Ukrainos slaptoji tarnyba SBU

Rusija Kryme, Sevastopolio mieste, sulaikė rusę moterį, kurią įtaria išdavyste dėl, kaip manoma, karinių paslapčių atskleidimo Ukrainai, penktadienį pranešė Federalinė saugumo tarnyba, skelbia „Reuters“.
 
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais, Kijevas ir Vakarai šią teritoriją laiko Ukrainos dalimi. Maskva išleido daug pinigų Krymo integravimui į šalies teritoriją.
 
Federalinė saugumo tarnyba neįvardijo moters, tačiau pareiškime skelbė: „Ji buvo įdarbinta Ukrainos specialiųjų tarnybų ir tikslingai rinko įslaptintą karinę informaciją, vadovaujama Ukrainos gynybos ministerijos pagrindinės žvalgybos valdybos“.
 
Kijevas kol kas nepateikė jokio su sulaikymu susijusio komentaro.
 
„Moteris buvo Sevastopolyje įsikūrusio Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno civilė darbuotoja“, – Rusijos naujienų agentūra RIA citavo įstatymų leidėją Dmitrijų Beliką.
 
Jei Rusijos teismas moterį pripažintų kalta, jei grėstų iki 20 metų kalėjimo, tai jau mažiausiai antras žmogus šį mėnesį, Rusijoje sulaikytas dėl šnipinėjimo Ukrainai.
 
Lapkričio 20 d. Federalinė saugumo tarnyba teigė Rostovo regione sulaikiusi Rusijos tarnautoją dėl įtarimų šnipinėjimu ir karinės informacijos tiekimu Ukrainai.
 
Išdavystės ir šnipinėjimo atvejais informacija dažnai būna įslaptinta, tad sulaikymų detalės nebūna visiškai atskleidžiamos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 06:00

Ukrainiečiai džiaugiasi. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjungos, JAV ir Vokietijos atstovai sveikina Rusijos ir Ukrainos sėkmingai įvykdytą apsikeitimą 70 belaisvių, informuoja TASS.
 
„Džiaugiamės naujienomis apie apsikeitimą kaliniais ir tvirtesnio dialogo ženklais bei mažėjančia įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė JAV ambasados Maskvoje atstovė spaudai Andrea Kalan.
 
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli mano, kad Rusijos ir Ukrainos pasiektas susitarimas yra mažėjančios įtampos ženklas.
 
„Su palengvėjimu ir ypatingu džiugesiu šiandien sužinojau apie ukrainiečio režisieriaus Olego Sencovo paleidimą. Jis oriai priešinosi neteisybei ir rėmė demokratiją ir žmogaus teises. Nekantraudamas laukiu galimybės jam asmeniškai įteikti Sacharovo premiją“, – D. Sassoli paskelbė tviteryje.
 
Vokietijos vyriausybės atstovas spaudai Steffenas Seibertas išplatino kanclerės Angelos Merkel pareiškimą apie tai, kad apsikeitimas belaisviais yra vilties suteikiantis žingsnis. A. Merkel sako esanti laiminga dėl ukrainiečių jūrininkų ir O. Sencovo
Ukrainos kariai – jau laisvėje. EPA – ELTA nuotr.
išlaisvinimo.
 
Šeštadienį Ukraina paleido 35 rusus, o Rusija savo ruožtu paleido 35 ukrainiečius.
 
Tuo metu Ukrainos saugumo tarnyba SBU išplatino pranešimą, kad Donecko ir Luhansko regionuose nelaisvėje yra 227 Ukrainos piliečiai.
 
Paskutinį kartą iki šiol apsikeitimais belaisviais įvyko 2017 m. gruodžio 27 d. Tada Ukraina paleido 223 belaisvius mainais į 73 ukrainiečius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.08; 06:00

Jurijus Švecas – buvęs sovietų žvalgas, prieš 25-erius metus emigravęs į JAV, kur nūnai verčiasi ekonomine žvalgyba. Ukrainiečių internetinis portalas Gordonua.com pateikia su juo interviu.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Pokalbio tema – kodėl JAV Finansų ministerija pasiūlė Kongresui nuimti sankcijas nuo kai kurių Rusijos milijardieriaus Olego Deripaskos, priklausančio artimiausiai Vladimiro Putino aplinkai, kompanijų.

Slaptai.lt skelbia svarbiausias mintis iš Natalijos Dvali pokalbio su ponu J.Švecu.

Intrigos dėl ekonominių sankcijų

J.Švecas apgailestauja, kad susitarimo dėl sankcijų pašalinimo pagal įtartiną schemą O.Deripaskai siekti padeda ir oficialusis Kijevas. Išdėstydamas šias savo įžvalgas jau daug metų ekonominiu analitiku Amerikoje dirbantis J.Švecas pabrėžė, kad Kremlius, pasinaudodamas O.Deripaskos paslaugomis, iki šiol Ukrainoje valdo strategiškai svarbius objektus, turinčius įtakos ne tik Ukrainos ekonomikai, bet ir Ukrainos nacionaliniam saugumui. J.Švecas įsitikinęs, kad jei amerikiečiai nuims nuo aliuminio magnato O.Deripaskos ekonomines sankcijas, tai įmonė „Rusal“ liks įtakingu Kremliaus įrankiu, kurio pagalba Vladimiras Putinas galės ir ateityje siekti savo tikslų Ukrainoje. Beje, „Rusal“ („Русал“ – Русский алюминий) pataisys savo įvaizdį remdamasis pačių amerikiečių sprendimais.

Šiuo metu žinoma, kad 2018 metų gruodžio 19 dieną JAV Finansų ministerija nusiuntė Kongresui pranešimą, kad per 30 dienų planuoja nuimti sankcijas nuo grupės kompanijų (En+, „Русал“ ir „ЕвроСибЭнерго“), priklausančių aliuminio verslą valdančiam milijardieriui O.Deripaskai. Mainais už tai reikalaujama, kad minėtose kompanijose O.Deripaska neturėtų daugiau nei 50 proc. akcijų, įmones reorganizuotų ir atnaujintų direktorių tarybas.

Kas gelbsti Olegą Deripaską?

Amerikietiškos sankcijos Olegą Deripaską, įskaitant ir dar 23 rusų verslininkus bei valdininkus, artimus V.Putino klanui, pasiekė praėjusių metų balandžio 6 dieną. Į sąrašą pateko ir „Rusal“ („Rusiškas aliuminis“ – išvertus į lietuvių kalbą). Ši aliuminio gamyba besiverčianti kompanija buvo viena iš trijų stambiausių Pasaulyje. Po to, kai pradėtos taikyti sankcijos, „Rusal“ akcijų vertė nukrito 30 proc. Iki tol šių įmonių grupės vertė nebuvo taip žemai kritusi.

Buvęs sovietinis žvalgybininkas J.Švecas mano, kad JAV Finansų ministerijos pasiūlymas nuimti sankcijas nuo O.Deripaskos kompanijų abejotinas jau vien dėl to, kad iš magnato atimamos akcijos bus perduotos tiems, kuriuos kontroliuoja Kremlius tiesiogiai arba per savo slaptąsias tarnybas. Žodžiu, tebus atlikta rokiruotė: vienos Kremliui pavaldžios kompanijos akcijos atsidurs kitose to paties Kremliaus globojamose įmonėse.

Remiantis J.Šveco žodžiais, O.Deripaskos verslo išlaisvinimas nuo amerikietiškų sankcijų pakenks visai amerikietiškai sistemai, pagal kurią Rusijai taikomi ekonominiai apribojimai. Deja, dėl to, kad Kremliui ir Rusijos slaptosioms tarnyboms priklausančios įmonės lengviau atsikvėps, kalta ir pati Ukraina. Iš pradžių Kijevas įvedė rimtas sankcijas, paskui jų taikymą „Rusalui“ ukrainiečiai pradėjo taikyti švelniau, ir galų gale taip suminkštino, kad O.Deripaska nūnai gali drąsiai rodyti Vašingtonui, koks jis neva pažangus: „aš daugiau niekur neturiu kontrolinio akcijų paketo“.

Olegas Deripaska. Foto – Yuri Kochetkov / EPA

Iki šiol veikusi JAV Finansų ministerijos taikoma sankcijų koncepcija griūna kaip kortų namelis, kadangi O.Deripaskos akcijos tiesiog bus perkeltos į kitas dvi Kremliui tiesiogiai pavaldžias įmones.

Ukrainiečių leidinio Gordonua.com žurnalistė Natalija Dvali paklausė atvirai: ar tai reiškia, kad Donaldo Trampo administracija gelbsti nuo amerikietiškų sankcijų vieną iš artimiausių V.Putino oligarchų?

Ką į tai atsakė J.Švecas? Sankcijos prieš O.Deripaską pradėjo veikti 2018-ųjų balandžio mėnesį remiantis JAV prezidento įsakais Nr.13661 ir Nr. 13662 (dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą). Amerika taikė šias sankcijas būtent tiems verslininkams, kurie ne tik buvo artimi V.Putinui, bet ir savo finansine galia padėjo Kremliui užpulti Ukrainą.

