Dž. Bernardas Hatonas. „Šnipės“

Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.

Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.

Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.

Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.

Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.

Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.

Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.

2020.10.20; 12:30

Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Deklaracijos dvasia ilgus dešimtmečius tarsi angelas sargas lydėjo Lietuvą ilgame kelyje į valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymą, stiprino mūsų ryžtą tęsti laisvės kovas, įprasmino paaukotų gyvybių skausmą ir Tiesos atminimą“, – aikštėje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos minint Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ąsias metines sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamino Sumnerio Welleso paskelbta deklaracija JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
 
Oficiali okupacijos nepripažinimo politika leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone ir konsulatams Niujorke bei Čikagoje, taip pat suteikė galimybę Lietuvos vardui būti girdimam pasaulyje.
 
Lietuvos vadovas minėjime pabrėžė, kad šiomis dienomis taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka ir vėl yra grubiai laužoma.
 
Pasak prezidento, sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europoje vis dar drįstama naudoti karinę agresiją ir kėsintis į nepriklausomų kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Skaudžiai už savo pasirinktą kelią tenka mokėti Ukrainai ir Sakartvelui, nuožmios kovos vyksta ir istorinio teisingumo lauke.
 
Lietuvos vadovo teigimu, šiandieninės Europos vienybė ir saugumas tiesiogiai priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo.
 
„Be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Be stipraus transatlantinio ryšio Lietuva negali būti visiškai tikra dėl savo saugumo, o galbūt – ir egzistencijos. Todėl santykiai su Jungtinėmis Valstijomis mums visada bus aukščiausias strateginės reikšmės prioritetas“, – sakė prezidentas, pabrėžęs, kad Lietuva, sykį patekusi į „2 procentų klubą“, turi išlaikyti tempą ir toliau pati rūpintis savo saugumu.
 
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

G. Nausėda palinkėjo, kad Sumnerio Welleso deklaracijos atminimas niekada neišblėstų, o Lietuvą ir Jungtines Amerikos Valstijas visuomet sietų ypatingas ryšys.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Šiuo renginiu norėta padėkoti NATO sąjungininkėms JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.
 
Po Lietuvos, Estijos, Latvijos ir JAV vėliavų pagerbimo ir himnų ceremonijos svečius taip pat pasveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
 
Vėliau prie M. Mažvydo bibliotekos surengta Šaulių sąjungos, JAV ambasados ir karių, NATO pajėgumų integravimo vieneto ginkluotės ir informacinė ekspozicija, koncertavo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Arina su grupe „Veto Bank“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 07:00

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Vokietija šiais metais gerokai padidino savo gynybos išlaidas, informuoja naujienų agentūra dpa.

Federalinė vyriausybė Berlyne šią savaitę pranešė NATO, kad ji siekia 47,32 mlrd. eurų (beveik 52,9 mlrd. JAV dolerių) išlaidų vertės, agentūrai dpa pranešė šaltiniai. Tai yra 5 mlrd. eurų padidėjimas, palyginti su 2018 metais. Jis sudaro 1,35 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Išlaidų padidinimas būtų didžiausias nuo Šaltojo karo pabaigos. Jis vyksta Vašingtono kritikos akivaizdoje.

Remiantis dpa informacija, Vokietijos gynybos išlaidos kitąmet turėtų augti iki 49,67 mlrd. eurų, arba 1,38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Praėjusių metų gynybos išlaidos sudarė 1,23 proc. BVP.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas kritikavo Berlyną už nepasiektą tikslą NATO narėms, kuris reiškia, kad gynybai jos turi išleisti 2 proc. BVP. Tai atitinka 2014 metais minėtų narių prisiimtą pažadą per dešimtmetį pasiekti šį tikslą.

NATO viršūnių susitikime Briuselyje praėjusių metų vasarą D. Trumpas pagrasino trauktis iš Aljanso, jeigu visos sąjungininkės neskirs gynybai 2 proc. savo BVP.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen derybose su savo kolega JAV Patricku Shanahanu praėjusį mėnesį pažadėjo, kad Vokietija padidins savo gynybos išlaidas.

Pasak jos, Vokietija išties gali ir sugebės tai padaryti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.17; 04:30

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Penktadienį vykusiose derybose dėl Rusijos ir JAV pasirašytos Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) išsaugojimo aukšto rango NATO ir Rusijos pareigūnai pažangos nepadarė.

