Agentai slaptieji. Slaptai.lt foto
Prieš 10 mėnesių Irano teritorijoje sulaikytas turistas iš Prancūzijos Benjaminas Briere`as kaltinimas šnipinėjimu. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė vienas iš prancūzo advokatų Saeidas Dehghanas.
Pasak jo, sekmadienį B. Briere`ui „buvo pateiktas kaltinimas pagal du punktus – šnipinėjimas ir propaganda prieš islamo respubliką“.
Gauti Irano teisėsaugos institucijų komentarų šiuo klausimu žurnalistams nepavyko.
Apie tai, kad Irano pareigūnai prieš tuo metu maždaug devynis mėnesius savo teritorijoje sulaikė Prancūzijos pilietį, vasario 24 d. naujienų agentūrai „Reuters“ pranešė prancūzo interesams atstovaujantis S. Dehghanas. Pasak jo, advokatai pas sulaikytąjį, kuris buvo laikomas Vakilabado kalėjime Mešhedo mieste, nebuvo įleidžiami. Vėliau Prancūzijos URM patvirtino šalies piliečio sulaikymo faktą ir pridūrė, kad konsulatas teikia pagalbą prancūzui.
Tada S. Dehghanas sakė, kad Prancūzijos piliečiui buvo pateikti „prieštaringi ir nepagrįsti kaltinimai“, nepatikslindamas, kas konkrečiai inkriminuojama jo ginamajam.
„Reuters“ duomenimis, gautais iš sulaikytojo artimųjų, prancūzas buvo sulaikytas už tai, kad be leidimo skraidino droną dykumoje netoli Irano ir Turkmėnijos sienos.
Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.
Švedijos prokuratūra pateikė 47 metų amžiaus šalies piliečiui kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai. Tai sakoma pirmadienį paskelbtame žinybos pranešime.
„Aš tvirtinu, kad, dirbdamas konsultantu ankstesnėse darbovietėse, jis rinko duomenis užsienio valstybei, šiuo atveju – Rusijai. Tai, kad jam už tai buvo gerai mokama, rodo, kaip rusai vertino jo informaciją“, – pareiškė prokuroras Matsas Ljungqvistas.
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnai sulaikė kaltinamąjį 2019 metų vasario mėnesį restorane per susitikimą su Rusijos ambasados darbuotoju, kuris, turėdamas diplomato statusą, galėjo laisvai palikti patalpas. Pasak prokuroro, sulaikymo metu pas kaltinamąjį buvo rasta apie 28 tūkst. kronų (maždaug 2 470 eurų).
Vyrui priklauso konsultavimo bendrovė, kurios veikla susijusi su informacinėmis technologijomis, jis turi daktaro laipsnį, kurį jam suteikė vienas garsiausių Švedijos technikos universitetų. Kaltinamojoje išvadoje sakoma, kad įtariamasis neteisėtai perkeldavo duomenis iš darbo kompiuterių į savo paties kompiuterius, o paskui į USB laikmenas. Anot prokuroro, šie veiksmai sudaro nusikaltimo sudėtį ir gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
47 metų švedas dirbo konsultantu kompanijose „Volvo Cars“ ir „Scania“. Pagal tyrėjų versiją, jis perduodavo informaciją iš šių dviejų bendrovių rusų diplomatui. Vyras neigia savo kaltę. Bylą nagrinės Geteborgo apygardos teismas, įtariamajam gresia iki šešerių metų kalėjimo.
Žvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Slaptai.lt nuotr.
Tartu apskrities teismas vasario 10 d. svarstys 43 metų Estijos piliečio Iljos Tichanovskio prašymą paleisti jį į laisvę pirma laiko, praneša portalas ERR. Vyras 2018 metų pavasarį buvo nuteistas ketverius metus kalėti už tai, kad dirbo Rusijos Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU).
Pernai teismas atsisakė paleisti I. Tichanovskį pirma laiko, nors nei Tartu kalėjimo administracija, nei prokuroras tam neprieštaravo, jeigu jis bus sekamas elektroninio stebėjimo priemonėmis ir vykdys kitus įpareigojimus.
