Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – dar keletas pačių įvairiausių nuotraukų.
Slaptai.lt informacija
2020.11.09; 16:00
slaptai.lt
Edvardas Čiuldė. Dora knyga
Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?
Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.
Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!
Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.
Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.
Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.
Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.
Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.
Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.
Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.
Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.
Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.
Savo ruožtu D.Stanciko istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.
O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.
Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.
2020.06.25; 12:20
Įdomių kadrų beieškant
Slaptai.lt skaitytojams – naujas pluoštas vaizdų, užfiksuotų pasivaikščiojimų po Vilnių metų.
2020.06.18; 00:30
Tarptautinį folkloro festivalį Baltica 2017 prisiminus
Slaptai.lt skelbia keliolika Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukų, pasakojančių apie 2017-aisiais Lietuvoje surengtą Tarptautinį folkloro festivalį Baltica – 2017.
Slaptai.lt informacija
2020.05.30; 08:00
“Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers”
Slaptai.lt presents a very interesting article by Parliament member Arvydas Anušauskas (who is also member of the Seimas Committee on National Security and Defense). The article is titled “Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers”.
The afore mentioned analysis was published in the second half of 2016 at author’s homepage www.arvydasanusauskas.lt, yet the article holds important information to this day. The analysis raises a question – what methods does Russia employ trying to spread its roots in our country: does Russia disguise it with sports, economic investments or Armenian refugees?
Interestingly enough, this article has not yet been analyzed or discussed in greater detail.
2017.06.24
XXX
Arvydas Anušauskas
Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers
A New Tradition in Daugai.
It is known, that 15ha land by the Lake Didžiulis in Daugai, including structures, has been property of private local business till 2013.
However, in 2013, all shares of that local business were sold to “Daugų sala”, company registered in Alytus. According to the data of the Centre of Registers, the company was founded in summer 2012. Later, some information appeared in the press, that officially the business was acquired by some company registered in Lithuania, but the real owners were Muscovites, whose activities included constructions, “gold trade” and many other things. In Daugai they planned investing into a very specific area – field hockey. The press was told that they plan building some hotels and few hockey fields. Yet looking over some of the publicly available documents some questions remain unanswered. Why a group of Muscovites acquired such local business in the beginning of 2013, and did the buyers have enough financial resources?
The second question: if the buyers had no money – who and why provided it to them?
The last question is a tricky one: what is a relation between the buyers and the fund of member ofthe Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation?
Interestingly enough, public limited company “Tradition-L”, which was registered in Moscow on October 22, 2012, in just a month, on November 27, acquired 90 percent of “Daugų sala“ shares from one person in Alytus. On January 11, 2013, “Tradition-L” buys the company that ownedaforementioned real estate in Daugai. It is possible that this company was connected to family of one active Lithuanian Social Democrat.
The operation of acquisition was instant – only 80 days since the appearance of the company in Moscow.
The majority shareholder of “Tradition-L” was entrepreneur Ara Ginosyan, who had one third of company’s shares. Other business partners shared smaller holdings, 6.67 percent each. Do not be fooled – the starting capital of the company was only 30,000 rubles, thus majority share holder’s share was of 1000 litas value at that time. It could not be otherwise – company’s office was in remote suburbs of Moscow, where the same commercial building was shared by many small businesses and only neighbors were logistics centers.
Interestingly, “Tradition-L” activities in Moscow was not well known. According to trade-rent indicators, it placed 2750th in a list of similar companies. How could the company have 2 million litas in its balance for all those purchases (according to daily newspaper “Verslo žinios”, Armenian shareholders invested 600,000 Euro or about 2.07 million litas)? Why one of the “Tradition-L” shareholders Grach Petrosyan (with a holding of few hundred litas of shares) was responsible for this purchase? It was noted, that company’s shareholders could engage in various other activities, however, renting apartments for Armenian laborers (and some bakery business shares) was its only profitable activity. Grach Petrosyan’s company “Urartu”, with initial capital of 10,000 rubles (about 1,000 litas), could engage in “whole sale trade in gold and other precious metals”, as well asin “wholesale trade in gems”, yet its sole declared activity was constructions. In fact, these alleged constructions could not be found, as the company was liquidated in summer 2013. It could not be the other way – company’s office was in Dmitrov town, Moscow Oblast, where the same commercial building was shared by many small businesses.
Namely Grach Petrosyan becomes the main “player” at Daugai. In 2013 he founds Daugai field hockey club “Nansen club” and becomes its president. The club instantly joins Lithuanian business club in Moscow (alongside “Vičiūnai”, “Rūta” and other large manufacturers) when in reality there were no actual “business”. “Nansen club” was titled“a unique sports center” where international “lifeguard teams” would be trained. Firstly, in October 2013, the idea was to establish an international school of lifeguards where divers and land lifeguards could be trained. It was planned that lifeguards and field hockey players would get 3 houses for 20 people each in this recreational base. On August 1, 2015, Grach Petrosyan introduced his plans: the club will train “leaders” among the youth from CIS member states. According to him: “all unconventional games in this club are dedicated for one goal – training all-rounded youth “whoare not afraid to take responsibility and who can become full-time lifeguards”. The club prioritizes meeting of young people from different countries who could later become “an international lifeguard team”. In 2015 Petrosyan announced, that he will build one more training base dedicated to working in extreme conditions. Medical training will be part of the education: two or three times a month pupils will visit medicine institute and morgue, they will learn how to sew wounds and how to treat broken or severed limbs (meanwhile, an assembled team of amateur field hockey players takes the third place in B division of Lithuanian Championship).
