Policijos automobiliai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Policija ruošiasi penktadienį prie Vilniaus katedros Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuojamam mitingui. Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad pareigūnai budės tiek Katedros aikštėje, tiek ir jos prieigose, ypatingas dėmesys taip pat bus skiriamas Seimui, Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai bei Prezidentūrai. Policijos atstovo teigimu, įtarimą keliantys žmonės policijos pareigūnų bus tikrinami, kai kuriose Vilniaus centro vietose gali būti ribojamas eismas.
„Pareigūnai budės tiek Katedros aikštėje ir jos prieigose, tiek visose kitose strateginėse vietose, t. y. prie Vyriausybės, Seimo, Vidaus reikalų ministerijos ir Prezidentūros, visame Gedimino prospekte. Pajėgų bus tiek, kiek reikia užtikrinti viešąją tvarką“, – Eltai teigė R. Matonis.
„Dirbs Vilniaus policija ir pareigūnai iš kitų apskričių, taip pat bus pasitelkta raitoji policija ir viešajai tvarkai atkurti, jeigu bus kažkokie neramumai, bus Viešojo saugumo tarnyba“, – pridūrė jis.
Policijos atstovas taip pat informavo, kad Vyriausybė ir Seimas saugumo sumetimais bus aptverti, o Vidaus reikalų ministerija ir Prezidentūra bus saugomos kitais būdais.
R. Matonis akcentuoja, kad, esant būtinybei, kai kuriose Vilniaus centro vietose gali būti ribojamas eismas.
„Gali būti ribotas eismas, atsižvelgiant į būtinybę, arba gali būti ribojamas patekimas į tam tikras vietas kažkur miesto centre. Tai jeigu gyventojai planuoja kažkur ten važiuoti, tai turėtų turėti omenyje, kad kažkur negalės privažiuoti“, – sakė jis.
Policijos atstovas perspėja, kad gali būti tikrinami kai kurių renginio dalyvių asmeniniai daiktai.
„Kadangi bus paskelbta mitingo vieta tam tikro padidinto pavojaus zona, tai gali būti tikrinami žmonių, kurie norės patekti į renginio vietą, daiktai, kuprinės, jeigu nešis kažkokius nešulius didelius, ryšulius. Gali būti pasirinktinai patikrinti žmonės, kurie sukels įtarimų pareigūnams, kad žmonės nesineštų kažkokių draudžiamų daiktų“, – sakė R. Matonis.
„Žmonės, kurie nori patekti į mitingą, tiesiog irgi prašomi nesinešti jokių pavojingų daiktų, aštrių daiktų, su kuriais gali būti žalojami žmonės“, – paragino jis.
Tokijo olimpinės žaidynės. EPA – ELTA nuotr.
Tokijo olimpinių žaidynių organizacinio komiteto pirmininkė Seiko Hashimoto patenkinta sekmadienį pasibaigusios olimpiados organizavimu.
„Saugumas buvo mūsų svarbiausias prioritetas. Manau, kad šią uždarymo dieną mums pavyko pasiekti be didesnių iššūkių. Pasaulyje ateinančias metais bus organizuojama daugybė didelių sporto renginių ir jų organizatoriai gali iš mūsų pasimokyti, kaip taikyti kovos su COVID-19 priemones. Man labai sunku žodžiais apibūdinti, kaip turėjome įveikti šią situaciją ir sunkumus. Ne viskas buvo tobula, bet manau, kad žmonės įvertino mūsų pastangas“, – sakė ji spaudos konferencijoje.
Iš praėjusių metų dėl pandemijos atkelta olimpiada vyko laikantis griežtų saugumo taisyklių. Tokijuje, kuriame jau anksčiau įvesta nepaprastoji padėtis, nuolat auga naujų koronaviruso atvejų skaičius.
S. Hashimoto taip pat pabrėžė, kad šiose žaidynėse labiau atsižvelgta į lyčių lygybę ir pridėtos naujos sporto šakos, pavyzdžiui, banglenčių ir riedlenčių sportas. Pastarasis žingsnis esą padėjo pritraukti daugiau jaunosios auditorijos.
Tokijo olimpinių žaidynių organizacinio komiteto pirmininkė pridūrė, kad jai asmeniškai įspūdingiausias renginio momentas buvo „ta daugybė šypsenų žmonių veiduose – tų, kurie sunkiai dirbo, ir tų, kurie palaikė atletus, tad daugybė šių šypsenų paliko didžiausią įspūdį.“
Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas šių metų pandeminę olimpiadą pavadino „vilties, solidarumo ir taikos žaidynėmis“ koronaviruso pandemijos metu.
Th. Bachas liepos 23 d. prasidėjusias žaidynes uždarė dalyvaujant Japonijos kronprincui Akishino ir pakvietė pasaulio jaunimą į 2024 m. Paryžiuje vyksiančią vasaros olimpiadą.
Daugiau nei 60-ies iš 206 valstybių ir komandų sportininkų uždarymo ceremonijoje nedalyvavo, nes dėl COVID-19 taisyklių atletai turėjo išvykti namo per 48 val. po savo pasirodymo varžybose.
Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti nelegalūs migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Į Lietuvą per pasienį su Baltarusija patenkantiems nelegalių migrantų skaičiams ir toliau augant, Ministrų Kabineto nariai priversti sukti galvas, kur apgyvendinti atvykėlius. Visgi planai migrantus įkurdinti pasienio savivaldybių gyvenvietėse sulaukia vietinių pasipriešinimo. Gyventojai išsako nuogąstavimus dėl migrantų esą keliamo pavojaus jų saugumui.
Dėl vietinių gyventojų kaimynystėje apgyvendintų asmenų keliamų rizikų nesutaria ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai.
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Dainius Gaižauskas įsitikinęs, kad šiuo metu migrantų apgyvendinimo vietas prižiūrinčių pareigūnų kiekiai nėra pakankami ir kilus organizuotam pasipriešinimui, NSGK nario nuomone, šiuo metu esančių pajėgumų neužtektų siekiant sutramdyti besipriešinančius asmenis.
„Nereikia žmonėms meluoti, kad tai užtikrina saugumą. Savivaldybėse dabar yra akys, kurios mato, kas dabar realiai vyksta. Jeigu išeitų didesnė masė žmonių, tai jūs pabandykite sulaikyti 10-20 vyrų. Tai neįmanoma. Pareigūnai ginkluoti, bet jie nešaus, nebent tai keltų grėsmę kitam“, – Eltai teigė D. Gaižauskas.
Tačiau NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tikina, kad visos rizikos valdomos, o „valstiečio“ išsakytus nuogąstavimus vadina politikavimu. Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos parlamentaras aiškina, kad apgyvendinimo vietose tvarką prižiūrintys pareigūnai stebi ir vertina situaciją, tačiau konflikto atveju jiems į pagalbą visuomet atvyktų pastiprinimas.
„Nėra taip, kad būtų uždaryta masė ir tu nežinai, kas ten vyksta. Taip nėra. Profesionalūs pareigūnai prieina kitaip. Tikrai net neabejoju, kad ponas Gaižauskas žino tokius dalykus, algoritmus. Jis buvęs pareigūnas. Bet šitoje vietoje nuspręsta papolitikuoti. Suprantu. Žmogiška“, – sakė L. Kasčiūnas.
