Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Vokietija šiais metais gerokai padidino savo gynybos išlaidas, informuoja naujienų agentūra dpa.

Federalinė vyriausybė Berlyne šią savaitę pranešė NATO, kad ji siekia 47,32 mlrd. eurų (beveik 52,9 mlrd. JAV dolerių) išlaidų vertės, agentūrai dpa pranešė šaltiniai. Tai yra 5 mlrd. eurų padidėjimas, palyginti su 2018 metais. Jis sudaro 1,35 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Išlaidų padidinimas būtų didžiausias nuo Šaltojo karo pabaigos. Jis vyksta Vašingtono kritikos akivaizdoje.

Remiantis dpa informacija, Vokietijos gynybos išlaidos kitąmet turėtų augti iki 49,67 mlrd. eurų, arba 1,38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Praėjusių metų gynybos išlaidos sudarė 1,23 proc. BVP.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas kritikavo Berlyną už nepasiektą tikslą NATO narėms, kuris reiškia, kad gynybai jos turi išleisti 2 proc. BVP. Tai atitinka 2014 metais minėtų narių prisiimtą pažadą per dešimtmetį pasiekti šį tikslą.

NATO viršūnių susitikime Briuselyje praėjusių metų vasarą D. Trumpas pagrasino trauktis iš Aljanso, jeigu visos sąjungininkės neskirs gynybai 2 proc. savo BVP.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen derybose su savo kolega JAV Patricku Shanahanu praėjusį mėnesį pažadėjo, kad Vokietija padidins savo gynybos išlaidas.

Pasak jos, Vokietija išties gali ir sugebės tai padaryti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.17; 04:30

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Penktadienį vykusiose derybose dėl Rusijos ir JAV pasirašytos Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) išsaugojimo aukšto rango NATO ir Rusijos pareigūnai pažangos nepadarė.

„Šiandien susitikime nebuvo pasiekta jokios tikros pažangos, nes Rusija neišreiškė jokio noro keisti savo poziciją“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Vakarų šalys tvirtina, kad Rusijos naujausios kartos vidutinio nuotolio raketos pažeidžia Šaltojo karo laikų INF sutarties sąlygas ir kelia pavojų Europos miestams. 

JAV įspėjo, kad vasario 2 d. pradės šešis mėnesius truksiantį pasitraukimo iš sutarties procesą, nebent Rusija sunaikins raketų sistemą 9M729. Tačiau Maskva neigia, kad raketa pažeidžia sutartį, ir tvirtina, kad jos skrydžio nuotolis yra trumpesnis nei pagal sutartį draudžiamų raketų. 

Penktadienį Briuselyje vykusiame susitikime dalyvavo aukšto rango Rusijos pareigūnai, tarp kurių užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas, bet J. Stoltenbergas sakė, kad jie nesuteikė jokio pagrindo. 

Trumpą laikotarpį iki vasario 2 d. ir po šios dienos eisiančius šešis mėnesius J. Stoltenbergas apibūdino kaip „galimybę“ Rusijai sugrįžti prie sutarties laikymosi. 

INF sutartis draudžia raketas, kurių skrydžio nuotolis yra didesnis nei 500 km. Sutartį 1987 metais pasirašė tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Rusija teigia, kad 9M729 raketa nepažeidžia sutarties, nes maksimalus raketos skrydžio nuotolis yra 480 km.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.26; 04:00

D. Trumpas ir E. Macronas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas penktadienį griežtai sukritikavo Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono raginimą sukurti Europos karines pajėgas gynybai nuo užsienio jėgų, įskaitant JAV. D. Trumpas, kuris šeštadienį dalyvaus Pirmojo pasaulinio karo minėjime Paryžiuje, E. Macrono teiginius pavadino įžeidžiančiais.

„Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasiūlė Europai sukurti savo kariuomenę, kuri apgintų ją nuo JAV, Kinijos ir Rusijos. Tai didelis įžeidimas, gal Europa iš pradžių turėtų sumokėti savo dalį į NATO, kurią itin subsidijuoja JAV?“, – D. Trumpas rašė tviteryje.

