Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)

Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?

Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.

Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.

Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?

Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.

Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas“, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.

Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.

Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos  „laive“.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.

Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.

Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.

Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.

Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų“ valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet“ sistemą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…

Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog  Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai“ (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?)  iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.

Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.

Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?

LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika  nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.

Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.

Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.

Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?

O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.

2018.11.12; 06:00

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.

Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo  disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.

LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš  Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).

Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar  daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.

LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.

LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                                – Vytautas Budnikas                                      

Piliečių gynybos paramos fondas                                   – Stasys Kaušinis  

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                 – Romualdas Povilaitis

Lietuvos Helsinkio grupė                                                – Stasys Stungurys

Nepartinis demokratinis judėjimas                              – Krescencijus Stoškus

Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:

Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis

2018.09.25; 13:30

Julius Panka, šio komentaro autorius

Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis.  Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.

Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.

Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.

Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.

Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą  pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?

Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.

Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.

Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.

O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.

Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.

Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.

Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.

2018.07.15; 06:00

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame bus pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Taip pat žadama paviešinti naujausią migracijos priežasčių tyrimą.

Kaip skelbė ELTA, Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai ir bus paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 06:00

Per homoseksualų paradą Kijeve suimta dešimtys žmonių. EPA-ELTA nuotr.

Lydimas protestų ir saugomas gausių policijos pajėgų, sekmadienį Kijeve vyko homoseksualų paradas. Pareigūnai sulaikė mažiausiai 56 dešiniuosius demonstrantus, mėginusius sutrukdyti eitynėms. Parade dalyvavo apie 5 000 žmonių – panašiai tiek buvo ir saugumo pajėgų atstovų.

Kolonos priešakyje ėjo JAV ambasadorė Marie Yovanovitch ir europarlamentarė iš Vokietijos Rebecca Harms.

Prieš eitynių pradžią apie 150 vienos dešiniųjų radikalų grupuotės demonstrantų blokavo renginio maršrutą. Demonstrantai svaidė į policininkus benzino talpas. Penkiems pareigūnams, anot policijos, prireikė medikų pagalbos. Be dešiniųjų grupuočių prieš paradą protestavo ir daug žmonių, pasivadinusių „tradicinių šeimos vertybių gynėjais“.

Vėliau paradas vyko daugiausiai be incidentų. Jo dalyvių suskaičiuota dvigubai daugiau nei pernai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.18; 08:18

Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 12-17 d.)

Seimo virtuvėlėje ir toliau kai kurie blynai panašūs į prisvilusius. Štai praeitą savaitę Seimo nariai panorėjo, kad jiems talkintų ne tik padėjėjai–sekretoriai, bet ir kur kas geriau mokami patarėjai. Ko gero, būrius bičiulių ir giminių patarėjais įdarbinę Seimo nariai susirūpino, kad be kvalifikuotos paramos negalės tinkamai atlikti pareigų, – spėjo „Lietuvos žinios“. 

Politinės korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsėsi manevrai kare dėl Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko posto: pasak „Lietuvos žinių“, Seimo valdančiųjų iniciatyva išplėsti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą gali paspęsti spąstus į rinkimų prievaizdus pretenduojančiam konservatoriui Viliui Semeškai. Esą Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, aktyviam kurorto opozicijos lyderiui gali iškilti dilema dėl karjeros. Pataisoje siūloma papildyti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą. Pataisą priėmus, į VRK negalėtų pretenduoti savivaldybių tarybų nariai. Neoficialiai užsimenama, kad nuostata taikoma specialiai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pasirinktam kandidatui V. Semeškai, rašė dienraštis.

Įvyko naujienų ir „valstiečių“ kovoje su opozicija dėl Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko posto. Netikėtas manevras – viltį šį postą gauti praradusi Dovilė Šakalienė nusprendė perbėgti pas liberalus. Pasak „Lietuvos ryto“, taip įvyko, kai Seimas nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių sumanytai Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kurios tikslas buvo pakeisti dabartinį jos vadovą konservatorių Mykolą Majauską. Vis dėlto dienraštis turi įtarimų, kad M. Majauską turėjo pakeisti ne D. Šakalienė, bet šioje komisijoje esantis Robertas Šarknickas arba Asta Kubilienė. Apmaudu.

