Šeštadienį Latvijoje vyksta parlamento rinkimai. Prognozuojama, kad latviai gali išrinkti Rusijai palankią „Santarvės“ partiją, praneša naujienų agentūra dpa.
Rusakalbiai sudaro didelę dalį Latvijos, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, gyventojų. Centro kairės „Santarvės“ partija surinko daugiausiai balsų prieš keturis metus vykusiuose parlamento rinkimuose ir užsitikrino beveik ketvirtį visų mandatų 100 vietų parlamente.
Tačiau tuomet „Santarvei“ nepavyko paskirti savo atstovo į premjero postą nes konservatyvių pažiūrų partijos susijungė į koaliciją ir įgijo daugiau galios.
Rugsėjo mėnesį atlikta apklausa atskleidė, kad į parlamentą pirmą kartą patekti gali Naujoji konservatorių partija (JKP), susikūrusi likus keliems mėnesiams iki praėjusių rinkimų pradžios. JKP pasisako prieš valstybinės kalbos statusą rusų kalbai Latvijoje.
Šiuose rinkimuose pagreitį įgavo ir nauja populistų partija „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV), kuri žada siekti drastiškų pokyčių.
Rinkimus Latvijoje stebi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi Rygoje įteikė pirmąjį Baltų apdovanojimą žymiai mokslininkei, kalbininkei, Latvijos ir Helsinkio universitetų profesorei Laimutei Baluodei.
Šis apdovanojimas mokslininkei skirtas už išsamius akademinius mokslinius baltų kalbų tyrimus.
„Baltų apdovanojimas, kaip ir bendri Baltų vienybės dienos minėjimo renginiai, suartina mūsų tautas, stiprina solidarumą ir skatina bendradarbiavimą, todėl turime tai tęsti ir ateityje“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, sveikindami apdovanojimo laimėtoją Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pabrėžė, kad L. Baluodė buvo vienintelė nominantė, kurios kandidatūrą iškėlė ir Lietuva, ir Latvija, bei padėkojo visiems konkurso nominantams už reikšmingą indėlį į baltų kultūros paveldą. Baltų apdovanojimą Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai įsteigė 2017 metais minint Baltų vienybės dieną.
Po ceremonijos ministras L. Linkevičius taip pat prisijungė prie Nacionalinės bibliotekos vykdomos Latvijos valstybės šimtmečiui skirtos kampanijos „Išskirtinė knyga išskirtinei lentynai“ ir latvių skaitytojams padovanojo naują Mariaus Jovaišos knygą „Neregėta Lietuva“.
Lietuviai virtualioje realybėje atkūrė unikalią Rygą prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.
Rygoje ketvirtadienį pristatyta lietuvių sukurta naujovė – virtualioje realybėje atkurtas Latvijos sostinės gyvenimas prieš šimtmetį. „Riga Time Jump“ pavadintą minutės trukmės vaizdą galima stebėti bet kuriame išmaniajame įrenginyje arba Domo katedros aikštėje specialiai įrengtu teleskopu.
Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ sukurtas sprendimas tapo vienu pirmųjų pasaulyje virtualios realybės istorinių vaizdų, išsiskiriančių aukščiausia kinematografine kokybe. Pasak idėjos autoriaus ir įgyvendintojo Augustino Katiliaus, būtent sprendimas sujungti šiuolaikines virtualios realybės technologijas su kino pasaulyje taikoma profesionalia filmavimo kokybe sukuria itin autentišką Rygos vaizdą praėjusio amžiaus pradžioje.
„Per vieną minutę, kol visais kampais stebite erdvinį vaizdą iš Domo katedros aikštės, pamatote, kaip prieš šimtmetį atrodė pastatai, grindinys ar transportas, kaip žmonės rengėsi ir bendravo anuometinėje Rygoje, kokie garsai pasitikdavo išėjusius į gatvę gyventojus. Tai – neįkainojama pažintinė ir emocinė patirtis, leidžianti čia ir dabar atsidurti bet kuriame amžiuje ir patiems pajusti jo atmosferą: gyvenimo ritmą, spalvas, medžiagas, tekstūrą ir netgi nuotaikas“, – pranešime apie įgyvendintą projektą pasakoja A. Katilius.
Nors praėjusio amžiaus Rygos virtualios realybės vaizdas trunka vos vieną minutę, jai sukurti kūrybinei grupei prireikė 9 mėnesių. A. Katilius pasakoja, kad kino industrijos kokybės standartus atitinkantis filmavimas truko vieną dieną, tačiau tai buvo daroma 8-iais skirtingais kampais. Daugiausia laiko pareikalavimo pasirengimas ir vaizdų montavimas. Filmavimo metu Domo katedros aikštę teko uždaryti visai dienai. Reikėjo pasirūpinti ir atgabenti dešimt kartų daugiau rekvizito nei jo įprastai naudojama kino filmavime. Dėl kol kas netenkinančios filmavimo kokybės dabartine virtualios realybės filmavimo įranga buvo pasirinkta profesionali kino kamera, o vienas įprastas kino kadras šiame siužete yra sumontuotas iš aštuonių skirtingais kampais užfiksuotų kadrų. Jie vėliau buvo montuojami į vientisą virtualios realybės vaizdą. Montavimo metu buvo pašalinti prieš šimtmetį Rygoje dar nebuvę pastatų segmentai, vėliau, pasinaudojant 3D technologijomis, atkuriamas autentiškas ano meto architektūrinis vaizdas.
Iš viso, pasak pranešimo, prie „Riga Time Jump“ projekto dirbo 160 įvairių sričių profesionalų komanda.
Autentiškumui sukurti kūrybos grupė surado anksčiau Rygos gatvėmis kursavusį tramvajų, kuriam teko naujai pakloti bėgius. Į Rygos Senamiestį buvo atgabenti senoviniai vežimai, kurie, kaip ir Lietuvoje prieš šimtmetį, anuometinėje Latvijos sostinėje buvo pagrindinė transporto priemonė. 120 aktorių ir istoriniai kostiumai, aksesuarai, grindinys, pastatai, garsai ir žmonių kalbėsena – visa tai buvo atkuriama itin kruopščiai. Atidžiau pažiūrėjus, virtualiojoje praėjusio šimtmečio Rygoje jau galima pamatyti ir vieną pirmųjų lėktuvų „Farman 4”, kuris anuomet retkarčiais praskrisdavo ir virš Rygos.
Nors pasaulyje jau ne kartą mėginta atkurti vieną ar kitą istorinę epochą, A. Katiliaus teigimu, dauguma šių iniciatyvų nepasiekė pripažinimo dėl kol kas per žemos dabartinių virtualios realybės įrenginių filmavimo kokybės.
Virtualioje realybėje atkurta unikali Ryga prieš 100 metų. Lietuviškos įmonės „Nonsense.tv“ nuotr.
„Pati idėja atkurti istorinį vaizdą nėra nauja, tačiau esame vieni pirmųjų pasaulyje, sujungę modernias virtualios realybės kūrimo technologijas su aukštais kinui taikomais kokybės reikalavimais. Tikime, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse atsiras daug idėjų, kurias epochas ar svarbius istorinius momentus būtų verta atvaizduoti virtualioje realybėje. Svarbu, kad kiekvienas, norintis pažinti istoriją, galėtų asmeniškai patirti istorinių epochų ir įvykių atmosferą. Tikime, kad būtent toks sprendimas jau netrukus vis plačiau bus pasitelkiamas mokyme, turizme ir kitose srityse“, – įsitikinęs A. Katilius.
Rygos prieš šimtą metų virtualios realybės siužetas buvo užsakytas Latvijos sostinės savivaldybės įmonės „Live Ryga“ užsakymu.
Gamybos namai „Nonsense.tv“ veikia Lietuvoje ir Latvijoje, kuria vaizdo reklamą šiose šalyse veikiančių įmonių ir organizacijų užsakymu.
Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.
Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …
Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“ prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.
Po sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“
Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…
O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“
O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“
K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.
Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…
Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…
Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.
Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.
Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…
Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.
Galima jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?
Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!
Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …
Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.
Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.
Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!
Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.
Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.
O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.
Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.
Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.
Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.
Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas
Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.
Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.
Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.
Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.
Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.
Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.
Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.
O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.
O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.
Šių metų pradžioje latvių poetas, Baltijos asamblėjos ir daugelio kitų literatūros premijų laureatas Janis Ruokpelnis Latvijos dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ paskelbė skandalingą išpažintį: „Aš buvau KGB agentas“.
Tai ilgos istorijos finalinis akordas. Šio atviro pasipasakojimo pradmenys veda į bohemiškąjį poeto gyvenimo tarpsnį praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet jį dukart tardė saugumas. Pirmąkart pagal nežinomo asmens skundą. Antrąkart – už siautėjimą viešbučio „Ryga“ bare, kur jis girtut girtutėlis vartė žmones iš kėdžių ir šaukė: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“
Poeto neįkalino tik dėl vienintelės priežasties – jo tėvas Fricis Ruokpelnis buvo gerai žinomas rašytojas, Latvijos TSR himno bendraautoris, Kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t.t.
Slaptieji agentai
Anot J. Ruokpelnio, jo tikrasis nuopuolis prasidėjo dirbant savaitraštyje „Literatūra un Māksla“. Tenai jis buvo priverstas stoti į komunistų partiją, o po to už CK nuimto vyr. redaktoriaus ryžtingą rėmimą jį apklausinėjantis KGB karininkas pasiūlė bendradarbiauti. Jam šis karininkas pasirodė normalus žmogus, palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie jį dukart tardė saugume. Ir jis pasirašė kortelę pasižadėdamas neišduoti KGB darbo metodų. Tada jam, kaip kūrėjui, toptelėjo mintis: kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų, kad po to galėtų demaskuojančiai aprašyti.
Su karininku susitikinėdavo konspiraciniame bute. Saugumą domino kolegų literatų planai, mąstysena. Jam buvo pasiūlyta nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietos saugumiečiai negalintys užmegzti su juo kontaktų. J. Ruokpelnis atsisakė.