Tuo metu opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė Dovilė Šakalienė kritiškai vertina NSGK kolegos D. Gaižausko retoriką. Pasak jos, siekiant susitvarkyti su šia Aliaksandro Lukašenkos suorganizuota krize, nereikėtų naudoti gąsdinimo retorikos migrantų atžvilgiu. Pasak socialdemokratės, suprantama, kad Lietuvos gyventojai nebuvo emociškai pasiruošę tokiam migrantų skaičiui, suveikė ir netikėtumo faktorius. NSGK narė tikina, kad LSDP vietoje emocijomis grįsto gąsdinimo siekia valdantiesiems pateikti konkrečias rekomendacijas.
„Mes stengiamės pasiūlyti ramų, racionalų ir faktais grįstą situacijos vertinimą ir praktinius pasiūlymus. Tiek gąsdinimas, kad tai tariamai yra karo komendantai, tiek gąsdinimai, kad Lietuvą užplūs ir ją paskandins migrantai, tikrai yra neracionalu. Lietuvoje mes kalbame apie porą tūkstančių žmonių, kas mums tikrai yra neįprasta, bet priminsiu, kad Pietines Europos Sąjungos šalis kiekvienais metais užplūsta apie 100 tūkst. emigrantų“, – pasakojo D. Šakalienė.
D. Gaižauskas: migrantų skaičiui augant prasidės saugumo problemos
Tačiau „valstietis“ D. Gaižauskas tikina, kad gyventojų baimės dėl kaimynystėje apgyvendintų migrantų yra pagrįstos. Esą jam apsilankius nelegalių migrantų apgyvendinimo vietose, vietiniai jam su nerimu kėlė klausimus dėl nacionalinės valdžios sprendimų, o savivaldos atstovai, pasak LVŽS politiko, taip pat teigia neturintys pakankamų kontaktų su Vyriausybe. D. Gaižauskas įsitikinęs, kad konfliktų gali kilti ir dėl to, kad nepakankamai informacijos ir patarimų iš Ministrų Kabineto gavę savivaldos atstovai tiesiog neišmano kitos kultūros, religijos ypatybių.
„Dalis iš jų yra kitos religijos, tautybės. Savaime suprantama musulmonai. Jeigu neišmanai to tikėjimo, gali pridaryti didelių klaidų, dėl kurių jie labai greitai pradeda konfliktuoti. Sako, dar tas penkias dienas lyg ir buvo ramu, jie dar turėjo apsiprasti, kai kurie buvo sušalę. Bet kai sušilo, apsidairė, kur jie yra, prasidėjo jų sluoksniavimasis, kas yra lyderiai. Musulmonai pradėjo aiškintis, kodėl moterys su mumis, kodėl jos gyvena virš mūsų, o mes apačioje. Jie pradėjo reikalauti savo teisių, nes jie, suprantama, jas išmano“, – mano „valstietis“. Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dalies gyventojų baimės, D. Gaižausko nuomone, yra pagrįstos ir dėl to, kad 3 ar 4 migrantus prižiūrintys ekipažai nėra pakankamos pajėgos užtikrinant tvarką 100 ar daugiau žmonių grupėje.
„Savivaldybėje esantys gyventojai tą pastebi, mato ir bijo, nes juos ne saugo, o prižiūri mūsų Viešojo saugumo tarnybos keli pareigūnai. Aš su jais diskutavau. Klausiau, kokios jų pareigos ir funkcijos, ką darytų, jeigu jie išeitų. Man atsakė: mes paprasčiausiai informuotumėme policiją, kuria kryptimi eina. Jeigu 1-2 eitų, tai bandytų sulaikyti, bet jeigu 10-20, jų tikrai nesulaikytų“, – nuogąstavo LVŽS frakcijos parlamentaras, kartu pažymėdamas, kad migrantams esą jau ir dabar pavyksta prasmukti nepastebėtiems.
„Gyventojai sako: mes patys pranešame pasieniečiams, kai juos randame malkinėje arba šiltnamiuose. Žinote, kaip nejauku“, – pasakojo jis.
LVŽS Šešėlinio krašto apsaugos ministro pareigas einantis politikas ketvirtadienį vykusiame „valstiečių“ šešėlinio Ministrų Kabineto posėdyje kalbėjo, kad didelėmis grupėmis apgyvendinti nelegalūs migrantai jau skirstosi į hierarchines struktūras. Dalis jų, pasak parlamentaro, treniruojasi karate ir kitus kovos menus. Kalbėdamas su ELTA D. Gaižauskas taip pat neatmetė, kad migrantai gali pradėti planuoti tam tikrus koordinuotus veiksmus.
„Niekas negali garantuoti, kad taip nebus. Panašu, kad greičiausiai taip ir bus, nes kitose valstybėse, kur buvo tam tikri neramumai, jie buvo gan agresyvūs. Vieni, tikrai matosi, kur su vaikais, tai tikrai pabėgėliai. Kiti fiziškai gerai pasiruošę augaloti vyrai“, – potencialias grėsmes įžvelgė LVŽS narys, kartu primindamas, kad netgi Lietuvos piliečiui Igoriui Molotkovui prieš 6 metus yra pavykę iš pareigūnų atimti automatą.
„Jeigu geri augaloti vyrai, o šalia stovi keli pareigūnai, tai tuos pareigūnus nuginkluoti irgi nesunku. Atsimename, kaip vienas lietuvis buvo pabėgęs su kalašnikovu, kas darėsi, kiek turėjome vargo ir problemų“, – sakė „valstietis“.
Todėl NSGK narys neatmeta, kad migrantų skaičiams ir toliau augant, jie gali burtis į grupes ir siekti patekti į Vakarų Europą, o siekiant juos sustabdyti esą gali gali kilti sunkumų.
„Migrantai nori eiti toliau į Europą, jie tikrai ne į Lietuvą bandė ateiti. Juos sulaiko, jie negauna to, ko norėjo, jie pradės kelti tam tikrus klausimus. Kai jų prieis daugiau, jau daugiau nei 2 tūkst., jie tikrai nesustos, pradės burtis. Tada prasidės problemos“, – įspėjo D. Gaižauskas.
NSGK pirmininkas „valstiečių“ įžvalgas vadina politikavimu
Tačiau konservatorius L. Kasčiūnas mano, kad LVŽS išsakyti nuogąstavimai nėra pagrįsti. Pasak jo, saugumui užtikrinti pasitelkiama kelių lygių sistema, o vietoje budintys pareigūnai tėra pirmoji linija. NSGK pirmininkas pabrėžia neabejojantis tvarką užtikrinančių pareigūnų profesionalumu.
„Tikrai manau, kad rizikos valdomos. Aišku, saugumo pajėgų visada gali būti daugiau. Mes dažnai suprantame visą tą valdymą labai vienpusiškai. Įsivaizduojama, kad yra masė žmonių, kuri uždara, ji kažką organizuoja. Man teko naktį užkardoje budėti. Užkardoje šiek tiek kitas atvejis, kai apgyvendinti migrantai, bet pajėgumai yra panašaus lygio. Dabar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai perėmė kontrolę, tikrai puikiai pasirengę pareigūnai, žinantys, kaip malšinti riaušes. Dėl to iš karto ir pasakau, kad rizikos valdomos“, – tvirtino L. Kasčiūnas, kartu pabrėždamas ir tai, kad su pareigūnais nuolat bendradarbiauja ir vietos gyventojai.
„Iš užkardų pastebėjau, visą laiką yra darbas su bendruomene. Atsiranda žmonių, kurie bendradarbiauja, informuoja, leidžia pajausti nuotaikas, perspėja, jeigu yra kažkokių niuansų. Darbas vyksta ir pareigūnai tą daro“, – sakė jis.