D. Trumpas, kuris su žmona Melania Prancūzijoje lankosi antrą kartą nuo tada, kai tapo JAV prezidentu, taip sureagavo į antradienį paskelbtą E. Macrono interviu, kuriame šis ragino sukurti bendras Europos karines pajėgas.

Neseniai JAV prezidentui paskelbus apie galimą pasitraukimą iš Šaltojo karo laikų branduolinio susitarimo, E. Macronas, uolus artimesnės Europos integracijos šalininkas, paskelbė, kad bendra ES kariuomenė reikalinga tam, kad Europa nebūtų priklausoma nuo JAV galybės.

„Mes turime apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir net Jungtinių Valstijų“, – Prancūzijos prezidentas sakė radijui Europe 1.

D. Macronas siekia įkurti nuo NATO nepriklausomas devynių Europos valstybių greitojo reagavimo pajėgas. Šis darinys galėtų greitai surengti bendrą karinę operaciją, evakuoti civilius iš karo zonos arba teikti pagalbą stichinės nelaimės metu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 16:30

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?

Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?

Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.

Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.

Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.

Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.

Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.

Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.

Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.

Mantas Adomėnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.

Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.

Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…

hermanas_simmas
Hermanas Simmas

Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:

„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.

Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.

2018.07.20; 10:45

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.

Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės  akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.

Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.

Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.

Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.

Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.

Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.

Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius  Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.

Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė. 

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.

Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.

Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.

Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.

JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.

JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.

2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.

Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.

2018.04.30; 11:55

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30

Didžioji Britanija ir NATO sąjungininkės privalo saugoti povandeninius kabelius nuo potencialios Rusijos karinio jūrų laivyno atakos, esą galinčios turėti katastrofiškų padarinių.

Toks išpuolis, be kita ko, galėtų sutrikdyti pasaulio finansines operacijas, įspėjo Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos. Jūras ir vandenynus raizgančiais kabeliais vyksta 95 proc. pasaulio komunikacijų ir kasdien keliauja daugiau kaip 10 trln. JAV dolerių, praneša „Reuters“.

„Mūsų gyvenimo būdui kyla nauja grėsmė – tai jūrų dugnus raizgančių kabelių pažeidžiamumas“, – transliuotojas BBC citavo Didžiosios Britanijos gynybos štabo vadą Stuartą Peachą.

S. Peachas teigia, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomas kadaise galingo Sovietų Sąjungos karinio laivyno modernizavimas kelia rimtą grėsmę Vakarų ryšių kanalams.

„Be naujų laivų Rusija toliau tobulina tiek nekonvencinius pajėgumus, tiek informacinio karo metodus“, – sakė S. Peachas.

Rusija, savo ruožtu, Vakarų nerimą dėl atgimusių jos ambicijų atmeta kaip Šaltojo karo laikų isteriją. Tuo metu Kremliaus rėmėjai negaili pagyrų V. Putinui už jo pastangas sugrąžinti šaliai įtaką, kurią ji prarado po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.16; 00:55

Sovietų Sąjunga, anot slaptų dokumentų, buvo davusi nurodymą Mėnulyje susprogdinti atominę bombą. Sovietų vadovybė viename posėdyje 1958 metais nusprendė parengti atitinkamus planus, agentūrai dpa Maskvoje sakė istorikas Matijas Ulas (Matthias Uhl).

Matijas Ulas, dirbantis Vokiečių istorijos institute Maskvoje, dokumentus prieš kurį laiką rado Rusijos valstybės archyve ir dabar paskelbė. Prieš tai apie tai pranešė vokiečių stotis MDR.

Pasak istoriko, vadovybės planuose buvo numatyta raketą apginkluoti bomba, kurios sprogstamoji galia panaši į Hirošimos bombą. Bombos susprogdinimas turėjo pademonstruoti sovietų galią Šaltajame kare.

Tačiau sovietų mokslininkai perspėjo, kad bomba gali sprogti paleidžiant raketą ir tai turėtų nenuspėjamų padarinių. Todėl ketinimų po kelių mėnesių buvo atsisakyta.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.11; 02:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo. 