Pasak poeto, per tą bendradarbiavimo laikotarpį jis nieko neįskundęs, provokatoriumi nedirbęs. „Mano darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas, – tvirtina poetas. <….> Aš net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Aš save demaskuoju todėl, nes mane graužia sąžinė. Aš regiu tokį tarsi gilų išdžiuvusį šulinį, dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiu esąs žmogžudys savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Aš didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu.<…> O kodėl aš prisipažįstu? Todėl kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?“
J. Ruokpelnis latvių literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezija versta į dvidešimčia kalbų, 2005 metais rinktinę „Lyrika“ (vertė V. Braziūnas) išleista lietuvių kalba.
„Liustracijos laikas pavėluotas, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais“, – mano poetas.
Būtent tuo metu maišai jau buvo „atrišinėjami“. Į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ užėjo vienas karininkas ir pasiūlė pirkti KGB agentų sąrašą, kuriame buvo apie devyniasdešimt žymių žmonių. Laikraštis paskelbė šį sąrašą, uždažęs tikruosius vardus ir pavardes, palikdamas tik slapyvardžius. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šios publikacijos, poetas J. Ruokpelnis ištarė: „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis“. Tuomet šis jo slapyvardis buvo paviešintas.
J. Ruokpelnis po išpažinties aiškino: „Jokio pavyzdžio aš nenorėjau parodyti. Iš pradžių galvojau, kad sulauksiu pasekėjų. Kaip girdėjo mano ausys – daugelis žmonių yra sutrikę, kad taip bus diskredituojami didieji Atgimimo darbininkai ir darbininkės, rašytojai ir taip toliau. Ši akcija yra labai pavojinga.“
KGB dokumentai – po devyniais užraktais
Šis J. Ruokpelnio atvirumas labai nustebino jo artimą bičiulį poetą Knutą Skujenieką, patyrusį sovietinio režimo represijas: „Kaip buvome draugai, taip ir liekame draugais. Tačiau tie, kurie lauks iki to laiko, kol juos demaskuos, mano požiūris į juos bus kitoks“.
Dailininkei Džemai Skulmei J. Ruokpelnio išpažintis priminė sunkią praeities nuodėmių naštą. Ji nepritartų atrišti šiuos nuodėmių maišus – su tokia akcija negalima pasitikti valstybės nepriklausomybės šimtmečio.
Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė pasisako už išsamų KGB palikimo medžiagos tyrimą. Jo vadovaujama kūrybinė organizacija kviečia Latvijos piliečius, institucijas ir politikus parodyti aiškią, nedviprasmišką laikyseną, kad „metų metais nespręstas ir paliktas skausmingas klausimas būtų sutvarkytas pagal šių dienų visuomenės interesus, kad seni skeletai netrukdytų valstybės vystymuisi ir ateičiai“, būtų rasti civilizuoti sprendimai iki šiolei neatsakytiems klausimams, vengti paviršutiniškos raganų medžioklės, o visuomenė būtų supratinga tiems žmonėms, kurie nusprendžia atvirai prabilti apie savo praeitį.
Rašytojai totalitarizmo palikimo klausimus analizuoja daug rūpestingiau, kvalifikuočiau nei Latvijos bendruomenė.
Išleistos kelios studijos, kuriose įvairiais aspektais skausmingai gvildenamos ideologinės kūrėjų nuostatos. Bėda ta, kad tai kol kas tik privačios iniciatyvos, būtina aktyvesnė valstybės parama.
Saeimos nutarimu 2014 m. buvo sukurta speciali tarpžinybinė komisija KGB dokumentams tirti. Nurodyta, kad prieš skelbiant KGB dokumentus privalu moksliškai ištirti ir įvertinti medžiagą ir moralinę žalą, kurią Latvijai ir jos gyventojams padarė KGB. Tai įpareigojama padaryti iki 2018 metų gegužės 31 d. Šioje komisijoje dirba 50 akademinės bendruomenės narių, tarp jų 15 istorijos mokslų daktarų. Išleisti 4 raštų rinkiniai, dar du paruošti spaudai.
Komisijos vadovas Karlis Kangeris atskleidžia, kad šiame darbe teko patirti ne tik valstybės institucijų nevienareikšmio požiūrio dėl duomenų apsaugos, bet ir bandymų šantažuoti. Be to, totalitarinės valstybės režimas neregistravo pilna apimtimi informacijos apie konkrečios operacijos turinį, KGB agentus, rezidentus, konspiracinių butų savininkus ir patikimus asmenis, todėl visa medžiaga be apribojimų atiduodant visuomenės vertinimui privalo būti patikima, pilna, teisinga. KGB agentų kartoteką reikia viešinti kaip TSRS okupacijos įstaigų dokumentų rinkinį, be išimčių ir komentarų, nes Latvijos Respublika neatsako už eventualią žalą.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Darbų apimtis labai didelė: 52 tūkstančiai KGB baudžiamųjų bylų. Viename tome iki 500 puslapių, o byloje gali būti net 40 tokių tomų. Laukiama prieigos prie duomenų bazės „Delta“, kur daugiau nei 10 tūkst. agentų pranešimų ir daugiau kaip 40 tūkst. stebimų asmenų įskaitos kortelių. Latvijos valstybės archyve saugoma 152 tūkst. bylų, siejamų su sovietiniu saugumu, milijonas kortelių apie represuotus žmones ir represijų vykdytojus.
Konstitucijos apsaugos biure saugomi ypatingo slaptumo dokumentai – 4 300 agentų kortelių. Iki šiolei viešai prisipažino tik 8 asmenys, bendradarbiavę su KGB.
Po išviešinto J. Ruokpelnio pokalbio komentatorių vertinimai viešojoje erdvėje buvo labai skirtingi:
pagrindinių agentų maišuose nebėra, jie jau „švarūs“; KGB agentų maišus su kortelėmis reikia atiduoti archyvui; kortelės gali tapti manipuliacijos instrumentu, nes čekistai paliko specialiai padirbtų dokumentų, kad nepriklausomybės metais pagal juos būtų galima inicijuoti politinio linčo teismus; dalis KGB dokumentų išvežti iš Latvijos; po 2018 m. gegužės gali paaiškėti, kad ta kartoteka nepilna ir informatorių kortelės negali tarnauti kaip bendradarbiavimo faktas su sovietų laikų represine struktūra; kažkokios jėgos bando kurti mitą apie latvius, kaip išdavikų tautą ir t.t.
Pasigirdo viena kita sąšauka su gana skandalingai baigtu KGB agentų išviešinimu Lietuvoje, kuomet dėmesys buvo sukoncentruotas į žymiausias praeities asmenybes.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietmety saugumiečiams užduotis formulavo komunistų partija, jos „krištoliniai“ komunistai, deja, jų nebus toje kartotekoje, o patys kalčiausi pasirodys vietiniai „stukačiai“ – eiliniai girtuoklėliai… 60 proc. agentų buvo nepartiniai. Jei agentai įstodavo į komunistų partiją ir pradėdavo nomenklatūrininko karjerą, buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, jų įskaitos korteles išimdavo.
Pasak Latvijos Tautos fronto lyderio Dainio Ivano, kol tie maišai slapti, čekistai gyvena ir manipuliuoja žmonėmis, juos būtina paviešinti. Liko neįgyvendinta nepriklausomybės pradžioje iškelta idėja – pradėti tautos apsišvarinimą arba tautos moralinę reabilitaciją pasipasakojant apie bendradarbiavimą su KGB.
Valstybės prezidentas Valdis Zatleras vienoje diskusijoje perspėjo: jei taip paprastai išmesime visuomenei šiuos maišus, kiekvienas prie šio „švediško stalo“ pasiims tik tai, kas jam patiks, kas papildys jo fantazijas. Negalima Latvijos šimtmečio sutikti ginčuose, nes šiame atvirume bus ir negatyvių pasekmių.
Ginčai, nuomonių įvairovė, gal net nauji sprendimai lydės šiuos kol kas slaptus nuodėmių maišus iki vasaros pradžios, kol jie bus atrišti.
Baltų vienybės diena. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos Pirmininkė Inara Mūrniecė. Palangos savivaldybės nuotr.
Šeštadienį Palanga tarpvalstybiniu lygiu minėdama Baltų vienybės dieną, tapo tiltu, jungiančiu dvi baltų valstybės – Lietuvą ir Latviją.
Baltų vienybės diena šiemet Palangoje švęsta tarpvalstybiniu lygiu, tad šventėje, kurioje visą dieną įvairūs renginiai keitė vienas kitą, sulaukta ir itin garbių svečių – Baltų vienybės dienos iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai Viktoras Pranckietis ir Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministerijų atstovai, Lietuvos Seimo nariai.
Žinią apie baltus, baltų vienybę, kultūrą bei istoriją plačiau po Europą paskleis ir į šventinius renginius atvykę Palangos miestų-partnerių iš Latvijos, Rusijos ir Vokietijos atstovai.
Dar vienas itin garbingas svečias – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Žozė Mendesas Bota (Jose Mendes Bota). Jis į Palangą atvyko su ypatinga misija – įteikti Palangai skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą.
Kurortas savo svečius pasitiko specialiai Baltų vienybei skirtais miesto papuošimais. Svarbiausi jų akcentai, kaip ir galima tikėtis, yra susiję su baltų – lietuvių bei latvių – kultūra, kalbomis bei tradicijomis, kadangi rengiantis šventei siekta, kad kiekvienas, šią dieną apsilankęs Palangoje, širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiškąja kilme.
Baltų vienybės dienos pradžią paskelbė šventiška dalyvių eisena – joje, lydimi Palangos orkestro muzikantų bei šokėjų, dalyvavo Palangos miesto vadovai, oficialūs miesto svečiai, meno kolektyvai bei visi norintieji. Nuotaikinga eisena pajudėjo nuo Palangos miesto simbolio Kurhauzo, pasuko Grafų Tiškevičių alėja bei šventinę nuotaiką praeiviams dovanojo eidami Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis iki Jūratės ir Kastyčio skvero.
Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.
Čia vykusio šventės atidarymo metu miesto meras Šarūnas Vaitkus, kreipdamasis į susirinkusiuosius, linkėjo, kad kiekvienas Baltų vienybės dienos dalyvis šiandien širdyje pajustų ne tik šventę, bet ir pasididžiavimą savo baltiška kilme. „Kartu su mūsų broliais latviais, taip pat – ir Palangos miestų-partnerių iš įvairių užsienio valstybių atstovais bei visais palangiškiais ir šiandieniniais Palangos svečiais švęsdami Baltų vienybės dieną mes ne tik sau, bet ir kitoms valstybėms skelbiame žinią, kad mes, baltai, esame, ir esame vieningi, taip pat – kad puoselėjame savo tradicijas ir kultūrą“, – sakė Palangos meras.
