Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyveneme geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma, turime savo valstybę. Be to, pati gyvenimo kokybė, ypač materialinis jos dėmuo, tikrai bent daugeliui pagerėjo. Parduotuvių ir prekių įvairovė juose net per didelė. Galime, suprantama jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti, ne viešoje vietoje, galima ką nori.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo. Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.
Gėris kaip samprata irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename ir svarbiausia, kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei vyraujančią visuomenės nuomonę.
O tai kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu, dalinai įgaunama su genais, o daugiausia išugdoma. Supratimas apie Dorą, buities kulturą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuo pirmuosius potyrius, kurie, metamas bėgant, bene tampa lementys. Juos susitirina arba atvirkščiai sunaikina paskui Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masinės informacinės sklaidos priemonės. Kai kurie čia išvardyti informacijos/žinių perteikimo būdai elgesi atsakingai, ir veikia, ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose. Tai yra tie, per šimtmečius žmonių civilzacijos patirtimi, sukurti orientyrai, bei kultūriniai imperityvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasulyje, o būtent Vakarų civilzacijoje akyvaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo iš mūsų gyvenimo procesas. Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dallies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendržmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė. Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, bet bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilzacijos formavimąsi. Būten apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilzacija.
Tačiau didžiausias šio laikmečio pardoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą. Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917 m.) bolševikų revoliuciją, kuri kas žmonijos teigiamo sukurta – griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiškai ilgai nieišsilaikiusi XX amžiaus pabaigoje subyrėjo. Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje Vakarų civilzacijoje.
Nors sunku, bet be įniršio objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilzcijoje tai darydami per mažytę jos dalį -Lietuvą. Atsisakę krikščinybės/katalikybės kaip kultūrinės tradicijos mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto. Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo susidėjus). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą.
Taip – tai tiesa. Tik Laivės – nuo ko. O gi nuo ATSAKOMYBĖS! Štai esmė, dėl ko nenorima kurti Šeimą, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėriu ir vargu, o svarbiausia – abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį. Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine, bet ir jo formvimosi kaip naujos Asmenybės dorovine prasme. Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybe prieš naują Gyvybę. Kuri palaipsniui tampa Asmenybe. O pakeisdami Šeimą kitokia forma mes bėgame nuo Atsakomybės. Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais, kad Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes, žmonės, tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be Atsakomybės.
Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinių modernybių, tokių kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo jam bandomo įdiegti tėvų ir dar išlikusių kai kurių tikrų Mokytojų. Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atskomybę už savo poelgius. Taip, pseudomernistai mane puls, kad bandau propoguoti ir ginti, jų supratimu, archaiškas, jau atgyvenusias vertybes. Tačiau susimastykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti. Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus.
O kas sako, kad tai pateisinama. Bet einame toliau. O kaip elgtis, jeigu vaikas piktybiškai elgesi, nelanko makyklos, nesimoko. Negana to, pradeda svaigintis, naudoti pradžiai lengvus, vėliau stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų, pradeda vogti. Ir taip mes prarandame galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu, jauną žmogų vien dėl to, kad laiku nebuvo jis sudrausmintas, nes kažkieno tai teorinis nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis suvokimas to daryti neleidžia.
Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių, toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio, kad daug nesistegiant gerai gyventų. Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant žinant, kad to neįvykdysiu. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką – stabdžių. Jie dažnai nebeturi net supratimo kas tai yra, nes tai jų supratimu yra senių atgyvena, tai ne šiuolakiška. O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie Atsakomybę.
Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų Mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina. O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką – nubaustas. Nebuvo net pasmerktas. Mes esame permanentinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu. Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visą armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė. Kažkur dingo valstybės lėšos. Galima vardyti ir vardyti. Deja, nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti. Ką nubausti. Nors viešai pasmerkti. Nieko, pilnas štilius.
Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstmentį gyvavusi Romos imperija. Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo. Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai. Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę. Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo jų vadinti barbarai, bet veiklūs ir energingi. Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilzacijos saulėlydžio liūdininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nusotata.
Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra viedmainiai. Prisidengdami, kad taip elgesi vos ne visas pasaulis, kas jau svaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti taip vadinamas Vakarietiškas vertybes. Bet būtinai ištrinant, pakeičiant mūsų protėvių per tūkstamentančius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų Teisę į savitą būtent mūsų Lietuvos Tautai būdingą Gyvenimo būdą. Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla -darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.
Susimastykime bendratautiečiai, ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis, išbujojęs kyšininkavimas, patyčių kultūra tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių mums per prievartą primetamos jų gyvenimo būdas. Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.
Ar tikrai mes su jomis norime taip gyventi?
Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas
Norint pridengti kažkokį sunkiai paaiškinamą poelgį, sprendimą, ypač iš politikų girdime paaiškinimą, kad mes (t.y. jie) tai darome vadovaudamiesi vertybėmis. Tik dažniausiai taip ir lieka nepaaiškinta, o kokiomis vertybėmis vadovaujantis taip buvo daroma. Problema ta, kad Vertybės samprata pas kiekvieną ją išpažįstantį yra savita.
Lietuvių kalbos žodynas sekančiai aiškina žodį Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės.
Kaip matome, esminis šios sampratos aiškinimas remiasi į svarbiausią elementą į teigiamą reikšmę. Atrodo, lyg viskas ir aišku. Bet sutikite, kaip gyvenime nėra vien tik juodų ir baltų spalvų, taip ir mūsų suvokime apie tam tikrus reiškinius irgi daug kas priklauso nuo subjektyvaus bendro realios tikrovės suvokimo. Beje, čia turime pastebėti, kad asmeninis suvokimas ir tam tikrų dalykų priėmimas daugeliu atveju priklauso nuo mus supančios aplinkos įtakos. Todėl bet kurios, savo pirmapradėje reikšmėje, panaudojamos sąvokos nuo teigiamos jos reikšmės suvokimo galimas poliškumo pakeitimas į negatyvą, blogąją pusę. Ir kas blogiausia šiandien vyksta mūsų Vakarų civilizacijoje, ir jos dalelėje Lietuvoje, tai kada realios tikrosios mūsų protėvių krauju aplaistytos ir kančiomis iškentėtos tradicinės vertybės tampa niekinėmis ir sparčiai keičiamos erzacinėmis pseudo vertybėmis. Pastarosios dažnai jėga brukamos į visuomenės gyvenimą pateikiant tai, kaip modernų gėrį.
Supriešinant kartas bandoma pakeisti tūkstantmečiais pasiteisinusias žmonių gerbūvio ir sugyvenimo sampratas tuo pačiu pakeičiant patį mūsų gyvenimo būdą. Jau keli dešimtmečiai iš mūsų viešo gyvenimo išgujama Dievo samprata. Ir, deja, tai vyksta ne SSRS, kurios nebėra, o Vakarų civilizacijos forpostais save laikančiose valstybėse. Lietuva tik uoliai tai kopijuoja. Nes mūsuose išplito mada imti iš taip vadinamų Vakarų visas šiukšles. Panašiai kaip lietuviški TV kanalai, taupydami pinigus, mums pastoviai bruka, vos ne praeito šimtmečio filmus. Dievo sampratą netapatinu su religijomis, su žmonių kūriniais bažnyčiomis. Nors tai didingi istorijos, kultūros kūriniai.
Man artimesnė gerbiamo profesoriaus Alvydo Jakubaičio nuomonė, kad Dievybė – tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo Tikėjimo Amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įsikūnijimą palikuonyse. Esmė ne tame. Svarbu, kad tu gerbi ir vertini tą Didingą Kūrinijos Paveikslą, kurio dalelę išvysti vos pažvelgęs naktį į žvaigždėtą Dangų. Negalima Dievo sampratą suprimityvinti pagal mūsų ribotą žmogiškos asmenybės suvokimą. Lygiai kaip negalima ir visą mus supančią Visatą, arba Multi Visatą (kaip jau fizikai teigia) paaiškinti tik mūsų pažintų Gamtos dėsnių samprata. Juk visada išlieka amžinas klausimas, o kas sukūrė tuos Gamtos dėsnius? Be to, kiek dar jų nežinome? Todėl primityviai auklėti jaunąją kartą ateizmo dvasia, kad bažnyčiai jau atgyveno ir krikščionybę reikia išguiti iš mūsų gyvenamosios aplinkos, manau, yra gerokai perdėta. Tik gaila, kad naujiems pseudo laisvės vertybių šaukliams tai geriau sekasi nei galėjo apie tai pasvajoti sovietiniai ateizmo ideologai.
Išvarę Dievą mes per pastaruosius dešimtmečius sparčiai baigiame sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės fundamentą – ŠEIMĄ. Pastebėkite, koks puolimas jau seniai vyksta prieš Žmonijos Sakralinį Kūrinį Šeimą! Nors čia pat stebime paradoksą, kad gan vieninga ir savo tikslų agresyviai siekianti LGBT bendruomenė sėkmingai kovoja už vienalytę šeimą. Kur logika? O logika yra labai paprasta. LGBT to viešai neskelbia, bet jų elgesys tai atskleidžia. Jie homoseksualizmą laiko vertybe. Tačiau autorius nebūdamas priešiškas homoseksualistams, niekaip neįžvelgia, kad kokia tai lytinė orientacija gali būti vertybe. Vertybė yra jau Kūrėjo ar Gyvosios Gamtos (kas kuo tiki) suteikta – tai Žmonijos kaip mąstančių būtybių bendruomenės tęstinumas.
Paminėjau tik dvi fundamentalias Žmonijos Vertybes, su kuriomis šiandienos save laikančios modernistinėmis ideologijos gan agresyviai kovoja. Ir reikia pripažinti, kad bent Vakarų civilizacijoje joms sekasi. Nors džiaugtis nėra kuo, nes tuo pačiu jos tai civilizacijai baigia iškasti duobę. Nes be vertybių ji liks tik tuščias kevalas, kuris ilgainiui išnyks.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Bent kiek daugiau mąstantiems akis bado akivaizdūs tokių, dar neseniai taip vertintų ir puoselėtų, bendražmogiškų vertybių, kaip Meilė, Atjauta, Pagalba, Bendruomeniškumas, Bendras Gėris ir eilės kitų tikrųjų gan agresyvūs bandymai jas pakeisti nieko nepaaiškinančiu naratyvu taip įvardijamomis Žmogaus teisėmis. Deja, kalbant apie žmogaus teisių sampratą čia pakliūname į tokias sąvokų pelkes, kad ir paskęsti nesunku. Juk į šias pseudo teises sutempiama viskas: ir narkotikų laisvas vartojimas; bei vaikų savo tėvų skundikais darymas; genderizmo ideologijos brutalus brukimas darželinukams, dar nemokantiems skaityti; neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės ir pan.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Deja, esminė Žmogaus Teisė – oriai gyventi. Dirbti ir už tai gauti teisingą atlyginimą. Nuo vaikystės nebūti pažemintu, jeigu gimei neturtingoje šeimoje. Nebūti persekiojamu už savo nuomonės viešą sakymą arba savo teisių gynimą, net neužsimenama. Šiandien eilinis Lietuvos gyventojas, turintis nedideles pajamas, yra pasmerktas jaustis antrarūšiu arba net trečiarūšiu. Jo teisių niekas negina, jis gyvena skurdžiai ir dar net negali pasakyti, kad taip neteisinga, save laikančioje demokratine ir teisine valstybėje. Susimastykite patys, kada jūsų iš daugiau nei pusės milijono Lietuvos gyventojų, balansuojančių ant skurdo ribos, ką nors matėte TV ekrane, arba apie juos buvo didžiuosiuose interneto portaluose rašoma. Užtat ten apstu nežine kieno prikurtų ,,žvaigždučių“ ir vėl gi nežinia kieno išaukštintų už neaiškius nuopelnus ,,žinomų/žymių žmonių“.