Bet nuo pat pirmosios sankcijų taikymo dienos O.Deripaska pradėjo derybas su JAV. O.Deripaskos pasamdyti teisininkai vedžiojo JAV Finansų ministeriją už nosies: O.Deripaska daugiau nebebus minėtų kompanijų generalinis direktorius, jo kontroliuojamas akcijų paketas sumažės nuo 70 iki 44,95 proc. O likusios 25 proc. akcijų bus perduotos kitoms dviems kompanijoms. Į En+, kurios pagalba kontroliuojamas „Rusal“, direktorių tarybą bus įtraukti šeši JAV arba Didžiosios Britanijos piliečiai, ir jie sudarys net pusę tarybos narių.

Remiantis šiais duomenimis Kremlius neva nebetenka galimybės kontroliuoti „Rusal“, todėl Amerika neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo taikyti minėtoms įmonėms ekonominių trukdžių.

Dvi to paties švarko kišenės

J.Švecas sako, kad „būtų labai gražu, jei ne viena aplinkybė“. Pasak J.Šveco, akcijos, kurios bus paimtos iš O.Deripaskos kišenės, atsidurs rusiško „VTB Bank“ („ВТБ Банк“) ir Glencore kompanijos kišenėse. Bet juk šios dvi įmonės – tokios pat kišeninės Kremliaus įmonės kaip ir „Rusal“. Beje, „VTB Bank“ formaliai – valstybinis Rusijos bankas, o išties – asmeninis V.Putino bankas.

Dar įdomiau, kad minėtam bankui ir jo vadovui Andrėjui Kostinui taip pat taikomos amerikietiškos sankcijos. Šis bankas minimas ir specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrime. Pasak J.Šveco, D.Trampas, jau būdamas pretendentu į JAV prezidento postą, pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį Maskvos centre privalo būti pastatytas „Trampo bokštas“ („Trump Tower“). Kremlius turėjo išskirti prestižinį žemės sklypą minėtoms statyboms, be to, skirti milijardą JAV dolerių statyboms finansuoti. Visas šias išlaidas padengti žadėjo Rusija. Bet tai – dar ne viskas. Rusija pažadėjo D.Trampui sumokėti apie 300 milijonų JAV dolerių už tai, kad jis ant minėto dangoraižio leis paskelbti užrašą „Trump Tower“. Visa tai finansuoti privalėjo būtent „VTB bank“ – kišeninis V.Putino bankas.

J.Švecas įsitikinęs: arba JAV Finansų ministerijoje sėdi naivuoliai, arba – kvailiai. Labai įtartina logika: pirma amerikiečiai O.Deripaską pažaboja ekonominiais trukdžiais už tai, kad jis V.Putinui padėjo įgyvendinti Ukrainos užpuolimą. O dabar ketina jį išvaduoti nuo amerikietiškų sankcijų už tai, kad jis dalį savo akcijų perduos … kitoms V.Putino kontroliuojamoms kompanijoms.

Kas liepė pasirašyti tą nesąmonę?

O gal JAV Finansų ministerijai kažkas daro nematomą įtaką? Į šį klausimą žurnalistės klausimą J.Švecas atsakė štai taip: „Šiuo metu prieš D.Trampą – 17-a tyrimų. Kulminacija arti. Specialusis prokuroras jau nustatė, kokį projektą D.Trampas ketino realizuoti Maskvoje. Belieka paklausti, o ką gi D.Trampas pažadėjo mainais už tą projektą? Manau, kad JAV Finansų ministerijos laiškas dėl galimybės nuimti sankcijas nuo O.Deripaskos valdytų įmonių daug ką paaiškina. Specialusis prokuroras R.Miuleris turėtų Finansų ministerijai pateikti vieną vienintelį klausimą – „kas jums liepė parašyti tą nesąmonę“.

Tada Gordonua.com žurnalistė pasiteiravo, ar galima laikyti rimta apsauga nuo Kremliaus įtakos direktorių tarybą, į kurią įeina ne mažiau kaip pusė užsieniečių?

Užsieniečiai direktoriai neišgelbės nuo Kremliaus įtakos

J.Švecas mano, kad į direktorių tarybą priimti užsieniečiai neapsaugo kompanijos nuo Kremliaus įtakos. Pasak J.Šveco, „Rusal“ vadovybėje jau iki šiol dirbo septynetas užsieniečių. Be kita ko, jie ten sudaro daugumą. Nepaisant šios aplinkybės kompanija traktuojama kaip absoliučiai pavaldi Kremliui.

Pavyzdžiui, Rosneft („Роснефть“) kompanijos direktorių taryboje – net septynetas užsieniečių. Tai ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Герхард Шредер), ir buvęs sovietinės Vokietijos slaptosios tarnybos Štazi darbuotojas Matiasas Varnigas (Маттиас Варниг)… Štai kodėl „Rosneft“ laikoma Kremliaus „šventąja karve“. Ji pavaldi Kremliui būtent į direktorių tarybą įeinančių V.Putinui lojalių užsieniečių pagalba.

Beje, Matiasas Varnigas – ne tik buvęs Štazi karininkas, bet ypač ištikimas V.Putino draugas dar nuo tų laikų, kai dabartinis Rusijos prezidentas darbavosi Drezdene. Ir dar neaišku, kas kam buvo pavaldus: ar V.Putinas – M.Varnigui, ar M.Varnigas – V.Putinui. Būtent jis dabar padeda V.Putinui valdyti tokias kompanijas kaip „Transneft“, „Gazprom“, Nord Stream – ne vien tik „Rosneft“ ar „Rusal“.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Galima net šitaip pasakyti: jei kompanijoje dirba M.Varnigas, vadinasi, toji kompanija lojali dabartiniams Kremliaus vadovams. Todėl JAV inansų ministerijos ketinimas į En+ kompaniją dirbtinai įvesti šešis užsieniečius nieko gero neduos.

O kas toks – Robertas Dali?

Pasak J.Šveco, tai puikus pavyzdys, kaip Kremlius kuria sau lojalių užsieniečių komandą. JAV pilietis R.Dalis buvo BP (British Petroleum) generalinis direktorius, po to THK-BP direktorius. Jis buvo ištikimas Didžiosios Britanijos interesams, todėl neįtiko Kremliui. Patekęs į Kremliaus nemalonę šis vyras netrukus susirgo. Medicininių tyrimų metu buvo nustatyta, kad jo sveikatai kenkė lėtai ir beveik nepastebimai veikiantys nuodai.

R.Dalis skubiai paliko Rusijos Federaciją. Netrukus jis buvo atleistas iš direktorių tarybos. Tai nutiko 2008-aisiais metais. Bet prabėgus keleriems metams jis lyg ir „pasitaisė“, nes nuo 2013-ųjų užima svarbų postą „Rosneft“ direktorių taryboje.

Žodžiu, V.Putinas turi milžiniškas galimybes daryti įtaką į svarbias kompanijas įeinantiems užsieniečiams. Vienus – įbaugina, kitus, kaip G.Šrioderis, suvilioja dideliais atlyginimais. „Tai, kad JAV Finansų ministerija tvirtina, jog tikrins į kompanijos En+ direktorių tarybą įeisiančius užsieniečius – mane glumina“, – pabrėžė J.Švecas. Negalima turėti jokių iliuzijų, esą minėtos kompanijos, pakeitus direktorių tarybą, nusikratys Kremliaus diktato. Į tokių kompanijų valdymo organus patekti tik Kremliui ištikimi asmenys.

J.Švecą stebina ir tai, kad Ukrainoje apie O.Deripaską labai mažai žinoma. Žinoma nebent tai, kad jis turėjo skandalingų santykių su laisvo elgesio moterimi, pravarde Nastia Rybka. Tačiau nežinoma, kaip jis Kremliui padeda Ukrainoje pasiekti strateginių tikslų. Iki šiol manyta, kad Kremlius daro spaudimą užsienio valstybėms per „Gazpromą“. Nieko panašaus – Kremliui įtakoti Vakarus padeda ir kitos žinomos kompanijos, įskaitant ir O.Deripaskos kontroliuojamas. „Gazprom“ ir „Rusal“ – labai panašios kompanijos. Beje, „Gazprom“ tiesiogiai nepridengia Rusijos slaptųjų tarnybų operacijų, o „Rusal“ – tai tikras Rusijos žvalgybų įrankis.

Aliuminio nešami pelnai

Ką dar reikėtų žinoti, norint susigaudyti, kaip Rusijos slaptosios tarnybos veikia Ukrainoje? Maždaug 1990-aisiais metais aliuminio, rekalingo aviacijai ir kosminiams laivams statybai, gavybą Rusijoje kontroliavo broliai Rubenai iš britų TWG. Jie darbavosi palaikomi brolių Čiornyje. Jie per metus į šią Rusijos pramonę kasmet investuodavo apie tris milijardus dolerių. Tais laikais – pasakiški piigai. Būtent jie išgelbėjo Rusijos aliuminio gamybą nuo bankroto.

