Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas penktadienį susitiks su kolega iš Rusijos Sergejumi Lavrovu. „Mūsų santykiai su Rusija negali tęstis taip, kaip iki šiol, kai Rusija mėgina destabilizuoti Europos valstybes, įskaitant Ukrainą“, – sakoma prieš pokalbius paskelbtame pareiškime, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.

Nepaisant to, tarptautinei bendrijai esą svarbu, kad tarpusavyje būtų toliau kalbama, nes nesusipratimų padariniai gali būti sunkūs. Jo vizitas Rusijoje, pirmasis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro per penkerius pastaruosius metus, vyksta sunkiu lauku, pabrėžiama pareiškime. „Tačiau mes privalome kartu siekti sprendimų kovojant su svarbiais globaliais iššūkiais“. B. Johnsonas, be kita ko, turėjo omenyje Irano sandorį bei krizę su Šiaurės Korėja.

Lapkritį Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May apkaltino Rusiją skleidžiant melagingas žinias, kad Vakaruose pasėtų nesantaiką. Be to, Maskva esą kišosi į rinkimus ir įsilaužė į užsienio institucijų kompiuterius, įskaitant Danijos gynybos ministerijos ir Vokietijos Bundestago.

Komentuodama naujausią JK užsienio reikalų ministro pareiškimą, Rusijos vyriausybės atstovė Marija Zacharova, sakė, kad jis Maskvoje tik sukėlė juoką. Esą neverta dėl jo sukti galvos.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.12.23; 00:01

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 14-ąją „Rothschild&Cie“ vykdantysis direktorius ir valdybos pirmininkas Giovannis Salvettis po daugiau nei trejų metų pastangų interviu dienraščiui „Ukrainskaya pravda“ pripažino, jog potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti korporaciją „Roshen“. 

Primintina, kad sutartis su šia investicine bendrove dėl dalyvavimo parduodant Ukrainos prezidento Petro Porošenkos korporacijos akcijas pasirašyta 2014-ųjų rugpjūtį. Pasak G.Salvečio, „Rothschild&Cie“ susisiekė su visais pagrindiniais šio verslo sektoriaus atstovais pasaulyje, nes tik globalūs žaidėjai gali įpirkti kompaniją, kurios rinkos kaina siekia kelis milijardus dolerių.

Deja, Ukrainos ir Rusijos konflikto sąlygomis situacija išlieka pernelyg neapibrėžta, ir visi pašnekovai mandagiai atsisakė ketinimų įsigyti kompaniją, kurią įprastomis aplinkybėmis parduoti nekiltų problemų.

Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusių metų gruodžio 13-ąją Maskvos Basmano rajono teismas eilinį kartą pratęsė „Roshen“ Lipecko konditerijos fabriko turto areštą dėl neva nesumokėtų 180 milijonų rublių pridėtinės vertės mokesčio į Rusijos biudžetą. Kadangi gamyba nebevyko, jau šių metų birželio 20-ąją korporacija baigė fabriko konservacijos procesą, prieš tai, 2016-ųjų spalio 28 dieną, „Rochen“ prezidentas Viačeslavas Moskalevskis viešai pripažino, kad fabriką trukdo parduoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ryšium su tuo išreiškęs nusistebėjimą, kad tokio rango politinei figūrai staiga parūpo Rusijos mastu nedidelis verslo subjektas. Ir priminė, kad rusų specialiosios tarnybos šiaip jau galėjo informuoti valstybės lyderį, kad Ukrainos prezidentas nebėra vienas Lipecko fabriko savininkų, mat savo akcijų dalį dar tų metų sausį perdavė nepriklausomiems patikėtiniams.

V.Moskalevskis pasisakė po V.Putino pareiškimo, esą Lipecko fabrikas turi problemų su mokesčiais ir jam taikomi teisminiai apribojimai, bet įmonė dirba, gauna pelną ir gali juo disponuoti kaip tinkama. Dar vienas demagogijos faktelis, nes tikrovė jau tada buvo tokia, kad uždarius fabriką darbo buvo netekę 1100 Rusijos piliečių, visi su jos veikla susiję dividendai pervesti į labdaros projektus bei gamybą Ukrainoje. Lipecko fabrikas tapo įkaitu su žinomais politiniais įvykiais susijusių aplinkybių.