Baltų vienybės dienos atidarymo metu Palangos ir palangiškių laukė ypatinga dovana – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos garbės narys Ž. M. Bota miesto merui Š. Vaitkui įteikė didžiausiam Lietuvos kurortui skirtą Europos prizo apdovanojimą – Garbės ženklą. Europos prizo apdovanojimai vietos bendruomenei skiriami už nuveiktus darbus skleidžiant Europos vienybės idėjas, už aktyvų bendradarbiavimą su užsienio partneriais.
Pasak Palangos savivaldybės pranešimo, šis apdovanojimas Palangai yra jau trečiasis garbingas apdovanojimas Europos mastu – prieš trejus metus pirmą kartą įvertinta Palanga gavo Europos diplomą, 2015 m. – vėliavą, o šiemet Lietuvos kurortas pasiekė priešpaskutinę pakopą – Garbės ženklą. Iki paties Europos prizo liko tik vienas žingsnis.
Baltų vienybės dienos Šventės atidarymo renginį praturtino ir pirmą kartą Palangoje koncertavusio jungtinio Lietuvos ir Latvijos diplomatinių chorų bei Palangos orkestro pasirodymas. Choristai – Lietuvos bei Latvijos diplomatai, ambasadų darbuotojai – kartu su Palangos orkestru publiką pradžiugino keletu kūrinių: sugiedojo „Tautišką giesmę“, Latvijos himną, Europos Sąjungos himną „Odė džiaugsmui“, taip pat – populiarią latvišką dainą „Lec, saulite“ bei lietuviškąją „Mūsų dienos – kaip šventė“.
Sulig šia daina šventė Palangoje įsibėgėjo – po visą kurortą pasklido lietuvių ir latvių liaudies melodijos – Palangoje vyko tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Palangos miestely“, subūręs apie 400 dalyvių iš Lietuvos bei Latvijos, o vienas lietuvių kolektyvas atvyko net iš Vokietijos.
Lietuvos – Latvijos bičiulystės ženklas
Renginių šią dieną mieste buvo gausu – šurmuliavo kermošius, kurio dalyviai taip pat pasistengė kurti išskirtinę nuotaiką – palapinės padabintos latviška ir lietuviška simbolika. Palangos centre, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėse, išsirikiavo arti pusantro šimto kermošiaus dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų, Latvijos, Ukrainos bei Rusijos, Kaliningrado srities. Čia buvo galima ne tik įsigyti originalių tautodailininkų dirbinių, bet ir pasmaguriauti – Vytauto gatvėje išsirikiavo kulinarinio paveldo meistrai.
Jūratės ir Kastyčio skvere įsikūrę grilio meistrai – čia vyko Baltų patiekalų barbekiu turnyras Lietuvos Seimo ir Latvijos Saeimos pirmininkų taurėms laimėti. Gardūs kvapai sklido ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje – čia vyko maisto vagonėlių festivalis „Food Park Palanga“. Toks renginys Palangoje surengtas pirmą kartą.
J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje bei Jūratės ir Kastyčio skvero pradžioje smalsuolių laukė senųjų baltų amatų demonstruotojai – čia galima pamatyti, kaip patyrusių meistrų rankose „gimsta“ kalvystės gaminiai, karpiniai, rištinės bei vytinės juostos, nėriniai, odos dirbiniai, kaip drožiami mediniai šaukštai, apdirbamas gintaras ar vilna ir kita.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Šventinę programą praturtino ir nekasdienis įvykis – visai šalia jūros, Meilės alėjoje, Palangos miesto vadovai kartu su miestų-partnerių atstovais pasodino Draugystės medį – tulpmedį. Šis simbolinis veiksmas tapo Palangos miestų-partnerių Skulptūrų parko įkūrimo pradžia.
Pasak Palangos miesto savivaldybės pranešimo, Baltų vienybės dieną renginių Palangoje vyko ir daugiau. Vakare į įspūdingą koncertą pakvietė Koncertų salė – čia žiūrovai scenoje išvydo klasikinės muzikos grupę „Dagamba“ (Latvija) ir naujųjų idėjų kamerinį orkestrą „NIKO“ (Lietuva). Alternatyvios muzikos gerbėjai laukti kultūros bare „Kablys: Jūra. Kultūra“, kur vakare vyko maisto vagonėlių šventės „Food Park Palanga“ uždarymo koncertas. Jo metu pasirodys grupės „Flash Voyage“ ir „Baltasis Kiras“.
Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo.
Visi keliai vedė į Rygą
Latvijos herbas
XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.
Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.
Visai kita carinė politika
Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.
Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.
Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą
Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.
Latvijos vėliavos
Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.
Versalio politikos užkulisiai
Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.
Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.
Sienų demarkacijos bėdos
Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.
Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.
Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.
Dar vienas juodas katinas
Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.
Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.
Baltijos kelio didybė
Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.
Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.
Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.
Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.
Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.
Abrenės rajonas atiteko Rusijai
Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės. Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.
Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.
Vadinamasis „kiaulių karas“
Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.
Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.
Informacinė izoliacija
Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.
Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.
Dujų ūkis
Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?
Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.
Ginčai dėl „Via Baltica“
Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.
Paskutinis šaukštas deguto
Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.
Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.
Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.
Pasaka apie tris paršelius
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.
Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.
Rygos dūmai vėl vadovaus „Santarvės“ partijos lyderis Nilas Ušakovas, praneša „Interfax“.
Ketvirtadienį per pirmąjį naujos sudėties dūmos posėdį N. Ušakovas buvo patvirtintas jos pirmininku trečią kartą paeiliui.
Už N. Ušakovą balsavo 32 deputatai, o už opozicijos iškeltą Martinį Buondarą (Latvijos regionų susivienijimas) – 26.
Mero rinkimų procesas šįsyk buvo ilgiausias Rygos dūmos istorijoje. Posėdis prasidėjo 9 valandą ryto ir truko daugiau kaip devynias valandas. Į deputatų klausimus kandidatai atsakinėjo penkias valandas.
N. Ušakovo gimtoji kalba yra rusų. Pirmą kartą Rygos meru jis tapo 2009 metais ir nuo to laiko be pertraukų vadovavo Latvijos sostinės savivaldybei.
Slaptai.lt manymu, tai – labai įdomi situacija. Kodėl Nilas Ušakovas – nepamainomas Latvijos sostinės meras? Ar mes žinome, kas lemia tokius nusiteikimus? Ar nuo to Latvijai blogiau? O gal atvirkščiai – tik geriau? Gal Nilas Ušakovas – karštesnis Latvijos patriotas už pačius latvius?
Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Rusija tiesiog pamišo dėl slėptuvių. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme… Vilniuje siūloma lįsti po žeme tam, kad būtų patogiau gyventi paviršiuje.
Rygiečiai prisiminė nepastatytą metro
Atėjo laikas pagalvoti apie metropoliteno statybą Rygoje – tokia tema neseniai prabilta per Latvijos televiziją. LNT rytinėje laidoje „900 sekundžių“ Rygos technikos universiteto doktorantą Viesturą Veckalnį parodė po to, kai DELFI paskelbė jo svarstymus apie neįgyvendinto sovietinių laikų projekto atgaivinimą kitoje ekonominėje ir politinėje sistemoje.
Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.
Rygoje nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą viešuoju transportu užtrunka pusantros valandos, tad, išeina, daug rygiečių kelionei į darbą ir atgal sugaišta 3 valandas. Jaunas mokslininkas nutraukė ilgą tylą, apgaubusią šį reikalą po atmintinų Atgimimo dienų, ir pakvietė naujomis akimis pažvelgti į viešojo transporto ateitį Latvijos sostinėje.
Jeigu anais laikais viskas būtų ėję kaip iš pradžių buvo sumanyta (pradedant tuo, kad iki 1978 metų turėjo būti parengtas projekto techninis-ekonominis pagrindimas), pirmoji metro linija su 8 stotimis būtų pradėjusi veikti Rygoje 1990 metais. Bet Maskvos projektuotojai ilgai laužė galvas, kaip įveikus vandeninguosius Rygos gruntus, nesusidorojo su užduotimi ir perdavė brėžinius Leningrado specialistams, įstengusiems suprojektuoti čionykštį metropoliteną, galima sakyti, pelkėse.
Tik 1988 metais latvių spauda ėmė rašyti, esą metropoliteno techninis projektas yra baigtas rengti ir jo įgyvendinimui SSRS žinybos numačiusios skirti daugiau kaip 200 mln. sovietinių rublių, didžiulius pinigus (pinigai buvo visų, bet skirstė kapitalinius įdėjimus Maskva). Parengiamuosius darbus turėjo nudirbti patys latviai iki 1990-ųjų, o tada Minsko metro statytojai (Baltarusijos sostinėje metropolitenas pradėjo veikti 1984 metais) būtų ėmęsi tunelių kasimo; pirmąją Rygos metropoliteno liniją manyta atidaryti apie 2000-uosius, o įkūnyti visą projektą – iki 2020 metų.
Iki to laiko Sovietų Sąjungoje metro turėjo didmiesčiai Maskva, Leningradas, Kijevas, Charkovas, sąjunginių respublikų sostinės Tbilisis, Baku, Taškentas, Jerevanas, Minskas; 1985-1987 metais prie jų prisidėjo dideli Rusijos miestai Gorkis (Nižnij Novgorodas), Novosibirskas, Kuibyševas (Samara), turintys daugiau kaip po 1 mln. gyventojų. (Kalbėta, į metro gali pretenduoti tik milijoniniai miestai, bet specialistai žiūrėjo, kad žmonėms nereikėtų į darbą važiuoti ilgiau nei 40 minučių ir kt.). 8-ojo dešimtmečio viduryje Rygoje nebuvo nė 800 tūkst. gyventojų, tačiau didelių pramonės įmonių turintis miestas su Jūrmalos kurortu pašonėje smarkiai plėtėsi, kaip tada buvo sakoma – augo, ir generaliniame miesto plėtros plane šią transporto rūšį numatė išaugai (tikėtasi 950 tūkst. gyventojų 2000 metais). Laikraščiai liaupsino būsimą metropoliteną, panirsiantį po Dauguva, ir tramvajuose kratęsi rygiečiai tam pritarė.