L. Kasčiūnas akcentuoja, kad jeigu hipotetinio scenarijaus atveju nutiktų taip, kad migrantai bandytų pabėgti, vietoje budintiems pareigūnams padėtų kur kas didesnės saugumo tarnybų pajėgos.
„Manau, kad (D. Gaižauskas-ELTA) nusprendė papolitikuoti ir pagąsdinti visuomenę. Manau, kad tai reikia vertinti adekvačiai, ramiai. Tarkime, buvo kelių žmonių pabėgimas Kapčiamiestyje. Na ir ką, miškuose buvo sugauti, tai kur tu čia labai smarkiai bėgsi? Nepabėgsi. Kaštus jie matyt irgi skaičiuoja. Yra kelių lygmenų apsauga. Yra ne tik tie pareigūnai, kurie saugo konkretų objektą konkrečiu metu. Yra kita linija. Kaip buvęs pareigūnas Dainius galėtų profesionaliau vertinti situaciją“, – aiškino TS-LKD politikas.
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.
Tačiau konservatorius teigė suprantantis vietinius gyventojus ir tai, kad jų kaimynystėje apgyvendinus atvykėlius, stebint situaciją, apima tam tikras nesaugumo jausmas.
„Aš visiškai suprantu tuos jausmus. Tikrai nenoriu tų jausmų kritikuoti. Matyt, aš pats tuos klausimus kelčiau būdamas vienos ar kitos bendruomenės narys. Supraskime, kad mes turime tarnybas, turime profesionalius žmones, turime unikalią situaciją. Tiesiog noriu pasakyti, kad mes tas rizikas valdome“, – patikino NSGK pirmininkas.
Tuo tarpu reaguodamas į D. Gaižausko išsakytus nuogąstavimus, kad migrantai treniruojasi karate, konservatorius atsakė, jog šalies pareigūnai greičiausiai įvalgę ir geresnį kovos menų stilių.
„Gal mūsų pareigūnai geresnį stilių išmano, tai įveiktų juos. Nežinau, Dainius gal geriau žino, kokį jie ten stilių įvaldę, ar karate, ar taip toliau“, – pareigūnų sugebėjimais neabejojo TS-LKD frakcijos narys, kartu parekomenduodamas Lietuvos futbolo klubų skautams atkreipti dėmesį ne tik į migrantų tarpe esančius kovotojus, bet ir į futbolo talentus.
„Siūlyčiau pagalvoti, kad atsiųsti kokių futbolo skautų, gal rastumėme Lietuvos futbolui kokių proveržio deimantų. Vieną kitą deimančiuką. Daug nereikia“, – juokavo L. Kasčiūnas.
D. Šakalienė: saugumo klausimu savivaldybės neturėtų būti paliktos vienos
Tačiau LSDP frakcijai priklausanti D. Šakalienė taip pat įžvelgia tam tikrų su migrantų apgyvendinimu susijusių saugumo užtikrinimo spragų. Pasak jos, viešosios tvarkos užtikrinimo koordinavimas migrantus priimančiose pasienio savivaldybėse turėtų būti užtikrintas nacionaliniu lygiu.
„Turime situaciją matyti kompleksiškai. Vienas dalykas, taip, žinoma, mes turime užtikrinti gyventojų saugumą ir pačių migrantų saugumą. Nes kai kur tiesiog yra kurstoma neapykanta, tai kelia riziką išprovokuoti konfliktą iš abiejų pusių. Tą turime užkardyti. Antras dalykas, apsauga turi būti ne savivaldos klausimas, apsauga turėtų būti organizuojama nacionaliniu lygiu, nes ekstremalios padėties paskelbimas pasienio savivaldybėse iš esmės reiškia, kad tai nacionalinio lygmens krizė“, – akcentavo NSGK priklausanti parlamentarė.
Antroji problema, dėl kurios, socialdemokratės nuomone, gyventojų baimės migrantų atžvilgiu auga – nuoseklios Vyriausybės komunikacijos trūkumas.
„Labai svarbu komunikacija. Pavyzdžiui, Dieveniškėse šiuo metu vykstanti situacija yra gera iliustracija, kas nutinka, kai nėra aiškios komunikacijos strategijos, kurios esmė turėtų būti, kad gyventojai iš anksto turėtų būti labai proaktyviai informuojami, kas, kur bus statoma, kiek bus žmonių. Nes kitaip sukuriama puiki dirva baimėms, gąsdinimams, sąmokslo teorijoms“, – mano D. Šakalienė. Pasienyje su Baltarusija kasdien sulaikomi migrantai. VSAT nuotr.
Pasak jos, siekiant užtikrinti saugumą, ne mažiau svarbu yra ir tai, kad skirtingos migrantų grupės būtų apgyvendintos skirtingose vietose.
„Mes turime atsižvelgti į kitų šalių patirtis. Turi būti atskiriamos šeimos (ypač su vaikais), kita grupė – moterys, trečia grupė – vyrai. Tai turi būti atskiros stovyklos ir atskirai apgyvendinamos. Jeigu šeimos su vaikais, moterys turi būti apgyvendinamos, kur yra patogesnė infrastruktūra ir tai tikriausiai bus arčiau gyvenamųjų vietų, tai vyrų stovyklos gali būti ir toliau nuo gyvenamųjų vietų. Tuomet paprasčiau užtikrinti ir apsaugą“, – pasiūlymus vardino D. Šakalienė.
Praėjusią parą, šeštadienį, pasieniečiai sulaikė 133 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusius migrantus. Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš šeštadienio į sekmadienį bandė patekti 2603 neteisėti migrantai.
Vienybė težydi. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų (URK) ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai aptarė trečiųjų šalių piliečių neteisėtą migraciją į Lietuvą ir bendru sutarimu priėmė pareiškimą „Dėl vienybės ginant demokratines vertybes“. URK pirmininko Žygimanto Pavilionio teigimu, pareiškimu buvo dar karta išreikšta vienybė remiant demokratines vertybes įgyvendinant užsienio ir saugumo politiką.
„Svarbu tai, kad abu komitetai bendru sutarimu, visų partijų balsais pabrėžė, kad mes visi šiuo metu užsienio ir nacionalinio saugumo srityje veikiantys politikai esame vieningai už vertybinę užsienio ir saugumo politiką“, – Eltai teigė URK pirmininkas Ž. Pavilionis.
„Malonu, kad kolegos iš visų partijų vieningai apsisprendė ir dar kartą patvirtino, kad mes šį savo ilgametį dešimtmečiais besitęsiantį užsienio politikos kursą tęsime“, – pridūrė jis.
Komiteto pirmininko teigimu, pareiškimu taip pat bandoma atkreipti dėmesį, kad vienas iš pagrindinių šiuo metu vykstančios hibridinės atakos tikslų yra nukreiptas į Lietuvos užsienio ir saugumo politikos krypties pakeitimą.
„Šia situacija gali pasinaudoti tam tikros radikalios grupės, kurios gali būti įtakotos ta dezinformacija ar sąmoningai manipuliuojama informacija ir kviečiame piliečius būti budriems, nepasiduoti šioms provokacijoms ir tęsti tą ilgalaikį Lietuvos užsienio politikos kursą, nukreiptą į laisvės ir demokratijos erdvės įsitvirtinimą regione“, – sakė Ž. Pavilionis.
Pareiškimu, kurį bendru sutarimu priėmė komitetai, yra griežtai smerkiami Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuojami nelegalios migracijos srautai. Dokumente taip pat pažymima, kad pareiškimą priėmę komitetai laikosi nuomonės, kad beprecedentis nelegalios migracijos organizavimas yra Baltarusijos politinio režimo sąmoningai vykdoma veikla prieš Lietuvos valstybę ir Europos Sąjungą bei kryptingas siekis pakeisti vykdomos užsienio politikos kryptį.