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).

„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.

Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.

Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?

O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…

Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.

Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.

Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…

Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu… 

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)

Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.

Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.

Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.

Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.05; 05:00

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ketina pasirašyti teisės aktą, numatantį naujas sankcijas Rusijai, penktadienį pranešė Baltieji rūmai.

Kiek anksčiau, atsakydama į JAV Kongreso Atstovų Rūmų sprendimą dėl sankcijų, Maskva liepė Jungtinėms Valstijoms sumažinti savo diplomatų Rusijoje skaičių ir pranešė perimsianti du JAV pareigūnų naudojamus pastatus, skelbia „Reuters“.

Kaip pranešta, ketvirtadienį JAV Senatas didžiąja balsų dauguma priėmė įstatymo projektą, sugriežtinantį sankcijas Rusijai. Dėl to D. Trampas buvo priverstas rinktis arba griežtą poziciją Maskvos atžvilgiu ir iš esmės pamiršti savo išreikštą norą švelninti santykius su Rusija, arba vetuoti įstatymo projektą, vykstant tyrimui dėl galimų jo rinkimų štabo ryšių su Rusija.

Pasirašęs įstatymo projektą, D. Trampas nebegalės vienašališkai, be Kongreso pritarimo, sušvelninti ar kitaip pakeisti sankcijų Rusijai.

Penktadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos pristatytas „keršto“ planas priminė Šaltojo karo laikus. Jei Maskva išties imsis žadamų veiksmų, iš JAV ambasados turės pasitraukti šimtai darbuotojų – kur kas daugiau, nei kai praėjusių metų gruodį buvusio prezidento Barako Obamos (Barack Obama) administracija nurodė iš Vašingtono išvykti 35-iems rusų diplomatams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.30; 05:48

Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.

Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.

Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.

Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.

Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.

Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.

Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.

O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).

Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.

Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).

Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.

Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.

NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.

Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.

Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.

Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.

Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.

Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).

Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.

Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.

Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.

Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.

2017.07.25; 08:00

Jakubas Ivaniukas / Le Monde

Labai įdomi situacija: antirusiškai nusiteikęs Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius vis tik turi rimtų ryšių su Kremliaus atstovais.

Šią versiją pateikia leidinys Le Monde (straipsnio autorius – Jakobas Ivaniukas).

Taigi Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius entuziastingai kritikuoja šiandieninę Rusiją, nevengia aštrių ir labai aštrių antirusiškų epitetų, jis priskiriamas patiems radikaliausiems Kremliaus kritikams.

Bet šitaip besielgdamas jis užsitarnavo dviprasmišką reputaciją.

Remiamas Jaroslavo Kačinskio vadovaujamos „Tiesos ir teisingumo“ partijos jis laikosi pozicijos, kad Lenkijos valdžią į Smolenską skraidinęs lėktuvas 2010 metų balandžio 10 dieną patyrė katastrofą dėl Rusijos ir tuometinio Lenkijos premjero Donaldo Tusko (dabar jis – Europos Tarybos pirmininkas) intrigų.

Tačiau į dienos šviesą iškilo keletas faktų, kurie byloja, kad buvęs „Solidarnost“ aktyvistas A.Macerevičius, būdamas antikremliškų nusiteikimų, vis tik draugauja su asmenimis, kurie bičiuliaujasi ir su Kremliumi, ir su Vladimiru Putinu.

Pavyzdžiui, Nacionalinį analitinį tyrimų centrą jis pavertė įstaiga, iš kurios į Gynybos ministeriją nuolat ateina dirbti ekspertų. Beje, kai kurie šio centro analitiniai darbai prieštarauja oficialiam Varšuvos požiūriui į Maskvą.

Štai Kšištofo Gajaus ir Gžegožo Kvasniako raporte apie Rusijos keliamas grėsmes NATO vaizduojamas kaip nepatikimas aljansas, taip pat mėginama pateisinti Rusijos intervenciją į Ukrainą.