XXX

Tikrai ne vienintelis „geopolitinio verslo“ Rusijoje fragmentas, dar išraiškingesnė yra tebesiklostanti Vokietijos koncerno„Siemens“ istorija. Gruodžio 14-ąją Maskvos arbitražinis teismas eilinį (trečią) kartą nepatenkino koncerno ieškinio pripažinti negaliojančia „Siemens“ sutartį su Rusijos akcine bendrove „Technopromeksport“ bei savo dukterine įmone „Rostech“ dėl dujinių turbinų patiekimo į Rusiją ir jau pristatytų arešto. Teismo posėdžiai ne kartą atidėti išsigalvotais pretekstais (pavyzdžiui, kad netinkamai užpildyti dokumentai; „Siemens“ juos „ištaisius“, ieškinys vis tiek į jokią pusę nejudėjo).

Istorija prasidėjo pernai liepos pradžioje, kai naujienų agnetūra „Reuters“ išsiaiškino, kad šiluminės elektrinės Tamanėje statybos (iš tiesų ji kontrakto pasirašymo momentu 2015 metais nevyko) pretekstu pasirašiusi sutartį su „Siemens“ dėl 4 dujinių turbinų įsigijimo, „Technopromeksport“ jas nugabeno ne į Kranodaro kraštą, bet Krymą, kuriam Europos Sąjunga (ES) dėl Rusijos įvykdytos aneksijos taiko sankcijas. Pasak „Reuters“, pora turbinų pastebėtos liepos 13-ąją Feodosijoje prisišvartavusiame laive. Prieš tai siekiant nuslėpti jų gamybos kilmę turbinos rekonstruotos bendroje su „Siemens“ įmonėje „Interavtomatika“ (po ko vokiečiai iš bendros įmonės pasitraukė).

Išaiškėjus šiam faktui, ES rugpjūčio 4-ąją įvedė papildomas sankcijas Rusijos energetikos viceministrui Andrejui Čerezovui, šios ministerijos departamento vadovui Jevgenijui Grabčakui bei „Technopromeksport“ direktoriui Sergejui Toporui-Gilkai.

„Siemens“ savo ruožtu atsisakė dalyvauti turbinų montavime, vykdyti jų techninį aptarnavimą bei nutraukė generuojančių įrenginių tiekimą visoms valstybės kontroliuojamoms Rusijos įmonėms (kitokių šioje šalyje yra?).

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Gruodžio 5-ąją vykusiame eiliniame teismo posėdyje „Siemens“ atstovas Michailas Ivanovas atvirai apkaltino rusus apgaule, nes „Technopromeksport“ kelis kartus raštiškai patikino vokiečius, kad turbinos Kryme neatsidurs. Vokietijos koncernas Rusijos teismuose bergždžiai siekia turbinų arešto ir bejėgiškai stebi, kaip jos jau montuojamos Sevastopolyje bei Feodosijoje. Negana to, „Technopromeksport“ praėjusių metų spalio 16-ąją iškėlė „Siemens“ kontrieškinį dėl esą kėsinimosi į Rusijos nacionalinį suverenumą, kurio, tiesa, Rusijos teismas irgi kol kas netenkino, bet tai jau skamba kaip pasityčiojimas.

Vokietijos vyriausybė perspėjo Maskvą, kad „Siemens“ turbinų sumontavimas Kryme gali vėl sukomplikuoti abiejų valstybių santykius – ir kas iš to? Rusams manipuliacijos – įprasta praktika, Rusijos valstybinės kompanijos ir organizacijos bei Krymo įmonės apgaule (pateikusios melagingą informaciją arba per trečius asmenis) apeidamos sankcijas įsigijo „Microsoft“ programinės įrangos už daugiau nei milijoną dolerių. Tarp sukčiavusiųjų – kompanija „Almaz-Antej“, gynybos ministerijos kurortas „Krym“, Kryme veikianti laivų statykla „More“. Ir istorija su Vokietijos koncernu veikiausiai tempsis kone iki begalybės. Stebina nebent godumo mastai eiti į sandorius, kurių „eigą“galima be ypatingų pastangų nuspėti iš anksto.

