Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandieniniai Kazio Škirpos šmeižikai pripaišo jam ne jo asmeniškai II Pasaulinio karo metu išsakytą mintį, esą reikia varyti žydus lauk iš Lietuvos, ir reikalauja pervadinti jo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje.

Esą pasiūlymas išvaryti žydus galėjo būti Holokausto Lietuvoje priežastimi. Nors žydų jis lauk neišvarė, dar daugiau, gyvenimą jis baigė JAV, gyvendamas ten su jais santarvėje. Kiekvienu atveju JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, nesikreipė į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus.

Bet net jei Lietuvos Respublikos pareigūnai, įsikarščiavę po žydų-bolševikų siautėjimo okupuotoje Lietuvoje, Rainių tragedijos, pirmųjų trėmimų, ką nors ir pasakė (ne padarė) prieš žydus, tai negali būti pagrindu nubraukti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Tada buvo II Pasaulinis karas tarp dviejų žiaurių nežmoniškų totalitarinių režimų, tik ką buvusių draugais, ir sprendėsi Lietuvos su visais jos gyventojais likimas.

Didžiai abejoju, ar dauguma žydų turi priekaištų tokiems lietuviams, kaip Kazys Škirpa (kitas dalykas – žydšaudžiai, ar kitais būdais žydus dėl tautybės persekiojusieji). Lietuvoje (o ir Rusijoje) pilna inteligentiškų žydų, kurie neprotestuoja prieš žydų-putinistų (anksčiau – žydų-bolševikų) politiką tik dėl visiems suprantamų priežasčių. Užtenka Boriso Nemcovo pavyzdžio. Žydai-putinistai Rusijos valdžioje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Tai ir ant jų sąžinės guli nušluoti nuo žemės paviršiaus čečėnų Groznas, ukrainiečių Donecko aerouostas, keleivinio lėktuvo MH17 net 283 keleivių ir 15 ekipažo narių gyvybės ir t.t. Jų rankos toli siekia ir už Rusijos ribų.

Keistas tų Kazio Škirpos šmeižikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.

Štai skaitau Panevėžio krašto portale krašto istorijai ir kultūrai pažinti: 
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/paminklas-lietuvos-didziajam-kunigaiksciui-aleksandrui/
PAMINKLAS LIETUVOS DIDŽIAJAM KUNIGAIKŠČIUI ALEKSANDRUI. 
Autorius Kuzma Stanislovas, 2003 metai, granitas.

Yra ir aiškinamasis raštas: 
Aleksandro 1503 09 07 donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Astos Rimkūnienės nuotrauka

O juk šis monarchas 1495 m. išvarė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus, ir tik nuo 1503 m. jau nebedraudė jiems gyventi jų gimtosiose vietose. Galime tik įsivaizduoti, kokias kančias ir materialinius nuostolius patyrė išvaromi judėjai, dažniausiai su krūvomis vaikų, įveikdami anuometinės valstybės tolius.

Atrodytų, štai čia žydų bendruomenė (o visų pirma – Kazio Škirpos šmeižikai) turėtų pareikalauti paminklą Aleksandrui nugriauti. Bet to nedaro, suprasdama, kad paminklas – ne už nuopelnus išvarant judėjus, o už miesto įkūrimą. Kaip ir Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje – už rizikingą Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies  bokšte. Be to, Aleksandras, kaip ir Kazys Škirpa, baigė gyvenimą santarvėje su žydais.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Pastaruoju metu jau tiek tiesos apie Kazį Škirpą pateikta žiniasklaidoje, kad jo šmeižikams liepos 24 d. dieną tiesiog nebus kur dėti akių. Bet balsuoti jie ragins. Tikėkimės, kad šį kartą balsų už Vladimiro Putino padiktuotą sprendimą neužteks. O jei užteks, įdomu bus pamatyti būsimos Vilniaus miesto Tarybos sąstatą ir jos posėdį, skirtą Kazio Škirpos alėjos klausimui. 

