Estijos Valstybės kanceliarija šiais metais padidins nuo 60 tūkstančių eurų iki 800 tūkstančių eurų, t. y. 13,3 karto, išlaidas Strateginės komunikacijos skyriui, kovojančiam su propaganda ir dezinformacijos platinimu.
Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Postimees“.
„Prie jau dirbančių Valstybės kanceliarijoje dviejų specialistų prisijungs dar aštuoni strateginės komunikacijos ekspertai. Kiekvienas iš jų turės savo užduotis. Estija turi sudaryti jėgą, galinčią vykdyti stebėseną, pateikti kontrargumentas ir įveikti informacijos krizes. Strateginės komunikacijos skyriaus biudžetas sudarys 800 tūkstančių eurų bent jau artimiausius ketverius metus“, – sakoma pranešime.
Pasak „Postimees“, iki šiol Estija daugiausia stebėjo Rusijos žiniasklaidą, kitų šalių žiniasklaidos turinio nuolatinė analizė nebuvo atliekama. Vienas iš naujų uždavinių – išsamiau susipažinti su informacija apie Estiją, kurią pateikia užsienio žiniasklaidos kanalai ir socialiniai tinklai. Be to, planuojama suburti užsienio žurnalistus, kurie domisi Estija, ir sukurti jų kontaktinį tinklą.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Briuselyje neseniai 23-ų Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrai pasirašė susitarimą pastoviai bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje (Permanent Structured Cooperation on security and defence, PESCO). Patys europiečiai tai laiko istoriniu žingsniu, kurį žengti rengtasi 17 metų. Iš Maskvos atsklido dantų griežimas…
Suremti pečius ir – koją kojon!
Europos Sąjungos valstybių kariuomenėse, bendrai paėmus, tarnauja apie 2 milijonus žmonių, jų išlaikymui kasmet skiriama maždaug 200 mlrd. eurų. Gynybos poreikiams visi kartu išleidžia daugiau negu Rusija (čia tam skiriama apie ketvirtadalį biudžeto išlaidų) ir pusę to, ką skiria JAV (15% biudžeto), tačiau pinigai išsisklaido po dideles ir mažas nacionalines kariuomenes ir bendros pridėtinės vertės būna nedaug.
Daugelyje šalių ginkluotųjų pajėgų vadai skundžiasi lėšų stygiumi, todėl tinkamai nepasirengę vykdyti vis sudėtingesnius uždavinius: išskyrus Prancūzų svetimšalių legioną, daugelis padalinių nusileidžia amerikiečiams ir britams, turintiems kovinių veiksmų įvairiuose pasaulio vietose patirtį.
28 gynybos ministerijos, 28 štabai, skirtingi ryšiai, nevienoda ginklų pirkimo ir aprūpinimo tvarka ir panašiai. Prireikus imtis bendrų veiksmų, paskutinį žodį turi tarti 29-as štabas, tačiau ir šis ne vienas sprendžia. Antai kilus reikalui pasiųsti karius į Centrinės Afrikos Respubliką, prireikė, ilgai Briuselyje vilkinus, kreiptis į trečiąsias šalis (Gruziją) tam, kad būtų sutelkta tiek, kiek būtina karių… Iki šiol kiekviena šalis nustato savo gynybos politiką ir derina ją su NATO, o ne su Briuseliu.
Europoje netrūksta pajėgių ginklų gamintojų, tačiau esama ir nemažos jų priklausomybės nuo bendradarbiavimo su tolimesniais partneriais; daug ginkluotės perkama iš JAV (amerikiečių dalis Europos rinkoje –18%). Patys europiečiai daug ginklų parduoda kitų pasaulio dalių pirkėjams (Vokietijos dalis pasauliniame ginklų eksporte sudaro 11%, JAV – 30%, Rusijos Federacijos – 23%). Kai kurios šalys iš viso neturi karinės pramonės.
PESCO turėtų padaryti galą šioms ir dar daugeliui kitų negerovių. Pirmiausia tikimasi drausmingo ir darnaus nacionalinių kariuomenių bendradarbiavimo ištikus krizėms, vykdant bendras operacijas, mokymuose ir pratybose. PESCO taip pat atveria galimybę, kaip pasakė Europos Komisijos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederika Mogerini, kartu investuoti, kartu tirti, kartu gaminti. Turima galvoje naujų ginklų, transporto priemonių, įrangos technologijų kūrimas ir gamyba, jų pirkimas. Aišku, sukurti, gaminti ir naudoti 23-se šalyse vieno tipo šarvuočius ar sunkvežimius būtų nepalyginti pigiau nei pavieniui išradinėti nacionalinius modelius (pavyzdžiui, dabar ES gyvuoja beveik 40 šarvuotų mašinų tipų, apie 20 tipų lėktuvų). Kiekvienas kovinis lėktuvas kainuos pigiau, gaminant jų iškart 50, o ne penkis. Ir panašiai.
Esama labai sektino lėktuvų gamintojų kooperavimosi pavyzdžio: pagal programą „Ateities kovinės aviacijos sistema“ (Future Combat Air System, FCAS) koncernas „Airbus“ ėmėsi naujo naikintuvo kūrimo, projekte dalyvauja Vokietija ir Ispanija, žada prisidėti Prancūzija, kai kurios kitos šalys. Tuo tarpu tankų gamintojai, laivų statytojai dar pluša pavieniui… Darbo pasidalijimas, specializacija ginklų pramonėje leistų, skaičiuojama, sutaupyti per metus apie 100 mlrd. eurų.
Vasaros pradžioje Europos Komisija pranešė apie Europos gynybos fondo sudarymo planą. Jis skirtas karinių technologijų kūrimui ir pirkimui finansuoti. Lėšos bus padalytos į dvi kategorijas: išlaidos mokslo tyrimams ir išlaidos technologijų kūrimui ir pirkimui. Iki 2019 metų gynybos technologijų tyrimams bus išleista 90 mln. eurų. Nuo 2020 metų planuojama leisti po 500 mln. kasmet. Ginkluotės ir gynybos technologijų pirkimui 2019 ir 2020 metais bus išleista – 500 mln. Po 2020 metų kasmet numatoma išlaidas didinti iki 5 milijardų.
Europos Sąjungos Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymui supaprastinti kariuomenės persikėlimą tarp valstybių-narių (ne visiška judėjimo laisvė, o kai kurių kliūčių: ir fizinių, ir įstatymų leidybos, reguliavimo pašalinimas). Beje, apie tai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ES vadovų susitikimo Prahoje išvakarėse. Pastaraisiais metais tiesiant kelius jau nežiūrėta jų tikimo karinei technikai. Perkelti techniką iš vienos ES valstybės į kitą trunka pernelyg ilgai. Antai praėjusiais metais vykusių pratybų „Anakonda 16” metu kovinė technika iš Vokietijos į Lenkiją nusigavo tik per 7 dienas…
Dalyvavimas PESCO erdvėje yra savanoriškas. Atsisakė dalyvauti Danija, dar svarsto Airija, Malta ir Portugalija. PESCO numatomas ir valstybių, neįeinančių į Europos Sąjungą, dalyvavimas: jeigu pasiūlys gerą pridėtinę vertę žadantį projektą. Kelią PESCO įgyvendinimui turėtų atsiverti ES Tarybos posėdyje gruodžio 11-ąją.
Hitleriui nepavyko ir Vakarams – neišdegs!
2017-ųjų pavasarį ES užsienio reikalų ministrai patvirtino sprendimą įkurti Europos Sąjungos nekovinių misijų karinio planavimo ir valdymo centrą. Tai – ne žingsnis Europos kariuomenės link, – perspėjo ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini. – Aš žinau, tokios kalbos sklando pastaruoju metu. Visiems žinoma, jog ES vykdo karių ir policijos pareigūnų mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pavyzdžiui, Malyje veikia 22-ų ES valstybių pasiuntiniai ir jų darbas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas. 2016-ųjų pavasarį ten užpuolikai apšaudė misijos štabą, kuriame tarnavo ir karininkas iš Lietuvos, europiečiai kariai ir civiliai tada nenukentėjo…
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Rusijos federalinė naujienų agentūra „Rosbalt“ pateikė šiuos pareigūnės žodžius ir tai, ką visi girdėjo: nauja žinyba padės darniau ir saugiau tęsti šias misijas ir vykdyti naujas misijas. O antraštę užrioglino štai kokią: „Apie vieningą kariuomenę galvojančioje ES atsirado Karinio planavimo ir valdymo centras“ (В задумавшемся о единой армии ЕС появился Центр военного планирования и управления).
