konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Prieš 80 metų, 1938-ųjų gegužę, Roterdame žuvo Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) lyderis Evhenas Konovalecas. Ilgą laiką informacija apie užpuolimo organizatorius buvo nežinoma, kol pats žudikas, sovietų kontržvalgas Pavelas Sudoplatovas memuaruose nepapasakojo apie operaciją „Stavka“, kurios tikslas buvo pašalinti Konovalecą.

Kaip buvo rengta OUN vado nužudymo operacija, specialiai internetiniam leidiniui Gordon aprašė istorikas, Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro akademinių programų vadovas Vladimiras Birčiakas. Jo išvados pagrįstos istorinių dokumentų bei liudijimų, archyvinių medžiagų, o ir paties Sudoplatovo užrašų tyrinėjimais.

1938 metų gegužės 23 dieną jis labai skubėjo. 11.30 val. jis atvyko į Roterdamą, pasiekė viešbutį ir jau čia, restoranėlyje, laukė svarbaus susitikimo, kuris pagaliau ir įvyko po kelių minučių. Pašnekovai pasikalbėjo ir atsisveikino. Išeinant vienas vyriškis įteikė savo kolegai dovanėlę. Kitas, kuris taip skubėjo į šį susitikimą, netrukus irgi išeis iš restorano ir, paėjėjus vos kelis šimtus metrų, jį susprogdins bomba, įpakuota į „kolegos“ dovanėlę.

Žuvusiojo pase nurodoma, kad tai Juzefas Novakas, Lietuvos Respublikos pilietis, verslininkas. Policija greitai išsiaiškino, kad iš tikrųjų tai visai kitas žmogus… Evhenas Konovalecas, Ukrainos nacionalistų (tautininkų) organizacijos lyderis, vienas iš Ukrainos karinės organizacijos steigtųjų, Sičės šaulių – Ukrainos Liaudies Respublikos gvardijos – vadas.

Pažymėtina, kad žuvus Evhenui Konovalecui Lietuvos ambasada Italijoje aprūpino jo šeimos vizitą Roterdame, o Lietuvos konsulas Nyderlanduose padengė laidotuvių išlaidas. Laidotuvėse dalyvavo Lietuvos generalinis konsulas P. Penas. Net po žūties lietuviai gerbė savo pilietį, kuris, kaip ir jie, kovojo prieš Lenkiją.

Tad kas gi buvo paslaptingas nepažįstamasis, kuris nužudė pulkininką? Ukrainos laikraštis Svoboda (Laisvė), kuris ir šiandien leidžiamas JAV, išėjo su didžiule antrašte pirmajame puslapyje: „Evhenas Konovalecas nužudytas sovietų agento“. Laikraščio šaltiniai laikėsi nuomonės, kad agentas nepastebimai pakišo Konovalecui sprogmenį per susitikimą kavinėje su draugu – ukrainiečių nacionalistu. Redakcijoje niekas nesusiprotėjo, kad tas agentas buvo „ukrainiečių nacionalistas“, su kuriuo Konovalecas susitiko viešbučio „Atlanta“ restorane.

Laikraščio „Svoboda“ pirmasis puslapis su straipsniu apie Konovaleco nužudymą. Wikipedia.org

OUN atstovai laikui bėgant suprato, kad žudikas buvo Valiuchas, arba Prijmakas, kuris atsirado jų aplinkoje 1935 metais ir turėjo dokumentus Pavelo Griščenkos vardu. Kur gi dabar ieškoti to Griščenkos, ir apskritai ar toks yra iš tikrųjų? Tai buvo nežinoma iki 1996 metų, kol žudikas Pavelas Sudoplatovas neparašė memuarų „Specialioji operacija. Lubianka ir Kremlius 1930–1950 metais“. Kaip tik juose jis prisipažino, kad pulkininko Konovaleco žudikas – jis“.

Pavelas Sudoplatovas (1907–1996) kilęs iš Melitopolio. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje dirbo USSR GPU. Ketvirtajame dešimtmetyje perkeltas į Maskvą, į užsienio žvalgybos skyrių. Buvo infiltruotas į OUN, siekiant likviduoti Jevgenijų Konovalecą. Kadangi operacija buvo sėkminga, jos dėka Sudoplatovas išvengė represijų ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir po jo jis vadovavo NKVD kontržvalgybos skyriams, o taip pat įsteigė skyrių, kuris užsiėmė individualiu teroru ir diversijomis. Tas poskyris veikė prieš palaikiusius UPA (Ukrainos sukilėlių armija) taikius Vakarų Ukrainos gyventojus.