Interestingly, instead of Grach Petrosyan, his twin brother Grant Petrosyan is the real field hockey specialist – an honored field hockey coach in Armenia and former coach of Armenian women field hockey national team. In 1994 he came to Novosibirsk where he had a small business. Instead of caring for the future of field hockey in Daugai, Grant Petrosyan tried to revive this sport in his hometown Gyumri (former Leninakan, which was destroyed during an earthquake in 1988). From 2010 he supported Gyumri youth field goal team. Since 2007 he had an idea of building “Sport-City” complex in his hometown that would include 35 different sport attractions. Yet his ideas during the years 2007-2012 were not interesting to anybody. All suddenly changed in the end of 2012 when Russia became interested in possibilities to spread its influence in Armenia and Lithuania.
From FSB Novosibirsk towards Karelin.
After 2012 elections, Lithuania started preparing for the presidency of the Council of the EU. Starting from January 2013, it was going to be an important member of the trio. Armenia had its presidential elections coming in February 2013, and it had to choose between the Eurasian Customs Union andthe EU Association Agreement. It is obvious, that due to an old tradition, Russian Federal Security Service had its influence in these foreign politics. One of the strongest directorates of Russian FSB always was in Novosibirsk where FSB had its own school and many supervised academic centers. Almost 40 thousand Armenians lived in Novosibirsk. Part of FSB activities were associated with these Armenians to keep Armenia under Russia’s influence. Many leaders made their careers in this FSB directorate as it was an important knot between Europe and Asia – there were always some work to do. Chekists from Novosibirsk were usuallygiven a job in Moscow: FSB Colonel General Yevgeniy Sysoyev, Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate 2009-2011, left to Moscow and was later appointed Deputy Director of Russia’s FSB and Head of the National Antiterrorism Committee. General Lieutenant Viktor Ivanovich Batukin, the next Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate, was also summoned to Moscow and Sergei Boiko took his place in April 15, 2013.
We can only guess, that FSB Novosibirsk Regional Directorate knew about business activities of Petrosyan twins in Moscow and Novosibirsk and that one of them was trying to implement his projects in his Armenian hometown where Russian military base was located. Grant Petrosyan’s Gyumri “Sport-City” project was remembered and the Russian government promised its financial support. Maybe in return he had to do a favor – to acquire essentially useless real estate in Lithuania? Or maybe one of the brothers had to establish Nansen club where “lifeguards” would be trained (and which later would agitate for giving refugees and non-citizens so called “Nansen passports”) and had to join Lithuanian business club in Moscow? Maybe another brother had to contribute with a positive influence among Armenian diaspora in Novosibirsk and Gyumri? Maybe all these questions are retorical? Maybe all of this is just a conspiracy theory?
Was it a coincidence, that just after the successful transaction in Lithuania, on February 12, 2013, there was a meeting between Grant Petrosyan (brother of Grach Petrosyan), businessman from Novosibirsk Artur Movsesyan and members of “Karelin-Fund” belonging to Aleksandr Karelin (politician, athlete, member of State Duma’s International Affairs Committee).
One of the members ofthis initiative group was Ruben Tatulian, businessman from Sochi, who build Karelin’s sports center for training Russian national teams. According to Grant Petrosyan, the construction was needed not only to improve social situation but also for family members of Russian soldiers who wanted to be involved in sports.
It was known from the beginning, that Aleksandr Karelin, representative of the Novosibirsk Oblast in Russian State Duma, plans investing in sports complex “Sport-City” in Gyumri, Armenia (“Sport-City” was planned as a town with 1500 workplaces). Grant Petrosyan treated A. Karelin as a close friend (in 2008 he attended anniversary of “Karelin-Fund”, later, however, he claimed, that his meeting with Aleksandr Karelin to discuss “Sport-City” matters was arranged by Mnac Iskandaryan, Olympic champion of 1992, working as couch in Novosibirsk).
As the 102nd Military Base in Gyumri was the main Russian base in Armenia, Grant Petrosyan claimed: “we expect Russia to pay for skating rink and swimming pool, because Russians still live in Gyumri”. But why he missed the fact, while searching for investors in Novosibirsk, that his brother invested 25 million rubles (at contemporary rate) in “sports complex” in Lithuania? One piece of information from Grant Petrosyan’s lips tells us that he perfectly knew about those plans; and negotiations on “Sport-City” construction took place not only in Novosibirsk, Moscow and Yerevan, but also in Lithuania. It is not clear with whom and how, however, it came to agreement that “Karelin-Fund” will build closed swimming pool and ice skating rink. It was officially announced, that A. Karelin was influenced by fact that thousands of soldiers are stationed in the Russian 102nd Military Base in Gyumri and together with their family members it makes over 10 percent of city residents.
On March 6, 2013, a project was introduced and the office of “Gyumri-City” fund was opened to coordinate the project further. Grant Petrosyan and Russia’s Consul General Vasiliy Korchmar also attended the presentation. No one asked a question, why a construction project of year 2007 was abandoned for 5-6 years? According to Russia’s Consul, he met with Grant Petrosyan many times before and discussed questions related to obligations from Russia’s side. The total estimated budget was 25 million dollars. President of the fund Ara Abramyan announced, that Russian businessmen and prominent sports funds came to an agreement. Sport-City Facebook page appeared on the same day.
Shadows of Russian Parliament Member.