I. Tichanovskis buvo sulaikytas 2017 metų gruodžio 10 d. Po dviejų dienų jis buvo suimtas.
Kaip sakoma prokuratūros kaltinime, I. Tichanovskis veikė GRU naudai, rinkdamas informaciją apie objektus, svarbius valstybės gynybos ir funkcionavimo požiūriu. Be to, jis vykdė ir kitas užduotis.
2018 metų balandžio 3 d. Tartu apskrities teismas jį nuteisė ketverius metus kalėti.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas
Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.
Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.
Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.
Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.
Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.
Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.
Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.
Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.
Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.
Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.
Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.
Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.
Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.
Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?
Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.
Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.
Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?
Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.
Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.
Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.
Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.
Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.
Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.
Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.
Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.
Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.
Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.
Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?
Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.
Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.
Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.
Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.
Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.
Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.
Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.
Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.
Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Rusija pirmadienį paskelbė, kad iš šalies išsiuntė Bulgarijos diplomatą, taip atsakydama į analogišką Bulgarijos žingsnį.
Rusijos užsienio reikalų ministerija teigia, kad, reaguodama į „nepagrįstą“ jos diplomato išsiuntimą, ji paskelbė Bulgarijos karo atašė padėjėją nepageidaujamu asmeniu ir skyrė jam 72 valandas išvykti iš Rusijos.
Anksčiau šį mėnesį ES ir NATO narė Bulgarija dėl šnipinėjimo paskelbė Rusijos karo atašė nepageidaujamu asmeniu ir išsiuntė iš šalies.
Prokurorai pradėjo prieš jį tyrimą dėl JAV karių šnipinėjimo Bulgarijoje. Tai buvo jau šeštas atvejis nuo 2019 metų spalio, kai Bulgarija dėl įtariamo šnipinėjimo išsiuntė Rusijos diplomatą ar aukšto rango ambasados pareigūną.
Rusija tvirtina, kad jos diplomato išsiuntimas iš ambasados Bulgarijoje yra nepagrįstas.
Turkija pasmerkė Graikijos valdžią, kuri įsakė suimti Rodo saloje rezidavusį Turkijos Generalinio konsulato sekretorių Sebachatiną Bairamą. Šis asmuo graikų specialiųjų tarnybų apkaltintas šnipinėjimu, nes esą filmavo graikų laivus neturėdamas tam leidimo.
Turkija piktinasi, kad buvo suimtas jų diplomatinės atstovybės narys, beje, turintis Graikijos pilietybę. Oficialioji Ankara mananti, kad tokiu elgesiu Graikija pažeidė Vienos konvenciją, reglamentuojančią konsulatų veiklą, o taip pat nepaisė tarptautinių nuostatų, skelbiančių, kad diplomatai ir jų šeimos nariai turį teisę į privatų gyvenimą.
Tokiais veiksmais, pasak Ankaros, Graikija toliau intensyviai siekia konfrontacijos su Turkija
Turkijos žvalgybos būstinė
Turkijoje sulaikyti Rusijos televizijos kanalo NTV žurnalistai kaltinami šnipinėjimu. Tai pirmadienį pranešė kanalas, nenurodydamas šios informacijos šaltinio.
Ryšys su laidos „Centrinė televizija“ žurnalistu Aleksejumi Petruška ir operatoriumi Ivanu Malyškinu nutrūko gruodžio 3 d. Vėliau buvo sužinota, kad jie buvo sulaikyti, kai mėgino filmuoti netoli dronų gamyklos. Stambulo merijos atstovai pareiškė, kad Rusijos žurnalistai buvo sulaikyti už filmavimą be leidimo.
Pirmadienį jie buvo pristatyti į teismą, pranešė NTV.
Pasak naujienų agentūros „Interfax“, Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pirmadienį pareiškė, jog Maskva tikisi, kad žurnalistai netrukus bus paleisti ir kad incidentą pavyks sureguliuoti dialogu.
Iranas mainais į tris užsienyje įkalintus iraniečius paleido britų-australų dėstytoją Kylie Moore-Gilbert, kuri už šnipinėjimą atlikinėjo Irane 10 metų laisvės atėmimo bausmę.
