Piniginė ir penkių eurų kupiūros. Slaptai.lt foto
Po vadinamojo „čekiukų“ skandalo maždaug pusė gyventojų nurodo, kad jų pasitikėjimas savivalda sumenko, skelbiama LRT užsakymu atliktoje „Baltijos tyrimų“ apklausoje.
Tyrimo duomenimis, klausiami, kaip pavasarį kilęs skandalas paveikė jų pasitikėjimą savivalda, 47 proc. respondentų nurodė, kad požiūris į vietos valdžią pasikeitė neigiamai. Taip dažniausiai pasisakė vyresni nei 50 metų gyventojai, miestiečiai. Be to, daugiau savivalda tvirtino nusivylę moterys nei vyrai.
Beveik trečdalis – 32 proc. apklausos dalyvių – teigė, kad „čekiukų“ skandalas jų nuomonei įtakos nepadarė – kiek pasitikėjo ar nepasitikėjo anksčiau, tiek pat pasitiki ar nepasitiki ir dabar.
Tuo metu 3 proc. respondentų tvirtino, kad pasitikėjimas savivalda išaugo. Tyrimo duomenimis, po „čekiukų“ skandalo dažniau augo 18-29 m. jaunimo pasitikėjimas vietos savivalda.
Visgi, dešimtadalis apklausos dalyvių nurodė, kad apie skandalą išvis nieko negirdėjo, o maždaug 8,5 proc. į tyrimo klausimą neatsakė.
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2023 metų rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 1016 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), tyrimas vyko 109 atrankos taškuose.
Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 3,1 procentinių punktų, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
Pavasarį kilus skandalui dėl galimo politikų piktnaudžiavimo kanceliarinėmis lėšomis, į teisėsaugos akiratį pakliuvo eilė savivaldybių. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) jau yra pradėjusi 12 ikiteisminių tyrimų dėl Vilniaus miesto, Kauno miesto, Kauno rajono, Šiaulių miesto, Neringos, Mažeikių, Šilutės, Pagėgių, Ignalinos, Jonavos, Lazdijų, Alytaus rajono savivaldybių.
Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?
Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.
Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.
Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.
Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir – sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.
Prieš keletą metų, kai vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.
Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.
Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.
Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.
Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.
Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.
Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.
Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.
Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.
Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.
Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.
Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.
Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“
Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…
Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.
Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!
Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“
Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.
Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.
Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.
Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Į prezidentą Gitaną Nausėdą ir kitus šalies vadovus kreipėsi dvylika žinomų mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų lyderių, ragindami stabdyti destruktyvias interesų grupių iniciatyvas, siekiant perbraižyti šalies vidaus teritorijų ribas.
Kreipimesi kviečiama imtis konkrečių veiksmų plėtojant demokratinę savivaldą. Konstatuojama, kad šalyje atsirado įtakingų interesų grupių, kurios nori perimti geriausias gretimų savivaldybių teritorijas, o visus neatsakingos „reformos“ kaštus, depresuojančias zonas ir problemas palikti kaimyninėms savivaldybėms bei centrinei valdžiai.
„Lietuvoje reikia tolygesnės regionų plėtros, didesnio pasitikėjimo savivalda, nediskriminavimo, realaus bendradarbiavimo tarp regiono savivaldybių, ir tai centrinė valdžia turėtų visapusiškai skatinti. Deja, vietoj to atsiranda jokiais duomenimis nepagrįsti, pažangia europine patirtimi neparemti siūlymai mechaniškai prijungti prie didmiesčių žiedines savivaldybes“, – sakoma kreipimesi.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis ragina šalies vadovus demokratinės savivaldos tobulinimo klausimą vertinti kaip prioritetinį nacionalinio lygmens uždavinį, kuris turėtų atsirasti visų centrinės valdžios grandžių darbotvarkėse. Ištuštėję Lietuvos miestai ir miesteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak VDU Viešojo administravimo katedros profesorės, dr. Aistės Lazauskienės, Lietuvoje yra turi 60 labai nevienodų savo išsivystymo lygiu ir dydžiais savivaldybių, todėl savivaldą būtina tobulinti, tačiau tai reikėtų daryti nacionaliniu lygmeniu, remiantis gerąja Europos praktika.
