Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Spynelė. Slaptai.lt nuotr.
Maskva antradienį išplėtė Vokietijos pareigūnų, kurių neįsileis į Rusiją, sąrašą, atsakydama į ES sankcijas Rusijai, kurios buvo įvestos dėl Rusijos kibernetinių išpuolių Vokietijos parlamente.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad, atsakydama į spalį įvestas „destruktyvias“ ES sankcijas, „Maskva nusprendė išplėsti sąrašą Vokietijos piliečių, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusiją“.
ES ir Jungtinė Karalystė spalį aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnams įvedė sankcijų dėl įtarimų, kad jie prisidėjo prie kibernetinės atakos prieš Vokietijos parlamento kompiuterių tinklą 2015 m.
2015 m. balandį ir gegužę įvykdyta kibernetinė ataka visiškai paralyžiavo Bundestago IT infrastruktūrą, o visos parlamento sistemos kelioms dienoms buvo atjungtos nuo interneto.
Rusijos karinės žvalgybos agentūros (GRU) vadovui Igoriui Kostiukovui ir žvalgybos pareigūnui Dmitrijui Badinui buvo uždrausta atvykti į ES, o čia buvęs jų turtas įšaldytas.
Rusija antradienį nepatikslino, kuriems konkrečiai Vokietijos pareigūnams bus draudžiama atvykti į Rusiją, tačiau šie asmenys esą yra aukšto rango žvalgybos tarnybų ir Gynybos ministerijos pareigūnai.
Rusijos Užsienio reikalų ministerija ES kaltinimus, kad Rusija prisidėjo prie programišių atakos, pavadino „pretekstu“.
Maskva ir Briuselis pastaruoju metu apsikeitė sankcijomis, įskaitant maisto importo draudimus, dėl Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimo.
Norvegijos policijos saugumo tarnyba (PST) savo ataskaitoje rašo, kad Rusijos ir Kinijos specialiosios tarnybos renka duomenis apie šalies naftos sektorių. Tai ketvirtadienį pranešė Norvegijos laikraštis „Dagens Næringsliv“, kuriam pavyko susipažinti su dokumentu.
„Rusijos, Kinijos ir kitų šalių žvalgyba renka informaciją apie Norvegijos naftos sektorių“, – pabrėžiama ataskaitoje.
Pasak PST, užsienio šnipų taikiniai yra tiek valstybinės, tiek privačios kompanijos, technologijos bendrijos prie universitetų ir tyrimo institutų, oficialios Norvegijos žinybos. Dokumento sudarytojų nuomone, žmones, kurie dirba naftos sektoriuje arba kaip nors yra su juo susiję, gali būti mėginama verbuoti kaip informacijos šaltinius specialiosioms tarnyboms.
Rusijos ambasada Osle, leidinio paprašyta pakomentuoti Norvegijos pareigūnų ataskaitą, pareiškė, kad visa tai yra „primityvi propaganda, kuri tęsiasi jau daug metų“.
Teismo posėdžių salę lengva įsivaizduoti. Tik ši, kurioje sėdžiu, labai erdvi. Nėra ko stebėtis, kad parinkta viena iš plačiausių, – daug kaltinamuosius ginančių advokatų, daug nukentėjusiųjų, daug žurnalistų. Mažoje salėje visi jie neįsitektų.
Kaltinamieji – tai sovietų sąjungos omonininkai, terorizavę mūsų muitininkus ir pasieniečius tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, kol Vakarai dar nebuvo pripažinę mūsų laisvės bylos. Kaltintojai – mūsiškiai pareigūnai, kuriuos po Kovo 11-osios paskelbimo sovietų ypatingosios milicijos karininkai ir eiliniai mušdavę sargybos ir kontrolės postuose.
Pačių omonininkų – nė kvapo. Kas senų seniausiai paspruko į Rusiją, kas slapstosi Baltarusijoje. Į teismo posėdį, žinoma, nė vienas neatvyko. O kam – kad ilgiems dešimtečiams patupdytų į belangę?
Omonininkų – nė vieno, užtat juos ginančių advokatų – gausus būrys. Tie advokatai – mūsų valstybės samdomi. Tokia tvarka. Baudžiamosiose bylose įtariamasis be advokato – nė iš vietos. Jei kaltinamasis pats nepajėgus įpirkti advokatiškų paslaugų, jam skiriamas valstybės samdomas gynėjas. Omonininkų interesus dabojantys Lietuvos valstybės apmokami advokatai įsitaisę prie kairėje pusėje sustatytų stalų. Jie rūpinasi, kad už akių teisiamiems jų globotiniams priekaištai būtų sąžiningai inkriminuojami. Bet valstybės pasamdytų advokatų triūsas – labiau simbolinis. Su visais teisėjų parėdymais iškart sutinka, liudininkų parodymų neginčija, jokių pastabų neteikia. Tiesiog apsimeta, kad atidžiai klausosi, kas aplink dedasi. Kai kuriems, regis, net nepatogu, kad išpuolusi tokia pareiga – ginti mūsų valstybės priešus.
Kitas erdviosios salės šonas skirtas nukentėjusiems. Jų – kelios dešimtys. Kol kas nukentėjusieji būriuojasi anapus durų. Juos po vieną kviečia į salę liudyti. Šie po vieną įeina vidun ir, pažadėję sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, dėsto, ką prisimeną apie maždaug trijų dešimčių metų senumo įvykius. Noriai, smulkiai informuoja, kaip juos spardė kojomis, trankė automatų buožėmis. Po to – išdidūs, reikšmingi sulenda į specialiai nukentėjusiems skirtus suolus.
Dešiniame kampe sutupdyti žurnalistai. Mūsų – keliolika, ne mažiau. Ir iš didžiųjų leidinių, ir iš stambiųjų televizijų. Susidomėjimas byla – milžiniškas.
Man nuskilo atsisėsti pirmoje, gerai iš visų pusių matomoje eilėje. Nenorėjau įsitaisyti pirmosiose gretose, bet, kita vertus, geriau girdėsiu, ką šneka trys teisėjai, patogiai prisišlieję prie plataus stalo, užrioglinto ant specialios pakylos palei langą. Akustika čia – nors verk. Kiekvienas žodis pakyla aukštai į palubes, išskysta erdvėse, todėl kartais sunku susigaudyti, ką omenyje turėjo, sakykim, mūsų didvyriai arba mūsų skriaudėjų advokatai. Nė neįsivaizduoju, kokias nuotrupas nugirsta galinius suolus užtūpę.