Tapo jau madinga, kad po kokio nors aštresnio, ne parinkto, kalbėtojo pasisakymo ar straipsnio iškart lyg pagal užsakymą, atsiranda jo taip vadinamų ,,žymių žmonių“ pasmerkimas. Tarp tų ale pasmerkimų pilna asmeninių įžeidimų, žmogaus orumo pažeminimo, atvirų patyčių ir net kvietimo juos sukišti į kalėjimus arba nušauti. Tai konkretūs faktai, kurių čia neminiu, nes jie visiems žinomi. Taip kuriamos ir palaipsniui brukamos pseudo vertybės. Ir kas blogiausia, taip keičiamas mūsų gyvenimo būdas. O tai veda į prisitaikėliškumą ir pamėgdžiojimą ne to, kas tauru ir gera, o tai, kas atgrasu ir žema. Tarp kitko, kaip sakoma, nieko naujo po Saule. Ne vienas, matyt, prisimena, kaip SSRS buvo smerkiami sovietinia disidentai. Visada atsirasdavo veikėjų, kurie per TV ar laikraščius juos pasmerkdavo, apie juos nelabai ką bežinodami. Taip, kad netoli mūsų dabartiniai smerkėjai nukeliavo. Deja, būdami pilkomis asmenybėmis, vidutinių gabumų ir todėl tiesiog patologiškai nekenčiantys už save protingesnių ir doresnių, yra išaukštinami ir jaunajai kartai pateikiami, kaip sektinas pavyzdys. Taip kuriama armija nemąstančių, pamėgdžioti tesugebančių ale įžymybių, kuriais labai lengva manipuliuoti.
Kyla logiškas klausimas o kam viso to reikia? Atsakymas yra aiškus kaip du kartu du. Tai būtina, kad pratęsti šios rafinuotos parazituojančios sistemos egzistenciją. Tie kurie sukūrė šią vartotojišką visuomenę pirmiausia tai įdiegė ekonomikoje. O kai pamatė, kad manipuliacija žmonėmis neša didžiausius pelnus nusprendė tai pritaikyti plačiau. Pastebėkite kas dabar daugiausia lobsta. Tai įvairūs finansiniai ir kitokie tarpininkai, patys realiai nieko nesukurdami, bei tie kurie pelnosi vogdami iš valstybės. Ar per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus nors ką už machinacijas, vagystes, bei kyšius rimtai nubaudė. Ką bekalbėti apie realias bausmes. Niekas iš rimtesnių aferistų nebuvo net viešai pasmerktas. O kadangi to nevyko ir nevyksta, tai toks elgesys tampa norma ir bent dalyje visuomenės formuojasi nuostata, kad taip ir turi būti.
Liūdesys. Slaptai.lt foto
Suprantama, kad tokioje terpėje, ją sukūrusiems ir palaikantiems nereikia aktyvių, mąstančių asmenybių. Jiems reikia paklusnių vartotojų. O ko reikia vartotojui? Kuo daugiau pseudo pramogų ir iliuzinės laisvės, leidžiančios tenkinti savo pačius žemiausius poreikius. Ir jie jums tai suteikia. Tačiau tam jiems būtina atimti iš žmonių istorinę atmintį, gyvenimo prasmę bei jo pilnatvę, paverčiant žmogų nemąstančia, bet uoliai ir klusniai vartojančia būtybe.
Štai link ko veda tradicijų ir fundamentalių bendražmogiškų vertybių atsisakymas. Tautos Šviesuolių niekinimas ir jų Kūrybos menkinimas tampa norma. Ne be reikalo visi, kurie apie tai prabyla, apipilami purvais ir paverčiami marginalais. Vienintelė Viltis, kad šis maras dar ne visą mūsų Tautą apėmęs, bet sergančių jau daug.
Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo narys bei NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas.
Čekijos prezidentas M. Zemanas. EPA-ELTA nuotr.
Praha, birželio 7 d. (dpa-ELTA). Čekijos prezidentas Milošas Zemanas pagrasino savo veto, jei parlamentas pritars tos pačios lyties asmenų santuokoms.
„Šeimą sudaro vyras ir moteris – taškas“, – antradienį Prahoje po susitikimo su savo naująja kolege iš Vengrijos Katalin Novak pareiškė 77-erių prezidentas. „Nepastebėjau, kad tos pačios lyties poros galėtų gimdyti vaikus“, – pridūrė jis. Galiausiai M. Zemanas argumentavo, kad čekų kalboje žodis „santuoka“ („manzelstvi“) turi savyje žodį „sutuoktinis“ („manzel“).
Virtinė parlamentarų iš valdančiosios ir opozicinių partijų parlamente pateikė bendrą iniciatyvą dėl tos pačios lyties asmenų santuokų. Ji numato tas pačias teises ir pareigas, kaip ir heteroseksualioms sutuoktinių poroms. „XXI amžiuje negali būti, kad piliečiai skirstomi į klases“, – tviteryje rašė vidaus reikalų ministras Vitas Rakusanas.
Šiuo metu Čekijoje egzistuoja tik galimybė registruoti partnerystę. Galimas prezidento veto gali būti atmestas absoliučia – ne tik posėdyje dalyvaujančių parlamentarų – dauguma.
M. Zemano antroji ir paskutinioji kadencija prezidento poste baigsis 2023 metų kovą.
Tikėjimo progresu doktrinos paprastai yra linkusios suabsoliutinti savo keliamus tikslus. Pažanga čia ir yra suprantama kaip judėjimas to absoliutinio tikslo linkme, kaip sunkus, bet prasmingas kopimas laimės žiburio pakopomis. Čia tikrai negalioja principas, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas.
Savo ruožtu mūsų dienų progresyvistai, kaip atrodo, pažangos viršūne laiko nimbu papuoštos homoseksualų šeimos pavyzdį, ne kitaip. Iš tiesų, homoseksualų šeima čia neretai yra suprantama kaip visos istorijos galutinis tikslas ir aukščiausioji pakopa, kaip absoliutinės idėjos įkūnijimas, nežiūrint to, kad homoseksualų pasijos pašlovinimo retorinės įmantrybės yra perimamos iš labai žilos praeities, atrandamos dar senovės Graikijos sofistikos aruoduose.
Kalbos kalbelės apie kažkokias naujas homoseksualų teises ir gėjų orumą – tai tik foninis triukšmas, kai vedanti idėja yra nusitaikiusi įpiršti tikėjimą apie homoseksualų šeimos atstovavimą aukštesniajam civilizacijos tipui. Toks nusiteikimas kaskart labai aiškiai pasimato mūsų dienų vadinamųjų progresyvistų pasisakymuose, kai po kalbelių apie privalomą žmogiškumą gėjų atžvilgiu neretai labai staigiai, nutraukus sakinį per pusę, pereinama prie įrodinėjimo, kad prigimtinės šeimos vertybes puoselėjantys vyrai yra, mažiausiai, ką galima pasakyti, gašlūnai, savo esme grubūs ir primityvūs padarai, nors suaugusiam žmogui, nežiūrint jo politinių pažiūrų, tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tie patys gėjai poruojasi tikrai ne vedami skaistybės idealų ir jokios aukštesniojo subtilumo paslapties čia nėra.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Na, jeigu absoliutumo simboliu neretai yra laikomas kiaušinis, tai gėjų vadinamosios šeimos absoliutinimo simboliu turėtų būti laikomas gegutės kiaušinis, ar ne?
Savo ruožtu didžiausia mūsų dienų mūsų platumose kuriama vadinamųjų progresyvistų paslaptis yra tai, kad prie gėjų tematikos jie paprastai yra linkę vienaip ar kitaip pritemti dar ir žydų tautos tragedijos, jų išskirtinumo, pasaulinė šlovės ir pan. klausimus. Tiesa sakant, tokia mechaninė asimiliacija kelia niekaip neužganėdintiną nuostabą. Tarkime, čia pasimatantis neįtikėtinas sudvigubinimas yra ne tiek idėjos nuodugnaus išplėtojimo, kiek kažkokio ritualo apraiška, kai mūsų dienų progresyvistai bet kokį, net ir nutolusį nuo jų išpažįstamos magistralinės linijos, pokalbį yra linkę rituališkai užbaigti spekuliacijomis vadinamuoju žydu klausimu. Jeigu būčiau žydas, labai sunerimčiau dėl vadinamųjų progresyvistų bandymo įpainioti tautos atminties konceptą į nešvankius kontekstus, juolab kad tokio mūsų dienų progresyvistų užsiangažavimo neįmanoma pridengti net ir pastaruoju metu madinga tapusia antirasistine retorika, nes keliantis riaušes Black Lives Matter judėjimas, be visa ko kito, žydus renkasi vienu iš savo neapykantos taikinių (jeigu savo ruožtu reikėtų rinktis mums, neabejoju, kad dauguma iš mūsų stotų žydų, o ne JAV didybę užsimojusių dekonstruoti maištininkų pusėje).
Kodėl mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra linkę sukergti skirtingus dalykus? Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, drauge pripažįstu, kad toliau pateikiamas dalinis atsakymas yra fantasmagorinio pobūdžio.