Mes pabandėme paanalizuoti Sudoplatovo prisiminimus ir susigaudyti, kuo galima tikėti, o kur jo rašliava – paprasčiausi prasimanymai ir niekalas. Taigi, savo prisiminimuose Sudoplatovas tiksliai nurodo metus, kada pradėta byla „Stavka“, pagal kurią planuota nužudyti Konovalecą: „Po to, kai Lvove OUN teroristas Lemekas 1934 metais nužudė sovietų diplomatą Maikovą, OGPU pirmininkas Menžinskis išleido įsaką parengti veiksmų planą ukrainiečių nacionalistų teroro akcijoms neutralizuoti. Ukrainos GPU pranešė, kad jiems pavyko infiltruoti į pogrindinę karinę Ukrainos nacionalistų organizaciją tremtyje (OUN) savo patikrintą agentą – Lebedj. Tai buvo didelė sėkmė“.

Čia yra keletas netikslumų. Visų pirma, dar 1933 metų rugpjūčio 5 (kitais duomenimis – 9) į Belgiją atvyko Vasilijus Chomiakas, pabėgėlis iš sovietų Ukrainos, turėdamas užduotį skubiai įsiskverbti į OUN. Antra, pasak Sudoplatovo prisiminimų, dingstį pradėti Evheno Konovaleco likvidavimo operaciją davė sovietų konsulato darbuotojo Aleksejaus Mailovo nužudymas, kurį įvykdė OUN kovotojas Nikolajus Lemikas. Tai atsitiko 1933 metų spalio 22 (nors jis klaidingai kalba apie 1934 metus). Sugretinus pasikėsinimo datas Lvove ir Vasilijaus Chomiako atsiradimą Belgijoje peršasi kita išvada: operacija buvo rengiama gerokai prieš 1933 metus ir nebuvo susijusi su įvykiais Lvove.

konovalec_dokumentas
Jevgenijus Konovalecas

Įdomus paties Sudoplatovo pasakojimas apie Lebedį, kuris OUN‘e prisistatinėjo kaip Chomiakas ir kuris turėjo įvesti žudiką į nacionalistų aplinką: „Po aštuonių mėnesių mokymų aš buvau pasirengęs savo pirmajai komandiruotei į užsienį, lydimas Lebedžio, UON‘o „vyriausiojo atstovo“ Ukrainoje, o iš tikrųjų – jau daugelį metų mūsų slapto agento. Lebedis 1915–1918 metais prasėdėjo kartu su Konovalcevu karo belaisvių lageryje šalia Carycino. (Pirmajame pasauliniame kare Lebedis ir Konovalecas kartu kariavo kaip Austro-Vengrijos armijos karininkai prieš Rusiją Pietvakarių fronte vadinamojo Sičės šaulių korpuso sudėtyje). Pilietiniame kare jis tapo Konovaleco pavaduotoju ir vadovavo pėstininkų divizijai, kovojusiai prieš Raudonąją armiją Ukrainoje. Kai 1920 metais Konovalecas atsitraukė į Lenkiją, jis Lebedį pasiuntė į Ukrainą organizuoti pogrindinį OUN tinklą. Bet ten jį suėmė. Jam liko paprastas pasirinkimas: arba dirbti mums, arba mirti“.

Čia Sudoplatovas per daug prisigudravo. – Konovalecas niekada nebuvo USS – Ukrainos Sičės šaulių – legione, kurį Sudoplatovas pavadino „Sičės šaulių“ korpusu. Iš tikrųjų jis buvo mobilizuotas į Austrijos armiją. Išėjęs keturių mėnesių mokymų kursą karininkų mokykloje. Jis buvo paskirtas krašto gynybos (landvero) 19 pulko kuopos vadu; – keista, kad Lebedis buvo nelaisvėje kartu su Konovalecu. Jis galėjo būti Carycine, bet pats Evhenas Konovalecas jo nemini, kaip ir to, kad, girdi, Lebedis būtų buvęs jo pavaduotoju ir gavęs iš jo kažkokią misiją 1920 metais.

Konovalecas belaisvių lageryje šalia Carycino, Rusija. 1916–1917 metai. Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro archyvo nuotr.

Iš tikrųjų Gulbinas buvo kilęs iš Galicijos, buvęs USS (Ukrainos Sičės šauliai), vėliau Sičės šaulių korpuso Kijeve karys (oun-ininkai atpažino jį dviejose nuotraukose), kariavo Raudonojoje Ukrainos Galicijos Armijoje, kalėjo Solovecų koncentracijos lageryje. Tarnavo vadovaujamas Romano Suško, kuris patvirtino tą informaciją, ir Ivano Andrucho. Tai yra, apie jokį pėstininkų divizijos vadą ar Konovaleco pavaduotoją apskritai negali būti kalbos.

