Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje dalyje supažindinau skaitytoją su mano senelės Vainės Oranskaitės Šakalienės gimine, susijusia su Ukraina, papasakojau apie vieno iš Vainių Oranskių lobio suradimo Laskovo kaime prie Voluinės Vladimiro 1609 metais istoriją. Dabar siūlau paskaityti kitą, šiek tiek ankstesnę, istoriją gretimame Oranų kaime.

O TEMPORA, O MORES

Trys Oranskiai yra paminėti 1594 m. Voluinės Vladimiro pilies teismo byloje. Jų nuosavybėje buvo Oranų kaimas, esantis netoli Laskovo kaimo.

SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.

1594 metų liepos mėnuo, 22 diena

Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų (kaimo), tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau.

Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir prašė mane Suchodolų šventikas vaznio apžiūrai ir paliudijimui jo, nekalto kalinio mano. Jam aš paskyriau Vladimiro pavieto vaznį, kilmingąjį poną Mykolą Gnoenskį, kuris su šiuo reikalu susipažinęs iki šios Viešpaties dienos, aukščiau paminėtos datos, užrašą į pilies teismo knygas išsakė šiais žodžiais: Jūsų malonybei teisėjui prisakius ir turėdamas prie savęs kilmingus, žmones gerus, poną Mikalojų Židkovičių ir poną Joną Bykovskį, mačiau pats šventiką Suchodolų, tėvą Naumą čia Vladimiro pilyje grandinėse šalia lavono sėdintį, kuris priešais mane, vaznį, ir kilminguosius, aukščiau paminėtus, papasakojo: štai dieną vakarykštę, mėnesio liepos dvidešimt pirmą man apžiūrint savo arimus ir jau besirengiant namo eiti, nieko nenujaučiant, ten pat mane ponai Oranskiai įprašė, kad kažkokiam pašautajam, kuris jau merdėjo, maldą atsisveikinimo ištarčiau.

Ir kai tuomet pats laisva valia jų prašymu priėjau, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties mane pasigavo, primušė, snukį išdaužė ir atvedę į Oranus prie to pašautojo lavono, kuris jau buvo negyvas, prikaustę ir iki pilies atlydėję į kalėjimą atidavė. Kaip atlaisvindamas tą užmuštąjį aš, vaznys, su kilmingaisiais aukščiau paminėtais, pats girdėjau iš paties pono Jono Oranskio, kuris taip kalbėjo: kadangi šventikas pats laisva valia pas mus atėjo, tai mes jį pagavome ir prie to užmuštojo pasodinome.

Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.

1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).

Myliu Ukrainą

Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?

Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas.

Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.

Cituoju ištrauką:

1577, LIEPOS 11

Aš Bazilijus Zagorovskis … , Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius …

Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas.

Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gal tėvas Naumas neatidavė testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?

Minėtame testamente yra viena įdomi detalė. Karaliaus maršalas B. Zogorovskis, totorių nelaisvėje rūpindamasis savo sūnų ateitimi, rašo:

O kai Dievas gailestingas suteiks jiems…išsamių  žinių…, tuomet jos malonybė ponia dėdienė mano turi [surasti] bakalaurą ištikimą, kuris juos lotyniško rašto gerai išmokyti galėtų, ir, juos subūrusi, namuose mano liepti mokyti. O kai jau gerus to mokslo pradmenis turės, privalo jos malonybė… į Vilnių jėzuitams, nes ten giria gerą vaikų išlavinimą,… į mokslus juos atiduoti, kurių, į namus neatvažiuodami ir juose nebūdami, septynerius metus, o ir daugiau, jeigu Dievas duos, atkakliai ir rūpestingai siektų.

Sėdėjo maršalas B. Zagorovskis totorių kalėjime ir galvojo apie Vilnių…

Minėtas testamentas (esu jį visą išsivertęs) ukrainiečių vertinamas kaip XVI a. literatūros šedevras, palyginamas su Vladimiro Monomacho  „Pamokymais“.

