteris darė įtaką organizacijoms, kurios savo ruožtu darė įtaką JAV politikai, teigiama Teisingumo departamento pareiškime. Ji, šiais duomenimis, atstovavo Rusijos interesams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 06:51

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.

I dalis

Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu  pirmiausiai  bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.

Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.

Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?

Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.

Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.

Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?

Slaptosios žinios

Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.

Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus  kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami  aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis  šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys  manipuliuoti žmonėmis.

Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!

Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą  atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.

Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.

Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu  atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.

II dalis

Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.

Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius,  atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.

Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.

Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.

Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.

Moteriška paslaptis

Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.

Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.

Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.

A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname  prisiminti užmirštą dalyką.

Taip ir slapta informacija iš tiesų  gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.

Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse  (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).

Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.

Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.

Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.

2017.09.19; 12:18

Trečiadienį apkaltos komisijoje planuota Seimo nario Mindaugo Basčio apklausa nukelta penktadieniui.

„Seimo narys M. Bastys atsisakė bendrauti su komisija, motyvuodamas tuo, kad jam reikėtų pasiruošti. Mes suprantame, kad jam galbūt reikia pasiruošti, ir lauksime jo penktadienį. Pagal komisijos reglamentą, jeigu jis ir toliau atsisakinės su mumis bendrauti, mes turime teisę priimti sprendimą jo neišklausę“, – žurnalistams sakė komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė.

Jos teigimu, komisija sulaukė labai daug – apie 16 Seimo nario M. Basčio prašymų, kurie susiję su papildomai dokumentais, su įvairiomis apklausomis asmenų, kurie netgi nėra tiesiogiai minimi pažymose.

A.Širinskienei susidarė įspūdis, kad bandoma vilkinti procesą. „Aš matau, kad gynyba deda visas pastangas vilkinti procesą, jį stabdyti, pateikdama prašymus, kurie kartais net nėra susiję su svarstomu klausimu. Be abejo, tai kiekvienos gynybos teisė ir galimybė tą daryti“, – sakė A. Širinskienė.

Nepaisant to, ji neabejoja, kad komisija darbą baigs laiku – iki birželio 1 d.

Trečiadienį apkaltos komisija apklausė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) biuro vedėją Vitalijų Dmitrijevą.

„VSD vadovas pasakė, kad jokios naujos informacijos, išskyrus tą, kurią jis jau pateikė tiek NSGK, tiek komisijai, jis neturi. Visi protokolai M. Basčio advokatams yra prieinami ir jie tikrai gali susipažinti su visa ta informacija, kuria disponuoja mūsų komisija“, – sakė A. Širinskienė. 

Po apkaltos komisijos posėdžio Seimo narys M. Bastys pareiškė, kad buvo grubiai pažeistos jo teisės.

„Noriu pareikšti, kad buvo labai grubiai pažeistos mano teisės. Mes prašėme, kad būtų galimybės mums apklausti Valstybės saugumo departamento direktorių kaip liudytoją šitame apkaltos procese, ir komisija tokios galimybės mums nesuteikė. Tai vienareikšmiškai mano teisės yra pažeistos. Mes negalime šiandien įsitikinti, ar VSD tą pažymą, kurią yra pateikęs mano atžvilgiu, yra išsamiai ir visapusiškai ištyręs“, – sakė M. Bastys.

Jis tvirtino, kad komisija jam nesuteikė galimybės pateikti klausimų VSD vadovui D. Jauniškiui. M.Bastys teigė, kad su juo yra bandoma susidoroti. „Aš ir šiandien teigiu, kad visapusiškai, objektyviai, sistemiškai mano atžvilgiu nebuvo išsiaiškinta. Tiesiog tendencingai suorganizuotas puikus politinis procesas, susidorojant su manimi kaip asmeniu“, – teigė M. Bastys.

Iki birželio 1 d. Seimo apkaltos komisija turėtų ištirti ir pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui. 
Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.11; 09:51

Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tokių darinių panašiais atvejai  pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.

Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia  pavojų šaliai.

Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.

Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus.   Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno  statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša,  susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.    

Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš  Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.

Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas  V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes,  daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.

Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.

Tačiau tarkime, kad autorius  sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo  nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.

Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų  režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą,  gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių,   tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.

Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.

Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.

Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.

Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.

Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.

Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė. 

2017.01.03; 20:53

Prancūzų leidinys Libération išspausdino dosjė su antrašte „Caro sistema“ apie Rusijos agentus Prancūzijoje, parengtą korespondento Loreno Mio (Lauren Mio). Tarp prancūzų žurnalistas išskiria iš viso septynis pogrupius tokių, kurie gina Rusijos interesus ir įvaizdį: pradedant politikais bei pramonininkais ir baigiant universitetų dėstytojais.   

Pirmą tokią grupę Mio klasifikuoja kaip „kraštutinius dešiniuosius, Maskvos placdarmą“ Prancūzijoje. „Iš visų Prancūzijos politinių partijų „Nacionalinis frontas“ pakiliausiai nusiteikęs Vladimiro Putino atžvilgiu, – pažymi žurnalistas. – Pasak Marine Le Pen, Rusijos prezidentas – „patriotas“, ginantis „Europos civilizacijos vertybes“ ir ypač jos „krikščioniškąjį paveldą“.

Continue reading „Kas Prancūzijoje gina Rusijos interesus“

kaukees

Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…

Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.

Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.

Continue reading „Spektaklis baigėsi. Spektaklis prasideda“