Prie keletą dešimtmečių neįtikėtiną šurmulį Lietuvos padangėje sukėlė „Respublikos“ pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra su prierašu, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena – kaip tuomet ardėsi toks Leonidas Donskis, kviesdamas boikotuoti šį garbingą dienraštį vien dėl vienos, bet labai aiškiai išsakytos nuomonės. Tiesą sakant, šių eilučių autorius jau tuomet rezervuotai žiūrėjo ir šiandien panašiai tebežiūri į tokį galios centrų nusakymą, kažką nutokdamas ir apie tai, kad „Respublikoje“ aprašyta ir nupaišyta idėja buvos skelbiama su didele neslepiamo sarkazmo doze. Kita vertus, kaip atrodo man, lietuviško kirpimo mūsų dienų vadinamieji progresyvistai užgimė iš tų duonos valgytojų, kurie aptartą galio centrų nusakymą priėmė be jokių išlygų už gryną pinigą (tokia yra likimo ironija!), čia radę gyvenimo programos tiesiogines nuorodas – kaip būtų galima paprasčiausiu būdu prisitaikyti šioje ašarų pakalnėje, kam visų pirma derėtų įsiteikti? Lietuvoje dar ir šiandien yra gaji iliuzija, kad nežiūrint to, ką tu veiki ir kalbi, būsi užkeltas į viršūnes automatiniu karjeros liftu, jeigu tiktai nepralesi progos pašlovinti žydus. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau man pastaruoju metu vis dažniau vaidenasi, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra konjunktūros mašinos.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Net tiek išgąsdino, kiek prajuokino, o po to privertė nesmagiai žiaukčioti Europos Komisijoje (EK) užgimusi iniciatyva atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kaip žinome, tokia iniciatyva buvo greitai atšaukta arba atidėta. Tačiau šiame siaurame laiko tarpelyje tarp pranešimo apie minėtos iniciatyvos užgimimą ir jos atšaukimo TV reportaže pakalbinta vieno Lietuvos universiteto profesorė, neseniai nesėkmingai pretendavusi tapti to universiteto rektore (Dievas susimylėjo), sveikino kretiniškos iniciatyvos pasirodymą, užtikrindama, kad EK aparatas (?) žino, ką daro. Esą ji jau seniai sveikimuose draugams ir pažįstamiems Kalėdų pavadinimo nemini, pakeisdama jį Žiemos švenčių pavadinimu, esą Kalėdų pavadinimas gali užgauti kitų konfesijų žmonių jausmus, primindama, kad panašiu laikotarpiu žydai švenčia Chanukos šventę. Kaip nesunku nuspėti net ir nemačiusiems to TV reportažo, buvusi kandidatė į rektorius toli gražu nepasiūlė žydams pakeisti Chanukos pavadinimą į Žiemos šventės pavadinimą.
Kalėdos Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu neklystu, Chanuka visų pirma yra tautos papročių pašlovinimo šventė, tačiau jau be jokios rizikos suklysti užtikrinu, kad visame pasaulyje nerasite tokio nešvankėlio žydo, kuris tvirtintų, kad Kalėdos, kaip Dievo gimimo pašlovinimo šventė, sutelkiant daugelį tautų, gali užstoti šviesą Chanukos šventei. Kita vertus, Chanuka kaip nacionalistinė arba net ultranacionalistinė šventė neužstoja Kalėdų, nes pati savaime yra šviesų šventė. Drauge puoselėkime viltį, kad artėjančių švenčių džiugesio nesugadins aptemusios sąmonės žmonės, neretai pasivadinantys progresyvistais.
Su prof. Rasa ČEPAITIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Pirmiausia portalo slaptai.lt skaitytojams papasakokite, ką byloja Jūsų knyga „Nepolitkorektiška“? Kodėl jos prireikė, kokias temas joje gvildenate? Ar sulaukėte priekaištų, bauginimų?
Knyga nebuvo planuota. Ji susidėliojo iš jau kelis pastaruosius metus socialiniame tinkle rašomų tekstų, kuriuos dažnai persispausdindavo mažieji tinklapiai, nors joje yra ir keletas niekur anksčiau nepublikuotų straipsnių. Neturėjau idėjų, ką su šiuo besikaupiančių tekstų korpusu daryti, kol dr. Vytautas Rubavičius kartą nepaklausė – kada leisiu knygą? Taip kad visa atsakomybė už šią avantiūrą tenka jam. O jei rimtai, man pačiai buvo įdomu, kaip šie pavieniai įvairaus žanro tekstai (nuo istoriosofinių pasvarstymų iki filmų recenzijų ar net nevaikiškų pasakų) rengiant knygą susidėliojo ir suskambo netikėtai naujai, kas, tikiuosi, suteikė jai didesnės kokybės ir papildomų prasmių.
Knygoje gvildenu pačias įvairiausias temas, pradedant Lietuvos istorinio kelio apmąstymais ir baigiant jos ateities perspektyvomis. Šią straipsnių rinktinę, kuri labai skiriasi nuo man gerai pažįstamų akademinio žanro tekstų, įrėmina rūpestis, kas su mumis yra įvykę istorijoje ir vyksta dabar? Kodėl postsovietinėje Lietuvoje susiklostė tokia socioekonominė sistema, kuri daugumai neleidžia pasiekti savo tikslų, jaustis čia laimingais, verčia emigruoti arba vien materialiai bei dvasiškai vegetuoti? Per paprastus, kasdienius, dažnai asmeniškus pavyzdžius mėginau atskleisti mūsų savimonės ir savivokos metmenis, suprasti, kodėl turime tokių rimtų problemų su saviverte ir savigarba tiek individualiai, tiek kultūriškai bei politiškai.
Nepolitkorektiška. Rasos Čepaitienės straipsnių rinkinys
Taigi ši knyga – tai ne tik publicistinė dabarties situacijos analizė su istoriniais ekskursais, kurių kaip kultūros istorikė, matyt, ir negalėčiau išvengti, bet ir savotiškas mano protestas ar kvietimas protestui prieš dabartinį Lietuvos nykimą. Mūsų viešosios erdvės autoriai dažnai aptaria šios keistos ligos simptomus, tačiau nemėgina paieškoti gilesnių jos priežasčių. Savo tekstuose ir pabandžiau tai padaryti, nes baksnoti į problemas ar grąžyti rankas nepakanka. Reikia suvokti, kodėl taip atsitiko ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Taigi ši knyga turi ir platesnius praktinius uždavinius. Pirmiausia, žinoma, sąmoningumo ir politinio susivokimo ugdymą, bet ne tik. Noriu žadinti viltį šiame visuotinio pesimizmo ir skeptiškumo amžiuje, nes tvirtai tikiu, kad Lietuva, jau nesyk savo istorijoje išsikapsčiusi ir iš sudėtingesnių padėčių, vėl ir vėl atgimusi kaip nepriklausoma valstybė, turi galimybę tai padaryti dar kartą. Tad dar ne viskas prarasta.
Kol kas reakcijos į knygą buvau daugiau privačios, dažnai susijusios su atpažinimo jausena. Girdėjau sakant „ji rašo tai, ką ir aš jaučiu, rašo kaip yra iš tikrųjų“. O juk sakyti tiesą ar bent jos ieškoti šioje melo, propagandos, viešųjų ryšių skleidžiamų manipuliacijų karalystėje tampa be galo aktualu ir svarbu kiekvienam iš mūsų ir, žinoma, nemenku intelektualiniu bei moraliniu iššūkiu autoriui. Knygoje, beje, pateikiama ir praktinių patarimų, kaip atpažinti propagandą bei manipuliacijas ir ką daryti jas atpažinus.
Lietuvoje – daug keistų, dviprasmiškų reiškinių. Sakykim, valdžios ir didžiosios žiniasklaidos neapykanta Šeimų maršui. Taip, šiame judėjime, kaip, beje, ir visur kitur, tikrai esama žmonių, kuriems nenorėtume paduoti rankos ar sėstis prie vieno stalo. Riaušių kėlimas prie Seimo – taip pat prastas argumentas. Tačiau tirpstančiai lietuvių tautai derėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į šeimos institucijos stiprinimą. Šeima turėtų būti svarbiausia aktualija. Dabar gi visas dėmesys atiduodamas partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų reikalams, nors puikiai žinome, jog taip gimstamumo nepadidinsime. Tokios Motinos Gamtos taisyklės.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad ne Šeimų maršas ar Lietuvos Šeimų Sąjūdis sukėlė riaušes prie LRS rugpjūčio 10 d. Tądien mitingą organizavo visai kiti žmonės, kurie, kiek žinau, irgi nekėlė jokių riaušių, o, mitingui pasibaigus, paragino jo dalyvius išsiskirstyti. Labiausiai panašu, kad tos vadinamosios riaušės, kurių metu, keista, nebuvo išdaužtas nei vienas Seimo langas nei apverstas ar padegtas nei vienas automobilis, gali būti organizuotos provyriausybinių provokatorių, nes protestuojantieji iš to nieko nelaimėjo, o vyriausybei taip buvo labai patogu juos diskredituoti paskelbiant kažkokiais asocialais ar antivalstybinių jėgų kontroliuojamais.
Žinoma, tą vakarą prie Seimo liko ir daug nuoširdžiai savo nepasitenkinimą vykdoma politika ar tiesiog pasikalbėti su Seimo nariais norėjusių žmonių, kurie pakliuvo į savotiškus spąstus. Suiminėjant ne mėčiusius akmenis, o tuos, kurie prašė jų nemėtyti, buvo taipogi akivaizdžiai mėginta sukompromituoti LŠS narius, tačiau nepavyko. Apskritai šie įvykiai taip ir liko iki galo neišaiškinti. Iki šiol nežinome nei kas juos organizavo, nei kiek žmonių buvo sužeista, nors apie sužeistus policininkus žiniasklaida kalbėjo noriai ir garsiai.
Didysis šeimo gynimo maršas. Gedimino prospektas. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išankstinė žiniasklaidos „nemeilė“ Šeimų maršui ir nuolatinis purvo pylimas ant jo dalyvių, spėčiau, yra susijęs su tuo, kad šiame judėjime buvo pagrįstai įžvelgta reali grėsmė sukurtajai parazitinei santvarkai. Tos grėsmės nekėlė ir nekelia nei mažosios nesisteminės partijos, nei pavieniai opozicionieriai, kuriuos lengva marginalizuoti atimant priėjimą prie didžiųjų medijų arba apšmeižiant be teisės apsiginti, kam jau yra ištobulinti įrankiai bei įgūdžiai. Tačiau masinis paprastų žmonių, daugiausia nevilniečių, provincijos gyventojų judėjimas su daugumai priimtinomis ir dėl to sunkiai diskredituotinomis šeimos gynimo idėjomis, žinoma, buvo ir yra valdžiai neparankus, tad tikėtasi jį nuslopinti ar užgniaužti dar pačioje užuomazgoje. Tačiau netikėtai ėmė ir ištiko nesėkmė, nes mitingas Vingio parke buvo ne tik įspūdingas savo mastais, bet ir priminė Sąjūdžio mitingus savo dvasia. Šie juodinimo mėginimai tęsiami, todėl protestų dalyviai turėtų suvokti, kad pereiname į ilgųjų distancijų stadiją. Apčiuopiamesnių protesto rezultatų dar gali tekti palaukti, tačiau nereikėtų dėl to nusivilti, nuleisti rankas, prarasti kantrybę, manyti, kad jau viskas prarasta ir nieko nebepavyks pasiekti.
