Šia Baku gatve 1990-ųjų sausio 20-ąją žlegėjo mirtį nešantys sovietiniai tankai. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-ąją Azerbaidžano žmonės mini kritusius dėl šalies laisvės ir nepriklausomybės per 1990-ųjų „juodąjį sausį“, kai šalies sostinę užėmusi sovietinė kariuomenė žudė ir žalojo žmones.

Iš pradžių kulkos, paskui – melas

„Atrodo, Baku miestą pasirinko visų SSSR tautų įbauginimo vieta, tuo perspėję, kuo gali baigtis bet koks mėginimas įgyti nepriklausomybę“, – pasakė azerbaidžaniečių istorikas Rizvanas Huseinovas prieš kelias dienas paskelbtame interviu leidiniui „Moskva-Baku“ (rašo apie visokeriopus Rusijos-Azerbaidžano santykius). Istoriko žodžiais, tokios didelės sovietinės kariuomenės SSRS vadovybė nebuvo pasiuntusi prieš kitų respublikų žmones nei iki tol (Tbilisis, 1989), nei vėliau (Vilnius, 1991).

Iš tikrųjų sostinėje ir kituose miestuose vykstančiuose mitinguose kalbėta ne apie išėjimą iš SSRS, kaip turėjo pamanyti Sovietų Sąjungos vadovybė iš sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) Kremliui siunčiamų perdėtos grėsmės pranešimų – dauguma šalies žmonių reikalavo teisingo sprendimo dėl Karabacho. Dešimtys tūkstančių iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvarytų bedalių azerbaidžaniečių užtvindė Azerbaidžano miestų gatves. Pabėgėlius ir priverstinius persikėlėlius reikėjo nuraminti, duoti jiems prieglobstį, tačiau sovietinė vyriausybė to nepadarė. Galiausiai sovietinės specialiosios tarnybos, pasinaudodamos šių žmonių pykčiu, įkaitino aistras Baku mieste iki situacijos, kuria galima būtų pateisinti kariuomenės įvedimą.

Istorikas primena „informacinę blokadą“, kuri kliudė ir Sovietų Sąjungos žmonėms, ir pasaulio bendrijai sužinoti tiesą apie Karabachą, todėl apie Azerbaidžaną buvo susiklosčiusi „nelabai gera nuomonė“. Daugelis patikėjo azerbaidžaniečius norint sunaikinti „laisvę mylinčią armėnų krikščionių tautą“. Ir daugelis netgi sakė: taip jums ir reikia. Pasiuntusi kariuomenę sovietinė vadovybė Vakarų visuomenės akyse turėjo atrodyti vaduojanti Azerbaidžano gyventojus – armėnus nuo smurto. Pasak Huseinovo, „tai buvo didžiausia ir rimčiausia SSRS vadovybės klaida, nes po sausio 20-osios įvykių visiems mums tapo aišku, jog telikęs vienintelis kelias – atsiskirti  nuo Sovietų Sąjungos“. „Juodasis sausis“ parodė Azerbaidžano žmones turint valią kovoti.

Sausio 19 d. vakare tuomečio SSRS valstybės vadovo Michailo Gorbačiovo pasirašytame įsake buvo nurodyta nepaprastąją padėtį Baku mieste įvedant dėl piliečių saugumo – mat nusikalstamos ekstremistinės jėgos mėgina prievarta, kurstydamos riaušes, nušalinti nuo valdžios teisėtai veikiančius valstybės organus. Apie tai Azerbaidžano sostinės gyventojai išgirdo tik kitą rytą – iš garsiakalbių ir sraigtasparnių pasėtų lapelių. Televizija nerodė, vietiniai laikraščiai nėjo, o centrinius, kaip netrukus pamatyta, į Azerbaidžaną siuntė kitokius nei Maskvoje ar kituose Sąjungos miestuose: maskviečiams ir kitiems aiškinta, kokią neteisingą politiką varo Baku.  Sovietų Sąjungos komunistų pagrindinis dienraštis „Pravda“ sausio 22 d. piktinosi: visos kalbos apie tai, kad, įvedant Baku nepaprastąją padėtį žuvo moterų ir vaikų, yra begėdiška provokacija. „Būtina dar kartą pabrėžti: tai sąmoningas melas!“ Provokuojamų pareiškimų vienintelis tikslas – sukelti gyventojus prieš sovietinę armiją ir teisėsaugos organus! 

Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis dėlto nei Sovietų Sąjunga, nei Vakarai neliko visiškoje nežinioje dėl to, kas dedasi Baku. Azerbaidžano atstovybė Maskvoje sukvietė sovietinius ir užsienio žurnalistus į spaudos konferenciją, kurioje ne per seniausiai iš aukšto posto sovietinėje vadovybėje atstatydintas Heidaras Alijevas griežtai kritikavo nepaprastąją padėtį paskelbusį Michailą Gorbačiovą ir jo šalininkus; žurnalistams parodė iš Baku atvežtas nuotraukas ir vaizdo įrašus su sausio 20-osios baisybėmis. Azerbaidžane daugelis iki šių nepamiršo per „Laisvės radiją“ nuskambėjusio Mirzos Chazaro balso, kuris „mirštančiai azerbaidžaniečių tautai padovanojo viltį“. Pasak poetės, „šis balsas pakėlė tautą iš kapo, suteikė jėgų gyviesiems palaidoti savo sūnus šechidus“. O paprasčiau sakant, žurnalistas (beje, Biblijos vertėjas į azerbaidžaniečių kalbą ir būsimasis valdžios kritikas) papasakojo visam šios stoties girdimam pasauliui, kas iš tikrųjų dedasi Baku (kiti prisimena, kad Maskva vėliau netgi apskundė „Laisvės radiją“ dėl esą neobjektyvių laidų JAV vyriausybei).

Ne armėnų ginti ėjo

Vasario pradžioje Baku pabuvojo sovietinis režisierius Stanislavas Govoruchinas, pagarsėjusio serialo „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ kūrėjas (kaip tik 1990 metais pasirodys pirmoji jo itin kritiškos publicistinių  filmų trilogijos pirmoji dalis „Taip gyventi negalima“). Grįžęs į Maskvą parašė, ką matęs ir girdėjęs („tuoj pat sėdau prie stalo: šių baisių įspūdžių negalima buvo palikti savyje“). Vasario 18 d. itin skaitomame savaitraštyje „Moskovskije novosti“ išėjo skaitytojus sukrėtęs (kaip ir išspausdino tokį?!) jo straipsnis „Repeticija?“

„Sovietinė kariuomenė, – rašė Govoruchinas, – įžengė į sovietinį miestą kaip okupantų kariuomenė: nakties priedangoje, su tankais ir šarvuočiais, valydama sau kelią ugnimi ir kardu.“ Per pirmą naktį, kaip sužinojo iš miesto karo komendanto, buvo paleista 60 tūkstančių šovinių. Rašė matęs „daug kulkų išvarpytų namų sienų ir balkonų; daugelis žuvo savo butuose, namų balkonuose. „Aukų būtų buvę mažiau, jeigu žmonės nebūtų buvę įsitikinę, kad kariuomenė, jų kariuomenė nepradės šaudyti į savo piliečius.“ Govoruchinas parašė, kaip tankas sutraiškė tris Mokslų akademijos profesorius, pakeliui į oro uostą sustojusius praleisti į miestą traukiančios kariuomenės: netikėtai vienas tankas išsuko iš kolonos ir pervažiavo automobilį, sutraiškydamas visus keleivius, tačiau kolona nesustojo, ji veržėsi toliau – „mieste lindinčio priešo“ triuškinti. „Vasario 2 d. mūsų akyse nušovė berniuką“ – patrulių vadas šovė nuvažiuojančio automobilio įkandin, o pataikė į 15-metį nebylį paauglį, sėdėjusį ant galinės sėdynės autobuse.