Taip pat pareiškimu Lietuvos žmonės raginami likti pilietiškais kovojant su nelegalia migracija, be kita ko, teikti informaciją Lietuvos pareigūnams apie Lietuvos teritorijoje pastebėtus įtartinus asmenis ir jų grupes, likti atspariems manipuliatyvios informacijos ir dezinformacijos sklaidai.
Taip pat NSGK ir URK siūlo visoms valstybėms uždrausti skrydžius į Baltarusiją, nes jie, kaip įtariama, naudojami valstybės organizuojamai žmonių kontrabandai.
Pareiškimu Europos Sąjunga raginama taikyti sankcijas asmenims, dalyvaujantiems valstybei organizuojant žmonių kontrabandą per tarptautines sienas, ir ją kontroliuojančiam A. Lukašenkos režimui.
Gitanas Nausėda lankosi Lenijoje. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tik bendromis Lietuvos ir Lenkijos pastangomis galime užtikrinti saugumą regione, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
„Bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos skaičiuojamas šimtmečiais. Saugumo ir gynybos srityje esame natūralūs sąjungininkai. (…)“, – sakė sekmadienį su vienos dienos vizitu Lenkijoje apsilankęs G. Nausėda.
Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos kvietimu į Krokuvą atvykęs šalies vadovas sekmadienio rytą lankėsi Lenkijos specialiųjų pajėgų komponento (POLSOCOM) vadavietėje. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai aptarė saugumo situaciją regione ir naujai kylančius iššūkius regiono stabilumui: didėjančius nelegalių migrantų srautus ir neprognozuojamą Baltarusijos režimo elgesį, agresyvią Rusijos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu, sakoma pranešime.
Susitikime taip pat aptarti NATO viršūnių susitikimo rezultatai, atsakas į „ZAPAD 2021“ pratybas, energetinis ir kibernetinis saugumas.
Didelis dėmesys skirtas Baltarusijos klausimui. Lietuvos vadovas akcentavo būtinybę nedelsiant spręsti rytinės ES sienos stiprinimo problemą, efektyviai užkardant nelegalios migracijos srautus iš Baltarusijos. „Neleisime, kad Baltarusijos režimas naudotų migrantus kaip politinį ginklą“, – sakė šalies vadovas.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai aptarė santykius su Rytų partnerystės šalimis, ypatingą dėmesį skirdami Ukrainos eurointegracijos siekiui. Jie sutarė, kad reikia palaikyti ukrainiečius šiame kelyje ir pasiūlyti aiškią europinę perspektyvą.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai sutarė dalyvauti Lietuvoje organizuojamoje Saugumo konferencijoje 2021 m. spalio mėnesį.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamų prisiminimų serijoje – išduoto tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro likimo istorija
„Atėjo ir mano eilė (…). Mane nuvedė į mažytį kambarį, išrengė nuogai, rūbus išnešė ir, užlaipinę ant taburetės, liepė daryti pritūpimus – pasilenkę žiūrėjo į ten, kur niekados niekas nežiūri… Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas, tardomas lenkų, bet čia man buvo naujiena… Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė,“ – tokia į atmintį įsirėžusia persodinimo iš vieno traukino į kitą Molodečno (Baltarusija) stotyje scena dalinasi suimtasis, keliavęs viename kupė kartu su į mirtį vežtu Kazimieru Skuču.
Šį ir kitus liudijimus į vieną pasakojimą surinko išduoto Lietuvos ministrų kabineto nario dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė, kurios knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais: Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas buvo sušaudytas Maskvoje 1941 m. patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą Augustiną Povilaitį.
Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. į kruviną stalininių represijų mėsmalę pateko ir buvo nužudyti 17 tarpukario Lietuvos ministrų, tarp jų ir vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Daugumos minėtų pareigūnų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Tik 2017 m. K. Skučo dukterėčiai Virginijai Skučaitei pavyko Pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kito vidaus reikalų ministro – Juliaus Čapliko – bei teisingumo ministro Antano Tamošaičio palaikų užkasimo vietą.
Kazimiero Skučo bylos foto. LYA
Knygoje glaustai, argumentuotai, nuosekliai pasakojama, kada, kodėl ir kaip buvo suimti vieni pirmųjų sovietinių represijų aukų K. Skučas su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, kaip jie buvo vežami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir nužudyti. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, pateikti K. Skučą pažinojusių žmonių, artimųjų prisiminimai, glausta jo biografija, keliami iki šiol skaudūs klausimai.
Vienas tokių – kodėl iki šiol nežinoma bent apytikrė Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius Jono Žemaičio palaikų užkasimo Maskvoje vieta.
Antra – iki šiol jokia atsikūrusios Lietuvos Vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, nepaskelbė dekreto, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai (įsakymas suimti ir teisti pareigūnus) 1940-ųjų birželį prieš K. Skučą ir A. Povilaitį. Juk šie valstybės vyrai vykdė Prezidento ir Vyriausybės politiką. Ar nebuvo A. Smetona teisus, Paskutiniajame posėdyje sakydamas, kad negalima suimti K. Skučo su A. Povilaičiu, nes tai reikštų nubausti pareigūnus už tai, kad jie sąžiningai vykdė savo pareigas? 2021 m. liepos 30-ąją sukanka 80 metų nuo K. Skučo žūties, o liepos 12-ąją – 80 metų nuo A.Povilaičio žūties. Ar vis dar neatėjo metas rastis minėtam Vyriausybės dekretui?
Skučas Kazimieras., 1925 – 1926 LCVA
Trečia – labai gaila, kad iki šiol nėra ir, matyt, dar ilgai nebus tarpvalstybinio Lietuvos ir Rusijos susitarimo dėl patekimo į FSB archyvą, nes pagal Rusijos įstatymus jokia užsienio valstybės institucija, išskyrus nuteistojo artimuosius, negali pretenduoti į sušaudytų Lietuvos pareigūnų bylas.
Leidinys nuosekliai pratęsia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įamžinimo darbus, vykdomus okupacinių režimų nusikaltimų istorinius tyrimus. Pernai visuomenei buvo pristatytas dokumentinis ciklas apie tragiškas šalies valstybingumo istorinio lūžio pasekmes Kazimiero Skučo likimui „Traukinys į mirtį“. Šio LRT kurto filmo idėjos bendraautorius – centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas. Dar anksčiau 2017 m. rugpjūtį šis istorikas kartu su knygos autore vyko į Maskvą dėl „Komunarkoje“ nužudytųjų palaikų suradimo bei jų atminimo įamžinimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas padėjo susipažinti su FSB Centriniame archyve saugoma archyvine Kazimiero Skučo baudžiamąja byla.
Knygai pratarmę parašęs istorikas dr. Algirdas Jakubčionis pastebi „[a]utorė atskleidžia ir keistą Ministro Pirmininko Antano Merkio poziciją 1940-aisiais. Minimas epizodas, kai tų pačių metų pavasarį jis pasakė K. Skučui, kad „bolševikai jau kitokie“, suprask – geresni. Bet juk tai buvo pasakyta jau po SSRS karo su Suomija, kuri dėl to neteko 11 proc. savo teritorijos, – tai turėjo įtikinti A. Merkį, kad bolševikai ne kitokie, o tokie patys, kaip ir anksčiau.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Prisiminimų serijoje yra išleidęs daugiau kaip 50 leidinių. Šios serijos knygos yra vienos populiariausių. Antai knygos „Sibiro madona“ tiražas buvo išpirktas rekordiškai greitai – per 3 mėnesius ir šiuo metu yra planuojamas kartoti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Aurelija Juodytė yra Vyresnioji patarėja (Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius)
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Covid-19 suteikė Latvijai nedraugiškų šalių specialiosioms tarnyboms galimybę stebėti įstaigų darbą pandemijos sąlygomis ir prognozuoti jų gebėjimą reaguoti, jeigu kiltų potenciali karinė konfrontacija. Tai sakoma Valstybės saugumo tarnybos (VST) veiklos 2020 metais ataskaitoje.
