Slaptai.lt redakcija skelbia keletą ištraukų iš įdomios, prasmingos, kvapą gniaužiančios parodos, skirtos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą. Pasižvalgymas po niūrias kalėjimo kameras, sukilėlių turėti ginklai, sukilėlių žvilgsniai iš nuo laiko pageltusių nuotraukų, istorikų komentarai, – visa tai paliko neišdildomą įspūdį.

Slaptai.lt informacija

2019.12.01; 09:04    

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
 
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
 
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui“, – sakė prezidentas.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
 
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sakė šalies vadovas.
 
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
 
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
 
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 18:20

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas įspėjo Sirijos vyriausybę ir jos sąjungininkus Iraną bei Rusiją „beatodairiškai“ nepulti sukilėlių kontroliuojamos Idlibo provincijos, praneša BBC.

D. Trumpas tviteryje įspėjo nedaryti „didelės humanitarinės klaidos“, kuri galėtų pražudyti šimtus tūkstančių žmonių.

Sklando kalbos, kad Sirijos vyriausybės pajėgos rengiasi plataus masto operacijai, per kurią mėgins atsiimti paskutinį šalyje likusį sukilėlių bastioną.

Jungtinės Tautos (JT) perspėja, kad tokia kampanija gali turėti katastrofiškų padarinių tūkstančiams civilių.

JAV valstybės departamentas pirmadienį taip pat įspėjo, kad Vašingtonas atsakys į bet kokią Sirijos vyriausybės arba jos sąjungininkų įvykdytą cheminę ataką.

JAV ambasadorė JT Nikki Haley savo ruožtu tviteryje rašė: „Visų žvilgsniai nukreipti į Assadą, Rusiją ir Iraną Idlibe. #JokiųCheminiųGinklų“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.05; 02:30

Ant stalo Vinco Mykolaičio – Putino romanas/epopėja/ „Sukilėliai“. Labai geras kūrinys, vertas atminties. Senatvėje (dar kol kas brandžioje, nes dar regi akys), vėl galiu skaityti ir domėtis Lietuvos istorija. To dėmesio dingstis, – Petro Dirgėlos istoriniai romanai, apie kuriuos rašau savo knygoje, kuri turi išeiti šį rudenį… 

Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Sukilėlai“

Skaitydamas „Sukilėlius“ 498 puslapyje radau nemažą pastraipą apie Plungę, apie baudžiauninką Antaną Vaišvilą. Gražia kalba, stililistiškai rišliu tekstu V. Mykolaitis – Putinas, kurio vienas iš pagrindinių personažų Petras Balsys per netiesiogine kalba su kitais personažais išgirstą pasakojimą sudomino mane intriguojančiu faktu: kad Plungės dvare įvykęs didelis valstiečių maištas, įtraukęs Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Salantų, Gintiliškių baudžiauninkus. „Petras dažnai šypsodamasis prisimena, kaip Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs bažnytkaimyje apie to narsų Plungės dvaro baužiaunininką Antaną Vaišvilą, kaip jį kaimiečiai neleido suimti, kaip tūkstantinė minia žmonių  privertė pristavą ir dragūnų eskadroną paleisti suimtuosius Vaišvilos palydovus.

Kitą sykį pusbrolis Jurgis papasakojo, ką girdėjęs turguje, kaip žmonės, susirinkę į sueigą, sugavo policijos šimtininką, jį sumušė, išpiovė su drabužio medžiaga jo policinius ženklus, sukalė kojas į kaladę ir uždarė arešto patalpoje. Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės ligi Baltijos jūros. Jis ketinęs sukelti maištą ne vien prieš dvarininkus, bet ir prieš vyriausybę. Visų aplinkinių dvarų valstiečiai jį klausę ir tikėję, kad jie nugalėsią ir kareivius.

„Mūsų daug, – jie sakydavę, – saldotų maža. Ginklų mes gausime pas žydus ir kontrabandininkus ir visus saldotus iššaudysime“. (Paryškinta A. G., p. 498).