Dėl Briuselyje pasirašyto susitarimo, tai internetinis rusiškas internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (neaišku, kas leidžia šią karinių reikalų apžvalgą, tačiau daug pasako kad ir tokia antraštė: „Rusai visose srityse pirmauja!“, paskelbė tekstą, atpasakojantį parašyta amerikiečių „The New York Times“ ir vokiečių „Tagesspiegel“.
Pirmajame rašoma, jog Europoje juntamas nerimas dėl padidėjusio Rusijos agresyvumo po Krymo aneksijos, be to, tvyro islamiškųjų teroristų atakų grėsmė; Europos vadovai nusiskundžia JAV prezidento Donaldo Trampo nemeile NATO nariams ir suprato, kad reikia pasikliauti tik savo jėgomis etc. Antrajame dėstoma: Baltijos šalys ypač nerimauja dėl Rusijos grėsmės, o Pietų Europai pirmiausia rūpi stabilumas Šiaurės Afrikoje; Briuselyje pasirašytame dokumente prisiekinėjama ištikimybė NATO etc.
Niekuo neįsidėmėtina spaudos apžvalga, tačiau ko verta viršum Rusijos prezidento Vladimiro Putino su žiūronais rankose nuotraukos antraštė, kurios, sakykime, iš pradžių galėjome nepastebėti: „Projektas „ZZ“. Naujoji Europos kariuomenė: rusai nepralauš!“ (Проект «ЗЗ». Новая европейская армия: русские не пройдут!). Ką turėtų reikšti tas „ЗЗ” – negi “Запад западло“ (gal prie „Vakarų“ prikergtas žodis iš kalinių leksikos: negarbingas elgesys, gėdingas?). O jau teksto įvadas: Šią savaitę ES nariai pasirašė įdomų susitarimą: popieriuje patvirtino suvienytąsias Europos valstybes pastoviai bendradarbiausiant gynybos srityje. Kalbama apie sukūrimą Europos vieningos kariuomenės, kuri, be kita ko, turės ginti ir nuo „rusų grėsmės“. Drebėk, Maskva!
Atsiliepė ir internetinė svetainė, priklausanti Rusijos TV kanalui „Царьград” (Konstantinopolio vardas senąja rusų kalba). Ši televizija prisistato rusų stačiatikiškos daugumos balsu, tačiau laikoma ir Kremliaus ruporu; stebėtojų tarybai vadovauja iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos į atsargą išleistas generolas leitenantas. Tekste, pavadintame „Europos bendra kariuomenė pasirengusi stoti prieš Rusiją” (Общеевропейская армия готова противостоять России) sakoma, jog kai kurie ekspertai Briuselyje pasirašytą susitarimą pavadino žingsniu kelyje į Europos jungtinės kariuomenės sukūrimą ir „kariniu Šengenu“. Autoriaus nuomone, nieko iš to neišeis. Europos šalys net apie menkiausią išsilaisvinimą iš totalinės Vašingtono kontrolės tegali svajoti – JAV nepaleis Europos. Juo labiau kad ir patys europiečiai nenorės atsisakyti nuo amerikiečių karinių bazių, priešraketinės gynybos sistemų, branduolinio ginklo Senajame Žemyne – taigi apie PESCO savarankiškumą nėra ko nė kalbėti.
Palyginti ramiai teksto tėkmei srovenant prie pabaigos autorius įgelia: apskritai, labai naudinga „siurbti lėšas“ iš kai kurių valstybių vis kartojant apie tariamą Rusijos grėsmę ir būtinybę ginti „europines vertybes“. Ir galiausiai – isteriškas priminimas ketinančius tokiu būdu stoti prie Rusiją europinius valdininkus ir komisarus, matyti, nepasimokius iš istorijos: Kadaise „suvienytosios Europos armijos“, suburtos Napoleono ir Hitlerio, jau mėgino „vykdyti karines operacijas“ ir „įgyvendinti bendrus projektus“ mūsų šalies teritorijoje. Baigėsi tuo, kad rusai nužygiavo iki Paryžiaus ir Berlyno. Iškilus reikalui, rasis atsakymas ir į naujos „suvienytosios Europos karinį Šengeną“, ir į NATO bloką kartu paėmus. Taškas.
Rusijos skaitytojui telieka sugniaužti kumštį: Tai bjaurybės! Bet neišdegė ir neišdegs! Kaip tik toks yra vienas iš Kremliaus propagandinės mašinos platinamų, kaip dabar sakoma, politinių naratyvų: Rusijos niekas nepaklupdys, Hitleris nudegė nagus – ir Vakarams nepavyks!
Amerika pasikliaukime, bet ir patys nežiopsokime
Gegužės pabaigoje Briuselyje naujų NATO būstinės rūmų iškilmingame atidaryme dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trampas. Savo kalboje paragino Aljanso valstybių vadovus skirti gynybai bent 2% nuo bendrojo vidaus produkto (JAV atiduoda 3,61%, Rusija – 3,5%, o ES valstybės –1,63%, iš 28-ių ES šalių narių tik penkios įvykdė šią absoliučiai minimalią normą). To nedarančios valstybės, kaip rūstokai pasakė, elgiasi nesąžiningai JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel priminė Europą turint mokėti už amerikiečių kareivių buvimą Europoje. Vokiečiai gynybai skyrė tik 1,2% BVP ir Berlynui teko teisintis, jog Vokietija daug lėšų skiria atsiliekančioms šalims, o tai irgi prisideda prie saugumo stiprinimo.
Ši kritika ir tai, kad JAV prezidentas viešai nepatvirtino palaikąs Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje skelbiamą NATO priklausančių valstybių įsipareigojimą ginti viena kitą, politikos apžvalgininkus paskatino spėti, ar tik vėsiu dušu aplieta Europa nesiryš tolti nuo JAV. O to esą tik ir laukianti Maskva. „Aftenposten“ parašė: Putinui naudinga viskas, kas didina nesantaiką tarp JAV ir jų sąjungininkų.„Foreign Policy“ Trampo viešnagę Senajame Žemyne pavadino tikru Putino laimėjimu. Tačiau apžvalgininkai, regis, paskubėjo su išvadomis.
Kongreso senatas rugsėjo viduryje priėmė šalies gynybos ministerijos veiklos finansavimo 2018 finansiniais metais projektą, pagal kurį jai skyrė 700 mlrd. dolerių. 4,6 mlrd. dolerių leista panaudoti JAV karinės galios Europos didinimui – kad sąjungininkai būtų tikri dėl NATO. Iš šių pinigų $100 mln. gali būti išleista Baltijos šalių gynybai stiprinti, $350 mln. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms paremti.
Briuselyje pasirašant susitarimą dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir nė menkiausias šešėlis netemdė jo veido. Jokių akibrokštų ir nesitikėjo. Federikos Mogerini dar prieš metus Liuksemburge Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybai pateiktame dokumente dėl naujosios ES tarptautinės ir saugumo politikos strategijos (EU Global Strategyon Foreign and Security Policy) iš tiesų kalbama ES sieksiant strateginės autonomijos, tačiau nė žodeliu neužsimenama apie vieningą ar kitokią Europos kariuomenę. Pati Mogerini kur kalbėdama nepaliaudama kartojo naująją strategiją ne atstosiant, o papildysiant NATO veikimą.
Ir pats generalinis sekretorius dar anais metais ne kartą kalbėjo palaikąs pastangas stiprinti ES narių bendradarbiavimą gynybos srityje, nes stipri europinė gynyba ir stiprus NATO ne supriešina, o papildo vienas kitą. Anot jo, reikia stiprinti ir europinę gynybą, ir transatlantinį bendradarbiavimą. NATO valstybių vadovai susitikime 2016-ųjų vasarą Varšuvoje pasirašė deklaraciją stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Krymą aneksavusios Rusijos keliamos grėsmės ir kitų pavojų akivaizdoje.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš tiesų: Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2015-ųjų pavasarį vokiečių leidiniui laikraščiui „Welt am Sonntag“ pasakė, kad ES kariuomenės sukūrimas padėtų mums formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir Europa galėtų prisiimti pasaulinę atsakomybę ir kad bendros Europos kariuomenės sukūrimas būtų aiškus signalas Rusijai mus esant rimtai nusiteikusius ginti savo europines vertybes. Praėjus daugiau kaip metams, jis kalbėjo apie siekį kada nors sukurti Europos kariuomenę tam, kad galėtume atlikti savo vaidmenį pasaulyje.