Taigi, galima daryti išvadą, kad visą informaciją apie Lebedį Sudoplatovas prasimanė, tikriausiai tam, kad parodytų, koks svarbus Vyriausiosios politinės valdybos (GPU) agentas. Keistai Sudoplatovo memuaruose atrodo pasažas apie Konovaleco susitikimą su Hitleriu: „Berlyne Lebedis susitiko su pulkininku Aleksanderiu, admirolo Vilhelmo Kanario pirmtaku Vokietijos žvalgybos tarnybos vadovo poste ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir iš jo sužinojo, kad Konovalecas du kartus matėsi su Hitleriu, kuris pasiūlė, kad keletas Konovaleco šalininkų išeitų mokymo kursą nacistų partinėje mokykloje Leipcige“.

Bet situacija tuo metu buvo šiek tiek kitokia. Vokietijoje atėjus į valdžią nacistams, Evheno Konovaleco kontaktai su naujuoju režimu smuko. Jis atsargiai žiūrėjo į naują valdžią, tačiau visiškai nutraukti santykių neplanavo. O ir pats Konovalecas laiške Ukrainos nacionalistų Valdybos nariams tą informaciją kategoriškai neigė. Nuo 1933 metų, birželio 19 dieną Romoje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos vyriausybėms pasirašius vadinamąjį keturių paktą, OUN santykiai su Vokietija atvėso. O 1934 metais, pasirašius Lenkijos ir Vokietijos sutartį, dar labiau subjuro. Todėl nelabai tikėtinas pats faktas, kad toks susitikimas galėjo įvykti.

Taigi, kaip jau minėta, 1935 metais kartu su Vasilijum Lebedžiu atvyko jaunas vyrukas, turėjęs dokumentus Pavelo Griščenkos vardu. Tai ir buvo Pavelas Sudoplatovas. OUN-e jis turėjo keletą slapyvardžių: Prijmakas, Pavlikas, Velmutas, Norbertas ir Valiuchas. Sudoplatovą sutiko pasitikėdami ir vylėsi panaudoti jį kuriant pogrindinį OUN tinklą sovietų Ukrainos teritorijoje. Per 1936 metus Sudoplatovas susipažino su OUN darbu Berlyne, Vienoje, Paryžiuje. Kurį laiką gyveno Helsinkyje. Palaipsniui užsitarnavo paties Konovaleco pasitikėjimą. 1936 metu liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje Sudoplatovas kirto SSSR sieną. Jis pažadėjo agituoti už Ukrainos nepriklausomybę, naudodamas OUN-e sukauptą patirtį. O iš tikrųjų pradėta tiesiogiai rengti operaciją Konovalecui likviduoti.

Pasirengimas teroro aktui 

Įsakymą vykdyti Konovaleco likvidavimo operaciją davė pats Josifas Stalinas. Ši Sudoplatovo memuarų dalis apskritai sutampa su OUN-ininkų prisiminimais. Nors yra keletas keistų momentų ir triukų: „Mano pašnekesiai su Konovalecu tuo metu darėsi vis rimtesni. Jis planavo parengti administracines tarnybas virtinei Ukrainos sričių, kurias buvo planuojama išlaisvinti artimiausiu metu, – beje, ukrainiečių nacionalistai turėjo grumtis susijungę su vokiečiais. Aš sužinojau, kad jų žinioje jau yra dvi brigados, iš viso apie du tūkstančiai žmonių, kuriuos planuota panaudoti kaip policijos jėgą Galicijoje (tai dalis Vakarų Ukrainos, tada priklausiusi Lenkijai) ir Vokietijoje“. Iš to fragmento aiškiai matyti, kad autorius jį rašė jau po Antrojo pasaulinio karo, o gal ir žymiai vėliau, taip stengdamasis primesti mitinį „totalų“ Ukrainos nacionalistų ir nacistų bendradarbiavimą.

Visų pirma, ėjo dar tik 1936 metai, tai yra dar nebuvo nei Austrijos anšliuso, nei problemos dėl Sudetų srities. Abejotina, kad tuo metu nacistai būtų planavę kariauti su SSSR. Bet jeigu net būtų buvę tokių planų, tai apie juos būtų žinojęs tik ribotas žmonių ratas. Jų tikrai nebūtų svarstę su Ukrainos nacionalistais. Antra, Vokietijos pusėje kovojusios Ukrainos karinės formuotės susikūrė vėliau: 1939 metais – Romano Suško legionas, 1941 metais – Ukrainos nacionalistų draugovės (Rolando ir Nachtygalio legionai). O tokių stambių ginkluotų formuočių 1935–1938 metais negalėjo būti.