Melburno universiteto dėstytoja sulaikyta Irane 2018 m. rugsėjį. Moteris buvo teisiama slapta ir griežtai neigė visus jai pareikštus kaltinimus.
Irano valstybinės žiniasklaidos teigimu, K. Moore-Gilbert iškeista į iranietį verslininką ir du kitus Irano piliečius, kurie buvo sulaikyti užsienyje.
„Irano verslininkas ir du Irano piliečiai, kurie buvo sulaikyti užsienyje dėl nepagrįstų kaltinimų, iškeisti į dvigubą pilietybę turinčią šnipę Kylie Moore-Gilbert, kuri dirbo sionistų režimui“, – skelbė „Jaunųjų žurnalistų klubo“ naujienų tinklalapis.
Vokiečių leidinys „Bild”
Vokietijos generalinė prokuratūra pateikė buvusiam Federalinės spaudos žinybos (darbo su žiniasklaida skyrius prie vyriausybės) darbuotojui kaltinimus slapta agentūrine veikla Egipto naudai.
Tai sakoma pirmadienį paskelbtame valstybės kaltintojo pranešime.
Įtariamasis – Egipte gimęs Vokietijos pilietis – nuo 1999 metų dirbo žinybos lankytojų priėmimo skyriuje. Pagal kaltinimo versiją, nuo 2010 metų liepos „jis vykdė Egipto ambasados Berlyne nurodymus“. Pasak Vokietijos generalinės prokuratūros spaudos tarnybos, vyras naudojosi „galimybėmis ieškoti informacijos, kurių jam atverdavo jo veikla žinyboje“. BND žvalgybos emblema
Ar įtariamasis suimtas, nepatikslinama.
Pranešime sakoma, kad jis teikė informaciją Egipto žvalgybos tarnybai. Įtariamasis „stebėjo ir analizavo informacinį paveikslą Egipto tema“, mažiausiai vieną kartą nurodė užsakovui potencialaus šaltinio kontaktus.
Anot Vokietijos pareigūnų, už tai Egipto valdžia teikė jo šeimai preferencijų.
Žiniasklaida dar liepos mėnesį pranešė apie slaptą agentūrinę kaltinamojo veiklą. Laikraštis „Bild“ rašė, kad spaudos žinyboje vyras, be kita ko, turėjo prieigą prie Vokietijoje akredituotų Egipto žurnalistų duomenų.
Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiaulių apygardos teismas sušvelnino šnipinėjimu svetimai valstybei kaltinamam Algirdui Paleckiui skirtą kardomąją priemonę ir nutarė grąžinti asmens tapatybės kortelę. A. Paleckis buvo pateikęs prašymą grąžinti jam nors vieną iš dokumentų – asmens tapatybės kortelę, kadangi jis nuolatos patiria nepatogumų valstybės ir kitose įstaigose – Mokesčių inspekcijoje, Registrų centre, negali balsuoti rinkimuose.
Kaltinamojo A. Paleckio gynėjai prašė prašymą tenkinti, prokurorė tokį prašymą teismo prašė atmesti.
Baudžiamojoje byloje, kurioje Algirdas Paleckis ir Deimantas Bertauskas yra kaltinami veikdami organizuota grupe kartu su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš jų teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, šnipinėję Rusijos žvalgybai.
Išnagrinėjęs kaltinamojo ir jo gynėjo prašymą teismas konstatavo, kad kardomosios priemonės – dviejų dokumentų paėmimo taikymas kaltinamajam A. Paleckiui anksčiau nurodytomis sąlygomis (paskirtos dar dvi kitos griežtos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir 50 000 Eur užstatas) yra perteklinis, neproporcingai suvaržo jo laisvę ir jam kelia didelių nepatogumų, dėl šiuo metu taikomų apribojimų kaltinamajam kyla sunkumų tvarkant finansinius ir kitus klausimus.
Teismas nutarė pakeisti kaltinamajam A. Paleckiui Lietuvos apeliacinio teismo balandžio 6 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – dokumentų, t. y. Lietuvos Respublikos paso ir asmens tapatybės kortelės, paėmimą – ir A. Paleckiui grąžinti asmens tapatybės kortelę. Kitą kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – dalį (Lietuvos Respublikos paso paėmimas) palikti nepakeistą.
