Neįgali tauta?


Print

Mūsų tauta neįgali? Gal ne visiškai, ne be vilties pasveikti. Sustojom kažkelintoj stotelėj ir nebenorim keliauti toliau. Geriau palikti tautos laivą (valstybę) dreifui ir kraustytis į kitą vietą, kur kita tauta yra susitvarkiusi gyvenimą geriau.

Mėgstam keiksnoti valdžią, seimūnus vadinam valdžiažmogiais ir t.t. O kas jie tokie iš tikro? Jie yra integrali ir neatskiriama mūsų tautos dalis. Nevadinčiau jų išrinktais, nes juos išrinko „sistema“, tačiau būtent šią sistemą sukūrė tautos, mūsų žmonių kolektyvinė sąmonė, jos vidurkis. Visų Lietuvos piliečių sąmoningumo ir pilietiškumo vidurkis. Tai reiškia, kad vidutinio statistinio seimūno sąmonė maždaug atitinka vidutinio statistinio Lietuvos piliečio sąmonę.

Lietuva pergyvena eilinę reikšmingą transformaciją. Pasaulis žengia į laisvės epochą. Kiekvienas gali būti laisvu. Tam, kad toks „laisvas“ pasaulis nenugrimztų į chaosą ir ištvirkimą, tiek žmogui, tiek visuomenei dera vystyti ir atsakomybės pojūtį. Įgyta laisvė turės tapti lygi atsakomybei. Kitu atveju, nepadės jokia valdžia. Nebent totalitarinė… Tačiau tai jau būtų didelis šuolis atgal, tačiau, kaip vertybių krizės vienas iš sprendinių.

Kur slypi mūsų visuomenės neįgalumo diagnozė? Ji prieš akis. Užeikite į eilinio daugiabučio laiptinę, apžiūrėkite aplinką. Kiek čia tvarkos ir kiek betvarkės? Didelė dalis žmonių nenori tvarkytis, laukia, kad už juos visus darbus padarytų valdžios. Jos ir daro. Kaip sugeba. Rezultatas kol kas nelabai patenkinamas.

Lengva surasti kaltus valdžioje. Tačiau neįgali tauta savo įgalumą turėtų pradėti stiprinti nuo bendruomeniškumo ugdymo. Susitvarkyti laiptines, imti organizuoti talkas. Jei tai įgautų masinį pobūdį, gyvenimas imtų greitai keistis.

 Kol nėra bendruomeniškumo pojūčio, nėra ir tautos valios. Kaip tauta gali vykdyti teisingumą? Tik per "jos vardu" veikiančius veikėjus, taip jau gyvename paskutinius du dešimtmečius.  Jei imtų kurtis stiprios bendruomenės pagal gyvenamąją vietą (ir kitus požymius),  tokios save suvokiančios ir aktyvios piliečių grupės galėtų imti burtis į didesnius darinius.

Nuo čia  – tik žingsnis iki normalios savivaldos tvarkos, kurią esama valdžia kol kas blokuoja kaip išgali. Reali savivalda yra TA išeitis. Jei bendruomenės perimtų valdžią savivaldybėse (žinoma, tam reikia kokybiškai naujos savivaldos tvarkos), tai jau būtų didžioji pusė darbo.

O kol kas tauta miega. Aktyvesni kažką bando daryti, tačiau jų per mažai. Daugelis išvyksta į kaimynų sutvarkytus kraštus. Gal jie per daug ir nesusimąsto, tačiau palikdami šalį (juk mes patys esame atsakingi už savo valstybę), jie palieka tą chaosą, kurį patys ir sukėlė. Tai kolektyvinė visų piliečių atsakomybė. Ir liekančių, ir išvykstančių. Įsivaizduokit: gyveni name, jo netvarkai ilgus dešimtmečius, o kai tas namas ima griūti, tiesiog persikeli pas kaimyną. Tiesa, įsidarbindamas kumečiu. Juk visos „šviesios“ vietos užimtos senbuvių…

Taip elgiasi Č.Aitmatovo mankurtai, žmonės be atminties ir suvokimo. Sako, jog populiariausias motyvas tarp emigrantų: „mes nesijaučiame čia reikalingi“. Dera priminti seniai jau nuvalkiotą tiesą, kurią išsakė vienas garsus JAV prezidentas: neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, o klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies. Gal, sakysit, nepamatuotas idealizmas? Atvirkščiai – tai pragmatizmas.  Turim sutvarkyti savo laiptines, namus, visą gyvenimo sanklodą, kad gyventume padoriai. Vis jaučiamės kaip maži ir nesavarankiški vaikai: norim būti kažkam „reikalingi“, o turim tiesiog tapti suaugusiais ir prisiimti atsakomybę…

Dera pradėti nuo mažo, o ne svaičioti apie didelius žygius, kai po nosim šiukšlės nesurinktos… Tuomet turėsim namus, turėsim Tėvynę. Žinoma, galima ir išvykti, nes taip paprasčiau.

Tačiau tie išvykusieji bent jau aktyvūs, jie gali savimi pasirūpinti ir nelaukia valdžios malonės. Jie taip nusprendė ir ne mums juos teisti. Juolab, juk laisvės epocha. Nėra išorinių prievolių, išskyrus vidinį supratimą.

Daug likusiųjų tiesiog saldžiai miega, sapnuodami sapnus apie „blogą valdžią“. Vietoj to, kad išeitų už savo buto durų ir išsišluotų laiptinę. Kiek tokių, kurie išsišluoja ir kitus paskatina? Mažuma?

Štai jums ir atsakymas. Atsakymai visad paprasti, jie visad glūdi paviršiuje. To bendruomeninis suvokimas yra kelio į atsibudimą pradžia.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.

2013.07.13


Prisijunkite prie diskusijos