Dar vienas stebinantis fragmentas – tai šie žodžiai: „Man visiškai netikėta ir naujiena, kad, nepaisant Konovaleco įsako, Lenkijos ministrą generolą Perackį 1934 metais nužudė ukrainiečių teroristas Maceika, ir už to stovėjo Bandera, kuris rungtyniavo su pastaruoju dėl valdžios“. Iš tikrųjų čia Sudoplatovas  sąmoningai iškraipo aplinkybes.

Varšuva, 1934 metų birželio 15. 15.40 val. Lenkijos vidaus reikalų ministras Bronislavas Perackis privažiavo prie „draugų klubo“ Foksalio gatvėje, kur įprastai pietaudavo. Dvidešimtmetis Grigorijus Maceika priėjo visai arti prie Perackio, kad susprogdintų bomba jį ir pats susisprogdintų. Sprogmuo nesuveikė. Tada OUN smogikas nušovė ministrą keliais pistoleto šūviais ir sėkmingai dingo.

Sprendimą vykdyti politinius pasikėsinimus OUN Valdyba priėmė specialiajame pasitarime dar 1933 metų balandį. Varšuvoje turėjo žūti švietimo ministras arba vidaus reikalų ministras, Lvove – mokyklų kuratorius, o Volynėje – vietos vaivada. Tame pasitarime, tiesą sakant, ir dalyvavo Konovalecas. Tuo pat metu Sudoplatovas pateikė tą fragmentą, kad parodytų tariamą konfrontaciją tarp Banderos ir Konovaleco. Tačiau tos konfrontacijos nebuvo. Ir čia agentas Valiuchas išnaudoja situaciją, kuri susiklostė 1940 metais po OUN skilimo.

Vienas iš Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderių Stepanas Bandera. Wikipedia.org nuotr.

Sudoplatovo prisiminimuose gausu netikslumų, iškraipymų ir paprasčiausių prasimanymų. Antai, tas epizodas iš Paryžiaus: „Mums būnant Paryžiuje Konovalecas pakvietė mane kartu su juo aplankyti Petliūros kapą, – šis po to, kai buvo sutriuškintas Raudonosios Armijos, pabėgo į Prancūzijos sostinę, kur 1926 metais ir buvo nužudytas. Konovalecas mėgo tą žmogų, vadindavo jį „mūsų vėliava ir mylimu vadu“. Jis sakydavo, kad Petliūros atminimas turi būti išsaugotas. Man buvo malonu, kad Konovalecas ima mane kartu, bet viena mintis man nedavė ramybės: lankantis priimta prie kapo padėti gėlių. Tuo momentu mano piniginė buvo tuščia, o užsiminti apie tokias smulkmenas Konovalecui man atrodė neįmanoma… Ką daryti? Visą kelią iki kapinių mane graužė ta mintis. Mes perėjome per visas kapines ir sustojome prie kuklaus Petliūros antkapio. Konovalecas persižegnojo – aš padariau tą patį. Kurį laiką mes stovėjome tylėdami, paskui aš išsitraukiau iš kišenės nosinę ir įpyliau į ją saują žemių nuo kapo. – Ką tu darai?! – šūktelėjo Konovalecas. – Tų žemių nuo Petliūros kapo nuvešiu į Ukrainą, – atsakiau, – mes jo atminimui pasodinsim medį ir jį prižiūrėsime. Konovalecas buvo sužavėtas. Jis apkabino mane, pabučiavo ir karštai pagyrė už nuostabią idėją. Per tai mūsų draugystė ir pasitikėjimas manimi dar labiau sustiprėjo“.

Reikia pažymėti, kad Paryžiuje kartu su Sudoplatovu ir Konovalecu buvo dar ir Aleksandras Boikovas. Iš jo prisiminimų žinoma, kad, būdamas Monparnaso kapinėse, Sudoplatovas nesidomėjo Petliūros kapu ir jam niekas nepatarė jį apžiūrėti. Tikriausiai Valiuchas paprasčiausiai laikui bėgant prisigalvojo tą momentą ir pridėjo jį į savo memuarus, kad parodytų savo kaip agento sumanumą ir originalumą.