Iš kur romano autorius sužinojo apie tokį valstietį Antaną Vaišvilą ir jo vadovaujamą maištą?

Aš – plungiškis, esu matęs tokį vardą ir pavardę, iki tolei buvusios ant Kulių gatvės namų. Naujas pavadinimas atsirado jau vėl išlaisvintoje Lietuvoje, prie kurios, žinoma, prisidėjo ir 1863, 1864 metų sukilėliai. Tai man reikia kreiptis į istorikus, kraštotyrininkus. Pirmiausia į plungiškius, – S.Stropų, E. Ravickienę. Perverčiau jų knygas, bet tokios pavardės neradau. Turiu Žemaičių kultūros draugijos „A mon sakaa?“ laikraščio redakcijos knygą „Žemaitija“, išleistą knygą 1992 metais. Ir ten neradau. 

Turiu ir istoriko Aleksandro Vitkaus veikalą „Lietuvių istorijos įvykių chronologija, 1795-1918“. Nuodugniai išnagrinėjau 1863, 1864 metų įvykius, pavardes ir ten neradau Vaišvilos. Pagaliau pasiėmiau iš Vilniaus Lazdynų bibliotekos Onos Maksimaitienės veikalą „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 metais“, išleistą 1969 metais. Ten radau Vaišvilą (be vardo), bet jis buvo karininkas ir veikė jisai Joniškio krašte.

Pagaliau turiu Gedimino Ilgūno knygą „Antanas Mackevičius; sukilimo žygiai ir kovos“ (2007). Ir ten nei vietovardžių rodyklėse neradau Plungės, nei tarp asmenvardžių – Vaišvilos… 

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

O kaip vis dėlto atsirado Plungėje tokio pavadinimo gatvė? Gal Eleonora Ravickienė, gal Stasys Stropus bendravo su Vincu Mykolaičiu – Putinu, rašančiu „Sukilėlius“? Ir jie jam patarė įdėti apie jį? (Jie abudu jau mirę). O gal pats romano Autorius skaitė A. Mackevičiaus laiškus, parodymus, surastus istorijos archyve? (1988 m. išleista knyga Antano Mackevičiaus „Laiškai ir parodymai“, deja, kurios aš neturiu)…

O gal paklausti Plungės savivaldybės dėl vardo pakeitimo? Bet per pastaruosius metus ten keitėsi merai, o kultūros darbuotojai, bet irgi nauji, nežinos… Arba garsi lietuvių literatūros mokytoja Elena Adomavičienė gal patarė? Galėjau jos paklausti anksčiau, o dabar ji mirusi… Ir Juozas Šimkus gal galėtų atsakyti, bet jau  ir jis – Anapilyje… Kas galėtų atsakyti į klausimą, – dėl Antano Vaišvilos gatvės pavadinimo?

… Gal reikėjo padaryti taip, kaip Telšiuose? Ten visa gatvė turi gražias skelbimo lentas, kur yra įrašai, susiję su istorija, su asmenybėmis… Man būtų užtekę ir kuklesnės iškabos/rodyklės/.

2017.09.03; 10:52

„Įžūlios Vladimiro Putino karinės avantiūros Sirijoje rezultatas toli gražu nėra aiškus, tačiau, atrodo, vienas, kas pralaimės artimoje perspektyvoje, jau išryškėjo – tai prezidentas Barakas Obama“, – rašo Popas Richteris ir Brajenas Benetas laikraštyje Los Angeles Times.

„Baltieji rūmai keletą savaičių rengėsi be didelio triukšmo skirti daugiau karinės paramos aršiems kurdų sukilėliams ir kitiems sukilėliams kovotojams Sirijos šiaurėje. Bet dabar bet koks politikos pasikeitimas atrodys kaip atsakymas į griežtus Putino manevrus, o ne kaip nauja šio daugiašalio konflikto sureguliavimo iniciatyva“, – mano apžvalgininkai.