Vienas iš epizodų, leidžiančių abejoti ministru, – tai jo elgesys 2006-aisiais metais, kai buvo naikinama Karinė informacinė tarnyba – karinė žvalgyba. Tąsyk jis buvo Gynybos ministro pavaduotojas, atsakingas už žvalgybą. Tuo metu egzistavo politinis susitarimas: ši dar sovietiniais laikais egzistavusi tarnyba Lenkijai atgavus laisvę turėjo būti reformuota.

Tačiau A.Macerevičiaus raportas tapo pretekstu kilti rimtam skandalui. „Raporto publikavimas ženkliai susilpnino mūsų žvalgybos tarnybas. Šio dokumento jokiu būdu nebuvo galima viešai skelbti – jis turėjo likti slaptas, jis turėjo tapti ilgai saugoma karine paslaptimi“. Tai Bogdano Klicho, buvusio gynybos ministro Donaldo Tusko premjeriavimo (2007 – 2011) laikais, požiūris. 

Beje, dar iki raporto paskelbimo A.Macerevičius užsakė jo vertimą į rusų kalbą. Ši užduotis buvo patikėta Irinai Obuchovai, kuri, būdama Rusijos piliete, priėmė Lenkijos pilietybę, bet vis tik nebuvo davusi Lenkijai karinės priesaikos. Tačiau, nedavusi karinės priesaikos, vertėja turėjo leidimą patekti į Karinės žvalgybos tarnybos štabą.

Kas toji Irina Obuchova? Jos biografijoje esama įdomių momentų. 1980 metais ji Maskvoje dirbo sovietinėje turizmo agentūroje „Inturist“, kurią nuo viršaus iki apačios kontroliavo Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB. Ypač KGB buvo budri Šaltojo karo laikais. Šias pastabas pateikė Lenkijos rašytojas Vinsentas Severskij, buvęs Lenkijos žvalgybos papulkininkis.

„Tiesiai kalbant, ši turistinė sovietų kompanija buvo pati tikriausia rusų žvalgybos priedanga. „Inturiste“ dirbę asmenys neturėtų peržengti Lenkijos slaptųjų tarnybų būstinių slenksčio“, – įsitikinęs lenkų rašytojas V.Severskij.

1989-aisiais metais I.Obuchova apsigyveno Lenkijoje ir suartėjo su lenkiška „Solidarnost“. Ji ištekėjo už literatūros kritiko Mareko Zelinskio, kuris priklausė A.Macerevičiaus aplinkai, ir po komunizmo žlugimo padarė puikią diplomatinę karjerą.

2014-aisiais A.Macerevičius teisinosi, kad raportas išverstas į rusų kalbą buvo tik tam, kad būtų labiau prieinamas užsienio mokslininkams ir tyrinėtojams.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija į „Le Monde“ klausimus atkirto: „Kaip mes jau ne sykį tvirtinome, įtarimai, esą A.Macerevičius gali būti susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, – be pagrindo“.

Informacijos šaltinis – Le Monde

2017.07.23; 07:43

Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose

„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.

Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).

Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?

Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.

Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.

Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.

Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?

Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.

Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.

Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.

2017.07.05; 07:06

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) tikino, kad jam garbė pirmą kartą susitikti su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.

JAV vadovas taip pat pridūrė, kad tikisi, jog buvusių Šaltojo karo laikų priešininkių santykiuose įvyks teigiamų pokyčių.

JAV prezidento elgesys G20 viršūnių susitikime byloja, kad D.Trampas nelinkęs būti griežtu Kremliaus kritiku. Pavyzdžiui, Rusijos karas prieš Ukrainą nebuvo pavadintas karu. Rusijos karinius veiksmus jis pavadino tik „destabilizuojančiu veiksniu“. Ir tai – bloga naujiena Baltijos šalims.

2017.07.08; 07:00

EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?

Kremlius tikisi, kad Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas padės sukurti veiksmingą dialogą.

Taigi Kremlius trečiadienį oficialiai pareiškė manąs, kad šią savaitę suplanuotas Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinių Valstijų vadovo Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimas vis tik padės kurti tarp abiejų šalių veiksmingą dialogą. Apie tai nformuoja naujienų agentūra „Reuters“.

