Artūras Artuzovas(1891 – 1939) – aukštas Sovietų žvalgybos pareigūnas (tikroji pavardė Frauči) gimė italų kilmės šveicaro šeimoje. Tėvas, įsikūręs Rusijoje, gamino sūrius. Rusų istorikas Antonas Ovsejenka savo knygoje „Stalino laikai“ (The Time of Stalin, 1981) taip aprašo A.Artuzovą: „Ramus, kuklus žmogus, niekada nesegėjęs apdovanojimų ir panašesnis į kaimo mokytoją“.
Continue reading „„Kiekvieno doro žmogaus pareiga – nužudyti Staliną“”
Ričardas Velčas (Richard Welch, 1929–1975) – Centrinės žvalgybos valdybos atstovas Atėnuose, nužudytas 1975 metų gruodžio 23-ąją po to, kai buvęs CŽV agentas Filipas Eidžis (Philip Agee) viešai paragino atskleisti ir „neutralizuoti“ savo buvusius kolegas, dirbusius įvairiose pasaulio šalyse.
CŽV kadrinis bendradarbis Ričardas Velčas dirbo šios žinybos biuro Graikijos sostinėje šefu, prisidengdamas Amerikos ambasadoriaus specialiesiems pavedimams padėjėjo pareigomis. Bet Atėnuose niekam nebuvo paslaptis, kuo jis užsiiminėjo iš tikrųjų.
1975 metais priešiškai Centrinei žvalgybos valdybai nusiteikusiame žurnale „CounterSpy“ (kontržvalgybininkas) Filipas Eidžis išspausdino straipsnį, kuriame rašė, kad slaptus CŽV bendradarbius ar agentus būtina visur atskleisti ir „neutralizuoti“. Kitoje medžiagoje tame pačiame žurnale buvo kalbama, kad R.Velčas iš tikrųjų yra CŽV atstovas Atėnuose. Remdamasis publikacijomis žurnale „CounterSpy“, laikraštis „Athens News“ 1975 metų lapkritį taip pat pavadino R.Velčą Amerikos šnipu ir paminėjo jo namų adresą.
Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: mįslinga žmogžudystė Atėnuose”
Jauna, įžūli, nieko nepaisanti Ana Čapman simbolizuoja šiandieninę Rusiją, kokią norėtų matyti Vladimiras Putinas.
Taip savo naujoje knygoje “Apgaulė: šnipai, melas ir tai, kaip Rusija kvailina Vakarus” teigia Edvardas Lukasas.
Šios knygos ištraukas paskelbė Daily Mail (Deception: Spies, Lies and How Russia Dupes the West by Edward Lucas)”. Knyga pasirodo šių metų kovo mėnesį.
“Vakaruose į Anos Čapman nuotykius reaguojama su nuostabiu atsainumu, sumišusiu su geraširdiškumu”, – pastebi autorius. Edvardo Luko nuomone, ji buvo netikusi šnipė: “firma, kurią ji įsteigė Londone kaip priedangą, su klaidomis rašė savo netikrą adresą oficialiuose dokumentuose”.
Bernaras Bursiko – prancūzų diplomatas, kurį kinų operos dainininkas, dėjęsis moterimi, įtraukė į šnipinėjimo vaiklą. Bernaras Bursiko su Ši Pej Pu susipažino 1965 metais, netrukus po to, kai atvyko į Pekiną dirbti buhalteriu Prancūzijos pasiuntinybėje.
Tuomet Bernaras Bursiko buvo dvidešimtmetis. Ši Pej Pu, į moterį panašus jaunas žmogus, dėvintis vyriškus drabužius, Bernarui Bursiko paaiškino, kad jis iš tiesų yra moteris, tik auklėta kaip berniukas. Ši Pej Pu taip pat pasakė, kad Pekino operoje atlieka ir vyriškus, ir moteriškus vaidmenis. Kinietis ir prancūzas tapo sugyventiniais.
Continue reading „Pasakojimas apie moterimi apsmetusį šnipą iš Pekino”
Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.
Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.
“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, – pastebi autorius.
”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, – pasakoja autorius.
Continue reading „Apie žvalgybininkų akmenis, rusiškus atsiminimus ir šnipų ritualus”