Kremliuje šį projektą kontroliavo vicepremjeras Soskovcas, FSB šefas Barsukovas ir Boriso Jelcino apsaugos viršininkas Koržakovas. 1996 metais B.Jelcinas atleido šią trijulę, ir ji netrukus užvaldė aliuminio pramonę Rusijoje. Užvaldė sukompromitavusi brolius Rubenus ir Čiornyj. Ir tuo pačiu į priekį prastūmė O.Deripaską. 2001 metais O.Deripaska vedė B.Jelcino anūkę ir tapo Jelcinų klano pinigų prižiūrėtoju.

Kada V.Putinas tapo šalies vadovu, O.Deripaska galutinai įsitvirtino aliuminio pramonėje kaip vienintelis rusiško aliuminio gamybos savininkas. Prieš tapdamas aliuminio magnatu jis turėjo prisiekti V.Putinui, kad bus ištikimas, ir dar į bendrąją V.Putino sąskaitą pervesti 170 milijonų JAV dolerių kaip kyšį.

Kaip parodė vėlesni J.Šveco tyrimai, visi O.Deripaskos sandoriai užsienyje buvo kontroliuojami Kremliaus. Ir tai darė Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai, tiek veikiantys, tiek formaliai išleisti į pesiją.

J.Švecas teigia, kad prieš pat mirtį jo kolega Aleksandras Litvinenka perdavė sąrašą aukšto rango FSB karininkų, kurie dirbo O.Deripaskos komandoje.

Apie kompaniją Glencore

O kas toji kompanija Glencore? 1970-aisiais ją įkūrė amerikiečių verslininkas Markas Ričas. Jei būtų sudarytas žinomiausių XX amžiaus sukčių sąrašas, šis žmogu užimtų vieną iš pirmųjų vietų. Jis sukaupė milžinišką turtą padėdamas įvairioms valstybėms apeiti JT taikomas ekonomines sankcijas. Savo paslaugas jis teikė taip pat ir Sovietų Sąjungai, kuriai buvo taikomi ekonominiai apribojimai dėl įsiveržimo į Afganistaną ir numušto Pietų Korėjos lėktuvą.

Po SSRS žlugimo į šią kompaniją buvo infiltruota daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. M.Ričas buvo išstumtas ir į jo vietą atsisėdo Aivanas Glazenbergas. Tas pats A.Glazenbergas, kurį atidžiai patikrino ir KGB, ir FSB. Tas pats A.Glazenbergas, kuris talkino O.Deripaskai ir kartu su G.Šrioderiu, M.Varnigu sėdėjo kai kurių kompanijų direktorių tarybos krėsle.

Taigi Ukraina, pastebi J.Švecas, jau penketą metų priešinasi Rusijos agresijai, o dabartinis V.Putino pinigų prižiūrėtojas O.Deripaska kontroliuoja strateginius objektus Ukrainoje. Ukrainos valdžia dėl „Rusal“ pateko į nepavydėtiną padėtį. Nepaisant aplinkybės, kad Ukraina įvedė sankcijas O.Deripaskos įmonėms dar 2018 metų gegužę (O.Deripaskai uždrausta iš Ukrainos išvesti kapitalą ir šioje šalyje užblokuoti jo aktyvai).

Vis tik O.Deripaska sugebėjo paimti į savo rankas Nikolajevskij įmonę (spalvotieji metalai), Charkovo traktorių ir Zaporožės aliuminio gamyklas. Su šiomis įmonėmis jis pasielgė taip, kaip naudinga Rusijai ir labai nenaudinga – Ukrainai. Bet O.Deripaskai iškelta baudžiamoji byla taip ir liko gulėti ukrainietiškuose stalčiuose.

Duodamas interviu gordonua.com leidiniui J.Švecas ironiškai teiravosi: kodėl sankcijos prieš O.Deripaską įsigaliojo tik praėjus ketveriems metams po Rusijos agresijos pradžios? Nejaugi niekas Ukrainoje nežinojo, kad O.Deripaska yra V.Putino žmogus?

Svarbu pastebėti, jog prieš O.Deripaską taikomos ekonominės sankcijos 2017-aisiais buvo užtektinai griežtos. Bet 2017-ųjų pabaigoje „Rusal“ pranešė, kad Nikolajevskij įmonės valdymą perduoda Glencore. Nors sankcijose buvo numatyta, kad taip elgtis negalima, vis tik Ukrainos valdžia leido įgyvendinti šiuos pakeitimus.

Minėtame interviu J.Švecas smulkiai, išsamiai ir įtikinamai papasakojo, kaip Ukraina priimdavo sau nenaudingus sprendimus ir tuo pačiu O.Deripaskos įmonėms padėdavo kuo puikiausiai išgyventi.

Kibernetiniai karai

Bet portalą slaptai.lt ypač domina, ar Kremlius tikrai naudojosi „Rusal“, kad įgyvendintų kai kurias šnipinėjimo akcijas? J.Švecas primena, kad įvykiai Euromaidane 2013–2014 metais išprovokavo žiaurius kibernetinius karus. Rusijos programišiai atakavo Ukrainos objektus, o ukrainiečių hakeriai – rusiškus objektus. Remiantis „The Christian Science Monitor“, 2014-aisiais ukrainiečių programišiai atakavo Rusijos gynybos ministeriją, centrinį banką, VRM. Pažymėtina, kad ukrainiečių atakos buvo žymiai stipresnės nei rusų programišių išpuoliai.

Kaip vėliau paaiškėjo, ukrainiečių hakeriai puolė „Rusal“, „Gazprom“, kiniečių ambasadą Maskvoje. Atsakomybę už tai prisiėmė hakerių grupė hacktivist@rucyborg. Jos dėka buvo pavogta apie 3 tūkst. failų, iš jų kai kurie atsidūrė internete.

Taip pat paaiškėjo, kad “Rusal“ slapta, nelegaliai, vykstant mūšiams Euromaidane, atgabeno į Charkovą įrenginių, kurie leidžia perimti mobiliuojo ryšio pokalbius. Būtent tos aparatūros dėka Rusijos žvalgyba galėjo pasiklausyti svarbių Ukrainos, JAV politikų telefoninių pokalbių. Pavyzdžiui, internete 2014-aisiais metais atsidūrė Viktorijos Nuland ir amerikiečių ambasadoriaus Kijeve pašnekesiai. Tie pokalbiai pateikti taip, kad Vakarai atrodytų kuo nepatraukliau.

SBU ženkliukas

J.Šveco žodžiais remiantis, po Viktoro Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją paaiškėjo, kad visa Ukrainos žvalgybos SBU (СБУ) kompiuterinė sistema buvo kontroliuojama FSB specialistų. Ukrainos žvalgybos būstinėje buvo specialios patalpos, kuriose dirbo Rusijos žvalgybos atstovai, naudodama išskirtinai rusišką įrangą. Į tuos kambarius ukrainiečių žvalgybininkams buvo draudžiama įžengti.

Kai žurnalistė pasiteiravo, ar J.Švecas tiki informacija dėl šnipinėjimo įrangos, buvęs sovietų žvalgas atsakė, kad bet kokią žvalgybinę informaciją būtina tikrinti daug sykių pačiais įvairiausias aspektais. Žvalgybininkas negali būti absoliučiai įsitikinęs niekuo. Tačiau JAV valstybės sekretorės Viktorijos uland ir JAV ambasadoriaus Maskvoje telefoniniai pokalbiai tikrai buvo perimti. Ta informacija, kurią paskelbia Wikileaks, dažniausiai tikima be jokių „gal“.

Dosje. Olegui Deripaskai – 50 metų. 2008 metais jo turtai buvo įvertinti 28 milijardais JAV dolerių. O.Deripaska tuo metu buvo vienas iš turtingiausių Rusijos žmonių. Remiantis „Forbes“ sudarytais turtingiausių pasaulio žmonių reitingais, jis užėmė net 9-ąją vietą. Remiantis 2018-ųjų sausio mėnesio duomenimis, jis užima 247 vietą pasaulyje, nes valdo tik 7,1 milijardo dolerių vertės turtą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2019.01.02; 10:40

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.
Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos žvalgyba tvirtina, kad jos darbuotojai nebūtų pajėgę padėti sprogstamojo įtaiso kavinėje, kur buvo nužudytas Aleksandras Zacharčenko. Bombą įnešti ten nepastebėti galėjo tik Rusijos žvalgybos FST darbuotojai (sprogstamasis įtaisas buvo paslėptas šviestuvuose, sprogimas nugriaudėjo apie 17 valandą).

Šią informaciją televizijai „5 kanalas“ pateikė oficialus Ukrainos gynybos ministerijos žvalgybos vyriausiosios valdybos atstovas Vadimas Skibickij. Pasak Ukrainos pareigūno, A. Zacharčenkos galą buvo galima numatyti. Mat visi odioziniai vadinamųjų Luhansko ir Donecko „respublikų“ lyderiai – jau mirę (žuvusiųjų iš viso – jau 12). Jie arba nušauti, arba susprogdinti, arba nunuodyti. Tiksliau tariant, nužudyti ir tie, kurie aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Ukrainą 2014-aisiais metais, ir tie, kurie galėtų tarptautiniams teismams paliudyti, jog Rusijos kariuomenė aktyviai remia prorusiškus separatistus Rytų Ukrainoje.

Žodžiu, A. Zacharčenką šių metų rugpjūčio 31-ąją nužudė Rusijos žvalgyba FSB. Tiesa, kai kurie Kremliui simpatizuojantys rusiški leidiniai skelbia priešingai: esą tai ukrainiečių žvalgybininkų darbas. Ukraina neva atkeršijo A. Zacharčenkai už jo „principingą politiką“.

Tačiau oficialusis Kijevas įsitikinęs, jog dėl A. Zacharčenkos mirties dera kaltinti FSB. Kokie įrodymai leidžia šitaip teigti? Kavinė „Separ“, kurioje gyvybę prarado A. Zacharčenko (tądien kartu su juo buvo ir Aleksandras Timofejevas – vienas iš vadinamosios DLR vadovų; jis sunkiai sužeistas), kontroliavo būtent Rusijos žvalgyba FSB. Kontroliavo viską – nuo sargų iki barmenų. Nieko keisto ar nuostabaus, kad savo kavinėje FSB buvo įtaisiusi ir slaptas stebėjimo kameras bei modernią pasiklausymo aparatūrą. Kad galėtų viską matyti, viską girdėti – kad visi svarbūs pokalbiai bei susitikimai būtų nufilmuoti. Tad FSB tiesiog negalėjo nežinoti, kas, kada ir kodėl svečiuojasi „Separ“ kavinėje. Be FSB pritarimo ten niekas nebūtų galėjęs įnešti net adatos, o ką jau kalbėti apie sprogstamąjį įtaisą.

Pats A.Zacharčenko kavinėje „Separ“ tikriausiai jautėsi saugus. Todėl jis ten ir ogranizuodavo svarbiausius susitikimus su svarbiais žmonėmis. Jis vargu ar tikėjosi, jog sulauks, vaizdžiai tariant, smūgio į nugarą.

Ukrainos prezidento administracijos vienas iš vadovų Konstantinas Jelisejevas oficialiai pareiškė, kad Ukrainos valdžia dėl A. Zacharčenkos mirties niekuo dėta. Kijevui šis smogikas buvo reikalingas gyvas – kad galėtų liudyti teismuose apie Rusijos intrigas Rytų Ukrainoje.

Leidiniui „Faktai“ duodamas interviu Georgijus Tuka (jis – oficialus Ukrainos ministerijos, besirūpinančios laikinai okupuotų teritorijų klausimais, pareigūnas – ministro pavaduotojas) pasakė, kad A. Zacharčenkos mirties galbūt siekė „savi kriminaliniai elementai“. Ukrainos žvalgyba turi duomenų, kad A. Zacharčenka saviškių buvo kaltinamas, jog vagia iš Maskvos ateinančias lėšas.

Pažymėtina ir tai, kad nužudytojo A. Zacharčenkos žmona Natalija Zacharčenko teigia pasiruošusi atkeršyti už vyro mirtį. Tačiau ji taip pasielgs neva tik gavusi įsakymą.

Informacijos šaltinis – uniant.net ir gordonua.com leidiniai

2018.09.07; 07:35

Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.

Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.

Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą

Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.

Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”

Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…

Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…

Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.

Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.

Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.

Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.

Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.

Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.

Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.

…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų

Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.

Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.

TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться“ – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskiteaš baigiau.

Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.

Gynybos linija

Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo.  Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?

SBU ženkliukas

Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.

Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.

Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.

Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?

Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?

Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.

SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?   

Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.

Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.

2018.06.07; 11:11

Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas gina saugumo tarnybos sprendimą inscenizuoti žurnalisto Arkadijaus Babčenkos mirtį. „Be šios priemonės būtų buvę neįmanoma užkirsti kelio tolesniems nužudymams“, – pareiškė jis penktadienį Mariupolyje susitikęs su Vokietijos užsienio reikalų ministru Heiku Maasu.

P. Klimkinas pabrėžė, kad Ukraina informuos užsienį apie tyrimo eigą.

Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) šią savaitę inscenizavo žurnalisto, Kremliaus kritiko A. Babčenkos nušovimą. Taip esą norėta susekti Rusijos planuotos žmogžudysčių serijos užsakovus. Tačiau tai sulaukė tarptautinės kritikos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 05:55

Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos teismas skyrė kardomąjį kalinimą verslininkui, įtariamam planavus nužudyti žurnalistą ir Kremliaus kritiką Arkadijų Babčenką, informuoja BBC.

Teigiama, kad Borysas Hermanas sumokėjo 15 tūkst. JAV dolerių smogikui, turėjusiam likviduoti A. Babčenką Kijeve.

Pats verslininkas tvirtina neketinęs žudyti reporterio ir bendradarbiavęs su Ukrainos saugumo tarnyba (SBU).

SBU antradienį inscenizavo A. Babčenkos žmogžudystę, tvirtindama, kad tai padėjo užkirsti kelią realiam Rusijos planui pasikėsinti į aktyvisto gyvybę.

Ketvirtadienį žurnalistas atskleidė daugiau surežisuoto nusikaltimo detalių. Pavyzdžiui, A. Babčenkos teigimu, inscenizacijai buvo panaudotas kiaulės kraujas, be to, į pagalbą buvo pasitelktas makiažo meistras.

A. Babčenka anksčiau sakė, kad vos viešai pasirodžius žiniai apie tariamą jo nužudymą, B. Hermanas, dirbantis Ukrainos ir Vokietijos ginklų gamybos bendrovėje, už ją iš karto sumokėjo.

Verslininkui skirtas dviejų mėnesių trukmės kardomasis kalinimas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.01; 08:00

Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.

Tariamai Kijeve nušautas rusų žurnalistas Arkadijus Babčenka paaiškėjo esąs gyvas. Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vadovo teigimu, Rusijos saugumo tarnybos sumokėjo Ukrainos piliečiui 40 tūkst. dolerių, kad šis suorganizuotų ir įvykdytų žurnalisto nužudymą, skelbia AP.

Kaip praneša vadovas Vasilijus Grizakas, tyrėjams pavyko nustatyti nužudymo organizavimu įtariamo Ukrainos piliečio tapatybę, ir jis buvo sulaikytas.

Per spaudos konferenciją trečiadienį V. Grizakas pranešė, kad žurnalistas iš tiesų nebuvo nužudytas, o tai buvo speciali slapta operacija, kuria buvo siekiama sučiupti A. Babčenką nužudyti ketinantį asmenį.

Žurnalistas pasirodė per spaudos konferenciją Kijeve ir atsiprašė savo draugų ir šeimos, kurie gedėjo dėl jo mirties ir nieko nežinojo apie slaptą operaciją. Vyras taip pat padėkojo Ukrainos saugumo tarnyboms už išgelbėtą gyvybę.

„Aš daugelį kartų laidojau daug draugų ir kolegų ir žinau tą pasibaisėtiną jausmą. Atsiprašau, kad jūs turėjote tai patirti, tačiau nebuvo kito būdo“, – sakė A. Babčenka.

Žurnalistas atskleidė, kad prieš mėnesį buvo informuotas apie sąmokslą jį nužudyti.

Tuo tarpu Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad džiaugiasi, jog ponas A. Babčenka yra gyvas. Atstovės Marijos Zacharovos teigimu, surežisuota žmogžudyste buvo pasinaudota propagandiniais tikslais.

Antradienį vakare pasirodė pranešimai, neva A. Babčenka buvo nužudytas savo namuose Kijeve trimis šūviais į nugarą.

Sulaukęs grasinimų sau ir savo šeimai Kremliaus kritikas A. Babčenka 2017-ųjų pradžioje išvyko iš Rusijos ir apsigyveno Kijeve.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.31; 08:44

Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trys Ukrainos kariai žuvo per konfliktą su prorusiškais separatistais rytinėje šalies dalyje, suaktyvėjus mūšiams regione, sekmadienį informuoja Kijevas.

Anot Ukrainos gynybos ministerijos, vienas karys žuvo per mūšį vėlų šeštadienio vakarą. Šalies saugumo tarnyba (SBU) vėliau sekmadienį patvirtino, kad dar du kariai žuvo per apšaudymus Luhansko regione.

„Be to, keturi mūsų kariai buvo sužeisti, patyrę įvairaus sunkumo sužeidimų“, – sakė Ukrainos gynybos ministerijos atstovas Dmytro’as Gutsulyakas.

Pastarosiomis savaitėmis įtampa rytinėje Ukrainoje išaugo. Du ukrainiečių kariai ir keturi civiliai, įskaitant 13-metį paauglį, žuvo per konfliktą praėjusią savaitę.

Prieš savaitę Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) specialiosios misijos Ukrainoje vyriausiasis stebėtojas Alexanderas Hugas paliko konflikto zoną dėl „smarkiai pablogėjusios situacijos regione“, pranešta ESBO.

Nuo 2014 m. balandžio, kai Rytų Ukrainoje kilo ir iki šiol tebesitęsia ginkluotas konfliktas tarp Kijevo pajėgų ir prorusiškų separatistų, Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.

Ukraina ir jos Vakarų sąjungininkės kaltina Rusiją, kad ši siunčia karius ir ginklus separatistams, taip tik pakurstydama konfliktą. Maskva tokius kaltinimus neigia, nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad ji dalyvauja konflikte ir teikia politinę paramą separatistams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:56

Ukrainos saugumo tarnyba. Youtube.com nuotr.

Ukrainos valstybės saugumo tarnyba antradienį atliko kratas Rusijos valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“ ir televizijos kanalo „Russia Today“ būstinėse Kijeve, informavo pareigūnai. Be to, pranešama, kad prieš reidus prie savo namų buvo sulaikytas vienas agentūros žurnalistas.

„Tęsiame tiriamuosius veiksmus, paieškos vykdomos „RIA Novosti“ ir kitose žiniasklaidos struktūrose“, – agentūrai AFP sakė Ukrainos saugumo tarnybos atstovė Olena Gitlianska.

Savo feisbuko paskyroje O. Gitlianska pridūrė, kad Rusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės yra „pasitelkiamos kaip įrankiai prieš Ukrainą vykdomame hibridiniame kare“.

Pranešama, kad kiek anksčiau antradienį Ukrainos teisėsaugos pareigūnai sulaikė „RIA Novosti“ reporterį Kirilą Višinskį.

Kratos ir sulaikymas įvykdyti likus kelioms valandoms iki tilto, sujungsiančio aneksuotą Krymo pusiasalį su Rusija, atidarymo ceremonijos, kurioje dalyvaus ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Ukraina nusprendė atkeršyti už Krymo tiltą“, – tviteryje rašė RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian.

Rusija, savo ruožtu, kratas žiniasklaidos priemonių būstinėse pavadino „skandalingomis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.16; 12:07

Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) apklausė buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Apklausa truko kelias valandas. „Jie nori šiais dalykais nukreipti mus nuo mūsų politinių akcijų“, – po apklausos Kijeve pareiškė M. Saakašvilis.

Apklausos dingstis buvo aktyvistų mėginimas šturmuoti Kultūros centrą Nepriklausomybės aikštėje Kijeve gruodžio viduryje. Per susirėmimus tada buvo sužeistos kelios dešimtys policininkų. M. Saakašvilis paskelbė ketvirtadienį pradėsiantis turą per Ukrainą.

Gruzijos teismas neseniai už akių nuteisė M. Saakašvilį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Ji jam skirta už piktnaudžiavimą valdžia, kai buvo šalies prezidentu 2004-2013 metais. Kijevas svarsto Tbilisio prašymą išduoti buvusį prezidentą.

Ukrainoje tuo tarpu M. Saakašvilis kaltinamas parama nusikalstamai organizacijai, norinčiai nuversti prezidentą Petro Porošenką. Nuo spalį jis vadovauja protestams. Birželį P. Porošenka atėmė iš M. Saakašvilio Ukrainos pilietybę. Gruzijos paso jis neteko dar 2015-aisiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.11; 00:01

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Prieš pat Kalėdas viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinutė, kad Nyderlandai patenkino buvusio Gruzijos prezidento ir Ukrainos „Naujųjų jėgų judėjimo“ („Ruchnovychsil“) lyderio Mikheilo Saakashvillio prašymą išduoti jam vizą, pastarasis prašymą motyvavo siekiu išlaikyti ryšį su šeima – jo žmona Sandra Roelofs yra Nyderlandų pilietė.

Maištingasis gruzinas pastarosiomis savaitėmis ir šiaip įtampų nestokojančiai Ukrainos vidaus politikai nuolat žeria papildomų „siužetų“, tarp kurių ir trumpa laipiojimo stogais sesija. Irgi politinis „pijaras“, beje, viešojoje erdvėje komentuotas visu rimtumu – Gruzijos televizijai „Rustavi 2“ gruodžio 17-ąją politikas paaiškino, kad gruodžio 5-osios rytą teisėsaugininkai apie 45 minutes laužė duris Kijevo buto, kuriame jis buvo, o visi mobiliojo ryšio signalai tuo metu buvo dirbtinai užslopinti. Todėl jis užsikraustęs ant daugiabučio stogo prisiskambinti bendraminčiams negalėjo ir taip išološęs maždaug porą valandų, per kurias, pasak M.Saakashvillio, žmonės buvo informuoti, ir kieme susirinko būrys jo šalininkų bei didžiausių Ukrainos televizijos kompanijų reporteriai.

Publikai susirinkus, politikas ant to paties stogo leido uždėti jam antrankius, bet su pareigūnais nusileidęs atgal į butą pareikalavo dušo, kuriame užtruko, paskui po susistumdymo jam vėl uždėti antrankiai. Į belangę politikas gabentas ne be „įtampų“, daboklėje spėjo paskelbti neterminuotą bado streiką, tačiau greitai iš jos buvo išlaisvintas, kai Kijevo Pečersko teismas atsisakė tenkinti prokuratūros prašymą skirti politikui namų areštą dėl kaltinimo pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 256 straipsnio 2-ą dalį (bendrininkavimas nusikalstamos grupuotės nariams bei jų nusikalstamos veiklos slėpimas).

Prieš šiuos „trilerius“, gruodžio 5-ąją, Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka spaudos konferencijoje nurodė, kad buvusio Gruzijos prezidento veiklą finansuoja į Rusiją pasitraukęs irgi į Rusiją pabėgusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bendražygis verslo oligarchas Sergejus Kurčenko. 

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Štai tokie visais atžvilgiais nenuobodūs „politikavimai“, dėl kurių (ir netik jų), panašu, laukia ilgi teisminiai procesai. Ukrainos generalinė prokuratūra jau nežinia kiek kartų kvietė maištingą politiką atvykti į apklausą. Kai kuriais atvejais jis nuėjo – tarkime, gruodžio 18-ąją, bet parodymus duoti atsisakė pareiškęs, kad jo baudžiamoji byla turi būti perduota Ukrainos saugumo tarnybai. Paskutinis kvietimas atvykti buvo gruodžio 26 dieną, ir politiko advokatas Pavelas Bogomazovas iš pradžių suteikė vilties, kad M.Saakashvillis planuoja vykti. Dabar jau žinoma, kad ir ši apklausa neįvyko, mat, pasak kito advokato Ruslano Černoluckio, jo ginamasis gavo šaukimą ir apklausai, ir mėginių išgavimui ekspertizei, o dviejų šių veiksmų atlikimas vienu metu yra neteisėtas.

Oficialusis Kijevas skaudžiai moka už netoliaregišką sprendimą liepą panaikinti tuo metu į užsienį išvykusiam buvusiam Gruzijos prezidentui bei Ukrainos Odesos srities gubernatoriui pilietybę. Po to, kai rugsėjo viduryje savo rėmėjų jis buvo tiesiog įneštas „atgal“ į Ukrainos teritoriją, istorijoms „aplink M.Saakaschvillį“ galo nematyti. Be čia išvardytų ir ne tik šių „pastiprinimų“ istorija veikiausiai jau būtų išsisėmusi.

Jau po Nyderlandų sprendimo M.Saakashvillis televizijoje „News One“ pareiškė, kad yra gavęs pilietybės pasiūlymų iš kelių Europos valstybių, bent jau jų pagrindinių politikų, turi darbo pasiūlymą JAV, taigi galįs išvykti bet kada ir bet kur, tačiau gins savo teises Ukrainoje. Taip pat skelbia veiksiąs ramiai, be provokacijų, ir tai skamba kiek anekdotiškai. Pasak politiko, oficialusis Kijevas nori uždaryti jį į namų areštą, kad parengtų pagrindus jo ekstradicijai į Gruziją. Rugsėjo pradžioje Ukraina ne pirmą kartą gavo Tbilisio užklausimą dėl M.Saakashvillio paieškos, suėmimo bei ekstradicijos, generalinei prokuratūrai pavesta atlikti ekstradicijos prašymo analizę.

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.

2014 ir 2015 metais Kijevas prašymus dėl buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos atmetė. Gruodžio 21 dienos ieškiniu Kijevo apygardos teismui (atsakovė – Ukrainos teisingumo ministerija) M.Saakasvillis reikalauja pripažinti ekstradicijos prašymo patikrą neteisėta.