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sakyčiau, LŠS veiklos poveikis, priešingai, jau dabar yra itin reikšmingas. Pirmiausia, pačios tautos, atokiausiuose kampeliuose gyvenančių žmonių žadinimu bei jų politinio sąmoningumo ir žmogiškojo solidarumo skatinimu. Bet ne tik. Galutinai atsidengė paperkamos žiniasklaidos skleidžiami melai ir manipuliacijos, todėl vis daugiau žmonių liaujasi ja tikėti, nes, atvažiavę į Vilnių ir dalyvaujantys protestuose patys savo akimis pamato, kad yra visai ne taip, kaip jiems vakare paporina kokia nors „Panorama“. Galiausiai tai, kad prieš rugsėjo 10-osios mitingą LRS ir Vyriausybės pastatai buvo aptverti tvoromis ir sutrauktas beprecendentis represinių struktūrų atstovų ir riaušių malšinimo technikos kiekis, rodytų, kad ši valdžia, tik išoriškai demonstruojanti aroganciją ir nesiskaitymą, iš tiesų tiesiog paniškai bijo savo piliečių. O bijo, nes, matyt, išties turi dėl ko bijoti. Juk pati premjerė I. Šimonytė yra prasitarusi, kad jie tiesiog vykdo kažkieno iš aukščiau nuleidžiamus nurodymus, tad gali nepaisyti žmonių nuomonės ir daryti ką tik nori. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kam iš tiesų jie tarnauja ir ko siekia įvesdami tokias drakoniškas „pandemijos valdymo“ priemones, sveikatos ir gyvybių išsaugojimo pretekstu nepaisydami ekonomikos interesų, piliečių savijautos, moksleivių teisės gauti išsilavinimą ir t.t.?
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Pernai spalį gavusi įgaliojimus valdančiųjų koalicija iš pat pradžių su Lietuvos visuomene ėmė elgtis lyg su kokiais svetimais užkariauto krašto gyventojais arba lyg su eksperimentiniais triušiais, išbandydama ant jų pačius keisčiausius ir kvailiausius nutarimus. Taip laužydama Konstituciją ir įstatymus, šimtmečiais susiklosčiusią socialinę sąrangą, tradicijas ir gyvenimo sampratą. Todėl nieko stebėtino, kad žmonės galiausiai tam pasipriešino, pasakė „gana“. Imama suvokti, kad tradicinė šeima tampa paskutiniu bastionu, kurio neapgynus kris visa tvirtovė, galutinai įsigalės vadinamoji mirties kultūra, kuriai žmogaus asmuo tėra tik sraigtelis mašinoje, tik „žmogiškasis išteklius“ Matricoje. Tačiau nesileiskime įtikinami, kad mūšis jau pralaimėtas, priešingai, jis dar tik prasideda ir kiekvienas bus pasvertas pagal tai, kurią pusę pasirinks. Šis mūšis už gyvybę ir laisvę dabar vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tik čia, atrodo, jis įgauna itin ryškias formas. Ir tai ne tik mūšis dėl asmens laisvių išsaugojimo šios itin keistos pandemijos sąlygomis, bet ir dėl pačios būsimosios pasaulio tvarkos ir žmogaus, kiekvieno iš mūsų, vietos joje.
Kokių dar kvailysčių, Jūsų manymu, padaryta Lietuvoje? Įsileista nelegalių migrantų, deramai neįrengta Lietuvos – Baltarusijos siena, nepagalvojus apie galimas pasekmes užsipulta Kinija, priešiškumas didingam Laisvės paminklui, kuris privalo stovėti Lukiškių aikštėje, užsispyrimas įteisinti dvigubą pilietybę, noras bet kokia kaina įtraukti į lietuviškąjį alfabetą lenkiškas raides..?
Visos Jūsų išvardintos kvailystės ar, teisingiau tariant, niekšybės yra dėsninga neoliberalios sistemos, kaip ir dabartinių valdančiųjų nekompetencijos bei, tikėtina, sąmoningo kenkimo Lietuvai, paseka. Neoliberalizmas yra dabarties ideologija, didžiausiu siektinu gėriu paskelbusi pinigų „darymą“, todėl tampa geros ir priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios jų daugiau gauti, sukaupti ir panaudoti, nes, pasak garsiosios vieno bankininko frazės, „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. Naujoji pinigų moralė pateisina bet ką, kas tik leidžia siekti šio tikslo, tad, ja remiantis, sektina vertybe tampa parsiduoti tam, kas tik daugiau sumokės, įskaitant Tėvynės išdavystę. Svarbu suprasti, kad šia ideologija, pati to nesuvokdama yra užsikrėtusi daugybė žmonių, nematanti jos pragaištingų pasekmių tiek valstybei, tiek tautai, tiek galiausiai ir sau patiems. Daryčiau prielaidą, kad tos šaknys slypi sovietmetyje, kai dauguma patyrėme įvairių nepriteklių bei suvaržymų, todėl kai kam atsiradusios galimybės neribotai vartoti dabar visuotinai suvokiamos kaip siekinys ir ta tikroji laisvės išraiška, padėsianti užpildyti dvasinę tuštumą.
Pinigai pinigėliai… Slaptai.lt nuotr.
Kita nūnai suklestėjusi dar sovietmečiu išugdyta savybė – stebėtinas adaptatyvumas, t.y. gebėjimas prisitaikyti prie galią turinčių, uoliai vykdyti jų norus ar nutarimus nepaisant realių Lietuvos interesų mainais į kažkokią materialią ar simbolinę naudą. Rezultate turime reikalą su itin išaugusiu servilizmu aukščiau stovintiems, nuolankiai vykdant jų įsakymus, o į žemiau esančius ar tokiais laikomus žiūrint kaip į išnaudotinus išteklius, kurie privalo nuolankiai klausyti ir sėdėti tyliai, kas jau sukelia rimtų nuostolių valstybei ir jos žmonėms. Tačiau už tai nenešama jokia atsakomybė, kol kas mėgaujamasi nebaudžiamumu. Tačiau krizė neišvengiamai artėja.
Ar sutiksite su manimi, jog Lietuvoje – daug paslėptos cenzūros, daug specialiai kurstomų priešpriešų, intrigų, dezinformacijų?
Tai tampa neišvengiama, kai susiklosto padėtis, apie kurią ką tik kalbėjau. Kadangi valdantieji negali tiesiai, o ir nėra suinteresuoti įvardinti tikrosios reikalų padėties, jiems tenka dangstytis propaganda, mėtyti pėdas, tuo pačiu mėginant tildyti ar užjuokti oponuojančius. Todėl tenka mėginti nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų į visokius vienadienius skandalėlius, intrigėles, dezinformaciją, kad žmonės domėtųsi tik tuo, kas nereikšminga ir valdžiai nepavojinga ir vengtų išties svarbių temų. Tam pasitarnauja ir nuolatinis kiršinimas, nes dėl kažko (nesvarbu tai skiepai ar dar kas nors) nesutariantys žmonės nebus linkę peržengti šių, dažniausiai tariamų, dirbtinai sukeltų priešpriešų vardan didesnio tikslo, bendradarbiauti dėl aukštesnių dalykų. Kol kas šios strategijos valdantiesiems puikiai pasiteisina. Žmonės yra gerokai tarpusavyje sukiršinti ir linkę nesąmoningai atkartoti valdančiųjų aktyviai diegiamą retoriką, pateikiančią tikrovę kaip juodai baltą, kurioje jie esą yra neabejotino gėrio pusėje, o turintys kitokią nuomonę kokiu nors klausimu jau tampa įtartini ar net be jokių įrodymų priskiriami blogiukams ir kenkėjams.
Man keista, kad Lietuvos Seimas išaukštino 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje Lenkija visiškai ištrynė Lietuvos vardą. Lietuva didžiuojasi dokumentu, kuriame nebeliko Lietuvos nė kvapo?
Kiek domėjausi šiuo klausimu, situacija nėra tokia paprasta. Būtų klaida dabarties sąvokas ir supratimą apie valstybę ir tautą perkelti į kitas istorines epochas, tai vadinama anachronizmu. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po JAV Konstitucijos modernus esminių įstatyminių nuostatų sąvadas, kurio kūrėjai ne tik mėgino užbėgti už akių galutiniam valstybės sunaikinimui, bet ir nubrėžti jos atgaivinimo naujais pagrindais gaires. Nors išties joje neminimas Lietuvos vardas, tačiau jis vėl atsiranda tų pačių metų spalio 20 d. akte, kuris yra sudėtinė Konstitucijos dalis, kaip lenkų ir lietuvių valstybininkų derybų ir kompromisų paieškos rezultatas. Ši data irgi yra Atmintinų dienų sąraše.
Man keista, kad Lietuva, įskaitant ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, visiškai nesidomi tokių „veikėjų“ kaip Dušanskis, Zimanas ar Raslanas veikla? Nejaugi apie šių vyrų darbelius mūsų istorikai neišdrįs parašyti nė vienos mokslinės monografijos? Bijome Izraelio keršto?
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Šį klausimą geriau reikėtų adresuoti LGGRTC darbuotojams, nesu susipažinusi su jų nuostatomis šia tema. Kiek galiu spręsti, galbūt esama ir baimės, nes konjunktūra akivaizdžiai kitoje pusėje, o galbūt ir nenoro į tai veltis. Nors galiu ir klysti, galbūt tokie tyrimai ir yra atliekami. Mūsų, istorikų, bendruomenė, nors ir nėra labai didelė, tačiau vieni apie kitų darbus dažnai sužinome jau tik jų rezultatams pasirodžius. Kalbant bendriau, Holokausto, kaip ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų bendrininkavimo su sovietų okupantais temos iki šiol lieka itin jautrios, o jas linkstama dar labiau įjautrinti. Ne vienas istorikas, kuris prie jų prisilietė, vadinkim, nekonvenciškai, patyrė demonstratyvius persekiojimus, neteko darbo ir reputacijos. Todėl šios baimės yra pagrįstos, nors dėl to, žinoma, tenka tik apgailestauti, nes istorijos moksle negali būti jokių temų tabu arba kanonizuotų ir nepajudinamų jų interpretacijų. Egzistuoja mokslininkų bendruomenės savireguliaciniai mechanizmai, sukauptų duomenų nuoseklaus argumentavimo ir įrodinėjimo principai, recenzavimas, todėl prieštaraučiau tam tikrų istorijos įvykių interpretacijų įtvirtinimui pasitelkus politinę ir medijų galią, o kitų atmetimui grasinant, darant spaudimą ar net pasinaudojant teisėsauga. Tai jau nebėra normali istorijos pažinimo praktika.
Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai? Išliksmim ar išnyksim?