„Siemens“ vis tiek bus priverstas subręsti apsisprendimui galutinai palikti Rusiją, nors buvo labai suinteresuotas šioje šalyje uždirbamu pelnu ir iš pradžių kategoriškai pasisakė prieš sankcijas Maskvai dėl Krymo. Primintina, kad koncerno generalinis direktorius Joe Kaeseris iškart po pusiasalio aneksijos buvo susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu, Kremliuje šis faktas interpretuotas kaip atvira parama ryšiams su dabartiniu Rusijos režimu.

„Nieko asmeniško, vien verslas“ kontekste „Siemens“ suinteresuotumas suprantamas: juk patogu kuo ilgiau uždirbti ne konkurencijos sąlygomis, bet naudojantis „reikalingų ryšių“ galimybėmis. Deja, paaiškėjo, kad „lengvų pinigų“ pelnymo trukmė buvo gerokai trumpesnė negu tikėjosi vokiečiai. Istorija su turbinomis Kryme jų iliuzijas sugriovė akimirksniu, tarsi kortų namelį.

Tokia jau to „geopolitinio verslo“ prigimtis – įsipareigojimas civilizuoto pasaulio įstatymams, korporacinei etikai, reputacijai nėra svarbiausi sėkmės faktoriai. Vakarų korporacijoms čia paminėtos (ir ne tik) istorijos galėtų būti dar viena pamoka, kad dabartinė Rusija vis dar toksiška erdvė civilizuotam verslui, „lengvi pinigai“ gali lemti ne tik reputacinius praradimus, bet net ir baigtis kriminalinėmis bylomis.

Strateginėje perspektyvoje – vien praradimai.

2017.12.22; 05:32

Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra… 

Norint mušti dingstį rasi

Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko. 

Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).

1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.

Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II). 

Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.

Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.

Daug pinigų išleido Rusija…

„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.

Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.

Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).

1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).

Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.

Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.

Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым“. Ч. 1-я. – 1930).

Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.

Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.

Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai  įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).

Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.

Putinas meluoja geriausiai

Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis

Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.

Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.

2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).

Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…

Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).

Praėjus vieneriems  metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.

Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.

Naujas Potiomkinas ir jo komanda

Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).

Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.

2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.

Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis  naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas. 

Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).

2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.

Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.

Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai

Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.

Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.

Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis. 

Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.

Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.

Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.

2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.

2017.04.02; 06:52

Rusiją galima charakterizuoti įvairiai, taip pat ir labai skirtingai skirtinguose istorijos tarpsniuose, tačiau visais laikais, nežiūrint besimainančių istorinių aplinkybių, mūsų didžioji kaimynė išsiskyrė kaip pasaulinis lyderis melagysčių padauginimo sferoje. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tarkime, kad ne rusai, o dar tokia angis rojuje išrado melą, išties melas dabar tarpsta visame pasaulyje, prasiskverbdamas net į intymiausius žmonių tarpusavio santykius, tiesa yra ir tai, jog ypač dažnai meluoja politikai daugumoje šalių, bet, regis, tik Rusijoje melas priimamas su tokiu džiugesiu bei įsipareigojimu melo dvasiai, kad liaudis čia reikalauja vis didesnių melo porcijų kaip būtino aptarnavimo iš valdžios pusės. Rusams reikia melo ne mažiau kaip duonos ir žaidimų kartu,  taigi  kaip duonos kasdieninės ir nekasdieninio nusiraminimo trankviliantų.

Žinia, Rusijos valstybė, plėsdama savo ribas, išbandė visas fizinės prievartos rūšis prieš savo šalies gyventojus, o ypač užkariautose teritorijose, nesibodėdama čia net didžiausių žiaurumų, tačiau, kaip atrodo, mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kad, siekdama įtvirtinti savo interesus, rusiškoji patvaldystė visais laikais naudojosi suktumo, apgaulės, pergudravimo, dūmų užtvarų statymo ir melo visos klaviatūros teikiamomis galimybėmis, visada grodama klaidinančias melo melodijas be pertojo abiem rankomis. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad aprašytas instrumentų rinkinys, atsirandantis įgyvendinant šovinistinius Rusijos imperijos užmanymus, nėra tik rytietiško gudrumo, kaip mes tokį dalyką esame linkę paprastai suprasti, arsenalas, o yra labai savito kolorito rusiškojo nešvankumo diapazono nuoroda ir pavyzdžių priminimas.

