Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė ir Seimo narys Tomas Tomilinas įregistravo siūlymus uždrausti parduotuvėms dirbti per didžiąsias metų šventes bei apgailestavo, kad prekybos tinklai per Velykas nesilaikė pažado nedirbti.
 
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) vykdomoji direktorė Rūta Vainienė teigė Eltai, kad jokio pažado nedirbti per šventes nebuvo.
 
Kaip siūlo R. Šalaševičiūtė ir T. Tomilinas, siekiama nustatyti ribojimą stambiems prekybos tinklams dirbti vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, sekmadienį, krikščionių Velykų dieną, lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, bei gruodžio 25-ąją, Kalėdų dieną.
 
Pasak Seimo nario T. Tomilino, per 2018 m. Kalėdas prekybos tinklai laikėsi profsąjungoms ir visuomenei duoto pažado, tačiau per 2019 m. Velykas pažadas buvo sulaužytas, ir dalis prekybos tinklų dirbo, dėl to socialinio dialogo instituto prestižui Lietuvoje iškilo grėsmė, nes laužomas pažadas menkina pasitikėjimą juo.
 
„Versle pažadas yra svarbiau už parašą. Todėl akivaizdu, kad nelieka kito kelio, kaip tik numatyti įstatyminius ribojimus“, – pranešime teigia Seimo narys.
 
R. Vainienė tikino, kad jokio susitarimo su prekybos tinklais nebuvo.
„Esu su visais asociacijos nariais šnekėjusi šiuo klausimu, tai jokio susitarimo nebuvo. Nebuvo visiškai jokio pažado. Matyt buvo įvykusi visiška komunikacijos klaida. Nežinau, kas Lauryno Vilimo (buvusio LPĮA vykdomojo direktoriaus. – ELTA) lūpomis buvo pasakyta, bet nė vienas narys man nepasakė, kad buvo pažadėję nedirbti“, – Eltai teigė R. Vainienė.
 
LPĮA vykdomoji direktorė apgailestavo, kad politikai susikūrė klaidingus lūkesčius dėl to, kad visos parduotuvės savo noru tarėsi nedirbti švenčių metu.
 
„Labai apgailestaujame dėl lūkesčio, kuris buvo sukeltas tarp politikų, nes kažkurioje vietoje kalbėjimas ir pažadai buvo perteikti neteisingai, sukurtas lūkestis be pagrindo“, – Eltai komentavo R. Vainienė.
 
Kaip rodo R. Vainienės pateikta Eltai mažmeninės prekybos įmonių darbo laiko reguliavimo poveikio vertinimo studija, ribojant prekybą tik pirmą Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų dienas, penki didžiausi prekybos tinklai patirtų 7,5 mln. eurų apyvartos smukimą. Pasak R. Vainienės, esant 4 nedarbo dienoms, apyvarta sumažėtų dvigubai – apie 15 mln. eurų.
 
Atlikta studija taip pat parodė, kad valstybė dėl 4 dienų mažmeninės prekybos draudimo prarastų apie 4 mln. eurų pajamų.
 
Kiekybiniai skaičiavimai rodo, kad, įvedus bet kokio stiprumo ribojimus, apyvarta sumažės, o fiksuoti kaštai nepasikeis, todėl prekės savikaina išaugs, o tai sudarys papildomas paskatas didėti ir galutinei kainai.
 
2019.05.26; 00:30

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje vieni įtakingiausių potencialiai yra bankininkai ir ekonomistai, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas.

Potencialios įtakos indekse, kuris vertinamas pagal gyventojų apklausas, vienvaldis lyderis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo indeksas siekia 278 ir, anot „Kantar TNS“, gerokai lenkia kitus sąraše esančius nuomonių lyderius.

Nepaisant didžiausio žinomumo, su trečdaliu žemesniu įtakos rodikliu antras rikiuojasi SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (194). Trečiasis sąraše taip pat bankų sektoriaus atstovas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (153).

„Komunikacijos intensyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių, siekiant tapti žinomu ir įtakingu verslo, institucijų ar organizacijų atstovu. Tačiau pasiekus santykinai aukštus žinomumo rodiklius, komunikacijos kiekis nebeturi reikšmingos įtakos šiam rodikliui. Pavyzdžiui, neseniai intensyviai komunikuoti pradėję R. Grajauskas ir T. Povilauskas – į įtakos dešimtuką dar nepatenka; o kelerius metus intensyviai komunikuojantis Ž. Šilėnas užima 4 vietą pagal žinomumą”, – pranešime teigė „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Reda Varankevičienė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, lyderiaujantis pagal komunikacijos intensyvumą, potencialios įtakos indekso lentelėje užima ketvirtą poziciją (130). Greta jo rikiuojasi ekonomistė Rūta Vainienė – tiek pagal potencialios įtakos indeksą (93), tiek pagal žinomumą. Atsilikdami nuo jos, įtakos lentelėje toliau seka Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, ekonomistas Romas Lazutka (atitinkamai 59, 52, 47) – šis trejetukas apylygiai išsidėsto ir pagal žinomumo bei žinučių pastebėjimo parametrus.

Potencialios įtakos indekso TOP10 užbaigia Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas. Į dešimtuką nepatenka nei vienas prekybos sektoriaus verslo, draudimo ar mobiliųjų operatorių atstovas.

Anot tyrimo, bankininkystės sektoriaus atstovai Gitanas Nausėda (89 proc.), Nerijus Mačiulis (62 proc.) ir Vitas Vasiliauskas (61 proc.) išlieka žinomiausiais verslo ir institucijų atstovais Lietuvoje, taip pat jų žinutes gyventojai žiniasklaidoje pastebi labiausiai.

Žinomiausias Lietuvoje nuomonės lyderis tarp komunikuojančių verslo sektoriuje yra SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Tuo metu labiausiai pasitikima „Swedbank” vyriausiuoju ekonomistu N. Mačiuliu. Nuo lyderio pagal palankumo indeksą nedaug atsilieka SEB vyriausias analitikas Tadas Povilauskas, pagal žinomumą nepakliūvantis į TOP dešimtuką.

Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusių aktyviausių ekonomistų (N. Mačiulio ir G. Nausėdos) pasisakymų skaičiaus žiniasklaidoje, tai nepaveikė jų žinomumo rodiklių neigiamai – priešingai, jų žinomumas, palyginti su 2016 metais, išaugo daugiau nei 6 proc. punktais.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas išsiskiria didžiausiu pasisakymu skaičiumi (911 pasisakymų 2017 metais), jis yra labiausiai žinomas (46 proc.) tarp ne bankinio sektoriaus atstovų. Per pastaruosius dvejus metus jo žinomumas augo labiausiai (11 proc. punktų), šiuo metu jis užima ketvirtą vietą pagal žinomumą ir tokią pačią poziciją pagal palankumą.

N. Mačiulis pirmauja pagal žmonių, pastebėjusių jo pasisakymus, skaičių – penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų matė ar girdėjo jo pasisakymus žiniasklaidoje. G. Nausėdos pasisakymus pastebėjo apie 14 proc., o V. Vasiliausko – apie 11 proc. Kitų pastebimumas dešimtuko sąraše žemesnis – 4-9 proc.

Palankumo indekso lentelės pirmosios dvi pozicijos, kaip minėta, tenka bankininkams (N. Mačiuliui ir T. Povilauskui), o iš viso dešimtuke šio sektoriaus atstovai užima šešias vietas. Dvi vietos sąraše tenka ekonomistams R. Vainienei ir R. Lazutkai, taip pat į palankumo topą patenka Ž. Šilėnas, o dešimtą poziciją užėmė P. Masiulis.

„Skirtingai nei žinomumas – palankumas gana paslankus, jį galima sparčiai įgyti arba prarasti. Pavyzdžiui, G. Nausėdos tradiciškai turėtas aukštas palankumas (nepaisant rekordiškai išaugusio jo žinomumo) per metus sumažėjo daugiau kaip pusantro karto, nustumdamas jį į 7 poziciją. Tuo tarpu N. Mačiulio, R. Vainienės, V. Vasiliausko palankumas auga”, – sakė „Kantar TNS“ ekspertė.

Pasak „Kantar TNS“ tyrimų ir įžvalgų vadovės, palankumo G. Nausėdai mažėjimą galėjo lemti jo asmenybės siejimas su politine veikla (viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai dėl G. Nausėdos kandidatavimo į LR prezidentus), išaugęs jo žinomumas, o kartu su žinomumu ir padidėjęs ambivalentiškai jį vertinančių žmonių skaičius.

Reprezentatyvi 15-65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Apklausta 819 asmenų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:27

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?

Ministrui neužtenka būti specialistu

R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad  „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.

Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?

Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.

Be politikų nebūna demokratijos

Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?

Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.

 Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.

Profesionalų vyriausybė iš bėdos

Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?

Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?

Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.

Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?

Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?

Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?

Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?

Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?

R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?

knystautas_00

Turbūt jau seniai, giliai seniai, nebuvo tokių aistrų Seimo plenarinių posedžių salėje. Svarstomos Miškų įstatymo pataisos.

Priešistorija giliai pamokanti. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija teikia Seimui įstatymo pataisų projektą. Jis pakliūva tiesiai į Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno rankas. Čia vyksta transformacija. Reikia gelbėti “paprastą“ žmogų. Net giliai emociškai balansuota Seimo pirmininkė nesusilaiko ir kiek pakelia balsą. Aplinkos apsaugos komiteto peripetijos ir labai neaiškios „techninės klaidos“ keičiant įstatymo esmę jai labai nepatinka.

Continue reading „Miškų įstatymas Seime – kaip į gilią purvo duobę įsmukęs paršelis“

lazutka_3

Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?

Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?

Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?

Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?

Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.

Continue reading „Lietuvos laisvosios rinkos instituto idėjas derėtų vertinti kritiškai“