Rudenį Junkeris, skaitydamas Europos Parlamente pranešimą apie Sąjungos padėtį 2016 metais „Kurkime geresnę Europą – Europą, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina”, pripažino Europos rodomos švelniosios galios nepakankant (mūsų kaimynystė tampa vis pavojingesnė) ir paragino imtis griežtesnių priemonių gynybos politikoje: Europa nebegali sau leisti remtis kitų karine galia. Būtini bendras štabas civilinėms ir karinėms misijos vadovauti, Europos gynybos fondas moksliniams tyrimams skatinti bei naujoms technologijoms kurti ir apskritai – pastovus struktūrinis bendradarbiavimas gynybos ištekliams telkti (šie dalykai, kaip matome, ir įgyvendinami). O apie bendrą ar kaip kitaip pavadintą Europos kariuomenę neprasitarė.
Reikia manyti, jeigu ir Europos kariuomenė ir ims rastis, tai bus kada nors. Visiems aišku, kad JAV ir NATO įtakos Europoje silpnėjimas būtų naudingas Rusijai. Tačiau Maskva to nesulaukė. Kremliaus propagandai teliko mulkinti piliečius: Europa šiaušiasi prieš Maskvą, kuria, žiūrėkite, savo kariuomenę, tačiau Rusijos niekas neparklupdė ir neparklupdys. Dar vienas naratyvas: Rusija – galinga valstybė, jos pašaukimas – padaryti galą JAV diktatui. O kas prikėlė Rusiją ir padarė ją tokią galingą? Yra Putinas – yra Rusija. Nebus Putino – nebus Rusijos.
O Europos kariuomenė? DW apžvalgininkas Berndas Rigertas perspėjo nesistengti naujoje ES saugumo ir gynybos strategijoje įžvelgti vieningos ir integruotos Europos armijos apybraižų: Ji žinoma, turėtų prasmę, tačiau dėl įvairių politinių priežasčių tai yra neįgyvendinama. Tas pats Žanas Klodas Junkeris tada, 2016-ųjų rudenį, ragindamas Europos gynybinę sąjungą plėtoti iki pat Europos kariuomenės sukūrimo, tepridūrė: Tai – ateities muzika, ir ji jau skamba, tik daugelis europiečių kol kas jos negirdi.
Beje, pastaroji „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog galimam ES kariuomenės sukūrimui pritartų 68%. Lietuvos piliečių. Kiek mažiau pritariančiųjų gyvena Latvijoje, Estijoje – 56%; ES vidurkis – 53%.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.
Paryžiaus laiškas
Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.
Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį.
Europos namai. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.
Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.
Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.
Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.
Lietuviai bunda lėtai, vangiai
Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?
Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.
Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.
O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.
Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?
Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.
Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje
Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.
Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.
Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?
Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org
Rusijos propagandinių pranešimų internetinėje erdvėje – gausu. Slaptai.lt nuotr.
Pseudo diskusijos apie rusiškų televizijos kanalų „šėlsmą“ Lietuvoje bei poreikį jų prieinamumą riboti vis dėlto negarbingos, nes už susirūpinimo imitavimo slypi banalus vietinių siekis uždirbti bet kuria kaina. O kaip reikalai atrodo ne mūsų tėvynėje?
Rusijos federacijos tarybos valstybės suverenumo gynimo komitetas neseniai pasiūlė apriboti penkių JAV informacijos priemonių veiklą Rusijoje, tarp kurių – radijo stotys „Amerikos balsas“, „Svoboda“ bei naujienų agentūra CNN. Pasak Komisijos, šiai užsienio finansuojamai žiniasklaidai taikytinos tos pačios ribojimo priemonės, kokios Amerikoje gresia Kremliaus finansuojamai televizijai „Russia Today“ (RT).
Rugsėjį Amerikos teisingumo ministerija pareikalavo RT užsiregistruoti užsienio valstybės agentu, tiesa, apie reikalavimą kol kas žinoma tik iš rusiško kanalo atstovų.
Informacija apie šiuos tikrus ar tariamus ketinimus turi priešistorę. Iki šių metų pradžios RT be ypatingų problemų užėmė kuklią nišą JAV informaciniame lauke, tačiau sausį, likus dviems savaitėms iki prezidento Donaldo Trumpo įsikraustymo į Baltuosius Rūmus, Amerikos žvalgybos pateiktoje ataskaitoje RT skirta reikšminga vieta kaip Kremliaus propagandiniam instrumentui. Spalio pradžioje akylesni vašingtoniečiai kai kuriose autobusų stotelėse galėjo skaityti reklamos skelbimus „Centrinė žvalgybos vasldyba“ (CŽV) vadina mus propagandos mašina, sužinok, kaip mes vadiname CŽV“, „Įstrigai automobilių kamštyje, pralaimėjai rinkimus? Versk kaltę ant mūsų!“ ir taip toliau. Tokia išsityčiojančia reklama RT atsakė į JAV žvalgybos, kai kurių įstatymų leidėjų, politikos komentatorių kritiką savo atžvilgiu.
„Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ JAV kongresas priėmė 1938 metais, siekdamas paviešinti nacistinės Vokietijos naudai už jos pinigus Amerikoje dirbusius propagandistus. Iškart po nacių atėjimo į valdžą Vokietijoje amerikiečiai ėmė pastebėti pronaciškų nuotaikų augimą, Adolfo Hitlerio režimui simpatizuojančios organizacijos JAV dygo kaip grybai po lietaus, spaudoje 1933-ųjų vasarą ėmė rodytis straipsniai apie pronacišką propagandinį tinklą, valdomą iš Vokietijos generalinio konsulato Niujorke ir finansuojamą Vokietijos kompanijų amerikietiškų filialų. Žiniasklaida nurodė vieną sėkmingiausių „pijaro“ kompanijų „Carl Byoirand Associates“, kuri su Vokietijos valstybiniu turizmo biuru sudarė 72 tūkstančių dolerių vertės sutartį šios šalies įvaizdžiui gerinti Amerikoje.
1934 metais plačiai nuskambėjo vadinamojo „kokteilių pučo“ skandalas, kai jūrų pėstininkų atsargos generolas Smedley Butleris paskelbė, jog jam buvo pasiūlyta vadovauti kariniam perversmui, kad JAV būtų įvestas pronacistinis režimas. Nors ilgainiui paaiškėjo, kad generolas tapo kokteilių vakarėlio „išdaigos“ auka, Kongreso tam reikalui aiškintis sukurtas specialus komitetas nutarė užsiimti nacistine propaganda.
Kongresas negalėjo jos uždrausti, nes JAV konstitucijos Pirmoji pataisa garantuoja žodžio laisvę visiems, tačiau galėjo padaryti, kad publika nepainiotų propagandos su objektyvia žurnalistika. Taip 1938 metų rugsėjį įsigaliojo „Aktas dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ (FARA), per Antrąjį pasaulinį karą dėl jo pažeidimų JAV iškeltos 23 baudžiamosios bylos. 1966 metais „Aktas“ papildytas pataisomis, atsakomybę nuo propagandos perkeliančioms lobistinei veiklai, nuo tada su FARA sietinus baudžiamjo persekiojimo atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir štai dabar RT.
2005 metais įsteigta, Rusijos įvaizdį Amerikoje iš pradžių pašaukta gerinti „Russia Today“ po trejų metų suprato, jog žinios iš Rusijos neveikia JAV informacijos rinkoje, todėl nutarė iš esmės pakeisti kryptį ir koncentruotis ties siužetais, kuriuos pagrindinė Amerikos žiniasklaida ignoruoja ar nušviečia prabėgomis. Kanalas pavadinimą „Russia Today“ sutraukė iki abreviatūros RT ir veiklos devizu pasirinko šūkį „Question more“, kurį galima versti kaip „Užduok daugiau klausimų“. Vašingtono kompanijos „RT TV America“ ir „RT TV Studios“ gamino RT turinį ir buvo oficialios jos darbuotojų darbdavėmis, bet sąskaitas apmokėti siųsdavo į Maskvą. Tiesa, po kelių metų sėkmingo darbo RT savininką prodiuserį Aleksejų Jazlovskį Amerikos mokesčių prievaizdai pagavo vengiant mokėti mokesčius, ir rusams teko kompaniją „performatuoti“.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
„Susitvarkiusi“ RT Išplėtė etatų skaičių, priėmė į darbą ką tik studijas baigusius jaunus žurnalistus, šie rengė siužetus, kurie vargu ar galėjo pasirodyti kituose JAV televizijos kanaluose – pavyzdžiui, pateikdami alternatyvias konspirologines versijas apie Rugsėjo 11-osios teroro aktus arba „al Qaedos“ lyderio Osamos ben Ladeno likvidavimą.