Po pasilaipiojimo stogais politikas parašė privatų laišką Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuriame siūlė kartu ieškoti konflikto sprendimo kelių, bet kai Prezidento administracija laišką paskelbė, gruodžio 20-ąją savo „Facebooko“ paskyroje jau viešai ragino Ukrainos prezidentą atsistatydinti kaip nesugebantį keisti situacijos šalyje į gerąją pusę. Politikas taip pat apkaltino Prezidento administraciją provokacija, ant kurios jis „papuolęs“, kai gruodžio 17-ąją surengto mitingo metu su rėmėjais mėgino šturmuoti Oktiabrsko rūmus Kijeve, bet gavo teisėsaugininkų atkirtį. Tada nukentėjo 32 pareigūnai, į medikus kreipėsi ir pora civilių.

M.Saakashvilio demaršus jau komentuoja Kijeve akredituoti Vakarų diplomatai, per metinę spaudos konferenciją dėl „po aikštes bėgiojančio ir sumaištį keliančio gruzinų politiko“ užuojautą ukrainiečių tautai veidmainiškai skelbė Rusijos prezidentas. Taip, politikas jau neabejotina tarptautinė žvaigždė – pavardė Mikheil Saakashvilli „Google“ paieškos sistemoje renka 1 470 000 nuorodų. Vis dėlto žurnalo „Korrespondent“ sudarytame 2017-ųjų įtakingiausių ukrainiečių šimtuke maištingojo gruzino nėra.

Galima būtų atsidusti – tas intermedijų serialas kažkada juk baigsis. Bet yra ir neintermedinė pusė. Gruodžio 18-ąją buvęs Gruzijos pasiuntinybės Kijeve spaudos atstovas Bacho Korchilava savo „Facebooko“ puslapyje informavo, kad per Ukrainos rytų separatistų artilerijos ataką prie Svetlogorsko buvo sužeisti ar kontūzyti 8 „Gruzinų legiono“ kovotojai (vėliau patikslinta – nukentėjo 6 gruzinai ir 2 ukrainiečiai). „Legioną“ sudaro nepamainomo vado Mamukos Mamulashvilio vadovaujami 150 karių (anksčiau tarnavusių Gruzijos armijoje ir iš jos pasitraukusių arba atleistų), kurie nuo 2014-ųjų pradžios paraginti M.Saakasvilio nutarė padėti ukrainiečiams kautis su Rusijos samdiniais Ukrainos rytuose. Taip gruzinai atsidėkoja ukrainiečių tautai už solidarumą 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Gruzijos teritorijos.

Artilerijos ataka prieš „Gruzinų legiono“ savanorius sutapo su M.Saakshvillio rėmėjų suaktyvėjimu Kijeve ir paskatino visokius spėliojimus tarp politikų ir ekspertų benduomenėje. Sąmokslo teorijas dar pakurstė gruzinų naujienų agentūra „Timer“, kuriai vienas „Gruzinų legiono“ karys anonimiškumo pagrindais išsakė kovotojų įtarimą, jog atakavusieji tiksliai žinojo jų koordinates. „Legiono“ vadas M.Mamulashvilis atsisakė pativirtinti arba paneigti šią informaciją.

Michailas Saakašvilis grįžta į Ukrainą. Bet ar dėl to Ukrainai – geriau? EPA – ELTA nuotr.

2016-ųjų gegužę po atitinkamų sutarčių sudarymo legionas tapo motorizuoto pėstininkų bataliono „Kijevo Rusia“ padaliniu, vis dėlto Gruzijos valdžios požiūris į Ukrainos pusėje kariaujančius tautiečius nevienaprasmis – šios šalies gynybos bei vidaus reikalų ministerijos net yra paskelbusios oficialius perspėjimus dėl Gruzijos piliečių dalyvavimo koviniuose veiksmuose užsienio šalių teritorijose. Tiesa, „legionieriai“ perspėjimo nepažeidžia, nes jis liečia kariaujančius tokių grupuočių kaip „Islamo valstybė“ pusėje, o jie juk kaunasi prieš neteisėtas rusų separatistų karines struktūras. Vis dėlto į „legionierius“ su tam tikru nerimu dairomasi, mat  Tbilisyje daugelis politikų mano, jog jie visiškai pavaldūs M.Saakashvilliui. Buvęs Gruzijos prezidentas asmeniškai gerai pažįsta „legionierių“ vadą bei daugelį kovotojų, daug kartų pas juos lankėsi ir net likdavo nakvoti.

Kai situaciją aplink „Legioną“ komentuoja Gruzijos pasiuntinys Ukrainoje Gela Dumbadzė – tai yra tikras nerimo Tbilisyje ženklas, pasak radijo „Svoboda“ korespondento Georgijaus Kobaladzės (12 20), premjero Giorgiaus Kvirikashvilio vyriausybėje supranta su „Legionu“ susijusias politines rizikas. M.Saakashvillis ir jo vadovaujamas opozicinis „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ) neslepia planų stiprinti spaudimą dabartinei šalies valdžiai, taip pat buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos į tėvynę atveju. Partija gruodžio 9-ąją paskelbė apie parašų rinkimą po reikalavimu Ukrainos bei Gruzijos valdžioms nutraukti M.Saakasvillio politinį persekiojimą, priešingu atveju pagrasino masiniais protestais. Deja, ima veikti „Real politic“ versija, nors vienas VNJ lyderių Nugzaras Ciklauri primena, kad Donbase Ukrainos pusėje kovojantys gruzinai neturi jokių politinių tikslų ir stiprina Ukrainos-Gruzijos sąjungą prieš bendrą priešą.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Primintina, kad prieš M.Saakashvillį tėvynėje iškeltos 4 baudžiamosios bylos, kita vertus, jis žinomas kaip vienas aršiausių Kremliaus priešininkų ir tuo pat metu vadovauja opozicijai Kiieve. Interviu „Svoboda“ (12 20) gruzinų politologas Tornikė Sharashenidzė sakė laikąs tikėtina versija, kad ataka prieš „Gruzinų legioną“ neatsitiktinai sutapo su M.Saakashvillio vadovaujamomis protesto akcijomis Kijeve – Maskvos netenkina gruzinų politiko įtakos stiprėjimas, o „Legioną“ Kremlius vertina kaip jo „galios instrumentą“. Taigi atakavusi gruzinų savanorius Ukrainoje Maskva parodė savo nepasitenkinimą įvykių raida Kijeve. Kita vertus, aplinkybėms pasisukus taip, kad legionieriai patrauktų į Kijevą, politiškai tai labai susilpnintų M.Saakashvillį – jie vis dėlto Gruzijos, o ne Ukrainos piliečiai.

Žodžiu, iš kurios pusės bežiūrėsi – beveik visur sumaištis. Tai ypač apmaudu, nes M.Saakasvillis, kurį norisi prisiminti kaip talentingą reformatorių, šį savo politinį paveldą barsto pavydėtinai energingai.

2017.12.30; 06:00

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Tomas Parfitas / The Times

Ukrainos valdininkas, dirbęs vertėju Londone per britų premjerės Terezos Mei susitikimus, apkaltintas šnipinėjimu Rusijos pusei.

Apkaltintojo pavardė – Stanislavas Ježovas. Jis – oficialus Ukrainos premjero Vladimiro Groismano pagalbininkas – patarėjas.

Įtariamąjį sulaikė Ukrainos saugumo tarnyba SBU gruodžio 20-ąją. Oficialus kaltinimas – Ukrainos interesų išdavystė.

Svarbu tai, kad 36-erių metų S. Ježovas lydėjo Ukrainos premjerą daugelyje vyriausybinių vizitų. Lydėjo ir tąsyk, kai Ukrainos premjeras susitiko su britų premjere T. Mei ir JAV viceprezidentu Džo Baidenu.

Ukrainos slaptosios tarnybos SBU Kontržvalgybos skyriaus vadovas Aleksejus Petrovas pareiškė, kad vertėjui buvo prieinama labai slapta informacija, kad jis siekė gauti kuo daugiau slaptos informacijos ir ją reguliariai perduodavo Rusijos pusei.

Ukrainos Vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenka pabrėžė, kad S. Ježovas rusų žvalgybos buvo užverbuotas prieš keletą metų, kada dirbo ambasadoje Vašingtone.

A. Geraščenkos teigimu, Rusijos žvalgyboms parsidavusio S. Ježovo žmona yra Rusijos pilietė. Taigi manoma, kad vyrą užverbavo naudodami grasinimus: esą susidoros su Rusijoje gyvenančiais žmonos artimaisiais, jei šis atsisakys bendradarbiauti.

Rusija neigia šiuos įtarimus. Vienas iš buvusių FSB vadų, nūnai – Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Nikolajus Kovaliovas, ironizavo – ukrainiečiai jau turi savo Ježovą, dabar jiems liko rasti Beriją.

Informacijos šaltinis – „The Times“

2017.12.24; 18:00

Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.

Jelena Poskannaja; Gordonua.com

Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.

Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.

XXX

Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.

Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.

Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.

Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.

Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.

– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?

– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.

Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.

SBU ženkliukas

Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.

Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.

Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.

– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…

– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.

Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.

Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.

– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?

– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.

Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.

Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.

Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.

– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?

– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.

Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.

Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė. 

Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.

Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka. 

FSB emblema

Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.

– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?

– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.

FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.

Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.

Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.

Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.

– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?

– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.

Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.

Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.

Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.

Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.

– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?

– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.

Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.

Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.

Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.

Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.

Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.

– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?

– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.

Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.

Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.

Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.

– Kodėl Jūs toks garantuotas?

– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į  žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.

Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.

Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.

– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?

– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.

Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.

Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms  metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.

Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.

Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.

Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.

Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.

Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!

Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.

Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.

Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.

Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.

Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.

– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?

– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.

– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…

– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.

Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.

Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.

Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.

Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.

Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.

Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2017.12.19; 06:00

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.

UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.

Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…

Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.

Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.

Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.

Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.

Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).

Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau  kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.

Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.

Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė  savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.

Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.

Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.

Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.

Tatjana Urbanskaja, Tatjana Poliakovskaja

Detaliau: www.unian.net  

2017.12.10; 04:50

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka pažadėjo nevaikyti prie parlamento susirinkusių Michailo Saakašvilio šalininkų, bet pabrėžė ketinąs po paros imtis procesinių priemonių prieš Naujųjų jėgų judėjimo lyderį. Jis tai pareiškė antradienį iš Aukščiausiosios Rados tribūnos.

„Aš laikausi teisėtumo pozicijos. Ir mes stengsimės užkirsti kelią bet kokiems jėgos aktams, kurių kelis pastaruosius mėnesius trokšta organizacijos, siekiančios sukelti suirutę“, – teigė J. Lucenka.

Tačiau jis pridūrė, jog „po 24 valandų visa Ukrainos teisėsaugos sistema imsis priemonių, kad M. Saakašvilis stotų prieš tyrėjus, o paskui – prieš teismą, kur prokuratūra prašys skirti jam namų areštą“.

Generalinis prokuroras taip pat kreipėsi į mitinguotojus, siūlydamas jiems per 24 valandas apsispręsti. „Kiekvienas žmogus šioje šalyje gali būti valdžios arba opozicijos pusėje, bet niekas negali būti prieš Ukrainos valstybę“, – pabrėžė jis. Įvykius prie Ukrainos parlamento J. Lucenka savo kalboje ne kartą pavadino „Kremliaus planu“ ir „rusų žiemos Kijeve plano etapu“. 

Ukrainos saugumo SBU ženklas. EPA – ELTA nuotr.

Pranešama, kad šiuo metu Konstitucijos aikštėje prie Ukrainos parlamento yra apie tūkstantį M. Saakašvilio šalininkų.

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Anksčiau antradienį Ukrainos pareigūnai atvyko daryti kratos į buvusio Gruzijos prezidento butą Kijeve. M. Saakašvilis užlipo ant 8 aukštų namo stogo, iš kur kreipėsi į šalininkus. Pareigūnai jį sulaikė pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnį „Parama nusikalstamų organizacijų nariams ir jų nusikalstamos veiklos slėpimas“. M. Saakašvilis buvo įsodintas į automobilį, bet jį užblokavo eksprezidento šalininkai. Vėliau politikas jėga buvo išlaisvintas iš mikroautobuso, išlaužus jo duris.

Šalininkų išlaisvintas M. Saakašvilis minios priešakyje patraukė prie Ukrainos parlamento. Jis pareiškė pradedąs Ukrainos vadavimo iš prezidento Petro Porošenkos valdžios procesą.

„Raginu visus ateiti į Maidaną (Nepriklausomybės aikštę) ir pradėti šalies išlaisvinimo iš P. Porošenkos ir jo gaujos procesą. Mums nėra ko bijoti, tegul jie bijo mūsų“, – sakė M. Saakašvilis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.06; 05:50

Ar mūsų kompiuteriai nebijo Rusijos kibernetinių atakų? Slaptai.lt nuotr.

Ukraina tvirtina, kad Rusijos saugumo tarnybos buvo įsivėlusios į prieš ją nukreiptą kibernetinę ataką, kurios tikslas buvo sunaikinti svarbius duomenis ir sukelti visuomenės paniką, rašo „Reuters“.

Ukrainos saugumo tarnyba SBU teigia, kad už antradienį prieš šalį įvykdytą ir po pasaulį išplitusią kibernetinę ataką atsakingi tie patys įsilaužėliai, kurie 2016 m. gruodį puolė valstybės energetikos sistemą. Ukrainos politikai taip pat kaltino Rusiją, tačiau Kremliaus atstovas spaudai sakė, kad tokie kaltinimai neturi pagrindo.

Kibernetinio saugumo įmonės bando nustatyti, kas atsakingas už kompiuterinį virusą, kurį ekspertai pavadino „NotPetya“. Po pasaulį išplitęs virusas sugadino kompiuterius, sutrikdė laivybą ir privertė užsidaryti šokolado gamyklą Australijoje.

SBU turimi duomenys, gauti bendradarbiaujant su tarptautinėmis kibernetinio saugumo kompanijomis, leidžia manyti, kad ataką įvykdė „Telebots“ ir „BlackEnergy“ – tos pačios įsilaužėlių grupuotės, kurios 2016 m. puolė Ukrainos finansinę, transporto ir energetikos sistemas. Teigiama, kad tai liudija apie Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų dalyvavimą atakoje.

Penktadienį SBU pranešė konfiskavusi įrangą, kuri priklausė Rusijos agentams ir buvo naudota vykdyti kibernetinius išpuolius prieš Ukrainą ir kitas valstybes gegužės ir birželio mėnesiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.02; 08:08

Leidinio Gordon skiltininkas Jevgenijus Kuzmenka aptaria, kodėl Ukrainos visuomenė vis mažiau pasitiki Batkivščina‘os liaudies deputate Nadežda Savčenko, kokios bus jos vizito į Maskvą pasekmės ir kuo gresia liaudies deputatės poelgiai jos politinei jėgai.

Visuomenė šėlsta: Nadežda Savčenko išvyko į Maskvą! Lyg ir į mūsų Klicho ir Karpiuko teismą. Lyg ir jų palaikyti. Ir lyg neatmeta galimybės, kad gali būti areštuota. Na, jūs gi žinote Nadią – čia nieko negalima atmesti. Ji pati – viena didžiulė išimtis iš taisyklių. Apie tai jau rašė Jurijus Butusovas.

Savčenko savo judėjimo klausimuose elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti

Visuomenė netiki Nadeždos kilniais tikslais. Tiesa, traktuojama įvairiai. Vieni rašo: „Tai ją, kvailę Medvedčiukas su Timošenko išnaudoja!“ Kiti įsitikinę: Savčenko rezga ryšius su visuomene! Treti perspėja: agentė nuvažiavo instrukcijų iš FSB, argi neaišku? 

Internetinėje erdvėje vis dažniau galima išvysti tokių Nadeždos Savčenko fotomontažų.
Internetinėje erdvėje vis dažniau skelbiami tokie Nadeždos Savčenko fotomontažai.

Mano draugų sąraše dominuoja pirmoji ir trečioji versijos. Tiksliau, jų hibridinis variantas. Na, ką gi padarysi – dabar toks metas, hibridinis…

Šalutinių įrodymų – vagonas ir mažas vežimėlis. Čia ir laisvas, be jokių kliūčių, įvažiavimas „rusų žurnalistų žudikei“. Ir meiliai gerbianti Medvedčiuką sesuo Vera, besiveržianti į politiką ir turinti didžiulę įtaką Nadiai. Ir kelionė rudenį į okupuotą teritoriją (pasakojimus apie „pilkąją teritoriją“ palikime romanų apie šnipus mėgėjams). Ir absoliutus Nadeždos nusispjovimas į viską, kas susiję su saugumu – tiek savo, tiek ir valstybės, kuri kaip tik įstengė ištraukti ją iš Vladimiro Putino kalėjimų.

Pirmiausia – apie „Timošenkos faktorių“. Tiesioginiu suokalbiu su Kremliumi, prisipažinsiu, netikiu. Kol kas netikiu. Kodėl? O todėl, kad esu prisiklausęs, kad Savčenko savo kelionėse elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti. Nes supranta: įsitraukti į tiesioginį konfliktą su Nadia – tai pačiam asmeniškai susprogdinti didžiulės griaunamosios galios bombą. Ir tada – atsisveikink su sulipdytu per pokalbių šou ir žemės tarifų temą reitingu. Atsisveikink su viltimis duoti toną kitoje Aukščiausiojoje Radoje.

Bet štai ką nors daryti – pats metas. Nes zugzwang‘as: šachmatuose taip vadinama pozicija, kai bet koks įmanomas ėjimas blogina padėtį. Išpjauti Savčenko iš partijos kūno – tai reiškia įžengti į tokios turbulencijos zoną, kad, Nadia, tik nesisielok.  Pratylėti – reiškia atvesti pacientą vardu Batkivščina iki tokios stadijos, kai nebepadės jokie kompresai. Nes praėjo tas neilgas metas, kai partija gyrėsi (neoficialiuose pokalbiuose), kad Nadenkos saviveikla niekaip neatsiliepia partijos reitingams. Jau atsiliepia.

Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB

Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB. Ir jeigu Julijos Timošenko partija delsia liautis žindyti pernelyg energingą įvaikį, tai jau net nelinkusiems į perdėtą konspirologiją žmonėms (tokiems kaip aš) kyla klausimas: o kodėl gi? Gal nėra iš ko rinktis?

Apskritai, vis tiek teks tą auglį išpjauti. Beje, mane toje istorijoje domina du klausimai. 

Nadežda Savčenko ir Vladimiras Putinas
Ukrainoje jau populiarūs ir tokie fotomontažai: Vladimiras Putinas apdovanoja Nadeždą Savčenko. 

Pirmas – lyg ir nuobodų, bet neišvengiamą – geriausiai suformulavo tas pats Jurijus Butusovas. „Deputatė Savčenko – Gynybos ir saugumo komiteto narė, turinti leidimą dirbti su slapta informacija. Tą leidimą iš jos reikia atimti – bent jau kol gausime SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) išvadas, ar ji turi kontaktų su priešininku. Tikiuosi, kad Aukščiausioji Rada nedelsiant imsis reikiamų priemonių“.

Ir antras klausimas: ar mes padarysime išvadas iš tos istorijos? Ar iš vienos visiškai kinematografiškos (ir labai emocionalios) istorijos suprasime, kaip lengva mumis manipuliuoti? Ar išmoksime iš pradžių septynis kartus pagalvoti – ir tik paskui pradėti staugti?

Nepaprastas klausimas. Labai lengva, įniršus ant savęs, išpilti kartu su vaiku, pavyzdžiui, Olego Sencovo atvejį. Kuo gi jis kaltas šioje tragikomiškoje istorijoje?

Tą klausimą aš kasdien keliu ir sau. Kiekvieną dieną – neperdedant: juk ir aš emocingai vertinau Nadeždos Savčenko reikalus. Ir aš pusantrų metų reikalavau, kad valstybė ją išvaduotų bet kokia kaina.

„Viltis – mano kompasas žemėje“, – dainuojama senoje sovietinėje dainoje. Kompasas, pasirodo, niekam tikęs. Bet tai nereiškia, kad reikia gyventi visai be kompaso. Paprasčiausiai, cituojant klasiką, reikia būti kruopštesniems. Rūpestingesniems.

Šaltinis: internetinis leidinys Gordonua.com

2016.10.30; 03:38

Roman Olearchyk, Nil Bakli / Financial Times

Arseno Pavlovo, labiau žinomo Motorolos pravarde, ir jo apsaugininko nužudymas sekmadienio vakarą gresia visos apimties kovomis Ukrainos rytuose, nepaisant to, kad Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai trečiadienį susitarė parengti „kelio žemėlapį“ įstrigusiam taikos susitarimui karo iškankintame regione įgyvendinti, rašo Romanas Olearčikas ir Nilas Baklis laikraštyje „The Financial Times“. 

„Tačiau Pavlovo – pastebimiausio iš mažiausiai septynių sukilėlių vadų, nužudytų maždaug per metus, žūtis – taip pat kelia ir platesnį klausimą: kodėl tiek daug separatistų lyderių žūsta lyg ir per paliaubas? – sakoma straipsnyje. – Yra įvairiausių teorijų: pradedant proukrainietiškų grupuočių kerštu bei įvairių sukilėlių grupuočių tarpusavio kivirčais ir baigiant Rusijos specialiųjų tarnybų, atsikratančių separatistų, kurių jos nebegali kontroliuoti, veiksmais.

Donecko separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, į kurio gyvybę irgi buvo kėsintasi, Pavlovo nužudymu apkaltino Ukrainos specialiąsias tarnybas. „Mes galime daryti prielaidą, kad (Ukrainos prezidentas) Petro Porošenka pažeidė paliaubas ir paskelbė mums karą“.

„Kijevas savo atsakomybę neigia, – rašo autoriai. – Pasak valdininkų, Kijevo specialiosios tarnybos negalėjo nužudyti gerai saugomo sukilėlių vado Donecko šerdyje“.

Analitikai, pabrėžiantys, kaip uoliai Pavlovas rūpinosi savo saugumu, spėja, kad jį nužudė saviškiai, sakoma straipsnyje.

Nuo praėjusio gruodžio pabaigos nužudyti mažiausiai keturi prorusiški karvedžiai – Pavelas Driomovas, Aleksandras Bednovas, Aleksejus Mozgovojus ir Jevgenijus Isačenka. Visi jie buvo Luhansko Liaudies Respublikos lyderio Igorio Plotnickio, į kurį irgi buvo kėsintasi varžovai. Kalėjime žuvo (oficiali versija – nusižudė) dar vienas Luhansko vadas – Genadijus Cypkalovas, rašo žurnalistai.

Jie pažymi, kad Rusijos žiniasklaida šlovina Pavlovą, o Kijevo valdininkai ir kiti šaltiniai mano, kad jį galėjo pašalinti Rusijos specialiosios tarnybos, vykdydamos „valymą“.

Julija Latynina, Rusijos žurnalistė ir laidų vedėja, žinoma Vladimiro Putino kritikė, praėjusią savaitę savo asmeniniame tinklaraštyje rašė, kad Pavlovas nužudytas aukštų Maskvos valdininkų įsakymu, nes „jis žinojo, kas numušė Boingą (MH-17)“, pasakoja straipsnio autoriai.

Kijevo specialiųjų tarnybų (SBU) atstovas spaudai Aleksandras Tkačiukas sakė, kad, žinoma, Ukraina norėtų gauti Pavlovą – „įtariamąjį daugelyje bylų, pradedant teroristine veikla ir baigiant nužudymais“, – ir išsakė prielaidą, kad dėl jo nužudymo kalta Maskva.

„Įsivaizduokite, kad Ukrainos valdžia turėtų tokį liudytoją, kaip Pavlovas, tarptautinio lygmens baudžiamajame teisme dėl Rusijos karinių nusikaltimų“, – kalbėjo Tkačiukas. Jo nuomone, Motorolos mirtis „naudinga Rusijos vadovybei“.

Informacijos šaltinis: „The Financial Times“.

2016.10.24; 09:00

SBU (Služba bezopastnosti Ukrainy) paskelbė nuotraukų ir video, kaip sulaikomas prancūzas, ruošęsis rengti teroro aktus Paryžiuje organizuojamame Europos futbolo čempionate 2016-aisiais metais.

Įtariamąjam buvo pareikšta, kuo jis kaltinamas remiantis Ukrainos Baudžiamuoju Kodeksu: ginklų kontrabanda, pasirengimas tero aktui, nelegalių ginklų laikymas.

Įtariamasis buvo sučiuptas Ukrainos – Lenkijos pasienyje, kai ruošėsi vežti ginklus ir sprogmenis.

Ginklai, kurie buvo rasti pas įtariamąjį
Ginklai, kurie buvo rasti pas įtariamąjį

Žinoma, kad įtariamasis balandžio mėnesį Ukrainoje įsigijo penketą automatų Kalašnikov su 1080 šovinių kiekvienam iš jų, du prieštankinius granatsvaidžius su 18 sviedinių, 125 kilogramus sprogtsamosios medžiagos trotilo, 100 detonatorių. Apie tai praneša Ukrainos specialiosios tarnybos, įskaitant ir SBU.

Ginklus ir sprogmenis prancūzas kartu su bendrais ruošėsi panaudoti tuo pačiu metu sprogdinant tiltus ir kelius įvairiose Prancūzijos vietovėse. Taip pat taikiniais turėjo tapti žydų sinagoga, musulmoniška mečetė, Mokesčių inspekcijos ir visuomeninių organizacijų, užsiimančių Europos futbolo čempionato renginiais, ofisai.

SBU taip pat praneša, kad įtariamasis į Ukrainą buvo atvykęs ne vieną kartą. Pavyzdžiui, Ukrainos rytuose bandė užmegsti draugiškus ryšius su Ukrainos kariškiais. Beje, įtariamasis tokių susitikimų metu aršiai kritikavo Prancūzijos valdžią dėl netinkamos politikos pabėgėlių atžvilgiu, globalizacijos ir musulmonų skverbimosi į Prancūziją.

Manoma, kad įtariamasis su sėbrais ruošėsi tuo pačiu metu surengti ne mažiau 15-os teroro aktų.

SBU vadovas Vasilijus Gricakas neatmeta, kad šioje istorijoje galimas „rusiškasis pėdsakas“.

Kad Europos futbolo čempionato metu Prancūzijoje galimi teroro aktai, savo piliečius perspėjo JAV ir Vokietijos vyriausybės.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com

SSU.gov.ua nuotr.

2016.06.07; 11:23