Aleksandras Boikovas (1896–1968) – OUN veikėjas. USS legiono karys nuo 1915 m., Ukrainos Galicijos Armijos chorunžis. UVO (Ukrainos karinė organizacija) narys nuo 1926 metų, UVO vadovas Prahoje nuo 1928 metų. Žurnalo „Rozbudova Nacii“ („Tautos kūrimas“) administratorius. Ukrainos nacionalistų Valdybos (PUN) Ženevoje vadovo sekretorius 1930–1931 m. Nuo 1931 metų – Paryžiuje, Ukrainos tautos sąjungos kūrėjas Prancūzijoje ir jos vadovo pavaduotojas, laikraščio „Ukrainskoje slovo“ („Ukrainos žodis“) steigėjas ir redaktorius nuo 1933 metų. OUN(m) (m – melnikivcai) padalinio Prancūzijoje vadovas (1938–1948). Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir nuo 1944 metų kalėjo koncentracijos stovykloje Zaksenhauzene. Po karo – PUN spaudos referentas (1954–1964), OUN(m) vyriausiasis kontrolierius (1953–1955), PUN Senato narys (1964–1968).

Pulkininko žūtis

Po išvykimo į SSSR Pavelas Sudoplatovas matėsi su Konovalecu tik tris kartus. Tai buvo apgalvota taktika: skubūs, neplanuoti susitikimai, per kuriuos Sudoplatovas lyg ir perduodavo slaptas žinias ir atsiskaitydavo apie veiklą tarpininkui. Pagal legendą jis įsidarbino radistu prekybiniame laive „Šilka“, kuris dažnai įplaukdavo į Olandijos uostus. Todėl jis iš anksto negalėjo planuoti atvykimo ir perspėti apie jį.

Pavelas Sudoplatovas. Back-in-USSR.com nuotr.

Pirmas toks susitikimas įvyko Gente 1937 metų rugsėjo pabaigoje. Antrasis Sudoplatovo susitikimas su OUN nariais įvyko Roterdame 1938 metų vasario pradžioje. Tąsyk jis pasakojo apie situaciją sovietų Ukrainoje. Paskui Sudoplatovas išsireikalavo pasikalbėti su Konovalecu akis į akį. Apie tris valandas, nuo 21.00 iki vidurnakčio, jie vaikštinėjo po miestą. Tas susitikimas sustiprino Konovaleco pasitikėjimą Sudoplatovu: atrodė, kad Sudoplatovas nepavojingas tarpininkui. Atminimui jis padovanojo savo būsimai aukai dėžutę saldainių. Trečias susitikimas įvyko 1938 metų gegužės 23. Tą dieną operacija „Stavka“ buvo sėkmingai baigta.

Taigi, prieš vizitą į Roterdamą Pavelas Sudoplatovas nuvyko į Bergeną, iš kur telefonu pranešė Konovalecui, kad keliauja į Olandiją. Tikriausiai, agentas būtent Bergene gavo bombą iš „Volveberio lygos“ atstovų. „Volveberio lyga“ – sovietų agentūros diversinė grupė, vadovaujama vokiečių komunisto Ernsto Volveberio, kuri veikė Norvegijos, Švedijos, Danijos, Suomijos ir Vokietijos teritorijoje. „Lygos“ specializacija buvo teroro aktai, naudojant sprogmenis. Visiškai įmanoma, kad būtent Norvegijoje Sudoplatovui pagamino bombą Jevgenijui Konovalecui nužudyti. Juk gabenti bombą iš SSSR buvo pavojinga.

Bet grįžkime prie susitikimo restorane viešbutyje „Atlanta“ ir mirtinos Sudoplatovo dovanos. Nūdien egzistuoja keletas versijų, kokia būtent buvusi toji bomba. Tai, kad buvo laikrodinis mechanizmas, nėra abejonių. Bet spėliojama, kokio dydžio ji buvo. Pats Sudoplatovas prisiminimuose tvirtino: „Galų gale sprogmuo lyg saldainių dėžutėje buvo pagamintas, ir laikrodinio mechanizmo nereikėjo įjungti specialiu mygtuku. Sprogti turėjo lygiai po pusvalandžio, pakeitus vertikalią dėžutės padėtį į horizontalią. Aš turėjau laikyti dėžutę pirmojoje padėtyje didelėje vidinėje savo švarko kišenėje. Numanoma, kad aš perduosiu  tą „dovaną“ Konovalecui ir paliksiu patalpas prieš bombai sprogstant“.

Taigi, dėžutė turėjo būti labai nedidelė, kad tilptų švarko kišenėje. Gal tai buvo ne saldainiai, o dėžutė cigarečių, nes Konovalecas buvo rūkorius. Bet tada sprogimas nebūtų buvęs toks stiprus, kad sužeistų praeivį, kuris atsidūrė per kelis metrus nuo tarpininko.