Govoruchinas rašė matęs parašyta milicijos suvestinėse: kareiviai atėmė pinigus iš sulaikyto praeivio; tankas išlaužė parduotuvė duris ir kareiviai ją apvogė; į butą užėję kareiviai nerado brangenybių ir numovė nuo šeimininkės rankos sutuoktuvių žiedą… Autorius klausė: jeigu kariuomenė įžengė į miestą ne tam, kad jį gintų, tai kam tada? „Du milijonai Baku gyventojų suprato tankus įėjus į miestą tam, kad nubaustų liaudį, reikalaujančią suvereniteto. Ir nubaustų kaip reikiant – kad kitiems nė noras nekiltų.“ Straipsnio antraštė „Repeticija?“ nedviprasmiškai teigė: ateis ir kitiems eilė.

Vėliau garsusis režisierius pasuko į politiką, į Rusijos deputatus pateko su demokratais, o 2005 metais stojo į Vladimiro Putino pusę. Tačiau Govoruchinas buvo vienintelis iš savo maskviškės aplinkos, kaip parašė į šio meno kūrėjo ir politikos veikėjo mirtį 2018-ųjų viduryje atsiliepęs azerbaidžaniečių politologas Teimūras Atajevas, ne tik nepabūgęs atskristi į Baku, bet ir pasistengęs SSRS žmonėms pranešti apie sovietinės kariuomenės smurtą prieš azerbaidžaniečių tautą – juk tada Sovietų Sąjungoje, o ir Vakaruose, buvo platinama daugiausia Azerbaidžaną juodinančios žinios.

Stanislavas Govoruchinas jau tada atsakė ir į svarbiausią klausimą: ar reikėjo šio gėdingo sovietinės kariuomenės žygio į Baku. Kalbinti karininkai jam sakė: vieno bataliono, tai yra kelių šimtų specialiai apmokytų karių būtų atėmę pogromų dalyviams bet kokį norą smurtauti. O juk tuo metu mieste buvo 11,5 tūkstančio vidaus reikalų kariuomenės karių! Tiesiog juokingais pasirodė generolų teisinimasis, jog karinės dalys buvo atkirstos kareivinėse. Juk kai prireikė išeiti, tankai tiesiog išvertė vikšrais sieną ir traiškydami automobilius ten buvusioje stovėjimo aikštelėje pajudėjo miesto gatvėmis!

Tuoj po kariuomenės įvedimo per tą patį „Laisvės radiją“ savo pareiškimą dėl Maskvos „radikalių veiksmų“ prieš Baku paskelbė netrukus į valdžią ateisiančio Armėnų nacionalinio sąjūdžio atstovai (netrukus jie ateis į valdžią, 1991 metais Levonas Ter Petrosianas taps prezidentu, tačiau tuo metu jie buvo sunerimę dėl savo kailio): tai buvo padaryta ne respublikos gyventojams armėnams apsaugoti – to imtasi tik po to, kai iškilo rimta grėsmė sovietinės valdžios išlikimui.

Generolai meluoja neraudonuodami

O paskui SSRS nebeliko, generolai išėjo į atsargą ir patys ėmėsi plunksnos. Antai generolas Viktoras Buslovskis 2010 metais išleido prisiminimų knygą („О времени, о службе, о судьбе“), kurioje papasakojo, kaip prieš dvi dešimtis metų, būdamas 4-osios armijos politinio skyriaus pirmuoju pavaduotoju, politiškai rengė karius vaduoti iš ekstremistų pagrindinį karinį miestelį miesto centre (iš 60 karinių dalių buvo 34). Prieš operaciją, naktį į sausio 20-ąją, KGB, GRU ir vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties kovotojai užėmė mieste visus svarbiausius valstybinius objektus: televiziją, paštą, gynybos pramonės įmones, ekstremistų buveines. O karinis miestelis buvo vaduojamas pagal labai gudrų planą: ekstremistai labiausiai saugojo pagrindinius ir atsarginius vartus, todėl buvo sumanyta tankais pralaužti sieną… Po 17 metų jis sutiko savo buvusį savo viršininką, tas pasakė: dovanok, kad siunčiau tada tave į tikrą mirtį. Buvęs pavaldinys atsakė: tarnyba yra tarnyba, nieko nepadarysi…