Continue reading „Ir Angela Merkel, ir Barakas Obama – keblioje padėtyje“

Po 2001-09-11 susiduriame su naujo pobūdžio karais. Tokius karus matėme Afganistane, Irake, Sirijoje, o dabar jau ir Ukrainoje.

Iki pastarojo meto karus supratome kaip gerai technologiškai aprūpintų ir gerai parengtų kariuomenių susidūrimus. Įprastai kariuomenė kovoja su kita kariuomene, viena iš jų užima teritoriją, joje įsitvirtina laimėjusios kariuomenės palaikoma civilinė valdžia, kuri užtikrina teritorijos valdymą.

Tokie karai yra labai brangūs, iš anksto aišku, kad aiškią persvarą turi ekonomiškai ir technologiškai stiprios valstybės.

Dėl šių priežasčių įprastinių karų stengiamasi vengti, o kylančius ginčus spręsti diplomatinėmis ar ekonominio spaudimo priemonėmis.

Continue reading „Tėvynės sąjunga: „Naujieji karai – iššūkis tradicinei krašto gynybai““

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.

Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.

Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?

Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…

Continue reading „Mes – iš girios…“

Istorijos baimė, menkas išmanymas, fantazijos ir talento stoka, blogai surašyti konkurso reikalavimai, abejotina komisija? Kur slypi priežastis, kad paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje bus, švelniai tariant, nelabai tinkamas?

Jei kas nežinote, tai Kultūros ministerija neseniai paskelbė: Lukiškių aikštėje bus statoma „Tautos dvasia“.

Visiškai abstraktus kūrinys: lyg paukštis, lyg palaužtas diegas, lyg šiaip kreivė. Toks abstraktus kūrinys gali tikti ir jaunavedžiams, ir žemdirbiams, ir sovietiniam darbo didvyriui pagerbti.

Continue reading „Kam skirtas paminklas Lukiškėse? Tik jau ne kovojusiems už Lietuvos laisvę“

« 1 3 »

Liepos 6-ąją  – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – portalo Slaptai.lt žurnalistai dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Tai – antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti.

Politiko Gedimino Jakavonio organizuoti 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygiai prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Jų maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos link Dainavos girios ir vaikų poeto Anzelmo Matučio drėvės (Pauosupės kaimas). Žodžiu, eita vietomis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų.

XXX

Istorikai mano, kad Varėnos žemėje XV amžiuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kur Vytautas Didysis su savo dvariškiais paraleisdavo daug laiko ne tik medžiodamas, bet ir rūpindamasis kariuomenės stiprinimo reikalais. Varėnos dvare Vytautas Didysis parašė daug laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis laiškas parašytas1413 metų sausio 13-ąją, taigi jau po Žalgirio mūšio. Ordino magistrui adresuotame laiške pažymima, kad laiškas rašytas būtent „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“.

XXX

Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis (1875 – 1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo.

2013 metų balandžio 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Varėnos miestelis įsikūrė dėl geležinkelio „Vilnius – Gardinas“ atšakos, nutiestos 1862 metais. Didžiausia miesto šventė – „Grybų šventė“, organizuojama nuo 1996-ųjų paskutinįjį rugsėjo šeštadienį.

XXX

Per aštuonerius kovų metus su sovietiniais okupantais dzūkų partizanai patyrė daug pergalių, o kartu patyrė ir skaudžių netekčių. Didžiausia tragedija čia įvyko 1949 metų sausio 24 – 25 dienomis, kada buvo išduota DLK Vytauto grupės vadavietė.

XXX

Pauosupės kaimas garsus vaikų poeto A.Matučio drėve – muziejumi. Drėvė buvo A.Matučio darbo kabinetas.

Pauosupėje yra gyvenęs ir žymus grafikas Algimantas Švažas su šeima. Čia jis išdrožė senųjų dievų stabų – šventu puslankiu išrikiavo Perkūną, Žemyną, Velnią…

XXX

Lynežeris – miškų kaimas. Jo mokykloje dirbo žinomi poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys. Į Lynažerio pradžios mokyklą K.Kubilinskas atvyko dirbti 1947-aisiais. Nors jis buvo puikus vaikų poetas, tačiau jis talkino sovietų saugumo struktūroms persekiojant mūsų partizanus.