Yra ir kita versija, kuri pagrįsta viešbučio „Atlanta“ restorane auką ir žudiką aptarnavusio oficianto parodymais. Kaip jis paliudijo, dėžutė, kurią perdavė Konovalecui, buvo panaši į dėžutę nuo avalynės. Tad aišku, kodėl sprogimas buvo toks stiprus. Juk liudytojas pranešė, kad sprogimas sudraskė Konovalecą į gabalus, sužeisdamas du praeivius, iš kurių vienas buvo per penkis metrus nuo žuvusiojo.

Policijos nufotografuotoje žūties vietoje matyti krauju aptaškytas šaligatvis. Kraujo dėmės ištaškytos ratu apie keturių–penkių metrų spinduliu. Toks nusikaltimo vietos vaizdas įrodo, kad bomba buvusi labai galinga. Viskas padaryta pagal NKVD planą.

Konovaleco žūties vieta. Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro archyvo nuotr.

Taigi, suplanuota sovietų operacija pražudė Ukrainos nacionalistų lyderį – žmogų, kuris savo nepailstamu triūsu ir įkvėpimu galėjo dar daug nuveikti Ukrainos labui, kuris nesiliaudamas kovojo už Ukrainos kūrimo idėjas. Sudoplatovas pabėgo į Prancūziją, iš kur per Ispaniją grįžo į SSSR. Jo memuarų analizė rodo, kad daug žinių yra iškraipytos arba paprasčiausiai prasimanytos. Ir vis dėlto tie prisiminimai – šaltinis, demaskuojantis  Jevgenijaus Konovaleco tiesioginį žudiką ir pagrindinius operacijos „Stavka“ parengimo etapus.

Autorius dėkoja istorikams Igoriui Derevianyj ir Sviatoslavui Lipoveckiui už pagalbą rengiant medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2018.08.13; 07:00

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai  neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform“ su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais“.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Ukrainietė mergina

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin“ ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias“.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.  

2017.12.06; 04:30

Už mūsų ir jūsų laisvę. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Solidžių bandymų lyginti lietuvių ir ukrainiečių pokario rezistencinę kovą tikrai būta, ir jų gilinti ar plėsti net nepretenduoju. Tai atliko garsūs abiejų šalių istorikai ir tyrinėtojai.

Bet vis tiek tos sąsajos įdomios keliais aspektais: kaip buvo bandoma koordinuoti tuos pasipriešinimo frontus? Kokios to pasipriešinimo sąsajos?Ar buvo koks ryšys, kontaktai, bendros pastangos?

Kitoje dalyje pasvarstysime, kokią pagalbą, remiantis tuo bendru pasipriešinimu okupacijoms, Lietuva ir pasaulis Ukrainai gali teikti dabar, kai ši šalis vėl atsidūrusi tikro karo už savo laisvę ir teritorinį vientisumą apkasuose, kai vėl būtina vieninga užkarda iš Rytų (ir ne tik) plaukiančioms grėsmėms?

Ukrainiečių pasipriešinimas buvo vadinamas ne partizaniniu judėjimu, o tiesiog sukilimu prieš okupantą. Štai kodėl, kaip rašė istorikas Dalius Žygelis, ukrainiečių, kovojusių dėl savo tautos laisvės ir Ukrainos valstybės nepriklausomybės, organizacija buvo vadinama Ukrainos sukilėlių armija (UPA). Formaliai susikūrusi 1942 m. spalį kitą mėnesį ir kitų metų pradžioje jau rengė slaptas karines stovyklas Polesės ir Voluinės miškuose, kuriose dalyvavo apie 600 savanorių.

Bendras Lietuvos partizanų ir Ukrainos kovotojų pasipriešinimo bruožas bus tas, kad jie neturėjo užnugario. Jų kovos atrama buvo vietos gyventojai, kurie reikalavo, kad būtų imtasi ne tik antibolševikinės, antilenkiškos ir antinacinės propagandos, bet ir ginkluotos kovos. Ukrainos vakaruose susikūrė net atskiros UPA kontroliuojamos respublikos ir perimta okupacinių jėgų kontrolė. UPA sudarė tris karinius korpusus (išskyrus Rytų), gausiausia buvo Vakarų, kurią 1944 m. sudarė šešios apygardos su karinių divizijų teisėmis.