„Šiandien susitikime nebuvo pasiekta jokios tikros pažangos, nes Rusija neišreiškė jokio noro keisti savo poziciją“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Vakarų šalys tvirtina, kad Rusijos naujausios kartos vidutinio nuotolio raketos pažeidžia Šaltojo karo laikų INF sutarties sąlygas ir kelia pavojų Europos miestams. 

JAV įspėjo, kad vasario 2 d. pradės šešis mėnesius truksiantį pasitraukimo iš sutarties procesą, nebent Rusija sunaikins raketų sistemą 9M729. Tačiau Maskva neigia, kad raketa pažeidžia sutartį, ir tvirtina, kad jos skrydžio nuotolis yra trumpesnis nei pagal sutartį draudžiamų raketų. 

Penktadienį Briuselyje vykusiame susitikime dalyvavo aukšto rango Rusijos pareigūnai, tarp kurių užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas, bet J. Stoltenbergas sakė, kad jie nesuteikė jokio pagrindo. 

Trumpą laikotarpį iki vasario 2 d. ir po šios dienos eisiančius šešis mėnesius J. Stoltenbergas apibūdino kaip „galimybę“ Rusijai sugrįžti prie sutarties laikymosi. 

INF sutartis draudžia raketas, kurių skrydžio nuotolis yra didesnis nei 500 km. Sutartį 1987 metais pasirašė tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Rusija teigia, kad 9M729 raketa nepažeidžia sutarties, nes maksimalus raketos skrydžio nuotolis yra 480 km.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.26; 04:00

D. Trumpas ir E. Macronas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas penktadienį griežtai sukritikavo Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono raginimą sukurti Europos karines pajėgas gynybai nuo užsienio jėgų, įskaitant JAV. D. Trumpas, kuris šeštadienį dalyvaus Pirmojo pasaulinio karo minėjime Paryžiuje, E. Macrono teiginius pavadino įžeidžiančiais.

„Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasiūlė Europai sukurti savo kariuomenę, kuri apgintų ją nuo JAV, Kinijos ir Rusijos. Tai didelis įžeidimas, gal Europa iš pradžių turėtų sumokėti savo dalį į NATO, kurią itin subsidijuoja JAV?“, – D. Trumpas rašė tviteryje.

D. Trumpas, kuris su žmona Melania Prancūzijoje lankosi antrą kartą nuo tada, kai tapo JAV prezidentu, taip sureagavo į antradienį paskelbtą E. Macrono interviu, kuriame šis ragino sukurti bendras Europos karines pajėgas.

Neseniai JAV prezidentui paskelbus apie galimą pasitraukimą iš Šaltojo karo laikų branduolinio susitarimo, E. Macronas, uolus artimesnės Europos integracijos šalininkas, paskelbė, kad bendra ES kariuomenė reikalinga tam, kad Europa nebūtų priklausoma nuo JAV galybės.

„Mes turime apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir net Jungtinių Valstijų“, – Prancūzijos prezidentas sakė radijui Europe 1.

D. Macronas siekia įkurti nuo NATO nepriklausomas devynių Europos valstybių greitojo reagavimo pajėgas. Šis darinys galėtų greitai surengti bendrą karinę operaciją, evakuoti civilius iš karo zonos arba teikti pagalbą stichinės nelaimės metu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 16:30

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?

Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?

Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.

Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.

Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.

Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.

Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.

Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.

Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.

Mantas Adomėnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.

Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.

Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…

hermanas_simmas
Hermanas Simmas

Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:

„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.

Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.

2018.07.20; 10:45

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.

Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės  akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.

Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.

Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.

Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.

Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.

Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.

Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius  Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.

Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė. 

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.

Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.

Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.

Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.

JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.

JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.

2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.

Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.

2018.04.30; 11:55

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30

Didžioji Britanija ir NATO sąjungininkės privalo saugoti povandeninius kabelius nuo potencialios Rusijos karinio jūrų laivyno atakos, esą galinčios turėti katastrofiškų padarinių.

Toks išpuolis, be kita ko, galėtų sutrikdyti pasaulio finansines operacijas, įspėjo Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos. Jūras ir vandenynus raizgančiais kabeliais vyksta 95 proc. pasaulio komunikacijų ir kasdien keliauja daugiau kaip 10 trln. JAV dolerių, praneša „Reuters“.

„Mūsų gyvenimo būdui kyla nauja grėsmė – tai jūrų dugnus raizgančių kabelių pažeidžiamumas“, – transliuotojas BBC citavo Didžiosios Britanijos gynybos štabo vadą Stuartą Peachą.