1997 metais dienos šviesą išvydo 33 metus SSRS, o po Rusijos valstybės saugumo organuose atitarnavusio generolo Viačeslavo Šironino knyga apie žvalgybos paslaptis pradedant bibliniais laikais ir apie tai, kaip Vakarų specialiosios tarnybos sužlugdė Sovietų Sąjungą („КГБ – ЦРУ. Секретные пружины перестройки“). Štai jis, vieno KGB analitinių centrų (valdybos „A“) viršininkas 1990 metų sausio antroje pusėje jau antrą kartą tą mėnesį skrenda į Baku, lydimas būrio Centrinio aparato operatyvinių padalinių karininkų, tarp kurių daugiausia kovos su užsienio specialiųjų tarnybų agentūromis specialistų. Baku mieste paskelbta nepaprastoji padėtis ir čia naktį į sausio 20-ąją įžengė kariuomenė – pogromai turi būti sustabdyti. 

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Pietų Kaukaze, Vidurio Azijoje, Padniestrėje galėjo įsiplieksti etniniai konfliktai (kaip Karabache), tačiau čekistams pavyko juos užgesinti. Jie išgaudavo reikiamą informaciją apie provokacijų rengimą, ginklų ir sprogmenų saugojimo vietas, apie vykdytojus ir teroro taikinius. Kas imsis paskaičiuoti, retoriškai klausia generolas, kiek gyvybių išgelbėta užkardžius smurtą? Antai tame pačiame, įvedus nepaprastąją padėtį pavyko padaryti galą smurtavimui ir pogromams. Baku žmonės nustojo eiti vienas prieš kitą su naganais ar peiliais. Kiek buvo išgelbėta armėnų? Argi nebūtų žuvę šimtai, o gal tūkstančiai taikių gyventojų, jeigu kariuomenė nebūtų sustabdžiusi piktadarių? Tuo tarpu armijai prikiša nekaltų Baku gyventojų žūtį. O kas juos pakišo po tankais?

Pradėjus tirti, kas sausio 19 d. susprogdino Baku televizijos ir radijo centrą, į Maskvą, SSRS aukščiausiąją tarybą, nukeliavo pažyma, kaltinanti dėl to Azerbaidžano liaudies frontą. „Juodojo sausio“ 1-ųjų metinių išvakarėse nepriklausomos karo ekspertų organizacijos „Ščit“ (liet. Skydas) paskelbtose išvadose sakoma: TVRC maitinimo bloką susprogdino sovietinės armijos ar GRU specialiosios grupės kovotojai. 1997 metais išleistose „specialiosios paskirties žvalgo užrašuose“ (Позывной – „Кобра“) pasakojama KGB būrius „Alfa“ ir „Vympel“ Baku mieste buvojus du kartus. Pirmą sykį specialiosios paskirties kovotojai rengėsi, jūros pėstininkų ir vidaus kariuomenės karių padedami, kelių šimtų tūkstančių mitinguotojų minioje surasti ir suimti didžiausius kurstytojus, „tačiau, laimei, sveikas protas pergalėjo ir operacija buvo atšaukta“. Buvodami kitą kartą jie „išjungė televiziją“ – susprogdino kabelį. Mat KGB turėjo duomenų Azerbaidžano vadovus norint paskelbti kreipimąsi į žmones su raginimu priešintis laukiamai agresijai.  

Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, prabilo du GRU specialiosios paskirties būrio kovotojai. Girdi, dingus televizijai, imta kalbėti, kad energijos bloką susprogdino tarsi būrio „Alfa“, tarsi vidaus kariuomenės kovotojai. Tačiau šios versijos neišlaiko kritikos, nes kartu su televizija dingo ir radijas, o riaušėms pasibaigus tuoj pat atsirado – kaip gi taip greitai galėjo suremontuoti? Daug šiedu jau pagyvenę prikalbėjo. Apie kokį kareivių žvėriškumą galima kalbėti, jeigu per šaudynes žuvo 134 piliečiai ir daugiau kaip 20 karių? Juk Nacionalinio fronto smogikai irgi pateko tarp žuvusių civilių asmenų ir niekas jų smogikais nevadina iki šiol. Ir apskritai – sovietiniai kareiviai ir karininkai azerbaidžaniečius laikė sovietine liaudimi, „prieš kuriuos ir ginklą pakelti kažin kaip nepatogu (как-то неудобно)“.

Aukščiausi vadovai – didžiausi nusikaltėliai

Praėjus 18 metų, nepriklausomi ekspertai vėl paskelbė jų tada atlikto tyrimo išvadą dėl įvykių Baku 1990 metų sausio 13–25 dienomis ir paaiškino, kodėl tai darantys. Be kitų priežasčių, jų tyrimas visa apimtimi nebuvo pagarsintas nei SSRS ir Azerbaidžano SSR, nei vėliau Rusijoje ir Azerbaidžane, išskyrus pagrindinių išvadų pateikimą laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ 1992 metų pavasarį. Galiausiai – nusikaltę savo liaudžiai asmenys Baku mieste nesulaukė jokio atpildo. Nei tiesioginis beginklių žmonių sušaudymo organizatorius ir pagrindinis kaltininkas Michailas Gorbačiovas (kaltas ir dėl žudynių Vilniuje), nei kiti aukšti SSRS ir Azerbaidžano SSR vadovai su kariniais vadais. Tai, kas įvyko Baku, yra vienas sunkiausių nusikaltimų Sovietų Sąjungos istorijoje. Tai – baudžiamoji operacija, iš anksto suplanuotos, ypač žiaurios nekaltų savo šalies piliečių žudynės…

Michailas Gorbačiovas lietuviams pirmiausia asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis

Ir dar viena priežastis. SSRS žiniasklaidoje 1990 – 1992 metais vis rašyta, o  aukščiausi Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovai daug sykių sakė, kad Baku mieste kareivius, išeinančius iš pagrindinio karinio miestelio ir ateinančius iš oro uosto pusės, automatų, kulkosvaidžių ir snaiperio šautuvų ugnimi pasitiko Azerbaidžano nacionalinio fronto kovotojai – ir tada kariuomenė atidengė atsakomąją ugnį. „Mes, nepriklausomi ekspertai, liudijame, kad Baku gyventojai ir ANF atstovai iš viso nepaleido nei vieno šūvio į kariuomenės pusę.“ Nesama dokumentinių liudijimų piketuotojus turėjus ginklų. Du pro karinio miestelio vartus išeinančius kareivius nukovė asmenys, slėpęsi už piketuotojų nugarų. „Mes esame tikri, kad šaudė tie patys asmenys, kurie susprogdino TVRC maitinimo bloką.“

Ekspertų išvadoje kalbama apie tarptautinių susitarimų pažeidimus, turinčius karo nusikaltimų požymių. Baku gyventojai nebuvo įspėti apie mieste įvedamą nepaprastąją padėtį. Šaudyta 5,45 mm kalibro paslinktojo svorio centro kulkomis. Kai kurie kariai šaudė net į medikus (vykdydami pareigą žuvo du gydytojai). Ypač žiauriai veikė daliniai, kuriuose buvo įmaišyta iš rezervo pašauktų kareivių. Jie atvyko iš Rostovo srities, Krasnodaro ir Stavropolio kraštų (tarp jų buvo ir armėnų kilmės asmenų). Rezervistams partiniai ir politiniai darbuotojai aiškino, jog jie vyksta ginti rusų, kuriuos puola vietiniai gyventojai, kad jie turi visur dairytis snaiperių, smogikai gali būti persirengę milicininkų ir sovietinės kariuomenė ar vidaus kariuomenės uniformomis. „Partizanai“ buvo įbauginti, laukė įnirtingo pasipriešinimo, drebėjo dėl savo gyvybės, laukė didelio pasipriešinimo – juos psichologiškai parengė veikti be gailesčio…