„Taip, Europos valstybėse vyksta savivaldybių jungimosi arba atsidalijimo procesai, tačiau pirmiausiai atliekami išsamūs ekonominiai paskaičiavimai, keletą metų diskutuojama su ekspertais, tariamasi su bendruomenėmis, kaip joms būtų geriau.
Pernai baigėme ne vienus metus trukusį mokslinį tyrimą apie Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimą. Jo formas, galimybes ir vizijas analizavome įvairiais aspektais. Ir radome pavyzdžių, kai miestų savivaldybės, bendrai spręsdamos problemas su žiedinėmis, gražiai sutaria.
Pavyzdžiui, Kauno miestas ir rajonas bendradarbiauja dėl karinio paveldo išsaugojimo įkūrę viešąją įstaigą, Klaipėdos savivaldybės – dėl transporto sistemos tobulinimo ir plėtros, kai kuriuos bendruomenėms aktualius klausimus bendrai sprendžia ir Alytus bei Alytaus rajonas“, – priminė VDU Viešojo administravimo katedros profesorė dr. Aistė Lazauskienė.
Pasak vieno iš kreipimosi autorių, socialinių mokslų habil. dr. Gedimino Merkio, demokratinės savivaldos naikinimo tendencijos labiausiai pasireiškė Kauno miesto savivaldybės iniciatyvoje prisijungti 99 Kauno rajono gyvenvietes. Nors praėjusių metų pabaigoje socialinius protestus išprovokavę užmojai priblėso, bet ir toliau aktyviai vyksta rajono gyventojų diskriminavimas, šantažavimas, kuriamos dirbtinės kliūtys darniai teikti viešąsias paslaugas regiono mastu, keliama įtampa bendruomenėje.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mokslininkai atkreipia dėmesį į visuomenėje platinamus klaidinamus stereotipus apie žiedines savivaldybes, neva jos yra „sovietinis reliktas“, o jų gyventojai esą nepagrįstai naudojasi viešosiomis paslaugomis, gyvena kitų savivaldybių sąskaita, todėl tokias savivaldybes reikia naikinti. Anot prof. G. Merkio, priemiesčių savivaldybės brandžios demokratijos šalyse dažniausiai klesti ir nekelia jokių problemų nė vienai valstybei, jos vidaus teritorijų darniai plėtrai bei demokratinei savivaldai. Pasak jo, sociologai šiam fenomenui apibūdinti naudoja mokslinį terminą – metaforą – „lašinių diržas“.
„Šešios mūsų šalies žiedinės savivaldybės yra optimalaus dydžio, daugelio jų socialiniai ekonominiai rodikliai, ypač Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų, – vieni geriausių šalyje. Skirtingai nuo kitų savivaldybių, čia stabiliai daugėja gyventojų, gerėja gyvenimo kokybė. Dabar aiškėja, kad klaidinamų stereotipų platinimas buvo tik parengiamasis etapas psichologiškai ir politiškai išpurenant dirvą prieš žiedines savivaldybes nukreiptiems destruktyviems veiksmams“, – tvirtina profesorius. Jis taip pat pabrėžia, kad savivaldybių veikla negali būti vykdoma pagal verslo modelį, nes verslas remiasi naudos siekimu siaurai interesų grupei, o vietos savivalda siekia viešojo gėrio visiems
„Demokratinėje Europoje savivalda veikia ne konkurencijos, bet pasitikėjimo, bendradarbiavimo, partnerystės, išteklių konsolidavimo, solidarumo pagrindais, ir niekam į galvą nešauna mintis aneksuoti kaimynų teritorijas“, – pažymėjo sociologas. Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Šalies vadovams adresuotame mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų lyderių kreipimesi „Dėl žiedinių savivaldybių vaidmens ir perspektyvų plėtojant demokratinę savivaldą“, pabrėžiama, kad „svarbu užtikrinti, jog savivaldos tobulinimas vyktų pagal Konstituciją ir Europos vietos savivaldos chartiją, kad nebūtų paniekinami atsakingo ir duomenimis grįsto viešojo valdymo principai, kad būtų laikomasi demokratinių ir teisinių procedūrų, kad būtų girdimas ir mažų bendruomenių, „mažo žmogaus“ balsas, kad nebūtų diskriminacijos, kad būtų palikta pakankamai laiko viešiems demokratiniams debatams ir alternatyvoms svarstyti“.