“Karelin-Fund” was a perfect solution for opaque financial support, because it constantly was under surveillance of Russian law enforcement and FSB (favor in exchange of favor). Founders of the fund had a financial group. „Accept” bank was also partially controlled by one of the cofounders. A story below confirms this claim. In 2012, Vladimir Gorohov (former Karelin’s assistant, who later became deputy of Regional Parliament) addressed to Russian Ministry of Finance and later, in December 2013, to General Prosecutor of Russia with a request to investigate the corporate raid on “Mashkomplekt” (logistics complex of 1 billion rubles value) initiated by members and cofoundersof „Karelin-Fund”. However, since February-July 2013, tax inspectors refused investigating this incident. Meanwhile, corporate raiding in Russia is “one of the most profitable and corrupt criminal activities. It cannot exist without corruption and without support of the government”.
On January 31, 2016, another article was published, where aforementioned businessman from Novosibirsk revealed Aleksandr Karelin’s business structure. As a deputy A. Karelin could not directly manage his business so he did it through mediators: Yuri Sereda and Yuri Tokarev who at the same time where cofounders of “Karelin-Fund”.
Even though activities of A. Karelin and cofounders of his fund were under surveillance, he did not lose trust of Vladimir Putin. Since 2001 A. Karelin was a member of Upper House of Federation Council (as a representative of United Russia political party). In August 14, 2013, he received fromthe presidentan honorary award for promoting sports, even though at that time he belonged to State Duma’s International Affairs Committee. Another interesting fact from his biography is that in 1999 Aleksandr Karelin was Sports Adviser for Prime Minister Sergei Stepashin (1994-1995 Head of FSB) and it is assumed, that he helped Boris Ivaniuzhenkov to become Minister of Sports, who was formerly known as a member of organized crime group “Rotan”.
A. Karelin retained V. Putin’s trust, even then Viktor Golubev, godfather of Karelin’s children,board member of his fund, president of “Crystal” sports holding and the man who built sport related objects in Berdsk and Iskitim was arrested, because hehad a small illegal oil refinery that earned him 270 million rubles. FSB also accused V. Golubev of money laundering (over 100 million rubles) through “Accept” bank which belonged to another cofounder of “Karelin-Fund”. A. Karelin was still in favor of the president. On December 28, 2015, he visited military airport near Latakia and together with Colonel General and Commander-in-Chief Viktor Bondarev greeted Russian soldiers in Syria.
Sport-City near Gyumri Military Base.
Finally, Gyumri city provided 12.5 ha of land for free. Since that day Grant Petrosyan became an active supporter of Russian and Armenian relationship and he often emphasized the close collaboration between Russian and Gyumri as there was the 102th military base located in the city. Moreover, the FSB Directorate in Russian military base in Gyumri monitors military personnel and their environment. And very little happens in that environment without their knowledge.
On December 2, 2013, President of Russia Vladimir Putin visited Gyumri military base. He was satisfied, that Armenia finally terminated all negotiations with the European Union on increasing gas import. Meanwhile in Lithuania the last “crusades” were initiated against liquid gas terminal construction and energy independence… Who do you think were initiators of these crusades?
Source – www.arvydasanusauskas.lt
2016-09-14
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas: „Svarbiausias Azerbaidžano uždavinys – susigrąžinti Kalnų Karabachą“ (2)
Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu.
Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.
Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.
Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.
Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.
International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.
International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
2016.11.09; 04:47
Azerbaidžanietiška patirtis: kaip neužlipti ant mirtį nešančios minos
Gintaras Visockas, Slaptai.lt
Pagrindinis Tertero rajono gyventojų rūpestis – išlikti gyviems, kai armėnų separatistai pradeda šaudyti į jų kaimus iš stambiųjų pabūklų, tankų ir „Grad“ įrenginių.
2016-ųjų balandžio mėnesio statistika turėtų kelti rimtą tarptautinės visuomenės susirūpinimą. Nuo balandžio pirmųjų dienų, kai Armėnija pradėjo keturių dienų karu pavadintą karinę kampaniją, Tertero regiono gyvenvietėse buvo apgriauti arba visiškai nuo žemės paviršiaus nušluoti 256 azerbaidžaniečių namai. Tarp žuvusiųjų: 16-os metų mergaitė, 23 metų amžiaus jaunuolis ir iš Giandžos į svečius atvažiavęs vyriškis. Sužeisti septyni asmenys.
Azerbaidžaniečių kariškių teigimu, armėnų separatistai dažniausiai šaudydavo iš Agdero (armėnai šį okupuotą azerbaidžaniečių miestą vadina Marmakertu) ir iš Hankendžio (armėnai jį perpavadino Stepanakertu). Armėnų kariškiai specialiai šaudo į civilius objektus, sakykim, mokyklas, parduotuves, nes siekia įbauginti Tertero žmones, kad šie masiškai trauktų gyventi į Azerbaidžano gilumą. Separatistines svajones apie Didžiąją Armėniją puoselėjančių jėgų nusiteikimai akivaizdus: tegul šios azerbaidžanietiškos žemės lieka beveik negyvenamos, tada jas bus lengviau okupuoti…
Net kai balandžio 5-ąją Baku ir Jerevanas, įsikišus Vakarams, susitarė nutraukti bet kokius karinius veiksmus, balandžio 26 – 27-omis dienomis iš stambiųjų paminklų ir „Grad“ armėnų kariškiai vis dėlto šaudė.
Ir šaudė ne vien į Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tąsyk apgriauti 58 civilių namai. Tądien žuvo Čemenli kaimo gyventojas, 4 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, dar keturi – lengviau sužeisti.
Žodžiu, azerbaidžanietiškų aukų nuolat daugėja. Azerbaidžano valstybė patiria rimtų ekonominių nuostolių, atstatydama nuolat priešiškų jėgų griaunamus pastatus.
Tačiau „International Eurasia Press Fund“ atstovas Ramilas Azizovas portalui Slaptai.lt papasakojo, kad Tertero krašto žmonės kenčia ne vien dėl to, kad į juos nuolat šaudoma. Po kiekvieno išpuolio Tertero žemėje lieka nesprogusių sviedinių. Keičiantis fronto linijai priešas visuomet palieka minų.
Kai kada armėnai galingas minas plukdydavo ir Tertero upe (tokios mirtį nešančios „dovanėlės“ pasiekdavo net Bardos miestą). Todėl Tertero regiono žmonės priversti mokytis, kaip atpažinti nesprogusius sviedinius bei paslėptas minas.
Pamokos, kaip nenukentėti nuo paliktos minos ar pamiršto nesprogusio sviedinio, Tertero azerbaidžaniečiams labai reikalingos. Tiek jaunam, tiek senam. Mat ir čia statistika siaubinga: prasidėjus Armėnijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazijai į azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą nuo žemėje įstrigusių sviedinių ir paslėptų minų nukentėjo mažų mažiausiai per tris tūkstančius taikių azerbaidžaniečių.
Vienas iš Umudo Mirzojevo vadovaujamo „International Eurasia Press Fund“ uždavinių – padėti nukentėjusiems nuo sprogusių minų. Kitas ne ką mažiau svarbus uždavinys – mokyti Tertero žmones išvengti klastingųjų minų.
Apie šią humanistinę „International Eurasia Press Fund“ veiklą pasakoja organizacijos atstovas Ramilas AZIZOVAS.
Interviu trukmė – 15 min.
201610.24; 10:10
Kodėl Tertero regiono azerbaidžaniečiai nesijaučia saugūs
Gintaras Visockas
Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas dar vienas, jau penktasis, Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas. Šių eilučių autoriui kartu su istoriku Algimantu Liekiu po dvi dienas diskusijų Forume buvo sudaryta galimybė aplankyti Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą.
Tai būta įsimintinų, spalvingų išvykų. Jos paliko neišdildomą įspūdį. Apie jų metu sukauptą informaciją, patirtus įspūdžius bei sutiktus žmones savo skaitytojams artimiausiu metu papasakosime skelbdami straipsnius bei video – foto reportažus.
Tačiau „Azerbaidžanietišką dienoraštį“ vis tik pradedame rodydami videoreportažą apie Terterą. Kodėl Tertero azerbaidžaniečių pasakojimai – tokie svarbūs? Terteras – azerbaidžanietiška žemė, kurią pastaruoju metu apšaudo armėnų separatistai. Taip, pasitaiko laikotarpių, kai apšaudymai – ne itin dažni ir stiprūs. Tačiau nutinka ir taip, kad į azerbaidžanietiškus kaimus iš galingų pabūklų paleisti sviediniai, bombos bei kulkos švilpia kasdien.
Klastingos atakos iš armėnų separatistų užgrobtojo Kalnų Karabacho pusės tęsiasi mėnesių mėnesiais. Labai sunku atspėti, kada Kalnų Karabachą užgrobusios ir ten įsitvirtinusios armėnų pajėgos, remiamos Rusijos ginkluotųjų pajėgų, vėl ims šaudyti, o kada leis azerbaidžaniečiams mažumėlę atikvėpti.
Ypač pavojinga buvo šių metų pirmosiomis balandžio dienomis. Tąsyk kentėjo daugelis Tertero regione esančių kaimų. Dabar ten – daug sugriautų namų, esama žuvusiųjų, sužeistųjų. Kiekvieno balandžio 1-2-osios košmarą patyrusio azerbaidžaniečio pasakojimas – unikalus, įsidėmėtinas.
Tertero kaimų gyventojai, taip pat – ir Gasan Gaja kaimo žmonės, su kuriais teko kalbėtis, skundėsi nuolat patiriantys milžinišką įtampą, nuovargį bei skausmą, netekus artimųjų. Jie baiminasi dėl savo vaikų sveikatos bei gyvybių. Gyventi nuolat apšaudomuose namuose – jiems įprasta būsena. Ir vis dėlto gyventi, kai nesijauti saugus nei dieną, nei naktį, – sudėtinga.
Bet labiausiai Tertero azerbaidžaniečiams pasipiktinimą kelia aplinkybė, kad tarptautinė pasaulio bendruomenė nesustabdo agresyviosios Armėnijos. Armėnijai leidžiama ne tik du dešimtmečius savo žinioje laikyti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes, bet ir savivaliauti apšaudant aplink Kalnų Karabachą esančius regionus. Tertero azerbaidžaniečiai tvirtino norį taikos, karas jiems nėra priimtinas. Tačiau jie negalį suprasti, kodėl Vakarai abejingai žvelgia į Azerbaidžano skausmą?
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmasis videoreportažas iš Tertero regiono, kurį pastaruoju metu dažnokai apšaudo separatistinės armėnų grupuotės.
Videoreportažo trukmė – 31 min.
2016.10.16; 19:15
Europos sąjungos paklydimai brangiai kainuoja
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
Vytautas A.
2016.07.08; 10:08
Iš Slaptai.lt atsiųstų laiškų: geria ir mušasi; kraukis lagaminus; kaip pabėgti nuo triukšmo?
Dau daug metų skaitau, kas yra rašoma portale Slaptai.lt patalpintuose straipsniuose. Įdomu. Įvairios temos. Jas visas sieja pastangos pateikti mintis, kad ir Lietuvoje būtų geriau. Tai didelis ir pagarbos vertas darbas.
O dabar – apie BREXIT ir Lietuvos piliečius Jungtinėje Karalystėje.
Noriu pateikti keletą minčių šiuo klausimu.
Pirmiausia – ten jau dirbantiems Lietuvos piliečiams nėra pats esminis, pats svarbiausias klausimas.
Jei iki karo ir pokaryje Lietuvos piliečiai atvyko į JK iš bėdos (Lietuvą užpuolė socialistinių Kremliaus – Berlyno barbarų gaujos), tai po 1990 metų Lietuvos piliečiai (lietuviai, rusai ir neaiškių kilmių asmenys, sulaikyti policijos už nusikaltimus, prisistatantys lietuviais) atvyko vedami pirmiasia šių trijų priežasčių.
Pirma. Tėvai, nesipriešinę Lietuvą okupavusiai SSSR sistemai, o aktyviai su ja bendradarbiavę, sukaupė pinigų perteklių ir savo vaikus (kaip kad ir Vladimiro Putino komandos nariai) išleido siekti išsilavinimo į Vakarus be jokio finansinio rūpesčio. Tokiu būdu SSSR sistemai lojalių šeimų atstovai, be problemų įgyję išsilavinimus Lietuvoje bei praktikas, atvyko padirbėti į šią aukšto lygio teisinę valstybę siekdami žymiai pagerinti savo ekonominę padėtį bei susipažinti su žymiai teisingiau gyvenančiu pasauliu.
Antra. Lietuviškojo brexsito šalininkai – asmenys, nuo 1992 metų į Lietuvos valdžias masiškai rinkę bet kokios pakraipos socialistus – populistus ir valstybės kenkėjus, kad neleistų valdžioje įsitvirtinti Vytauto Lansbergio bendraminčiams bei panašaus pobūdžio geresniems politiniams junginiams.
Taip pat ir nedalyvavusieji balsavimuose, tuo parodant ištikimybę sovietinei sistemai ir neapykantą atkurtai nepriklausomybei. Taip pat ir sunaikintų kriminalinių grupuočių Lietuvoje nariai, taip ir nesuvokę, kad juos sukūrė, jais pasinaudojo ir vėliau sunaikino tie patys socialistai.
Trečia. Asmenys, nukentėję nuo socialistinių partijų, kurios vykdė masinius prichvatizacijos veiksmus, sukėlusius milžinišką nedarbą, teismų/ prokuratūros/VMI/ spec.tarnybų savivalę.
Visos šios asmenų grupės atvyko į laisvą ir demokratinę šalį (JK), kuri jiems suteikė tokias pat garantijas, kaip ir savo piliečiams. Nepriklausomai nuo to, kad jie neįnešė jokio indėlio į JK gerovę, ekonominį politinį stiprėjimą. Kai kurie britų geranoriškumą vertino kaip kvailumą, britams pridarė pakankamai daug žalos.
Štai toks pastebėjimas. Be to, britų salose – labai mažai grupių, vadinančių save lietuviškomis, dalyvauja Lietuvos gyvenime tikslingai – kalba ir viešina blogybes, dalyvauja parlamento/ Prezidento rinkimuose, deda pastangas, kad į valdžią nepatektų Lietuvą naikinusios LKP šešėliai (amb/ paksiaus/ uspaskio junginiai).
Dažniausiai lietuvių grupių susiėjimai – pramoginiai, šiek tiek kultūriniai. Lietuvos piliečių tarpe masiškai paplitęs girtavimas ir muštynės. Čia stipriai lenkiame lenkus, kurių JK žymiai daugiau.
Balys Krasavickas (Notrhamptonas)
XXX
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Anglijoje jau pasirodė antiimigrantiškų proklamacijų. Mano pusseserė toje šalyje, provincijoje, gyvena beveik dešimtmetį. Pastarosiomis dienomis ir jai buvo pasiūlyta krautis lagaminus.
Toks vietinės kilmės gyventojų elgesys baustinas, persekiojamas, prilyginamas rasinės neapykantos kurstymui. Bet slapta (rašteliai prie namų durų, ant automobilių stiklų) arba privačiuose pokalbiuose išsakomas nepasitenkinimas atvykėliais byloja, kad pūlinys jau pritvinko.
Ar iš tiesų privalu smerkti tuos, kurie nori gyventi ir dominuoti savo tautoje? Ar mums patiktų, jeigu geresnio gyvenimo ieškotojai užplūstų Lietuvą? Atsakymas aiškus: mes jau šiandien bijome pabėgėlių, kurie gali būti net pavojingi, ne tik sumažinti galimybes įsidarbinti, be didelių eilių patekti pas gydytoją, gauti pašalpą…
Ar turi teisę ta ar kita valdžia nepaisyti didžiosios gyventojų dalies nuomonės ir įgyvendinti ne daugumos, o nežinia kieno ir nežinia iš kur nesveikose galvose gimusius idealus? Juk išrinktieji turi vykdyti rinkėjų valią.