Dar ekspertai padarė tą pačią išvadą, ką ir Ter Petrosiano bendražygiai: Kremlius siuntė kariuomenę anaiptol ne armėnų gelbėti. Ji žengė, kai armėnų šeimų evakavimas lėktuvais ir laivais ėjo prie pabaigos. Kremliaus vadovai to griebėsi išsigandę, kad Baku valdžia išslys iš komunistų rankų. Artėjančiuose rinkimuose ne be pagrindo tikėjosi laimėti kaip tik Azerbaidžano liaudies fronto kandidatai. Vienas Maskvos pasiuntinių (jų daug buvo atvykę tomis dienomis į Baku) pasakė: „Neleistina, kad respublikos vadovybę keistų ne SSKP centro komitetas, o minia.“ Gynybos ministras Dmitrijus Jazovas gyrėsi išardęs į valdžią nusitaikiusių ALF veikėjų gretas ir apgynęs Azerbaidžane sovietų valdžią.

Ar ištrauks provokatorius į dienos šviesą?

1992 metais Maskvoje išėjo savaitraščio Moskovskije „Novosti“ žurnalistės Jevgenijos Albac knyga apie Valstybės saugumo komitetą (KGB) – „valstybę valstybėje“ („Мина замедленного действия“). Ateities reikalas yra sužinoti, rašė autorė, kas konkrečiai sukurstė skerdynes Sumgaite, Ošoje, Užgene, Baku, Kalnų Karabache. Tačiau jau dabar aišku, be Komiteto čia neapsiėjo.“ Kai ką nurodė, kaip antai: 1986 metais Alma Atoje, neilgai trukus iki čia įvykusio kraujo praliejimo, KGB darbuotojai dalijo ginklus darbininkams (tai buvo daugiausia rusai ir juos pjudė ant kazachų studentų – nacionalistų. 1990 metai, armėnų pogromai Baku. Kitą dieną po to, kai iš miesto išvažiavo ar buvo išvežti beveik visi armėnai, į Baku įžengė kariuomenė. Po tankų vikšrais ir nuo kulkų žuvo nekalti žmonės. KGB pirmojo pavaduotojo Filipo Bobkovo žurnalistai paklausė, ar reikėjo įvesti kariuomenę naktį į sausio 20-ąją. „Reikėjo.“ – Bet beveik visus armėnus jau išvežė.“ – „Ne armėnai buvo svarbiausia. Jeigu mes nebūtume įvedę kariuomenės, tai Azerbaidžane būtume sulaukę visiškai kitos valdžios.“

„Visiškai kita valdžia“ – tai Azerbaidžano liaudies frontas, kuris sausio viduryje kontroliavo beveik visą respubliką, o Nachičevanę iš viso iš autonominės respublikos paskelbė nepriklausoma. Po to, kai Baku užėmė kariuomenė, kai neliko televizijos ir opozicijos veikėjai pakriko, atsidūrė už grotų ar kažin kur, rašo Albac, spaudoje pasirodė „stulbinama informacija“: pogromų tyrėjai padarė išvadą, kad prieš armėnus kurstė patys čekistai. Esą jiems reikėję pasaulio visuomenės ir – mažesne dalimi – savo šalies piliečių akyse pateisinimo kariuomenės įvedimui („Moskovskije novosti“, 1991). Įtartinų dalykų pastebėta ir Lietuvoje su Latvija. „Teisingai padarė, kad įvedė kariuomenę į Vilnių, o tai būtų išpjovę ten rusus, – pasakė knygos autorei kolega – mielas, malonus inteligentas“.

Kai laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką iš buvusio KGB pirmininko Vladimiro Kriučkovo prisiminimų knygos, kur Gorbačiovo artimas bendražygis, „pertvarkos ideologas Aleksandras Jakovlevas kaltinamas „neleistinais valstybės saugumo požiūriu ryšiais su užsienio valstybės atstovais“, buvęs Pasiuntinys kanadoje atkirto: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras“ („Literaturnaja gazeta“, 1993). „O man žinoma, – pridūrė žlugusio valstybės perversmo vieno vadų šnipinėjimu JAV naudai  kaltinamas Jakovlevas, – kad jis organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje. Žinoma, kaip su kai kuriais kitais mėgino vilkinti karą Afganistane.“

Kriučkovo mirtis 2007 metų rudenį neliko be atgarsio JAV. „The Times“ parašė buvusį KGB viršininką nepritarus Gorbačiovo naujajai politikai ir užsimojusiam su kitais seno raugo komunistais išversti reformatorių iš valdžios („Hardline Soviet Communist who became head of the KGB and led a failed plot to over throw Mikhail Gorbachev“). Jis žinojo, kad Gorbačiovas neturės kur dėtis ir panaudos jėgą, kai respublikos ims kratytis Maskvos globos. Todėl KBG provokavo nesantaikos židinius įvairiuose SSRS miestuose, tarp jų ir Sumgaite, Baku, Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje. Gorbačiovas ten aistrų raminti siuntė kariuomenę, ir jo populiarumas šalyje vis menko.

Azerbaidžano prokurorai pranešė radę tam įrodymų. Lauksime juos pateikiant. 

2019.01.20; 16:20

Saulius Kizelavičius

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbta Gintaro Visocko publikacija „Sausio 13-oji ir Sausio 20-oji – tas pats Kremliaus braižas“.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-oji – išties puiki proga prisiminti, kas 1990-ųjų pradžioje nutiko Azerbaidžane. Ne vien dėl to, kad, kaip rašo žurnalistas G.Visockas, „tarp 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku, – daug panašumų“.

Esama ir skirtumų. Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo. Taip, situacija buvo pavojinga, ir vis tik rusakalbiai bei lenkakalbiai Lietuvos gyventojai provokacijoms nepasidavė. Didžioji dauguma rusiškai ir lenkiškai kalbančiųjų palaikė Lietuvą arba bent jau netrukdė Lietuvai siekti visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Kad ir kaip nertasi iš kailio, Kremliaus agentai prieš Kovo 11-osios Akto šalininkus nepajėgė pakelti užtektinai daug „jedinstvininkų“. Dėl tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės drastiškai pakeltų maisto kainų prieš mūsų parlamentą, kuriame dirbo tuometinės Aukščiausiosios tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvo bandyta surengti neva „nepatenkintos liaudies atstovų“ šturmą. Bet šturmas, kuriame pagrindiniu smuiku griežė „sovietiniai jedinstvininkai“, – greitai išsikvėpė.

Lietuvą gelbėjo ir lietuviškasis santūrumas. Tarp lietuvių ir kitataučių neįsiplieskė atviras, žmonių gyvybių pareikalavęs konfliktas. Tad Kremliaus vadovybė neturėjo preteksto įvesti į Lietuvą kariuomenės tam, kad ši „neva nuo įsisiautėjusių nacionalistų lietuvių apgintų rusakalbius“. Todėl ir Michailo Gorbačiovo bauginimai, kad iš Sovietų Sąjungos pasitraukdama Lietuva praras Vilniaus ir Klaipėdos teritorijas, nes ten gyvena daug ne lietuvių tautybės žmonių – teliko žodiniais grasinimais.

1990-ieji: sovietiniai tankai Azerbaidžano sostinėje Baku

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai. Pirmiausia dėl respubliką geležiniais pančiais kausčiusios informacinės blokados. Lietuvai pavyko pralaužti sovietinę informacinę blokadą. Į Lietuvą pačiais įvairiausiais keliais tuo metu patekdavo Vakarų žurnalistų. Azerbaidžanas gi buvo toli ir aklinai blokuotas iš visų pusių. Kas iš tiesų dėjosi tuometiniame Baku, – labai mažai kas žinojo Vakaruose. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Azerbaidžano padėtį sunkino ir tai, kad tuomet SSRS vadovavo liūdnai pagarsėjęs Gorbis, apsistatęs azerbaidžaniečių nekenčiančiais patarėjais, o azerbaidžanietis Heidaras Alijevas jau buvo praradęs politinę įtaką Maskvoje. Būtent tie Gorbio patarėjai greičiausiai ir pasiūlė sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti.