Ar Rusijoje yra tokia sfera, kur melo dvasia būtų netoleruojama arba bent toleruojama mažesniu laipsniu? Kažkada dar buvo galima bandyti naiviai įsivaizduoti, kad tokia užuovėja nuo melo yra, tarkime, sportas, kur atletai išbando jėgas sąžiningoje kovoje, tačiau šiandien Rusijos sportininkų reputacija  jau yra suteršta dopingo skandalų taip kategoriškai, kad jie – vejami iš tarptautinių turnyrų. Dopingas yra melo dvasia sporte, jį vartojantys bėgant laikui buvo sučiupti ne vienos šalies atletai, tačiau tik Rusijoje sportininkų farširavimas dopingu įgijo sisteminį pobūdį, tapo valstybės remiama, politinio užsakymo formą prisiėmusia melo ir apgavysčių strategija.

Šis dopingo pavyzdys, kaip atrodo, gali būti traktuojamas išplėtotu pavidalu aptariant taip pat ir beprecedentį rusų programišių bandymą kibernetinėmis atakomis paveikti neseniai praūžusių JAV prezidento rinkimų rezultatus. Iš tiesų, turime pagrindą teigti, jog Rusija tokiu būdu įsikišdama į svetimoje šalyje vykstančius rinkimus dopingavo vieną iš pretendentų, siekė padėti rusų favoritui laimėti rinkiminę kovą  nesąžiningomis priemonėmis.

Vis dėlto girdime patikinimus, kad Donaldas Trumpas pradėjęs eiti išrinktojo prezidento pareigas greitai pademonstruos savo nepriklausomumo nuo pašalinių įtakų stotą, parodys rusams jų kuzkino mat. Tačiau jeigu versija, kad Donaldas Trumpas vis dėlto laimėjo dėl rusų užkrauto kibernetinio dopingo bent iš dalies yra teisinga, neatmestina ir tokia galimybė, jog visos šio septyniasdešimtmečio atleto pergalės yra skirtos to paties kuznecovo ar ivanovo motinos garbei.

Tikriausiai tie patys rusų mistifikatoriai taip pat platina nuomonę, kad neva D.Trumpo ir V.Putino aljansas galop užtikrins baltojo žmogaus pergalę (sic). Vaje vaje…  Ką gi, jeigu dauguma mano tautiečių patikėtų tokia nesąmone, prašyčiau mane nuo to momento laikyti negru.

2016.12.28; 18:45

Pet Morrison / Los Angeles Times

Pet Morison klausinėja Mašą Gessen, Vladimiro Putino biografijos autorę, – apie Rusiją, Trampą, WikiLeaks‘ą ir programišių atakas

„Dabar  Rusija turi kitą vėliavą, bet giesmė vis ta pati: RF himno melodija – tai nesikeičianti sovietinio himno muzika. Nepasikeitė ir Rusijos pozicija: ji nesiliaudama kurpia strategiją prieš JAV“, – tvirtina leidinys „The Los Angeles Times“, pristatydamas žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Pet Morison pašnekesį su žurnaliste Maša Gesen (Masha Gessen). 

Rusijos prezidento Vladimiro Putino tikslas - kuo daugiau chaoso Amerikoje ir Europoje.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino tikslas – kuo daugiau chaoso Amerikoje ir Europoje.

„Analitikai programuotojai sako, kad Rusijos žvalgyba ar kažkokie žmonės, susiję su Rusijos žvalgyba, įsilaužė į Demokratų partijos elektroninį paštą. Kas dedasi?“ – paklausė Morison.

„Pasaulinėje arenoje Rusija – jėga, pažeidžianti tvarką, ir būtent tokia ji stengiasi būti“, – pareiškė Gesen. Jos nuomone, „Rusijos specialiosios tarnybos atlieka hakerių atakas, kitaip tariant, įsilaužia visur, kur tik gali, ir stengiasi kelti kuo daugiau chaoso ir Vakarų Europoje, ir JAV, ypač rinkimų laikotarpiu“.

„Bet tai visai kas kita, nei tvirtinti iš paskos kai kuriems: „O, jie stengiasi paveikti rinkimus Donaldo Trampo naudai“. Aš manau, tai kitkas“, – sakė Gesen.

