
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.


Gintaras Visockas
Karo korespondento išpažintis. Omonininkas
Teismo posėdžių salę lengva įsivaizduoti. Tik ši, kurioje sėdžiu, labai erdvi. Nėra ko stebėtis, kad parinkta viena iš plačiausių, – daug kaltinamuosius ginančių advokatų, daug nukentėjusiųjų, daug žurnalistų. Mažoje salėje visi jie neįsitektų.
Kaltinamieji – tai sovietų sąjungos omonininkai, terorizavę mūsų muitininkus ir pasieniečius tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, kol Vakarai dar nebuvo pripažinę mūsų laisvės bylos. Kaltintojai – mūsiškiai pareigūnai, kuriuos po Kovo 11-osios paskelbimo sovietų ypatingosios milicijos karininkai ir eiliniai mušdavę sargybos ir kontrolės postuose.
Pačių omonininkų – nė kvapo. Kas senų seniausiai paspruko į Rusiją, kas slapstosi Baltarusijoje. Į teismo posėdį, žinoma, nė vienas neatvyko. O kam – kad ilgiems dešimtečiams patupdytų į belangę?
Omonininkų – nė vieno, užtat juos ginančių advokatų – gausus būrys. Tie advokatai – mūsų valstybės samdomi. Tokia tvarka. Baudžiamosiose bylose įtariamasis be advokato – nė iš vietos. Jei kaltinamasis pats nepajėgus įpirkti advokatiškų paslaugų, jam skiriamas valstybės samdomas gynėjas. Omonininkų interesus dabojantys Lietuvos valstybės apmokami advokatai įsitaisę prie kairėje pusėje sustatytų stalų. Jie rūpinasi, kad už akių teisiamiems jų globotiniams priekaištai būtų sąžiningai inkriminuojami. Bet valstybės pasamdytų advokatų triūsas – labiau simbolinis. Su visais teisėjų parėdymais iškart sutinka, liudininkų parodymų neginčija, jokių pastabų neteikia. Tiesiog apsimeta, kad atidžiai klausosi, kas aplink dedasi. Kai kuriems, regis, net nepatogu, kad išpuolusi tokia pareiga – ginti mūsų valstybės priešus.
Kitas erdviosios salės šonas skirtas nukentėjusiems. Jų – kelios dešimtys. Kol kas nukentėjusieji būriuojasi anapus durų. Juos po vieną kviečia į salę liudyti. Šie po vieną įeina vidun ir, pažadėję sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, dėsto, ką prisimeną apie maždaug trijų dešimčių metų senumo įvykius. Noriai, smulkiai informuoja, kaip juos spardė kojomis, trankė automatų buožėmis. Po to – išdidūs, reikšmingi sulenda į specialiai nukentėjusiems skirtus suolus.
Dešiniame kampe sutupdyti žurnalistai. Mūsų – keliolika, ne mažiau. Ir iš didžiųjų leidinių, ir iš stambiųjų televizijų. Susidomėjimas byla – milžiniškas.
Man nuskilo atsisėsti pirmoje, gerai iš visų pusių matomoje eilėje. Nenorėjau įsitaisyti pirmosiose gretose, bet, kita vertus, geriau girdėsiu, ką šneka trys teisėjai, patogiai prisišlieję prie plataus stalo, užrioglinto ant specialios pakylos palei langą. Akustika čia – nors verk. Kiekvienas žodis pakyla aukštai į palubes, išskysta erdvėse, todėl kartais sunku susigaudyti, ką omenyje turėjo, sakykim, mūsų didvyriai arba mūsų skriaudėjų advokatai. Nė neįsivaizduoju, kokias nuotrupas nugirsta galinius suolus užtūpę.
Pirmuosius liudininkus išklausiau atidžiai. Rūpėjo iš pirmųjų lūpų išgirsti, kaip anuomet Lietuvoje siautėję omoninkai. Bet ilgainiui istorijos kartojosi: suguldė ant žemės, trankė „kalašnikovų“ buožėmis, spardė kerziniais batais į galvą, sudraskė lietuvišką trispalvę, padegė statybininkų „vagonėlį“, grasino iššaudysią, jei dar sykį sugrįšim, net keletą šūvių paleidę į orą… Patiems liudytojams ir, tikėtina, prokurorams, teisėjams – svarbus kiekvienas niuansas. Mums, klausytojams, – nuobodu. Tas pats – per tą patį. Be to, kiekvienas liudytojas tarsi mėgavosi porindamas, kaip žiauriai buvo kankintas. Tikriausiai ne vien aš jutau, kaip nukentėjusieji tirština spalvas, norėdami pasirodyti esą kuo didesni kankiniai. Falšo gaidelių būta. Kas gi dabar, po tiekos metų, patikslins, kad būta ne penkių, o tik vieno spyrio.
Kai pasidalint turimomis žinomis iškvietė ketvirtąjį ar penktąjį, sudomino nauja tema. Mano supratimu, svarbi. Liudytojas piktinosi, jog Lietuvoje ir šiandien dar lyg niekur nieko slampinėja daug nesuimtų omonininkų. Jų kažin kodėl niekas negaudo, neareštuoja.
Po šio pareiškimo teisėja, žinoma, buvo priversta paklausti, ar šitaip tvirtinantis vyriškis galįs nurodyti bent vieną konkretų atvejį. Maniau, kad liudytojas myks tikslių pavardžių, adresų pateikti negalįs. Tačiau jis nelauktai, tarsi tarp kitko, tarstelėjo, kad buvę omoninkai turėję įžūlumo atsibaladoti net čionai, teismo salėn.
Įsivyravo mirtina tyla. Teisėjos veiksmus buvo lengva prognozuoti. Juoda mantija apsigobusi moteris pasiteiravo, ar jis matąs čia bent vieną žmogų, kuris anuomet priklausęs sovietiniam OMONui, kuris mušęs Lietuvos valstybės sienas saugojusius pasieniečius bei muitininkus? Spėjau, kad liudytojas vis dar blefuoja. Nieko konkretaus neišspaus. Kvaila manyti, jog Lietuvoje belikę smogikų. Visi alei vieno bus išnešę kudašių iš Lietuvos. Jei koks užsiliko, tai pakeitęs pavardę ir tikrai neturėtų drąsos vogčiomis atkibilčiuoti į teismą. Kam rizikuoti? Kam erzinti likimą? Kad kas nors netyčia atpažintų?
Bet liudytojas netikėtai ištarė žodį „taip“. Paskelbė aiškiai, garsiai, užtikrintai. Tada teisėjai nieko nebeliko, kaip tik paprašyt nurodyti salėje patogiai įsitaisiusį omonininką. Liudytojas ranka mostelėjo mano pusėn. Ranką iškėlęs laikė ilgokai, kad visi įsidėmėtų. Tarsi mėgavosi savo mostelėjimu. Puikiai suprato, kad dabar visų akys pakrypusios jo pusėn, kad jo atidžiai klausosi net tie, kurie iki tol akis įbedę į kompiuterius užsiėmė savais darbais.
Salėje – dar mirtinesnė tyla. Nustebusi teisėjų kolegijos pirmininkė liepė man atsistoti ir prisistatyti. Apstulbęs, šokiruotas lėtai pakilau iš vietos ir išvardinau, kas, man atrodė esant svarbu: niekad jokioms sovietinėms struktūroms nepriklausiau, tuomet, kai pasienyje su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi siautėjo omoninkai, studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką ir bendradarbavau su „Literatūros ir meno“ redakcija… Tai galėtų paliudyti tūkstančiai dėstytojų, kolegų, kaimynų… Jei ir turiu nuodėmių, tai tik dėl to, kad kadaise priklausiau spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijoms. Dar prisipažinau, jog tekę šauktiniu tarnauti okupacinėje sovietų armijoje, tik du metus atpyliau ne specialiuose daliniuose, o statybos batalione…
Išguldęs savąją versiją, likau stovėti kaip įbestas. Negaliu sakyti, jog išsigandau. Tai, ką tvirtino įžūlusis liudytojas, buvo melas nuo pradžios iki pabaigos. Suėmimo nė trupučiuko nesibaiminau. Net jei ir uždėtų antrankius, apgaulė netrukus paaiškėtų, ir lietuviškoji Temidė po dienos kitos būtų priversta paleisti, atsiprašyti. Gal tokia reklama net nekenktų. Tik pamanyk: neteisingai apkaltintas žurnalistas praleido parą areštinėje. Kodėl gi tokių straipsnių negalėtų pasirodyti mūsų spaudoje? Išgarsėčiau. Šoktelėtų mano internetinio portalo tiražas. Bet vis tik buvo šlykštu visu ūgiu išsitiesus teismo salėje susirinkusiems aiškinti, kad aš – iš tų, kurie nuo pat pirmųjų Atgimimo sekundžių palaikė nepriklausomybės kursą, visąlaik nuoširdžiai pergyveno dėl pasienio punktuose mušamų vyrų, gūdžią sausio 13-osios naktį nesislapstė namuose.
Trys teisėjai keletą minučių tarpusavyje tarėsi, kaip elgtis. Remiantis taisyklėmis, jie turėjo paimt iš manęs dokumentus, kad įsitikintų, ar nemeluoju. Paskui, jei liktų įtarimų, privalėjo rengti specialų posėdį, ką daryti – suimti, skirti namų areštą ar paleisti pasirašius pasižadėjimą niekur neišvykti.
Bet teismo kolegijos pirmininkė, regis, iš karto perprato man mestų kaltinimų absurdiškumą ir paprašė sėstis. Nereikalavo parodyti nei dokumentų, nei nurodė po teismo posėdžio prieiti prie sekretorės.
Pasibaigus teismo posėdžiui apipuolė kolegos, prašydami komentarų. Filmavo, fotografavo.
Vyro, kuris mane pakrikštijo omonininku, pavardės neįsiminiau. Specialiai nesidomėjau. Man buvo aišku, kas atsitikę. Prieš prasidėjus Vilniaus omonininkų bylai, trejetą metų kantriai stebėjau Medininkų žudynėse neva dalyvavusio Rygos OMON milicininko teismą. Tris metus varsčiau teismo duris. Išklausiau dešimtis teismo posėdžių. Praleidau gal keletą nereikšmingų posėdžių. Visuose kituose – nuo skambučio iki skambučio. Ir nors tą rygietį Lietuva pasmerkė kalėti iki gyvos galvos, pripažindama dalyvavus žudant mūsų vyrus Medininkų punkte, susidariau priešingą nuomonę. Medininkų žudynių niekas neneigia. Tikrai ten nepriklausomybės pradžioje ciniškai iššaudyti mūsų pareigūnai. Bet įrodymų, jog būtent tas Latvijos omoninkas ten švaistęsis ginklu, – neišgirdau nė vieno. Kaip teismuose dažnai sakoma, nei tiesioginio, nei šalutinio.
Mano misija buvo tokia: ką išgirsdavau viešame teismo posėdyje, kitą dieną smulkiai aprašydavau savo portale. Prokurorų ir teisėjų broką demaskuojančios publikacijos daug kam Lietuvoje nepatikusios. Kuo daugiau tų posėdžių, tuo daugiau abejonių, kad Latvijoje iki suėmimo gyvenęs OMON eilinis milicininkas būtų nusidėjęs būtent Medininkuose. Tiesa, aš, norėdamas apsidrausti, niekur niekad nesu rašęs, kad iš Latvijos į Lietuvą pargabento vyriškio rankos – švarios. Aš tik tvirtinęs, jog įrodymų, patvirtinančių jo kaltę Medininkų įvykiuose, baudžiamojoje byloje nėra. Gal kada nors atsiras. Bet dabar – nėra. Todėl, kad ir kaip apmaudu, venintelė padori padorios visuomenės reakcija – paleiskime į laisvę.
O kaip pasielgėme? Karštligiškai griebdamiesi gelbėjimosi rato, tai yra beieškodami dar gyvų, mums pasiekiamų smogikų, kadaise siautėjusių Lietuvos pasieniuose, prokurorai prisiminė, kad Latvijoje iki šiol ramiai begyvenantis vienas Rygos omonininkas, jau atsėdėjęs Latvijos kalėjimuose už savo latviškas nuodėmes. Jį susirado, parsigabeno į Lietuvą ir suvertė visus atpirkimo ožius. Atidžiai stebint teisėjus buvo akivaizdu, kaip jie neriasi iš kalilio įtikdami prokurorams, kaip menkina iškalbingus advokatų pastebėjimus, prie bylos medžiagos neprideda teisiamąjam palankių faktų.
Toji byla neturėjo būti rengiama vien dėl įsigalėjusių senaties terminų. Kelis dešimtmečius ji dūlėjo mūsų prokuratūros stalčiuose. Bet štai profesorius puolęs kelti triukšmą, kodėl žudikai iki šiol neįvardinti ir nenuteisti. Suprantamas apmaudas. Lietuva atrodytų kvaila, bejėgė, ištižusi, jei nebūtų ištyrusi visų rezonansinių išpuolių bei žudynių. Bet jei vadinamės teisine valstybe, tai ir elkimės teisiškai. O dabar?
Ypač pritemtai pasirodė prokurorų pastangos paversti šias žudynes karo nusikaltimu ar nusikaltimu žmoniškumui. Jei keliolikos valstybės pareigūnų nužudymas – karo nusikaltimas, tai kaip tada vadintini gyvenamųjų namų sprogdinimai, masiniai civilių gyventojų sušaudymai, kai žūsta šimtai, kai gyvybių netenka tūkstančiai? Akivaizdu, kad šis kaltinimas pritaikytas tik tam, kad būtų galima nekreipt dėmesio į senų seniausiai įsigalėjusius senaties terminus. Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui – senaties terminų neprikergsi.
Žodžiu, mano išvados daug ką erzinusios. Tie primityvieji patrotai, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris kadaise pavadinęs „patriotais idiotais“, nėrėsi iš kailio, siusdami dėl slaptai.lt publikacijų. Jie nuoširdžiai norėję, kad kuo žiauriau būtų nuskalpuotas buvęs latvių sovietinio OMONo atstovas, bet čia atsirado žurnalistas, kuris drįsta įrodinėti, jog nėra nė vieno įrodymo. Ir vardina akis badančius neatitikimus. „Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta itin svarbi vaizdajuostė“, „Medininkų bylos klystkeliais“, „Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas“, „Kokio liudytojo parodymais labiausiai nepasitikima Medininkų žudynių byloje?“, „Kai ieško kaltės už išpirktas nuodėmes Latvijoje“, „Medininkų bylos keistenybės“, „Medininkų žudynių byloje jau ieškoma „specialaus konteksto“, – štai tokių straipsnių per trejetą metų prikepiau daugiau nei pusę šimto.
Ir svarbiausia, man neprikiši, kad pilstau iš tuščio į kiaurą. Skirtingai nei primityvieji, vaikščiojau į visus teismo posėdžius, viską mačiau savo akimis. O jie – vengė net trumpam kyštelėti galvą. Gausiai sugužėdavo tik tuomet, kai skelbdavo nuosprendį. Taip jiems ir išdėjau į akis, kai pertraukos metu puolė į atlapus, kam aš ginąs tą menkystą: kuo toliau, tuo labiau man gaila teisiamojo, o jo likimą sprendžiančių teisėjų ir prokurorų pusėn net pasižiūrėti nenoriu.
Tada buvo paskleistas gandas, girdi, mane papirkusi Rusijos žvalgyba. Kam man kitaip būtų reikėję vaikščioti į keletą metų besitęsiančius teismus ir viską smulkiai fiksuoti? Vienintelis paaiškinimas – dideli pinigai. Iš šono galbūt taip ir atrodę. Bet tik tiems, kurie nieko nenutuokia apie žiniasklaidą. Kiekvienas leidinys, didelis ar mažas, privaląs imtis bent vienos kitų žiniaksklaidos priemonių nenagrinėjamos temos. Kiekvienas dėl skaitlingo tiražo kovojantis redaktorius privaląs turėti savąjį arkliuką. Aš griebiausi Medininkų žudynių bylos būtent dėl to, kad apie ją, po galais, niekas kitas nerašė. Iš pradžių pabandžiau tik apsiuostyti. Apsidairiau, įsiklausiau. Tapo aišku, kad čia kažkas – negražaus, nešvaraus. Tuo metu Lietuvoje nebuvo jokių kitų garsesnių, įdomesnių bylų, taigi pasiraitojau rankoves.
Maniškiai straipsniai sulaukdavo labai daug skaitytotojų. Visiems rūpėjo, kas gi dedasi ten, šiapus teismo sienų. Apsimetė, kad neskaito, bet iš tiesų oi kaip skaitė. Tai liudijo lankytojus vos spėjantis fiksuoti skaitliukas. Portalo tiražas iškart šoktelėjęs. O videointerviu, kurį nufilmavau Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kalbindamas sulysusį, nuo pergyvenimų papilkėjusiu veidu omonininką, sumušė populiarumo rekordus.
Beje, jei jau prakalbome apie Rusijos žvalgybą ar Rusijos ambasados darbuotojus, tai Rusija šioje byloje elgėsi keistai. Jai lyg tiko, kad štai tuoj tuoj visiems laikams tarp kalėjimo sienų bus palaidotas OMON pareigūnas iš Rygos. Ji nežengė nė vieno žingsnio jį ginant.
Pliurpalai, jog slapta susidraugavau su Rusijos ambasada, – neprilipo. Kitų priemonių mane nutildyti primityvieji neturėję. Tad, matyt, pabandė atkeršyti Vilniaus OMONo siautėjimus nagrinėjusioje byloje. Tikėjosi, matyt, kad išsigąsiu, palūšiu. Vylėsi, jog suprasiu esąs labai rimtai perspėtas prikąsti savo ilgą liežuvį.
XXX
Visuomet, kai tenka žingsniuoti pro buvusį Lukiškių kalėjimą, apima keistas, su baime sumišęs jausmas. Norom nenorom sugrįžtu atgalios, kai teisme buvo narpliojama Medininkų skerdynių byla. Man gaila žuvusiųjų Medininkų poste vyrų, jų artimųjų. Bet man gaila ir to omonininko, nors jis man nei simpatiškas, nei draugas, nei brolis, nes tais lemtingaisiais mano valstybei metais stovėjo kitoje barikadų pusėje. Karts nuo karto pagaunu save, kad jį prisimenu kur kas dažniau, nei mūsų vyrus, teisme smulkiai pasakojusius, kokie skaudūs buvo sovietinių milicininkų smūgiai.
Tais lemtingais 1990-aisiais, kai Lietuvą terorizavo ginkluoti banditai iš OMON, nebūčiau nė pagalvojęs, kad po kelių dešimtmečių gailėsiuosi Lietuvos kalėjimuose kalinčio ypatingosios paskirties milicijos būrio kario iš Rygos.
Štai kaip kartais nutinka.
2020.11.11
Ukrainiečių leidinys unian.net praneša Rusijos užsienio žvalgybos vadovą Sergėjų Naryškiną spalio 6-ąją paskelbus svarbią žinią.
Kaip perduoda unian.net, tądien SVR (Služba vnešnej razvedki) vadovas S.Naryškinas yra viešai pareiškęs, jog Armėnijos kariuomenei, dalyvaujančiai kariniuose veiksmuose Kalnų Karabache, puldinėti azerbaidžaniečius talkina samdiniai iš Artimųjų Rytų teroristinių organizacijų, įskaitant „Jabhat al – Nusra“, „Firqat Hamza“, „Sultan Murad“, o taip pat – iš ekstremistinių kurdų grupuočių. Manoma, kad kai kurie teroristinio – ekstremistinio sparno kurdai (omenyje turima Kurdistano darbininkų partija PKK) buvo užverbuoti Irake ir Sirijoje. Tokių užverbuotų samdinių – labai daug. Juos skaičiuoti reikėtų ne šimtais, o tūkstančiais.
Tas pats unian.net skelbia, jog Azerbaidžano slaptosios tarnybos turinčios duomenų apie tai, kaip Armėnija panaudoja kurdų teroristines grupuotes prieš Azerbaidžano pajėgas. Azerbaidžano saugumo tarnyba tvirtina, jog Armėnija neabejotinai naudojasi samdiniais iš Irako ir Sirijos, bandydama savo rankose išaikyti Kalnų Karabacho kontrolę.
Unian.net pateikia pokalbių išklotinę, perimtą iš PKK (Kurdistano darbininkų partija), kariaujančio prieš Azerbaidžaną. Pokalbyje užfiksuota, kaip tarpusavyje besišnekantys vyrai sako esant vėl atvykusiųjų iš Suleimanijos (miestas Irako rytuose) ir Vardeniso (miestas Armėnijoje). Iš pokalbio aišku, kad vyrai bėdavoja dėl skaitlingų aukų, patiriamų po Azerbaidžano atakų.
Tame ukrainetiškame leidinyje taip pat remiamasi Azerbaidžano opozicinio leidinio Haqqin.az iformacija. Šis azerbaidžaniečių internetinis portalas yra tvirtinęs, jog artimi Irako valdžiai šaltiniai pripažįsta, kaip Irake reziduojantis Armėnijos ambasadorius Gračja Poladianas šių metų vasarą buvo susisiekęs su Irako kurdų lyderiais ir su kai kuriais iš jų susitarė, kad šie padėtų Armėnijai kariauti dėl Kalnų karabacho. Taigi į konflikto zoną Kalnų Karabache neabejotinai permesta smogikų iš PPK (Kurdistano darbo partija).
Savo ruožtu Armėnija kaltina Azerbaidžaną, kad šis Ukrainoje verbuoja samdinius kariauti prieš Kalnų Karabache įsitvirtinusias armėnų pajėgas. Omenyje turimos ukrainiečių organizacijos „Dešinysis sektorius“ ir „Azov“.
Unian.net taip pat primena, kad Armėnija puolimą prieš Azerbaidžaną pradėjusį šių metų rugsėjo 27 dieną 5 valandą ryto pagal Kijevo laiką.
Informacijos šaltinis – unian.net
2020.10.08; 11:10
Rusijos slaptoji tarnyba FST (Federalnaja služba bezopastnosti) praneša, kad Barnaūlo mieste kontržvalgybos preigūnai sučiupo kariškį, tarnavusį strateginės paskirties raketinių pajėgų dalinyje. Suimtasis kaltinamas teikęs slaptą informaciją Ukrainos žvalgybai.
Jei Rusijos teismas pripažintų kariškį bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis, jam grėstų įkalinimas nuo 12 iki 20 metų.
Šią informaciją išplatino TASS.
2020.08.27; 14:06
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.
Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.
Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai. O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.
Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.
Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.
Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…
Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.
Parengta pagal https://armenianreport.com/pubs/248507/
2020.05.31; 14:34
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras baigė ikiteisminį tyrimą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai šnipinėjimu už akių pateikti Rusijos Federacijos piliečiui I. G. ir Lietuvos Respublikos piliečiui V. S.
Rusijos Federacijos pilietis I. G., kuris nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku, taip pat kaltinamas dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos perėjimu.
I. G. ir V. S. už akių kaltinami tuo, kad veikdami organizuotoje grupėje su už šiuos nusikaltimus jau nuteistu Rusijos Federacijos piliečiu Nikolaj Filipčenko – tuomečiu Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu ypatingai svarbiems reikalams, nuo 2011 m. spalio iki 2014 m. pabaigos keliose užsienio valstybėse vykusių susitikimų su Lietuvos piliečiais metu, kurstė, verbavo šiuos asmenis šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai ją dominančią informaciją, dalyvavo tokios veiklos organizavime ir mokėdavo už gautą informaciją.
Bylos duomenimis, skirtingu metu ir atskirai vienas nuo kito šnipinėti buvo verbuojami keli Lietuvos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos Federalinę saugumo tarnybą domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo duodamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, kontaktine informacija, profesinėmis ir asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine ir patalpų apsauga, tam naudojama technine įranga bei kita panašaus pobūdžio informacija.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti privačią, techninę ir kitokią informaciją apie tuometinės Lietuvos Respublikos Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą, užmegzti ryšius su saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. Juos buvo siekiama užverbuoti tikintis slapta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bei Lietuvos Respublikos Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti pasiklausymo priemones.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamieji aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie tuometinius ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Siekdami gauti tokių žinių, kaltinamieji teikė jų verbuojamiems asmenims technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas bei pinigines lėšas ryšio ir kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Bylos duomenimis, kaltinamasis I. G., vykdydamas nusikalstamas veikas, ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais vykdamas į užsienio valstybes susitikti su verbuojamais asmenimis.
Galimybė šiuos asmenis dėl nusikaltimų, kuriais Lietuvos valstybei padaryta didelės žalos, teisti už akių atsirado nuo 2017 m. spalio 26 d., kai buvo priimtos atitinkamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pataisos.
Rusijos pilietis Nikolaj Filipčenko įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl organizuotoje grupėje vykdyto šnipinėjimo prieš Lietuvos Respubliką, neteisėto valstybės sienos perėjimo, panaudojant suklastotus dokumentus, jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas konstatavo, kad Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams, papulkininkis Nikolaj Filipčenko Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos pavedimu šnipinėjo, duodamas Lietuvos piliečiams užduotis rinkti užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją ir tokią informaciją surinko.
Lietuvos Respublikos Prezidentas 2019 m. lapkričio 14 d. dekretu Nikolaj Filipčenko suteikė malonę.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymuose numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, aktyviai bendradarbiaujant su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra
2019.12.11; 14:15