Na, kaip, po visko, ką perskaitėte, ar galiu aš nebūti ir Ukrainos patriotu?

2020.01.30; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Ne vien dėl Visuotinės žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos.

Mano senelės Elenos Vainės Oranskaitės Šakalienės (palaidota Marijampolės kapinėse šalia savo vyro Antano Šakalio, Vlado Šakalio, žinomo pasipriešinimo sovietiniams okupantams  dalyvio https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=3, senelio) protėvių gyvenimas tampriai susijęs su Ukraina LDK ir vėlesniais laikais.

Vainiai Oranskiai visada buvo aršūs Maskvos priešininkai, karų su Rusija dalyviai. Paminėsiu žymesnius iš dar neskelbtos su šaltinių citavimu knygos. Jos parašymą stimuliavo ir tik ką a.a. profesoriaus Edvardo Gudavičiaus veikalai.

Trys broliai Vainiai Oranskiai (herbas Kosciecza) Vilniuje vykdė įvairius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavedimus.

Vienas iš jų 1540 metais buvo Žygimanto Senojo pasiuntinys pas Krymo chaną Sahib Girejų. 1537 m. Sahib Girejus po ilgų derybų sutiko atnaujinti sąjungą su LDK, nukreiptą prieš Maskvą. Chanas paleido nuo 1538 m. užstatu laikytą LDK didįjį pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pabaigoje, po Vainiaus Oranskio kelionės iš Vilniaus į Krymą, sutartis buvo galutinai patvirtinta. Lietuvos Metrikoje ties 1540 m. data užrašytas Žygimanto Senojo laiškas chanui.

Kiti du, Paulius ir Simonas, buvo Žygimanto Augusto pasiuntiniai, gabendavę iš Vilniaus slaptus Didžiojo kunigaikščio įsakymus per karą su Rusija. Lietuvos Metrikoje aprašyta bent 20 jų atliktų žygių, kai kurie – po kelis tūkstančius kilometrų. Per dieną kartais nukeliaudavo apie 125 – 150 km.

Karo su Maskva metu, 1562 m. spalio 19 d. Pauliaus Vainiaus Oranskio sūnus Mykolas iš Vilniaus  vyko su Žygimanto Augusto laiškais į Vasiliškes, Mastus, Skidlius, Radunę, Mstibogovą, Eišiškes, Varėną, Konevą, Dubičius, Zelvą, Valkaviską, Slanimą, Lydą, Bielyčią; Veliuoną, Punią, Anykščius, Žiežmarius, Josvainius, Skirsnemunę, Raseinius, Birštoną, Alytų, Simną ir Nemunaitį, o  1563 m. rugsėjo 17 d. –  į Gardino, Bielsko, Drogičino, Ašmenos pavietus.

1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Čia iš Žygimanto Augusto jis buvo gavęs nuosavybėn žemių.

Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimo į Lenkiją tragediją, Liublino unijos akto pasirašymo išvakarėse.

Štai kaip įvykius Voluinėje aprašo tik ką a.a. prof. Edvardas Gudavičius savo knygoje “Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų”.