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai pozityviai vertinu tai, kad visuomenė pagaliau ėmė mobilizuotis prieš valdančiųjų užmačias kištis į privačius gyvenimus bei išpažįstamą pasaulėžiūrą ir juos reguliuoti bei kontroliuoti. Tačiau šios mobilizacijos tempai ir mastas, deja, dar nepakankami. Dalis visuomenės jau atsibudo ir vis labiau domisi tikrąja reikalų padėtimi. Tačiau kita dar miega arba priklauso tam siauram postsovietinės transformacijos laimėtojų ratui, kuris gauna didžiausią naudą iš sukurtosios sistemos ir nieko joje nekeistų bei neabejotinai aršiai priešintųsi mėginimams ką nors pakeisti. Akivaizdu, kad grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios ir didelės. Ateityje jų, matyt, irgi tik daugės. Mano minėta padėtis, susiklosčiusi dėl dešimtmečiais vykdytų neoliberalių įvairių gyvenimo sričių reformų jau suformavo tam tikrą pragmatinį gana cinišką mentalitetą ir sociokultūrines nuostatas, kuriose Lietuvai kaip valstybei ir lietuviams kaip tautai lieka vis mažiau vietos arba ji tampa vis labiau butaforinė.
Žinoma, negalime vertinti situacijos remdamiesi XIX a. nacionalizmo kategorijomis, tačiau reikia mąstyti ne tik apie konkrečių valdžios sprendimų (kaip kad diskriminacinio galimybių paso) atšaukimą arba (kaip kad prievartinės vakcinacijos) užkardymą, bet ir apie žymiai platesnius ir ilgalaikius valstybės ir tautos išlikimo klausimus. Asmeniškai sau įsivaizduoju vaidmenį, kiek įmanoma, viešojoje erdvėje žadinti žmonių sąmoningumą, savigarbą ir orumą. Kiek mano profesinės ir kultūrinės kompetencijos leidžia, mėginu atverti akis į gilesnes dalykų šaknis ir kartu su bendraminčiais ieškoti išeities. Turime rasti būdus, kaip lietuviškąją kultūrą ir Lietuvos kaip bendruomenės kūrimą padaryti ne tik įmanomu, bet ir sėkmingu nuolatiniu procesu, kam nemažai vietos skyriau ir savo knygoje „Nepolitkorektiška“.
Apribojimai. Slaptai.lt nuotr.
Pastarąją savaitę po aštrių diskusijų viešoje erdvėje Seimas atmetė valdančiųjų inicijuotą lyčiai neutralų Partnerystės įstatymo projektą. Nors įstatymo iniciatoriai nuo sumanymo atsitraukti nežada ir teigia patobulintą Partnerystės įstatymo projektą teiksiantys rudens sesijoje, Seimas jau artimiausioje ateityje kaip alternatyvą valdančiųjų iniciatyvai ketina svarstyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos parengtas Civilinio kodekso pataisas, numatančias bendro gyvenimo sutartis, kurias galėtų sudaryti ir vienos lyties poros.
Vis tik Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė šią LVŽS frakcijos iniciatyvą vertina skeptiškai. Ekspertė teigia, kad nors valdančiųjų inicijuojamas Partnerystės įstatymas ir yra kompromisinis, tačiau, pasak jos, jis gerokai oresnis už „valstiečių“ pataisas. M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad LVŽS frakcijos užmojis įteisinti jungtinės veiklos sutartis diskriminuoja vienos lyties poras ir kuria ne šeiminius, o verslo struktūrų praktika paremtus santykius. Todėl, pasak ekspertės, priėmus šias įstatymo pataisas, vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
Vis tik LVŽS frakcijai Seime priklausanti Agnė Širinskienė nesutinka su „valstiečių“ iniciatyvai reiškiama kritika ir yra įsitikinusi, kad šios Civilnio kodekso pataisos išspręstų pagrindines kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas. Politikė atkreipia dėmesį, kad „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas remiasi jau taikoma teismų praktika, kuri, pasak jos, niekaip nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Ji akcentuoja, kad tokias bendro gyvenimo sutartis galėtų sudaryti ne tik poros, bet ir kartu gyvenantys broliai ar seserys ar vienas kitu besirūpinantys senjorai ir t.t.
M. Jankauskaitė: „valstiečių“ parengtomis pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengto jungtinės veiklos įstatymo projekto negalima vertinti kaip realios alternatyvos Partnerystės įstatymui.
„Aš manau, kad negalima. (…) Aš jau sakyčiau, kad pats Partnerystės įstatymas yra kompromisas. Tai eiti dar kažkur žemiau yra tiesiog nepripažinti, kad homoseksualūs asmenys yra lygiai tokie patys lygiaverčiai piliečiai, kaip bet kuris kitas Lietuvos gyventojas. Tai yra ir žmonių segregavimas ir tai yra pamatinės prigimtinės teisės į šeimą nepaisymas. Ir galvojimas, kad kažkokios sutartys, kurios iš esmės atkartoja verslo struktūras gali tai pakeisti“, – Eltai teigė M. Jankauskaitė.
„Tai man iš karto norisi paklausti, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti ir heteroseksualių žmonių santykius, ar jie sutiktų tokiu principu įteisinti savo pačių santykius“, – pridūrė ji. Homoseksualų paradas
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė įsitikinusi, kad Seime palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas yra ženkliai oriau nei „valstiečių“ parengtas jungtinės veiklos projektas.
„Vis dėlto mes turime pripažinti, privalome pripažinti tų žmonių teisę į šeiminį gyvenimą. Bet apie ką mes nuolat pamirštame, kad partnerystės įstatymas būtų svarbus ir heteroseksualioms poroms, tiems žmonėms, kurie gyvena nesusituokę, kurių šeimose gimsta trečdalis Lietuvos vaikų. Tai partnerystės įstatymas būtų svarbus ir šiai gyventojų daliai, ne vien tik LGBT bendruomenės nariams“, – sakė M. Jankauskaitė.
Ji mano, kad Partnerystės įstatymas būtų ypač aktualus ir motinoms, kurios nesusituokusios su savo parteriais augina bendrą vaiką.
„Vertinant tai, ką mėgina prakišti „valstiečiai“, tai tada gautųsi, kad skyrybų atveju tu galėtum pretenduoti, pavyzdžiui, į kažkokį turto padalinimą lygiavertį tik įrodydama, kad įnešei kažkokius pinigus į bendrą turtą. Bet jeigu tu gyvenai, vaiką prižiūrėjai, galbūt dirbai, bet, greičiausiai tavo darbo krūvis, už kurį sumoka, nėra toks didelis, o už tai, ką namie darai niekas nesumoka, tai tu kaip žmogus galėsi įrodyti, kad tas bendras turtas turi būti padalintas pusiau“ , – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.
„O jeigu būtų Partnerystės įstatymas, tai jums užtektų įrodyti, kad jūs kaip šeima gyvenate partneriškoje jungtyje. (…) Ir tada jau įsijungtų visas tas apsaugos mechanizmas turto dalinimesi negu turint tai, ką jie bandys pasiūlyti tos jungtinės turto ar veiklos“, – pridūrė ji.
M. Jankauskaitė įsitikinusi, kad „valstiečių“ parengtomis Civilinio kodekso pataisomis bandoma įteisinti antrarūšiškumą. Pasak jos, šią pataisą priėmus vienos lyties poroms kylančios problemos tik dar labiau pagilėtų.
„Man tai yra cinizmas. Kaip galima žmonių santykius lyginti verslo santykiams ir sakyti, kad čia yra alternatyva, kad viskas yra tvarkoje, kad čia skirtumų nedarome“, – Teigė M. Jankauskaitė.
„Jeigu mes nepripažįstame žmonėms jų bazinių teisų, tai nereikia sakyti, kad „nieko prieš neturime, nediskriminuojame ir t.t.“. Yra sakoma, kad viskas, kas yra pasakyta prieš žodį „bet“ yra netiesa. Jeigu tu sakai, kad tų žmonių nediskriminuoji, jų teises gerbi, bet nenori pripažinti elementarios teisės į šeimą, vadinasi nei gerbi, nei nori pripažinti tų žmonių teises“, – taip pat akcentavo ekspertė.
Vis tik M. Jankauskaitė nepraranda vilties, kad rudens sesijos metu Partnerystės įstatymas grįš į politinę darbotvarkę, o parlamentarams užteks politinės valios jį priimti.
„Balsavimas parodė, kad pritrūko iš esmės dviejų balsų, kad įstatymo pateikimas praeitų. Tai gal ta situacija ir nėra tokia beviltiška, kažkokia viltis yra. Ir šioje vietoje aš norėčiau Seimo nariams priminti Konstitucinio teismo išaiškinimą, kuris pasakė, kad netgi remiantis Lietuvos Konstitucija šeima yra lyčiai neutrali sąvoka ir nereikia painioti santuokos ir šeimos“, – atkreipė dėmesį ji.
A . Širinskienė: pataisos nediskriminacinės, jos remiasi teismų praktika
Savo ruožtu „valstiečių“ atstovė A. Širinskienė akcentuoja, kad jų frakcijos Seime parengtos įstatymo pataisos spręstų aktualias kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas.
„Projektas, visų pirma, leistų žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gyvena kartu tvarkyti savo namų ūkio klausimus: turto klausimus, nuomos klausimus. Lygiai taip pat asmenys galėtų suteikti vienas kitam galimybes susipažinti su medicinine informacija arba netgi atstovauti vienas kitą sveikatos srityje“, – Eltai teigė A. Širinskienė.
„Valstietė“ taip pat pabrėžia, kad pataisos numato, jungtinės veiklos sutartį sudarę asmenys turėtų ir palengvintas paveldėjimo sąlygas.
„Šie žmonės, jeigu jie paveldėtų vienas kito turtą, taip pat būtų atleisti nuo paveldėjimo mokesčio. Nes, kaip žinote, dabar tas paveldėjimo mokesčio atleidimas galioja tik artimiems giminaičiams. Todėl tai galėtų galioti ir tiems asmenims, kurie yra pasidarę bendro gyvenimo susitarimą“, – sakė ji.
A . Širinskienė teigia, kad bendro gyvenimo susitarimu norint remtis prieš trečiąsias šalis, jį reikėtų užregistruoti notariškai. Ji taip pat pabrėžia, kad tai būtų sutarimas dėl bendro gyvenimo, kuris nekurtų jokių šeimos santykių. Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tai labai aiškiai pasakyta ir pačiame projekte ir iš požymių visumos yra akivaizdu, kad nėra kalba apie kažkokį šeimos teisinį santykį, nes nėra taikomos jokios normos, kurios reguliuoja sutuoktinių ar šeimos gyvenimą. Tiesiog kaip ir kiti instrumentai turto valdymui, tai ir šitas instrumentas gali spręsti tik finansinius klausimus netgi, ar tie žmonės turi ketinimą paskui galbūt ateityje sukurti šeimą, ar neturi“, – sakė A. Širinskienė.
„Instrumentu lygiai taip pat galėtų naudotis, tarkime, kelios seserys, kurios dėl kažkokių aplinkybių gyvena viename name ir tvarko bendrą ūkį. Arba tekę susidurti su senjorais, kurie nudžiunga išgirdę apie tokias galimybes, nes senatvėje, tarkime, atsikrausto į vienas patalpas gyventi, kad galėtų vieni kitus prižiūrėti. (…) Ir, be abejo, šia galimybe galėtų naudotis ir homoseksualūs asmenys, kurie gyvena kartu ir susiduria su turto valdymo klausimais“, – taip pat paaiškino ji.