Jeigu dauguma nenori įteisinti tos pačios lyties santuokų, jeigu neleidžia tokiems žmonėms auginti vaikus, tai ir nereikia. Kai jų nuomonė natūraliai pasikeis, tada ir kalbėsime.
Anglai savo nepasitenkinimą valdžios politika išsako naktį klijuojamomis proklomacijomis. Tą patį jie pasakė ir demokratinėmis priemonėmis – referendumu.
Dėl visko, kas atsitiko birželio 23 dieną ir dar atsitiks ne tik kaip tos dienos pasekmė, kalti ne eiliniai piliečiai, o pirmiausia Europos Sąjungos galingieji.
Nemokšos ėmėsi labai sudėtingo geopolitinio vaidmens: dėl ekonominių savanaudiškų paskatų sukergti skirtingas tautas ir net rases.
Pirmieji šitos globalios maišymo, dirbtinio kraustymosi politikos daigai jau akivaizdūs. Koks artimiausiu metu prasiskleis žiedelis – šiandien dar pasakyti neįmanoma. Aišku tik tiek, kad šios rožės dygliai bus labai skaudūs.
Kazimieras P.
XXX
Mieste triukšmas, blogas oras. Vasarą bėgi į gamtą. Jeigu neturi vilos kokiame Lietuvos regioniniame parke, kur tvoros, apsaugininkai ir ramybė, važiuoji į „kolektyvinį sodą“. Bet ir čia nuo triukšmo nepabėgsi.
Štai mūsų „kolektyviniame“ netoli mano lūšnelės du apleistus sklypus nusipirko viena ponia su ponu. Ponia, sako, darželio vedėja. Su buldozeriais nušlavė dar sovietmečiu statytą namelį ir toje vietoje pradėjo karkasinį, pusiau medinį, pusiau plastmasinį dviaukštį. Nuo ankstyvo pavasario darbininkai kalė, pjovė, lakštingaloms ir varnėnams mano sodelyje čiulbant. Tie pjūklai ir plaktukai – dar pusė bėdos: namo be jų nepastatysi, reikia suprasti ir kentėti. Bet kodėl aš turiu dar ir jų muzikos klausytis? Atvažiuoja ryte automobiliu, atidaro jo duris ir įjungia dar vieną triukšmo šaltinį.
Kelias savaites žmona kentė kentė ir nuėjo su meistrais pasikalbėti. Gal galite bent kiek tyliau muzikuoti? Mūsų automobilyje irgi yra ir radijas, ir „diską“ galime paleisti, bet nenorime užgožti paukščių giesmių. Žmona nustebo: vyrai iškart pažadėjo koncertuoti tyliau.
Bet ramybe džiaugėmės neilgai. Po savaitės atvažiavo kiti meistrai, kurie nežinojo, kad paukštelių giesmės mums mielesnės už jų „bumčikus“.
Savaitgalį, ypač jeigu pasitaiko geras oras, tokių „muzikų“ iškart gali klausytis iš visų keturių pasaulio šalių. Todėl savaitgaliais į savo „rančą“ nevažiuojame, nebent jis būna šaltas ir lietingas.
Kodėl mūsų žmonės taip negerbia kitų, ir „demokratijos“ laikais savo kieme elgiasi taip, tarsi aplink nebūtų nė gyvos dvasios? Iš durnumo, kultūros stokos, o gal iš pasiutimo?
Taip, kartais jaunimas tyčia rikdo automobilių radijus ir „magus“. Nesu nacionalistas, bet turiu pasakyti tiesą: mūsų „kolektyviniame“ dažniausiai šitaip triukšmauja rusakalbiai. Ir mes šitoje šalyje gyvename! Tik pabandykite mus užkabinti! Ir mes jų neužkabinėjame, taikstomės, kenčiame, gerbiame tautines mažumas. Čia ne Japonija, senukai Lietuvoje dažniausiai „grybo vietoj“, jų nuomonės, jų pageidavimų nepaisoma. O mūsų „kolektyviniame“ senukų daugiausia, dar ne visi išmirė.
Ne ramiųjų pusėje ir įstatymai, reguliuojantys triukšmą. Pavyzdžiui, jeigu sodo kaimynas visą dieną „leidžia muziką“ negarsiai, jokie pareigūnai jo nenutildys, nes nepakaks decibelų. Įstatymų leidėjai gal nežino, kad nelabai triukšminga, nesiliaujanti, valandų valandas trunkanti „muzika“ gal net labiau varo iš proto, neleidžia džiaugtis gamtos garsais ir ramybe. Vienintelė išeitis: jeigu gali, jeigu turi kur, bėk kuo toliau nuo tokio kaimyno.
Algimantas Kizas (Vilnius)
2016.06.28; 14:29
Portalas „Slaptai.lt“ – unikalus leidinys
Pirmiausia dėl to, kad mes daug, intensyviai, kryptingai rašome slaptųjų tarnybų temomis. Būtent pas mus, o ne kur nors kitur, rasite išsamių, objektyvių, analitinių publikacijų apie pasaulio slaptąsias tarnybas, sensacingų pranešimų, šokiruojančių faktų.
Būtent čia analizuojama, kaip Rusijos Federacijos žvalgyba kenkia kaimyninėms valstybėms, kaip bando įtakoti JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių politiką sau naudinga kryptimi. Būtent čia, pas mus, Jūs rasite neišgalvotas istorijas apie dvigubus, trigubus agentus, pasisekusias ir žlugusias žvalgybines operacijas. Būtent čia kaupiamas didžiausias ir išsamiausias archyvas apie pasaulio slaptąsias tarnybas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Antra, mes niekam nepataikaujame. Nei amerikiečiams, nei rusams. Nei krikščionims, nei musulmonams. Mes giname savo – Lietuvos, lietuvių – interesus. Mes nenorime, kad Lietuva būtų didžiųjų pasaulio valstybių intrigų ir tarpusavio mainų žaisliuku, kurį galima parduoti, išmainyti ar tiesiog padovanoti.
Trečia, skirtingai nei kiti leidiniai, mes nevengiame tikrai aštrių, tikrai skandalingų temų. Mes spausdiname net tuos rašinius, kurių publikuoti nenori jokie kiti leidiniai. Mes būtinai leidžiame poziciją išdėstyti tiems, kuriuos kritikuojame. Mes neturime nei amžinų numylėtinių, nei amžinų priešų. Jeigu doras, didelį autoritetą turintis politikas vis dėlto nusižengė moralės, padorumo, teisingumo ar lietuvybės principams, – vadinasi, mes jį kritikuosime be gailesčio. Jeigu didžiausias nusidėjėlis žengs dorą, sąžiningą, gražų žingsnį, – mes būtinai jį pagirsime.
Ketvirta, tik čia, pas mus, Jūs galėsite išvysti tiek daug išsamių video ir radijo reportažų pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos iki kultūros, nuo korupcijos iki terorizmo, nuo slaptųjų tarnybų iki meilės prisipažinimų. Mes stengiamės aprėpti visas temas, kokias tik įmanoma aprėpti. Mes siekiame, kad mūsų portalą lankytų rašytojas ir studentas, politikas ir pensininkas, milijonierius ir minimalų atlyginimą tegaunantis tarnautojas.
Internetinį portalą www.slaptai.lt verta skaityti, nes mes vadovaujamės principu: „Nėra nieko maloniau, kaip viską žinoti“. Taip kadaise pasakė senovės išminčius ir filosofas Ciceronas.
Vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas
Gimiau 1966 metais Vilniuje. Mokiausi Vilniaus Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje.
1984 – 1986 metais ne savo noru tarnavau sovietinėje armijoje Maskvoje. 1991-aisiais baigiau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos fakultetą. Žurnalistu aktyviai dirbu nuo pat 1986-ųjų. Ilgiausiai darbavausi „Literatūros ir meno“, „Respublikos“, „Atgimimo“, „Lietuvos aido“, „Valstiečių laikraščio“ leidiniuose, kur rašiau politikos, ekonomikos, kultūros, istorijos temomis. 7-erius metus vadovavau teminiam puslapiui „Atmintis“ (pokario partizanų kovos Lietuvoje 1944 – 1953 metais) ir 5-erius metus – „Vardan Lietuvos“ (specializuotam leidiniui apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų šiokiadienius). 1994 – 1995 metais karo korespondentu dirbau Čečėnijos sostinėje Grozne.
Kaip žurnalistas esu keliavęs po Rusijos platybes, Kirgistaną, Kazachstaną., Ingušiją, Gruziją, Šiaurės Osetiją, Kosovo provinciją, Daniją, Švediją, Didžiąją Britaniją. 2006-aisiais kartu su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Kęstučiu Kaminsku išleidome knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“.
2016-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydo dar viena mano knyga – „Juodojo Sodo tragedija” (apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos , Turkijos – Armėnijos tarpusavio santykius ir apie Lietuvos požiūrį į konfliktą dėl Kalnų Karabacho).
El. pašto adresas: gilanis.gintaras@gmail.comDarbo telefonas: +370 687 90497
Fotografas, publicistas ir analitikas Vytautas Visockas
Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai.
Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje.
1957 metais įstojau į Vilniaus universitetą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau leidyklos direktoriumi.
Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A. K. Doilio, J. Dolmatovskio, E. Fukso, A. H. Kirkoro, V. Suvorovo ir kt. autorių) knygų.
Itališki gardumynai – videostudijos „SLAPTAI“ kadruose
Vilniuje viešėjo maisto produktais prekiaujančios ir savo gardumynus reklamuojančios žinomos Italijos firmos. 
Lietuvos verslininkus italai stengėsi nustebinti išskirtiniais, specifiniais maisto produktais: vynais, saldumynais, sūriais, prieskoniais, rūkytomis dešromis, sultimis… Vilniaus „Radisson Blu Hotels“ surengtame pristatyme dalyvavo ir videostudija „Slaptai“.
Manome, kad šis trumpas videoreportažas sudomins skaniai ir sveikai pavalgyti mėgstančius smaližius. Videoreportažo trukmė – 1,47 minutės.
Continue reading „Itališki gardumynai – videostudijos „SLAPTAI“ kadruose”
Lietuvos prokuratūra informuoja: dėl išniekinto kryžiaus – baudžiamoji byla
Užsakiusiam šiurpų nusikaltimą – galutinis teismo verdiktas
Galutine ir neskundžiama nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė nuteistojo Pauliaus Kairio, užsakiusio sieros rūgštimi sužaloti jo buvusią draugę, gynėjo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma baudžiamąją bylą P. Kairiui nutraukti.
Praėjusių metų pradžioje Kauno apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo P. Kairį pripažino kaltu užsakius sužaloti merginą ir informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimu.
