Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)

 Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.

Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.

Theodor Herzl. Wikipedia foto

Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.

Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!

Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“

Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.

Trampo meškiukai – prekyboje

Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.

Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.

Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.

Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos  avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.

Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.

Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.

Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija

Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…

O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.

Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.

Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…

Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.

2018 11 27

JAV prezidento Donaldo Trampo manieros nėra patrauklios, jos – šokiruojančios. Mes įsivaizdavome, kad galingiausios šalies vadovo manieros primins Baraką Obamą, kuris elgėsi kaip tikras džentelmenas, mokėjo gražiai pakalbėti ir žavingai šypsotis. Ir staiga tokia priešingybė: nemalonios grimasos, prieštaringos žinutės socialiniuose tinkluose, mažesniųjų šalių politikų stumdymai, užgaulios replikos moterų atžvilgiu…

Tačiau… Kas geriau pasauliui, mums, priklausantiems nuo didžiųjų šalių valios, gerų arba savanaudiškų sprendimų: gražiai besišypsantis, bet neryžtingas džentelmenas, ar storžievis, bet veiklus, ryžtingas, mums palankus politikas? Klausimas, į kurį galimas tik vienas atsakymas.

Taigi, kaip sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Lietuvai kur kas svarbiau ne D.Trampo manieros, o konkretūs jo darbai. Jei analizuosime, ką D.Trampas nuveikė stiprindamas Baltijos šalių gynybą, būsime priversti pripažinti, kad jis pranoko mūsų lūkesčius. Viešėdamas Lenkijoje tiesiai pasakė: Amerika lieka ištikima 5-jam NATO straipsniui, išbarė Vakarų Europą, per mažai skiriančią lėšų karinėms reikmėms. Dar prisiminkime: būtent D.Trampas įsakė bombarduoti rusų kontroliuojamą aerodromą Sirijoje, parodydamas, kad tiek Damasko diktatorius, tiek jo sąjungininkas Kremliuje peržengė visas leistinas raudonąsias linijas (ansktesniojo JAV prezidento Barako Obamos manieros buvo nepriekaištingos, tačiau jis nedrįso iššauti nė vieno šūvio).

Jeigu pridėsime sugriežtintas ekonomines sankcijas Rusijai, aukštų JAV pareigūnų vizitus į Lietuvą, Latviją, Estiją, šiose šalyse gausėjančius amerikiečių karių kontingentus, Vašingtono planus padėt Europai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos, Patriot kompleksus prižiūrinčių kariškių pratybas Lietuvoje…  –  turėsime Baltijos šalims idealų JAV prezidentą.

Politologas Marius Laurinavičius, visąlaik įtaręs D.Trampą slaptu prielankumu Kremliui, lieka ištikimas savo nuostatoms. M.Laurinavičius nelinkęs pasitikėti D.Trampu. Girdi, jis šiandien bando nubausti nusistovėjusių sienų nepaisančią Rusiją tik dėl to, kad taip priverstas elgtis. Greičiausiai jis ir jo žmonės (net sūnus ir žentas) rinkiminės kampanijos metu vis dėlto ėjo su velniu obuoliauti. Tie kartūs vaisiai iki šiol nuodija ir gali dar ilgai nuodyti JAV prezidento gyvenimą. Tai gal jis baudžia Rusiją tik norėdamas įrodyti, jog nėra Vladimiro Putino pastumdėlis? Tiesa, JAV prezidentas nėra visagalis diktatorius: jam tenka paisyti ir kongresmenų bei senatorių valios.

JAV valstybės sekretorius, viešėdamas Juodkalnijoje, neseniai tapusioje NATO nare prieš Rusijos valią, pasakė, kad Amerika neketina nuversti Šiaurės Korėjos diktatoriaus, ji taip pat neketina sujungti Pietų ir Šiaurės Korėjas. Šį pareiškimą supratau kaip šiokį tokį Amerikos bejėgiškumą. Pchenjanas bando ir tobulina raketas, grasina sunaikinti Ameriką, o amerikiečiai nieko negali padaryti. Tenka atsitraukti, pažadant Pchenjano diktatorių palikti ramybėje, jeigu jis liausis įžūliai šiauštis. Nes jį remia Kinija ir Rusija. Karinis konfliktas blogiausiu atveju virstų dideliu karu, gal net branduoliniu, jei Amerika beatodairiškai siektų sutramdyti šiaurės korėjiečius.

O jeigu D.Trampas ryšis slapta šį konfliktą išspręsti V.Putinui mainais pažadėjęs mus – tris Baltijos valstybes? Viena su Šiaurės Korėja likusi Kinija dėl jos galvos neguldytų, o viena prieš Kiniją, Rusiją ir Šiaurės Korėją JAV taip pat nėra visagalė, todėl Vastybės sekretorius ir siunčia signalą, kad Amerika neketina versti tos šalies diktatoriaus, nebandys vienyti abiejų Korėjų.

Politika – nešvarus dalykas, nėra amžinų draugų – yra amžini interesai. Panašiai jau buvo, kai, sutriuškinus fašistinę Vokietiją, penkiasdešimčiai metų Franklinas Delonas Ruzveltas mus atidavė žmogėdrai, ne mažiau baisiam už Adolfą Hitlerį. Vašingtono skvere Vilniuje pernai ir šįmet apie tai nekalbėjome. Ir teisingai elgiamės. Tada JAV vargu ar galėjo kitaip pasielgti.

Ne, netikiu, kad bus realizuotas šis man pačiam sunkiai įsivaizduojamas  scenarijus. Dabar trijų Baltijos valstybių paaukojimas reikštų NATO griūtį su daugeliu kitų skaudžių pasekmių visam Vakarų pasauliui. Tada mus paaukojo vardan nors ir netikros taikos, vadinamos šaltuoju karu, dabar mūsų negalima paaukoti dėl tos pačios priežasties.

Amerika mums palanki, mes jai taip pat akivaizdžiai rodome simpatijas. Kaip į tai reaguos didžiosios Vakarų Europos valstybės, ypač įtakingiausioji iš jų Vokietija? Ar neįsižeis? Turbūt sudėtinga bus įtikti ir vieniems, ir kitiems. Ar vis dėlto bus nutiestas dujotiekis Nord Stream-2, nepaisant ir mūsų, ir Amerikos nepasitenkinimo? Amerika siekia Europos Sąjungą priverst dujas ir naftą pirkti būtent iš jos, o ne iš Rusijos. Iki šiol Vokietija, Prancūzija negražiai flirtavo su Maskva, apeidamos Baltijos šalių interesus. Vilnius, Ryga ir Talinas prašė, kad Vokietijos valdžia nepritartų jokiems Nord Stream projektams Baltijos jūroje. Bet Berlynas nusispjovė į mūsų lūkesčius.

Taigi vargu ar kas šiandien neabejodamas galėtų pasakyti, kokia ateitis laukia Europos ir Europos Sąjungos, Amerikos, viso pasaulio. Aišku viena: labai džiūgauti preteksto nėra. Ypač mums, mažiems.

Amerika gali apginti mūsų teritoriją, istorijos apkarpytą iki minimumo, bet ji negali išsaugoti mūsų tautos, savižudiškai bėgančios į Europą, nors mes gyvename Europos centre. Teoriškai tą padaryti galėtų Europa (Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija ir kt.), jeigu panikuojantiems lietuviams pasakytų: sustokite, liaukitės, jūs mums reikalingi pirmiausia Lietuvoje. Lietuvoje kurkite savo gerovę, mes be jūsų kaip nors išsiversime.

Bet liberalioji, tautiškas vertybes pamynusi Europa taip nepasakys, nes jai savanaudiškai reikia mūsų gydytojų, inžinierių, menininkų, o pirmiausia – valytojų, slaugytojų…

Europa abejingai stebi, kaip trys Baltijos tautos nyksta, mažėja, traukiasi net nesuvokdama, kad šitaip užleidžia erdvę Rusijai, neįsivaizduojančiai savo imperijos be trijų Baltijos valstybių.  

Šiomis dienomis pasirodžiusiame filosofo Vytauto Radžvilo straipsnyje rašoma, kad mes esame patekę į mankurtizmo spąstus.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Vladimiro Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį (Ištraukos iš Vytauto Radžvilo straipsnio Manjkurtizmo spąstai).

Didžiausi pavojai – mumyse pačiuose. Savižudį labai sunku apsaugoti nuo mirties. Net Amerika čia mums nedaug gali padėti.

2017.08.04; 10:14

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Pirmiausia pacituosiu Amerikos prezidentą. Labai jau pažymėtinas jo pasisakymas apie Rusiją!

„Daugiau nei prieš dvidešimt metų… aš ryžtingai simpatizavau rusų tautai… tikėjausi, kad Rusija išspręs savo pačios problemas ir kad jos vyriausybė galų gale taps taikinga vyriausybe, išrinkta laisvu balsavimu, kuri nesikėsins į savo kaimynų vientisumą. O šiandien viltis arba dingo, arba atidėta iki geresnių dienų. Toji šalis, kaip supranta kiekvienas, kam užtenka drąsos pažvelgti faktams į akis, valdoma tokios absoliučios diktatūros, kokią sunku surasti pasaulyje. Ji… įsibrovė į kaimynės, kuri troško tik vieno – gyventi taikiai kaip demokratinė šalis, laisva ir žvelgianti pirmyn šalis, teritoriją“.

Continue reading „Kaip atremti galingesnio priešo ataką: Suomijos praktika“