Metropoliteno projektą energingai palaikė 1985-1990 metais Rygos miesto vykdomojo komiteto pirmininku (dabar sakytume, meru) buvęs inžinierius Alfredas Rubiksas (paskesniais metais – Latvijos komunistų partijos vadovas, buvo apkaltintas kėsinimusi įvykdyti valstybės perversmą ir iškalėjo 6 metus, 2009-2014 metais – Europos parlamento narys). Jo galva, projektą sužlugdė komunistų valdžią užsimoję nuversti Liaudies fronto veikėjai. Girdi, rygiečiai plūdo į mitingus su šūkiu „Metro – ne!“ patikėję, kad metropoliteno statyba sudarkys istorinį centrą, pritrauks į miestą dar daugiau svetimtaučių ir kad iš viso projektas yra netinkamas; eilės laukė kiti miestui reikalingi objektai – nacionalinė biblioteka, koncertų rūmai, tiltas, valymo stotis. Gali būti, tuo metu ne tik Rubiksas, bet ir daugelis nė neįtarė SSRS esant kiaurai prasiskolinusią ir teisūs tie, kurie sako, jog šis ir kiti projektai tebuvo tuščias garsas. Kad ir kaip buvo, SSRS žlugimas viską palaidojo. Tiesa, liko Latvijos architektų sukurti metropoliteno stočių eskizai, jų internetinės kopijos tebeliudija iš tikrųjų buvus didelius užmojus.
Pavyzdys Rygai… Vilniaus metropolitenas
Rygos metropoliteno projekto gaivintojas Viesturas Veckalnis spėjo pagyventi Lisabonoje, kur metro veikia jau nuo 1959-ųjų, o trys naujos stotys buvo pastatytos 2012 metais. Todėl ir asmeninė patirtis jam leidžia girti metropoliteną: sumažina transporto spūstis miestų viešojoje erdvėje, neteršia aplinkos ir svarbiausia – nuveža greitai ir patogiai. Anot jauno mokslininko, Rygoje metro linijas derėtų tiesti miesto centre, kurio nesiekia šiaip tirštas geležinkelio tinklas, ir per Dauguvą į gyvenamuosius rajonus kairiajame upės krante. Kaip ir buvo planuojama anais laikais, metro papildytų greitojo geležinkelio tinklą. Žmogus paliktų savo automobilį miesto prieigose ir toliau važiuotų geležinkelio ir metro traukiniais. Keliauti viešuoju transportu pigiau nei asmeniniu automobiliu, o metropolitenu, kaip rodo Helsinkio ir Stokholmo pavyzdžiai, pigiausia.
Rygoje, rašo autorius, nebūtinas šešių vagonų sąstatas, užtektų trijų dalių 30-50 metrų ilgio, 70-90 km/val. greičiu riedančio traukinuko, panašaus į greitąjį žemų grindų tramvajų. Kitaip tai vadinama lengvuoju metro, toks transportas veikia daug kur Europoje (Lione, Milane, Turine), tinkamiausias pavyzdys – Kopenhaga. Jį turi ir daug mažesni nei Rygos miestai, pavyzdžiui, Rene miestelis Prancūzijoje (211 000 gyventojų), Lozanos miestas Šveicarijoje (136 000 gyventojų). Dabar niekam nekyla abejonių, tikina Veckalnis, jog miesto sąlygomis tinkamiausias yra požeminis transportas. Antai metro smarkiai plečiamas Helsinkyje, toje pačioje Kopenhagoje. Statyti metro planuojama Dubline, – rašo latvis, – ir Vilniuje.
Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
Vilnių rygietis pamini dar kartą – kai pripažįsta metro statybą esant brangiai kainuojantį malonumą (…bet pradėjus naudotis tampa pigiu transportu, ką rodo Helsinkio ir Stokholmo miestų patirtis). Štai kiek reikia 1 km metropoliteno nutiesti Europos miestuose, kur tai daroma: Milane – 124 mln. eurų, Miunchene – 148 mln., Amsterdame – 326 milijonai. Kadangi Rygoje yra sudėtingesnės geologinės sąlygos, be to, neturima patirties šioje srityje, 1 km nutiesti kainuotų maždaug 200 mln. eurų. Dabar per metus nutiesiama 1,5-2 km metropoliteno linijos. Taigi Rygai ir visai Latvijai – labai brangu. Ar galima paimti kreditą? Kiek galėtų skirti vyriausybė? Naudingiausia būtų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – toks variantas svarstomas Vilniuje.
Sovietiniais laikais ir Vilnius neketino atsilikti nuo Rygos. Greitojo bėginio transporto svarbą europiečiai užčiuopė ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš keturias dešimtis metų. 1975 metais Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis (vadovavo miestui 1974-1990 metais) parašė į pagrindinį Lietuvos laikraštį, „Tiesą“, straipsnį apie Italijoje įvykusioje konferencijoje, kurioje jis dalyvavo, svarstytas viešojo transporto perspektyvas. Atnaujinti esančius geležinkelius ir tiesti bėgius po žeme – štai išsigelbėjimas nuo miestus užtvindžiusių individualių automobilių. Šią galimybę turėtų detaliai išnagrinėti mūsų projektuotojai. Manyta, iki naujojo tūkstantmečio pradžios Vilniuje gyvens 700 tūkst. žmonių. 1978-aisiais užsibrėžta parengti Vilniaus miesto modelį 50-čia metų į priekį, kuriame turi būti ir greitojo izoliuoto transporto sistema (labiausiai tikėtina – metropolitenas).
Vilniuje sovietiniais laikais nepažengta tiek toli, kaip Rygoje. Mūsų sostinė su Maskvos žinybų palaiminimu pasirinko vadinamąjį greitąjį tramvajų (LRT) ir numatė jo kelio konstrukciją, planą ir trasos išilginį profilį bei tunelinius ruožus projektuoti pagal reikalavimus, keliamus metropolitenui. Ne Vilnius tai išrado. Tolimais 1976 metais Maskvoje išleistoje knygoje „Greitasis tramvajus“ buvo rašoma, jog Volgogrado, Krivoj Rogo ir Jerevano miestų greitojo tramvajaus linijos buvo kuriamos kaip pre-metro sistemos. Kitaip tariant, šių linijų požeminiai ruožai buvo projektuojami su išskaičiavimu po kelių dešimčių metų naudojimo jas pertvarkyti į metropoliteną. Vilniuje buvo atlikti trijų numatomų trasų inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Pilaitės (Sudervės) gyvenamųjų rajonų statybos plane buvo numatyta ir greitojo elektrinio bėginio transporto eismo trasa.
Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Sumanymai liko neįgyvendinti, tačiau nenugrimzdo į užmarštį – būtent metro iš Pilaitės į miesto centrą per Karoliniškes, Žvėryną, Šnipiškes yra pirmoji Vilniaus metropoliteno schemoje, kurią parengė „Vilniaus metro“ sąjūdžio suburti specialistai. Nuo 2003 metų vilniečio inžinieriaus statybininko Juozo Zykaus vedami Vilniaus metropoliteno šalininkai prisibeldė iki aukščiausių instancijų: praėjusį rudenį Lietuvos vyriausybė pritarė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektui ir dabar laukiama, ką dėl naujos viešojo susisiekimo sistemos nuspręs Seimas.
Projekto autoriai siūlo metro Vilniuje tiesti privačių investuotojų kapitaliniais įdėjimais – pagal koncesijos sutartį. Visa tai ir turėjo omenyje latvių mokslininkas, drąsiai parašęs: Statyti metro planuojama Dubline ir Vilniuje.
Dėl Dublino, tai 2015 metų rudenį Airijos vyriausybė pritarė planui nutiesti lengvojo metro liniją sostinėje, kur gyvena kiek daugiau kaip pusė milijono žmonių (su priemiesčiais – 1,8 mln.). Statybos kainą pavyko sumažinti nuo 7 mlrd. eurų iki €2,4 milijardo, dalį linijos suprojektavus paviršiuje. Darbus atlikti pasisiūlė privačių investuotojų konsorciumas, bet prisidės ir vyriausybė – dar vienas privataus ir valstybinio sektorių partnerystės pavyzdys.
Ši statyba – tai 3 500 naujų darbo vietų. Tikimasi, jog prie naujųjų metro stočių gyvenamųjų būstų paklausa padidės mažiausiai perpus… Kopenhagoje dvi naujas metro linijas stato irgi privačių kompanijų konsorciumas. Naujosios metro stotys atvers duris 2018 metais. Dabar Kopenhagos viešojo transporto sistema laikoma vos ne idealia, o pradėjus veikti visiškai automatizuotai žiedinei metro linijai, ji turėtų tapti tobula. Bet tai – atskiro pasakojimo tema.
Didžiosios Britanijos kariai, atvykę į Latviją karinėms pratyboms, buvo įvelti į muštynes, kurias nufilmavo televizija. Britų karo policija drauge su Latvijos atstoais dabar tiria, ar tai tik nebuvo specialiai suorganizuota Rusijos provokacija siekiant britų kariškius pavaizduoti kaip chuliganus.
Apie šį incidentą rašo leidinys „The Times“.
Remiantis britų šaltiniais, du britų kariškiai iš specialaus grenadierių pulko buvo užpulti viename iš Rygos kavinių. Šio susidūrimo analizė leidžia manyti, kad muštynės surengtos specialiai. Jos prasidėjo labai panašiai kaip ir Šiaurės Airijoje, kur Airijos respublikonų armija lygiai tokią pat taktiką naudodavo prieš britų kariuomenės atstovus.
Ypač įtartina aplinkybė, kad muštynėms prasidėjus iš karto pasirodė žmonės su filmavimo kameromis. Nufilmavę incidentą jie spruko šalin. Bet grumtynes filmavusius asmenis sekė tie, kurie buvo neabejingi, kuo baigis šis nemalonus įvykis. Būtent jie ir išsiaiškino, kad muštynes nufilmavę žmonės skubiai patraukė į redakciją, kuri garsėja simpatijomis Vladimiro Putino valdomai Rusijai.