Kreipimąsi, be jau minėtų profesorių pasirašė ir Arvydas Janulaitis, akademikas, prof., habil.dr., taip pat Gintautas Mažeikis, VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, filosofijos profesorius, Vilma Atkočiūnienė, VDU Žemės ūkio akademijos profesorė, Leonas Milčius, Kovo 11-osios akto signataras, Eglė Juozapavičienė, Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė, Genutė Staliūnienė, Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė, Sigitas Vaitkevičius, socialinių mokslų dr., Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas, VDU filosofas dr. Kasparas Pocius ir Kauno technologijos universiteto docentas, ekonomikos mokslų dr. Gintautas Labanauskas.
Artėjant 2019 m. vyksiantiems savivaldos rinkimams politines ambicijas reiškia dar viena kuriama jėga, kuri savo stiprybe laiko tai, kad neturi nei atpažįstamo vieno lyderio, nei konkrečios priklausomybės politinės kairės-dešinės žemėlapyje.
Trečiadienį naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje savo viziją ir politines ambicijas savivaldos, Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose deklaravo judėjimas „Junkis“. Pasak judėjimo steigėjų, iniciatyva jau artimiausiomis dienomis bus oficialiai įregistruota ir kaip visuomeninis komitetas, ir kaip asociacija.
Vieno iš judėjimo lyderių visuomenininko ir žurnalisto Sauliaus Povilaičio teigimu, nors rinkimai nėra pagrindinis buriamo judėjimo tikslas, „Junkis“ tikrai taikysis į Vilniaus miesto savivaldos politines pozicijas. Tačiau kartu neatmetė galimybės, kad bus bandoma dalyvauti ir kovoje dėl postų kituose miestuose. Politikas pabrėžė, kad savivaldos rinkimuose „Junkis“ aktyviai veiklą derins su kitais panašaus pobūdžio judėjimais. Jis neatmetė galimybės, kad „Junkis“ galėtų išreikšti palaikymą kitoms savivaldoje valdžios siekiančioms jėgoms, kurios, pasak jo, atitiks judėjimo vertybes.
Tačiau, akcentavo S. Povilaitis, strateginis „Junkis“ tikslas yra 2020-aisiais vyksiantys Seimo rinkimai. Todėl, pabrėžė jis, 2019 m. savivaldos rinkimai ir Europos Parlamento rinkimai bus puiki proga sustiprinti judėjimo pasiruošimą dalyvauti kovoje dėl kėdžių parlamente.
Judėjimo iniciatoriai sako, kad šiuo metu prie judėjimo prisijungė apie 100, o iniciatyvos brandulį sudaro apie 30 piliečių. Kartu, pažymėjo jis, „Junkis“ veiklą palaiko ir ne viena visuomeninė organizacija. Tačiau, pabrėžia vienas judėjimo lyderių S. Povilaitis, dalyvių ratas ilgainiui plėsis.
Jis deklaravo ambiciją pritraukti kitus visuomeninius judėjimus, politines jėgas bei „Junkis“ veikloje panorusius dalyvauti politikus. Tarp jų, teigė iniciatoriai, yra Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo narys Artūras Paulauskas.
„Mes diskutuojame, Butkevičius yra vienas iš tų, su kuriais mes šnekamės. Kalbamės ir su kitais politikais, kalbamės ir su Artūru Paulausku, jis parodė daugiau noro su judėjimu susipažinti. Bendraujame ir su buvusiais bei esamais merais. Tad politikų (judėjime. – ELTA) bus tikrai, o kiek jie bus reikalingi – spręs pats judėjimas“, – kalbėjo S. Povilaitis.
Jis aiškino, kad kol kas „Junkis“ neturi vieno lyderio ar gerai atpažįstamo veido. Pasak jo, tikslingai tokio žmogaus ir nėra ieškoma. Visuomenininko teigimu, lyderis gali iškilti tik natūraliai.
„Jis turi natūraliai atsirasti ir gimti iš pačių. Nes formaliai vadovai bus, tačiau lyderis turėtų būti tas, kuris vestų, o ne gramzdintų“, – kalbėjo jis. Paklaustas, ar tokiu lyderiu galėtų tapti A. Butkevičius, „Junkis“ iniciatorius sudvejojo. Pasak jo, nepaisant to, kad A. Butkevičius yra simpatiškas politikas, pernelyg didelės jo asociacijos su konkrečia politine partija.