“Kovo 26 d. Lenkijos Seimas pritarė Žygimanto Augusto projektui Voluinei prijungti. Buvo pateiktas ir Seimo priimtas „Palenkės ir Voluinės sugrąžinimo“ aktas”. Kovo 28 d. valdovas pasirašė Palenkės ir Voluinės prijungimo privilegijas. Karaliaus universalai reikalavo iš tų Palenkės ir Voluinės senatorių ir atstovų, kurie dar neįsijungė į Lenkijos Seimą ir Senatą, tai padaryti ir prisiekti Lenkijos karūnai. Abi vaivadijos pakluso ne iš karto, ypač jų diduomenė. Žinoma, priešintis buvo galima tik pasyviai. Voluinės vaivada Bazilijus Ostrogiškis priesaiką atidėjo teisindamasis liga. Kai kas protestavo, kad raštai antspauduoti ne Lietuvos antspaudais. Lietuvai neturint jėgų šiems veiksmams pasipriešinti, visa tai buvo, žinoma, beviltiška…. Balandžio 4 d. Lenkijos Seimo atstovai pareikalavo iš neprisiekusiųjų atimti urėdus. Žygimantas Augustas, ieškodamas asmeninių kompromisų, atleido tiems, kurie teisinosi vien liga…. Su gudiškąja Voluine buvo dar sunkiau – daug kas neatvyko prisiekti numatytą gegužės 14 d. Teko pratęsti terminą iki gegužės 23-26 d. Pagaliau buvo priversti prisiekti vyskupas Vežbickis, Voluinės vaivada Čartoriskis…Pamatęs priešinimosi beviltiškumą, iš savo dvarų Voluinėje prisiekė Eustachijus Valavičius. Birželio 1 d. priesaiką už savo …Voluinės dvarus atliko Mikalojus Radvila Rudasis ir kunigaikštis Romanas Sanguška… Per porą mėnesių Lietuvos valdovas atėmė iš bejėgės savo valdomos šalies pusę jos teritorijos.“Voluinės Vladimiro pavieto dvarininkų, kurie 1569 m. prisiekė Lenkijai, sąrašuose užrašyti: Tichna, Vladimiro pavieto vaznys , ir jo brolis Jukna Oranskiai.”

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad rotmistras Mykolas Vainius Oranskis dalyvavo Stepono Batoro ekspedicijose į Maskvos valstybę (1579 – 1582 m.), kurių pagrindinis rezultatas – Polocko atsiėmimas ir taikos sutarties su Maskva pasirašymas.

Pinsko ir Turovo unitų vyskupas Pachomijus Vainius Oranskis (1599–1655 m.) karjerą pradėjo Vilniuje, o mokslus baigė Romoje, prieš mirtį karaliaus buvo paskirtas Kijevo ir visos Rusios unitų metropolitu.

Stanislovas Vainius Oranskis (1730–1786 m.) buvo vienas antirusiškos Baro konfederacijos sukūrimo aktyvių dalyvių, dalyvavo mūšiuose su Kotrynos II kariuomene Podolėje, taip pat Baro gynyboje. Jo parašas ant 1768 m. vasario 29 d. akto, skelbiančio karaliaus Stanislovo Poniatovskio nušalinimą nuo sosto ir karą su Rusija, yra septintas iš eilės.

Vlado Šakalio ir mano prosenelis, Elenos Vainės Oranskaitės tėvas, Mikalojus netiesiogiai dalyvavo 1863 m. sukilime. Carinės valdžios sudarytuose nepilnuose sukilėlių sąrašuose paminėta apie 20 grafo Pliaterio sukilėlių iš Sebežo ir jo apylinkių. Vienas iš keturių brolių Vainių Oranskių su keliais draugais buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliams simpatizavęs brolis Mikalojus, tuo metu buvęs Sebežo teisėjas, surengė jų pabėgimą. Vėliau bėgliai buvo sugauti ir nuteisti aštuoneriems metams katorgos darbų, o iš M. Vainiaus Oranskio buvo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Vainių Oranskių gyvenimuose būta visokių istorijų. Štai pora iš jų dar neskelbtoje mūsų knygoje.

Rotmistras Mykolas Vainius Oranskis, 1609 metais turėjęs nuosavybėje Laskovo kaimą prie Voluinės Vladimiro, patyrė nuostabią, bet nelinksmą jam istoriją, turėjusią atgarsį ir šiais laikais.

Tais metais jo valstietis Kirilas Božko prie Laskovo kaimo Voluinėje surado brangų lobį. Bajoras laikė save teisėtu radinio, kurį pats įvertino 1000 auksinių, t. y. daugiau negu buvo vertas pats Laskovo kaimas su visa kuo, savininku. Tačiau nepaisant įstatymo raidės, pripažinusios žemės šeimininką radinio savininku, bajoras taip ir neatgavo šio lobio. Jis nukeliavo „per rankas“. Iš valstiečio brangenybės pakliuvo prekeiviui žydui Chaskeliui iš Voluinės Vladimiro, o tas, išsigandęs teismo, perdavė jas karaliaus pilies valdininkui – burggrafui Andriui Misevskiui.

Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mykolo Vainiaus Oranskio teismo byloje prieš A. Misevskį, apkaltinus jį turto pasisavinimu, pastarasis teismui reikalaujant pateikė brangenybių sąrašą ir aprašą. Jame buvo ir kažkokių labai stambių auksinių monetų: „keturi auksiniai auksinai, panašūs į portugalus, su auselėmis; du auksinai, žymiai mažesni, taip pat su ąselėmis; vienas auksinis auksinas, panašus į Šv. Jono galvą su ąsele“. Be jų, valstietis Božko surado lauke „sidabrinę taurelę, du daiktus, panašius į vėžį, nuklotus granato akmenimis; keturias paauksuotas sagtis ir keturis paauksuotus sidabrinius kryželius“.

Byla “Mykolas Vainius Oranskis prieš A. Misevskį baigėsi tik 1626 metais. Jis lobio neatgavo, nes A. Misevskis pateikė teismui visagalio vaivadijos valdytojo kunigaikščio Jonušo Ostrogiškio raštelį, kuriame buvo parašyta, kad brangenybes gavo ir … paaukojo Viešpačiui Dievui, t. y. Bažnyčiai. O Bažnyčia – šventas reikalas.

Ir štai 1898 metų vasarą Uspenskio soboro – pagrindinės Kijevo Pečioros vienuolyno šventovės – galerijoje vyko remontas. Netikėtai vienoje sienoje buvo aptikta tuštuma – slėptuvė. Iš jos ant sukrėstų darbininkų pasipylė… auksas ir sidabras. Taip buvo aptiktas milžiniškas senovinių monetų lobis, kažkada užmūrytas cerkvėje.

Vertybių apskaita parodė, kad lobis svėrė 18 pūdų, t. y. apie 300 kilogramų. Komisija suskaičiavo 6184 auksines ir 9895 sidabrines monetas. Tarp jų buvo gana retai pasitaikančių Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632), Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648 – 1668) donatyvų ir portugalų. Be to, čia buvo įžymių Lietuvos didikų – kunigaikščių Radvilų – šeimyninių žetonų, taip pat unikalus kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (1526-1608) nukaldintas medalis.

Viena iš didžiausių monetų ryškiai skyrėsi iš kitų. Ji turėjo privirintą gofruotą ąselę, apačioje papuoštą perliukų kekele. Tai buvo ne šiaip sau moneta, o tikras senovės Romos medalionas, svėręs 42 gramus.

Tokių radinių nebuvo matęs ne tik Kijevas, bet ir visa Rusijos imperija. Jo vertė daug kartų viršijo ne tik lobyje buvusių retų viduramžių monetų, bet ir unikalių XVI-XVII a. šeimyninių medalių ir žetonų vertę.

Medaliono averse buvo atspaustas imperatoriaus biustas profiliu. Ratu atspaustas lotyniškas užrašas išvertus bylojo: „Viešpats mūsų Konstantinas Augustas“. Monarcho paradinės karinės aprangos atributai – insignijos buvo: brangakmeniais papuošta diadema, šarvai ir karinis apsiaustas, ant peties sutvirtintas brangia sege – fibula su brangiaisiais akmenimis.

Medaliono reverse buvo pavaizduotas šešių žirgų kinkinio kovos vežimas. Jame – du žmonės, o užrašas – legenda bylojo: „Viešpačiai mūsų Konstancijus ir Konstantinas Augustai“.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo būdu pasaulio numizmatiką papildė dar vienas unikalus Romos medalionas, iš tų, kuriuos vadina „multiplais“, – ypač stambių monetų, kurių matmenys ženkliai viršija įprastinius nominalus.