Ši nutartis yra neįsiteisėjusi ir per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.
Šios bylos, kuri yra nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, kaltinamajame akte nurodoma, jog nusikalstama veika, kuria yra kaltinami minėti asmenys, vyko nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. spalio mėn. Kaltinamasis D. Bertauskas savo kaltės neneigia, A. Paleckis savo kaltės nepripažįsta.
Edvardas Snoudenas – patriotas ar išdavikas?
Buvęs JAV centrinės žvalgybos valdybos darbuotojas Edwardas Snowdenas gavo neterminuotą leidimą gyventi Rusijoje. Tai ketvirtadienį pranešė jo advokatas Anatolijus Kučerena, kuriuo remiasi „Interfax“.
„Šiandien RF migracijos tarnybos suteikė E. Snowdenui neterminuota leidimą gyventi Rusijoje“, – sakė žurnalistams A. Kučerena.
2013 metais E. Snowdenas perdavė žiniasklaidai duomenis apie JAV specialiųjų tarnybų sekimo programas. Publikacijos šia tema sulaukė plataus atgarsio. Tėvynėje jam už akių buvo pateikti kaltinimai šnipinėjimu ir valstybės nuosavybės pagrobimu.
E. Snowdenas iš pradžių pabėgo iš JAV į Honkongą, o iš ten – į Rusiją. Nuo to laiko jis gyvena Rusijoje, kur jam periodiškai buvo pratęsiamas leidimas nuolat gyventi šalyje.
Buvęs žvalgybininkas yra pareiškęs norą gauti prieglobstį kurioje nors ES šalyje, tačiau reakcija į šį prašymą kol kas buvo santūri.
Rusija pirmadienį paskelbė išsiunčianti du Bulgarijos diplomatus – tai esą tokio pat pobūdžio atsakomosios priemonės, Bulgarijai dėl įtarimų šnipinėjimu rugsėjį išsiuntus du Rusijos diplomatus.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pranešime sakė, kad buvo iškviestas Bulgarijos ambasadorius Atanasas Krystinas, norint jį informuoti, jog du Maskvoje dirbantys diplomatai nuo šiol laikomi personae non gratae.
„Toks žingsnis yra atsakas į nepagrįstą Bulgarijos valdžios institucijų sprendimą rugsėjį iš šalies išsiųsti du Rusijos prekybos misijos Sofijoje atstovus“, – teigiama ministerijos pranešime.
Rugsėjį Bulgarija paskelbė išsiunčianti du Rusijos diplomatus dėl įtarimų šnipinėjimu kariuomenei. Maskva teigė, kad sprendimą vertina kaip „sąmoningą bandymą pakenkti konstruktyviam Rusijos-Bulgarijos bendradarbiavimui“.
Bulgarijos prokuroro teigimu, Rusijos piliečiai nuo 2016 metų rinko įslaptintą informaciją apie Bulgarijos kariuomenės modernizavimo planus.
Incidentas greičiausiai pablogins įprastai šiltus, tačiau pastaruoju metu griūvančius valstybių santykius. Praėjusiais metais taip pat buvo išsiųsti trys Rusijos diplomatai dėl kaltinimų rinkus įslaptintą informaciją.
Akiniai. Slaptai.lt nuotr.
Švedijos drabužių prekybos milžinei H&M Vokietijoje skirta 35,3 mln. eurų bauda už duomenų apie darbuotojų asmeninį gyvenimą rinkimą.
Pasak duomenų apsaugos kontrolierių, bendrovė rinko duomenis apie kelių šimtų darbuootjų, dirbančių Niurnbergo mieste esančiame H&M paslaugų centre, asmeninį gyvenimą.
Hamburgo duomenų apsaugos ir informacijos laisvės komisaro teigimu, nuo 2014 m. H&M Niurnbergo centro vadovybė rinko „išsamius darbuotojų asmeninio gyvenimo duomenis“, įskaitant medicinines diagnozes, šeimos problemas ir religinius įsitikinimus.