O iš tiesų 1990-aisiais metais azerbaidžaniečiai nieko blogo niekam nedarė. Jie kaip ir mes, lietuviai, troško laisvės. Jie rengė tokius pat taikius mitingus, kaip ir mes – Katedros aikštėje, Kalnų parke, Vingio parke. Tik jiems ir vėl buvo sunkiau. Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų teroristinių ir separatistinių organizacijų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Azerbaidžaniečiai pagrįstai piktinosi, kad Kremlius pro pirštus žiūri į armėnų teroristines ir separatistines organizacijas, kurios iš Kalnų Karabacho pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, naudodamos net smurtą, bando išstumti azerbaidžaniečius (kaip dabar aiškėja, KGB specialiai jas globojo ir kurstė prieš Azerbaidžaną).  

1990-ieji: azerbaidžaniečiai laidoja žuvusiuosius

Akivaizdu, kad pranešimai, esą Azerbaidžano sostinėje skriaudžiami būtent armėnų tautybės asmenys, – tebuvo KGB dirbtinai sukurpta provokacija. Kremlius nedelsiant išplatino šią dezinformaciją po visą pasaulį, o Azerbaidžanas, patekęs į informacinės blokados pinkles, nieko dorai negalėjo paaiškinti nei SSRS respublikoms, nei tuo labiau – Vakarams.

Taigi naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių, turėjusių ne tik automatus, sunkiuosius kulkosvaidžius, bet ir šarvuočius su tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas.

Žodžiu, nuo 1989-ųjų pradžios iki 1991-ųjų pavasario sovietų armijos agresiją patyrė trijų respublikų sostinės – Tbilisis, Baku ir Vilnius. Būtent prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius Kremlius išliejo didžiausią savo pyktį.

1990-ieji: azerbaidžaniečių mitingas Baku centre

Svarbu ir tai, kad iš Kremliaus išstumtas Heidaras Alijevas (vėliau išrinktas Azerbaidžano prezidentu) dar 1990-ųjų sausio 21-ąją, tuoj po kruvinų žudynių Baku mieste, atėjo į Maskvoje esančią Azerbaidžano atstovybę ir pareiškė griežtą protestą Sovietų Sąjungos vadovybei, išpuolius Baku mieste pavadindamas „azerbaidžaniečių tautos genocidu“ bei „karo nusikaltimu, surengtu prieš Azerbaidžaną“. H.Alijevą išrinkus Azerbaidžano prezidentu šiam tragiškam istorijos puslapiui pradėta skirti ypač daug dėmesio. Azerbaidžanas yra sukaupęs užtektinai daug unikalios informacijos, kaip tuometinės sovietinės slaptosios ir specialiosios tarnybos prieš Azeraidžaną rengė provokacijas. Lietuvai, po metų patyrusiai labai panašų išpuolį, turėtų būti įdomūs azerbaidžanietiški archyvai. Nes būtent ten galima rasti daug svarbių dokumentų, bylojančių apie asmeninę M.Gorbačiovo ir jo patarėjų atsakomybę.

Be kita ko, Azerbaidžane apie tragišką 1990-ųjų sausio 20-ąją sukurtas filmas „Griausmas“ (režisierius – Elhanas Džafarovas, autorius – žurnalistas Agilis Abasas). Lietuvai šis filmas turėtų būti įdomus. Kodėl jo nepažiūrėjus Lietuvoje?

2019.01.19; 18:50

Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.

Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.

O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.

O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.

Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.

Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?

2019.01.14; 09:50