RT suteikdavo tribūną marginaliniams veikėjams, pavyzdžiui, sąmokslo teorija grįstą Rugsėjo 11-osios aiškinimą propaguojančiam Teksaso radijo vedėjui Alexui Jonesui, kuris iškart po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais invaziją teisino tuo, kad ją esą išprovokavo NATO ir Izraelio veiksmai Kaukaze.
Daugybėje siužetų piršta versija, jog Malaizijos keleivinį lainerį su daugiau kaip 200 keleivių numušė ukrainiečių nakintuvas, taikęsis į V.Putino lėktuvą, nors Nyderlandų valdžios ataskaitoje įrodyta, kad lėktuvas numuštas iš separatistų kontroliuojamos teritorijos Ukrainos rytuose.
Pastoviai akcentuodama skurdo, rasinės neteisybės, kitas panašias temas, RT randa amerikiečių, kurie pasirengę kaltinti tėvynę visomis įmanomomis nuodėmėmis, ir taip bando nukreipti vietos publikos dėmesį nuo tikrų Kremliaus intencijų tarptautinėje politikoje – kurstyti konfliktus Vakaruose ir pagal galimybes palaikyti visuomeninę įtampą JAV. Amerika rodoma kaip nuolatinėje krizėje esanti valstybė. Iš pradžių niekas į tai nekreipė ypatingo dėmesio, nors, pasak konservatyvaus aktyvisto Cliffo Kinsideo, jis ir jo bendražygiai dar 2011 metais oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį į propagandinį RT veiklos pobūdį. Kol pernkyščiuose prezidento rinkimuose kanalo veikla ėmė įgyti Maskvos koordinuotos visaapimančios operacijos mastus.
Pasak RT klausimui skirto Vašingtono fondo „Atlantic Council“ pranešimą redagavusios Brookingo instituto bendradarbės Alinos Poliakovos, RT nėra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė vakarietiška to žodžio prasme, tyrėja primena Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pastebėjusį, kad jei esi finansuojamas vyriausybės, negali neatsipindėti jos oficialios pozicijos. RT niekada nekritikuoja Kremliaus, nors daugelis Rusijos valdžios sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, kalbant nuosaikiai, kelia abejonių, ir tai principinga. Tarkime, irgi valstybės remiama BBC yra labai kritiška britų vyriausybės atžvilgiu. Protestuodami prieš prokremlišką, antivakarietišką politiką, keli JAV žurnalistai nutraukė ryšius su rusų kanalu, pavyzdžiui, laidų vedėja Liza Wahl pareiškė atsistatydinanti tiesioginiame eteryje.
Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kairėje) – viešnagės Vilniuje metu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmo ir kol kas vienintelio iš V.Putino Rusijos išprašyto Amerikos žurnalisto Davido Sattero vertinimu, kad tenka knebinėtis su RT klausimu, kaltas JAV žiniasklaidos paviršutiniškumas – jei amerikiečiai daugiau žinotų apie Rusiją iš savo sspaudos, nebūtų pagundos ir reikalo žiūrėti rusų kanalo. CNN prezidento D.Trumpo sūnaus susitikimą su rusų advokate aptaria 35 minutes, o rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo priežastims nagrinėti teranda minutę. Amerikos žiniasklaidai nerūpi Rusijos visuomenės bei politikos analizė. Pasak publicisto, RT yra pakankamai profesionalus dezinformacijos skleidimo šaltinis žmonėms, kurie linkę tikėti neįtikėtiniausiais dalykais. Tai pavojinga, nes socialinė įtampa Amerikoje dabar gana aukšta.
Tiesa, nemažai komentatorių nelinkę pervertinti RT vaidmens Amerikos viešajame gyvenime. Kiek šis kanalas populiarus ir įtakingas, labai priklauso nuo to, kieno užsakymu formuluojamas klausimas. Pasak RT užsakymu kompanijos IPSOS 2015-aisiais atliktos apklausos, savaitinę kanalo auditoriją Amerikoje sudaro apie 8 milijonus žmonių. „Nielsen“ reitinguose, kurių pagrindu kanalai formuoja savo reklamos įkainius, RT nėra visai. Kanalo nėra ir 94 populiariausių televizijų sąraše, nors žemiausią vietą užėmęs kanalas disponuoja mažiau nei proc. JAV auditorijos. RT gana plačiai pasiekiamas amerikiečių namuose kabeliniais tinklais, tačiau televizija moka už šią teisę, kai JAV kabelinės kompanijos pačios susimoka televizijoms už galimybę rodyti jų produkciją.
RT kritikai populiarumo klausimo nelaiko svarbiausiu ir akcentuoja principą. Jų teigimu, „Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ priėmę įstatymų leidėjai jo netaikė nepriklausomai užsienio žiniasklaidai. Nors veikia kaip Amerikos korporacija, RT valdymo struktūra neskelbiama, nežinoma, kas formuoja kanalo redakcinę politiką, užtat kritikai dažnai cituoja „Rusia Today“ šefą Dmitrijų Kiseliovą, kuris susitikime su savo personalu yra pareiškęs, jog žiniasklaidos objektyvmas esąs mitas, žurnalistai turi tarnauti tėvynei.
Ketinimas priversti RT registruotis užsienio agentu sukėlė nervingą Maskvos reakciją, ir tai yra kiek keista – registracija nereiškia profesijos draudimo, tik nurodo statusą. Vieninteliai nepatogumai – įpareigojimas Teisingumo ministerijai pateikti informacinių siužetų kopijas bei finansines ataskaitas kas pusmetį. Žiūrovams vienintelis pasikeitimas – rodomuose siužetuose yra nuoroda, kad juos transliuoja užsienio valstybės agentas. Keletas Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos žiniasklaidos priemonių Amerikoje dirba kaip užsienio agentai.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Klausimas apie grąžą Kremliui už investuotus milijonus vis tiek yra atviras. Šia prasme įdomi paralelė su „Al Jazeera“, kuri irgi užsiregistravo amerikietišku televizijos kanalu. Kataras investavo didelius pinigus ir planavo konkuruoti su CNN. Disponuodama gana rimta profesine reputacija, „Al Jazeera“ populiarumu pranoko RT, vis dėlto po trejų metų veiklos Kataras paskelbė uždarąs projektą dėl nedėkingos ekonominės situacijos. Oficialiais duomenimis, Rusijos finansuojamo RТ transliacijos per metus atsieina virš 300 milijonų dolerių, nesunku apskaičiuoti, kiek maždaug milijardų per daugiau nei dešimtmetį veikimo Kremlius išleido šiam projektui.
Kiek ši įtampos bei nepasitikėjimo sėjimo operacija savo tikslą pasiekė ir ar apskritai pasiekė, vienareikšmio atsakymo nėra. Gali būti, galų gale viskas baigsis kaip posakyje apie pelytę, kuri rausėsi rausėsi ir prisirausė iki katino. Deja, tai ne Lietuvos atvejis, nors mūsų tėvynėje veikiančių rusiškų televizijos kanalų „bukietas“ išties įspūdingas.
Socialiniai tinklai Facebook, ir šiaip jau puolami kritikų už jų vaidmenį skleidžiant melagingą informaciją per 2016 metų rinkimus JAV, pranešė, kad tuo laikotarpiu Rusijos propagandistai, matyt, masiškai pirko ir mokamą reklamą jų erdvėje.
Nejaugi ir vėl pasidarbavo „trolių ferma“ iš Sankt Peterburgo? Kaip tas atradimas paveiks federalinį „Rusijos pėdsakų“ tyrimą? – rašo žiniasklaida.
„Trečiadienį Facebook atstovai tyrimą atliekantiems kongresmenams pareiškė aptikę, kad per rinkimų kampaniją JAV socialiniai tinklai pardavinėjo reklamą kažkokiai abejotinai rusų kompanijai, kuri rinkosi rinkėjus kaip tikslinę auditoriją“, – rašo The Washington Post.
Informuoti šaltiniai leidiniui papasakojo, kad Facebook bendradarbiai pasekė reklamos pardavimą iš viso už 100 tūkstančių dolerių iki pat rusų „trolių fermos“, kuri anksčiau prastumdavo būtent Kremliaus propagandą.
Anot įrašo, padaryto Facebook saugumo direktoriaus Alekso Steimoso tinklaraštyje, „didelė dalis reklaminių medžiagų, matyt, buvo skirta sustiprinti atgarsį į plataus ideologinio spektro socialinius ir politinius raginimus – nuo LGBT iki tarptautinių problemų, imigracijos ir teisės nešiotis šaunamąjį ginklą“.