Koks tų spėjamų hakerių atakų tikslas – paprasčiausiai destabilizuoti situaciją ar koks nors konkretus tikslas? – pasidomėjo Morison.

„Nemanau, kad jie siekia konkretaus tikslo“, – sakė Gesen. Pasak jos, Putino vyriausybė ir pats Putinas garsėja ne strategijų kūrimu, o chaoso provokavimu.

Gesen pabrėžė ir kitą niuansą: „Abi hakerių atakos, atliktos dviejų skirtingų specialiųjų tarnybų, buvo 2015 metais, gerokai iki išaiškėjant, kad Trampas turi šansų būti iškeltas partijos. Mano nuomone, tikslas – pridaryti kuo daugiau nemalonumų“.

Ir trečias niuansas, kaip spėja Gesen: „Vladimiras Putinas nekenčia Hilari Klinton“. „Nesunku įsivaizduoti, jog Putinas pasiryžęs viskam, kas įmanoma, kad sutrukdytų išrinkti Hilari Klinton“, – sakė ji.

„Kaip jūs manote, ar Putinas daug ką apie tai žino? Gal jis net sankcionavo ar reguliavo hakerių veiksmus?“ – pasidomėjo Morison.

„Rusija nepasižymi geru valstybės valdymu ir, nors atrodo, kad jos struktūra idealiai centralizuota, iš tikrųjų taip nėra. Putinas labai izoliuotas nuo daugelio jo paties žinybinių struktūrų“, – sakė Gesen.

„Tas faktas, kad dvi hakerių atakos buvo įvykdytos dviejų žvalgybos tarnybų, tas faktas, kad, Amerikos ekspertų nuomone, jos nenumanė apie viena kitos egzistavimą, iš tikrųjų rodo, jog pėdsakai veda ne į Kremlių, ir perša mintį, jog pats Putinas nedavė tokio įsakymo“, – tęsė ji. Ji spėja, dvi žvalgybos tarnybos stengėsi padaryti tai, kas, jų požiūriu, patiktų Kremliui.

„Taip daugeliu atveju funkcionuoja Rusijos politinis gyvenimas. Valdininkas, iš kurio aš prieš keletą metų ėmiau interviu, sakė: „Mes vykdome ne įsakymus, o sklaidą“. Neaiškius signalus, rodančius jiems kryptį, kurlink dera darbuotis“, – pridūrė Gesen. 

Maša Gesen (Masha Gessen) - žurnalistė, knygos apie Vladimiro Putino biografiją autorė.
Maša Gesen (Masha Gessen) – žurnalistė, knygos apie Vladimiro Putino biografiją autorė.

Toliau Gesen prabilo apie Džulijaną Asandžą. Jos nuomone „tai jis galutinai nusprendė, kad jo iš Rusijos žvalgybos tarnybų gautą informaciją publikuos“ JAV Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse. „Asandžas – nedidelis Hilari Klinton gerbėjas, Asandžas – irgi destruktyvi jėga, Asandžas turi savų, mažų mažiausiai funkcionalių, ryšių su Rusijos žvalgyba. Bet jis nebuvo Rusijos agentas, ir jis tikrai nėra asmeninis Putino agentas“, – samprotauja Gesen.

Ar Putinui patinka Trampo pozicija rinkimų kampanijos laikotarpiu?

„Jeigu bus galima pasirinkti, Putinas pirmenybę teiks Trampui, o ne Hilari“, – mano Gesen. Jos nuomone, Putinui patinka Trampo pasisakymai apie NATO ir „tas faktas, kad jis aiškiai nežino, kas, po velnių, dedasi Ukrainoje“.

„Putinas būtų linkęs turėti reikalų su nemokša ir juokdariu Amerikos prezidento poste, o ne su puikia stratege, prityrusia politikos eksperte, „vanago tipo“ kietąja Hilari Klinton, – apibendrino Gesen.

Ar Kremlius įvertina JAV vadovavimą, nuotaikas ir politinę kryptį strategine prasme? – pasiteiravo Morison.

„Mes stengiamės suprasti Kremliaus veikimo būdą, įsivaizduodami, tartum jis funkcionuoja beveik kaip Amerikos vyriausybė, kuri ne idealiai, bet žiūri į šiek tiek ilgesnę dalykų perspektyvą. Kremlius ne toks“, – samprotauja Gesen. Jos nuomone, nauda iš to, kad Amerikos prezidentu taps nemokša, kuris nėra tvirtas Putino priešininkas, greitai išgaruos.

Gesen nuomone, Trampą išrinkus į prezidento postą jo draugystė su Putinu ilgai neišsilaikytų, „ir mes atsidursime ties branduolinio karo riba, nes branduolinius arsenalus abiejose pusėse kontroliuos du neprognozuojami, neatsakingi, nepasižymintys strateginiu mąstymu lyderiai“, perduoda leidinys. 

Rusijos melai, dezinformacija ir apgaulės.
Rusijos melai, dezinformacija ir apgaulės.

Gesen prielaida tokia: rinkiminės kampanijos JAV laikotarpiu reikia laukti naujų kliūčių iš Rusijos.

„Jeigu, Amerikos vyriausybės pasitenkinimui, išaiškės, kad už tų hakerių atakų ir nutekėjimų iš tikrųjų stovėjo Rusijos vyriausybė, ar kas nors grėstų Rusijai?“ – paklausė Morison.

Gesen mano, kad Rusija nebijo papeikimų ir nebijo būti pariju tarptautinėje arenoje, nes ji jau dabar parijus.

„Mano nuomone, Vakarų pasaulis beveik bejėgis prieš žmones, kurie stengiasi kelti tik chaosą ir kliūtis, o būtent tokie yra Putinas ir Trampas“, – atsakė Gesen.

Informacijos šaltinis: Los Angeles Times.

2016.08.08; 05:44

Kaip boba diedą durnu padarė

Kadaise, labai seniai, kai buvau entuziastingas žingeidus mokinys, mūsų kaimas buvo pradėjęs šnekėti, kad viena nebejauna, turėjusi ne vieną vyrą moteriškė dar kartą ištekėjusi už gerokai padėvėto bernelio per pirmuosius bendro gyvenimo metus savo sutuoktinį pavertė kvaileliu.

Tokios kalbos labai stebino ir kurstė smalsumą. Pagal tuometinį pionierišką gyvenimo supratimą maniau, kad be durnaropių, musmirių, nuodingų uogų ar stiprių tablečių neapsieita.

Continue reading „Lietuviais esame mes gimę…“

Kad šiandieninė Rusijos spauda apie Baltijos valstybes skelbia daug melo, prasimanymų, dezinformacijos, – suvokiame. Kad dabartinė Rusijos žiniasklaida mūsų nemėgsta, kad ji priešiška, – nė neabejojame. 

Tačiau ar mums užtenka tik tiek žinoti apie dabartinius Rusijos žiniasklaidos tendencingumus? Ar nėra pavojinga beveik nieko konkrečiai nežinoti, kaip mus traktuoja šiuo metu agresyviai nusiteikusi galinga kaimynė?

Mūsų žinios apie Vladimiro Putino valdomos Rusijos erdvėje formuojamą Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdį – vis tik per daug abstrakčios, paviršutiniškos, kad galėtume ramia sąžine pasakyti: „tiek, kiek mes žinome, mums užtenka“. Juk jei mūsų būtų paprašyta papasakoti, kas meluoja, kaip meluoja, kodėl meluojama būtent taip, o ne kitaip, vargu ar sugebėtume pateikti konkrečių pavyzdžių, faktų, skaičių.

Continue reading „Viktoras Denisenko: „Nuomonę apie Baltijos valstybes šiandieninė Rusijos žiniasklaida formuoja taip, kad Kremliui būtų kuo lengviau pateisinti agresiją“ (2)“

Tikriausiai visi prisimename: Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas balandžio 2-ąją davė interviu portalui delfi.ee. Duodamas interviu šiam portalui Estijos vadovas kritikavo Europos Sąjungą dėl neveiklumo, mat ši visus metus delsė pradėt rimtas grumtynes su Kremliaus propaganda.

Vis tik džiugu, kad kovo 20-osios Europos Sąjungos viršūnių susitikime pagaliau nutarta įpareigoti Briuselio institucijas iki birželio mėnesio parengti konkretų, išsamų veiksmų planą kovai su Rusijos skelidžiama dezinformacija bei propaganda.

Continue reading „Ar pavyks Europai sukurti antipropagandinį ginklą“