VST pažymi, kad pernai Latvijai nedraugiškų užsienio specialiųjų tarnybų grėsmė šalies nacionaliniam saugumui išliko didelė.
Kaip ir ankstesniais metais, didžiausią grėsmę saugumui kontržvalgybos srityje kėlė Rusijos specialiosios tarnybos. VST taip pat pažymi didėjantį Kinijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą Latvija.
Latvijos ir kitų šalių kovos su koronaviruso pandemija priemonės apsunkino Rusijos ir kitų užsienio specialiųjų tarnybų žvalgybos darbą įprastiniais metodais, todėl jos daugiau dėmesio skyrė informacijos rinkimui nuotoliniu būdu.
Kadangi Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos specialiosios tarnybos vykdo žvalgybinę veiklą daugiausia iš savo šalių teritorijos, pernai kelionių apribojimai ilgą laiką joms neleido verbuoti Latvijos gyventojų.
Latvijos saugumo emblema
Pasak VST, Kinijos specialiosios tarnybos laiko Latviją galima platforma informacijai apie procesus NATO ir Europos Sąjungoje gauti, taip pat mėgina platinti informaciją, teisinančią Kinijos užsienio politiką ir raginančią glaudžiau bendradarbiauti su Kinija.
Kaip ir ankstesniais metais, pernai Latvijai priešiškos užsienio specialiosios tarnybos domėjosi NATO kovinėmis grupėmis, Latvijos vaidmeniu NATO ir Europos Sąjungoje, užsienio politika ir saugumo politika, vidaus politika bei ekonomine ir socialine situacija, valstybės saugumu ir teisėsaugos institucijomis, valstybės valdymo įstaigomis, svarbiomis strateginėmis šakomis, kritinės infrastruktūros objektais.
Praėjusiais metais Rusijos specialiosios tarnybos neprarado savo vaidmens skleidžiant Kremliaus įtaką, ieškant pažeidžiamų Latvijos vietų ir galimų įtakos agentų, sakoma VST ataskaitoje.
Šiaurės Makedonijos VRM ieško buvusio kontržvalgybos vadovo S. Mijalkovo, kaltinamo neteisėtai organizavus pokalbių telefonu klausymąsi. EPA-ELTA nuotr.
Šiaurės Makedonijos vidaus reikalų ministerija ieško buvusio šalies Saugumo ir kontržvalgybos valdybos vadovo Sašo Mijalkovo, kaltinamo neteisėtai organizavus pokalbių telefonu klausymąsi.
Tai antradienį pranešė Šiaurės Makedonijos televizijos kanalas „Alsat M“.
„VRM, naudodama visas turimas priemones, toliau ieškos bėglio, – sakė žurnalistams žinybos vadovas Oliveris Spasovskis. – Pareigūnai turi jį surasti ir vadovautis teismo sprendimu“.
Anot O. Spasovskio, ministerija turi informacijos, kad S. Mijalkovas yra Šiaurės Makedonijos teritorijoje.
VRM duomenimis, po to, kai teismas buvusiam Saugumo ir kontržvalgybos valdybos vadovui paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą, šis dingo ir nereaguoja į pareigūnų pastangas užmegzti su juo ryšį. Tiriant baudžiamąją bylą S. Mijalkovo pasas buvo paimtas.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas
Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.
Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.
Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.
Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.
Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.
Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.
Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.
Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.
Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.
Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.
Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.
Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.
Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.
Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?
Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.
Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.
Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?
Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.
Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.
Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.
Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.
Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.
Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.
Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.
Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.
Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.
Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.
Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?
Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.
Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.
Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.
Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.
Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.
Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.
Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.
Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.
Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.
Prezidentas G. Nausėda ir pirmoji ponia su Prancūzijos pirmąja pora dalyvauja šventinėje vakarienėje. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Euroatlantinė vienybė yra vienas kertinių Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetų. Todėl nieko keisto, kad Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu kilusios trintys tarp JAV ir kai kurių ES valstybių privertė nerimauti už Lietuvos užsienio politiką atsakingus asmenis.
Ko gero, labiausiai juos baugino įsivaizdavimas, kad gali tekti rinktis tarp JAV, kuri Lietuvai pirmiausiai reiškia geopolitinį bei karinį saugumą, ir didžiųjų ES valstybių – kertinių ekonominėje bei socialinėje srityse.
Lietuvai, kaip valstybei siekiančiai kuo daugiau ir kuo aktyvesnės JAV įtakos Europoje, bet koks bandymas perbraižyti euroatlantinių veikėjų prerogatyvas saugumo klausimais atrodo ne tik nereikalingas, tačiau ir mažų mažiausiai pavojingas.
Būtent dėl šių priežasčių Lietuvos užsienio politikos formuotojams bei įgyvendintojams ganėtinai „šventvagiškos“ arba, švelniau tariant, realybės kol kas dar neatliepiančios pasirodė Lietuvoje 2020 m. rugsėjį viešėjusio Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakytos mintys. Jis Vilniaus universitete studentams aiškino, kad ateityje saugumo klausimais reikėtų labiau pasitikėti Europa ir mažiau kliautis vien tik „galia anapus Atlanto“.
Melania Trump ir Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, tai, kad šios E. Macrono reikštos viltys ir dažnai deklaruojami raginimai stiprinti ES savarankiškumą, sprendžiant geopolitinio saugumo klausimus, Lietuvoje yra vertinami dažniau su atsargumu ar net įtarumu, susiję ir su tuo, kad Prancūzijos prezidentas turi kiek kitokį įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti santykiai su Rusija. Jis yra raginęs pradėti „ilgalaikį“ strateginį dialogą su Maskva. Tuo tarpu Lietuvai, kuri įsivaizduoja ir nuosekliai komunikuoja, kad su Rusija dialogas įmanomas tik šiai iš esmės pasikeitus, girdimi raginimai, jog, nepaisant visko, kalbėtis reikia – atrodo beprasmiški ir nesuprantami.
Tačiau globali geopolitinė realybė keičiasi. Keičiasi ir galių balansas Europos Sąjungoje, kurioje pasitraukus Didžiajai Britanijai didesnę įtaką gali įgyti apie Europos karinę bei „strateginę“ autonomiją kalbančios jėgos.
Kaip, stiprėjant ES integracijos procesams, turėtų elgtis Lietuva, jei požiūris saugumo klausimais arba sprendžiant krizes ES aktualioje geopolitinėje erdvėje, abiejose Atlanto pusėse išsiskirtų? Toliau laikytis euroatlantizmo ir saugumo klausimuose nekvestionuoti JAV dominavimo ar visgi imtis ryškesnio balansavimo ir pradėti traktuoti ES jėgas kaip pagrindinį saugumo ramstį?