„Išaiškėjo, kad 3,3 tūkst. medžiagų „skaitmeniniai pėdsakai“ vedė į Rusijos kompanijas. Paskui Facebook‘o darbo grupės aptiko 470 įtartinų ir, tikriausiai, apgaulingų paskyrų bei puslapių Facebook‘e, kurie, jų nuomone, buvo palaikomi iš Rusijos, buvo susiję su šia kompanija ir dalyvavo reklaminių medžiagų sklaidoje“, – rašo laikraštis.
Leidinys cituoja neįvardijamą Facebook‘o bendradarbį: „Yra įrodymų, kad kai kurios tos paskyros susijusios su „trolių fabriku“ Sankt Peterburge, kuris vadinamas „Interneto tyrimų agentūra“, nors mes neturime būdo, kaip tai patvirtinti iš nepriklausomų šaltinių“.
„Interneto tyrimų agentūros“ veikla ir anksčiau traukė dėmesį, – sakoma straipsnyje. – Buvę bendradarbiai, įrašuose internete ir interviu žiniasklaidoje pasakoję apie savo patirtį kompanijoje, pareiškė, kad jų darbas buvo kurti suklastotas paskyras Twitter‘yje ir Facebook‘e ir naudoti jas Kremliui palankiai propagandai skleisti“.
„Sausio mėnesio neįslaptintame pranešime JAV žvalgybos bendrija pateikė išvadą, kad „Interneto tyrimų agentūros“ tikėtinas finansininkas – tai „vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų, susijęs su Rusijos žvalgyba“, – cituoja autoriai.
Facebook kompanijoje manoma, kad Rusija išleido 100 tūkst. dolerių reklaminiam plotui įsigyti socialiniuose tinkluose, kad darytų įtaką JAV vidaus politikai, rašo vokiečių Der Spiegel.
Socialiniai tinklai Facebook
Daugumoje skelbimų tiesiogiai neminimi rinkimai ar kandidatai, tačiau „jų turinys buvo nutaikytas stiprinti susiskaldymą tokiais klausimais, kaip skirtingų etninių grupių santykiai, migracija, teisė turėti ginklą“. Apie ketvirtadalis visų skelbimų buvo platinami tik tam tikruose regionuose.
Balandžio mėnesį Facebook pareiškė, kad socialiniai tinklai buvo panaudoti politiniams tikslams, o dabar įtarimas, kad tai darė išeiviai iš Rusijos, dar labiau sustiprėjo.
Rinkimų kampanijos laikotarpiu Facebook‘as buvo kaltinamas, kad jis nepakankamai priešinasi, kai per suklastotas naujienas bei propagandą manipuliuojama visuomenės nuomone, primena Der Spiegel.
„Trečiadienį Facebook pripažino, kad aptiko įrodymų, peršančių mintį, jog 2016 metų rinkimų (JAV) laikotarpiu Rusijos propagandistai pirko mokamos reklamos jos plotmėje“, – rašo Vice News. Bet mes dar nesusidarėme viso įvykių vaizdo, rašo žurnalistai Nojus Kalvinas ir Aleksas Tompsonas.
Anot pranešimo spaudai, kurį išplatino Facebook saugumo direktorius Aleksas Steimosas, kompanija išsiaiškino, jog nuo 2015 metų birželio iki 2017 gegužės 470 „suklastotų rusiškų paskyrų bei puslapių“ išleido 100 tūkst. dolerių, kad patalpintų Facebook‘e apie 3 tūkst. reklaminių medžiagų. Maždaug ketvirtadalis medžiagų turėjo „geografinį taikinį“, o apie 2,2 tūkst., kurių vertė apie 50 tūkst. dolerių, „potencialiai buvo susijusios su politika“.
Tačiau Facebook nepateikia konkrečių reklaminių medžiagų, kurias už pinigus patalpino numanomi rusai, nurodo leidinys. Tai reiškia, kad neįmanoma išanalizuoti, kaip tie atradimai paveiks JAV federalinės valdžios vykdomus tyrimus, ar tos reklamos patalpinimas prieštaravo Amerikos įstatymams ir ar reikia laukti naujų paviešinimų.
„Steimosas ir Facebook pareiškė: nors jie neturi aiškių įrodymų, kad reklaminės medžiagos buvo įsigytos rusų, jie mano, jog reklamą pirko „Interneto tyrimų agentūra“ – „trolių ferma“, įsteigta Rusijos vyriausybės melagingoms žinioms ir propagandai platinti socialiniuose tinkluose“, – sakoma straipsnyje.
Bet ar buvo pažeistas įstatymas, draudžiantis užsieniečiams investuoti pinigus į poveikį rinkimams JAV? Kol Facebook nepaviešins reklamos, teks pasikliauti Alekso Steimoso žodžiais.
Teisės specialistas Rikas Heizenas tinklapyje pažymėjo: „Jei reklama Facebook‘e paprasčiausiai kaitino aistras ginklo tema, bet neminėjo, pavyzdžiui, Trumpo, nors turėjo skatinti Trumpo išrinkimą, ar gali tokia reklama būti neteisėta? Tai sudėtingesnis klausimas“.
Facebook nesutiko atsakyti, ar rusų agentai pirko reklamą tiesiogiai, ar per tarpininką.
Internetiniai troliai
„Taip pat lieka klausimas, ar Trumpo rinkimų štabui artimi asmenys davė nurodymus rusų agentams, į kokius geografinius taškus nukreipti reklamą“, – pažymi autoriai. Pasak jų, tą versiją savo tyrimuose svarsto Amerikos kongresmenai ir gal specialusis prokuroras Miuleris.
„Pateikęs naujus rusų kišimosi į 2016 metų rinkimus įrodymus, Facebook trečiadienį pranešė, kad jis aptiko prieštaringos reklamos už bendrą 100 tūkst. dolerių sumą, susijusios su aštriais klausimais, kurią apmokėjo abejotina Rusijos kompanija, susijusi su Kremliumi“, – rašo The New York Times.
Pasak Facebook saugumo skyriaus vadovo Alekso Steimoso pranešimo kompanijos tinklaraštyje, „didžioji dalis iš 3 tūkst. reklaminių pranešimų nesusiję su konkrečiais kandidatais, o buvo orientuota į prieštaringus socialinius klausimus, tokius, kaip rasiniai, gėjų teisės, ginklo kontrolė ir imigracija“. Facebook bendradarbiai pareiškė, kad suklastotos paskyros buvo sukurtos kompanijos „Interneto tyrimų agentūra“, kuri žinoma, kad naudoja „trolių“ paskyras publikacijoms socialiniuose tinkluose ir komentarams naujienų portaluose.
„Tas demaskavimas papildo liudijimus apie plačią Rusijos kampanijos įtaką, kurios tikslas, kaip apibendrino Amerikos žvalgybos tarnyba, buvo pakenkti Hilari Klinton ir paremti Donaldą Trumpą rinkimų metu“, – rašo laikraštis.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.
Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.
Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.
Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…
Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…
Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…
Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.
Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.
Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.
„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.
Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.
Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).
Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.
Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.
Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!
Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…
Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Vėl apie partizanus. Niekaip nenurimsta „Obzor“, toliau piktinasi NATO filmuku apie miško brolius. Nežinia iš kur, bet portalas ištraukė, kad filmuko pasakotojas, 95 metų latvis Arvid Bluzmanis spėjo pabuvoti ir SS legionieriumi. Rimtokas kaltinimas, reiktų argumentuoti. Bet „Obzor“, pats sau prieštaraudamas, toliau rašo, kaip A. Bluzmanis ilgai ir laimingai nugyveno iki šių dienų, nekalintas ir nebaustas sovietų okupantų.
„Obzor“ pasakoja, kad, kai šis „trečiojo reicho“ laikų herojus prabyla apie rusų kareivių žudymą, jo akyse sužiba ugnelės. Esą, panašios degė iš Aušvico krosnyse, į kurias tūkstančiai būsimųjų „miško brolių“ siuntė žydų vaikučius. Na, ir dar krūva bjaurasčių rašo apie tai, kokie iš tiesų blogi buvo tie žaliukai.
Žodžiu, „Obzor“ teisus, NATO neteisus. Kategoriškai. Net nereikia įrodymų. Kita vertus, daugelį meninių kalbos figūrų šiame straipsnyje jau galima būtų pavadinti įžeidinėjimais. Ir neapykantos kurstymu.
Lietuvai – Bizantijos likimas.Toliau nerimsta ir Vilniaus miesto Tarybos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Romualda Poševeckaja, miklina plunksną „Obzor“ portale. Tema tokia nekaltutė – tarptautinė mokslinė konferencija „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos imperijos palikimas“. Organizuota Lietuvos graikų bendruomenės.