2019.07.18; 10:45

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, Kazio Škirpos garbės ir orumo gynėjams, labiausiai įsigilinusiems į visas aplinkybes, reikia kreiptis į teisininkus, geriau – tiesiai į teismą. Kad būtų atsakyta į klausimą, ar jau dabar, paskelbusi liepos 10 d. posėdžio dienotvarkę, Vilniaus miesto Taryba, vadovaujama R. Šimašiaus, nepažeidė įstatymų, savavališkai prisiimdama teisėjo funkcijas spręsti apie žmogaus kaltumą politikų balsavimu, juo labiau – mirusio, negalinčio apsiginti, juo labiau – atgaline data vadovaujantis dabar veikiančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktais.

 Man atrodo, kad net Seime nebuvo panašaus precedento. Viena, suteikti alėjai prie Gedimino kalno Kazio Škirpos vardą, visai kas kita paskelbti jį kuo nors kaltu ir panaikinti ankstesnį sprendimą. Pirmu atveju K. Škirpos atminimas įamžintas už jo abejonių nekeliančius nuopelnus Lietuvos Respublikai vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcija, antru atveju kompetencijos neturinti vietinė politinė institucija imasi spręsti seniai mirusio asmens kriminalinio kaltumo ar nekaltumo klausimą. „Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.“ – pastebėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/skirpa-ir-zebedenas-arba-skirpa-ir-cvirka-18-1167670?fbclid=IwAR2rzcf9A51mXuAe4UuHJ2p6wLVXPoOyw5P77LjeIlavscJxtWuo-YbBnqs#.XRry7ZXDYIs.facebook&copied

Skaičiau puikų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) kreipimąsi į Vilniaus miesto Tarybą. Šalia jo, pasitarusi su teisininkais, ji galėtų kreiptis ir į teismą, reikalaudama, kad Kazio Škirpos klausimas (ir panašūs į jį) Vilniaus miesto Taryboje būtų išbrauktas amžiams iš dienotvarkės iki teismas nenuspręs kitaip.

Jei yra grupė nepatenkintųjų Kaziu Škirpa, tegul kreipiasi į teismą. Ir jei teismas imsis bylos, tai, skirtingai nuo Vilniaus Tarybos, bent bus užtkrintas lygiavertis kaltintojui teisminis jo gynybos dalyvavimas.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Man regis, Vilniaus miesto taryboje yra pakankamai sąžiningų narių, kurie turėtų kreiptis į Administracinį teismą dėl tokio sveiku protu nesuvokiamo potvarkio (bandyti priimti kaltinamąjį nuosprendį Kaziui Škirpai politinėje savivaldybės institucijoje) teisėtumo.

Neabejoju, kad Taryba peržengė savo įgaliojimus.Ką, kada nors kita Taryba persvarstys klausimą ir priims priešingą sprendimą? Ir taip be galo be krašto? O gal Vilniaus miesto Taryba savo išvadoje paskelbs, kad nuosprendis galutinis ir neskundžiamas?

Nesąmonė akivaizdi.  

2019.07.06; 07:00

Pulkininkas Kazys Škirpa. Lietuvos didvyris

In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.

Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.

Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.

Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.

Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui“ kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)

Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:

“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.

Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?

2019.06.30; 17:06

Pirmąją 2019-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyks Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 100-ųjų metinių ir Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškels 2019 metų vėliavą. Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 metų sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2018 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2018 metų Lietuvos valstybinę vėliavą bus patikėta saugoti Joniškio rajono Skaistgirio gimnazijai. Ši gimnazija buvo atrinkta iš 8 paraiškas dalyvauti atrankoje pateikusių mokyklų. Mokyklą rinko komisija, sudaryta iš Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų.

Iniciatyva perduoti mokyklai saugoti Gedimino pilies bokšto Lietuvos trispalvę kilo 2005 metais, siekiant pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos visos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti. Iki 2005 m. vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje ceremonijoje planuoja dalyvauti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vado pareigas einantis Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.

Renginį organizuoja Krašto apsaugos, Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.

Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.

Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.

Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.

Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)

2018.12.31; 07:20

Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas“