Škirpa

Politinės intrigosSkaitomiausios

Juozas Krikštaponis. Wkipedija.lt
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.lt
Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jonas BUROKAS

Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš  1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas,  užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių  skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo  vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui  Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.

Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo  tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams,  dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti. 

Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės  vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja,  ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas,  daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas  prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose  nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti.  Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris  taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant  rūmų cokolio, nevertos pagarbos.

Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su  partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to,  kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po  mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.  Nesulaukęs iš mero  atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.

Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist

Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai  yra neatsitiktiniai, jie vykdomi  dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?

Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:

  • Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
  • 1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
  • Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
  • Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys.
    Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
  • Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
  • Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
  • 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d.  didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
  • 1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų  būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.  
  • Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui  už  neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?

Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.

Jonas Burokas, Laisvės kovų dalyvis

2021.11.30; 06:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Kęstučio Skrupskelio veikalas „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“

Minėdamas 1941 m. Birželio sukilimo 80-etį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido VDU garbės daktaro prof. Kęstučio Skrupskelio straipsnių rinkinį „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“.

Knygoje spausdinami 25 straipsniai, kuriuos K. Skrupskelis parašė per pastaruosius dvidešimt metų. Knyga suskirstyta į 4 skyrius: „Kas sukilo“ (čia daugiausia dėmesio skiriama aktyviausiems Birželio sukilimo dalyviams), „Lietuvių ir žydų santykiai“, „Okupacijoje ir sukilime“ (šiame skyriuje apžvelgiamos pirmosios bolševikų okupacijos dienos ir 1941-ųjų sukilimas) ir „Laikinoji vyriausybė ir antroji okupacija“.

Juozas Brazaitis

Įvadinį tekstą parašė dr. Kęstutis Girnius, knygos sudarytojas Vidmantas Valiušaitis.

Pateikiame kelias knygos autoriaus K. Skrupskelio mintis:

„Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis. Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas. Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant, kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas. Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.“

Pulkininkas Kazys Škirpa
Kęstutis Skrupskelis. Slaptai.lt nuotr.

„Apmaudu, bet po šitiekos ginčų ir praėjus daugybei metų vis dar mažai ką žinome apie patį Škirpą. Mokslų Akademijos bibliotekoje perskaitęs jo 1941 m. sausio 31 d. rašytą ilgą laišką Draugo redaktoriui Leonardui Šimučiui, nustebau. Pasirodo, Lietuvos situaciją ir galimybes Škirpa išanalizavo ypač kruopščiai ir detaliai – jeigu darysime vienaip, tai pasekmės bus tokios ir tokios, o jeigu kitaip, tai va kas iš to išeis. Jis skaičiavo divizijas, tankus ir puikiai suprato, kad didieji įvykiai Lietuvos neaplenks, o čia ji jau nieko negalės pakeisti. Politinėje plotmėje sukilimas ir Laikinoji vyriausybė buvo nukreipti prieš vokiečius – svarbiausia priversti juos skaitytis su įvykusiu faktu, kad užėmę Lietuvą negalėtų visiškai laisvai šeimininkauti. Manau, Škirpa vertas keleto biografijų. To nebūčiau sakęs, prieš atsitiktinai užkliūdamas už šito įžvalgaus laiško, kuris keletui istorikų yra žinomas, bet niekur nepaskelbtas.“

„Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Joną Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“. Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.”

„Interpretuojant dokumentus būtina tokią [holokausto] periodizaciją turėti omenyje. 1941 metų vasaros veiksmus reikia vertinti vienaip, o panašius veiksmus tų metų rudeny – jau kitaip. Pavyzdžiui, iš pradžių daug kas – tiek lietuvių, tiek žydų, – getus įsivaizdavo kaip tam tikras saugesnes užuovėjas. Tik vėliau pradėta suprasti getus esant spąstais. Dar 1941 metų liepą getus steigti galėjo ir geros valios žmonės, net žydų užtarėjai, gelbėtojai. Apie vėlesnį laikotarpį to paties pasakyti jau nebegalima.“

Birželio sukilimas 1941-aisiais
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

„Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai? Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi? Šio klausimo nesiimu svarstyti (…).“

528 psl. knygos kaina 12 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.09.29; 11:00

Aktualijos

Kazys Škirpa – tautos didvyris. Slaptai.lt nuotr.

Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai. 

„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme. 

Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. 

Pulkininkas Kazys Škirpa

Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte. 

LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą. 

Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė. 

„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2021.06.22; 05:25

Politinės intrigos

Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorikas Arūnas Bubnys patvirtino sutikęs kandidatuoti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo pareigas. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas sako, kad, jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas.
 
A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus Ado Jakubausko sprendimu atleistą istorikę Mingailę Jurkutę.
 
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen antradienį pranešė turinti kandidatą, kuris galėtų užimti LGGRTC vadovo postą. Nors parlamento vadovė neatskleidė pretendento užimti Genocido tyrimo centro vadovo kėdę pavardės, Eltos šaltinių teigimu, V. Čmilytė-Nielsen į šias pareigas ketina siūlyti LGGRTC dirbantį istoriką A. Bubnį.
 
„Nors ir nenorėjau prisipažinti, kol Seimo pirmininkė oficialiai neįvardins mano kandidatūros, bet jei jau taip išplaukė informacija, tai galiu patvirtinti, kad buvo su manimi kalbėta. Kai kurie Seimo nariai kalbėjo su manimi, ir aš sutikau kandidatuoti į centro generalinius direktorius“, – Eltai sakė A. Bubnys.
 
Pasak istoriko, jei visgi jam tektų eiti pareigas, iš kurių prieš kelias savaites Seimo sprendimu buvo atleistas A. Jakubauskas, pirmiausia jis imtųsi vienyti susiskaldžiusį centro kolektyvą.
 
„Jei tapčiau centro generaliniu direktoriumi, tai mano pirmoji užduotis ir būtų stabilizuoti situaciją centre, sutaikyti susiskaldžiusį kolektyvą ir padaryti taip, kad centras pradėtų normaliai funkcionuoti, kaip vientisas, vieningas kolektyvas. Tokie būtų mano pirmieji žingsniai“, – sakė A. Bubnys, neslėpdamas, kad, jo požiūriu, vidinė įtampa LGGRTC pastaraisiais mėnesiais itin išaugo.
 
Istorikas Arūnas Bubnys

„Mano akimis žiūrint, yra didelė įtampa. Kaip ten bebūtų, nemaža dalis centro darbuotojų palaikė buvusį direktorių Adą Jakubauską. Yra tam tikras susiskaldymas ir reikės jį kažkaip įveikti“, – sakė jis.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Kaip vieną iš atsiradusios įtampos priežasčių A. Bubnys įvardino daug kritikos susilaukusį A. Jakubausko sprendimą atleisti istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Kaip ne kartą yra teigęs direktoriaus posto netekęs A. Jakubauskas, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Tačiau galimas kandidatas į centro generalinius direktorius A. Bubnys mano kitaip ir neatmeta, kad, jam pradėjus eiti pareigas, istorikė būtų pakviesta vėl dirbti LGGRTC.
 
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą.
Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
 
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad, jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
 
Galiausiai A. Bubnys pripažino, kad ažiotažas, kurį sukėlė viešai aptarinėjama situacija LGGRTC, nemažai susijusi su  visuomenėje esamu susiskaldymu kai kuriais kolektyvinės atminties klausimais. Pasak istoriko, jei visgi jis būtų paskirtas naujuoju Genocido tyrimo centro vadovu, dėtų pastangas įsiklausyti į abi nesutariančias puses.
 
„Mūsų visuomenė kai kuriais klausimais susiskaldžiusi ir poliarizuota ir prieštaravimų esama didžiulių. Ir klausimai dėl Generolo Vėtros, ir Jono Noreikos, ir dėl Škirpos gatvės keitimo istorijos… Visos istorijos liks aktualios kurį laiką. Bet man, kaip istorikui ir kaip galbūt įstaigos vadovui ateityje, svarbiausia yra, kad būtų laisva diskusija, kad visi galėtų išsakyti savo nuomones ir argumentus ir tik tada daryti išvadas, nedaryti spaudimo nei vienai, nei kitai pusei“, – apibendrino galimas kandidatas į  LGGRTC vadovus.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Atleidus A. Jakubauską, LGGRTC laikinai vadovauti paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.14; 07:00
Politinės intrigos

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.

Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.

Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.

Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.

LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.

Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.

Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.

2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.

Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.

Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.

LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.

Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.

Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.

Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.

LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.

Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.

Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.

LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.

Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga  norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.

Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.

Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.

Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.

Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.

LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas

2020.12.21; 10:15

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.

Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.

Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.

E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Pulkininkas Kazys Škirpa

Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?

Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.

Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.

Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“

Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?

Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.

Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.

Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”

Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.

Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.

Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.

Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)

Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“

Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso

Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“

„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“

Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)

Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)

Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.

Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)

Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.

LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)

Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“

Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas

Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)

Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)

„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.

Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“

Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)

Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas

Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>

Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“

Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“

Owen Norem

Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

[1] Negaliojančiais (pranc.)

[2]Nervų.

2020.11.17; 14:38

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?

Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.

Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!

Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.   

Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su  visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.

Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.   

Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.  

Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.

Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.

Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.

Savo ruožtu D.Stanciko  istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.

O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.

Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.

2020.06.25; 12:20

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…

Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.

Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.

Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?

Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.

Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.

1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“

Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.

Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?

„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

2020.06.24; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.

*   *   *

Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?

Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.

Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.

Skirtingos patirtys

Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.

Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.

Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.

V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…

J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.

V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?

J. J. Komar. Taip.

Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija

Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.

Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.

Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.

Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.

Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.

Primesti Lenkijai – nepavyko

V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?

J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.

Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.

V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.

V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.

J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.

A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.

V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?

J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.

Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.

Jacekas Komaras

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.

Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.

A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…

Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.

Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“

J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…

A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.

J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.

A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.

Jonas Noreika
Pulkininkas Kazys Škirpa

Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.

Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.

Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.

V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.

A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.

Įžvelgia pavojų

V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.

A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…

J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…

Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.

A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.

J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.

Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.

V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?

A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.

Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.

(Bus daugiau)

2020.06.05; 15:10

Gordijo mazgas

Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.

Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijose, pavyzdžiui, „Tikros ir tariamos istorija besidominčiųjų nuodėmės“ jau analizavo T.K.Tuncel išdėstytus argumentus ( https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikros-ir-tariamos-istorija-besidominciuju-nuodemes/).  

Vėliavų deginimas

Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti

Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.

Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.

Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!

Nukirsdinta galva

Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui

Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui  – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.

Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.

Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą

Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.

Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.

Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?

„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“

Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.

Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?

Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų? 

Kaip iššifruoti šį fenomeną?

2020.01.15; 09:00

Aktualijos

Pulkininkas Kazys Škirpa

Šią savaitę Vilniuje, Trispalvės alėjoje, du kartus buvo savavališkai užkabintas lipdukas su buvusiu alėjos pavadinimu – K. Škirpos alėja, kurią Vilniaus miesto taryba pervadino į Trispalvės alėją. Dėl įvykio sostinės savivaldybė kreipėsi į prokuratūrą.
 
Reaguodama į tai, sostinės policija ėmėsi priemonių, siekdama išaiškinti tai darančius asmenis, pažymima Vilniaus apskrities policijos komisariato pranešime. Sausio 3 d. vakarą pastebėta, kad prie alėjos renkasi asmenų grupė. Policija neturėjo duomenų, kad toje vietoje planuojamas mitingas. Atvykus patruliui, moteris pradėjo mojuoti vėliava.
 
Paprašius prisistatyti ir pateikti savo dokumentus, moteris atsisakė tai padaryti, paaiškino, kad nori pareikšti savo valią. Moteris neprisistatė, nepateikė asmens dokumentų, atsisakė paaiškinti tam tikras aplinkybes, todėl siekiant nustatyti moters asmenybę, ištirti ir užkardyti teisės nusižengimus, susijusius su alėjos pavadinimo keitimu, ir tokius įvykius ateityje, 19.15 val. moteris buvo pristatyta į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
 
Europos aikštėje piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Policijoje nustatyta moters asmenybė, paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius ši moteris – lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė – buvo dažais apipylusi „Laisvės kalvą“ Lukiškių aikštėje, taip pat prieš kelias dienas buvo užfiksuota Nepriklausomybės alėjoje, kur buvo užkabintas lipdukas su buvusiu alėjos pavadinimu.
 
Policijoje moteris pareiškė, kad jai bloga, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri 20.55 val. pristatė moterį į gydymo įstaigą. Vėliava liko policijos įstaigoje, ji bus grąžinta savininkei. Medikams moteris paaiškino, kad ją sužalojo policijos pareigūnai.
 
Moteriai surašytas administracinių nusižengimų protokolas dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų ar nurodymų nevykdymo ir pareigūnų garbės ir orumo pažeminimo. Sprendimą dėl to priims teismas. Surinkta medžiaga tolesniam tikslinimui perduota į 3-iąjį policijos komisariatą.
 
Siekdamas įvertinti pareigūnų veiksmus, Vilniaus apskrities VPK skelbia taip pat atliksiantis ir vidinį patikrinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.05; 06:33
Aktualijos

Pulkininkas Kazys Škirpa

Pirmąją Naujųjų metų dieną bus minimos Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte Vilniuje 101-osios metinės ir švenčiama Lietuvos vėliavos diena. Tradiciškai vėliavą bokšte pakels Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
 
Ceremonijoje Gedimino paminklo papėdėje, be kitų garbių svečių, kaip praneša Krašto apsaugos ministerija, dalyvaus ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Taip pat tradiciškai renginyje dalyvaus Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrys, Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos šauliai, Kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai, kt.
 