Continue reading „Lietuvos prokuratūra informuoja: dėl išniekinto kryžiaus – baudžiamoji byla”
Azerbaidžano golgota (11)
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 11-ąją, paskutiniąją, „Azerbaidžano golgotos“ ištrauką. Šiose publikacijose aprašyti, deja, ne visi azerbaidžaniečių tragedijos aspektai. Jei būtume mėginę sudėti visus Azerbaidžanui svarbius įvykius, „Azerbaidžano golgotą“ turėtų sudaryti mažiausiai 40-imt išsamių ištraukų. O tai – dar viena stora enciklopedija, ne itin tinkanti periodiniui leidiniui…
Tačiau mes tikimės, jog Slaptai.lt skaitytojai susidarė išsamų vaizdą apie šimtmečius tebesitęsiančias azerbaidžanietiškas bėdas ir iš šių vienuolikos publikacijų.
Beje, ištikimiausi portalo Slaptai.lt bičiuliai – šokiruoti. Jie nuoširdžiai manė, jog teroristais tampa tik musulmonai, o dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto kalti vien žiaurūs, fanatiški azerbaidžaniečiai. Nieko nepadarysi – tokios būta klaidinančios propagandos. Kaip bebūtų keista, bet Lietuva ilgokai į šį konfliktą žvelgė tik armėnų akimis. Tad „Azerbaidžano golgota“ suteikia galimybę į armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą pažvelgti ir atidžiau, ir giliau. Svarbiausia, kad šios ištraukos padėjusios Lietuvai išgirsti azerbaidžanietiškas nuoskaudas, priekaištus ir skausmus. Slaptai.lt skaiytojai pareiškė norį rimčiau susipažinti su naujausia Kalnų Karabachą atgauti siekiančio Azerbaidžano istorija.
Laisvės žygio akimirkos
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.03.12; 07:33
Azerbaidžano golgota (8)
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 8-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Aštuntojoje ištraukoje apžvelgiamas 1989 – 1993 metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji (numuštas sraigtasparnis, susprogdini keleiviniai autobusai, į orą išlėkęs traukinys, specialiai padegti miškai, etninis Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų valymas, pastangos panaudoti cheminius nuodus, paskandintas keltas, nušautas žurnalistas…).
Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988-aisiais patirtos nelaimės.
Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus.
Rašytojas Leonidas Jacinevičius: „Būti savimi”
Bevartydamas senus „Literatūros ir meno“ komplektus aptikau buvusio „Literatūros ir meno“ redaktoriaus rašytojo Leonido Jacinevičiaus rankraštį „Būti savimi“.
Kur tekstas buvo išspausdintas – nežinau. Tikras esu tik dėl to, kad jis buvo parašytas 1992-aisiais metais. Tokia data įspausta rašomąja mašinėle.
Straipsnis man pasirodė įdomus, aktualus ir dabar, daugiau nei po dvidešimties metų. Todėl portalas Slaptai.lt nutarė jį paskelbti.
Continue reading „Rašytojas Leonidas Jacinevičius: „Būti savimi””
Su Naujaisiais metais, mieli Slaptai.lt skaitytojai !
Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Slaptai.lt redakcija nuoširdžiai sveikina savo gerbėjus su Naujaisiais, 2014-aisiais, metais. Visiems savo skaitytojams linkime darbščių, prasmingų, gražių Arklio metų.
O savo bendradarbiams, komentatoriams, analitikams, pagalbininkams, fotografams, filmuotojams ir vertėjams dėkojame už straipsnius, patarimus, pastabas.
Portalo skaitliukas byloja, jog turime gausų, ištikimą, be kita ko, nuolat gausėjantį skaitytojų būrį. Skaitytojus registruojantis skaitliukas taip pat skelbia, jog dauguma pirmą kartą į aktualijų portalą Slaptai.lt užsukusiųjų tampa nuolatiniais, ištikimais mūsų skaitytojais.
1999 – 2013-ųjų metų veiklos duomenų analizė leidžia manyti, jog po Saule – nieko naujo. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar didžiausio dėmesio sulaukia žvalgybinės temos, politiniai svarstymai, teismų darbo analizė, foto – video reportažai, advokatų komentarai, interviu su rašytojais, Lietuvos santykiai su Rusija, Lenkija, Latvija…
Continue reading „Su Naujaisiais metais, mieli Slaptai.lt skaitytojai !”
Azerbaidžanas – videostudijos „SLAPTAI.LT” kadruose
Aktualijų portalas Slaptai.lt jau paskelbė keletą žurnalisto Gintaro Visocko fotoreportažų, pasakojančių apie kelionę į Azerbaidžaną. Omenyje turimi fotoreportažai apie Baku tarptautinį humanitarinį forumą, Baku senamiestį ir išvyką į Azerbaidžano miestą Giandžą.
Mūsų skaitytojai taip pat turėjo galimybę perskaityti apibendrinantį G.Visocko straipsnį "Kodėl pavydžiu Azerbaidžanui".
Šiandien Slaptai.lt publikuoja videoreportažą, pasakojantį apie buvusioje Azerbaidžano sostinėje Giandžoje surengtą šventę – įspūdingą, spalvingą, nuotaikingą šventę.
Continue reading „Azerbaidžanas – videostudijos „SLAPTAI.LT” kadruose”
Auksiniai bobų vasaros atspindžiai
Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau, ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.
Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.
…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…
Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo”… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.
Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…
Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną”. Ne veltui sakoma, kad dzūkai – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.
Svajoju Nemuną pamatyti ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…
Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.10.16