„Valstietė“ taip pat pabrėžia įsitikinusi, kad parengtos įstatymo pataisos nėra diskriminacinės vienos lyties porų atžvilgiu. Ji taip pat pabrėžia, kad jungtinės veiklos projektas taip pat nekuria jokių verslinių santykių tarp bendro gyvenimo sutartį sudariusių asmenų.
„Tikrai jokios diskriminacijos nematau. Tik galiu priminti, kad ir dabar teismai, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika jungtinės veiklos institutą naudoja, kada jiems tenka dalinti kartu gyvenančių ir vėliau dėl kažkokių priežasčių išsiskiriančių asmenų turtą“, – pabrėžė A. Širinskienė.
Politikė akcentuoja, kad teismams tokia praktika nebūtų nauja. Pasak jos, šiomis įstatymo pataisomis paprasčiausiai būtų sudaroma galimybė žmonėms iš anksto pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, kuri supaprastintų turto dalybos eigą.
„Dabar kartu gyvenančių asmenų turtas, jeigu jie gyvena ilgą laiką kartu ir jeigu tokie asmenys skiriasi, bando dalintis kartu užgyventą turtą, yra naudojamas jungtinės veiklos institutas, šeštoji knyga, kurią mes siūlome pildyti, ir tiesiog leisti žmonėms notariškai, iš anksto leisti pasirašyti tas sutartis bendro gyvenimo“, – sakė A. Širinskienė.
„Tikrai neįsivaizduoju jokių diskriminacinių momentų, nes tai skirta nepriklausomai nuo lyties ir nuo žmonių netgi skaičiaus, kurie gali naudotis instrumentu. Tai nelabai suprantu, iš kur galėtų būti ištraukta diskriminacija“, – pridūrė ji. Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Ji taip pat pabrėžia, kad „valstiečių“ parengtose Civilinio kodekso pataisose, kaip, anot jos, ir valdančiųjų parengtame Partnerystės įstatyme, yra numatyta kartu gyvenantiems asmenims taikyti dalinės nuosavybės statusą.
A . Širinskienė taip pat yra įsitikinusi, kad skyrybų atveju jungtinės veiklos sutartį su savo vaiko tėvu sudariusi motina, namuose prižiūrinti atžalą, nenukentėtų.
„Turtui, kaip, beje ir T. V. Raskevičiaus projekte, taip ir mūsų projekte būtų taikomas dalinės nuosavybės statusas. Tai tokiu atveju moteris, matyt, kažkaip kitaip įnešė savo indėlį darbu ir motinystės atostogose ji gauna ne atlyginimą, bet išmokas. Tai šiuo atveju aš nematau, kad tai būtų kažkokia didžiulė problema. Juo labiau, kad ir alternatyvus projektas, kuris buvo atmestas Seime, tą dalinę nuosavybę naudojo“, – sakė ji.
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo plenariniame posėdyje antradienį planuojamas pateikti daugybę emocijų visuomenėje sukėlęs lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektas. Įveikus pateikimo stadiją parlamente, įstatymas toliau būtų svarstomas komitetuose. Kartu su projektu pateiktas ir Darbo partijos frakcijos nario Andriaus Palionio pasiūlymas, kurį priėmus, partnerystę galėtų sudaryti tik skirtingų lyčių poros.
Lyčiai neutralios Partnerystės projekto iniciatoriai teigia, kad Partnerystės įstatymas reglamentuos nesusituokusių, tačiau bendrai gyvenančių asmenų turtinius ir neturtinius santykius. Juo sprendžiamos praktinės kartu gyvenančių partnerių problemos: sukuriama galimybė pripažinti bendrą dalinę nuosavybę arba, esant poreikiui, nustatyti kitokį, abi puses tenkinantį bendros nuosavybės turto teisinį režimą, leidžiama paveldėti be papildomų mokesčių, sukuriami tam tikri asmeninio pobūdžio partnerio įsipareigojimai.
Parengtame įstatymo projekte taip pat numatoma leisti pasirinkti partnerio arba naudoti bendrą pavardę, įgalioti veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovauti partneriui sveikatos priežiūros srityje. Taip pat projekte numatoma galimybė gauti su partnerio sveikata susijusią informaciją, galimybė neliudyti vienas prieš kitą teisme ir kt.
„Darbietis“ siūlo Partnerystės institutą taikyti tik skirtingų lyčių porų santykiams
Seime kartu įregistruotas ir Darbo partijos frakcijos nario Andriaus Palionio pasiūlymas Partnerystės projektui, kurio esmė – panaikinti lyties neutralumą šiame institute. Jeigu šis „darbiečio“ pasiūlymas sulauktų parlamentarų palaikymo pateikimo metu, komitetuose toliau kartu būtų svarstoma ir galimybė priimti įstatymą, kuriuo partnerystę sudaryti galėtų tik heteroseksualios poros. Šis siūlymas teikiamas argumentuojant Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų išsaugojimo poreikiu.
„Pasiūlymo tikslas – užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame yra įtvirtinta šeimos instituto paskirtis ir reikšmė, nuostatų įtvirtinimą Partnerystės įstatyme“, – rašoma kartu su Partnerystės projektu įregistruotame A. Palionio pasiūlyme.
Visgi Laisvės frakcijos narys ir vienas iš Partnerystės įstatymo projekto iniciatorių Tomas Vytautas Raskevičius tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Žmogaus teisių konvencijai prieštarauja ne jo pateiktas projektas, o būtent „darbiečio“ pasiūlymas.
„Kalbant apie registruotos partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms, yra 2013 metais Europos žmogaus teisių teismas priėmęs sprendimą „Vallianatos prieš Graikiją“, kur aiškiai yra pasakęs, kad Lietuvoje numatyta galimybė Civiliniame kodekse partnerystę sudaryti tik vyrui ir moteriai galimai prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai“, – Eltai sakė T. V. Raskevičius, kartu pažymėdamas, kad šis A. Palionio siūlymas būtų nesuderinamas ir su mūsų šalies Konstitucija.
Seimo narys Andrius Palionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Taip pat toks kolegų siūlymas nesuderinamas ir su Konstitucinio Teismo 2019 metų nutarimu, kuriame yra detalizuojama šeimos sąvoka ir kalbama apie įvairių teisinių instrumentų apsaugą, galimą įvairioms šeimos rūšims ir formoms. Tai labai norėtųsi, kad kolegos teiktų teisiškai raštingus ir pagrįstus pasiūlymus“, – teigė Laisvės frakcijos narys.
ELTA primena, kad penktadienį įregistruotą įstatymą pateikė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo nariai Algirdas Sysas, Tomas Vytautas Raskevičius, Eugenijus Gentvilas, Ieva Pakarklytė, Andrius Navickas.
Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nors Prezidentūra leidžia suprasti, kad nėra nusiteikusi prieš Partnerystės įstatymą, tačiau „valstietė“ Agnė Širinskienė vis dar turi vilties, kad prezidentas Gitanas Nausėda valdančiųjų rengiamą įstatymą vetuos. Politikė mano, kad būtent dėl to, jog į viešumą nutekėjęs valdančiųjų rengiamas Partnerystės įstatymo projektas dar nėra galutinis, prezidentas, kalbėdamas apie jį, atsargiai renka žodžius.
„Prezidentas pateikė tam tikrus principus. Kiek aš anksčiau esu mačiusi jo politinius pasisakymus, jis labai nuosekliai to paties laikėsi, sakydamas, kad pritaria partnerystės institutui. Tačiau ir rinkimų kampanijos metu buvo tam tikri pasisakymai, kurie leidžia suprasti, kad prezidentas partnerystės netapatina su šeimos teisiniu santykiu. Ir bent jau iš to kalbėjimo mitingo dalyviams ir Lietuvos šeimoms toks vaizdas susidarytų, kad toks bendras principas buvo išsakytas, jog partnerystei – taip (…), bet buvo išsakytas sąlytis ir su 38 Konstitucijos straipsniu, su šeimos sąvoka“, – Eltai teigė A. Širinskienė.
Nors A. Širinskienė kol kas neskuba prognozuoti, kokia bus prezidento pozicija dėl valdančiųjų rengiamo Partnerystės įstatymo, tačiau teigia, kad galimybė, jog prezidentas šį kontraversiškai visuomenėje vertinamą įstatymą vetuos, – reali.
„Kiekvienas įstatymas gali būti vetuojamas, ypač, kai jis kelia kontraversijas visuomenėje ir kaip jis kuria iš esmės tapačius santuokai arba tapačius šeimai institutus. Tai manau, kad tie nuogąstavimai dėl vetavimo išlieka ir matant tai, ką prezidentas anksčiau yra kalbėjęs. Bet mes turime gerbti jo nuomonę, ir tai yra absoliučiai ne Seimo klausimas, tai prezidento valia, dėl to aš tai atsargiai ir vertinu“, – sakė politikė.
Politikė taip pat teigia, kad valdančiųjų rengiamame projekte apibrėžta partnerystės sąvoka yra, pasak jos, paimta iš 2011 metų Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame apibrėžiama šeimos sąvoka. A. Širinskienės teigimu, vienintelis projekto rengėjų padarytas pokytis, kad buvo išbrauktas žodis „šeima“ ir įrašyta sąvoka „partnerystė“.
„Paimta iš 2011 m. Konstitucinio Teismo nutarimo šeimos sąvoka, yra išbrauktas žodis „šeima“, įrašytas žodis „partnerystė“, ir tas šeimos santykio turinys yra visas paliktas. O Konstitucinis Teismas dar 2011 metais tame pačiame nutarime labai aiškiai pasakė, kad yra nesvarbu, kokia yra šeimos santykio forma, koks pavadinimas yra, bet yra svarbu, koks šeimos santykio turinys. Ir pagal turinį yra sprendžiama, ar tai yra šeimos santykis, ar nėra“, – sakė A. Širinskienė.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
„Šiuo atveju akivaizdu, kad T. V. Raskevičius, konstruodamas tą projektą, labai aiškiai suprato, ką daro. Jis pasiėmė labai aiškiai šeimos santykio turinį, pavadino tai partneryste ir dabar bando įrodinėti, kad nėra žodžio „šeima“ jo įstatyme. (…) Akivaizdu, kad yra kuriamas šeimos santykis“, – pridūrė ji.
Vis tik A. Širinskienė mano, kad prezidentas tai, ar Partnerystės įstatymas skiriasi nuo šeimos sampratos ir santuokos instituto, galės įvertinti tik tada, kai bus įregistruotas galutinis projekto variantas.
„Spėlioti, manau, čia politikai gali, tai yra įdomi ir populiari tema. Tik tiek, kad mes matysime, aš manau, patį projektą, matysime, manau, jo vertinimus ir matysime prezidento poziciją. Bet kuriuo atveju, ką mes bespėliotume, tai yra tik spėlionės, kurių galbūt kartais reikėtų ir mažiau, nes prezidentas tikrai išreikš poziciją, kai pasirašinės Partnerystės įstatymo projektą vienu ar kitu pavidalu“, – sakė ji.
A. Širinskienė taip pat įsitikinusi, kad prezidentui išsakyti aiškią poziciją dėl Partnerystės įstatymo, kol nėra galutinio jo varianto, yra sunku. Todėl politikė įsitikinusi, kad prezidentas, šeštadienį kreipdamasis į šalies gyventojus, apie Partnerystės įstatymą atsargiai pasirinko žodžius ir pasakė būtent tiek, kiek ir norėjo pasakyti.
„Aš manyčiau, kad esamu metu yra labai sunku pasakyti tą aiškesnę poziciją, nes nėra projekto, yra tik kažkokie padriki gabalai, kurie yra nutekėję, kurie nežinia, ar bus projekte, ar ne. (…) Tai, aš manyčiau, kiekvienas politikas paprastai pasako, kiek jis nori pasakyti. Tai, matyt, ir Jo Ekscelencija, matydamas, kad tokia situacija, pasakė tiek, kiek jis norėjo pasakyti, išreikšdamas kartu tame pasisakyme ir paramą šeimoms Lietuvos, kas tikrai yra svarbu ir kas jo veikloje buvo labai nuoseklu“, – sakė A. Širinskienė.
ELTA primena, kad prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė leido suprasti, kad savo sveikinime Tarptautinės šeimos dienos proga G. Nausėda nepasisakė prieš Partnerystės įstatymą. Patarėjos teigimu, prezidentas, užsimindamas, kad pasinaudos savo galiomis, kad šeima ir toliau liktų visuomenės ir valstybės pagrindu, veikiausiai kalbėjo apie santuokos klausimą. Veto antspaudas
„Sakiau tai per Prezidento rinkimus, kuomet Jūs mane rinkote, sakau tai ir dabar. Mes privalome teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, gerbiant jų teisę gauti informaciją apie partnerio sveikatos būklę, teisę į paveldėjimą, kitus svarbius klausimus. Tačiau tai turi būti daroma laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Kaip Lietuvos Respublikos prezidentas, pasinaudosiu savo galiomis, kad taip ir būtų“, – šeštadienį išplatintame sveikinime teigė G. Nausėda.
Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą.
Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų.
Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.
Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.
To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.
Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.
Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.
Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.
Eugenijus Gentvilas yra vienas iš tų retai pasitaikančių politikų, kurie dažnai ima ir pasako tai, ką galvoja. Dar įdomiau, – minėtas politikas neretai kalba neįtikėtinai turiningai ir, kaip atrodo bent man, jo verta pasiklausyti, paknopstomis neišjungiant radijo ir neužgesinant TV ekranų, kaip dažniausiai darome, pamatę jau įkyrėjusius politikų veidus. Todėl nelaikyčiau jo kalbos liapsusu tai, kad šį pirmadienį LRT diskusijų forume E.Gentvilas homoseksualus prilygino savo giminaičiui su medine koja. Esą kartą jo vienas giminaitis su medine koja paklausė – kodėl jūs ginate tuos gėjus, o garbusis Seimo narys jam atsakęs – kodėl tu neva neprieštarauji, kai tave, luošį, valstybė saugo ir gina, bet pergyveni dėl gėjams teikiamų privilegijų ir papildomų apsaugos priemonių.
Dar kartą perklaustas E.Gentvilas tikriausiai netvirtintų, kad homoseksualizmas yra kažkoks, tarkime, psichofiziologinis luošumas, tačiau jis, stodamas mūru už Partnerystės įstatymą, pasirinko iš esmės teisingą taktiką, siekdamas pažadinti žiūrovų jausmingumą ir gailestį, pabandęs paskatinti užsisenėjusio graudulio pūlių prasiveržimą.
Vėžlys. Slaptai.lt nuotr.
Aš taip pat čia nesiruošiu varinėti tuščių kalbų, kurios niekur neveda, apie skirtumą tarp patologijos ir normalumo standartų, tačiau iškart prisipažinsiu, kad nesibaigiantys homoseksualų ir jų artimųjų verksmingi pasakojimai apie patirtas kančias jau yra tapę pabodusiu žanru, neretai išprovokuojančiu priešingą reakciją ir užmenančiu mįslę apie agresyvų neskoningumą. Užteks tos ašarų jūros, graudulingosios falšo fiestos rypavimų! Jeigu jums tas Partnerystės įstatymas yra toks reikalingas, turėkitės… Taip norėtųsi pasakyti ir man, nelinkusiam greitai susigraudinti, tačiau čia iškyla keli formalūs teisinio pobūdžio klausimėliai su prisikabinančiomis viena kita ontologinio pobūdžio implikacija.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jeigu Partnerystės įstatymo rengėjai dorai siektų turiningos diskusijos, nelaikydami oponentų už kvailį ir neišmanėlį, jie privalėtų be didesnių išsisukinėjimų pripažinti, kad partnerystės įstatymas yra orientuotas į naujo tipo šeimos sukūrimą, šalia vyro ir moters sąjungos, įregistruotos santuokos būdu. Todėl aš toliau pašyčiau paaiškinti – kokio tipo šeima partnerystės įstatymo pagrindu bus registruojama? Jeigu net ir sutariame, kad santuoka yra tik vienas iš pagrindų šeimos santykiams kurti, įsivaizduojant, kad vyras ir moteris gali kurti bendrą gyvenimą nesusituokdami, pripažįstant pilnavertį statusą nepilnai šeimai, vis tik minėtos išlygos neužginčija konstitucinės normos, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga su visais iš to išplaukiančiais įsipareigojimais vienas kitam. Nepilna šeima vis tik yra vienas dalykas, o homoseksualių porų bendras gyvenimas – kitas. Homoseksualių porų bendras gyvenimas, siekiant pratęsti šeimų klasifikaciją pagal loginius taksonomijos reikalavimus, galėtų būti vadinamas nebent nuline šeima arba šeimos protezu. Taigi, kad ir kaip ten viskas toliau susidėlios, vis tik šiurpiai skambėtų dalykų padėties įvertinimas, kad vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindų yra šeimos protezas.
Parmenido, kuris skelbė, jog būtis yra nedali nei laike nei erdvėje, mokinys Zenonas savo mokytojo išvadų teisingumą siekė pagrįsti atvirkštine tvarka, demonstruodamas tai – į kokius neišvengiamus prieštaravimus įsiveliame tada, kai neigiame tokį nedalumą.
Zenono požiūriu, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs iš principo, tai jie turėtų būti pripažinti dalūs iki begalybės, nes jokios nedalumo ribos jau neturime teisės imti už pagrindą. Tai be visa ko kito reiškia, kad „lėtesniojo nepavys nė pats greičiausias“ (vadinamoji Achilo ir vėžlio aporija). Esą besivejančiam (greitesniajam) reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis (lėtesnysis). Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks tą vietą, kur tos laikos dalies pradžioje buvo antrasis, tas antrasis savo ruožtu pasistūmės iš priekį per tam tikrą erdvės atkarpą. Ir t. t., ir t. t., Achilas nepavys vėžlio net per visą amžinybę, nors tose lenktynėse besivejantysis priartės prie besivejančio per be galo mažą atstumą. Tai viena iš Zenono aporijų. Dabar nesivelsime į ginčą dėl to, ką tokios aporijos reiškia šiandieninės fizikos požiūriu, tačiau ontologijos tėvas Parmenidas savo ruožtu mums sufleruoja, kad valstybės ir visuomenės pagrindu gali tapti tik toks būties atomas kaip tradicinė hetero santykio-šeima, kai savo ruožtu tuščioji homo santykio-šeima yra dali iki begalybės.
Taigi net ir tada, kai mes pagaliau sustosime, pakėlę akis į dangų ir nuščiuvę prieš didelę audrą, priekyje dar ilgai girdėsis įkyrus vėžlio medine koja kaukšėjimas…
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus ir Kauno arkivyskupai neketina dalyvauti gegužės 15 d. Vingio parke numatome rengti „Didžiajame šeimos gynimo marše“. Protesto akcijos rengėjų – Šeimų sąjūdžio – teigimu, renginyje tikimasi sulaukti 5-7 tūkst. žmonių.
Lietuvos vyskupų konferencijos pareiškime pažymima, kad Bažnyčia ir toliau nenuilsdama dės visas pastangas, kad mūsų šeimos liktų saugios ir galėtų netrukdomos gyventi, atsiliepdamos į savo pašaukimą.
„Bažnyčiai svarbi ne tik šeimos institucija apskritai, bet ir kiekviena konkreti šeima, nes šeimos gerovė yra vienas iš kertinių Bažnyčios misijos uždavinių bei esminių siekinių ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei. Šeima – darnios ir laimingos visuomenės gyvavimo sąlyga.
Puoselėjant šeimos vertybes ir saugant šeimos institutą, skatiname tokį visuomenės narių bendradarbiavimą, kuris leistų rūpintis mūsų šeimomis bei kurtų sąlygas jų gerovei nenaudojant neapykantos kalbos ar užuominų į bet kokio – fizinio ar psichologinio – smurto naudojimą. Siekdami šeimos gerovės atpažinkime, jog nepaisant skirtingų įsitikinimų ar pažiūrų, kiekvieno visuomenės nario santykiai su kitu turi būti grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile“, – rašoma LVK pranešime.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeimos sąjūdžio teigimu, gegužės 15 dieną automobilių kolona pajudės iš Klaipėdos į Vilnių, pakeliui prisijungiant kitų regionų dalyviams, visi susirinks į „visos Lietuvos vienybės ir protesto mitingą Vingio parke“. Mitingo šūkis „Stipri šeima – stipri valstybė“.
„Apginsime savo šeimas, vaikus, jaunimą, vaikų darželius ir mokyklas nuo prievarta brukamos išsigalvotų socialinių lyčių propagandos. Vieningai pasisakysime prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime, kuris uždraustų žodžio ir įsitikinimų laisvę, įteisintų totalią visuomenės minčių kontrolę ir bausmes už Konstitucijoje įtvirtintą teisę reikšti savo nuomonę ir tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Lietuva niekada neleis kraštutinėms mažumoms primesti visai visuomenei nepriimtino gyvenimo būdo, paniekinti Tautos tradicijų ir vertybių ir atsisakyti pagarba žmogaus orumui pagrįstos krikščioniškos civilizacijos moralės“, be kita ko, skelbia mitingo rengėjai.
Algis Uzdila, šio teksto autoriusVaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Kun. A. Toliatas prašė pagalvoti prieš balsuojant dėl skelbiamos konvencijos – leisti ar drausti vienlyčiams žmonėms gyventi drauge. Ir kokių rūsčių kritikos žodžių susilaukė visai iš pagarbos, rodytųsi, vertų žmonių. Būkime, kokių norime, pažiūrų, bet kultūra turėtume pasižymėti visi. Rėksniai pamiršta, kad biologija neturi nieko bendro nei su politika, nei su pasaulėžiūra, nei su požiūriais į žmonių bendravimą.