Taigi, R. Poševeckaja rašo, kad Bizantijos imperija žlugo dėl per didelės turčių ir skurstančiųjų atskirties, korumpuoto biurokratinio aparato, imperijos sostinės paniekos provincijoms ir pan. Problemų, kurios neaplenkė ir šių dienų Lietuvos. Esą būtent jas įvardija politologai ir ekonomistai kaip pagrindines šalies gyventojų pesimizmo, nusivylimo, alkoholizmo augimo ir savižudybių priežastis.
Skaitant politikės rašinį, susidaro įspūdis, kad sistemingai artėjame prie bizantiškojo žlungimo ir išnykimo. Nes valdžia bloga. Ne tik Lietuvos, turbūt ir Vilniaus. Bet pastarojoje dirba R. Poševeckaja, kuri, reiktų suprasti, yra gera. Tad gal viską sutvarkys. Jei Šimašius anksčiau neatleis už žodžio laisvę.
Nostalgija.Pasiėmęs pusšimčio metų senumo laikraščius „Sovetskaja Litva“, „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, „Obzor“ parengė faktų grandinėlę apie tai, kaip gerai gyvenome anais laikais, 1967-ųjų rugpjūtį. Kaip tiesiog klestėte klestėjo mūsų ekonomika.
Štai keletas dūsauti ir ašarą braukti priverčiančių prisiminimų. Prie Klaipėdos žvejybos uosto pradėtas statyti milžiniškas (6 tūkst. tonų talpos) žuvies šaldytuvas. Kapsuke eksploatacijai priduotas naujas daugiabutis – jau ketvirtas tais metais. Panevėžio autokompresorių gamyklos gaminiai tapo žinomi toli už Lietuvos ribų – Minsko, Gorkio, Briansko ir kt. automobilių gamyklose. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla džiaugiasi naujų darbuotojų papildymu – 24 elektromechanikos ir politechnikos technikumų absolventais.
Kai palygini su dabartimi – tiesiog klestėjome. Apie tai nerašo, bet galima įtarti, kad ir emigracija buvo artima nuliui, nes niekas nenorėjo bėgti iš tokios puikios šalies. Ir „Hiperbolė“ gražiai dainavo: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…
Įrankis.„Sputniknews.lt” ir „Obzor.lt“ jau ne pirmą kartą stveria neblogą propagandos įrankį – Rolandą Paksą. Kuris šįkart kritikuoja Lietuvos valdžią, kad ji vadovaujasi ne žmonių interesais, o įtakingų Vakarų šalių nurodymais.
Ne kokiame leidinyje, o savo asmeninėje interneto svetainėje kritikuoja. Bet kai tampa šitaip perrašomas „Sputniknews” ir „Obzor” – atrodo, kad skundžia valdžią propagandinei žiniasklaidai. Ir toks vaizdas sudaromas, kad kalba tautos pamiltas lyderis, atskleidžiantis visą tiesą apie dabartinės valdžios supuvimą. Skaldyk ir valdyk, taip sakant.
Nekaltučiai mokymai.Sputniknews.lt rusakalbė versija primena apie rudenį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad–2017“ – kokie jie būsiantys nekalti ir skaidrūs. Pradeda nuo to, kad ispanų naikintuvai, išskridę iš Estijos perimti virš Baltijos rusų karo lėktuvų, pažeidė neutralios Suomijos valstybės sieną. Suprask, jau tie NATO… O dar rusus drįsta sienų pažeidimais kaltinti…
O mokymai „Zapad–2017“, pasak „Sputniknews“, būsią visai nekaltučiai, tik apaugę kažkokiais mitais. Portalas paneigia net penkis iš jų, ir gaunasi tiesiog pastoralinis vaizdelis. Pirma, „Zapad–2017“ nedemonstruoja Rusijos Federacijos pasirengimo karui su Vakarais. Antra, šie mokymai – visiškai skaidrūs. Trečia, jie nebus skaitlingesni už NATO mokymus. Ketvirta, Lietuvai nereikia sustiprinto kontingento šių mokymų metu. Ir penkta – rusų kariškiai po mokymų tikrai nepasiliks Baltarusijoje.
Lenkai nekenčia lietuvių.Rusijos propagandos ruporas Baltijos šalims „RuBaltic.ru“ visiškai atvirai kursto nesantaiką – publikuoja straipsnį pavadinimu „Lenkija demonstruoja neapykantą Lietuvos valstybei“.
Iš kur „RuBaltic“ ištraukė tokią naujieną? – Ogi primityviai sukergė dvi žinias, susijusias su Lietuva ir Lenkija – buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pasisakymus apie Lietuvą privačiame pokalbyje su buvusiu „Orlen“ direktoriumi, ir vieną iš pasiūlymų – lenkiškuose pasuose naudoti Aušros vartų atvaizdą (portalas pastarąją situaciją vadina skandalu ir teigia, kad už šį pasiūlymą balsavo dauguma lenkų).
Propagandistai kerta iš peties: „Lenkijos visuomenė ir politinė klasė demonstruoja tikrąjį santykį su Lietuva: po išsivadėjusiomis oficialiomis formuluotėmis ir europietišku politkorektiškumu slypi neapykanta lietuvių tautos ir valstybės projektui“. Hm. Tiems kantriems skaitytojams, kurie skaitys šią dezinformaciją toliau, taip ir nepavyks surasti, kaip ir kodėl pono Sikorskio frazės staiga tapo reprezentuojančios visos lenkų tautos nuomonę, arba kokio nors skaičiuko, kokio dydžio ta dauguma už Aušros vartus balsavusių lenkų, nes kitų šaltinių teigimu, šis paso variantas užima antrąją vietą.
Bet „RuBaltic“ daro išvadas ir be šių patikslinimų: „Skelbdami Aušros vartus Lenkijos nacionaliniu simboliu, vertu būti atvaizduotu pasuose, lenkai leidžia suprasti, kad kaip laikė, taip ir laiko Vilnių savu, lenkišku miestu. Ir niekada Vilnius, vienas iš svarbiausių Lenkijos istorijos ir kultūros centrų, jiems netaps lietuvišku Vilniumi.“
Ką gi, rusų propagandininkams iš šalies gal geriau matyti, kas darosi tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir ne mūsų reikalas, iš kur tekste atsiranda tie mistiniai „lenkai“, reprezentuojantys visos savo tautos valią. Ir šiaip „RuBaltic“ turbūt smagu ir naudinga, kai NATO šalys apsižodžiuoja tarpusavyje, ko gi čia ir nepatirštinus spalvų… Gal net pavyks šį tą išprovokuoti…
Pasiaukos dėl anūko.Jei nežinojote, kas iš tiesų šiuo metu dedasi Lietuvos politikos padangėje, jums puikiai paaiškins „RuBaltic“. Pasirodo, čia klesti toks „landsbergistų klanas“. Ir ne šiaip sau klesti, bet siekia, kad Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija.
Iš pirmo žvilgsnio, pasak „RuBaltic“, toks siekis atrodo savižudiškas, nes tai reikštų karjeros pabaigą absoliučiai Lietuvos politikų daugumai. Ir vis dėlto „landsbergistų“ planuose logikos yra: diskreditavę visą vyresnės kartos valdžią, jie atvertų kelią jauniems politikams, pirmiausia – TS-LKD lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Tiesa, pasak propagandinio portalo, gerai nebūtų ir Vytautui Landsbergiui. Bet „senelis senas, jam jas tas pats“. Pasiaukos dėl anūko. O štai Prezidentei ir kai kuriems kitiems lyderiams bus toli gražu ne tas pats…
Rusijos šnipas Latvijoje.„Vesti.lt“ rašo, kad Latvijoje teisiamas geležinkelininkas iš Jelgavos Aleksandras Krasnoperovas, kaltinamas šnipinėjimu Rusijai. Tačiau Latvijos žiniasklaida apie tai tyli, faktą savo feisbuko paskyroje aprašė tik Latvijos teisėsaugininkas Vladimiras Lindermanas.
Pasak p. Lindermano, kad žiniasklaida tyli – nieko keisto. Žurnalistai nekalti. Tiesiog Krasnoperovo gynyba laikosi taktikos neviešinti bylos. O gal viskas baigsis gerai ir Latvija atleis šnipui. „Žmonės katastrofiškai naivūs“, – rašo teisėsaugininkas.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post”.
Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.
„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.
Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.
„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times”, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.
„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.
„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.
Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.
Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.
Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.
Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.
„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.
„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.
Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.
Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.
„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.
Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.
Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.
Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.
Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.
Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.
Lietuvos partizanė
Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.
Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.
Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.
Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.
Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių politinių procesų sprendime.
Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.
Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.
Lietuvos parlamento narys Laurynas KASČIŪNAS svarsto, kodėl mūsų partizanams bandoma primesti kaltę dėl holokausto, kaip reikėtų traktuoti Lietuvos kino teatrų salėse rodomus antilietuviškus filmus, kuo cenzūra skiriasi nuo perspėjimų, kodėl draugystė su Rosatom nėra vien tik verslas…
Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose
„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.
Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).
Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?
Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.
Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.
Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.
Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?
Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.
Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.
Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.
Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.
Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.
Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.
Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną – Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.
Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.
Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.
Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.
Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.
Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.
Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.
O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.
Didindama gynybos finansavimą, Lietuva demonstruoja įsipareigojimų vykdymą ir rodo puikų pavyzdį kitoms NATO narėms, susitikime su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu gegužės 31 d. sakė ministerijoje viešėję JAV Senato rūmų asignavimų ir gynybos komitetų atstovai.
Tuo tarpu R. Karoblis pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausybė ir toliau didins gynybos biudžetą – jau kitais metais Lietuva gynybos reikmėms teks 2,06 proc. nuo BVP, o didinamas gynybos biudžetas bus skiriamas moderniai ginkluotei, kariuomenės pajėgumų stiprinimui, karinės infrastruktūros ir poligonų atnaujinimui bei plėtrai.
Į Lietuvą aukšti JAV pareigūnai atvyko, siekdami įvertinti JAV ir NATO sąjungininkų bendradarbiavimą, taip pat susipažinti su saugumo situacija regione išaugus Rusijos agresijai bei aptarti Varšuvos viršūnių susitikime sutartų atgrasymo priemonių efektyvumo.
„Rusija augina savo pasirengimą ir karinius pajėgumus, todėl džiaugiamės, kad mažiau nei per pusmetį Lietuvoje turime pilnai sukomplektuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną, – sakė susitikime ministras R. Karoblis. – Visgi saugumo situacija regione negerėja, ir turime galvoti papildomas gynybos priemones, įskaitant oro gynybos stiprinimą“.
Ministras padėkojo JAV atstovams už nuolatinę paramą Lietuvos gynybai: „Puikiai suprantame būtinybę savo saugumu pirmiausiai pasirūpinti patiems, tačiau vien nacionalinių pastangų neužtenka, kad būtume pajėgūs užtikrinti patikimas atgrasymo priemones. Aktyvus JAV ir NATO įsitraukimas į atgrasymo stiprinimą, taip pat fizinis JAV karių buvimas Baltijos regione keičia žaidimo taisykles“.
Pasak R. Karoblio, atsižvelgdama į pasikeitusią saugumo situaciją regione, NATO turėtų perskirstyti karines pajėgas į Rytus, kur kyla didžiausios grėsmės Aljansui, greičiau priimti sprendimus ir suteikti daugiau galių karinei vadovybei krizės atveju.
Delegacijos nariai ypatingai domėjosi Rusijos propagandos veiksmais, kuriais siekiama diskredituoti Lietuvos narystę NATO, jos karių dislokavimą Lietuvoje, bei skleidžiama dezinformacija. „Visuomenės apklausos rodo, jog absoliuti dauguma mūsų piliečių remia Lietuvos narystę NATO bei sąjungininkų karių buvimą Lietuvoje, todėl, manau, Rusijos propagandos veiksmai turi ir priešingą, nei tikimasi, poveikį – visuomenės atsparumas melagingoms žinioms tik auga“, – sakė R. Karoblis.
Kongreso nariai vizito Lietuvoje metu taip pat susitiko su Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu, kitų institucijų atstovais.
Giedrės Maksimovicz (KAM) nuotraukos
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija
Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.
Dažniausiai „fakenews“ kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.
O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.
Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako
Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.
Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.
Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.
Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).
Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.
Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.
Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.
Rusija Hagoje pateikė fakenews
Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.
Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.
Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių).
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.
Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).
Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.
Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.
Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!
Armėnų propaganda seniai tai daro…
Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.
1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.
Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromusprieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.
Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians” (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…
Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų” viršelis
2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.
Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.
1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).
1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.
Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.
Kasė duobę kitiems – įkrito patys
JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d. išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).
Formos apačia
Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…
Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.
Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.
Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų – 257 vaikus.
Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje, – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.
2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…
Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?
Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.
Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.
Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.
Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.
Juoda-balta visiems įgriso
2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai 42% ir 31%).
Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.
Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.
Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.
Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.
Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.
Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus.
Fakenews. Slaptai.lt nuotr.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.
Pilietinio karo nuojauta
Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą. Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.
Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.
Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).
Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.
„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.
Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.
Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose).
Istorikas Andrejus Piontkovskis
Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas – pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).
Televizija mirė, tegyvuoja internetas!
Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.
Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio).
Žurnalistė Julija Latynina
Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.
Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.
Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.
Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių, opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.
O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…
O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti 16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.
Jie nori, kad bijotume
Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64% Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.
Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.
Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.
Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.
Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.
Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.
Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины” (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.
Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…
Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.
Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“.
Koks skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.
Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.
„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.
Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.
Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.
Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.
Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.
Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.
Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.
Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.
V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“, nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.
Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.
Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.
Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“
Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.
Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.
Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra…
Norint mušti dingstį rasi
Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko.
Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).
1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.
Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II).
Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.
Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.
Daug pinigų išleido Rusija…
„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.
Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.
Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).
1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).
Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.
Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.
Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).
Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.
Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.
Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).
Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.
Putinas meluoja geriausiai
Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis
Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.
Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.
2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).
Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…
Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).
Praėjus vieneriems metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.
Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.
Naujas Potiomkinas ir jo komanda
Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).
Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.
2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.
Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas.
Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).
2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.
Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.
Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai
Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.
Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.
Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis.
Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.
Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.
Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.
2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.
Apsilankęs Otavoje Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius „sakė, kad Kanadai reikia tikėtis Rusijos vadovaujamų bandymų teršti ar diskredituoti būsimą Kanados kareivių dislokavimą jo šalyje“, perduoda Stivenas Čeizas laikraštyje The Globe and Mail.
„Kanada artimiausiu metu dislokuos Latvijoje 450 kareivių pagal NATO programą Rusijos ekspansionizmui tramdyti, – sakoma straipsnyje. – (…) Pasak Rinkevičiaus, jo nuomone, Rusija ar Rusijos vyriausybės agentai bandys sutrukdyti kanadiečiams būti Latvijoje, skleisdami propagandą ar vykdydami dezinformacijos kampaniją – tiek sėdami nepasitikėjimą tarp latvių, tiek ir siekdami, kad jų misija nebebūtų palaikoma tėvynėje“.
„Manau, mes negalime atmesti tokių incidentų, ypač pradžioje“, – sakė Rinkevičius interviu.
„Kanados kariuomenė pradės savo manevrą šį pavasarį ir turi nukeliauti į vietą iki birželio. Kanada vadovauja NATO operacijai Latvijoje, tačiau tokios šalys, kaip Ispanija, Italija, Lenkija, Albanija ir Slovėnija, irgi atsiųs kareivių, – sakoma straipsnyje. – Pasak Rinkevičiaus, galimas dalykas, kad juos diskredituoti bus bandoma dislokavimo pradžioje. Jis sakė, kad „informacinį karą kariaujantys elementai“ gali mėginti iškraipyti ir neteisingai interpretuoti užsienio kareivių elgesį, ypač jeigu „kareivis truputį išgers“, ir dėl jo elgesio kils incidentas“.
„Jis sakė, jog tikisi, kad Kanados kareiviai rengs paprastiems latviams švietimo renginius, kad užmegztų santykius su šalimi-šeimininke ir kovotų su dezinformacija“, – sakoma straipsnyje.
John Parkinson, Georgi Kantchev / The Wall Street Journal
„Pernai Bulgarijoje vykusių prezidento rinkimų išvakarėse opozicinė Socialistų partija gavo slaptą dokumentą strategijos tema, kuriame buvo siūlomas „kelio žemėlapis“ balsavimui laimėti, – tvirtina The Wall Street Journal, remdamasis penkiais Bulgarijos oficialiais asmenimis, tarp kurių yra tiek veikiančių, tiek ir buvusių valdininkų.
„Be kita ko, buvo rekomenduojama įmesti netikrų naujienų ir aktyviai skleisti perdėtus socialinių apklausų rezultatus“, – rašo žurnalistai Džo Parkinsonas ir Georgis Kančevas.
„Pasak valdininkų, to maždaug 30 puslapių dosjė, kurį perėmė Bulgarijos saugumo tarnyba, šaltinis buvo su Kremliumi susijęs analizės centras. Trys šaltiniai sakė, kad dosjė pristatė buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą“, – sakoma straipsnyje.
Lapkritį prezidento rinkimus laimėjo kandidatas socialistas Rumenas Radevas. Dabar Socialistų partija lyderiauja parlamento rinkimuose, kurie įvyks šį sekmadienį. Laikraštis taip aprašo šios partijos programą: „Ji nori panaikinti ES sankcijas Rusijai ir apriboti NATO operacijas Juodosios jūros rajone“.
Autoriai pabrėžia: „Niekas nerodo, kad Radevas žinojo apie tą dokumentą, Bulgarijos prezidentas niekaip nekomentavo tvirtinimo apie Rusijos kišimąsi šioje šalyje“.
Laikraštis rašo: „Rusija seniai neigia, kad daro kažką negero Bulgarijoje ir Rytų Europoje, ji sako, kad stumia savo teisėtus interesus šalyse, su kuriomis ji palaiko glaudžius ekonominius ir kultūrinius ryšius“.
Autoriai praneša: „Buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis Leonidas Rešetnikovas pripažino, kad buvo susitikęs su Bulgarijos socialistų partijos lyderiu, bet neigė, kad perdavė kokį nors dokumentą“. „Kažkas tai prasimanė, – sakė jis interviu draugijos „Dvigalvis erelis“ štabo būstinėje Maskvoje, kur kabo prezidento Putino ir caro Nikolajaus II portretai. – Kas tai bebūtų padaręs, jis suinteresuotas skaldyti, atšaldyti Bulgarijos ir Rusijos santykius… Tai tiesiog prasimanymai“.
Laikraštis tęsia: „Plačioje Viduriniosios ir Rytų Europos teritorijoje, kur gyventojai mažiau nei prieš 30 metų sukilo prieš sovietų viešpatavimą ir atsigręžė į Vakarus, Rusija dabar susigrąžina įtaką ir pakerta ES ir JAV vadovaujamo transatlantinio aljanso pozicijas“.
Rytų Europos šalių piliečiai nusivylė vakarietiškais demokratijos ir rinkos ekonomikos receptais, aiškina leidinys.
Regioninių valdininkų, Vakarų diplomatų ir analitikų nuomone, Putinas išnaudoja tą dinamiką, panaudodamas visą arsenalą senų ir naujų instrumentų (įskaitant propagandą ir ekonominius svertus, hakerių atakas ir politines gudrybes), kad sustiprintų sąjungininkų pozicijas ir diskredituotų Vakarus.
Šiek tiek prieš Bulgarijai įstojant į ES neįvardytas „Rusijos ambasadorius bloke“ (taip originale) interviu vienam Sofijos laikraščiui sakė: „Mes tikimės, kad jūs būsite mūsų ypatingas partneris, kažkas panašaus į Trojos arklį Europos Sąjungoje“.
Rusijos priešininkai sako, kad Kremlius ėmėsi visko, ko tik galėjo, kad ta pranašystė realizuotųsi Bulgarijoje.
„Bulgarijos saugumo tarnybų valdininkai tvirtina, kad 2012–2013 metais Maskva finansavo protesto akcijas, kurios prisidėjo prie vakarietiškos vyriausybės kritimo. Bulgarijos eksprezidentas sakė interviu, kad Rusijos hakeriai atakavo daugybę svarbių objektų šalyje ir kišosi į municipalinius rinkimus 2015 metais. Prisiveisė prorusiškų tinklapių“, – rašo leidinys.
Autorių duomenimis, pernai rugpjūty „Socialistų partijos pirmininkė Kornelija Ninova dalyvavo susitikime su Rešetnikovu, kuris vyko už uždarų durų viename Sofijos viešbutyje-butike“.
Laikraštis Rešetnikovą apibūdina taip: „Laisvai bulgariškai kalbantis Balkanų klausimų specialistas, anksčiau vadovavęs SVR (liet. – užsienio žvalgybos tarnybos) analizės skyriui. Jis „seniai plėtojo ryšius su socialistais ir kitais vedančiaisiais bulgarų politikais“, tvirtina autoriai. 2009 metais jis atsistatydino, o paskui tapo Rusijos strateginių tyrimų instituto (Maskva), kuris anksčiau oficialiai buvo SVR dalis, direktoriumi.
„Rešetnikovas sumenkino susitikimo su Ninova reikšmę, pareiškęs, kad jie kalbėjosi tik 30 minučių, o į Bulgariją jis buvo nuvykęs pailsėti“, – praneša leidinys. „Mano anūkės atostogavo ten kalnuose; aš nuvažiavau jų paimti ir parsivežti į Maskvą“, – sakė jis interviu.
Laikraštis pažymi: „Klausimas, kokie būtent Rešetnikovo (žmogaus, pretenduojančio į komentatoriaus vaidmenį ir seniai pranašaujančio Vakarų nuosmukį) santykiai su Kremliumi, miglotas. Kai kurie analitikai tvirtina, kad tai tik vienas iš saujelės politinių aktorių, rungtyniaujančių dėl pirmesnio vaidmens Maskvos regioninėse operacijose“.
„Žinoma, čia neapsieita be mitų kūrimo, bet jis – žaidimo dalyvis“, – sako Institute of International Relations Prague ekspertas Markas Galeotis.
„Lapkrity Rešetnikovas yra pareiškęs Rusijos ir Bulgarijos žiniasklaidai, kad jis ir Ninova aptarinėjo galimą Radevo dalyvavimą prezidento rinkimuose keletą savaičių prieš tai, kai jis buvo viešai patvirtintas socialistų kandidatu“, – tvirtina leidinys.
„Kai Bulgarijos žiniasklaida pirmą kartą jos paklausė apie susitikimą, Ninova neigė, kad apskritai buvo susitikusi. Vėliau ji pripažino, kad buvo susitikusi su Rešetnikovu, bet sakė kad apie Radevą nekalbėjo“, – tęsė laikraštis.
„Tiesa tokia, kad Rešetnikovas nesiūlė Radevo“, – sakė Ninova interviu. Pasak jos, ji rugpjūty „buvo su juo (Rešetnikovu – red.) susitikusi pirmą ir paskutinį kartą“.
Laikraštis tvirtina; „Aukšti vyriausybiniai valdininkai sako, kad taip ir nebuvo pagarsintas kitas susitikimo aspektas – tas, kad Rešetnikovas neva tai asmeniškai atvežė iš Maskvos detalų rinkiminės kampanijos planą“.
„Bulgarijos Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra (analogiška FTB) gavo to dokumento kopiją, sako informuoti šaltiniai“, – rašo leidinys.
Leidinys, remdamasis „aukštais jį skaičiusiais valdininkais“, praneša, kad dokumente išdėstytos „rekomendacijos užsakinėti kassavaitines socialines apklausas, kuriose būtų padidinamas socialistų populiarumas“, o taip pat „patarimai, kaip pagerinti kandidato įvaizdį, patalpinant straipsnius Maskvai draugiškoje žiniasklaidoje“.
„Pranešime rekomenduojama, kad partija akcentuotų klausimus, atitariančius Kremliaus politikai: ragintų atšaukti sankcijas Rusijai, kritikuotų NATO ir sutelktų dėmesį į tai, kad britai balsuotų už pasitraukimą iš ES“, – sakoma straipsnyje.
Laikraštis praneša: „Mūsų leidinys neturėjo galimybės patikrinti, kaip tokie siūlymai buvo įgyvendinti ir ar jie padėjo Radevui. Jis laimėjo komfortiškai pirmaudamas, surinkęs 59% balsų“.
Autoriai rašo: „Praėjus kelioms dienoms po to, kai lapkrity Juodkalnijos valdžia pareiškė, kad sužlugdė numanomą bandymą įvykdyti Rusijos remiamą perversmą ir planą nužudyti ministrą pirmininką, Rešetnikovas paliko vadovaujančias pareigas Rusijos institute. Gruody JAV vyriausybė skyrė jam sankcijas už tai, kad jis yra Rusijos Tempbank‘o, finansavusio Sirijos diktatoriaus Bašaro Asado vyriausybę, valdybos narys.
Juodkalnijos užsienio reikalų ministras Srdžanas Darmanovičius pareiškė, kad jo šalyje Rešetnikovas „veikė kaip propagandos kumštis“. Bulgarijos eksprezidentas Rosenas Plevnelijevas Rešetnikovą pavadino „Putino dešiniąja ranka Balkanuose“.
Leidinys pabrėžia: laimėjęs rinkimus Radevas bandė užčiuopti balansą. „Jis daug kartų įtikinėjo, kad reikia atšaukti sankcijas Rusijai, bet taip pat patvirtino Bulgarijos įsipareigojimus ES ir NATO, o savo ryšius su Maskva sumenkino“, – sakoma straipsnyje.
Bet NATO štabo būstinėje nerimas stiprėja. „Bulgarijoje viskas virto politiniu futbolu“, – sakė neįvardytas NATO administracijos bendradarbis. – Visi stengiasi pataikauti prorusiškiems rinkėjams“,