A.Misevskio, sudariusio du 18 brangių daiktų, perduotų jam į „sekvestrą“, t. y. į vyriausybės depozitą, sąrašus, dėka XIX a. pabaigoje ir XX a. mokslininkai sugebėjo iš esmės išsiaiškinti tų daiktų  išvaizdą.

Dokumente vienas iš „auksinų“ palyginamas su Šv. Jono galva, tad buvo galima manyti, kad tai kažkokio Romos imperatoriaus medalionas. Juk „galvutėmis“ viduramžių ukrainiečių valstiečiai vadino gausius romėniškų monetų radinius. Imperatorių veidų atvaizdai kažkodėl priminė jiems nukirstą Jono Krikštytojo galvą, dubenyje atneštą Erodui į puotų salę.

Tuo būdu teisminė Laskovo auksinių Romos medalionų ir kitų brangenybių lobio suradimo bylos analizė leido datuoti brangenybes IV – V a. Tai buvo pirmasis tokios rūšies lobis, aptiktas Europoje.

Aptikto Kijeve lobio dalį neabejotinai sudarė ir Laskovo lobis.

(Bus daugiau)

2020.01.29; 07:00

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Eidamas 82-uosius trečiadienį mirė grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys Antanas Rimantas Šakalys.

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse. Bet svarbiausia, kad dailininkas kūrė vien Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis. Jam svarbiausia istorinė tautos atmintis. Iš visų autoriaus darbų sklinda didelis pasididžiavimas savo tauta.

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Dailininką A.R.Šakalį ypač išgarsino unikalūs suvenyriniai vokai. Vokas dalininkui nėra vien dėklas, kuriame keliauja laiškas. Jei voką sumaniai papuoštume piešiniais arba nuotraukomis, jis daug papasakotų apie šalį.

Vokus nedidelėmis serijomis A.R.Šakalys pradėjo kurti nuo 1979-ųjų. Jis vokuose net pavaizdavęs, kaip turėtų atrodyti Laisvės paminklas Lukiškių aikštėje…

Mūsų portale yra paskelbtas dviejų dalių videointerviu, pavadintas, kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui (https://slaptai.lt/kaip-dailininkas-antanas-rimantas-sakalys-priesinasi-kosmopolitizmui-1/; https://slaptai.lt/kaip-dailininkas-antanas-rimantas-sakalys-priesinasi-kosmopolitizmui-3/)

Dailininko Antano Rimanto Šakalio vokas

Taip pat publikuotas puikus pašnekesys, kuo paminklas skiriasi nuo kanalizacijos vamzdžio (https://slaptai.lt/dailininkas-antanas-sakalys-kuo-paminklas-skiriasi-nuo-kanalizacijos-vamzdzio/)

Šie videopokalbiai – puiki proga prisiminti Anapilin iškeliavusį didžiavyrį, tikrą lietuvį.

Slaptai.lt redakcija

2019.11.01; 05:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Manau suprasite kodėl, nepatingėję perskaityti sutrumpintą ištrauką iš mano knygos apie Vladą Šakalį:

https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/

„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pirmą kartą į Tėvynę [iš Los Angeles] Vladas sugrįžo 1993 m. žiemą. Vladas nutarė tapti kandidato Stasio Lozoraičio patikėtiniu. Nuėjome į S. Lozoraičio rinkimų štabą, įsikūrusį Užsienio reikalų ministerijos pirmame aukšte… Gavome Stasio Lozoraičio patikėtinių pažymėjimus ir nukreipimą stebėti rinkimus rinkimų apylinkėje Molėtų rajone.

Rinkimų patalpa buvo įrengta, regis, buvusio kolchozo kultūros namuose. Susipažinome su simpatišku vietos gydytoju, neva sąjūdiečiu, kuris taip pat atstovavo Stasiui Lozoraičiui.