Tokia struktūra sudarė sąlygas efektyviai priešintis iš pradžių vokiečių, paskui sovietų okupacijai. Žinoma, pastaroji buvo nuožmesnė. Nepaisant to UPA būriai nesunkiai pereidavo sieną į Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, net Vakarų Vokietiją ir Austriją. Antai, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. 1947 m. keliasdešimt sukilėlių lankėsi Rytų Prūsijoje.

UPA būriuose kovojo ir lietuviai. D. Žygelis rašo, kad, pavyzdžiui, 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą. Čia tikėtasi tęsti kovą dėl savo valstybės. Tačiau šio padalinio, jų vadovų likimas kol kas yra mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams.

Pokariu buvo mėginta užmegzti partizaninius ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo. Ukrainos istorikai Lvove pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją 1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t. Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, matyt, kažkieno išduotas ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos. Šis bandymas taip pat dar mažai ištyrinėtas.

Abiejų šalių laisvės kovoms buvo padėtas pagrindas dar prieš karą. Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijai, vėliau tapusiai kariniu UPA sparnu. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai ¬ žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.

konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerija. Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi (lygiai prieš penkerius metus, 2012 m. gruodžio 5-ąją, Kauno miesto savivaldybėje vyko konferencija, skirta Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui; konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu). UNO per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.

Reikia pridurti, kad tuometinis Kaunas palaikė prieškarinės Ukrainos karinės organizacijos (UKO), kovojusios prieš lenkų okupaciją, veiklą, o jos nariu buvo Stepanas Bandera (it. bandierra – vėliava), kuris 1928 m. lenkų buvo nuteistas mirties bausme. Akivaizdu, kad tada Kauno ir Lvovo tikslai – išvaduoti dalį užgrobtos šalies iš lenkų okupacijos – buvo tie patys. Šiandien tos nuosėdos santykiuose tarp Ukrainos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, tebetemdo kaimyninių šalių kasdienybę.

Panašumų galima atsekti ir karo pradžioje. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) jau 1941 m. birželio 23 d. paskelbė sukilimą prieš nuo vokiečių bebėgančią sovietų valdžią, o paskui – ir nepriklausomybės deklaraciją. Ukrainiečiai ją deklaravo birželio 30-ąją, tačiau abiejų organizacijų vadovai, taip pat ir S. Bandera, kūręs „mobilias grupes“, ir naujos vyriausybės pirmininkas Jaroslavas Steckas nacių gestapo buvo sugrūsti į kalėjimus. S. Bandera buvo išgabentas į teismą Berlyne, kuriame jis nesutiko atšaukti „Ukrainos valstybės atgimimo akto“, todėl buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Joje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio, po kurio į Ukrainą jau negrįžo. Du Stepano broliai mirė Osvencime. S. Bandera KGB agento ukrainiečio Bogdano Stašinskio buvo nužudytas Miunchene 1959 m. spalio 15 d.

Stepanas Bandera

Kitas klausimas be atsakymo: ar palaikė ryšius abiejų antisovietinės rezistencijos vadovai? Įrodymų, kad, sakykime, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Stepanas Bandera turėjo kokius nors kontaktus, nėra, tačiau apie galingą ukrainiečių ir baltijiečių pasipriešinimo frontą, be abejo, jie žinojo. Lietuvių partizanų vadas buvo 9 metais jaunesnis ir tik 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, o sovietinio saugumo buvo žiauriai nukankintas 1957 m. lapkričio 29 d. S. Bandera iki 1954 m. vargo pabėgėlių stovyklose ir slapstėsi išgalvotais vardais Rytų Vokietijoje. Apie tai rašiau DELFI portale 2013 m. kovą straipsnyje „S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?“

Istorikas Arvydas Anušauskas nesigilina į šių pasipriešinimo vadovų likimo panašumus ar skirtumus, bet teigia, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių nacionalistų lyderio S. Banderos, jo šalininkų ir 1941-aisiais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo.

P.S. Labai gaila, kad Maidano gaisuose gimęs sutelktas Ukrainos laisvės kovotojų palaikymas virto tuščiomis politinėmis deklaracijomis, skambiais „solidarumo“ vizitais į Kijevą. Išnyko visuomeninių patarėjų iš Lietuvos įdirbis Ukrainos vyriausybėje, nutilo ir buvęs jos ekonomikos ministras A. Abromavičius, kiti garsiai šaukę politikai ir apžvalgininkai. Tartum veltui praėjo V. Adamkaus, Aleksandro Kvasnievskio (Alexander Kwaśniewski), kitų Rytų Europos lyderių pastangos remti Oranžinę revoliuciją ir atsiliepti į Ukrainos pagalbos šauksmą.

O gal dar nevėlu? Apie tai – kitoje dalyje.

2017.12.04; 09:00

Unian.net portalo skaitytojai šią savaitę labiausiai domėjosi separatisto Givio nužudymo detalėmis, stebėjo skandalą, kurį sukėlė Vokietijos ambasadoriaus Ukrainoje pareiškimai, ir piktinosi Lenkijos grasinimais užtrenkti mums duris į ES dėl Banderos.

Kačinskis gana aštriai pasisakė apie Stepaną Banderą.

Ši savaitė prasidėjo skandalingais Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderio Jaroslavo Kačinskio pareiškimais. Jis gana aršiai pasisakė apie tokią personą, kaip Stepanas Bandera, ir požiūrį į jį Ukrainoje. Pasak jo, Lenkijai niekada nebus priimtina, kad Ukrainoje egzistuoja „žmonių, vykdžiusių lenkų genocidą, kultas“, pridurdamas, kad ukrainiečiai „žiaurumu lenkų atžvilgiu pranoko vokiečius“.

Ir dar jis papasakojo apie griežtą pokalbį apie tai su Ukrainos prezidentu. „Aš aiškiai pasakiau ponui Porošenkai, kad su Bandera jie (Ukraina) į Europą neįžengs. Tas dalykas man aiškus, mes ir taip buvome labai kantrūs, bet viskam yra ribos“, – pabrėžė Kačinskis.

Žiūrint plačiau, tas Lenkijos politiko pasisakymas buvo tarsi brūkšnys, užbaigiantis laikotarpį, kai Lenkija buvo vadinama „Ukrainos advokate Europoje“. Dabar galutinai aišku, kad mūsų keliai pradeda skirtis į truputį skirtingas puses, ir naujo „gėlių ir konfeti“ laikotarpio mūsų santykiuose artimiausiu laikotarpiu nenusimato.

Deja, Ukraina oficialiame lygmenyje į tokius lenko oficialius pareiškimus reagavo gana vangiai, jei nesakytume, kad apskritai nepastebėjo. Matyt, mūsų valdantieji labiau užsiėmę svarbesniais reikalais, todėl ir pražiopsojo nuotaikų pasikeitimą kaimyninėje šalyje. Arba paprasčiausiai numojo ranka į tokio sprendimo paieškas ginčytinais istoriniais klausimais, kuris patenkintų abi šalis ir leistų užversti tą mūsų santykių puslapį.

Šiek tiek aiškiau paskutinę provokacijų bangą Ukrainoje ir Lenkijoje (kur paskutinės – eisena Peremyšle ir Lenkijos konsulato užpuolimas Lvove), užsibaigusią šituo Kačinskio pareiškimu, pakomentavo tik Aukščiausiosios Rados saugumo pakomitečio vadovė Irina Fryz. Jos nuomone, Ukrainos ir Lenkijos kaktomuša neapsiėjo be Kremliaus pagalbos, – šis uoliai darbuojasi skleisdamas Lenkijoje antiukrainietiškas nuotaikas, tuo pačiu blogindamas požiūrį į lenkus Ukrainoje. Fryz išsakė turinti vilties, kad, nepaisant visų prieštaravimų, Kijevas ir Varšuva vis dėlto sukoordinuos savo pastangas ir neleis Kremliui įkalti pleišto į mūsų santykius.

Šaltinis – unian.net portalas

2017.02.18; 05:05

Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje. 

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.

Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.

Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.

Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.

Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.

Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.

Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.

O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.

Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.

Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.

Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.

Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.

2016.12.02; 05:06

pistolet_1

Bogdanas Stašinskis – KGB padalinio, kurio specializacija – žmogžudystės, bendradarbis. Ukrainiečių tautybės Bogdanas Stašinskis (gimė 1931-aisiais) pradėjo dirbti sovietų valstybės saugumui būdamas dar tik devyniolikmetis vaikinas.

1957 metais jam buvo įsakyta likviduoti vieną iš Ukrainos nacionalistų lyderių Levą Rebetą, tuo metu gyvenusį Vakarų Vokietijoje.

B.Stašinskis buvo apginkluotas specialiu pistoletu, užtaisytu kapsule su sinilo rūgštimi, kuri šaunant turėjo suskilti. Įkvėpti rūgšties garai yra mirtini. Žmogus mirdavo sustojus širdžiai. Pats B.Stašinskis turėjo su savim priešnuodį, kurį jis turėjo praryti prieš pat pasikėsinimą.

Continue reading „Specializacija – politinio pobūdžio žmogžudystės“