Britų kariškiai mano, kad tai „dirbtinai sukurta situacija, kada į vietinės gaujos pinkles pakliūna Didžiosios Britanijos kariškiai ir prasideda žodiniai ginčai bei griebiamasi kumščių“. Taigi viskas konstruota taip, tarsi britai pirmieji ėmė kabinėtis prie vietinių. Tokią versiją leidiniui „The Daily Telegraph“ pateikė neįvardintas britų slaptųjų tarnybų atstovas, atsakingas už karinius reikalus.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija atsisakė duoti paaiškinimus dėl įvykių Latvijos sostinėje. Didžiosios Britanijos karinių pajėgų atstovai taip pat nepanoro komentuoti. Jų paaiškinimas: „Šiuo metu vyksta tyrimas“.
Jau tradicija tapusią šventę – Baltų vienybės dieną – kartu su artimiausiais kaimynais latviais šiemet švęsime rugsėjo 24 dieną Liepojoje.
Liepojos promenadoje vyksiančiame šventės atidaryme dalyvius sveikins Lietuvos ir Latvijos parlamentų pirmininkės, Liepojos miesto meras. Šventinę muzikinę akimirką, akompanuojant Palangos pučiamųjų orkestrui, svečiams dovanos Lietuvos ir Latvijos diplomatai kartu su Liepojos choru „Intis“.
Renginyje taip pat dalyvaus Lietuvos ir Latvijos Tarpparlamentinių ryšių grupių nariai, abiejų šalių ambasadoriai, Kultūros ministerijų ir kitų valstybės institucijų, pasienio savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, abiejų šalių visuomenės.
Baltų vienybės dienai pažymėti šiemet Liepojoje numatyta plati kultūrinė programa, kurios metu koncertuos abiejų šalių folkloro kolektyvai, vyks tradicinė amatų, tautodailės bei kulinarinio paveldo mugė, veiks šiuolaikinės tapybos darbų ir fotografijos parodos, vyks dokumentinio filmo „Vėjų žemė“ ir animacinio filmo „Aukso žirgas“ peržiūros. Šventės dalyviai taip pat galės pasiklausyti Baltų skaitinių ir dalyvauti literatūrinėje diskusijoje ir kituose renginiuose.
Baltų vienybės dienos vakaro programa prasidės 17 val. Liepojos koncertų „Didžiojo gintaro“ salėje, kur vyks abiejų šalių kariškių – Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Latvijos karinių pajėgų – bigbendų koncertas.
Renginio organizatoriai – abiejų šalių Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės atstovybės Rygoje ir Vilniuje, Liepojos savivaldybė, Latvijos aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerija.
Baltų vienybės dienos bendras minėjimas dalyvaujant abiejų šalių aukštiems pareigūnams yra viena iš bendrų iniciatyvų, įgyvendinamų pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo ataskaitos rekomendacijas. Ankstesniais metais Baltų vienybės dienos minėjimai buvo surengti Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje.
Lietuviai ir latviai – vieninteliai senųjų baltų palikuonys. Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas sėkmingai plėtojamas per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Lietuvius ir latvius sieja etninio giminingumo jausmas, bendros kultūrinių tradicijų šaknys, XX amžiaus istorinė patirtis, regioninė, Europos Sąjungos ir NATO partnerystė.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui.
Prezidentė su ambasadoriumi aptarė Lietuvos ir Latvijos dvišalius santykius, bendradarbiavimą tarptautinėse organizacijose, ekonominius ryšius, regiono saugumo situaciją.
Prezidentė įteikia skiriamuosius raštus Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pasak šalies vadovės, Latvija yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. 2015 m. Latvija buvo antroje vietoje pagal eksportuojamas prekes, o pagal prekių importą – ketvirtoje.
Latvijoje šiuo metu veikia net 2282 lietuviško kapitalo įmonės.
Prezidentė taip pat pabrėžė kultūrinės ir lituanistinės veiklos Latvijoje svarbą. Pasak Lietuvos vadovės, reikia ir toliau tęsti Baltų vienybės dienų organizavimo tradiciją. Šiais metais Baltų vienybės diena vyks rugsėjo 22 d. Liepojoje.
Artūras Žurauskas turi Socialinių mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1993 m. pradėjo darbą Užsienio reikalų ministerijoje.
Ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Kinijoje pareigas, buvo ambasadoriumi Graikijoje, Azerbaidžane. Ambasadorius moka anglų, rusų ir lenkų kalbas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Pirmuosius šešis 2015 metų mėnesius šalies – Europos sąjungos pirmininkės pareigas eis Latvija. 28-ių Europos Sąjungos narių, paeiliui užimančių pirmininkės postą, kas pusės metų rotaciją galima laikyti ritualu, turinčiu pabrėžti Europos šalių vienybę ir lygybę. Tačiau be simbolinės reikšmės, šioje rotacijoje esama ir politinės prasmės – ir Latvija šį pusmetį ketina tai patvirtinti. Šiaip ar taip, šioje šalyje taip mano daug kas.
Tarp pagrindinių įvykių bei uždavinių, kurie teks Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungoje laikotarpiui, – „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas Rygoje, ES šalių veiksmų koordinavimas Rusijos atžvilgiu ir Europos Sąjungos ryšių stiprinimas su Vidurio Azijos valstybėmis.
Portale slaptai.lt paskelbtas videofilmas „Ar pavyko atrasti Latviją?“ Videosiužetas – apie neseniai Vilniaus Rotušės aikštėje šurmuliavusį renginį „Atrask Latviją“. Jei suteiksite tribūną, pasidalinsiu keliomis mintimis, juolab kad „Atrask Latviją“ mačiau savo akimis.
Pirmiausia norėčiau pagirti, jog slaptai.lt elgiasi valstybiškai, nepamiršdamas latviškų aktualijų. Filmuokime ne vien egzotiškas, intriguojančias „Azijos dienas“. Daug dėmesio skirkime ir latviams – artimiausiems, brangiausiems savo kaimynams.
Su buvusiu Latvijos ministru pirmininku ir kandidatu į svarbų Europos komisaro postą Valdžiu Dombrovskiu kalbėjome netoli tos vietos, kur vyko ir pirmasis mano pokalbis su šiuo jaunu, bet iškiliu Latvijos ir Europos politiku. Tik pirmasis interviu vyko krizės įkarštyje, kai toks jaunas premjeras, kuriam buvo patikėta išvesti Latviją iš krizės, atrodė kaip stebuklas.
Šįkart kalbėjomės jo partijos būstinėje, o kaip stebuklas atrodo tai, kiek šis politikas sugebėjo nuveikti krizės laikotarpiu. Jo partija, nepaisant skausmingų reformų, sugebėjo triuškinamai nugalėti Europos Parlamento (EP) rinkimuose. Apie tai, kaip ir apie Europos Sąjungos (ES) ateitį bei Ukrainoje susidariusią situaciją, ir buvo šis pokalbis.
Leonidas Mlečinas – žinomas demokratinių pažiūrų Rusijos rašytojas, žurnalistas, filmų kūrėjas. Didžiausią jo knygų dalį sudaro blaivaus vertinimo politinės biografijos ir apybraižos: nuo Lenino ir Stalino iki dabartinių Rusijos vadų.
Knygoje „Stalinas. Rusijos haliucinacija“ („Stalin. Navaždenije Rossii“) apžvelgiama plati istorinė epocha, taip pat ir 1940 metų liūdnai pamokantys įvykiai Baltijos šalyse, pusei amžiaus ištrynę jas iš pasaulio žemėlapio.
Autorius L.Mlečinas šiek tiek plačiau restauruoja Latvijos tų metų istorinį vaizdą. Šiuos L. Mlečino knygos puslapius pateikiame Slaptai.lt skaitytojams.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo Latvija patraukli turistams?
Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.
Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.
Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.
O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.
O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?
Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.
Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.
Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.
Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.
Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.
Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.
Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.
Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.
Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?
Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.
Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.
Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.
Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.
Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.
Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.
Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį 1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.
Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.
Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?
Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.
Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.
Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.
O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?
Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).
Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl … sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.
Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.
Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.
Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?
Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.
Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.
Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“ Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.
Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.
Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.
Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM ėmėsi šiuo reikalu.
Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?
Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.
Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi” – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?
Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.
Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.
Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.
Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?
Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.
Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?
Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.
Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.
O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.
Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.
Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistringas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Tad šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau ir išsamiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Lenkams tikriausiai labai nepatinka, kad lietuviai ieško rimtesnių kontaktų su latviais? Oficialiai Lenkija tokios nuostatos, be abejo, nerodo. Savo tikruosius ketinimus slepia. Tačiau užkulisinių žaidimų pagalba greičiausiai kurpia ypatingai gudrias intrigas…
Galima taip tvirtinti. Tokia nuomonė – galima. Bet pirmiausiai aš noriu pagirti lenkus už tai, kaip jie atkaklia plečia lenkų kalbos ir kultūros arealą. Lenkai turėtų tapti mums puikiu pavyzdžiu, kaip dera ginti ir stiprinti savąją kalbą.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Pateiksiu tik vieną, ne itin į akis krentantį atvejį. Lenkų institutas Vilniuje skiria vienkartines stipendijas kiekvienam VDU studentui, kuris renkasi lenkų kalbą kaip discipliną. Kiekvienam studentui. Stipendija – 150 litų dydžio.
Ši politika byloja, kad lenkai rodo ypatingą dėmesį tiems, kurie tik pareiškia norą mokytis jų gimtosios kalbos.
Tokį lenkišką įžvalgumą mums derėtų perimti bendraujant su latviais. Jei lietuvis studentas mokosi latvių kalbos – jam irgi skirkime stipendiją. Jei latvis mokosi lietuvių kalbos – toks studentas taip pat tegul bus vertas finansinės paramos. Nejaugi Latvija ir Lietuva nepajėgios surasti tokių nedidelių pinigų, kokius suranda Lenkija? Nejaugi abi šalys žymiai skurdesnės už Lenkiją?
Dar privalau pastebėti, kad Lenkijos ambasada labai aktyvi čia, Lietuvoje. Ji aktyvi ir Kaune. Būtent Lenkijos ambasados pastangomis Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Adomo Mickevičiaus lenkų studentų klubas.
O štai dabartinė Latvijos ambasada Lietuvoje negali pasigirti tokiu aktyvumu kaip lenkų diplomatai. Kodėl Lietuvoje lenkų ambasadoriai darbštesni nei latvių dabartiniai ambasadoriai, – nežinau.