Dar vienas daugiau graudus nei juokingas Seimo sumanymas: penki parlamentarai siūlo uždrausti mobiliaisiais šnekantiems ar net juos iš kišenės išsiėmusiems žmonėms žengti į pėsčiųjų perėją, jei telefonas neprijungtas prie laisvų rankų įrangos. Esą telefonas blaško pėsčiųjų dėmesį lygiai taip pat, kaip vairuotojų. Vienas iš pataisos rengėjų konservatorius Algis Strelčiūnas „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad policijos pajėgų užteks ir pėsčiųjų kontroliavimui.

Alkoholis. Vis dar nerimo aistros dėl alkoholio įstatymo pataisų – „Vakaro žinios“ ir toliau prikišinėjo neteisingus Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis apie lietuvių išgeriamą alkoholio kiekį. Juos pataisius per metus vienas 15 metų ir vyresnis mūsų šalies gyventojas išgeria nebe 18,2 litro gryno alkoholio, o 16,3 litro. Paskelbta PSO statistika mūsų iš pirmosios gėrikų vietos neišstūmė, tačiau skaičiai vis tiek rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje pastaruosius metus akivaizdžiai mažėja, teigė „Vakaro žinios“.

Labdara. Seimo Audito komitetas pateikė projektą, kuriam įsigaliojus nebeliktų labdaros ir paramos fondų su politikų pavardėmis, rašė „Vakaro žinios“. Tokie fondai yra politinė reklama už ne reklamai suaukotus pinigus, bei landa verslui neskaidriai remti įvairius veikėjus ir paskui reikalauti balsuoti taip, kaip reikia rėmėjams. Dienraščio teigimu, komiteto nariai ir neslėpė pataisas pasiūlę, kad nebevyktų, kas vyksta parlamentaro Gintaro Steponavičiaus labdaros fonde.

Kėvišiada. Radusi kaip, Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson galų gale atleido iš pareigų ilgametį Nacionalinio operos ir baleto direktorių Gintautą Kėvišą. Tuo pasipiktino „Lietuvos rytas“, o „Vakaro žinios“ gana logiškai pasvarstė, kad ministrė jau ir nebeturėjo kur trauktis, nes situacija galų gale peraugo į įsižeidusios moters ir įsižeidusio vyro mūšį.

Vyriausybės žygiai. Mūsų vyriausybė visai ne prieš Europos Tarybos planą, kuriame  siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas, rašė „Vakaro žinios“. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pripažino, kad tai būtų priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Tarsi tos prievartos mūsuose būtų dar per mažai.

Ministerijos taško pinigus – kiekvienam viceministrui ir ministerijos kancleriui kas mėnesį suteikiama po daugiau nei 400 eurų nuosavo automobilio, naudojamo tarnybinėms reikmėms, išlaikymui neatsiskaitytinai. Gali būti, kad jie tuos pinigus įsideda į kišenę, spėjo „Vakaro žinios“. Dienraščio teigimu, kompensacijos mokamos už tarnybinio automobilio panaudojimo faktą, bet ne pagal realų transporto priemonės panaudojimą, todėl užtenka nors kartą automobilį panaudoti tarnybos reikmėms, ir jau galima kreiptis dėl kompensacijos.

Prezidentės pranešimas. Ar tikrai Prezidentė taip jau barė Seimą ir „valstiečius“? „Vakaro žinios“ pasiūlė atkreipti dėmesį į metinio pranešimo toną: nepiktą, labiau pamokantį, be konkrečių pavardžių. Tai juk gana palanku valdantiesiems – pasak dienraščio, jų veiduose baimė dingo, tik kvailoki pasiaiškinimai rodė, kad šio vis dar nesuprantą valdantys Lietuvą.

Sąjūdis. Nostalgiškame Dovilo Petkaus straisnyje, kurį spausdino „Vakaro žinios“, teigta: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Nes Sąjūdis esąs būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva. Tačiau didelių vidinių pralaimėjimų jau yra ne vienas. Pirmiausia – kad nesugebėjome užauginti naujos patriotų kartos, o antra – kad oligarchinė sistema jau ketvirtį amžiaus sėkmingai laikosi: neleidžia nei įvesti progresinių mokesčių, nei kaip nors kitaip save apmokestinti.

Centukai. Vietoj to, kad apribotų atsiskaitymus grynaisiais pinigais, verčiau valdžia panaikintų smulkiausių nominalų centus, kaip kad jau beveik padarė olandai, suomiai, airiai, – svarstė „Vakaro žinios“. Bet greičiausiai politikų palaikymo sulaukia ne tai, kas žmonėms naudinga. Daug žmonių mėgsta taupyti grynaisiais, tad kam jiems drausti atsiskaityti sutaupytomis sumomis už vertingesnius pirkinius? „Vakaro žinios“ spėjo – tam, kad dalis pelno už sandorį atitektų bankams, kuriems politikai nuolat pataikauja. Matyt, yra priklausomi nuo jų – galbūt turi indėlių, tikisi paskolų lengvatinėmis sąlygomis ir pan.

Šeima. Tolerancija atidedama mažiausiai pusmečiui – „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad ketinimai įteisinti vyro ir moters, taip pat homoseksualių asmenų partnerystę atidedami. Po pusės metų Seimo atmesto projekto autorės Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorija Čmilytė–Nielsen ir Aušrinė Armonaitė galės jį teikti iš naujo. Pasak dienraščio, už partnerystę įteisinančias Civilinio kodekso pataisas vakar balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, susilaikė 20 politikų. Beje, Seimas net nesutiko, kad projektas būtų tobulinamas.

Siena. „Respublika“ pastebėjo, kad Lietuvos savo lėšomis pradėta stiprinti Europos Sąjungos išorinė siena – 2 m aukščio tvora su Rusijos Kaliningrado sritimi – mūsų valstybės biudžetui kainuos 3,6 mln. eurų. O kur kitų ES valstybių finansinis indėlis? – klausė „Respublika“. Negi Lietuva, būdama ES pasienio valstybe, tik savo pinigais turi užtikrinti ES išorinės sienos tvirtybę? Kadangi nelegalai į ES veržiasi ne Baltijos, bet Viduržemio jūra, vadinasi, ES pietinė siena vis dar kiaura. „Respublika svarstė, gal romioji Lietuva, norėdama įsiteikti ES vadovybei, galėtų kilniaširdiškai padovanoti 3,6 mln. eurų Graikijai ar Italijai.

Rolandas Paksas „Vakaro žiniose“ stebėjosi, kaip Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean–Claude Juncker) ir jo komisarams į galvas šovė mintis, kad už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį šalis turės sumokėti po 250 tūkst. eurų į Bendrijos iždą. Kodėl Europos Sąjungos vyriausiasis komisaras leidžia sau grasinamuoju tonu kalbėti apie suverenias valstybes? – klausė R. Paksas. Jo ironiškas pasiūlymas: gal Lietuva taip pat turėtų įvardinti sumas ir pateikti sąskaitas pagrindiniam globalistų štabui už šimtus tūkstančių emigravusių Tautos sūnų ir dukterų, kurie buvo priversti palikti savo Tėvynę dėl nedarbo, didžiulės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties?

Ryšys. Galų gale Seime ir Vyriausybėje atsiras bent jau geresnis keitimasis informacija. „Lietuvos žinios“ rašė, kad parlamento valdyba paprašė Vyriausybės apsvarstyti galimybę skirti ministrų kabineto atstovą ryšiams su Seimu. Dienraštis primena, kad ankstesnių kadencijų metu savo patikėtinius į Seimą siųsdavo ir premjeras, ir prezidentas. Parlamento vadovų prašymas Vyriausybei skirti atstovą ryšiams su Seimu išgirstas: Premjeras Saulius Skvernelis dalyvauti Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, komitetų posėdžiuose, kituose svarbiuose pasitarimuose siųs vieną savo patarėjų.

Atostogos. Atostogų nuotaikos pasiekė ir politiką – „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kaip šią vasarą ruošiasi ilsėtis Parlamentinių partijų lyderiai. Kaip jau įprasta, dauguma didžiųjų partijų vadovų žada atostogauti rugpjūtį, kai šalies politinis gyvenimas apmiršta. Jie džiaugiasi galėsiantys daugiau laiko skirti šeimai, tačiau per atostogas visiškai atitrūkti nuo aktualijų neketina. Dienraštis priminė, kad trys partiniai lyderiai, Seimo nariai, oficialių atostogų iš tiesų neturi, todėl poilsį derina su darbais, o norėdami kuriam laikui išvykti už Lietuvos ribų, apie savo planus privalo informuoti Seimo valdybą.

2017.06.19; 10:35

Slaptai.lt, prieš šv. Kalėdas užviręs košę dėl visuomenės požiūrio į tuos sekmadieniais išnaudojamus samdomus darbuotojus, kurių darbas nesusijęs su gyvybiškai svarbiais žmonijai reikalais, sulaukė atgarsio.

„Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?“, – rašė tada Slaptai.lt.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Sekmadienį švęsk“