Lietuvos gyventojai šiuo klausimu nuomonės dažniausia neturi: JAV ir Prancūzijos palaikytojų po lygiai
Naujienų agentūros ELTA užsakymu 2020 m. gruodžio 14–17 dienomis atliktoje rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausoje gyventojų buvo prašoma atsakyti, kurią pusę – Jungtines Amerikos Valstijas ar Prancūziją – Lietuva turėtų labiau palaikyti, kai šių didžiųjų valstybių požiūriai saugumo klausimais išsiskiria. Amerikiečių karo technika. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip parodė apklausa, daugiau nei pusė (57 proc.) Lietuvos gyventojų šiuo klausimu aiškios nuomonės neturėjo. Tuo tarpu manantys, kad reikėtų orientuotis į vieną ar kitą valstybę, jei Prancūzijos ir JAV požiūris dėl tarptautinių konfliktų nesutaptų, pasiskirstė kone tolygiai.
Kiek daugiau nei penktadalis (22 proc.) respondentų mano, kad Lietuva tarptautinio saugumo klausimais turėtų labiau orientuotis į Prancūziją. Beveik tokia pati dalis (21 proc.) apklaustų gyventojų teigė, kad norėtų, jog išsiskiriant šių dviejų didžiųjų valstybių požiūriams, Lietuva labiau orientuotųsi į kitą Atlanto pusę – JAV.
Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rodo „Baltijos tyrimų“ susisteminti duomenys, tai, kad Lietuva turėtų labiau orientuotis į Prancūziją tarptautinio saugumo klausimais daugiau sutinka moterys, didmiesčių gyventojai (26 proc.), respondentai su vidutinėmis (801 – 1400 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (31 proc.).
Kad Lietuva turėtų labiau orientuotis į JAV tarptautinio saugumo klausimais daugiau sutinka vyrai (34 proc.), jaunimas iki 30 metų (26 proc.), respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu (27 proc.) bei su didžiausiomis (daugiau kaip 1400 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (35 proc.). JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Apklausa vyko 2020 m. gruodžio 14 – 17 dienomis. Internetu (CAWI) apklausta 530 gyventojų visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinių punktų, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
Tyrimo metu gyventojams buvo užduotas klausimas: Daugelyje pasaulio vietų vyksta tarptautiniai konfliktai (pvz., Ukrainoje, Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje) ir tokių didžiųjų valstybių, kaip JAV ar Prancūzija, požiūris į saugumo politiką dažnai išsiskiria. Kalbant apie tarptautinio saugumo klausimus, Jūsų nuomone, Lietuva turėtų labiau orientuotis į JAV ar į Prancūziją, kai šių valstybių požiūriai skiriasi?
Dezinfekuojamas viešasis transportas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Praėjusią šventinę savaitę keleivių srautas sostinėje kito – viešuoju transportu judėjo iki 80 proc. mažiau žmonių, lyginant su šiuo laikotarpiu pernai. Darbo dienomis keleivių kiek daugiau, tačiau bendri srautai taip pat apie 70 proc. mažesni nei iki karantino, nurodo bendrovė „Susisiekimo paslaugos“.
Saugumas išlieka pagrindinis prioritetas – įmonė „Susisiekimo paslaugos“ teigia viešąjį transportą pritaikanti remdamasi naujausiais duomenimis, kasdien išsamiai analizuoja rytinio ir vakarinio piko judėjimo tendencijas.
Apie pastebėtus didesnius keleivių srautus autobusuose, troleibusuose ir stotelėse informuoja viešojo transporto kontrolieriai, vairuotojai, tai padaryti gali ir patys keleiviai.
„Remiamės realiais judumo mieste duomenimis ir planuojame tokį viešojo transporto kursavimą, kad vilniečiai galėtų saugiai nuvykti ten, kur būtiniausia, be to, mieste nekursuotų tušti autobusai ar troleibusai. Fiksuojame maršrutus ir stoteles, kuriose keleivių daugiau, todėl sudėtingiau laikytis atstumo, užimti sėdimas vietas, kaip to reikalaujama. Visada stengiamės operatyviai reaguoti – pritaikome tvarkaraščius, transporto priemonių talpą saugių kelionių užtikrinimui. Suprantame, kad dažnesni nei įprastai pokyčiai keleiviams gali įnešti neaiškumo, tačiau tokiomis aplinkybėmis greita reakcija ir operatyvus pokytis yra kritiškai svarbūs“, – sako „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.
Automatizuota šviesoforų valdymo sistema Vilniuje rodo, kad lyginant praėjusią savaitę su tokiu pačiu laikotarpiu pernai, eismo srautai darbo dienomis per parą sumažėjo apie 24 proc., o pikų vidutinė trukmė – 72 proc.
Autobusai ir troleibusai nuolat dezinfekuojami – po piko valandų ir transporto parkuose, darbo dienos pabaigoje, sako bendrovės pranešime.
Kruopščiai dezinfekuojami ir valomi turėklai, durų rankenos, porankiai, sėdynių atlošų rankenos ir kiti keleivių liečiami paviršiai. Taip pat valomos grindys, transporto priemonių išorė. Galutinėse stotelėse autobusai ir troleibusai kaskart išvėdinami. Būtina dezinfekuoti rankas įlipant ir išlipant, dezinfekcinio skysčio keleiviai ras kiekviename autobuse ir troleibuse.
Stotelėse, autobusuose ir troleibusuose privaloma dėvėti apsaugines veido kaukes, kad jos dengtų nosį ir burną, laikytis saugaus atstumo.
Pastebėję kaukių nedėvinčius keleivius vairuotojai jų neįleidžia arba išlaipina. Be to, apie kaukių nesutinkančius dėvėti keleivius, viešojo transporto kontrolieriai, vairuotojai, taip pat ir kiti keleiviai visada gali pranešti policijai.
Viešasis transportas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jei sėdimos vietos užimtos, lipti draudžiama, teks laukti kito autobuso ar troleibuso, o pačias keliones planuoti iš anksto.
Nuo gruodžio 30 d. darbo dienomis keisis 28, 29, 66, 76, 78, 115 autobusų maršrutų tvarkaraščiai – autobusai važiuos dažniau. 24 maršrute kursuos didesnės talpos autobusai.
Nuo 2021 m. sausio 4 d. darbo dienomis dažniau kursuos 1G, 2G, 3G, 6G, 10, 74 maršrutų autobusai ir 7, 18 maršrutų troleibusai.
Nuo 2021 m. sausio 4 d., siekiant užtikrinti patogesnius kursavimo intervalus piko ir dienos metu, darbo dienomis keisis 4G, 5G, 7, 46, 53, 69 autobusų maršrutų ir 2, 4, 6, 17 troleibusų maršrutų tvarkaraščiai. Savaitgalio dienomis keisis 35 autobusų maršruto tvarkaraštis. Šie tvarkaraščiai bus paskelbti gruodžio 30 d.
Laikinai nekursuoja 65, 88, 89 maršruto autobusai ir 3, 14, 15, 20, 21 maršrutų troleibusai. Stabdykime koronavirusą. Slaptai.lt nuotr.
Ribojant įvažiavimą ir išvažiavimą iš Vilniaus miesto, galimi pro kontrolės punktus važiuojančio viešojo transporto vėlavimai – 3, 9, 12, 14, 16, 18, 19, 28, 32, 51, 52, 57, 58, 61, 63, 66, 67, 68, 78, 82, 87 autobusų maršrutų.
Naujausi viešojo transporto tvarkaraščiai visada skelbiami www.stops.lt. Pačiose stotelėse esančių tvarkaraščių laikinai stebėti nereikėtų – karantino metu pagal realius keleivių srautus jie keičiami dažniau nei įprastai, todėl kaskart atnaujinti tvarkaraščius stotelėse nėra efektyvu, sakoma įmonės „Susisiekimo paslaugos“ pranešime.