Lynažerio kaimas įsikūręs prie ežero, miško apsuptyje. Kaimo pavadinimas susijęs su ežero vardu. Čia stovi 13 sodybų, turinčių architektūros paminklo statusą. Pasak vietinių gyventojų, tos kaimo trobos statytos labai seniai.

XXX

Kriokšlio ( arba Šumas) – kaimas Varėnos rajone. Kaimą upė Ūla dalina į dvi dalis – Kriokšlį ir Šumą. Šumo pusėje auga du ąžuolai, pasodinti 1933-aisiais, S.Dariaus ir S.Girėno žūties dieną (sodino Kazimieraičių draugija).

Karaviškės kaimas. Pagal lenkų valdžios 1921-aisiais atliktą surašymą kaime gyveno 11 žmonių, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

XXX

Dudičiuose stovi paminklas 1863 metų sukilimui atminti (vienam iš sukilėlių vadų – Liudvikui Narbutui ir jo bendražygiams). Dubičiai – pats lietuviškiausias kaimas Baltarusijos pasienyje.

Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau ankstyvajame akmens amžiuje.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Jis gimė 1831 metais Šaurų dvare, Lydos apskrityje. Liudvikas, iš mažens prisiklausęs tėvo pasakojimų apie didvyriškas lietuvių kovas su vokiečių ordinais, visa širdimi pamilo savo kraštą. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kariuomenę. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis.

Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859-aisiais grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais.

Vasario 13-ąją Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko į mišką. Persikėlus L.Narbuto būriui arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E.Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L.Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius V.Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta miesto apsauga.

Pirmą kartą L.Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja rusų kariuomene kovo 9 dieną prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine.

Sukilėliai atrėmė puolimą. Po sėkmingų kautynių L.Narbuto būrys atvyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo pėstininkų ir kazokų daliniai išskubėjo ieškoti L.Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11-ąją prie Dubičių įvyko kautynės. L.Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L.Narbuto būrį prie Laukštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L.Narbutas balandžio 20-ąją buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių gretose – keliolika sužeistų ir 7 nušauti. Žuvo ir L.Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L.Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie gausias priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L.Narbutas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis pasiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos.

Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį buvo aplankiusi sesuo Teodora Mančiunskienė, kuri atvežė sukilėkliams maisto, pinigų, laiškų.

Už L.Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofėjevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofėjevas, tiksliai sužinojęs, kur slapstosi sukilėliai, persikėlė per Katrą. L.Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4-ąją.

Per kautynes L.Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą sužeidžiamas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Kautynėse kartu su vadu žuvo trylika sukilėlių. Jie palaidoti bendrame kape Dubičiuose. Čia 1933 -aisiais pastatytas paminklas su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.07

Su­ki­li­mo prie­žas­tys

Su­ki­li­mams bręs­ti ir kil­ti vi­sa­da rei­ka­lin­gos tiek vi­di­nės, tiek iš­ori­nės są­ly­gos. Po pra­lai­mė­to Kry­mo ka­ro (1853–1856 m.) Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų re­for­mų. Rei­kė­jo kuo sku­biau per­tvar­ky­ti vi­suo­me­ni­nę-po­li­ti­nę ša­lies sis­te­mą, įgy­ven­din­ti že­mės ūkio re­for­mą, nes dau­giau lauk­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Ca­ri­nė vy­riau­sy­bė su­pra­to, kad val­dy­ti im­pe­ri­ją se­no­mis prie­mo­nė­mis ne­be­ga­li­ma, to­dėl nu­ta­rė pa­da­ry­ti kai ku­rių nuo­lai­dų vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių ir val­dy­mo sri­ty­je.

Continue reading „1863 – 1864 metų sukilimas“

bubnys_arunas

1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10-20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.

Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8-10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis-Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.

Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių-sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.

Continue reading „1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje“