Miškų įstatymas Seime – kaip į gilią purvo duobę įsmukęs paršelis


Print

Turbūt jau seniai, giliai seniai, nebuvo tokių aistrų Seimo plenarinių posedžių salėje. Svarstomos Miškų įstatymo pataisos.

Priešistorija giliai pamokanti. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija teikia Seimui įstatymo pataisų projektą. Jis pakliūva tiesiai į Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno rankas. Čia vyksta transformacija. Reikia gelbėti “paprastą“ žmogų. Net giliai emociškai balansuota Seimo pirmininkė nesusilaiko ir kiek pakelia balsą. Aplinkos apsaugos komiteto peripetijos ir labai neaiškios „techninės klaidos“ keičiant įstatymo esmę jai labai nepatinka.

Ko siekiama? Pakeisti miško sąvoką (vietoje 0,1 ha padaryti 0, 5 ha). Leisti statyti sodybas miškuose. Leisti keisti miško paskirties žemę į kitus naudmenis. Leisti be kompensacijos eksploatuoti žvyro ir smėlio karjerus miškuose. Ir pagaliau – leisti privačioje miško žemėje išsikirsti 20 arų ir statytis sodybą. O kur komunikacijos, kur keliai, elektra, kur nuotėkos? Kur užtvertos upių ir ežerų pakrantės? Pasaka sena. Bet vis dar bandoma įvilkti į naują maršką. Čia negaliu nepaminėti kietų, principingų K.Daukšio ir P.Gražulio išstojimų plenariniame posėdyje. Jie įvardijo daiktus tikraisiais vardais. “Žulikų įstatymas“ ir „Oligarchinės valstybės kūrimas“ – palaikome šių parlamentarų imlias sąvokas.

Praėjo jau du plenariniai posėdžiai Seime. Artimiausias – balandžio 12 d. Būtent jame bus svarstomas kertinis siūlymas – miškų užstatymas. To aktyviai siekia privačių miškų savininkai. To paties aktyviai siekia ir J.Šimėnas. Juos ir jų tikslus suprasti nesunku. Plėsti, statyti ir pelnytis. Dabar tai vadinama “darnia plėtra“. Su didžiausia nuostaba matau, kad mūsų Lietuvoje dar yra žmonių, kurie šitokį šventvagišką požiūrį palaiko. Kaip ten bebūtų, Seimas balsuoja prieš antigamtosaugines įstatymo pataisas.

Privatininkų ložei gavus įstatymo projektą, progos susikurti palankų įstatymą jiems praleisti neverta. Seime steigiama darbo grupė (su J.Šimėnu priešakyje – jam privatininkai savo Generalinėje Asamblėjoje prisiekė meilę “lig mirties“), koreguosianti šį įstatymą. Ir koreguoja. Taip, kad senojo – ministerijos – varianto nebepažinsite. Mirga marga nauji, oligarchams naudingi pasiūlymai. Neįtikėtina, kad J.Šimėnas, kaip ir atsakingas už gamtosauginę teisėkūrą Seime, be jokio sąžinės graužimo stoja į kitą barikados pusę. Tai kas gi pagaliau mėgins tą gamtą ginti? Aišku, kad ne komiteto pirmininkas, jis jau parodė savo požiūrį, visiškai priešingą elementariai gamtosaugai. Įspūdis toks, kad jis tuo net didžiuojasi.

Pernai rudenį įstatymą bandoma tyliai „prastumti“ skubos tvarka. Be visuomenės informavimo. Tada tik gamtosaugininkų aktyvumo dėka svarstymas buvo nukeltas į pavasario sesiją. Ir žiūrėkite, kas dabar darosi, kiek nuomonių, kiek aistrų.

Doktrina labai paprasta. Man – komiteto pirmininkui –  buvo liepta laimėti karą. Bet priešai pasiūlė daug “naudingesnes“ kapituliacijos sąlygas. Tad pelningiau, kaip futbolo ar krepšinio varžybose, tą karą pralošti. Ir nė šuo nesulos. Seime vieša paslaptis – šios aferos vertė – apie 9 milijardai (!) litų. Tad ir nenuostabu, kad ji tiek aistrų kelia. Vienoje pusėje – partijos įvaizdis ir liaudies palaikymas artimiausiuose rinkimuose, kitoje – didžiuliai pinigai. Kaip pasirinkti?

Gėdinga R.Vainienės valstybinių miškų privatizavimo afera jau praeityje. Nors yra daug “elementų“, kurie dar viliasi, jog ji surealės. Ne, visuomenė bręsta pagreitintais tempais. Žmonės jau ne tokie, kokie buvo prieš 15 metų. Bet R.Vainienės pavaduotojas G.Kadziauskas, įlindęs į ŽŪ viceministrus, nerimo nekelti negali. Ko gero, bus vėl bandoma miškus permesti į ŽŪ ministeriją, o ten jau bet kokią gamtosaugą galite pamiršti. Nieko, budėsime, nepraeis R.Vainienės tankai.

Dabar trumpai – įspūdžiai iš vakarykščio plenarinio posėdžio Seime. Viena po kitos pateikiamos pataisos ir siūlymai, viena po kitos bendru balsavimu jie atmetami. Jaučiuosi lyg rojuje, tarp bendraminčių, norinčių išsaugoti Lietuvą. J.Šimėnas bando griebtis šiaudo, gelbėti sėbrų stumiamas pataisas. Bet čia vėl pati I.Degutienė neišlaiko. Kaip Anglijos parlamente ji taria „order, order“. Ir tikrai neklausyti jos valdingo ir autoritetingo balso tiesiog neįmanoma. Bet kas, tyčia ar netyčia besikasantis po valdančiosios koalicijos pamatais, jai yra atgrasus. Ir tai – suprantama.

Lietuvos gamtosauginių NVO asociacija ir judėjimas “Už gamtą“ tvirtai tiki, kad Miškų įstatymas nebus pakeistas iš esmės. Net jei iniciatorė D.Kuodytė laisva valia posėdžio metu atsisakė savo pretenzijų dėl statybų miškuose, yra lyg šviesa tunelio gale. Gal jau surinkta “kritinė masė“ tautos? Su kuria nebesiskaityti neįmanoma.

Gal jau ateis laikas, kai savininkai nebegalės baksnoti tau į veidą Konstitucija ir aiškinti apie “šventą“ privačią nuosavybę? Nėra ji šventa, mielieji, ir niekada nebuvo. Toliau dar sušventinkite godumą ir kitas, labai negražias, žmogaus – savininko savybes.

Gamtosaugininkai lenkia galvas prieš jėgų ir energijos negailinčią Aureliją Stancikienę, prieš aktyvų ir moralų parlamentarą Andrių Burbą, prieš principingumo ir gamtos meilės simbolį Rūtą Baškytę. Jei nebūtų tokių žmonių, kaip jie, verktumėme mes šalia savo protėvių piliakalnių.

Bet, atrodo, ne viskas prarasta. Lauksime balandžio 12-sios. Ir į mūsų kiemą teateina šventė. Jei ne – teliks Prezidentė.

Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius Algirdas Knystautas. 

2011.04.03


Prisijunkite prie diskusijos