Balsavimas vyko labai keistai: nelabai dideliame kambarėlyje buvo pastatyta urna, o šalia jos – balsavimo biuletenių žymėjimo kabina, priešais sėdėjo pilietis ir stebėjo, kad viskas vyktų tvarkingai, kaip mes manėme. Tik atkreipėme dėmesį, kad dauguma ateinančiųjų balsuoti labai nužemintai pažvelgia į jį, o žymėdami biuletenį kabinoje neužtraukia užuolaidos ir nešdami biuletenį į urną pažymėtą pusę tarsi netyčia laiko atgręžę į pilietį.

Stasys Lozoraitis

Pasiklausinėjome, kas jis per vienas. Sužinojome, kad tai buvęs kolchozo, o tuo metu jau žemės ūkio bendrovės, pirmininkas, nuo kurio valios priklausė daugumos kaimo žmonių gerovė. Pareikalavome, kad pilietis pasitrauktų iš balsavimo kambario. Prireikė šiek tiek patriukšmauti, pasikviesti ir kitus stebėtojus, kad pilietis paliktų kambarį.

Tačiau net ir jam pasitraukus iš „stebėtojo“ pozicijų nuotaika išliko slogi. Kai rinkimai baigėsi ir buvo suskaičiuoti balsai, kiek jų atiteko Algirdui Brazauskui, kiek Stasiui Lozoraičiui, tapo aišku, kad Stasys Lozoraitis šioje kaimo apylinkėje triuškinamai pralaimėjo.

Įdomu, kad mums, stebėtojų komandai iš Vilniaus, surašius ir pasirašius rinkimų taisyklių pažeidimų protokolą, simpatiškasis gydytojas jį pasirašyti atsisakė. Užsiminė, kad rinkimai baigėsi, o jam reikės su tais pačiais žmonėmis gyventi (na, ir su kolūkio pirmininku).

Sugrįžome į Vilnių sušalę ir prislėgti.“

Žinoma, šiais laikais tokiam nupasakotam įžūlumui apygardų „šeimininkai“, gal būt, jau nesiryžta. Bet jie turi kitus nelegalius poveikio apygardos rinkėjams būdus, kuriuos išaiškinti nėra taip paprasta.

Jei būtų tik proporcinė rinkimų sistema, balsavimas tik už partijas, šansas tokiam „prastumiamam“ kandidatui jau vien patekti aukštu numeriu į partijos sąrašą būtų problematiškas. Beliktų apygardos „šeimininkams“ agituoti tik už jiems palankias, garantuotai į Seimą patenkančias partijas, kurių prioritetai ir interesai, kaip gali paaiškėti po rinkimų, visai ne jų apygardoje.

Rinkimų apylinkė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo būdu būtų išvengta to, apie ką neseniai sakė Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „Taigi akivaizdu, kad praktikoje vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai tampa rinkimų sistemos įkaitais, susidurdami su priešprieša tarp konstitucinės parlamentaro priedermės atstovauti visai Tautai ir būtinybės ginti teritorinių bendruomenių ar apygardos rinkėjų interesus. Kitaip tariant, kone pusė Seimo narių susiduria su rizika pažeisti priesaiką, kai, pavyzdžiui, tvirtinant biudžetą teikia siūlymus ar yra prašomi tarpininkauti dėl finansavimo jų apygardoje esantiems objektams skyrimo ar padidinimo“.

Balsavimuose vienmandatėse apygardose kuriame nors regione su Vilniumi prie Baltarusijos sienos slypi dar vienas, separatizmo, kurį mikliai gali organizuoti Kremlius, kaip tai buvo Kryme, Abchazijoje ir kitur, pavojus.

Tai ypač aktualu, stebint pastarojo meto Rusijos ir Baltarusijos santykius. NATO, aišku, Lietuvos Nepriklausomybę apgins, bet su nedidelio regiono ir miesto netektimi gali ir susitaikyti.

Matome NATO žaidimus su savo nare Turkija, kurie nežinia kaip baigsis.

2019.10.13; 07:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18