Beje, atsakydamas į klausimą, ar Lenkijai paranki Lietuvos ir Latvijos bičiulystė, raginu į šį reiškinį pažvelgti lenkų akimis. Akivaizdu, kad Varšuvai nepriimtina rimtesnė Lietuvos – Latvijos draugystė, nes būtent Lenkija nori mus priglausti po savo lenkišku sparnu.
O dabar privalau atskleisti itin nemalonų dalyką. Pastebiu, matau, kaip į prolenkiškąjį vajų įtraukiama ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Pavyzdžiui, VDU dėstoma Lietuvos tapsmo disciplina. Šį dalyką mūsų studentai gali pasirinkti kaip vieną iš privalomųjų. Tą discipliną kuruoja mūsų Istorijos katedra. Sykį pasidomėjau, kas gi tų paskaitų metu dėstoma. Ogi vienas docentas, jau liūdnai pagarsėjęs dėl lietuviams nepalankių paskaitų Baltarusijoje, tvirtina, esą 19-ame amžiuje Lietuvoje nebūta grožinės literatūros. Nors tose pačiose VDU auditorijose dėstoma 19-ojo amžiaus lietuvių literatūros disciplina. Daliai tų pačių studentų.
Be kita ko, tas pats docentas teigia, kad anuometinė valdžia protegavo lietuvių valstiečius lenkų sąskaita. Galiu tik retoriškai nusistebėti: kaip protegavo – Kražių skerdynėmis, spaudos draudimu, lietuviškų mokyklų uždarymu, draudimu viešai kalbėti lietuviškai? To docento paskaita užbaigiama itin originaliai. Esą per pastaruosius du dešimtmečius Estija ir Latvija nutolo nuo Lietuvos, užleisdamos vietą Lenkijai. Ir Lietuva, tik pamanyk, tampa jau nebe Baltijos šalimi, o Rytų ir Vidurio Europos kraštu. Net ne valstybe, o kraštu.
Tokie atvejai – pavieniai, ar jau galima manyti, kad jie tampa masiški? Ar daug tokių dėstytojų turi mūsų universitetai ir aukštosios mokyklos?
Laimė, kol kas tokie atvejai, man regis, pavieniai. Daugumos dėstytojų pažiūros tikrai ne tokios kaip liūdnai pagarsėjusio docento. Bet kartas nuo karto yla iš maišo išlenda.
„Facebook“o erdvėje susidūriau su Istorijos katedros doktorantu, kuris mane nei iš šio, nei iš to apšaukė neonaciu. Esą visiems žinoma, kad aš esu neonacis. Buvau šokiruotas, sulaukęs tokio įvertinimo. Teko tarpusavio santykius aiškintis Katedros vedėjos ir prodekano akivaizdoje. Nei jis, nei aš savo pozicijų nepakeitėme. Aš jį apkaltinau vartojant bolševikinę leksiką. Tada jis perspėjo, kad atsiminčiau, jog abu vaikščiojame tais pačiais koridoriais. Tokie jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą. Bent jau man pasirodė, jog grasinimo elementų vis tik esama. Taip ir išsiskyrėme, neradę sutarimo.
Beje, aš nuoširdžiai bandžiau suprasti, kodėl jis mane laiko neonaciu. Pasirodo, jis įsitikinęs, kad visi, kas priklauso Tautininkų sąjungai, yra fašistuojantys. Tautininkai esą tarpukario metais kolaboravo su Kremliumi, buvo Kremliaus finansiškai remiami. Vadinasi, jo akimis žvelgiant, šiandieniniai tautininkai tęsia tą pačią politiką. Esą jie siekia, kad į Lietuvą ateitų Vladimiro Putino valdžia.
Nesiginčiju, tarpukario Lietuvoje buvo tautininkų, kuriuos rėmė Rusija, nes ji buvo suinteresuota Lenkijos sukeltu konfliktu dėl Vilniaus. Bet ar tai leidžia manyti, jog visi, kurie puoselėja tautiškas vertybes ir papročius, dabar yra Kremliaus šalininkai?
Ar esama pavojaus, kad prolenkiška kryptis stiprės?
Sunku pasakyti. Nežinau. Bet VDU turi prolenkiška kryptimi pagarsėjusių dėstytojų ir padalinių vadovų. Pasidomėkit, kokių politinių pažiūrų žmonės vadovauja Politinių mokslų ir diplomatijos fakultetui, Politologijos katedrai. Orientacija Lenkijos pusėn gal ir nėra labai stipri, bet nėra ir silpna.
Kodėl reikalingos Dieveniškių stovyklos? Kodėl tokio pobūdžio stovyklų turėtų būti daugiau?
Pirmiausia papasakosiu apie juodąsias informacines technologijas. Esu liudininkas to garsiojo skandalo, esą stovyklos organizatoriai neva viešai pagrasino ūkišku muilu plausią burnas tiems, kurie Dieveniškėse kalbės rusiškai ir lenkiškai. Dalyvavau stovyklos atidaryme ir girdėjau instruktažą. Buvo pasakyta, kad stovyklos tikslas – populiarinti latvių ir lietuvių kalbas. Todėl stovyklos metu būtina stengtis kalbėti vien lietuviškai arba latviškai.
Stovyklos taisyklės taip pat bylojo, jog negalima vartoti alkoholio, rūkyti bei keiktis. Sparnuotasis posakis apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ buvo taikomas būtent keikūnams, o ne tiems, kurie nesilaikys susitarimo kalbėti tik latviškai ir lietuviškai.
Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje šis perspėjimas buvo perteiktas iškraipytai. Esą vaizdingojo posakio apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ autoriai šiuos žodžius skyrę tiems, kurie kalbėsią rusiškai ir lenkiškai. Šią „antį“ tą pačią stovyklos atidarymo dieną paleido Delfi.lt. Apmaudu, bet dezinformaciją kaip tikrą informaciją priėmė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus tarnybos. Suklaidintas premjeras paskubėjo pasmerkti tokius neva Dieveniškių stovyklos organizatorių ketinimus, o Rusijos žiniasklaida šį pasmerkimą netruko išplėtoti dar savaip: „Lietuvos premjeras pasipiktino lietuvių nacionalistų ketinimu ūkišku muilu plauti burnas lenkams ir rusams“.
O Dievieniškių stovyklos turėjo ir turi didelį pasisekimą. Pabendrauti su stovyklaujančiais lietuviais ir latviais noriai atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir lenkai, ir baltarusiai. Jokių kivirčų, nesusipratimų. Stovykloje puikiai visi sutardavo. Dar daugiau – vietiniai lenkų ir baltarusių vaikai labai domėdavosi Dieveniškių stovykla. Jiems ši stovykla patiko. Jie norėtų daugiau tokių stovyklų.
Tačiau apie Dieveniškių stovyklą buvo paskleista ypač daug iš piršto laužtų gandų, prasimanymų…
Tautiškumo kritikai vartoja tą pačią leksiką ir laikosi tų pačių nuostatų, kurių, prisimenu, laikėsi sovietinė bolševikinė valdžia. Tautiškumo puoselėtojams bandoma prikergti tas pačias etiketes, kurias sovietmečiu bandė klijuoti sovietiniai politrukai. Kuo gi buvo kaltinami lietuvybę puoselėjantys žmonės? Jie buvo traktuojami kaip prakeikti nacionalistai, fašistai, „nesuprantantys internacionalizmo būtinybės“.
O dabar prisiminkime, kas gi iškovojo Lietuvai nepriklausomybę 1990-aisiais? Kosmopolitai, liberalai, sovietiniai politrukai? Nepriklausomybės idėją puoselėjo kitokių nusiteikimų žmonės. Šito negalima pamiršti.
Ano meto sovietiniai politrukai mums trukdė ateiti į Kovo 11-ąją, o dabartiniai kosmopolitai ir liberalai trukdo stiprinti lietuviškumą. Tokia tendencija mane ir neramina. Šias bėdas labai taikliai aprašė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė knygoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“.
Portalui Slaptai.lt rūpi išgirsti Jūsų nuomonę, kaip derėtų vertinti Imanto Meliano publikacijas? Ko jis siekia?
Jį labai gerai suprantu. Žmogus rengė savąjį tautinių bendrijų įstatymo projektą. To projekto nepavyko įgyvendinti. Dabar šį darbą iš jo perėmė dar radikalesnis Edvardas Trusevičius. I.Melianui apmaudu, kad bandoma įgyvendinti ne jo, o kito žmogaus projektą. Nors didelio skirtumo tarp I.Meliano ir E.Trusevičiaus variantų nėra. I.Melianą ir E.Trusevičių vienija bendras tikslas: sudaryti sąlygas Lietuvos lenkams dar labiau izoliuotis nuo Lietuvos. Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi reikalavimai – turėti lenkiškus gatvių, įstaigų užrašus, suteikti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą ir t.t.
Apie tai daug rašiau, nekartosiu, kas jau buvo išguldyta viešai. Bet ši jų politika – tai valstybės skaldymas iš vidaus. Toks būtų trumpas apibendrinimas.
Jei, neduok Dieve, bus priimtas I.Meliano ar E.Trusevičiaus tautinių bendrijų įstatymo projektas, mes netiesiogiai išduosime Latviją?
Būtent – šitaip nuolaidžiaudami mes nusispjauname į savo brolius latvius. Latviai labai sunerimę dėl Lietuvos neprincipingos laikysenos Lietuvos lenkų atžvilgiu. Kol kas oficialioji Ryga savo nerimo garsiai nereiškia. Nenori kištis į Lietuvos vidaus reikalus.
Bet jei I.Meliano – E.Trusevičiaus proteguojamas įstatymas, plačiai atveriantis vartus dvikalbystei, įsigalės Lietuvoje, mes išduosime ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Palaiminę šių vyrukų brukte brukamus antilietuviškus potvarkius, išprovokuosime Latvijos rusakalbius radikaliai siekti tokios pat tvarkos Latvijoje. Vaizdžiai tariant, pakenksime visam regionui, nes tokios pat lietuviškos tvarkos gali paprašyti ir Latvijos, ir Estijos rusakalbiai. Ir rusakalbiai būtinai prašys. Ne tik prašys, bet ir reikalaus.