Džonas Šimkus (John Shimkus). Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad ilgametis Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų narys Džonas Šimkus (John Shimkus) atsisveikina su JAV Kongresu, ir įvertindamas visą jo indėlį į Baltijos valstybių Laisvės bylą, Lietuvos vardu pareiškė didžiausią padėką jam už 23 metus trukusį nuolatinį rūpestį Lietuvos saugumu.
Už tai numatančią Seimo rezoliuciją vieningai balsavo 122 Seimo nariai.
Kaip akcentuojama priimtoje Seimo rezoliucijoje, lietuvių kilmės D. Šimkus buvo ilgametis Baltijos draugystės grupės pirmininkas, kažkada ginklu saugojęs sąjungininkų laisvę Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vienas aktyviausių Lietuvos narystės NATO šalininkų, padėdavęs Lietuvai visais klausimais.
„Džonas Šimkus buvo vienas aktyviausių kongresmenų įtikinant JAV Kongresą liberalizuoti prekybą suskystintomis gamtinėmis dujomis, patvirtinti NATO gynybos planus Baltijos šalims, kovojant su Rusijos agresija Ukrainoje, paskelbiant ir nuolat minint JAV Kongrese Juodojo kaspino dieną, kovojant su Kremliaus priešiška propaganda ir dezinformacija, steigiant JAV investuotojų Lietuvoje tarybą ir daugybę kitų iniciatyvų, susijusių su parama Baltijos šalims“, – pabrėžiama priimtame dokumente.
Šios rezoliucijos iniciatorius – Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Oksfordo universiteto ir „AstraZeneca“ vakcina nuo koronaviruso yra saugi vyresniems žmonėms. EPA-ELTA nuotr.
Viena iš perspektyviausių vakcinų nuo koronaviruso saugiai padeda sukelti patikimą imuninę reakciją į koronavirusą ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus žmonių organizme, rodo ketvirtadienį paskelbti Oksfordo universiteto ir Jungtinės Karalystės (JK) bendrovės „AstraZeneca“ sukurtos vakcinos klinikinių tyrimo rezultatai.
2-ojo etapo klinikinio tyrimo rezultatai rodo, kad vyresnių nei 56 metų amžiaus žmonių organizme ši vakcina sukėlė mažiau šalutinių poveikių nei jaunesnių žmonių organizme.
Vakcinos kūrėjai tikino, kad šiuo metu atliekami platesnio masto 3-ojo etapo tyrimai.
Įprastai nuo vakcinų susiformuojantis imunitetas yra silpnesnis vyresnių žmonių organizme, o tai lemia didesnį senjorų pažeidžiamumą ligoms.
„Būtent todėl svarbu, kad vakcinos nuo COVID-19 būtų ištirtos su šios amžiaus grupės žmonėmis, kuriems taip pat būtų teikiamas prioritetas skiepijant“, – sakė Oksfordo universiteto profesorius, vienas iš tyrimo autorių Andrew Pollardas. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti moksliniame žurnale „The Lancet“.
Šios vakcinos 2-ojo etapo tyrime dalyvavo 560 žmonių. 240 iš jų buvo vyresni nei 70 metų amžiaus, jie buvo padalyti į tris grupes. Pirmajai grupei suleista viena vakcinos dozė, antrajai – dvi, o trečiajai grupei suleistas placebas.
Imuninė reakcija į vakciną buvo įvertinta skiepijimo dieną, o tada dar keletą kartų per kelias savaites.
Tyrėjų teigimu, visų amžiaus grupių tyrimo dalyviams susidarė panašus imunitetas.
„Tyrimas rodo, kad imuninė reakcija buvo sukelta visose amžiaus grupėse, įskaitant vyresnių nei 70 metų amžiaus dalyvių grupę. Kadangi vyresni žmonės bus skiepijami vieni pirmųjų, kai vakcina bus prieinama, tai – gera žinia“, – tyrimo rezultatus komentavo Sautamptono universiteto, kuris nedalyvavo tyrime, mokslininkas Michaelas Headas.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, šiuo metu iš viso 48 vakcinos nuo koronaviruso pasiekė tyrimų su žmonėmis etapą.
Šį mėnesį buvo paskelbti „Pfizer-BioNTech“ ir „Moderna“ bendrovių kuriamų vakcinų 3-ojo etapo rezultatai, kurie parodė, kad abi vakcinos sukuria efektyvų imunitetą nuo COVID-19.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Armėnijoje areštuotas opozicijos lyderis ir apkaltintas sąmokslu nužudyti šalies premjerą Nikolą Pašinianą, teigė jo advokatai.
Buvęs Nacionalinio saugumo tarnybos vadovas, opozicinės partijos „Tėvynė“ pirmininkas Artūras Vanecianas areštuotas šeštadienį, kai buvo iškviestas į Armėnijos saugumo pajėgų būstinę, teigia jo advokatai Lusine Sahakian ir Ervandas Varosianas.
Advokatai opozicijos politiko sulaikymą pavadino „persekiojimu“ ir paneigė jų klientui pareikštus kaltinimus, esą jis ketino perimti valdžią po premjero nužudymo.
N. Pašinianias šios savaitės antradienį paskelbė apie Maskvos tarpininkaujamą taikos susitarimą su Azerbaidžanu, kuriuo užbaigtos šešias savaites trukusios kovos Kalnų Karabache.
Azerbaidžane susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo žmonių ir politinės opozicijos pasipiktinimas. Pagal susitarimą Armėnija oficialiai prarado kai kurias ginčijamo Kalnų Karabacho regiono sritis.
Armėnijoje kilo protestai. Demonstrantai reikalauja N. Pašiniano atsistatydinimo ir vadina jį išdaviku.
Anksčiau šią savaitę A. Vanecianas taip pat buvo trumpam sulaikytas kartu su kitais keliais opozicijos veikėjais dėl kaltinimų kurstant masinius neramumus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.Amerikiečių kariai Lietuvos sostinėje Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad tikisi, jog išrinktasis JAV prezidentas Joe Bidenas ir toliau skirs didelį dėmesį Baltijos regiono valstybių saugumui, ypač krašto apsaugos politikoje.
„Prezidento Donaldo Trumpo administracijos laikotarpiu buvo gana sėkmingai plėtojamas energetinis bendradarbiavimas, tikiuosi, kad šiame sektoriuje turime potencialo bendradarbiauti dar sėkmingiau“, – sakė G. Nausėda.
Komentuodamas JAV prezidento rinkimų rezultatus, G. Nausėda teigė, kad tikisi dar stipresnio transatlantinio ryšio tarp Europos Sąjungos ir JAV.
„Labai tikiuosi, kad sustiprės, taps dar nuoširdesnis tas transatlantinis ryšys, kurio nepaprastai reikia šiame neramiame pasaulyje. Turiu galvoje santykius tarp Europos Sąjungos ir JAV. Lietuva šioje srityje visada buvo patikima sąjungininkė ir ji visada įdės patį didžiausią indėlį, kad šis santykis būtų stiprus, nuoseklus ir tvirtas“, – teigė prezidentas. Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amerikiečių karo technika. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Šalies vadovas akcentavo išrinktojo JAV prezidento patirtį tiek politikoje, tiek gyvenime.
„Tai labai patyręs politikas. Patyręs ir gyvenime, ir politinėje veikloje. (…) jo šūkis, arba jo siekis tapti vienijančiu prezidentu yra nepaprastai svarbus tiek vidaus, tiek išorės dimensijoje. Šiandien vienijimosi kaip niekad reikia ir pačiose JAV, ir, žinoma, Vakarų demokratijos turi siekti supratimo ir sutarimo ten, kur klausimai yra principiniai ir kur reikia didesnio Vakarų demokratijos indėlio šiuolaikiniame pasaulyje“, – kalbėjo G. Nausėda.