S. Peachas teigia, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomas kadaise galingo Sovietų Sąjungos karinio laivyno modernizavimas kelia rimtą grėsmę Vakarų ryšių kanalams.

„Be naujų laivų Rusija toliau tobulina tiek nekonvencinius pajėgumus, tiek informacinio karo metodus“, – sakė S. Peachas.

Rusija, savo ruožtu, Vakarų nerimą dėl atgimusių jos ambicijų atmeta kaip Šaltojo karo laikų isteriją. Tuo metu Kremliaus rėmėjai negaili pagyrų V. Putinui už jo pastangas sugrąžinti šaliai įtaką, kurią ji prarado po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.16; 00:55

Sovietų Sąjunga, anot slaptų dokumentų, buvo davusi nurodymą Mėnulyje susprogdinti atominę bombą. Sovietų vadovybė viename posėdyje 1958 metais nusprendė parengti atitinkamus planus, agentūrai dpa Maskvoje sakė istorikas Matijas Ulas (Matthias Uhl).

Matijas Ulas, dirbantis Vokiečių istorijos institute Maskvoje, dokumentus prieš kurį laiką rado Rusijos valstybės archyve ir dabar paskelbė. Prieš tai apie tai pranešė vokiečių stotis MDR.

Pasak istoriko, vadovybės planuose buvo numatyta raketą apginkluoti bomba, kurios sprogstamoji galia panaši į Hirošimos bombą. Bombos susprogdinimas turėjo pademonstruoti sovietų galią Šaltajame kare.

Tačiau sovietų mokslininkai perspėjo, kad bomba gali sprogti paleidžiant raketą ir tai turėtų nenuspėjamų padarinių. Todėl ketinimų po kelių mėnesių buvo atsisakyta.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.11; 02:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo. 

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).

„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.

Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.

Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?

O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…

Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.

Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.

Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…

Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu… 

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)

Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.

Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.

Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.

Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.05; 05:00

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ketina pasirašyti teisės aktą, numatantį naujas sankcijas Rusijai, penktadienį pranešė Baltieji rūmai.

Kiek anksčiau, atsakydama į JAV Kongreso Atstovų Rūmų sprendimą dėl sankcijų, Maskva liepė Jungtinėms Valstijoms sumažinti savo diplomatų Rusijoje skaičių ir pranešė perimsianti du JAV pareigūnų naudojamus pastatus, skelbia „Reuters“.

Kaip pranešta, ketvirtadienį JAV Senatas didžiąja balsų dauguma priėmė įstatymo projektą, sugriežtinantį sankcijas Rusijai. Dėl to D. Trampas buvo priverstas rinktis arba griežtą poziciją Maskvos atžvilgiu ir iš esmės pamiršti savo išreikštą norą švelninti santykius su Rusija, arba vetuoti įstatymo projektą, vykstant tyrimui dėl galimų jo rinkimų štabo ryšių su Rusija.

Pasirašęs įstatymo projektą, D. Trampas nebegalės vienašališkai, be Kongreso pritarimo, sušvelninti ar kitaip pakeisti sankcijų Rusijai.

Penktadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos pristatytas „keršto“ planas priminė Šaltojo karo laikus. Jei Maskva išties imsis žadamų veiksmų, iš JAV ambasados turės pasitraukti šimtai darbuotojų – kur kas daugiau, nei kai praėjusių metų gruodį buvusio prezidento Barako Obamos (Barack Obama) administracija nurodė iš Vašingtono išvykti 35-iems rusų diplomatams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.30; 05:48

Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.

Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.

Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.

Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.

Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.

Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.

Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.

O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).

Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.

Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).

Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.

Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.

NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.

Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.

Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.

Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.

Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.

Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).

Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.

Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.

Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.

Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.

2017.07.25; 08:00

Jakubas Ivaniukas / Le Monde

Labai įdomi situacija: antirusiškai nusiteikęs Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius vis tik turi rimtų ryšių su Kremliaus atstovais.

Šią versiją pateikia leidinys Le Monde (straipsnio autorius – Jakobas Ivaniukas).

Taigi Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius entuziastingai kritikuoja šiandieninę Rusiją, nevengia aštrių ir labai aštrių antirusiškų epitetų, jis priskiriamas patiems radikaliausiems Kremliaus kritikams.

Bet šitaip besielgdamas jis užsitarnavo dviprasmišką reputaciją.