Detalės apie darbuotojų asmeninį gyvenimą dažnai būdavo įrašomos ir saugomos sistemoje, kur jas galėjo perskaityti “iki 50 kitų bendrovės vadovų“.
H&M savo ruožtu teigė, esą šis incidentas atskleidė praktiką, kuri „nesutampa su H&M gairėmis ir instrukcijomis“.
Bendrovė atsiprašė darbuotojų ir tikino įvertinsianti duomenų apsaugos kontrolierių sprendimą.
Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Prancūzijos prokurorai pradėjo tyrimą Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų leitenanto pulkininko atžvilgiu, kuris įtariamas perdavęs svarbius duomenis Rusijos specialiosioms tarnyboms, sekmadienį radijo stočiai „Europe-1“ sakė šalies ginkluotųjų pajėgų ministrė Florence Parly.
„Galiu patvirtinti, kad buvo pradėtas teismo tyrimas prieš aukšto rango pareigūną dėl įtarimų perdavus labai svarbią informaciją ir pakenkus saugumui“, – teigė ministrė.
Remiantis pranešimais žiniasklaidoje, karininkas buvo dislokuotas užsienyje, NATO bazėje Italijoje, ir yra įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai.
Jį areštavo Prancūzijos vidaus žvalgybos agentūra DGSI, kai karininkas po atostogų gimtojoje Prancūzijoje ruošėsi išvykti atgal į Italiją. Jis laikomas kalėjime Paryžiuje.
Rusijos užsienio reikalų ministerija penktadienį paskelbė išsiunčianti aukšto rango Norvegijos diplomatą, taip atsakydama į Oslo žingsnį išsiųsti Rusijos diplomatą po įtariamo šnipo suėmimo.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, buvo imtasi atsakomosios priemonės ir nuspręsta Norvegijos ambasadoje dirbantį aukšto rango diplomatą paskelbti „persona non grata“. Jis ambasadą turės palikti per tris dienas.
Rusija apkaltino Norvegiją ėmusis „destruktyvių veiksmų“, kurie „neišvengiamai paveiks dvišalių santykių atmosferą“.
Norvegijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Guri Solberg naujienų agentūrai AFP nusiųstame pranešime sakė, kad diplomato išsiuntimas „visiškai neturi pagrindo“. Norvegijos teigimu, išsiųstasis diplomatas yra Janas Flaete’as.
Žinių apie Norvegijos diplomato išsiuntimą sulaukta po to, kai rugpjūčio 19 dieną Norvegija paskelbė išsiunčianti Rusijos diplomatą, praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo suimtas norvegas, įtariamas suteikęs jautrios informacijos Maskvai.
Oslas apkaltino prekybos srityje dirbusį Rusijos diplomatą veiksmais, „nesuderinamais su jo kaip diplomato statusu“. Diplomatas šnipinėjimu įtariamo norvego suėmimo metu su juo kartu lankėsi viename Oslo restorane.
Norvegui, kuris teismo dokumentuose yra įvardijamas kaip Harsharnas Singhas Tathgaras, gresia iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, jei jis bus pripažintas kaltu šnipinėjimo byloje. Jis dirbo bendrovėje „DNV GL“, suteikiančioje sertifikatus naftos ir dujų pramonės įmonėms.
50-metis vyras tyrėjams sakė, kad jis informacijos suteikė mainais į „nereikšmingas pinigų sumas grynaisiais“, tačiau tvirtino, jog informacija nebuvo kenksminga Norvegijos interesams.
Pastaraisiais dešimtmečiais kelios šnipinėjimo bylos pablogino NATO narių Norvegijos ir Rusijos tarpusavio santykius.
Sulaikius Norvegijos pilietį, įtariamą svarbios informacijos perdavimu užsienio valstybei, iš Norvegijos bus išsiųstas Rusijos pilietis. Tai trečiadienį pranešė televizijos kanalas NRK, remdamasis Norvegijos užsienio reikalų ministerija.