Pagal tradiciją, senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šiais metais Gedimino pilies bokšto vėliava bus įteikta Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijai.
 
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūvių salvėmis, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
 
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.01.01; 07:33
SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

„BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

Lietuvos didvyris Kazys Škirpa

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30

Gordijo mazgas

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vėl, kaip ir XX amžiuje, matome tuos pačius susisiekiančius su Kremliumi, anaiptol ne trokštančiu kaimynių demokratijos ir nepriklausomybės, indus visoje postsovietinėje erdvėje. Visų pirma, kurstant žydų aistras Holokausto tema.

Visi nepriklausomi, demokratiški žmonės, taip pat ir Lietuvoje, smerkia Holokaustą. Tai – vienareikšmiška. Atrodytų, visos abejonės seniai išsklaidytos. Aš esu daug perskaitęs komentarų po straipsniais, bet man nė karto neteko skaityti nors užuominos, kad žydai dėl kažkokių tai priežasčių nusipelnė Holokausto (ko nepasakyčiau apie gausybę komentarų, teisinančių sovietų nusikaltimus).

Žydai, kaip tauta, tikrai nenusipelnė Holokausto. Bet tai, kad viena stambi žydų grupuotė kartu su naciais sukėlė II Pasaulinį karą ir tuo prisidėjo prie Holokausto ne Vokietijos teritorijoje, yra faktas.

Vladimiro Putino pastebėjimas

Kaip pranešė BNS, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas š.m. rugsėjo 17 d. pareiškė laikąs Izraelį rusakalbe valstybe ir pridūrė, kad rusai ir izraeliečiai yra bendros istorijos apjungti vienos šeimos nariai. Rusijos ir Izraelio piliečiai susieti šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais, – per Izraelio interesus užsienyje remiančio fondo „Keren Hayesod“ kongresą sakė V. Putinas. Jis pabrėžė, kad „mūsų tautas jungia bendri ir dažnai tragiški istorijos puslapiai“.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jis pridūrė, kad „Rusijos ir Izraelio, mūsų šalių žmonių nusiteikimas vieningas: laikome visiškai neleistinais bet kokius mėginimus peržiūrėti [Antrojo pasaulinio] karo rezultatus, iškreipti tiesą, teisinant fašizmą ir jo parankinius“.

Įdomus, bet ne išbaigtas V. Putino pastebėjimas. Jis nepaminėjo karo sukėlėjų. Bet už jį š.m. rugsėjo 22 d. tai padarė Rusijos URM, kaip gerais Stalino laikais, pareiškusi https://vk.com/wall-70034991_369753:

„SSSR niekada nebuvo hitlerinės Vokietijos sąjungininku.

🔹 Sutarties su Vokietija apie Nepuolimą pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo neišvengiamas žingsnis, kuris leido Sovietų Sąjungai beveik dviems metams nukelti karo pradžią ir sustiprinti šalies gynybinę galią kovai su agresoriumi.

🔹 Sovietų-vokiečių Sutarties apie Nepuolimą dėka karas prasidėjo strategiškai palankesnėse SSSR ribose, ir šių teritorijų gyventojai patyrė nacistinį terorą dviem metais vėliau. Tuo pačiu buvo išgelbėti šimtai tūkstančių gyvybių.“

Lygiai taip Sutartis oficialiai buvo vertinama pokariniais Stalino laikais.

Apie slaptuosius protokolus – nė žodžio. Nebuvo jų. Nors gorbačiovinis SSSR deputatų Suvažiavimas Kremliuje, ne be Lietuvos SSR delegatų spaudimo, viešai juos pasmerkė.

II Pasaulinį karą Hitleris pradėjo aiškindamas, kad vokiečiams trūksta gyvybinės erdvės. Pralaimėtas I Pasaulinis iš tiesų apkarpė kaizerinės Vokietijos teritoriją.

Stalinas tos erdvės vienam gyventojui turėjo šimtus kartų daugiau, bet ir jam norėjosi jos dar daugiau. Ypač palankiose žmogaus gyvenimui klimatinėse juostose.

Hitleris, plėsdamas gyvybinę erdvę, kartu „valė“ ją nuo žydų. Tas „valymo“  šepetys vėliau buvo pavadintas Holokaustu.

Stalinas, plėsdamas gyvybinę erdvę, dar iki karo kartu „valė“ ją nuo kitų. Žinomiausias ikikarinis jo „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holodomoru. Tai, galima sakyti, įžanga į Kremliaus sutikimą pasirašyti Molotovo ir Ribbentropo slaptuosius protokolus.

Holodomoras

Pagal kai kurių šiuolaikinių ukrainiečių istorikų versiją žydams Pažadėtoji žemė tuo metu atrodė utopinė svajonė, o derlingos Ukrainos žemės plytėjo ir masino juos būti arčiau tos Pažadėtos žemės.

Lazaris Kaganovičius ir Josifas Stalinas, Holodomoro autoriai. Iš Wkipedijos

Tik prieš tai tą teritoriją reikėjo „išvalyti“. Šaudymai, dujų kameros, praktikuoti Holokauste, to meto stalininei Rusijai būtų buvusi per didelė prabanga, ji užtruktų, o tie, nuo kurių reikėjo „išsivalyti“, ko gero, dar spėtų saugiai išsislapstyti ar net pasipriešinti.

O bado mirtis be didelių sąnaudų garantuota po 3-5 savaičių. Ir jai vienodai rodo, vaikai ar moterys. Genetinis „išvalymas“ buvo garantuotas. Apie 10 milijonų ukrainiečių 1932-1933 metais mirė lėta bado mirtimi. 

Bet genocidas prasidėjo dar prie Lenino, 1921 metais. Iš viso dėl Holodomoro mirė per 20 milijonų ukrainiečių. (https://ukrmir.info/golodomor-v-ukraine-ih-byilo-tri-a-zhertv-22-5-milliona/)

Tai kas buvo tie Holodomoro vykdytojai? O pagal vykdytojus galima spręsti ir apie organizatorius. Štai jie, su tipiškomis pavardėmis:

Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.

Dar iki šiol Kremliaus „istorikai“ niekaip nesugeba įtikinamai paaiškinti, kokį tikslą turėjo Kremlius, nužudydamas milijonus savo piliečių, kurie maitino pusę, o gal ir daugiau, SSSR gyventojų.

Na, būtų nors, kaip Lietuvoje, išbuožinę juos, dalį ištrėmę, likusius į „kolchozus“ suvarę.

Krymo totorių genocidas

Dar arčiau Pažadėtosios žemės buvo Krymas.

Iš Vikipedijos: „Krymo kolektyvizacija sukėlė badą 1921 m. Maistas buvo konfiskuojamas ir vežamas į Centrinę Rusiją, tad nuo bado mirė 100 tūkst. totorių, o dešimtys tūkstančių bėgo į Turkiją ar Rumuniją. Dar tūkstančiai nužudyta ar deportuota per 1928–1929 m. kolektyvizaciją. 1931–1933 m. vėl kilo badas. 1917–1933 m. Kryme žuvo ar buvo deportuota pusė totorių. […] sovietai visus totorius apkaltino kolaboravimu ir deportavo kaip Krymo armėnus, graikus, bulgarus ir kitus nerusiškos kilmės žmones iš pasienio sričių.

Krymo totoriai buvo masiškai tremiami į Uzbekiją ir kitas tarybines sritis 1944 m. gegužės 18 d. 46,3% tremtinių mirė nuo bado ir ligų. Nors 1967 m. kaltinimai totoriams buvo panaikinti, jie nebuvo grąžinti į Krymą, nuosavybės teisės nebuvo atstatytos. Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į Krymą iki Perestroikos. [Prasidėjus Perestroikai] daugiau nei 250 tūkst. totorių grįžo į Krymą

Bet Krymas dabar vėl „patikimose“ rankose.

Pasaka, kad Stalinas buvo diktatoriumi

Pasaka yra tai, kad Stalinas buvo diktatoriumi, kurio klausė ir prieš jį drebėjo visa jo aplinka. Ne jis priiminėjo lemtingus sprendimus, o jis kartu su aplinka. Ir ne uzurpavo jis valdžią, o valdžia jį pasirinko mirus Leninui. Jis buvo paklusnus jos valios vykdytojas. Dideliu protu ir žiniomis jis neblizgėjo. Mitą apie jo vienasmenius sprendimus sukūrė tie, kurie pelnytai baiminosi atsakomybės, tą mitą jų palikuonys platina ir toliau.

Jo asmenį saugojusieji, o greičiau prižiūrėjusieji, svarbiausius postus užimantys beveik išimtinai buvo panašūs į aukščiau pateiktą Holodomoro vykdytojų paletę. Lenino palikimas. Kitas pasakys, juk buvo ir Stalino represuotų žydų, tas pats Levas Trockis, pora NKVD viršininkų. Tai tiesa. Tik bet kurioje mafijoje neišvengiamai statistiškai atsiranda nepaklusnūs ar plepūs, kurių mafija atsikrato, nežiūrėdama į tautinį bendrumą. Pavyzdys – klasikinė italų mafija, apie kurios „atsikratymus” dokumentuotai žinoma labai daug. Ta Kremliaus mafija, vos pajutusi pavojų, atsikratė ir paties Stalino.

Molotovo – Ribbentropo protokolus nutarė pasirašyti Stalinas kartu su aplinka

Tad ne vienas Stalinas, o jis ir jo aplinka priėmė lemtingą sprendimą – Molotovo-Ribbentropo Nepuolimo pakto slaptųjų protokolų pasirašymą, sukėlusį II Pasaulinį karą ir Holokaustą bent jau Hitleriui iki karo nepavaldžiose teritorijose. Apgavo Hitleris Stalino aplinką, turėjusią vilčių nebaudžiamai „valyti“ pagal protokolą naujai gautas teritorijas, tarp jų ir Baltijos valstybes, nuo „priešiškų elementų“.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ar galėjo Stalino aplinka nujausti, kas gali atsitikti su jos tautiečiais Hitleriui pripažintoje ateičiai teritorijoje, kai Hitleris pareikalavo, kad Nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus pasirašytų ne žydas (tuo metu Stalino užsienio reikalų ministras buvo žydas Maksimas Litvinovas, tikroji pavardė Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein, Vikipedija)? Nežinau, bet Hitlerio reikalavimui ji pakluso. Signataru tapo Viačeslavas Molotovas.

Žinoma, galutinėje sąskaitoje apsigavo Hitleris, bet kiek žmonių aukų, sugriautų miestų kainavo STALINO IR JO APLINKOS sprendimas pasirašyti su Hitleriu slaptuosius protokolus.

Reikėtų visgi kai ką patikslinti. Stalinas bandė tapti diktatoriumi. Tol, kol jis ir jo žydiška mafija pasirašė slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus, jis buvo tik vienas iš tos mafijos, nors ir oficialus bosas. Bet kai prasidėjo karo veiksmai, NKVD, KGB nuėjo į antrą planą, į pirmą gi atėjo karo vadai, kurie be Vyriausiojo vado negalėjo apsieiti. Štai tada ir pradėjo augti jo karinė vienvaldystė, o paskui ją – ir politinė. Kai jis jau taikos metu bandė ir toliau diktuoti savo sąlygas, su kuriomis mafija nesutiko, pastaroji surado būdą, kaip jo atsikratyti.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl aš visa tai surašiau? O todėl, kad esu prieš liguistą reagavimą į istorijos, susijusios su holokaustais, holodomorais, genocidais, vertinimą. Neieškokim Lietuvoje menkiausių progų sukelti aistras taip, kaip tai atsitiko Jono Noreikos ir Kazio Škirpos biografijų „revizijos“, padiktuotos vieno ir poros dešimčių teisingumą ir teisę pamynusių žmonių Vilniuje, atveju. Juk jie buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos tautai (ne vien lietuvių), kuri ne be jų indėlio dabar jaučiasi daugmaž saugi.

Priešingu atveju toli galima nueiti susipriešinimo keliu, kapstantis, kas šalia nacių yra tie II Pasaulinio karo, Holokausto, Lietuvos okupacijų tiesioginiai ir netiesioginiai kaltininkai, kuriuos Vladimiras Putinas laiko „bendros istorijos apjungtais vienos [su rusais, ar su Rusijos žydais?] šeimos nariais, susietais šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais“.

2019.09.25; 10:20

Politinės intrigos

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Kai išgirsti užtikrintą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teiginį, kad toks išsilavinęs žmogus, kaip Lietuvos kapitonas Jonas Noreika 1941 m. rugpjūtį negalėjo nežinoti, kas laukia žydų getuose, belieka tik skėstelėti rankomis: kaip J. Noreika galėjo žinoti tai, ko tuo metu nežinojo net patys naciai?

Istoriografijoje teigiama, jog nacių vadai dėl visiško žydų sunaikinimo apsisprendė tik 1942 m. pradžioje Vanzės konferencijoje. Manoma, kad 1941-ųjų vasarą Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą A. Hitleris ypatingiems patikėtiniams žodžiu perdavė itin slaptą įsakymą naikinti Rytų Europos žydus (neva užkrėstus komunizmo bacila), tačiau toks dokumentas nerastas.

Išsamiau susipažinusiems su Jono Noreikos gyvenimu nelieka abejonių, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: J. Noreika aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas.

Tačiau išlieka vienas svarbus klausimas: kodėl nacių okupacijos metu Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, perdavinėjo vokiečių įsakymus dėl žydų perkėlimo į getus? Jei jis būtų tik paprastas karjeristas – nacių kolaborantas ar antisemitas, kaip nuolat aiškina jo oponentai, tai kodėl tuomet rizikuodamas gyvybe priklausė Šiaulių antinaciniam pogrindžiui, kuris išgelbėjo šimtus žydų (istorinių liudininkų teigimu J. Noreika buvo Šiaulių pogrindžio „stogas“)?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Iš šiandien turimų duomenų galime matyti dvi priežastis, kuriomis vadovavosi J. Noreika, perduodamas įsakymus dėl žydų izoliavimo. Pirmoji – ta, kad būdamas aktyvus ir drausmingas Lietuvių aktyvistų fronto, o vėliau antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ narys jis laikėsi bendrosios šių organizacijų strategijos – stengtis kuo mažiau konfliktuoti su vokiečiais ten, kur nieko negali pakeisti, stengtis išlikti administracinėje valdžioje neleidžiant okupantams įsigalėti visose srityse.

Kaip rašo antinacinio pasipriešinimo dalyvis, o vėliau ir šio pasipriešinimo tyrėjas Mindaugas Bloznelis, „didžioji administracinio personalo dalis – apskričių viršininkai, miestų burmistrai ir kt. buvo paskirti Laikinosios vyriausybės. Gaudami direktyvų iš pogrindžio nesitraukti iš užimamų pozicijų įstaigose, lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypač svarbų vaidmenį taikiomis formomis priešinantis naciams.“

Kaip teigia Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderis, daugiau kaip šimtui žydų pagelbėjęs gydytojas Domas Jasaitis, Jonas Noreika, paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, „susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus.“

Tačiau J. Noreikos oponentai meta kitą rimtą kaltinimą: kodėl žydų varymas į getus, vėliau pasibaigęs jų sunaikinimu, nebuvo vertas viešo protesto? Ir pateikia argumentą: neva J. Noreikos pirmtakas, buvęs Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis atsistatydino, nes nenorėjo perdavinėti nacių nurodymų dėl Žagarės geto. Neva I. Urbaitis suprato, kas vyksta ir garbingai pasitraukė, o štai J. Noreika užėmė jo vietą ir atliko tą negarbingą darbą.

Tačiau ar iš tiesų taip? Verčiame baudžiamąją Igno Urbaičio bylą, kurią jam sukurpė sovietų okupantai, nuteisdami 15 metų katorgos darbų – iš ten I. Urbaitis taip ir nesugrįžo.

S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo atsiliepdamas į Lietuvos Laikinosios vyriausybės kvietimą ir patikėjęs, kad galės būti naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Išdirbo tik mėnesį – nuo 1941 m. birželio 30 d. iki rugpjūčio 3 d. „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – savo tardytojams sako I. Urbaitis, nors liepos 20 d. jam teko savivaldos pareigūnams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. I. Urbaitis KGB  tardytojams ne kartą tvirtino, kad jis, kaip lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę, nes tai buvo daroma pagal vokiečių tvarką ir jų įstatymus. 

„- Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – nenusileido kagėbistai.

– Aš nežinojau, dėl ko jie perkaliami į getą, aš maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote jų teisę ir jų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete, bet apie tolesnį jų likimą, t.y. masinius sušaudymus gete, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai čia esmė: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, nes ten vokiečiai elgsis pagal vokišką tvarką.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Dar daugiau – po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus.

Būta atvejų, kai pavargdami slapstytis žydai patys ateidavo į getus arba perbėgdavo iš vieno geto į kitą. Lietuvos žydų bendruomenės narys, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs.“

Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama, ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policija vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Tačiau pabandykim atsakyti į klausimą: kodėl J. Noreikos pirmtakas Ignas Urbaitis pasitraukė iš apskrities viršininkų, jei nemanė, kad kenkia žydams? Tiesioginio atsakymo nėra nei jo tardymo protokoluose, nei pasisakymuose sovietiniame teisme. Tačiau netiesioginį galime rasti jo ir tuomečio Šiaulių miesto burmistro Juozo Naujalio rašytose pretenzijose nacių valdžiai.

 „Lietuviai tikisi, kad vokiečių armija Lietuvoje elgsis ne kaip priešiškoje užkariautoje šalyje, o kaip draugiškos nacijos šalyje. [Tačiau] dažni atvejai, kai kareiviai atiminėjo iš valstiečių paskutinius darbinius arklius, grūdus naudojo kaip pašarus arkliams, pjovė galvijus ir kitais būdais naikino valstiečių ūkius. Dažni atvejai, kai kariai savavališkai tuštino parduotuves, palikdami gyventojus be svarbiausių produktų. Siekiant, kad pakankamas pieno kiekis patektų į Šiaulius, reikia, kad kareiviai neatiminėtų arklių iš valstiečių, vykstančių į miestą. Norint atstatyti gamybą, ypač maisto industriją, kariškiai neturėtų rekvizuoti įmonių ir transporto, taip pat turėtų atlaisvinti gamyklų teritorijas“.

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Trumpiau sakant, vokiečiai elgėsi kaip barbarai užkariautoje šalyje, nenorėjo pripažinti lietuviškos administracijos ir jos tvarkos. Dar daugiau – jie pagrasino Šiaulių burmistrui J. Naujaliui, kad jei mieste pasirodys komunistai, jam teks atsakyti asmeniškai. Ir J. Naujalis po savaitės darbo pasitraukė, nors jam ir neteko perdavinėti nurodymų dėl Šiaulių geto steigimo (tuos nurodymus vėliau perdavė kitas Šiaulių burmistras Petras Linkevičius). O dar po kelių dienų prašymą pasitraukti parašė ir jo senas kolega Šiaulių aps. viršininkas I. Urbaitis, tačiau Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministro paprašytas palaukti, kol bus surastas kitas kandidatas (tokiomis sąlygomis dirbti norinčių buvo mažai), sutiko: laukė dar pusę mėnesio, nors per tą laikotarpį teko perduoti dar ne vieną nacių įsakymą, susijusį su žydu izoliavimu.  

Deja, šiandien anų laikų istorija suprimityvinama taip, kad atrodo, jog lietuviškos administracijos atstovai perdavinėjo tik žydus engiančius įstatymus. Tačiau jiems teko perdavinėti ar vykdyti nurodymus, kurie buvo nukreipti ir prieš lietuvius: pvz., tam pačiam Šiaulių burmistrui J. Naujaliui teko nuginkluoti 1941 m. sukilimo dalyvius lietuvius, vokiečių reikalavimu iškelti 20 šeimų iš jų namų (tarp jų tik vienas buvo žydas) ir pan. Savo reikmėms naciai nusavindavo turtą ne tik iš žydų, bet ir iš lietuvių, turtingesni lietuviai buvo iškeliami iš turtingų sodybų, o ten apgyvendinami vokiečiai; nemažai sovietų ištremtų, suimtų, sušaudytų aukų namai ir kitas turtas buvo likęs bešeimininkis – žodžiu, nuosavybės ir turto atžvilgiu buvo daug chaoso ir savivalės. Be abejo,  lietuvių ir žydų padėtis buvo nelygintina, tačiau neturėtume anų dienų suprimityvinti taip, kai vien faktas, kad J. Noreika nusipirko staliuką, atimtą iš žydų, pateikiamas kaip svarus antisemitizmo įrodymas. 

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, prieštaravęs žydų jaunimo pabėgimui iš geto, nes manė, kad tuomet getas naciams taps ekonomiškai nenaudingas ir bus sunaikintas: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

2019.09.12; 08:00

Politinės intrigos

Rasa Čepaitienė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pavadinti žmogų, kuris neturi atminties? Veikiausiai amnezijos kamuojamu ligoniu. Kaip pavadinti tą, kurio atmintis buvo sąmoningai ištrinta ir perrašyta? Mankurtu? O gal zombiu? O kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?
 
Mes šiandien gyvename naujojo atminties perrašymo eksperimento sąlygomis. Tik vietoj mankurtą paverčiančios kupranugario odos šiandien naudojamos daug rafinuotesnės ir gudresnės atminties perdirbimo formos – masinės informavimo priemonės, pasitelkiančios melą, patyčias, iškraipymus, cenzūrą. Noriai kviečiančios į savo laidas vanagaites ir ivaškevičius, bet nerandančias laiko nei noro pasikviesti jų oponentų ar kritikų. Bet ir to negana. Tenka sliūkinti nakties tamsoje, vykdant nežinia kieno, liekančio šešėlyje, valią, o pačiuptam už pakarpos lementi, kad, girdi, ne savom rankom naikinai tau nepriimtinos atminties ženklus, kad uolūs vykdytojai neva tik netinkamu laiku tai padarė…
 
Žmones, kurie piktinasi tokia naktine istorijos politika, kurie viešai pareiškia, kad ji jiems nepriimtina ir jai pasipriešina, – mus – jie paniekinamai vadina antisemitais ir nacių garbintojais. Jų vaizduotė nušuoliavo taip toli, kad net Gedimino stulpus ir mūsų Trispalvę jie jau esą „demaskavo“ kaip „fašistinius simbolius“. Tačiau argi kas nors iš čia susirinkusiųjų išties eitų ginti tikro žydšaudžio arba nacių kolaboranto? Argi čia stovintys išties stokoja sąžinės, neturi moralinio kompaso, atjautos ir, galiausiai, sveiko proto? Kas nustato, asmuo yra ar nėra nusikaltėlis? Vilniaus miesto meras? Žydų bendruomenės pirmininkė? Užsienio reikalų ministras? Ne. Tik teismas, surinkęs ir išnagrinėjęs visus turimus įrodymus.
 
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Taip bent jau turėtų būti teisinėje valstybėje, jei Lietuva vis dar tokia yra. O kaip žinote, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra atmetęs reikalavimą pakeisti LGGRTC parengtą istorinę pažymą, kurioje Jonas Noreika-Generolas Vėtra buvo išteisintas dėl kaltinimų kolaboravimu su naciais ir žydų genocido vykdymo. Tas pats Centras yra parengęs ir kitą ekspertinę pažymą apie Kazio Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, kurioje parašyta, kad jis nebuvo jokių žydų naikinimo operacijų iniciatoriumi ar dalyviu ir jų nevykdė. Tad kokių dar ekspertų bereikia, kad galėtume galutinai atmesti šiems istorijos veikėjams nuolat ir nepaliaujamai inkriminuojamą kolaboravimą bei pagaliau tinkamai įvertinti jų nuopelnus Lietuvai?
 
Mūsų šaunusis meras, nusiteikęs išvalyti Vilniaus viešąsias erdves nuo neva „prieštaringai vertinamų“ asmenybių atminimo, linkęs pamiršti, kad jo paties biografija yra gerokai prieštaringesnė, nei minėtų asmenų.
 
Degdamas uolumu padaryti Vilnių atvirą, tolerantišką ir politkorektišką, jis kažkodėl neskuba atvirai, korektiškai ir tolerantiškai elgtis su visais vilniečiais. Ne, jis rūpinasi pašalinti vienas, bet palieka kitas, ne mažiau aistrų keliančias, atminimo lentas. Inicijuoja ar remia vienų, bet trukdo kitų paminklų, pavyzdžiui, Vyties Lukiškių aikštėje, statybai. Remiantis mero logika, veikiausiai tektų pervadinti ir aikštę, kurioje mes čia dabar susirinkome. Juk Simonas Daukantas buvo caro imperijos tarnautojas, dirbęs Senato valdininku Sankt-Peterburge, taigi – kolaborantas. Tad gal geriau reikėtų jai grąžinti senąjį – Lietuvos generalgubernatoriaus Michailo Kutuzovo – pavadinimą, tuo pačiu atstatant ir Michailo Muravjovo-Koriko paminklą, kuris joje stovėjo? Tiedu gi kolaborantais nebuvo…
 
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
Meras šioje kovoje prieš istorinę tiesą nėra vienišas. Jam uoliai padeda tie, kuriems ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pasirodo, buvo nepakankamai europietiškas, ir dainų šventės – persmelktos sovietizmo ir neužtektinai lietuviškos, o Justinas Marcinkevičius – išvis įtartinai sovietinis… Jau nekalbant apie nenuilstamai šaukiančiuosius dėl prigimtinio ir neįveikiamo lietuvių noro žudyti savo bendrapiliečius žydus ir grobti jų turtą… Taip naktinė istorijos politika mus paklaidina postmodernistiniame reliatyvizmo rūke, nugramzdindama į abejones ir svyravimus, kuriuose jau ir mūsų didvyriai – nebe didvyriai, ir šventieji – nebe šventieji, ką jau kalbėti apie mus, paprastas ir niekingas žemės dulkes…
 
Mums sako: ko jūs draskotės dėl kažkokios lentos? Geriau eikite ir protestuokite prieš skurdą, socialinę atskirtį, išnaudojimą ir nelygybę. Tačiau ar mes čia susirinkome tik dėl lentos? Tik dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos garbės apgynimo? Ne. Yra giluminis ryšys tarp autentiško, sąžiningo ir neiškraipyto Lietuvos istorijos, kad ir kiek joje išties būtų buvę tamsių periodų, niekšybių ir kvailysčių, suvokimo ir noro gyventi teisingesnėje ir oresnėje valstybėje. Juk būtent čia, Vilniuje, amžių sandūroje susirinkę mūsų tautinio atgimimo veikėjai, kurių tuomet šiame mieste, atrodytų, buvo tik menka sauja, ryžosi imtis kurti nuo kitų tautų nepriklausomą, savarankišką, laisvą demokratišką politinę tautą, kad ir koks šis projektas tuomet kitiems atrodė naivus, nebrandus ar neadekvatus to meto geopolitinėms realijoms.
Rugsėjo 5-osios mitingas. Slaptai.lt nuotr.
 
Bet jie turėjo svajonę ir atkakliai siekė ją įgyvendinti. Pažvelkime į už mūsų pečių nusidriekiančią ilgą tradiciją tų, kurie, nepaisydami „pažangesniųjų“ ir „apsukresniųjų“ nesupratimo, pašaipų ir niekinimo, sąmoningai apsisprendė būti lietuviais ir dirbti lietuvybės labui, nors tai tuomet nei apsimokėjo, nei buvo itin patogu, priešingai, itin pavojinga. Kaip žinia, neapsimoka, nėra patogu, o kartais pavojinga ir šiandien. Tačiau kai skaitai šių žmonių raštus, apima net tam tikras gėdos jausmas. Jie, gyvendami žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis, kai šiai jų svajonei, atrodė, nebuvo nė menkiausios galimybės išsipildyti, turėjo tokį tvirtą tikėjimą ir viltį, kad tai tikrai vieną dieną įvyks, kokio mes, tos jų išsvajotos ateities vaikai, deja, dažnai šiandien pritrūkstame. O juk būtent dėl jų tikėjimo ir atkaklaus darbo ši svajonė ėmė ir išsipildė.
 
Tačiau šiandien kiti laikai, kitos mados. Kalbėti apie nacionalizmą ir tautą, jos interesus kažkaip nebepatogu, nepolitkorektiška… Gyvename naujosios ideologijos sąlygomis, kvėpuojame jos oru. Čia nėra vietos kolektyviniams tapatumams, tautinei bendrystei ir ištikimybei, jau nekalbant apie pasiaukojimą iki mirties už Tėvynės laisvę. Čia klesti individo norai, aistros, troškimai – gauti, vartoti, linksmintis. Šia dvasia išauklėtieji nebesupranta mūsų, juolab nebesupranta Škirpos ir Generolo Vėtros ar jų bendražygių.
 
Kazio Škirpos alėja Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jeigu yra tik pavienių individų atsitiktinės ir laikinos sankaupos, besirūpinančios vien savo momentinių hedonistinių troškimų patenkinimu, tuomet visada atsiras miklesnių ir stipresnių, nustumsiančių kitus nuo gėrybių, užgrobsiančių jų daugiau, nei išties jiems reikia. Taip ir auga pajamų ir galimybių nelygybė, atskirtis, materialusis ir dvasinis skurdas, nes, atrodytų, nėra nieko, kas galėtų šiai tvarkai ką nors priešpastatyti.
 
Bet ar tikrai negali? Juk seniai žinoma, kad nacionalizmas (ne nacizmas, ne šovinizmas, nors šias sąvokas kai kas tyčia painioja ar suplaka), bet nacionalizmas yra tautų ir bendruomenių klijai, sutelkiantys ir suvienijantys šiuos pavienius egoistiškus ir tik savo reikalų žiūrinčius individus į kažką daugiau ir prasmingiau, padedantys kurti bei įtvirtinti ir taip trokštamą socialinį teisingumą, ir visų piliečių lygybę prieš įstatymus.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jei Lietuva nepriklausomybės pradžioje nebūtų pasirinkusi neoliberalizmo kaip naujojo ideologinio pamato, o, kaip Sąjūdžio buvo tikimasi ir trokštama, grįžusi prie pamatinių tautinės valstybės vertybių, bendruomenių solidarumo ir savitarpio palaikymo bei pagalbos gaivinimo, atsakomybės už savo darbus, argi kapitalizmas čia būtų galėjęs įgauti tokias žiaurias ir net groteskiškas formas? Atvirai savęs paklauskime, kas gi tokiais baisiais skaičiais gena žmones iš Lietuvos svetur? Juk ne kokie nors svetimi užkariautojai ar kolonizatoriai.
 
Juk tie patys, savieji. Įtikėję, kad kitas yra tik išnaudoti ar manipuliuoti tinkamas padaras, o ne asmuo, tautietis, bendrapilietis, tas tikrasis mūsiškis, už kurio gerovę savo rankose politinę ir ekonominę galią sutelkę ir galimybes tam turintys privalėtų prisiimti atsakomybę. Tačiau argi taip iš tikrųjų yra? Argi negyvename veikiau pagal džiunglių įstatymus, kasdien nedalyvaujame žiurkių lenktynėse – kuris kurį?
 
Ir tuomet, kai praradę kantrybę žmonės susirenka į protesto akcijas, kai jie piktinasi neatsakingais ar atvirai kenkėjiškais valdžios sprendimais – atsitinka kas? Į juos, į jų teisėtą rūpestį ir nerimą dėl įsigalėjusių dvejopų standartų privilegijuotiesiems ir visiems likusiesiems, vadinamiesiems runkeliams, dėl sisteminės korupcijos, dėl teisingumo stokos, dėl niokojamos gamtos ar išparceliuojamų jos išteklių, dėl kilnojamu „valdišku daiktu“ paverstų iš padorių šeimų išplėšiamų vaikų valdžia paprasčiausiai nekreipia į juos dėmesio, apsimesdama, kad nieko nevyksta…
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pasakojama, kad po 1863 m. sukilimo, po visų represijų ir visuomenei įvarytos baimės, kai, atrodė, carinė naktis Lietuvoje stojo amžiams, vis dėlto atsirado drąsuolių, kurie tamsos priedangoje, slapta atėję į šią aikštę, ištepė Muravjovo-Koriko paminklo postamentą vilko taukais. Ir, sako, susirinko tuomet viso miesto valkataujantys šunys ir kaukė į jį. Taip ta įbauginta ir neviltyje, atrodytų, paskandinta visuomenė tuomet parodė savo tikrąjį požiūrį į tuometinę valdžią, kuri, kaip ir dabartinė, demonstratyviai ignoravo jos teisėtus reikalavimus, tyčiojosi ir negailestingai baudė protestuojančiuosius.
 
Ar mes šiandien irgi esame lyg tie šunys, kurių balsas į dangų neina?
 
Istorija tikrai yra galingas ginklas. Kiekvieno asmens tapatumo pamatas. Atsakantis į klausimą „kas aš esu?“. Susiejantis jį su praeitimi, su daugybe prieš jį gyvenusiųjų kartų, ir kartu nukreipiantis į ateitį. Ar pastebite, kad šiandien daroma viskas, kad mes savos istorijos nei turėtume, nei ją išties žinotume? Kad nejučia perimtume ir kartotume kitų tautų ir valstybių apie mus rašomas „tiesas“, kurias, kaip kad niekad anksčiau nėra buvę, mums jau transliuoja ir savi, lietuviai? Kad patikėtume esantys tik nepažangūs atsilikėliai, vis dar kalbantys ta nelemta „mużicka mowa“, kurios net pats ponas Dievas, pasirodo, nesupranta ir kurios, kaip ir savo kvailų, nepažangių ir niekam tikusių papročių, reikėtų kuo skubiau atsikratyti…?
 
Ar ir toliau trauksimės, išsivaikščiosime, nuolankiai tylėsime, leisime kitiems perrašinėti mūsų istoriją pagal savo įgeidžius ir interesus, teisti mūsų herojus, juos nepagrįstai kaltinti, šmeižti ir meluoti visose pasvietėse?
Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką. Kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą šalies viduje ir užsienyje, nežiūrint galimų pasekmių. Kad juridiškai įvertintų sisteminių šmeižikų ir atminties trynėjų veiklą ir jiems pritaikytų realias sankcijas, nepaisant to, kokios tautybės Lietuvos piliečiai jie bebūtų. Kad atitinkamos švietimo ir kultūros institucijos parengtų ir pradėtų sistemingai įgyvendinti valstybiškai ir tautiškai orientuotą istorijos dėstymą.
 
Šiandien atrodome silpni, pasimetę ir susiskaldę. Tačiau virš mūsų pakibusi tautos nykimo ir jos kūrybinių galių silpnėjimo grėsmė verčia veikti. Tad būkime gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Mūsų tautos didžiavyrių pavyzdžiu padarykime viską, kas mūsų galioje, kad nereikėtų raudonuoti prieš vaikaičius, jog pavojaus valandą likome drungni ir abejingi, tuomet, kai iš tiesų reikėjo kovoti ir apginti tiesą.
 
Tai – kalba, kuri buvo pasakyta mitinge šių metų 2019 m. rugsėjo 5 d. Simono Daukanto aikštėje.
 
2019.09.07; 09:25 
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo narių Audronio Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, kitų asmenų pareiškimus dėl karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos galimai neteisėto nuėmimo nuo Mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos ir galimai neteisėto K.Škirpos alėjos pervadinimo, Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Kaip sakoma tokiais atvejais, prokuratūra nusiplovė rankas. Vis tik, nesakykite, šis prokuratūros nutarimas nėra eilinis nėrimas į krūmus, kai užimantys aukštus teisėsaugos postus žmonės iš tolo apsidraudžia, baimindamiesi dėl savo karjeros.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Dar daugiau, – būtų galima pasakyti, kad šis prokuroro sprendimas akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos teisinė sistema iškopė į  naują lygį, o čia randama argumentavimo seka yra visiškai naujas puslapis teisinės minties sklaidoje pasauliniu mastu, ne kitaip!

Taigi – kokie prokuratūros nurodomi argumentai pagrindžia atsisakymą šiuo atveju taikyti viešojo intereso gynimo priemones? Kaip skelbiama prokuratūros nutarime: „Pareiškimų nagrinėjimo metu nustatyta, kad atminimo memorialinių lentų nuėmimo procedūra teisės aktuose nėra reglamentuota, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių atminimo lentų demontavimui. Nesant specialiojo teisinio reguliavimo, atitinkamai negali būti konstatuojamas ir jo pažeidimas. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos savininkė, tačiau savivaldybių turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų taip pat neįžvelgta“ https://www.prokuraturos.lt/lt/naujienos/ikiteisminiai-tyrimai-ir-viesojo-intereso-gynimas/ginant-viesaji-interesa-atliktas-tyrimas-del-atminimo-lentos-nuemimo-ir-alejos-pervadinimo-vilniuje/6583.

Kažkas panašaus į kalambūrą, ar ne? Nutarimo surašytojus būtų galima pagirti už puikų humoro jausmą, besilygiuojant į patį Erlicką. Vis tik, cituotas nutarimas, kaip atrodo bent man, nėra tik paprastas kalambūras, jį greičiau butų galima priskirti sofistikos, kaip loginių fokusų meno, žanrui, prilyginant garsiausių sofistų ištaroms. Štai garsusis antikos sofistas Gorgijas sako: pirma, nieko nėra; antra, jeigu kažkas ir būtų, žmogui neįmanoma būtų tai pažinti; ir trečia, jei net būtų galima pažinti, nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Jei galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, tai tokių atminimo ženklų naikinimas su kūjų rankose yra ne mažiau teisėtas kaip jų nuėmimas nuo sienos naudojantis varžtų atsukimo raktu kaip demontavimo priemone. 

Dar kartą prisiminkime, kad specialieji reikalavimai tokiam demontavimui  nenumatomi, nors tu ką. O gal mūsų postmodernistinė prokuratūra laikosi įsitikinimo, kad Šimašiaus teikiamas vandalizmo įtvirtinimo pavyzdys viršininkavimo forma yra labiau respektabilus ir civilizuotas aktas nei puspročio išpuolis, daužant laisvės kovotojo atminimo lentą kūju?  

Kokiu pagrindu būtų galima įsivaizduoti tokį skirtumą, kai galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, taigi atitinkamai negali būti konstatuojamas ir tokio demontavimo teisėtos formos pažeidimas? Išties, iš nieko niekas neatsiranda. Tačiau loginio nuoseklumo principas reikalauja pripažinti, kad konstatacija, jog atminimo lentų nuėmimas dar kol kas nėra reglamentuotas teisės aktais, esamos teisinės bazės pagrindu neteisėtu daro patį atminimo ženklų naikinimo aktą, net nekeliant klausimo – kokia forma tai yra daroma, nes galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui.

Prokuroro ženklas

Ar mero postas suteikia Šimašiui teisę disponuoti savivaldybės valdymui priskirtais objektais, tenkinant savo nesveikas fantazijas, ar mūsų postmodernistinė prokuratūra nematytų jokio reikalo kištis net ir tokiu atveju, jeigu dabartinis meras užsimanytų nugriaudi Gedimino bokštą?

Skaitytojui palieku spręsti – ar aptartas prokurorų nutarimas yra kažkoks nesusipratimas, tarkime, meninė išmonė teisėsaugos sistemoje, ar jau nerimą keliantis valstybės dezintegracijos simptomas?..

2019.08.31; 06:00