Žodis „šeima“ yra giminingas su rusų „siemjja“, siejasi ir su ide *keim- < *koim-, kas mūsų kalboje atliepia kaimą. Lenkai atvirai ją įvardija – „rodzina“ (tarytum „gymė“). Reik manyt, kad „šeima“ semantiškai siejasi ir su daiktavardžiu „sėmenys“ ar „sėkla“, rus. „siemia“. Šiaip ar taip, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurioje gimsta vaikai. Ir joje gimusią naują gležną gyvybę reikėjo juridiškai ir rituališkai apsaugoti.
Rėkim, kiek įmanydami – nei du vyriškiai, nei dvi moterys vaikų nepagimdys. Tai nereiškia, kad toks dvinaris derinys negali drauge gyventi. Tegu gyvena. Bet netvirkinkim kalbos. Tai ne šeima. Bandykime tą dvinarį organizmą įvardinti „telkme“ ar kaip nors kitaip, suteikime jų bendrystei teisinį pagrindą, bet juokinga būtų reikalauti, kad kunigas ar valstybės atstovas juos įžadais suburtų. Vardan ko tie įžadai saugoti ištikimybę? Nebent laisvės varžymui. Jie patys sau ją gali pasižadėti.
O turtiniai sandoriai tarp asmenų ir taip gali būti sudaromi. Dėl ko kelkti skandalą?
Kova su COVID-19 Santaros Klinikose. Vidmanto Balkūno (VUL Santaros Klinikos) nuotr.
Visuomenėje Covid-19 efektyviausiai pasklinda įvairiuose žmonių susibūrimuose, kai vienu metu įvyksta daug artimų rizikos kontaktų: ilgesnis negu 15 minučių trunkantis buvimas arčiau kaip 2 metrų atstumu, ypač jeigu nenaudojamos apsaugos priemonės, sako Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius savo feisbuko paskyroje.
Skirtingai nuo SARS-CoV-1 viruso, kurį susirgęs asmuo intensyviausiai platina antrąją ligos savaitę, Covid-19 pandemiją sukėlusią infekciją susirgę asmenys intensyviausiai platina dar iki klinikinių simptomų pasireiškimo bei pirmosiomis ligos dienomis. Reikia nepamiršti, kad aukštos rizikos kontaktai su Covid-19 asimptominiais asmenimis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų visų kontaktų. Štai todėl tokiomis masinio žmonių užsikrėtimo vietomis tampa įvairūs klubai, viešojo maitinimo įstaigos, mokyklos, darbovietės, bažnyčios.
Tokiose žmonių susibūrimo vietose vienas asmuo gali užkrėsti keletą asmenų, nors superplatintojai (kai vienas asmuo užkrečia 10 ir daugiau asmenų) nėra toks dažnas reiškinys. Uždarose bendruomenėse (slaugos, nakvynės namai, sulaikymo vietos, kalėjimai) užsikrėtimo lygmuo taip pat yra labai aukštas. Tyrimai rodo, kad uždarose bendruomenėse gali užsikrėsti net 60 – 80 proc. gyventojų.
Aukštos rizikos kontaktų tyrimai labai svarbūs. Kinų mokslininkų atlikta studija rodo, kad iš 1015 Covid-19 rizikos kontaktų namų aplinkoje užsikrėtė 105 t.y. kas dešimtas, gydymo įstaigoje iš 679 aukštos rizikos kontaktų užsikrėtė 7 asmenys t.y. 1 proc., laisvalaikio vietose ir darbovietėse iš 875 aukštos rizikos kontaktų užsikrėtė 11 asmenų t.y. 1,3 proc., iš o iš 818 viešajame transporte užsikrėtė tik 1 asmuo arba 0,1 procento. Gyvenimas viename būste, o ypač maitinimasis kartu, tampa reikšmingi Covid-19 infekcijos plitimo rizikos veiksniai.
Vytautas Kasiulevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip jau buvo minėta, iš visuomenės į šeimas patekusi infekcija plinta efektyviai. Tyrimai rodo, kad namų aplinkoje įvyksta nuo 17 iki 38 procentų Covid-19 rizikos kontaktų ir nuo 46 iki 66 procentų visų antrinių užsikrėtimų šia infekcija. 59 tūkstančių žmonių tyrimas Pietų Korėjoje parodė, kad namų aplinkoje SARS-CoV-2 užsikrečiama šešis kartus dažniau negu kitų Covid-19 kontaktų metu. Sutuoktiniai užsikrečia du kartus dažniau negu kiti suauge kartu gyvenantys asmenys.
Studijos rodo, kad vaikai šeimoje užsikrečia rečiau negu suaugę ir rečiau užkrečia kitus šeimos narius, tačiau lankantys mokyklas vaikai kelia riziką seneliams, gyvenantiems kartu su anūkais viename būste.
Formuojant žmonių apsaugos strategiją būtina ne tik mažinti nebūtinų kontaktų bendrą skaičių, bet ir formuoti atskirus žmonių klasterius, pavyzdžiui, darbovietėse, kai nekontaktuojama gyvai su kitais klasteriais arba pamainomis, skyriais, grupėmis. Tai taip pat leistų sumažinti viruso plitimą visuomenėje.
Andrzejus Duda siūlo į Konstituciją įtraukti draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti. EPA-ELTA nuotr.
Likus mažiau nei savaitei iki antrojo Lenkijos prezidento rinkimų turo, perrinkimo siekiantis Andrzejus Duda pateikė parlamentui Konstitucijos pataisą, pagal kurią būtų uždrausta tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti.
Pirmadienį A. Duda pasirašė Konstitucijos pataisų projektą, kuris perduotas svarstyti parlamentui.
Pasak A. Dudos, tokia pataisa padėtų geriau pasirūpinti vaikų saugumu ir gerove.
Kad pataisa įsigaliotų, jai turi pritarti du trečdaliai Seimo narių ir absoliuti dauguma Senato narių. Tiesa, dabartiniame politiniame Lenkijos kontekste šias sąlygas įgyvendinti būtų gan sudėtinga.
A. Duda siekia perrinkimo antrai 5 metų kadencijai, pagrindiniai jo rinkimų kampanijos akcentai – socialinės išmokos nepasiturintiems ir konservatyvus požiūris socialiniais klausimais.
A. Duda kuria tradicinių šeimos vertybių gynėjo įvaizdį ir pasisako prieš lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių (LGBT) bendruomenės asmenų santuoką ar civilinę partnerystę.
A. Dudos konkurentas antrajame rinkimų rate yra liberalių pažiūrų Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, kuris taip pat pasisako prieš galimybę tos pačios lyties asmenims įsivaikinti, tačiau anksčiau jis pasisakė už vienalyčių porų santuokas.
Sekmadienį vyks antrasis Lenkijos prezidento rinkimų turas. Rinkėjų apklausos lengvos pergalės nežada nei vienam iš politikų, tačiau kiek daugiau rinkėjų simpatijų šiuo metu tenka dabartiniam prezidentui A. Dudai.
„Wikileaks“ įkūrėjas J. Assange. EPA-ELTA nuotr.
Kai slaptą informaciją paviešinusiam „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui buvo suteiktas prieglobstis Ekvadoro ambasadoje Londone, jis sukūrė šeimą su advokate ir pora susilaukė dviejų vaikų, praneša AFP.
Teigiama, kad 48 metų australas ir 37 metų advokatė Stella Morris susižiedavo ir tapo dviejų berniukų tėvais. Vienam vaikui – dveji, o kitam – vieneri. Moteris tai patvirtino po to, kai žinią pranešė „The Mail on Sunday“.
Šiuo metu J. Assange‘as laikomas Londono griežtojo režimo Belmaršo kalėjime ir ginčija JAV ekstradicijos prašymą, siekdamas išvengti teismo už šnipinėjimą.
S. Morris apie penkerius metus trunkančius santykius su J. Assange‘u prakalbo vaizdo įraše, kurį socialinėje žiniasklaidoje paskelbė „WikiLeaks“. Pasak jos, judviejų romantiški santykiai užsimezgė 2015 m., prabėgus trejiems metams po to, kai J. Assange‘ui buvo suteiktas prieglobstis Ekvadoro ambasadoje Londone.
Pietų Afrikos Respublikoje gimusi teisininkė sakė, kad J. Assange‘as ypatingas žmogus, o ji apie poros santykius nusprendė prašnekti baimindamasi, kad J. Assange‘o gyvybei gresia pavojus dėl ilgalaikio įkalinimo ir koronaviruso pandemijos.
Jennifer Robinson, kita australo advokatė, kuri porą ir supažindino 2011 m., patvirtino kad S. Morris ir J. Assange‘as sukūrė šeimą.
Jei būtų išduotas Jungtinėms Valstijoms, „WikiLeaks“ įkūrėjas būtų teisiamas už šnipinėjimą dėl to, kad 2010 m. išplatino slaptą informaciją apie JAV karines operacijas Afganistane ir Irake.
„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)
Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?
Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.
Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.
Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?
Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.
Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas”, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.
Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.
Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos „laive“.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.
Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.
Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.
Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.
Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų” valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet” sistemą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…
Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai” (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?) iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.
Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.
Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?
LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.
Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.
Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.
Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?
O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.
Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.
LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).
Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.
LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva–49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.
LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Stungurys
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:
Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis
Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis. Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.
Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.
Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.
Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.
Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.
Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?
Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.
Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.
Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.
O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.
Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.
Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.
Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.
Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame bus pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.
Taip pat žadama paviešinti naujausią migracijos priežasčių tyrimą.
Kaip skelbė ELTA, Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.
ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai ir bus paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”
Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.
Per homoseksualų paradą Kijeve suimta dešimtys žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Lydimas protestų ir saugomas gausių policijos pajėgų, sekmadienį Kijeve vyko homoseksualų paradas. Pareigūnai sulaikė mažiausiai 56 dešiniuosius demonstrantus, mėginusius sutrukdyti eitynėms. Parade dalyvavo apie 5 000 žmonių – panašiai tiek buvo ir saugumo pajėgų atstovų.
Kolonos priešakyje ėjo JAV ambasadorė Marie Yovanovitch ir europarlamentarė iš Vokietijos Rebecca Harms.
Prieš eitynių pradžią apie 150 vienos dešiniųjų radikalų grupuotės demonstrantų blokavo renginio maršrutą. Demonstrantai svaidė į policininkus benzino talpas. Penkiems pareigūnams, anot policijos, prireikė medikų pagalbos. Be dešiniųjų grupuočių prieš paradą protestavo ir daug žmonių, pasivadinusių „tradicinių šeimos vertybių gynėjais“.
Vėliau paradas vyko daugiausiai be incidentų. Jo dalyvių suskaičiuota dvigubai daugiau nei pernai.