Kremliaus manymu, toks dialogas tarp Maskvos ir Vašingtono reikalingas, siekiant veiksmingai likviduoti konfliktus visame pasaulyje.

Penktadienį Hamburge vyksiančio G20 viršūnių susitikimo užkulisiuose numatyto abiejų lyderių susitikimo metu bus diskutuojama, ar abi valstybės pasiruošusios kartu kovoti su tarptautiniu terorizmu Sirijoje. Taip užsienio šalių reporteriams sakė liūdnai pagarsėjęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Anot daug sykių netiesą sakusio Kremliaus atstovo, Rusijos lyderis taip pat pasinaudos pirmuoju akis į akį susitikimu su D. Trampu išsiaiškinti pozicijas konfliktų Sirijoje ir Ukrainoje atžvilgiu.

Itin triukšmingai aptarinėjamas pirmasis abiejų lyderių susitikimas numatytas Jungtinėse Valstijose atliekant rimtą tyrimą dėl D. Trampo kampanijos ryšių su Kremliumi.

2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį itin atšalo Vašingtono ir Maskvos santykiai. Anksčiau skelbta, kad dvišaliai jų santykiai pasiekė didžiausias žemumas nuo pat Šaltojo karo laikų. Rinkimų kampanijos metu JAV prezidentas ne vieną sykį žadėjo mėginti gerinti santykius su Rusija ir nešykštėjo pagyrimų Rusijos lyderiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.06; 05:39

Clark Mindok / Independent 

Independent leidinys

Amerikos žvalgyba teigia, jog Rusija įtaria, esą Vašingtonas nori valdžios pasikeitimo Kremliuje.

„Rusijoje valdininkai susirūpinę, kad JAV stengiasi organizuoti režimo pasikeitimą Kremliuje, kaip apie tai liudija išslaptintas JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos pranešimas, apie kurį sužinojo Associated Press“, – perduoda Didžiosios Britanijos laikraštis Independent.

Pranešime sakoma, kad Rusija vis labiau nerimauja dėl JAV ketinimų jos vyriausybės atžvilgiu ir minimas „gilus bei rimtas nepasitikėjimas JAV bandymais paspartinti demokratiją visame pasaulyje ir tuo, ką ji vertina kaip Amerikos kampaniją, primetančią vienarūšę pasaulinių vertybių sistemą“.

„Kremlius įsitikinęs, kad JAV ruošia dirvą režimo pasikeitimui Rusijoje, – tokią nuomonę dar labiau sustiprino įvykiai Ukrainoje“, – sakoma pranešime.

„Naujas pranešimas primena šaltojo karo laikus, kai žvalgybos tarnybos publikuodavo serijas pranešimų, apibūdinančių dviejų pasaulio supervalstybių varžytuves. Beje, jos liovėsi 1991 metais, žlugus Sovietų Sąjungai“, – pažymi leidinys.

„Oficialus JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos atstovas tvirtina, kad pranešimas, kuris, kaip sakoma, buvo parengtas gerokai prieš prezidento Donaldo Trumpo išrinkimą, nesusijęs su paskutiniais įvykiais pasaulyje.

Tačiau jame aprašomas metodiškai Rusijos ugdomas karinis potencialas, praėjus beveik trims dešimtmečiams po SSSR žlugimo“, – sakoma straipsnyje.

Šaltinis: The Independent

2017.07.03; 06:36

Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.

Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.

Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“

Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.

Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.

Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.

Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.

Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.

Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.

Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.

Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.

Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.

Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.

2017.06.25; 21:05 

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorei Amber Rudd gegužės 29-ąją teko skubiai reaguoti į dabar plačiai aptariamą Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą po NATO bei G-7 viršūnių susitikimų. Tas pareiškimas skambėjo: po Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu ir Didžiosios Britanijos sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) Bendrija nebegali visiškai pasikliauti JAV ir Jungtine  Karalyste (JK).