Remiamas Jaroslavo Kačinskio vadovaujamos „Tiesos ir teisingumo“ partijos jis laikosi pozicijos, kad Lenkijos valdžią į Smolenską skraidinęs lėktuvas 2010 metų balandžio 10 dieną patyrė katastrofą dėl Rusijos ir tuometinio Lenkijos premjero Donaldo Tusko (dabar jis – Europos Tarybos pirmininkas) intrigų.

Tačiau į dienos šviesą iškilo keletas faktų, kurie byloja, kad buvęs „Solidarnost“ aktyvistas A.Macerevičius, būdamas antikremliškų nusiteikimų, vis tik draugauja su asmenimis, kurie bičiuliaujasi ir su Kremliumi, ir su Vladimiru Putinu.

Pavyzdžiui, Nacionalinį analitinį tyrimų centrą jis pavertė įstaiga, iš kurios į Gynybos ministeriją nuolat ateina dirbti ekspertų. Beje, kai kurie šio centro analitiniai darbai prieštarauja oficialiam Varšuvos požiūriui į Maskvą.

Štai Kšištofo Gajaus ir Gžegožo Kvasniako raporte apie Rusijos keliamas grėsmes NATO vaizduojamas kaip nepatikimas aljansas, taip pat mėginama pateisinti Rusijos intervenciją į Ukrainą.

Vienas iš epizodų, leidžiančių abejoti ministru, – tai jo elgesys 2006-aisiais metais, kai buvo naikinama Karinė informacinė tarnyba – karinė žvalgyba. Tąsyk jis buvo Gynybos ministro pavaduotojas, atsakingas už žvalgybą. Tuo metu egzistavo politinis susitarimas: ši dar sovietiniais laikais egzistavusi tarnyba Lenkijai atgavus laisvę turėjo būti reformuota.

Tačiau A.Macerevičiaus raportas tapo pretekstu kilti rimtam skandalui. „Raporto publikavimas ženkliai susilpnino mūsų žvalgybos tarnybas. Šio dokumento jokiu būdu nebuvo galima viešai skelbti – jis turėjo likti slaptas, jis turėjo tapti ilgai saugoma karine paslaptimi“. Tai Bogdano Klicho, buvusio gynybos ministro Donaldo Tusko premjeriavimo (2007 – 2011) laikais, požiūris. 

Beje, dar iki raporto paskelbimo A.Macerevičius užsakė jo vertimą į rusų kalbą. Ši užduotis buvo patikėta Irinai Obuchovai, kuri, būdama Rusijos piliete, priėmė Lenkijos pilietybę, bet vis tik nebuvo davusi Lenkijai karinės priesaikos. Tačiau, nedavusi karinės priesaikos, vertėja turėjo leidimą patekti į Karinės žvalgybos tarnybos štabą.

Kas toji Irina Obuchova? Jos biografijoje esama įdomių momentų. 1980 metais ji Maskvoje dirbo sovietinėje turizmo agentūroje „Inturist“, kurią nuo viršaus iki apačios kontroliavo Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB. Ypač KGB buvo budri Šaltojo karo laikais. Šias pastabas pateikė Lenkijos rašytojas Vinsentas Severskij, buvęs Lenkijos žvalgybos papulkininkis.

„Tiesiai kalbant, ši turistinė sovietų kompanija buvo pati tikriausia rusų žvalgybos priedanga. „Inturiste“ dirbę asmenys neturėtų peržengti Lenkijos slaptųjų tarnybų būstinių slenksčio“, – įsitikinęs lenkų rašytojas V.Severskij.

1989-aisiais metais I.Obuchova apsigyveno Lenkijoje ir suartėjo su lenkiška „Solidarnost“. Ji ištekėjo už literatūros kritiko Mareko Zelinskio, kuris priklausė A.Macerevičiaus aplinkai, ir po komunizmo žlugimo padarė puikią diplomatinę karjerą.

2014-aisiais A.Macerevičius teisinosi, kad raportas išverstas į rusų kalbą buvo tik tam, kad būtų labiau prieinamas užsienio mokslininkams ir tyrinėtojams.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija į „Le Monde“ klausimus atkirto: „Kaip mes jau ne sykį tvirtinome, įtarimai, esą A.Macerevičius gali būti susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, – be pagrindo“.

Informacijos šaltinis – Le Monde

2017.07.23; 07:43

Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose

„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.

Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).

Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?

Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.

Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.

Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.

Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?

Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.

Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.

Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.

2017.07.05; 07:06

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) tikino, kad jam garbė pirmą kartą susitikti su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.

JAV vadovas taip pat pridūrė, kad tikisi, jog buvusių Šaltojo karo laikų priešininkių santykiuose įvyks teigiamų pokyčių.

JAV prezidento elgesys G20 viršūnių susitikime byloja, kad D.Trampas nelinkęs būti griežtu Kremliaus kritiku. Pavyzdžiui, Rusijos karas prieš Ukrainą nebuvo pavadintas karu. Rusijos karinius veiksmus jis pavadino tik „destabilizuojančiu veiksniu“. Ir tai – bloga naujiena Baltijos šalims.

2017.07.08; 07:00

EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?

Kremlius tikisi, kad Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas padės sukurti veiksmingą dialogą.

Taigi Kremlius trečiadienį oficialiai pareiškė manąs, kad šią savaitę suplanuotas Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinių Valstijų vadovo Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimas vis tik padės kurti tarp abiejų šalių veiksmingą dialogą. Apie tai nformuoja naujienų agentūra „Reuters“.

Kremliaus manymu, toks dialogas tarp Maskvos ir Vašingtono reikalingas, siekiant veiksmingai likviduoti konfliktus visame pasaulyje.

Penktadienį Hamburge vyksiančio G20 viršūnių susitikimo užkulisiuose numatyto abiejų lyderių susitikimo metu bus diskutuojama, ar abi valstybės pasiruošusios kartu kovoti su tarptautiniu terorizmu Sirijoje. Taip užsienio šalių reporteriams sakė liūdnai pagarsėjęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Anot daug sykių netiesą sakusio Kremliaus atstovo, Rusijos lyderis taip pat pasinaudos pirmuoju akis į akį susitikimu su D. Trampu išsiaiškinti pozicijas konfliktų Sirijoje ir Ukrainoje atžvilgiu.

Itin triukšmingai aptarinėjamas pirmasis abiejų lyderių susitikimas numatytas Jungtinėse Valstijose atliekant rimtą tyrimą dėl D. Trampo kampanijos ryšių su Kremliumi.

2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį itin atšalo Vašingtono ir Maskvos santykiai. Anksčiau skelbta, kad dvišaliai jų santykiai pasiekė didžiausias žemumas nuo pat Šaltojo karo laikų. Rinkimų kampanijos metu JAV prezidentas ne vieną sykį žadėjo mėginti gerinti santykius su Rusija ir nešykštėjo pagyrimų Rusijos lyderiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.06; 05:39

Clark Mindok / Independent 

Independent leidinys

Amerikos žvalgyba teigia, jog Rusija įtaria, esą Vašingtonas nori valdžios pasikeitimo Kremliuje.

„Rusijoje valdininkai susirūpinę, kad JAV stengiasi organizuoti režimo pasikeitimą Kremliuje, kaip apie tai liudija išslaptintas JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos pranešimas, apie kurį sužinojo Associated Press“, – perduoda Didžiosios Britanijos laikraštis Independent.

Pranešime sakoma, kad Rusija vis labiau nerimauja dėl JAV ketinimų jos vyriausybės atžvilgiu ir minimas „gilus bei rimtas nepasitikėjimas JAV bandymais paspartinti demokratiją visame pasaulyje ir tuo, ką ji vertina kaip Amerikos kampaniją, primetančią vienarūšę pasaulinių vertybių sistemą“.

„Kremlius įsitikinęs, kad JAV ruošia dirvą režimo pasikeitimui Rusijoje, – tokią nuomonę dar labiau sustiprino įvykiai Ukrainoje“, – sakoma pranešime.

„Naujas pranešimas primena šaltojo karo laikus, kai žvalgybos tarnybos publikuodavo serijas pranešimų, apibūdinančių dviejų pasaulio supervalstybių varžytuves. Beje, jos liovėsi 1991 metais, žlugus Sovietų Sąjungai“, – pažymi leidinys.

„Oficialus JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos atstovas tvirtina, kad pranešimas, kuris, kaip sakoma, buvo parengtas gerokai prieš prezidento Donaldo Trumpo išrinkimą, nesusijęs su paskutiniais įvykiais pasaulyje.

Tačiau jame aprašomas metodiškai Rusijos ugdomas karinis potencialas, praėjus beveik trims dešimtmečiams po SSSR žlugimo“, – sakoma straipsnyje.

Šaltinis: The Independent

2017.07.03; 06:36

Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.

Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.

Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“

Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.

Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.

Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.

Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.

Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.

Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.

Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.

Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.

Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.

Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.

2017.06.25; 21:05