Beje, šitokio posūkio Kremlius kaip tik ir siekia. Kremliaus tikslai akivaizdūs – ilgainiui sukurti rusakalbes Baltijos valstybes nuo Kaliningrado iki pat Talino.
Baltų kalbos silpsta ir dėl migracijos, ir dėl menko gimstamumo, o slavų rezervas – milžiniškas. Ilgainiui jie sieks įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą visose trijose Baltijos valstybėse. Rusų kalba de facto jau yra antroji valstybinė kalba tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Rusai puikiai išsiverčia Estijoje ir Latvijoje nemokėdami nei latviškai, nei estiškai. Jiems užtenka rusų kalbos.
Rusai, kaip bebūtų skaudu, pagrįstai svarsto, kam jiems mokytis estų, latvių ir lietuvių kalbų, jei visose trijose valstybėse visur įmanoma susišnekėti vien rusiškai. Jie kelia gudrius klausimus: ar ateiviai britai mokėsi Australijos aborigenų kalbos? Jie taip pat klausia, ar britai, prancūzai, ispanai, portugalai, atvykę į Ameriką, mokėsi vietinių indėnų kalbų? Žodžiu, slavai save laiko aukštesnės kultūros nešėjais ir yra įsitikinę, jog mes privalome taikytis prie jų gyvenimo taisyklių.
Štai kodėl pavojingas įstatymas, kurį parengė arba E.Trusevičius, arba I.Melianas. Skirtumų tarp abiejų variantų – mažai. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Galėčiau dar priminti viešą paslaptį – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai noriau bendrauja ne su Latvijos lenkais, bet su Latvijos rusais. Kas jungia Lietuvos lenkus su Latvijos rusais apeinant Latvijos lenkus, kurie yra lojalūs Latvijos valstybei? Vienija bendri tikslai ir tų tikslų siekimo metodai bei argumentai.
Ko galėtume pasimokyti iš latvių ginant gimtąją kalbą?
Mane žavi latvių principingumas. Imkime pavyzdį iš latvių, kaip galima savo interesus ginti remiantis kad ir įstatymų baze. Po rusakalbių surengto referendumo 2012 m. vasarį, kurio įkvėpėjai akivaizdžiai troško rusų kalbą įteisinti kaip antrąją valstybinę kalbą, latviai suskubo stiprinti savo įstatyminę bazę. Pavyzdžiui, latviai parengė ir neseniai apsvarstė Konstitucijos išplėstą preambulę, užkertančią kelią bet kokioms dvikalbystėms. Tuo tarpu Lietuva kažkodėl nestiprina įstatymų, ginančių lietuvybę.
Lietuviai ir latviai turėtų laikytis išvien: užkabinai lietuvį – vadinasi, įžeidei ir latvį, įžeidei latvį – vadinasi, įskaudinai lietuvį. Kartu, drauge su latviais, mes jau galime tapti kietu riešutu mus asimiliuoti siekiančios jėgoms.
Latviai nuoširdžiau, draugiškiau švenčia net savo Nepriklausomybės dieną?
Nepriklausomybės dienos Latvijoje švenčiamos tikrai įspūdingiau, nuoširdžiau nei Lietuvoje. Paskutinioji Latvijos nepriklausomybės šventė Rygoje buvo ypač didinga. Tądien Rygoje būta išties didingo renginio ir didingo reginio. Taigi iš latvių galime pasimokyti, net kaip privalu švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo -11-ąją – nuoširdžiai, visiems susibūrus į vieną kumštį, neskirstant savęs nei į valdžios elitą, nei į prastuomenę. Latvijos gimimo diena prisimenama ne valdžios tribūnose, o sostinės gatvėse ir aikštėse, drąsiai skanduojant šūkį „Aš esu latvis”. Mums gi koją kaišioti bando neokomjaunuoliai, isteriškai sapaliojantys apie kažkokį lietuvišką nacionalizmą ar fašizmą.
Atvirai kalbant, Latvijos politinis, ekonominis, kultūrinis elitas sąmoningesnis nei mūsiškis. Mūsų elitas verkšlena, esą dabartinė Lietuva susikūrė atmetusi savuosius intelektualus ir inteligentus. Tik pamanyk – dabartinę Lietuvą sukūrė valstiečiai! Bet ar tai – rimtas trūkumas? Estai ir latviai seniai nebeturėjo savosios diduomenės – jų kunigaikščiai buvo išnaikinti dar 13-14 amžiuje. Bet ar tai reiškia, kad valstiečių sukurta dabartinė Latvija ir Estija – neperspektyvios, stovinčios ant silpnų pamatų?
Priklausomybė tik vienam – valstiečių – luomui latvius ir estus konsolidavo labiau nei lietuvius, kurios aristokratija buvo šizofreniškai susidvejinusi. Na ir kas, kad mes turėjome bajorus, kurių didelė dalis po 19-ojo amžiaus lūžio lenkiškumo pusėn nebesusigaudė, kas esą – lietuviai ar lenkai. 20-ojo amžiaus pradžioje, kai visur aplink kūrėsi nacionalinės valstybės, šie retrogradai stengėsi gaivinti 16 a. zombį – Abiejų Tautų Respubliką, kurios gyvavimas, beje, baigėsi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu. Lenkiškos konstitucijos, įteisinusios lenkų tautos hegemoniją ir luominę santvarką, Prancūzijos revoliucijos tuo metu jau išmestą į istorijos šiukšlyną.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Tad nieko neturėtų stebinti, kad svarbiausias šio pokalbio tikslas – išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
O kad trukdytojų esama ir kad trukdytojai – ne iš kelmo spirti, – taip pat akivaizdu. Prof. Alvydo Butkaus tvirtinimu, rimta Lietuvos – Latvijos bičiulyste labiausiai nesuinteresuota Rusija ir Lenkija. Todėl kai kurie bendri Lietuvos – Latvijos projektai greičiausiai ir stringa tiek Vyriausybėse, tiek ministerijose, tiek televizijose.
Beje, šiandien skelbiame tik 1-ąją interviu dalį. Kitas dalis paskelbsime šiek tiek vėliau. Neskaidyti šio pokalbio tiesiog negalime. Pokalbis – ilgokas.
Bet trumpesnis ir negalėjo išeiti. Šį sykį portalui Slaptai.lt rūpėjo kuo konkrečiau išsiaiškinti priežastis, lemiančias silpnoką Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus rūpimus klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Todėl šio interviu ir neįmanoma įsprausti į keletą puslapių.
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar labai suklysiu tvirtindamas, jog Lietuvos – Latvijos draugystė nėra labai tvirta? Aršiai nesipykstame, rimtų nesusipratimų išvengiame, bet vis tiek bendraujame ne taip nuoširdžiai, kaip bičiuliautis turėtų tikri broliai?
Be abejo, baltų tautų draugystė privalėtų būti karštesnė. Dešimt metų bandome pramušti sieną, trukdančią lietuviškosiose televizijose girdėti latvių kalbą, o Latvijos TV – lietuvių. Ir nė iš vietos. Jei vis dėlto pavyktų įgyvendinti televizinius mainus, galėtume džiaugtis dviguba nauda.
Pirma, latvių kalbos arealas išsiplėstų į Lietuvą, o lietuvių kalba – Latvijon. Sustiprėtų abiejų šalių valstybinių kalbų pozicijos, ir skeptikai, nenorintys mokytis lietuvių kalbos, nebegalėtų priekaištauti, esą valstybinė lietuvių kalba reikalinga tik… iki stoties. Latvijos rusakalbiai taip pat nebeturėtų pagrindo ironizuoti, esą latviškai susišnekėti įmanoma tik mažytėje teritorijoje – Latvijoje. Suprask, latvių kalba – neperspektyvi.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Tad jei lietuviškos ir latviškos televizijos imtų keistis filmais, informacinėmis laidomis, diskusijomis, jei lietuviškose televizijose atsirastų laidų, kurių dalyviai kalba latviškai, o jų žodžiai į lietuvių kalbą verčiami subtitrais, ir atvirkščiai, baltų kalbų arealas ženkliai išsplėstų ir vienas kitą akivaizdžiai sustiprintų.
Antra, laimėjimas būtų toks – galų gale turėtume bendrą informacinę erdvę, kurios iki šiol nėra. Sukurti Lietuvą ir Latviją vienijančią bendrą informacinę erdvę siekė Lietuvos URM vadovai, šito troško net Latvijos ir Lietuvos prezidentai Valdis Zatleris ir Valdas Adamkus. Bet visos pastangos baigdavosi dideliu šnipštu. Abiejų šalių URM 2011 m. parengė pranešimą apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas. Pranešimą abiejų šalių vyriausybės patvirtino 2012 m. Tą pranešimą iš Lietuvos pusės parengė ambasadorius Neris Germanas. Iš Latvijos pusės – dr. Albertas Sarkanis, buvęs pirmasis Latvijos ambasadorius Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Pranešimas yra puikus. Jame numatytos konkrečios gairės, kur reikėtų bendradarbiauti, ką reikėtų tobulinti, pradedant ekonomika ir baigiant žiniasklaida, švietimu ar turizmu.
Deja, pranešime nubrėžti uždaviniai taip ir lieka neįgyvendinti. Bent jau aš nieko nežinau, kokie konkretūs darbai atlikti iš prieš keletą metų užsibrėžtų tikslų.
O užduočių, kurias būtina kuo greičiau realizuoti, – apstu. Mums būtina ne vien bendra informacinė erdvė. Mes apie Latviją, deja, sužinome tik iš rusakalbių leidinių. Tiesiogiai apie Latviją išgirstame ištikus rimtai tragedijai. Omenyje turiu kad ir „Maximos” parduotuvės griūtį Rygoje. Tokia liūdina tendencija. Lietuviai ir latviai ima vieni kitais domėtis tik nelaimei ištikus. Kas gali būti blogiau už tokius santykius?
Prieš aštuonerius metus su kalbininke, Latvijos ir Helsinkio universitetų profesore, baltiste Laimute Baluode paskelbėme straipsnį apie lietuviškų – latviškų televizijų mainų būtinybę. Tas straipsnis pavadintas simboliškai: matome vieni kitus tik tada, kai šaudo. Žodžiu, privalu sulaukti kruvinos nelaimės, kad lietuviai ir latviai susidomėtų vieni kitais.
Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš latvių?
Artimiau turėtų dirbti Lietuvos ir Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos, nes Latvija sukaupusi kur kas didesnę patirtį, kaip titulinei tautai dera bendrauti su tautinėmis bendrijomis. Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, Latvijos tautinių mažumų švietimo padėtis yra geresnė nei Lietuvoje, nors patys latviai Latvijoje sudaro tik apie 60 proc. šalies gyventojų (Lietuvoje lietuviai – 84 proc.). Ten nelatviškų mokyklų programose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine latvių kalba. Nuslūgus dirbtinai kurstytam rusakalbių nepasitenkinimui, dabar niekas tokia padėtimi nesipiktina. Beje, Latvijos lenkai tokią nuostatą palankiai priėmė iš karto. Tokios taisyklės jiems padeda puikiai išmokti latvių kalbos ir deramai integruotis į Latvijos bendruomenę.
Lietuvos lenkai į lietuvių kalbą žvelgia atsainiau?
Lietuva tokiomis normomis pasidžiaugti negali. Lietuva gyvena pagal naująjį įstatymą, dėl kurio itin pyksta lenkų radikalai. Lietuvos lenkams lietuvių kalba dėstoma kaip dalykas, ir dar įdiegta norma Lietuvos istoriją dėstyti lietuvių kalba bei lietuvių kalba dėstyti visuomenės mokslus. Taigi Latvijoje tautinių bendrijų atstovai mokyklose net 60 proc. disciplinų mokosi latvių kalba, o Lietuvoje lenkakabiams lietuviškai dėstomos tik trys disciplinos. Skirtumas tarp latviško ir lietuviško varianto – milžiniškas. Akivaizdu, kad tautinės bendrijos Lietuvoje turi žymiai mažiau galimybių deramai išmokti lietuvių kalbos. Beje, istorija dėstoma lietuvių kalba lenkiškose Lietuvos mokyklose toli gražu ne visa – tik toji dalis, kuri susijusi su Lietuva.
Be to, Lietuvos lenkas Ričardas Maceikianecas yra atkreipęs dėmesį, kad Lietuvos lenkų mokyklose dėstomas būtent toks literatūros kursas, kuris niekaip nesusijęs su Lietuva. Kodėl? Kažkam naudinga Lietuvos lenkus kultūriškai izoliuoti nuo Lietuvos.
Žodžiu, lietuviška padėtis – tragiška. Dar neaišku, kokių skaudžių pasekmių tai gali turėti ateityje. Todėl ir sakau, kad privalome perimti kai kuriuos pavyzdžius iš latvių. Latviai labiau konsoliduoti. Latviai principingesni. Latvijos švietimo programos, skirtos tautinėms bendrijoms, yra orientuotos į Latvijos valstybės istoriją, literatūrą ir šios šalies aktualijas.
Norėčiau oponuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos aktyvistams, kurie sako, kad Latvijos lenkų situacija kitokia nei Lietuvos lenkų. Agresyviausi LLRA atstovai tvirtina, esą lenkai Latvijoje gyvena neseniai ir yra išsibarstę po visą šalį, t.y. gyvena ne taip kompaktiškai, kaip Lietuvos lenkai. Tai netiesa. Latvijos lenkai irgi gyvena kompaktiškai, pavyzdžiui, pietryčių Latvijoje Daugpilio ir Kraslavos rajonuose. Ir Latvijos rusai ten gyvena kompaktiškai. Bet Latvijos lenkai nesistengia ten kurti kokio nors savo etninio rezervato, vadovaudamiesi istorija, kad tas kraštas 1629-1772 m. turėjęs net pavadinimą Inflanty Polskie.
Beje, Latvijos rusai Latvijoje turi gilesnes šaknis nei lenkai. Latvijoje rusų židiniai kūrėsi dar 13-ame ir 14-ame amžiuose. O lenkų Latvijoje ėmė rastis tik po 16-ojo amžiaus. Svarbu pabrėžti, kad po Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo (1569), kai Lietuvos nuo 1561 m. administruotas latvių ir estų žemes gavo teisę administruoti ir Lenkija, o ypač po karo su su švedais (1600-1629) polonizacija Latgaloje, pavadintoje Lenkų Infliantais, tapo kryptinga ir stipri.
Latgaloje sulenkėjo net vietinė vokiška dvarininkija. Ką jau kalbėti apie latvių valstiečius. Kodėl Latgaloje polonizacija buvo sėkminga? Sėkmės garantija – specialios ekonominės priemonės. Tapti lenkais dvarininkams buvo ekonomiškai ir politiškai naudingiau nei likti vokiečiais. O valstiečių lenkinimu Latgaloje sėkmingai „rūpinosi“ katalikų bažnyčia, kaip ir Lietuvoje. Beje, dėl ilgo buvimo po lenkiška kultūros ir valdžios pastoge Latgala ekonomiškai ir kultūriškai labai atsiliko nuo kitų etnografinių Latvijos kraštų, kurie lenkų valdžios nepatyrė; tas atsilikimas nebaigęs išnykti iki šiol.
Gal lietuviškų – latviškų televizijų mainai stringa dėl to, kad bijoma sulaukti mažai žiūrovų?
Pirmiausiai pabandykime, ir tada galėsime spręsti, koks iš tiesų susidomėjimas. Kad lietuviams bus įdomu žinoti, kas dedasi Latvijoje, o latviai mielai seks, kas dedasi Lietuvoje, – neabejoju. Mūsų kabelinėse TV esama ukrainietiškos televizijos. Kodėl pasirinkta ukrainietiška? Nežinau. Bet viena ukrainietiška TV egzistuoja. Kiek ji sulaukia nuolatinių žiūrovų, – taip pat neturiu duomenų. Sutinku, kad Ukraina – svarbi valstybė. Dėl to net neverta ginčytis. Bet Lietuvai ne ką mažiau svarbu matyti bent vieną ir Latvijos TV, įskaitant ir valstybinę. Lietuvai mūsų kaimynė Latvija taip pat turėtų tapti svarbia valstybe.
Kadaise turėjome idėją kurti bendras informacines programas. Siekėme, kad kartą per savaitę pasirodytų Lietuvos ir Latvijos įvykių apžvalgos. Mainai tokiomis laidomis būtų perspektyvūs. Latvijoje šiuo metu gyvena apie 30 tūkst. lietuvių. Kaip jiems sekasi gyventi Latvijoje? Ar ši tema gali būti neįdomi? O Lietuvos – Latvijos pasienio aktualijos? O latviškųjų salų Lietuvoje aktualijos? Daug latvių gyvena Šventojoje. Tarpukario metais Šventoji buvo latvių žvejų kaimas. Akmenės rajone esama latviškos Alkiškių bendruomenės, Pakruojo rajone – latviška Žeimelio bendruomenė.
Žodžiu, būtų ką rodyti. Tik reikia pabandyti. Bet nebandoma. Mūsų Vyriausybė rengia bendradarbiavimo perspektyvas, bet nenumato tam lėšų. Jokių lėšų. Mano minėtąjį pranešimą pasirašė ambasadorius N.Germanas. Dabar jis – Lietuvos URM viceministras. Kodėl negalėtų pajudinti savo parašu prieš keletą metų palaiminto projekto?
Pernai maždaug tuo pačiu metu surengtas „Lietuvos ir Latvijos forumo“ asociacijos 5-asis suvažiavimas. Suvažiavimas dirbo Lietuvos Seimo rūmuose. Suvažiavimo rezoliucijos – puikios. Sakykim, nepasikliaujama vien deklaratyviais Baltijos Asamblėjos posėdžiais. Bet kokia nauda ir iš to suvažiavimo? Konkrečios naudos – jokios. Nei iš to suvažiavimo, nei iš BA rezoliucijų.
Jei nepavyksta sukurti bendrų televizinių projektų, gal čia galėtų padėti internetas?
Ambasadorius Albertas Sarkanis siūlė net internetines diskusijas. Juk Lietuvos – Latvijos informaciniai tiltai interneto pagalba galėtų tapti reguliarūs, nuolatiniai. Dabar gi informaciją apie Latviją lietuviai gauna iš rusiškų kanalų, kurie – tendencingi, kuriems trūksta objektyvumo, geranoriškumo.
Rusijos nesmerkiu. Rusija elgiasi rusiškai. Jai rūpi jos interesai. Ji puoselėja politiką, kuri jai naudinga. Ji negali puoselėti politikos, kuri būtų naudinga baltų tautoms. Rusija stengiasi mus sukiršinti su latviais. Kiršina pateikdama neva įtikinamų antilatviškų, antihumaniškų pavyzdžių. Rusiškos televizijos rodo latvių legionierių eitynes Rygoje kovo 16-ąją. Tas eitynes pateikia kaip vokiško SS propagandą. O ir Latvijos rusakalbiai stengiasi trukdyti tokioms eitynėms. Pernai tos eitynės buvo įtemptos. Įtemptos dėl antilatviško fono. Eitynių priešininkai gausiai susirinko, buvo agresyvūs, pikti, puikiai techniškai ginkluoti. Per garsiakalbius paleido trankią savąją muziką ir įžūliai trukdė eitynių dalyviams.
Bandau prisiminti, o kada paskutinį sykį mačiau bent vieną latvišką meninį filmą? Neprisimenu.
Čekai ir gruzinai kadaise mums buvo dovanoję savo serialų. Mūsų TV rodė tuos filmus originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Kas trukdo mums kartu su latviais imtis panašių mainų? Skaudu, pikta, liūdna. Jei per dešimt metų kartą ir parodome vieną latvių filmą, sakykim, „Rygos sargai”, pasakojantį, kaip 1919 metais latviai nuo bermontininkų apgynė savo sostinę, tai parodome ne itin vykusiai. Užuot paleidę filmą originalo kalba ir tuo pačiu sudarę lietuviams galimybę išgirsti, kokia graži, melodinga, artima latvių kalba, mes ją užgožėme pažodiniu vertimu. Būtų užtekę lietuviškų subtitrų, bet mes persistengėme. Rusiškai įgarsintus filmus rodome su subtitrais, o latviškų filmų įgarsinimą uždengiame garsiniu lietuvišku vertimu.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