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rinkimų kampanijos renginyje Bavarijoje su Krikščionių socialinės sąjungos lyderiu Horstu Seehoferiu kanclerė pareiškė tuo įsitkinusi asmeniškai. Ponia A.Rudd „BBC Radio 4“ laidoje „Today“ sakė, kad JK ir po „Brexit“ nori išlaikyti stiprią ir ypatingą partnerystę su ES.

Iš tiesų Vokietijos kanclerė neformulavo drastiškai: „laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigėsi (…) mes, europiečiai, turime imti likimą į savo rankas, žinoma draugaudami su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija, siekdami gerų kaimyniškų santykių kur tik įmanoma, taip pat su Rusija bei kitomis šalimis“.

Pareiškimas Bavarijoje turėjo rinkimų kampanijos prieskonį (parlamento rinkimai vyks rugsėjį), nes A.Merkel krikščionių demokratų sąjungos konkurentai socialdemokratai D.Trumpą yra pavertę savo kampanijos neigiamu personažu, o ir pati kanclerė nelinkusi jam pataikauti. Vis dėlto iki pastarojo meto A.Merkel aštrius kampus mėgino glaistyti, dabar, panašu, viltys dėl JAV prezidento žlugo.

Vokietijos užsienio ministras Sigmaras Gabrielis buvo dar kategoriškesnis, gegužės 30-ąj pareiškęs, jog skatinantis globalią klimato kaitą, dideliais kiekiais  parduodantis ginkluotę konflikto zonose bei vengiantis spręsti religinius konfliktus politinis lyderis vykdo trumparegišką politiką, kuri susilpnino Vakarus. Primintina, kad prezidentas D.Trumpas į Senąjį Žemyną atkako iš Saudo Arabijos, kur sudarė didžiausią Amerikos istorijoje ginklų pardavimo sandorį už 110 milijardų dolerių per ateinantį dešimtmetį.

Ir pasibaigus G-7 susitikimui Sicilijoje šeimininkės Italijos vyriausybės vadovas Paolas Gentilonis jį įvertino dilginančiai blaiviai: “Mūsų derybose su JAV prieštaravimai buvo labai aiškūs”. „The New York Times” (05 29) ryšium su tuo pastebėjo, kad Amerika vis mažiau pasirengusi kištis į užsienio reikalus, JAV dienraštis citavo buvusį Jungtinių Valstijų atstovą NATO Ivą Daalderį, pasak kurio, panašu, baigiasi epocha, kuomet Amerika vaidino dominuojantį, o Europa – „lydintį“ vaidmenį.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europa remiama koncentruotis į savo reikalus, ypač kontekste irgi išraiškingos aplinkybės, kad prezidentas D.Trumpas NATO būstinėje Briuselyje atsisakė viešai palaikyti Aljanso kolektyvinės gynybos doktriną, nors jo patarėja beveik neabejotinai patarė tą padaryti. Vietoj patvirtinimo Baltųjų Rūmų šeimininkui grįžus į Ameriką jo pavaldiniai paskelbė, kad JAV prezidentas sąjungininkėms Europoje pasiuntė aiškų signalą būti labiau savarankiškiems, kai kritikavo jas dėl nepakankamų įnašų į NATO gynybos biudžetą.

Beje, irgi simboliška, jog Briuselyje prezidentas D.Trumpas ne kartą kaltino Vokietiją labai blogu elgesiu dėl šios užsienio prekybos proficito, pasireiškiančio ir tuo, kad kai kurios vokiečių automobilių kompanijos JAV rinkai skirtas mašinas surenka Meksikoje. Taigi interesai skiriasi – kur bepažvelgsi.

I.Daalderis apibendrina: „Atsisakymas palaikyti NATO 5-ąjį straipsnį Aljanso būstinėje, nesiliaujantys kaltinimai Vokietijai ir jos sąjungininkėms prekybos klausimais, bręstantis sprendimas (panašu, jau subrendęs – A.S.) trauktis iš Paryžiaus susitarimo klimato klausimais rodo, kad JAV interesas būti pasaulio lydere dabar mažiausias per pastaruosius 70 metų“.

D.Trumpas pavydėtinai energingai įsitvirtina kaip politikas neprofesionalas, ir tai jau tradicija. Tikra aukštųjų sferų muzika Kremliui dar rinkimų kampanijos metu turėjo skambėti politikos veterano Newto Gingricho D.Trumpo vardu pasakyti žodžiai, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ir neverta dėl priemiesčio rizikuoti branduoliniu karu su Rusija.

Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. JAV prezidentas su stebėtinu atkaklumu kartoja, kad prezidentas Vladimiras Putinas yra Vakarų sąjungininkas kovoje su Islamo terorizmu, todėl reikia su Maskva bendradarbiauti. Iš Kremliaus po kiekvieno teroro akto Vakarų miestuose atsklinda ciniški signalai tema „bendradarbiaukite su mumis, priešingu atveju būsite toliau sprogdinami“.

Po teroro akto Mančesteryje Rusijos federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas pareiškė, jog tai buvusi pamoka britų specialiosioms tarnyboms už atsisakymą bendradarbiauti su rusų kolegomis.

Su absurdišku pastovumu išlenda keisčiausios D.Trumpo bei jo aplinkos žmonių ryšių detalės. Neseniai paaiškėjo, jog pirmą pranešimą savo užsienio politikos klausimais dar kandidatas D.Trumpas 2016-ųjų balandžio 27 dieną skaitė viešbučio „Мay flower“ konferencijų salėje, kurią išnuomojo Nacionalinių interesų tyrimų centro vadovas Dimitrius Simesas, buvęs Maskvos nacionalinio pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių tyrimo instituto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas bei Maskvos miesto komunistų partijos komiteto lektorius, 1973 metais su tėvais išvykęs gyventi į JAV. Prieš paskaitą D.Simesas supažindino D.Trumpą su Rusijos atstovu JAV Sergejumi Kisliaku.

Pastarosiomis dienomis sužinojome, kad prezidento žentas ir patarėjas Jaredas Kushneris ir pasiuntinys Sergejus Kisliakas gruodį svarstė galimybę kurti slaptą, nuo JAV specialiųjų tarnybų kontrolės apgintą ryšio kanalą tarp D.Trumpo ir  Kremliaus, išnaudojant rusų diplomatų vartojamą aparatūrą. Be abejo, tai vis detalės, vis dėlto kažkokios labai jau „kryptingos“.

Kokios egzotiškos gali būti dabartinei Baltųjų Rūmų versijai aktualios idėjos, rodo ir tai, kad D.Trumpo rinkimų kampanijos ideologu buvo paskirtas kraštutinis dešinysis publicistas Stephenas K. Bannonas, Baltuosiuose Rūmuose užimantis specialiai jam „sumeistrautas“ „pagrindinio stratego“ pareigas. Tai St.Bannonui priklauso „Ekonominio nacionalizmo“ programos autorystė. Pasak istoriko, buvusio JAV komunistų partijos nario Ronaldo Radosho, šis veikėjas privačiame pokalbyje yra įvardijęs save leniniečiu, mat V.Uljanovas norėjo sunaikinti valstybę, St.Bannonas irgi siekia sulaužyti viską, kas susiję su Amerikos politikos isteblišmentu. Viename viešame pasirodyme jis ragino įsidėmėti rusų „euroazijos“ ideologo Aleksandro Dugino mėgstamą mąstytoją Juliusą Evolą bei įdėmiai sekti V.Putiną kaip judėjų-krikščionių civilizacijos gelbėtoją. Ryškėjantis Amerikos prezidento stilius – arba nieko asmeniško, vien verslas, arba visiška idėjinė košė.

Kai transatlantinių ryšių ima nebesaisyti įprastos žaidimo taisyklės, po nerimo kalbų tenka tikėtis veikimo, nors tą padaryti nebus paprasta – daugelyje politikos aspektų Europa labai glaudžiai susijusi su JAV kaip ir su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis. Jau artimiausioje perspektyvoje Europa, Kanada, Japonija turi teikti paramą Jungtinėms Tautoms, kurioms kovai su globaliu badu trūksta 6,9 milijardų dolerių. Jei projektas žlugs, tai bus signalas, jog Vakarų vertybės žlunga su prezidento D.Trumpo atėjimu.

Štai tokių optimizmo ne per daug teikiančių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į ES diplomatijos vadovės Federicos Mogherini gegužės 18-osios pareiškimą dėl Europos Tarybos sprendimo stiprinti dešimtmetį gyvuojančius ES greitojo reagavimo padalinius, kurie iki šiol niekada neveikė kovinėmis sąlygomis. Artimiausiais mėnesiais planuojama skirti finansavimo mechanizmą, siekiant padidinti šių pajėgų kovinę parengtį. ES diplomatijos šefė vis dėlto pripažino, jog tą padaryti nebus paprasta, veikiausiai dėl to, kad situacija pernelyg užleista.

Austrų dienraščio „Die Presse“ apžvalgininko Oliverio Grimmo vertinimu, pirmas prezidento D.Trumpo vizitas į Senąjį Žemyną parodė, jog milijardierių menkai domina taika ir vienybė ES, o Kremlius apskritai priešinasi ir vienam, ir kitam, todėl šiandien kaip niekada po Šaltojo Karo ES privalo susirūpinti nuosavu saugumu.

Tarsi tą nujausdami, ES šalių gynybos ministrai dar ikiprezidento D.Trumpo vojažo į Senajį Žemyną Vokietijos bei Prancūzijos iniciatyva susitarė kurti fondą, kurio lėšomis galėtų finansuoti ginkluotės sistemų  kūrimą Europos gynybos agentūroje. Be to, susitarta spręsti klausimą dėl tarpvalstybinių karinių dalinių finansavimo.

Iki „Europos armijos“ labai toli, bet vis šis tas. Tenka skubėti, nes pacifistinio Senojo žemyno karinė degradacija, kai aplink visi beatodairiškai ginkluojasi, tiesiog bado akis, pavyzdžiui, pasak prancūzų saugumo eksperto Jeano-Tomo Lesueur, tik kas šeštas antiteroristinėms operacijoms skirtas kovinis sraigtasparnis „Tigre“ tinka eksploatacijai. Buvusio Europos parlamento pirmininko pavaduotojo čekų politologo Liboro Roučeko teigmu, mūsų žemynas stokoja koordinacijos ginkluotės kūrimo klausimais, tarkime, JAV yra dvi pagrindinės šarvuotų mašinų rūšys, Europoje tokių priskaičiuojama 17.

Be to, ne viskas susiveda vien į formalią aritmetiką. Vokietija gynybai leidžia 38 milijardus eurų, jei „vienu mostu“ padidins šias išlaidas iki 65 milijardų, kas atitinka D.Trumpo reikalaujamus 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto, pirmiausia susidurs su racionalaus jų panaudojimo problema.

Imperatyvas vis vien turėtų būti – ES gynybos potencialo didinimas. Jei Jungtinės Valstijos nebenori dalyvauti konfliktų sprendimuose, taikos misijose, europiečiai laikui bėgant turi būti pasirengę tą daryti savarankiškai.

Nepaisant prezidento D.Trumpo ūmios ir chaotiškos „edukacijos“ Europai, veikiausiai nederėtų kalbėti apie bręstantį antiamerikietiškumą ar net Vakarų vertybinį skilimą. 2003-aisiais prasidėjus karui Irake buvo mėginama kurpti prieš JAV nukreiptą „Paryžiaus-Berlyno-Maskvos“ ašį, bet ketinimai tokiais ir liko. Aišku, problema vardu „verslininkas Baltuosiuose Rūmuose“ niekur nedings, kita vertus, europiečiai neturi kitos išeities kaip tikėti savo žemynu.

Maskvos svajos „prisitaikyti Europą sau“ su galimybėmis vis dėlto prasilenkia–spaudžiami iš išorės bei vėl sustiprėjus Paryžiaus-Berlyno tandemui europiečiai kaip tik gali susitelkti.

2017.06.05; 04:00