Pasak S. Povilaičio, judėjimą burti verčia ne viena priežastis. S. Povilaitis teigė, kad valdžia pernelyg stipriai įsikerojo visuomeniniame sektoriuje, o visuomenė pamiršo vertybes, kurias suformavo Baltijos kelias.
Judėjimo pozicija ideologiniame žemėlapyje nėra aiški. „Junkis“ iniciatoriai teigia, kad tikslingai siekiama atsiriboti nuo politinės kairės, dešinės ar centro pozicijų ir orientuotis tiesiog į Lietuvai aktualias vertybes bei „racionalumo ideologiją“.
„Kas dirba geriau – kairė ar dešinė ranka? Geriausias rezultatas – dirbant abiem rankomis. Stipriai ir užtikrintai. Gerai viską apsvarsčius ir susitarus“, – rašoma „Junkis“ idėjinėse gairėse. Todėl kviesdami jungtis prie judėjimo, akcentuoja iniciatoriai, politinė priklausomybė yra visiškai nesvarbi.
Nors teigiama, kad jungtis prie judėjimo yra kviečiami visi, visgi S. Povilaitis pabrėžė, kad tikrai nebendradarbiautų su antikonstituciškai veikiančiomis politinėmis jėgomis ar politikais, tarnaujančiais priešiškoms valstybėms. S. Povilaitis tarp tokių konkrečiai įvardino tik Algirdą Paleckį ir jo vadovaujamą „Frontą“.
Judėjimą kurti pasišovę visuomenininkai akcentuoja Lietuvos politikos lauke nesiliaujančias politines batalijas.
„Šiandien nebėra partijos, kurios nariai nebūtų susipykę ar susiskaldę. Socialdemokratai išsiskyrė, darbiečiai bei liberalai konfliktuoja tiek tarpusavyje, tiek su kitais. Konservatoriai ir tvarkiečiai – barasi ir kaltina vieni kitus. Politinė sistema išdraskyta, pasitikėjimas – dugne. Tačiau pasiekus dugną, yra nuo ko atsispirt“, – skelbia judėjimo iniciatoriai.
Judėjimo deklaruotose idėjinėse gairėse sakoma, kad bus siekiama atversti naują Lietuvos istorijos puslapį, kuriame nebus skandalų ir rietenų.
„Gana barnių. Junkimės, jei norime tvarkos mūsų valstybėje“, – aiškina judėjimo lyderiai.
Tarp judėjimo iniciatorių taip pat yra Vilniaus universiteto profesorius Dalius Serafinas, Vaikų retų ligų asociacijos prezidentas Danas Čeilitka, Mykolo Romerio universiteto docentas Andrius Stasiukynas, Nacionalinės viešojo transporto keleivių asociacijos narys Vidmantas Striška, visuomenininkė kūrybininkė Gintarė Stokonytė.
Įstatymuose siūloma įtvirtinti nuostatą, kad duomenys apie veiklos viešinimui, įvaizdžio formavimui ir visuomenės informavimui skirtas ir panaudotas lėšas yra vieši.
Seimo narė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo tai numatančias Visuomenės informavimo ir Vietos savivaldos įstatymų pataisas.
Visuomenės informavimo įstatyme siūloma įteisinti, kad valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, siekiančių informuoti visuomenę apie savo veiklą, duomenys apie visuomenės informavimui skirtas ir panaudotas lėšas, sudarytas sutartis, informacijos rengėjus bei paslaugos teikėjus yra vieši ir skelbiami šių institucijų ir įstaigų interneto svetainėse.
Taip pat siūloma įtvirtinti nuostatą, kad viešoji informacija, apmokėta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų lėšomis, yra aiškiai pažymima kaip užsakomoji informacija. Siūloma, kad tokios viešosios informacijos žymėjimo ir duomenų skelbimo tvarką nustatytų Vyriausybė.
Vietos savivaldos įstatyme siūloma aiškiai nurodyti, kad savivaldybė ir jos kontroliuojamos įmonės savo interneto svetainėje skelbia ir nuolat atnaujina informaciją apie suplanuotas ir panaudotas lėšas (sumas, sudarytas sutartis, informacijos rengėjus, paslaugų teikėjus ir pan.), skirtas veiklos viešinimui, įvaizdžio formavimui ir visuomenės informavimui.