J. Bidenas JAV rinkimuose įveikė dabartinį prezidentą Donaldą Trumpą.
Darbą naujame poste J. Bidenas turėtų pradėti 2021 metų sausį.
Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.
Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Europos Komisija (EK) trečiadienį pristatė kontroversišką ir ilgai lauktą migracijos susitarimą, kuriuo siekiama reformuoti fragmentišką ir perkrautą prieglobsčio prašymo sistemą.
Planą dar svarstys ES šalių lyderiai ir Europos Parlamentas, kol kas nėra iki galo aišku, ar jis bus patvirtintas.
Ryškiausias EK plane atsispindintis siekis – vykdyti daugiau prieglobsčio prašytojo statuso negavusių migrantų sugrąžinimų į šalis, iš kurių atvyko, taip pat parodyti daugiau solidarumo kitoms ES šalims.
EK sieks vykdyti išankstinio „skryningo“ procedūrą. Prieglobsčio prašytojams atvykus prie ES šalių sienų, butų atliekama jų sveikatos apžiūra ir saugumo patikra, paimami atvykėlių pirštų antspaudai. Tada būtų sprendžiama, ar jų byla patenka į pagreitinto sprendimo kategoriją, ar, vis dėlto, įprasto. Toks patikros procesas užtruktų daugiausiai penkias dienas, teigė EK.
Jei prieglobsčio prašytojai atvyksta iš šalies su mažu migrantų priėmimo rodikliu – Komisija siūlo mažiau nei 20 proc. – jiems turėtų būti taikoma pagreitintas procesas, kuris truktų iki 12 savaičių. Jei sprendimo nepavyktų priimti per 12 savaičių, jie būtų siunčiami į ES šalį, kurioje būtų vykdoma prieglobsčio suteikimo procedūra. Jei jų prieglobsčio prašymas yra atmestas, jie būtų išsiunčiami atgal, teigė EK.
Plane taip pat raginama imtis solidarumo ir skaidriau dalytis atsakomybe dėl migrantų. EK pristatė trijų bangų principą, kuriuo valstybės įpareigojamos padėti daugiau migrantų priėmusioms šalims. Svarbiausia, kad numatomas nuolatinis mechanizmas, o ne vienkartiniai migrantų perkėlimai. Įprastu laikotarpiu migrantai iš šalies, į kurią jie atvyko gali būti priglaudžiami savanoriškai. Tačiau kai vienos iš šalių migrantų priėmimo schema yra perkrauta, migrantų dalijimasis tampa privalomas. Galiausiai, trečiu atveju, krizės situacijos akivaizdoje, pavyzdžiui, esant tokiam migrantų antplūdžiui, koks buvo 2015 m., EK gali įpareigoti valstybes nares prisiimti teisinę atsakomybę už deportacijas.
EK taip pat nori plėsti bendradarbiavimą su kitomis, ne ES šalimis. Tokiu būdu siekiama, kad migrantai pirmiausia atvyktų į kitas teritorijas, o ne į ES. Dėl šios priežasties EK žada stiprinti paramą migrantus priimančioms ne ES valstybėms, kad jose būtų sukurta naujų darbo vietų ir daugiau migrantų pasiliktų gyventi už ES ribų.
Vis dėlto, sienų kontrolės griežtinimas ir išankstinis tikrinimas kelia nemažai klausimų žmogaus teisių atžvilgiu, o aktyvistai teigia, jog tokie apribojimai kelia grėsmę pamatinei teisei ieškoti apsaugos.
Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja pareiškė neketinanti kelti savo kandidatūros naujuose Baltarusijos prezidento rinkimuose.
„Aš pati neplanuoju (kandidatuoti į prezidentus)“, – televizijai „Belsat“ Vilniuje sakė S. Cichanouskaja.
Interviu televizijai „Belsat“ ji taip pat teigė, kad krizė Baltarusijoje turi būti išspręsta be įsikišimo iš užsienio.
„Šį klausimą reikia spręsti šalies viduje be įsikišimo iš užsienio. Būtent šiam tikslui buvo sukurta Koordinacinė taryba, kuri turės atlikti tarpininko vaidmenį krizės užbaigimui ir taikioms deryboms pradėti“, – tikino S. Cichanouskaja.
Šiuo metu Lietuvoje esanti Baltarusijos opozicijos kandidatė į šalies prezidentus S. Cichanouskaja penktadienį surengė pirmąją spaudos konferenciją po atvykimo į Lietuvoje, kurioje pareiškė grįšianti į savo tėvynę tada, kai jausis ten saugi.
„Aš labai myliu savo tėvynę ir labai noriu ten grįžti. Aš ten grįšiu, būtinai grįšiu, kai jausiuosi saugi“, – penktadienį spaudos konferencijoje patikino S. Cichanouskaja.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tikisi, kad Lietuvos požiūris apie Astravo atominę elektrinę (AE) ras atgarsį bendroje Europos Sąjungos pozicijoje.
Prezidentas nurodė trečiadienį Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje iškėlęs Baltarusijos atominės elektrinės klausimą.
„Šitas klausimas buvo iškeltas. Jis buvo iškeltas mano iniciatyva ir aš jį iškėliau tokia forma: ar galime laikyti, kad Astravo AE, kurią norima pradėti eksploatuoti neįgyvendinus visų streso testo, saugumo reikalavimų, ypatingai atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, gali būti priimtina Europos Sąjungai. Ir ar mes netraktuojame elektros energijos importo iš tokios elektrinės dabartinėmis aplinkybėmis kaip paramos šitam režimui, kuris yra susikompromitavęs“, – žurnalistams po nuotolinio EVT posėdžio sakė G. Nausėda.
Šalies vadovas pridūrė tikintis, kad į šią poziciją ES įsiklausys. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
„Manau, kad tai turėtų rasti atgarsį tiek mūsų artimiausių kaimynų širdyse ir protuose, tiek, tikiuosi, bendroje ES pozicijoje“, – sakė G. Nausėda.
ELTA primena, kad į pirmojo Astravo AE bloko reaktorių jau pradėtas krauti branduolinis kuras. Energetinis Astravo AE paleidimas ir prijungimas prie Baltarusijos elektros energijos sistemos planuojamas ketvirtą šių metų ketvirtį.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, kad prieš priimdama sprendimą patraukti dalį Vokietijoje dislokuotų karių JAV tarėsi su sąjungininkėmis.
„Taika ir saugumas Europoje yra svarbus veiksnys, darantis įtaką Šiaurės Amerikos saugumui ir klestėjimui, mums susiduriant su vis mažiau nuspėjamu pasauliu, laikydamiesi išvien esame stipresni ir saugesni“, – sakė jis.
„JAV prieš šiandienos pareiškimą išsamiai tarėsi su visomis NATO sąjungininkėmis“, – teigė J. Stoltenbergas.
Trečiadienį Pentagonas pranešė, kad JAV planuoja iš Vokietijos patraukti 11 900 karių, daugiau nei buvo žadėta anksčiau. Kai kurie iš šių karių bus perkelti į Italiją ir Belgiją.
Iš 34 500 JAV kariškių, dislokuotų Vokietijoje, maždaug 6 400 bus išsiųsti namo, o beveik 5 600 karių bus dislokuoti į kitas NATO valstybes nares. JAV karių Vokietijoje skaičius sumažės iki 24 tūkst., pranešė JAV gynybos sekretorius Markas Esperis.