„Mes informavome Rusijos Federacijos ambasadorių, jog Rusijos ambasados darbuotojas yra persona non grata ir bus prašoma, kad jis paliktų Norvegiją. Šių priemonių imamasi todėl, kad Rusijos ambasados darbuotojo veiksmai neatitinka jo kaip diplomato statuso ir vaidmens“, – pareiškė Norvegijos URM atstovai.
NRK duomenimis, omenyje turimas diplomatas dirbo Rusijos ambasados prekybos skyriuje. Jis paskelbtas nepageidaujamu asmeniu ir turi per 72 valandas palikti Norvegiją.
Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvietė Nyderlandų reikalų patikėtinį Maskvoje, kad pareikštų protestą dėl tariamo šnipinėjimo.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, Rusijos karinio atašė Hagoje oficialiame automobilyje buvo aptikta šnipinėjimo įranga. Pasak Rusijos, tą įrangą rusų diplomato automobilyje įtaisė Nyderlandų žvalgyba.
„Šie nedraugiški veiksmai dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingus abiejų šalių santykius“, – nurodoma ministerijos pareiškime ir raginama nedelsiant imtis priemonių, kad ateityje būtų išvengta panašių incidentų.
Nyderlandų premjeras Markas Ruttė atsisakė komentuoti pranešimus.
Kinijos žvalgybaJAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. EPA – ELTA nuotr.
JAV nurodė Kinijai uždaryti jos konsulatą Hiustone, siekdamos pasiųsti Pekinui žinią atsisakyti savo operacijų, skirtų vogti JAV mokslo ir technologines paslaptis, teigė JAV valstybės departamento pareigūnas.
„Ateina metas, kai reikia pasakyti „gana“, – teigė anonimiškai kalbėjęs pareigūnas.
Pasak pareigūno, „Pekinas akivaizdžiai piktnaudžiavo laisva ir atvira prieiga“ prie JAV visuomenės, vykdydamas operacijas, per kurias neteisėtai rinko JAV intelektinę nuosavybę.
„Hiustonas – tvirtas įrodymas, kad mes esame rimtai nusiteikę“, – teigė jis.
Antradienį JAV valstybės departamentas nurodė Kinijai uždaryti jos konsulatą Hiustone, Teksase, ir nurodė užbaigti šį procesą iki penktadienio.
Dieną ir naktį prie konsulato važiavo sunkvežimiai, kad išvežtų visą įrangą ir kitą nuosavybę, o trečiadienį virš pastato buvo matyti dūmai. Manoma, kad Kinijos pareigūnai degino dokumentus. Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galingaKinijos lėktuvnešis „Liaoning“. EPA – ELTA nuotr.
Penktadienį Kinija ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir nurodė JAV uždaryti savo konsulatą Čengdu.
Įtampa tarp JAV ir Kinijos nuolat auga. JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo ir kiti JAV administracijos pareigūnai ne kartą kaltino Pekiną nuslėpus tikrąjį koronaviruso protrūkio mastą. JAV taip pat kritikuoja Kiniją dėl jos veiksmų Honkongo atžvilgiu ir dėl etninių ir religinių mažumų teisių pažeidimų.
Kas tai – klastotė ar faktas? Slaptai.lt nuotr.
Šalies žiniasklaidos priemones pasiekė melagingas pranešimas apie neva Lenkijoje sulaikytą Lietuvos karininką. Netikrame pranešime teigiama, kad (kalba netaisyta) „Lenkijos vidaus saugumo agentūra sulaikė Lietuvos kariuomenės karininką Antaną K., įtariamą šnipinėjimą Lietuvai“.
Tai – melaginga naujiena, kuri turi ir pagrindinius netikrų naujienų bruožus – Lietuvos žiniasklaidos priemonėms siųstas laiškas parašytas netaisyklinga lietuvių kalba, taip pat pranešimas išsiųstas tipišku netikrų naujienų platinimo būdu – suklastojus Lenkijos vidaus saugumo agentūros elektroninį paštą.
Ši melaginga naujiena pirmą kartą pastebėta liepos 21 dieną, vokiečių kalba, internetiniame puslapyje thomaskraubitz.wixsite.com., rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