Pirmuosius liudininkus išklausiau atidžiai. Rūpėjo iš pirmųjų lūpų išgirsti, kaip anuomet Lietuvoje siautėję omoninkai. Bet ilgainiui istorijos kartojosi: suguldė ant žemės, trankė „kalašnikovų“ buožėmis, spardė kerziniais batais į galvą, sudraskė lietuvišką trispalvę, padegė statybininkų „vagonėlį“, grasino iššaudysią, jei dar sykį sugrįšim, net keletą šūvių paleidę į orą… Patiems liudytojams ir, tikėtina, prokurorams, teisėjams – svarbus kiekvienas niuansas. Mums, klausytojams, – nuobodu. Tas pats – per tą patį. Be to, kiekvienas liudytojas tarsi mėgavosi porindamas, kaip žiauriai buvo kankintas. Tikriausiai ne vien aš jutau, kaip nukentėjusieji tirština spalvas, norėdami pasirodyti esą kuo didesni kankiniai. Falšo gaidelių būta. Kas gi dabar, po tiekos metų, patikslins, kad būta ne penkių, o tik vieno spyrio.
OMONo ženklai
Kai pasidalint turimomis žinomis iškvietė ketvirtąjį ar penktąjį, sudomino nauja tema. Mano supratimu, svarbi. Liudytojas piktinosi, jog Lietuvoje ir šiandien dar lyg niekur nieko slampinėja daug nesuimtų omonininkų. Jų kažin kodėl niekas negaudo, neareštuoja.
Po šio pareiškimo teisėja, žinoma, buvo priversta paklausti, ar šitaip tvirtinantis vyriškis galįs nurodyti bent vieną konkretų atvejį. Maniau, kad liudytojas myks tikslių pavardžių, adresų pateikti negalįs. Tačiau jis nelauktai, tarsi tarp kitko, tarstelėjo, kad buvę omoninkai turėję įžūlumo atsibaladoti net čionai, teismo salėn.
Įsivyravo mirtina tyla. Teisėjos veiksmus buvo lengva prognozuoti. Juoda mantija apsigobusi moteris pasiteiravo, ar jis matąs čia bent vieną žmogų, kuris anuomet priklausęs sovietiniam OMONui, kuris mušęs Lietuvos valstybės sienas saugojusius pasieniečius bei muitininkus? Spėjau, kad liudytojas vis dar blefuoja. Nieko konkretaus neišspaus. Kvaila manyti, jog Lietuvoje belikę smogikų. Visi alei vieno bus išnešę kudašių iš Lietuvos. Jei koks užsiliko, tai pakeitęs pavardę ir tikrai neturėtų drąsos vogčiomis atkibilčiuoti į teismą. Kam rizikuoti? Kam erzinti likimą? Kad kas nors netyčia atpažintų?
Bet liudytojas netikėtai ištarė žodį „taip“. Paskelbė aiškiai, garsiai, užtikrintai. Tada teisėjai nieko nebeliko, kaip tik paprašyt nurodyti salėje patogiai įsitaisiusį omonininką. Liudytojas ranka mostelėjo mano pusėn. Ranką iškėlęs laikė ilgokai, kad visi įsidėmėtų. Tarsi mėgavosi savo mostelėjimu. Puikiai suprato, kad dabar visų akys pakrypusios jo pusėn, kad jo atidžiai klausosi net tie, kurie iki tol akis įbedę į kompiuterius užsiėmė savais darbais.
Štai jis, – išdidžiai pareiškė.
Salėje – dar mirtinesnė tyla. Nustebusi teisėjų kolegijos pirmininkė liepė man atsistoti ir prisistatyti. Apstulbęs, šokiruotas lėtai pakilau iš vietos ir išvardinau, kas, man atrodė esant svarbu: niekad jokioms sovietinėms struktūroms nepriklausiau, tuomet, kai pasienyje su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi siautėjo omoninkai, studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką ir bendradarbavau su „Literatūros ir meno“ redakcija… Tai galėtų paliudyti tūkstančiai dėstytojų, kolegų, kaimynų… Jei ir turiu nuodėmių, tai tik dėl to, kad kadaise priklausiau spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijoms. Dar prisipažinau, jog tekę šauktiniu tarnauti okupacinėje sovietų armijoje, tik du metus atpyliau ne specialiuose daliniuose, o statybos batalione…
Išguldęs savąją versiją, likau stovėti kaip įbestas. Negaliu sakyti, jog išsigandau. Tai, ką tvirtino įžūlusis liudytojas, buvo melas nuo pradžios iki pabaigos. Suėmimo nė trupučiuko nesibaiminau. Net jei ir uždėtų antrankius, apgaulė netrukus paaiškėtų, ir lietuviškoji Temidė po dienos kitos būtų priversta paleisti, atsiprašyti. Gal tokia reklama net nekenktų. Tik pamanyk: neteisingai apkaltintas žurnalistas praleido parą areštinėje. Kodėl gi tokių straipsnių negalėtų pasirodyti mūsų spaudoje? Išgarsėčiau. Šoktelėtų mano internetinio portalo tiražas. Bet vis tik buvo šlykštu visu ūgiu išsitiesus teismo salėje susirinkusiems aiškinti, kad aš – iš tų, kurie nuo pat pirmųjų Atgimimo sekundžių palaikė nepriklausomybės kursą, visąlaik nuoširdžiai pergyveno dėl pasienio punktuose mušamų vyrų, gūdžią sausio 13-osios naktį nesislapstė namuose.
Trys teisėjai keletą minučių tarpusavyje tarėsi, kaip elgtis. Remiantis taisyklėmis, jie turėjo paimt iš manęs dokumentus, kad įsitikintų, ar nemeluoju. Paskui, jei liktų įtarimų, privalėjo rengti specialų posėdį, ką daryti – suimti, skirti namų areštą ar paleisti pasirašius pasižadėjimą niekur neišvykti.
Lietuvos valstybės siena. Slaptai.lt nuotr.
Bet teismo kolegijos pirmininkė, regis, iš karto perprato man mestų kaltinimų absurdiškumą ir paprašė sėstis. Nereikalavo parodyti nei dokumentų, nei nurodė po teismo posėdžio prieiti prie sekretorės.
Pasibaigus teismo posėdžiui apipuolė kolegos, prašydami komentarų. Filmavo, fotografavo.
Vyro, kuris mane pakrikštijo omonininku, pavardės neįsiminiau. Specialiai nesidomėjau. Man buvo aišku, kas atsitikę. Prieš prasidėjus Vilniaus omonininkų bylai, trejetą metų kantriai stebėjau Medininkų žudynėse neva dalyvavusio Rygos OMON milicininko teismą. Tris metus varsčiau teismo duris. Išklausiau dešimtis teismo posėdžių. Praleidau gal keletą nereikšmingų posėdžių. Visuose kituose – nuo skambučio iki skambučio. Ir nors tą rygietį Lietuva pasmerkė kalėti iki gyvos galvos, pripažindama dalyvavus žudant mūsų vyrus Medininkų punkte, susidariau priešingą nuomonę. Medininkų žudynių niekas neneigia. Tikrai ten nepriklausomybės pradžioje ciniškai iššaudyti mūsų pareigūnai. Bet įrodymų, jog būtent tas Latvijos omoninkas ten švaistęsis ginklu, – neišgirdau nė vieno. Kaip teismuose dažnai sakoma, nei tiesioginio, nei šalutinio.
Mano misija buvo tokia: ką išgirsdavau viešame teismo posėdyje, kitą dieną smulkiai aprašydavau savo portale. Prokurorų ir teisėjų broką demaskuojančios publikacijos daug kam Lietuvoje nepatikusios. Kuo daugiau tų posėdžių, tuo daugiau abejonių, kad Latvijoje iki suėmimo gyvenęs OMON eilinis milicininkas būtų nusidėjęs būtent Medininkuose. Tiesa, aš, norėdamas apsidrausti, niekur niekad nesu rašęs, kad iš Latvijos į Lietuvą pargabento vyriškio rankos – švarios. Aš tik tvirtinęs, jog įrodymų, patvirtinančių jo kaltę Medininkų įvykiuose, baudžiamojoje byloje nėra. Gal kada nors atsiras. Bet dabar – nėra. Todėl, kad ir kaip apmaudu, venintelė padori padorios visuomenės reakcija – paleiskime į laisvę.
O kaip pasielgėme? Karštligiškai griebdamiesi gelbėjimosi rato, tai yra beieškodami dar gyvų, mums pasiekiamų smogikų, kadaise siautėjusių Lietuvos pasieniuose, prokurorai prisiminė, kad Latvijoje iki šiol ramiai begyvenantis vienas Rygos omonininkas, jau atsėdėjęs Latvijos kalėjimuose už savo latviškas nuodėmes. Jį susirado, parsigabeno į Lietuvą ir suvertė visus atpirkimo ožius. Atidžiai stebint teisėjus buvo akivaizdu, kaip jie neriasi iš kalilio įtikdami prokurorams, kaip menkina iškalbingus advokatų pastebėjimus, prie bylos medžiagos neprideda teisiamąjam palankių faktų.
Toji byla neturėjo būti rengiama vien dėl įsigalėjusių senaties terminų. Kelis dešimtmečius ji dūlėjo mūsų prokuratūros stalčiuose. Bet štai profesorius puolęs kelti triukšmą, kodėl žudikai iki šiol neįvardinti ir nenuteisti. Suprantamas apmaudas. Lietuva atrodytų kvaila, bejėgė, ištižusi, jei nebūtų ištyrusi visų rezonansinių išpuolių bei žudynių. Bet jei vadinamės teisine valstybe, tai ir elkimės teisiškai. O dabar?
Ypač pritemtai pasirodė prokurorų pastangos paversti šias žudynes karo nusikaltimu ar nusikaltimu žmoniškumui. Jei keliolikos valstybės pareigūnų nužudymas – karo nusikaltimas, tai kaip tada vadintini gyvenamųjų namų sprogdinimai, masiniai civilių gyventojų sušaudymai, kai žūsta šimtai, kai gyvybių netenka tūkstančiai? Akivaizdu, kad šis kaltinimas pritaikytas tik tam, kad būtų galima nekreipt dėmesio į senų seniausiai įsigalėjusius senaties terminus. Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui – senaties terminų neprikergsi.
Žodžiu, mano išvados daug ką erzinusios. Tie primityvieji patrotai, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris kadaise pavadinęs „patriotais idiotais“, nėrėsi iš kailio, siusdami dėl slaptai.lt publikacijų. Jie nuoširdžiai norėję, kad kuo žiauriau būtų nuskalpuotas buvęs latvių sovietinio OMONo atstovas, bet čia atsirado žurnalistas, kuris drįsta įrodinėti, jog nėra nė vieno įrodymo. Ir vardina akis badančius neatitikimus. „Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta itin svarbi vaizdajuostė“, „Medininkų bylos klystkeliais“, „Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas“, „Kokio liudytojo parodymais labiausiai nepasitikima Medininkų žudynių byloje?“, „Kai ieško kaltės už išpirktas nuodėmes Latvijoje“, „Medininkų bylos keistenybės“, „Medininkų žudynių byloje jau ieškoma „specialaus konteksto“, – štai tokių straipsnių per trejetą metų prikepiau daugiau nei pusę šimto.
Ir svarbiausia, man neprikiši, kad pilstau iš tuščio į kiaurą. Skirtingai nei primityvieji, vaikščiojau į visus teismo posėdžius, viską mačiau savo akimis. O jie – vengė net trumpam kyštelėti galvą. Gausiai sugužėdavo tik tuomet, kai skelbdavo nuosprendį. Taip jiems ir išdėjau į akis, kai pertraukos metu puolė į atlapus, kam aš ginąs tą menkystą: kuo toliau, tuo labiau man gaila teisiamojo, o jo likimą sprendžiančių teisėjų ir prokurorų pusėn net pasižiūrėti nenoriu.
Tada buvo paskleistas gandas, girdi, mane papirkusi Rusijos žvalgyba. Kam man kitaip būtų reikėję vaikščioti į keletą metų besitęsiančius teismus ir viską smulkiai fiksuoti? Vienintelis paaiškinimas – dideli pinigai. Iš šono galbūt taip ir atrodę. Bet tik tiems, kurie nieko nenutuokia apie žiniasklaidą. Kiekvienas leidinys, didelis ar mažas, privaląs imtis bent vienos kitų žiniaksklaidos priemonių nenagrinėjamos temos. Kiekvienas dėl skaitlingo tiražo kovojantis redaktorius privaląs turėti savąjį arkliuką. Aš griebiausi Medininkų žudynių bylos būtent dėl to, kad apie ją, po galais, niekas kitas nerašė. Iš pradžių pabandžiau tik apsiuostyti. Apsidairiau, įsiklausiau. Tapo aišku, kad čia kažkas – negražaus, nešvaraus. Tuo metu Lietuvoje nebuvo jokių kitų garsesnių, įdomesnių bylų, taigi pasiraitojau rankoves.
Maniškiai straipsniai sulaukdavo labai daug skaitytotojų. Visiems rūpėjo, kas gi dedasi ten, šiapus teismo sienų. Apsimetė, kad neskaito, bet iš tiesų oi kaip skaitė. Tai liudijo lankytojus vos spėjantis fiksuoti skaitliukas. Portalo tiražas iškart šoktelėjęs. O videointerviu, kurį nufilmavau Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kalbindamas sulysusį, nuo pergyvenimų papilkėjusiu veidu omonininką, sumušė populiarumo rekordus.
Beje, jei jau prakalbome apie Rusijos žvalgybą ar Rusijos ambasados darbuotojus, tai Rusija šioje byloje elgėsi keistai. Jai lyg tiko, kad štai tuoj tuoj visiems laikams tarp kalėjimo sienų bus palaidotas OMON pareigūnas iš Rygos. Ji nežengė nė vieno žingsnio jį ginant.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Pliurpalai, jog slapta susidraugavau su Rusijos ambasada, – neprilipo. Kitų priemonių mane nutildyti primityvieji neturėję. Tad, matyt, pabandė atkeršyti Vilniaus OMONo siautėjimus nagrinėjusioje byloje. Tikėjosi, matyt, kad išsigąsiu, palūšiu. Vylėsi, jog suprasiu esąs labai rimtai perspėtas prikąsti savo ilgą liežuvį.
XXX
Visuomet, kai tenka žingsniuoti pro buvusį Lukiškių kalėjimą, apima keistas, su baime sumišęs jausmas. Norom nenorom sugrįžtu atgalios, kai teisme buvo narpliojama Medininkų skerdynių byla. Man gaila žuvusiųjų Medininkų poste vyrų, jų artimųjų. Bet man gaila ir to omonininko, nors jis man nei simpatiškas, nei draugas, nei brolis, nes tais lemtingaisiais mano valstybei metais stovėjo kitoje barikadų pusėje. Karts nuo karto pagaunu save, kad jį prisimenu kur kas dažniau, nei mūsų vyrus, teisme smulkiai pasakojusius, kokie skaudūs buvo sovietinių milicininkų smūgiai.
Tais lemtingais 1990-aisiais, kai Lietuvą terorizavo ginkluoti banditai iš OMON, nebūčiau nė pagalvojęs, kad po kelių dešimtmečių gailėsiuosi Lietuvos kalėjimuose kalinčio ypatingosios paskirties milicijos būrio kario iš Rygos.
Ukrainiečių leidinys unian.net praneša Rusijos užsienio žvalgybos vadovą Sergėjų Naryškiną spalio 6-ąją paskelbus svarbią žinią.
Kaip perduoda unian.net, tądien SVR (Služba vnešnej razvedki) vadovas S.Naryškinas yra viešai pareiškęs, jog Armėnijos kariuomenei, dalyvaujančiai kariniuose veiksmuose Kalnų Karabache, puldinėti azerbaidžaniečius talkina samdiniai iš Artimųjų Rytų teroristinių organizacijų, įskaitant „Jabhat al – Nusra“, „Firqat Hamza“, „Sultan Murad“, o taip pat – iš ekstremistinių kurdų grupuočių. Manoma, kad kai kurie teroristinio – ekstremistinio sparno kurdai (omenyje turima Kurdistano darbininkų partija PKK) buvo užverbuoti Irake ir Sirijoje. Tokių užverbuotų samdinių – labai daug. Juos skaičiuoti reikėtų ne šimtais, o tūkstančiais.
Tas pats unian.net skelbia, jog Azerbaidžano slaptosios tarnybos turinčios duomenų apie tai, kaip Armėnija panaudoja kurdų teroristines grupuotes prieš Azerbaidžano pajėgas. Azerbaidžano saugumo tarnyba tvirtina, jog Armėnija neabejotinai naudojasi samdiniais iš Irako ir Sirijos, bandydama savo rankose išaikyti Kalnų Karabacho kontrolę.
Unian.net pateikia pokalbių išklotinę, perimtą iš PKK (Kurdistano darbininkų partija), kariaujančio prieš Azerbaidžaną. Pokalbyje užfiksuota, kaip tarpusavyje besišnekantys vyrai sako esant vėl atvykusiųjų iš Suleimanijos (miestas Irako rytuose) ir Vardeniso (miestas Armėnijoje). Iš pokalbio aišku, kad vyrai bėdavoja dėl skaitlingų aukų, patiriamų po Azerbaidžano atakų.
Tame ukrainetiškame leidinyje taip pat remiamasi Azerbaidžano opozicinio leidinio Haqqin.az iformacija. Šis azerbaidžaniečių internetinis portalas yra tvirtinęs, jog artimi Irako valdžiai šaltiniai pripažįsta, kaip Irake reziduojantis Armėnijos ambasadorius Gračja Poladianas šių metų vasarą buvo susisiekęs su Irako kurdų lyderiais ir su kai kuriais iš jų susitarė, kad šie padėtų Armėnijai kariauti dėl Kalnų karabacho. Taigi į konflikto zoną Kalnų Karabache neabejotinai permesta smogikų iš PPK (Kurdistano darbo partija).
Savo ruožtu Armėnija kaltina Azerbaidžaną, kad šis Ukrainoje verbuoja samdinius kariauti prieš Kalnų Karabache įsitvirtinusias armėnų pajėgas. Omenyje turimos ukrainiečių organizacijos „Dešinysis sektorius“ ir „Azov“.
Unian.net taip pat primena, kad Armėnija puolimą prieš Azerbaidžaną pradėjusį šių metų rugsėjo 27 dieną 5 valandą ryto pagal Kijevo laiką.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (Federalnaja služba bezopastnosti) praneša, kad Barnaūlo mieste kontržvalgybos preigūnai sučiupo kariškį, tarnavusį strateginės paskirties raketinių pajėgų dalinyje. Suimtasis kaltinamas teikęs slaptą informaciją Ukrainos žvalgybai.
Jei Rusijos teismas pripažintų kariškį bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis, jam grėstų įkalinimas nuo 12 iki 20 metų.
Čekijos žvalgybos BIS emblema
Advokatas, atstovaujantis buvusiam Rusijos žurnalistui ir kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjui Ivanui Safronovui, kuris antradienį buvo sulaikytas dėl kaltinimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai, teigia, kad panašu, jog jo byla yra išgalvota.
„I. Safronovo teisininkams nebuvo pateikta jokių įrodymų“, – interviu radijo stočiai „Ekho Moskvy“ sakė advokatas Ivanas Pavlovas.
„Tyrėjai nieko mums nepaaiškino“, – pridūrė jis.
I. Safronovas apkaltintas valstybės išdavyste. Kaip teigiama, jis perdavė Čekijai slaptą informaciją apie Rusijos karinį bendradarbiavimą Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tačiau advokatas mano, kad I. Safronovas yra persekiojamas dėl ankstesnės savo žurnalistinės veiklos.
Rusijos žiniasklaida taip pat spėja, kad byla gali būti grindžiama I. Safronovo straipsniais apie Rusijos ginklų siuntas, ypač straipsniu apie karinio orlaivio pristatymą į Egiptą.
„Pateiktų įrodymų trūkumas kelia susirūpinimą, kad tyrėjai bando nuslėpti savo ketinimus. Mums akivaizdu, kad tai tiesiogiai susiję su jo žurnalistine veikla“, – teigė I. Pavlovas.
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo. Jis sulaikytas antradienį prie savo namų Maskvoje.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.
Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.
Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai. O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.
Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.
Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.
Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…
Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Į ketvirtadienio Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę grįžta iniciatyva pavesti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) iki šių metų birželio 1 d. pabaigti parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos.
Nutarimo projekte, kurį inicijavo Seimo „valstiečių“ frakcija, siūloma įpareigoti NSGK atsakyti į 5 klausimus.
„Kokią informaciją apie Seimo narės Irinos Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija“, – klausiama nutarimo projekte.
Tyrimo pratęsimo iniciatoriai norėtų sužinoti, „kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas, Seimo nariai ir kiti asmenys, pagal kompetenciją gavę šią informaciją; ar tie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl Seimo narės I. Rozovos komandiruočių, buvo priimti laiku ir tinkamai siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui“.
NSGK taip pat prašoma atsakyti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai; ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui.
Jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, nutarimo projekte klausiama, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių?
Šį projektą buvo planuojama pristatyti Seimui jau praėjusią savaitę, tačiau dėl I. Rozovos tėvo mirties D. Gaižauskas paprašė pateikimą nukelti į šią savaitę.
Antradienį Seimo TS-LKD frakcijos vardu pertraukos iki kito posėdžio šio klausimo pateikime paprašė konservatorius Jurgis Razma.
Rusijos konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas antradienį ketina pateikti Seimui nutarimo projektą, kuriuo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) būtų pavedama baigt parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos ir Valstybės saugumo departamento (VSD) NSGK pateiktos informacijos netinkamo naudojimo.
Nutarimo projekte, kurį inicijavo Seimo „valstiečių“ frakcija, siūloma pavesti komitetui parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki šių metų birželio 1 d.
Dokumento projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad „Seimo opozicija sistemingai vilkino ir žlugdė“ Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliekamą tyrimą ir „visomis priemonėmis stabdė šio tyrimo išvados rengimą bei svarstymą.“
Projekto autoriai pabrėžia, kad nuoseklus ir sistemingas NSGK darbas yra būtinas Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimui, bei kviečia opozicinių partijų atstovus konstruktyviam darbui NSGK.
Nutarimo projekte siūloma įpareigoti NSGK atsakyti į 5 klausimus.
„Kokią informaciją apie Seimo narės Irinos Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija“, – klausiama nutarimo projekte.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
NSGK siūloma išsiaiškinti, ar Seimo narės I. Rozovos veikla ir ryšiai su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, žvalgybos ir saugumo pareigūnais ir (arba) jos galimi bandymai nuslėpti šiuos ryšius nebuvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus ir nesukėlė ar nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Seimo narė Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jeigu Seimas pritartų, būtų aiškinamasi, „kokiais būdais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai ar žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su Seimo nare Irina Rozova, siekė paveikti Lietuvos Respublikos politinę sistemą, valstybės vidaus politiką, rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, politinių partijų koalicijų sudarymą; ar į tai buvo įtraukti kiti Lietuvos politikai ar valstybės tarnautojai, jei taip, – kokie“.
Tyrimo pratęsimo iniciatoriai norėtų sužinoti, „kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas, Seimo nariai ir kiti asmenys, pagal kompetenciją gavę šią informaciją; ar tie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl Seimo narės I. Rozovos komandiruočių, buvo priimti laiku ir tinkamai siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui, užtikrinti valstybės interesų apsaugą, tinkamai apsaugoti Lietuvos politinę sistemą.“
NSGK taip pat prašoma atsakyti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai; ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui. „Jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių?“ – klausiama nutarimo projekte.
Šį projektą buvo planuojama pateikti Seimui jau praėjusią savaitę, tačiau dėl I. Rozovos tėvo mirties D. Gaižauskas paprašė pateikimą nukelti į šią savaitę.
Seimo narė Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
36 parlamentarų grupė įregistravo nutarimo projektą, kuriuo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) būtų pavedama pabaigti parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos ir Valstybės saugumo departamento (VSD) NSGK pateiktos informacijos netinkamo naudojimo.
Nutarimo projekte, kurį inicijavo Seimo „valstiečių“ frakcija, siūloma pavesti komitetui parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki šių metų birželio 1 d.
Dokumento projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad „Seimo opozicija sistemingai vilkino ir žlugdė“ Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliekamą tyrimą ir „visomis priemonėmis stabdė šio tyrimo išvados rengimą bei svarstymą“.
Projekto autoriai pabrėžia, kad nuoseklus ir sistemingas NSGK darbas yra būtinas Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimui bei kviečia opozicinių partijų atstovus konstruktyviam darbui NSGK.
Nutarimo projekte siūloma įpareigoti NSGK atsakyti į 5 klausimus.
„Kokią informaciją apie Seimo narės Irinos Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo Pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija“, – klausiama nutarimo projekte.
NSGK siūloma išsiaiškinti, ar Seimo narės I. Rozovos veikla ir ryšiai su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, žvalgybos ir saugumo pareigūnais ir (arba) jos galimi bandymai nuslėpti šiuos ryšius nebuvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus ir nesukėlė ar nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Jeigu Seimas pritartų, būtų aiškinamasi, „kokiais būdais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai ar žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su Seimo nare Irina Rozova, siekė paveikti Lietuvos Respublikos politinę sistemą, valstybės vidaus politiką, rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, politinių partijų koalicijų sudarymą; ar į tai buvo įtraukti kiti Lietuvos politikai ar valstybės tarnautojai, jei taip, – kokie“.
Tyrimo pratęsimo iniciatoriai norėtų sužinoti, „kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas, Seimo nariai ir kiti asmenys, pagal kompetenciją gavę šią informaciją; ar tie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl Seimo narės I. Rozovos komandiruočių, buvo priimti laiku ir tinkamai siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui, užtikrinti valstybės interesų apsaugą, tinkamai apsaugoti Lietuvos politinę sistemą“.
NSGK taip pat prašoma atsakyti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai; ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui. „Jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių?“, – klausiama nutarimo projekte.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
„Inicijavome Seimo nutarimo projektą, kuris sudarys sąlygas NSGK surinktos informacijos pagrindu parengti išvadas ir jas pristatyti Seimui. Negalime leisti, kad opozicijos vykdoma destrukcija stabdytų parlamento darbą arba jį sutrikdytų“, – yra sakęs LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
Nutarimo projektą dėl parlamentinio tyrimo teikia Seimo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas, „valstiečių“ frakcijos seniūnas R. Karbauskis, Seimo vicepirmininkai Gediminas Kirkilas, Arvydas Nekrošius, Seimo nariai Valius Ąžuolas, Artūras Skardžius, Kęstutis Mažeika, Arūnas Gumuliauskas, Eugenijus Jovaiša, Agnė Širinskienė, Viktoras Rinkevičius ir kiti.
ELTA primena, kad praėjusią savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete nepavyko patvirtinti galutinių tyrimo išvadų dėl parlamentarės I. Rozovos veiklos ir ryšių su Rusijos diplomatais. Nesutikę su išvadų projektu opozicinių frakcijų atstovai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Arvydas Anušauskas, Virgilijus Alekna, Dovilė Šakalienė ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Vytautas Bakas teigė, kad tai valdančiųjų surašytas politinis projektas su klaidinga informacija bei faktais, nukreiptas prieš kai kuriuos opozicinių frakcijų komiteto narius. Todėl jie paruošė savo tyrimų išvadų projektą dėl I. Rozovos.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU.
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perdavinėjo Maskvai informaciją, be kita ko, apie slaptas operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje. Be to, jis verbavo kitus asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Šiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje (FSB), be kita ko, vyko Vokietijoje, Prancūzijoje ir Kroatijoje.
Įtariamasis taip pat Rusijos pavedimu mėgino nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje Pietų Ukrainoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Prezidentas Gitanas Nausėda bei Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis pažymėjo, kad dėl koronaviruso kol kas nepastebi didelio suintensyvėjimo priešiškų valstybių žvalgybos veiksmuose.
„Koronaviruso protrūkis pasaulyje yra pakankamai naujas dalykas ir visam pasauliui, ko gero, reikėtų prisitaikyti prie to. Kol kas mes nematome kažkokių intensyvių veiksmų iš užsienio priešiškų tarnybų pusės. Matyt, vyksta tam tikras pritaikymo periodas ir visi stebi aplinką, kaip viskas toliau vyks. Yra stipriai sumažėjusi rizika ir galimybės Rusijos žvalgybos tarnyboms dirbti iš savo teritorijos prieš mūsų piliečius, nes migracijos srautai yra sustoję valstybių viduje. Šiuo metu vyksta adaptacijos periodas, bet jokiu būdu nereiškia, kad mes neturėtume stebėti situacijos ir prognozuoti įvykių ateityje“, – po susitikimo su prezidentu sakė D. Jauniškis.
Pasak G. Nausėdos, priešiškos žvalgybos šiuo laikotarpiu aktyvesnės bus virtualioje aplinkoje.
„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė G. Nausėda.
Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Generalinė prokuratūra antradienį pranešė teismui perdavusi didelio rezonanso sulaukusią šnipinėjimo bylą. Šioje byloje buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas iš Rusijos gavęs dvi užduotis: surinkti duomenų apie Sausio 13-oios bylą nagrinėjančius teisėjus bei surasti medikus, kurie išduotų netikrą pažymą apie suimto bylos kaltinamojo Jurijaus Melio sveikatos būklę.
Kaltinimai šnipinėjimu pareikšti ir kitam Lietuvos piliečiui – verslininkui Deimantui Bertauskui.
Kaip skelbia Prokuratūra, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstama veika galimai vyko nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio. Kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių vienas iš jų teismo pripažintas kaltu sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galimai rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
Antradienį išplatintame Prokuratūros pranešime pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims, tyrimo duomenimis, buvo suformuotos dvi užduotys – pagal pateiktus sąrašus surinkti duomenis apie teisėjų, prokurorų bei kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios bylos nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.
Taip pat kaltinamųjų buvo prašoma surasti Lietuvos Respublikos valstybės institucijose dirbančius asmenis, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteistojo J. Melio sveikatos būklę. Buvo siekiama, kad šie duomenys turėtų įtakos J. Melio skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimui į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas. Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Itin sudėtingą ir didelės apimties ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, o tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
Bendromis Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo išaiškintas šis Lietuvos valstybės saugumui pavojingas sunkus nusikaltimas.
AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Seime visuomenei bus pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
Su šiuo dokumentu supažindins VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvaus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
ELTA primena, kad 2019 m. paviešintame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime buvo pažymima, kad agresyvi Rusijos politika tapo priemone pateisinti Kremliaus valdantįjį režimą. Žvalgybos ataskaitoje taip pat buvo teigiama, kad kol kas politinių permainų Rusijoje tikėtis neverta ir kartu pažymėta, kad kibernetinės atakos 2018 m. buvo vienas svarbiausių Rusijos užsienio politikos įrankių, o Lietuvos istorija ir partizaninis judėjimas – pagrindinis istorijos politikos taikinys.
Anot žvalgybos, 2018 m. Rusija toliau stiprino karinius pajėgumus, taip pat ir šalia Lietuvos esančioje Kaliningrado srityje.
Praėjusiais metais pirmą kartą, kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui buvo įvardinta ir Kinija. Grėsmių vertinime rašyta, kad augant Kinijos ekonominėms ir politinėms ambicijoms Vakaruose, agresyvėja Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla ne tik kitose NATO ir ES šalyse, bet ir Lietuvoje.
Hermanas SimmasKaPo – Estijos slaptoji tarnyba
Po 11 kalėjime praleistų metų laisvę atgavo už šnipinėjimą Rusijai ir tėvynės išdavimą nuteistas estų šnipas Hermanas Simmas. 72-ejų vyras pirmadienį pirma laiko lygtinai paleistas iš Tartu kalinimo įstaigos.
Tai agentūrai dpa patvirtino antrojo pagal dydį Estijos miesto teismo atstovė.
H. Simmas 2009-aisiais buvo nuteistas dvylikos su puse metų laisvės atėmimo bausme. Be to, jis turėjo sumokėti 1,3 mln. eurų kompensaciją.
H. Simmas, būdamas Estijos gynybos ministerijos saugumo vadas, daugiau kaip dešimtmetį iš NATO šalies teikė karinius duomenimis Rusijos užsienio žvalgybai.
Anot estų žiniasklaidos, H. Simmą ryte iš kalėjimo pasiėmė jo žmona. Laukiantiems žurnalistams jis tik palinkėjo „Linksmų Kalėdų“ ir daugiau nieko nekomentavo.
H. Simmas kalėjime praleido 11 metų ir 2 mėnesius – likęs bausmės laikas pakeistas lygtine bausme su sąlygomis. Jei joms nusižengs, jam teks grįžti į kalėjimą.
Manoma, kad H. Simmas buvo užverbuotas 1995 metais ir tada galėjo atskleisti Rusijai svarbią NATO kodavimo techniką.
Lietuvos Generalinė prokuratūra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras baigė ikiteisminį tyrimą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai šnipinėjimu už akių pateikti Rusijos Federacijos piliečiui I. G. ir Lietuvos Respublikos piliečiui V. S.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos Federacijos pilietis I. G., kuris nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku, taip pat kaltinamas dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos perėjimu.
I. G. ir V. S. už akių kaltinami tuo, kad veikdami organizuotoje grupėje su už šiuos nusikaltimus jau nuteistu Rusijos Federacijos piliečiu Nikolaj Filipčenko – tuomečiu Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu ypatingai svarbiems reikalams, nuo 2011 m. spalio iki 2014 m. pabaigos keliose užsienio valstybėse vykusių susitikimų su Lietuvos piliečiais metu, kurstė, verbavo šiuos asmenis šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai ją dominančią informaciją, dalyvavo tokios veiklos organizavime ir mokėdavo už gautą informaciją.
Bylos duomenimis, skirtingu metu ir atskirai vienas nuo kito šnipinėti buvo verbuojami keli Lietuvos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos Federalinę saugumo tarnybą domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo duodamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, kontaktine informacija, profesinėmis ir asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine ir patalpų apsauga, tam naudojama technine įranga bei kita panašaus pobūdžio informacija.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti privačią, techninę ir kitokią informaciją apie tuometinės Lietuvos Respublikos Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą, užmegzti ryšius su saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. Juos buvo siekiama užverbuoti tikintis slapta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bei Lietuvos Respublikos Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti pasiklausymo priemones.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamieji aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie tuometinius ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Siekdami gauti tokių žinių, kaltinamieji teikė jų verbuojamiems asmenims technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas bei pinigines lėšas ryšio ir kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Bylos duomenimis, kaltinamasis I. G., vykdydamas nusikalstamas veikas, ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais vykdamas į užsienio valstybes susitikti su verbuojamais asmenimis.
Galimybė šiuos asmenis dėl nusikaltimų, kuriais Lietuvos valstybei padaryta didelės žalos, teisti už akių atsirado nuo 2017 m. spalio 26 d., kai buvo priimtos atitinkamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pataisos.
Rusijos pilietis Nikolaj Filipčenko įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl organizuotoje grupėje vykdyto šnipinėjimo prieš Lietuvos Respubliką, neteisėto valstybės sienos perėjimo, panaudojant suklastotus dokumentus, jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas konstatavo, kad Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams, papulkininkis Nikolaj Filipčenko Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos pavedimu šnipinėjo, duodamas Lietuvos piliečiams užduotis rinkti užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją ir tokią informaciją surinko.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“
Lietuvos Respublikos Prezidentas 2019 m. lapkričio 14 d. dekretu Nikolaj Filipčenko suteikė malonę.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymuose numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, aktyviai bendradarbiaujant su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra
Kibernetinis saugumas. Slaptai.lt nuotr.
JAV Saugumo departamentas ketvirtadienį pateikė kaltinimus dviem Rusijos programišiams, galimai susijusiems su jų šalies žvalgybos tarnybomis, kurie dalyvavo didžiulės pasaulinio lygmens kibernetinės operacijos „Evil Corp“ veikloje.
Pitsberge paskelbtame kaltinamajame akte Maksimas Jakubecas ir Igoris Turaševas įvardyti kaip pagrindiniai veikėjai programišių grupėje, kuri dešimtyse šalių įrašė kenkėjiškų programų ir iš įmonių bei vietos valdžios pavogė daugiau nei 100 milijonų dolerių.
JAV iždo atstovai nurodė, kad M. Jakubecas dirbo būtent Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje „nuo 2017 m.“ – jam buvo pavesta „vykdyti Rusijos valstybės projektus“.
„Evil Corp“ naudojo sukčiavimo schemas, siekdami į aukų kompiuterius įrašyti „Dridex“, „Bugat“ ir kitų kenkėjiškų programų.
Jas programišiai pasitelkė tam, kad prieitų prie tapatybių duomenų, slaptažodžių ir galėtų disponuoti banko sąskaitomis, iš kurių jie pervedinėjo dideles sumas į savo arba kitų pinigų plovėjų sąskaitas.
Pareigūnai visa tai pavadino besivystančia, inovatyvia ir įžūlia operacija, kurios vykdytojai išvengė tyrėjų akiračio ir vogė pinigus iš įvairių taikinių JAV, pavyzdžiui, vienuolių, rajono mokyklos tarybos, naftos įmonės ir ginklų gamybos bendrovės.
Valdžios teigimu, nuo kenkėjiškų programų 43 šalyse nukentėjo 300 organizacijų, taip pat daugybė pavienių asmenų, tačiau grupuotė vis dar veikia.
Abu asmenys, kuriems buvo pareikšti kaltinimai, yra laisvėje, o JAV valstybės departamentas paskelbė apie 5 milijonų dolerių atlygį už M. Jakubeco sulaikymą ir nuteisimą. „M. Jakubecas galimai įsitraukė į jau dešimtį vykdytų kibernetinių nusikaltimų karštinę, kurios metu buvo panaudotos dvi finansų sektoriui pačios kenksmingiausios kenkėjiškos programos, dėl kurių aukos visame pasaulyje prarado dešimtis milijonų dolerių“, – sakė JAV generalinio prokuroro asistentas Brianas Benczkowskis.
Čekijos saugumo informacijos tarnyba (BIS) pareiškė, kad 2018 metais šalyje savo veiklą suaktyvino Rusijos ir Kinijos specialiosios tarnybos. Tai sakoma BIS praėjusių metų ataskaitoje, kurios atviroji dalis buvo paskelbta antradienį.
„2018 metais Čekijos teritorijoje žvalgybinį aktyvumą padidino visų Rusijos specialiųjų tarnybų – Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR), Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB) – darbuotojai ir neetatiniai agentai, – pažymima dokumente. – Jų veiklos tikslas – daryti poveikį sprendimų priėmimui įvairiais administracinio valdymo lygmenimis“.
Pasak dokumento autorių, Rusijos specialiosios tarnybos mėgina daryti įtaką Čekijos politikams. Problema nacionaliniam saugumui yra ir didelis Rusijos ambasados šalyje darbuotojų skaičius.
Spalio mėnesį BIS direktorius Michalas Koudelka per konferenciją saugumo klausimais šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbusių agentų tinklą.
Analizuodama Kinijos specialiųjų tarnybų veiklą Čekijoje, BIS pažymi, kad KLR atstovai mėgina gauti prieigą prie slaptos informacijos laikmenų, daugiausia – pramonės ir naujų technologijų srityje. Gerokai padidėjo Kinijos agentų susidomėjimas čekų mokslininkais.
Ketvirtadienį Šiaulių apygardos teismas du Lietuvos piliečius pripažino kaltais šnipinėjimu Rusijai bei skyrė jiems realias ketverių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose.
„Teismas abu asmenis pripažino kaltais, abu asmenys kaltę pripažino. (…) Teismas įvertino visas aplinkybes ir skyrė abiem po ketverius metus ir devynis mėnesius realias laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose“, – Eltai sakė Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene ir žiniasklaida Vytautas Jončas.
„Teismas konstatavo, kad padarytos nusikalstamos veikos yra įrodomos. Teismas taip pat pripažino, kad abu asmenys nusikaltimus atliko bendrininkų grupėje. Jie buvo pasiskirstę vaidmenimis, vienas rinko informaciją tiesiogiai, kitas atliko tarpininko vaidmenį ir už tai gavo atlygį“, – teigė V. Jončas.
Bylos duomenimis, 2017 metų pabaigoje Lietuvos saugumo tarnybos gavo informacijos apie užfiksuotą duomenų perdavimą užsienio valstybės žvalgybos institucijai, įtarus, kad vykdomas šnipinėjimas. Už piniginį atlygį minėti piliečiai galėjo rinkti ir perduoti Rusijos žvalgybai informaciją, kuri ją domino. Ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų ir apie kitokį bendradarbiavimą su svetimos valstybės žvalgybos atstovais.
Rusijos žvalgybos instituciją domino Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės tarnybiniai dokumentai, tarnybinių patalpų schemos, Aviacijos bazės oro uosto schemos, planai, objektai, karinės vadovybės sprendimai, įsakymai, visa tai buvo fotografuojama. Rusijos žvalgus domino ir kiti nevieši, tačiau neįslaptinti duomenys. Kaltinamieji turėjo dar vieną užduotį – rinkti ir pateikti informaciją apie asmenis, kurie galėtų pradėti bendradarbiauti su svetimos šalies žvalgyba.
Kaltinamieji, laikydamiesi ypatingų konspiracijos priemonių su Rusijos žvalgybos atstovais, slaptai susitikinėdavo Rusijoje arba kitose šalyse.
Vienas kaltinamasis gimęs 1966 metais, kitas – 1961 metais.
Šiaulių apygardos teismas bylą nagrinėjo uždaruose teismo posėdžiuose.
Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuras. Abu kaltinamieji suimti.