Į Vietos savivaldos įstatymą siūloma įtraukti nuostatą apie tai, kad savivaldybės metiniame finansiniame plane numato lėšas veiklos viešinimui, įvaizdžio formavimui ir visuomenės informavimui. Šiomis lėšomis apmokėta viešoji informacija būtų žymima, kaip užsakomoji. Taip pat siūloma nustatyti, kad dalis suplanuotų lėšų yra skiriama savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) veiklos viešinimui, o jos dydis būtų nustatomas proporcingai savivaldybės tarybos narių, priklausančių mažumai (opozicijai) skaičiui.
Projektus parengusi Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė sako, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių veikla yra finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais, todėl šioje srityje turi būti kuo daugiau viešumo, kad visuomenė žinotų, kaip panaudojamos lėšos.
„Veiklos viešinimas yra susijęs su stambiais užsakymais, ministerijos ir savivaldybės tam skiria vis didesnes sumas, o šie užsakymai, ypač regioninei žiniasklaidai, yra vieni svarbiausių pajamų šaltinių. Tuo pačiu ši informacija dažnai būna susijusi su politikų veiklos pozityviu pristatymu, ir tai gali būti laikytina politine reklama. Deja, valstybės ir ypač savivaldybių įstaigos bei įmonės nenoriai dalinasi informacija apie veiklos viešinimui skirtas lėšas bei jų panaudojimą. Dažnai remiamasi tuo, kad nėra teisės aktų, kurie įpareigotų tokią informaciją suteikti interesantams. Todėl būtini įstatymų pakeitimai, kurie įtvirtintų nuostatą, kad duomenys apie veiklos viešinimui, įvaizdžio formavimui ir visuomenės informavimui skirtas ir panaudotas lėšas yra vieši“, – sako parlamentarė.
Ji pastebi, kad neretai susidaro situacija, kai meras ar savivaldybės tarybos dauguma naudojasi savivaldybės biudžeto lėšomis viešosios informacijos kanalais skleisti informaciją apie savo politinę veiklą, priimtus sprendimus.
„Gali susidaryti situacija, kai iš savivaldybės užsakymų gyvenanti vietos žiniasklaida nenoriai suteikia galimybes skleisti kritišką nuomonę, savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) alternatyvų požiūrį. Susidaro situacija, kai meras ar savivaldybės dauguma naudojasi mokesčių mokėtojų lėšomis skleidžiant sau palankią informaciją, tuo tarpu savivaldybių tarybų nariai, priklausantys mažumai ar opozicijai, neturi tam galimybių, nors yra rinkti vietos gyventojų balsais, kaip ir daugumos atstovai“, – sako projektų iniciatorė.
R. Morkūnaitės-Mikulėnienės nuomone, tai silpnina demokratijos vietos savivaldoje pagrindus, todėl ji siūlo įtvirtinti nuostatą, kad dalis veiklos viešinimui skirtų lėšų būtų skiriama savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) veiklos viešinimui.
Jos įsitikinimu, valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių skiriamomis lėšomis finansuojama informacija turi būti aiškiai pažymėta, kaip užsakomoji, nes yra apmokama mokesčių mokėtojų pinigais.
Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai. Atveža kandidatą partijos rajkomas kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina. Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“ (kaimo tarybos), skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.
Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.
Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.
Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.
Mūsų tauta neįgali? Gal ne visiškai, ne be vilties pasveikti. Sustojom kažkelintoj stotelėj ir nebenorim keliauti toliau. Geriau palikti tautos laivą (valstybę) dreifui ir kraustytis į kitą vietą, kur kita tauta yra susitvarkiusi gyvenimą geriau.
Mėgstam keiksnoti valdžią, seimūnus vadinam valdžiažmogiais ir t.t. O kas jie tokie iš tikro? Jie yra integrali ir neatskiriama mūsų tautos dalis. Nevadinčiau jų išrinktais, nes juos išrinko „sistema“, tačiau būtent šią sistemą sukūrė tautos, mūsų žmonių kolektyvinė sąmonė, jos vidurkis. Visų Lietuvos piliečių sąmoningumo ir pilietiškumo vidurkis. Tai reiškia, kad vidutinio statistinio seimūno sąmonė maždaug atitinka vidutinio statistinio Lietuvos piliečio sąmonę.
Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.
Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.
Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.
