Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.

Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.

Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.

Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.  

Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.

Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.

Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga  Putino pirmtakams Kremliuje.

Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.

Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.

Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.

O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.

Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.

Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.

Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.

Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.

O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.

Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.

Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.

Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.

Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.

Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.

Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.

Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.

Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.

Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.

Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.

Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.

Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.

Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose. 

Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.

Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.

Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.

Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.

Informacijos šaltinis www.gordonua.com.

2016.11.25; 05:05

 

 

 

Rusijos politinė viršūnėlė atkemša šampano butelius, skendėdama euforijoje dėl Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Kremlius dar nesuprato, kokių problemų jam pateiks naujasis Amerikos lyderis.

Bet tam Trampas turi suprasti svarbiausią dalyką: kuo labiau bijo Rusijos vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. O kad suprastų RF prezidento Vladimiro Putino psichologiją, JAV tereikia perskaityti tris pagrindines rusų literatūros knygas: dvi pasakas ir vieną apysaką, – rašo analitiniame straipsnyje leidinyje Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis iš KGB instituto Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir tapęs ten verslo žvalgybos analitiku.

Jurijus Švecas, verslo žvalgybos analitikas iš JAV

Sumaištis Maskvoje dėl Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu kelia rimtų klausimų. Valstybės Dūma plojo. Vladimiras Žirinivskis visos šalies televizijos auditorijos akivaizdoje kėlė taurę šampano. Kremliaus propagandistai springo iš džiaugsmo.

Džiūgavimų Maskvoje mastai žadino mintį, kad tai ne šiaip džiaugsmas dėl jums malonaus žmogaus pergalės. Taip springstant pažymimas didžiausias užsienio politikos laimėjimas, kaip  mums iš Maskvos skelbiama beveik atviru tekstu, kad tai Vladimiras Putinas padarė Donaldą Trampą JAV prezidentu.

Vienas iš didžiausių besmegenių deputatų taip tiesiai ir pranešė socialiniuose tinkluose: „Amerika mūsų! Ir įsidėmėkite, kad kaip ir Krymas ji buvo paimta be jokio kraujo! Štai veiksmingos užsienio politikos galia!“

Taigi, pasirodo, Trampas už išrinkimą turi būti dėkingas Putinui ir dabar turi mokėti skolą. Tarkime, kad tai tiesa. Bet kam apie tokį didžiulį laimėjimą taip garsiai ir atvirai šūkalioti? Apie jį reikia tylėti bent jau šimtą metų. O čia atviras džiūgavimas, tarsi būtų pasaulio futbolo čempionatą laimėję. Ir suprantama, kad tokiu svarbiu klausimu niekas nebūtų drįsęs net užsiminti, jeigu tam nebūtų sankcijų davęs Kremlius. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Toliau – dar daugiau. Kremlius nutekino informaciją, kad tarp jo emisarų ir Trampo atstovų anksčiau būta konfidencialių kontaktų. Žodžiu, faktiškai patvirtino tai, kuo Trampas buvo kaltinamas rinkiminės kampanijos metu ir nuo ko jis visaip atsižegnodavo. Ir vėlgi, jeigu tokių kontaktų būta ir jei jie buvo sėkmingi, tai kam atskleisti savą žmogų, prastumtą – nesuvokiama! – į pačius Baltuosius rūmus?

Trampo atstovai čia pat pranešė, kad jokių kontaktų nebuvo, bet Kremlius vis nerimo. Į JAV metėsi Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas ir prapliupo visa serija svarbių pranešimų apie Amerikos ir Rusijos santykius, kurių prasmę galima trumpai išsakyti banaliai: „draugaukime“.

O atsakymas – tyla. Ir Trampas skambina į Londoną ministrei pirmininkei Teresai Mei, o ne į Maskvą Putinui, ir kviečia ją, o ne Putiną, dar iki inauguracijos atvykti į Vašingtoną svarbioms konsultacijoms.

Maža to, po rinkimų Trampas praktiškai nemini Putino ir Rusijos, o per debatus jis pasisakė ta tema tik atsakydamas į Hilari Klinton kaltinimus, kur simpatijos Putinui ir „Grab her by the pussy“ buvo vienoje gretoje, kaip vienos kategorijos ir visiškai nepadorūs reiškiniai.

Iš principo, Kremlius siunčia emisarus į Vašingtoną prieš svarbius įvykius. Antai, prieš tai, kai Borisas Jelcinas paskelbė Putiną savo įpėdiniu, į Vašingtoną nuvyko „pasiuntinys“ iš Maskvos. Jis surengė visą seriją konfidencialių susitikimų su JAV administracijos, kongreso, verslo ir intelektualinio elito atstovų, ir pranešė apie artėjančius įvykius bei paaiškino, ko iš jo laukti. Ir jokio nutekėjimo žiniasklaidai! Viskas buvo griežtai konfidencialu.

Peskovas traukia Putino arijas apie meilę ir draugystę Trampui per žiniasklaidą. Bet asmeniškai susitikti su Putinu nepanoro nei pats Trampas, nei žemiausias jo aplinkos klerkas. Beveik kaip žinomoje patarlėje: jei pro duris išveja, tai pro langą lenda.

Kremlius aiškiai blaškosi aplink „klientą“, bet „klientas“ neskuba reaguoti. Kažkas panašaus buvo po 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai Putinas pirmas iš užsienio lyderių paskubėjo pareikšti užuojautą Džordžui Bušui ir pasiūlė bendradarbiauti. Bušas pratylėjo ir Putinas iš nuoskaudos prikando lūpą. Panašių įvykių po Trumpo išrinkimo, kol kas dar tik preliminarių, bet daugėja, ir jie rodo, kad istorija gali pasikartoti.

Valdininkai aiškiai įtikino Putiną, kad Rusijos propagandos ir specialiųjų tarnybų pastangos suvaidino kritiškai svarbų vaidmenį Trampo pergalėje, ir jis (Putinas) visiškai nesupranta, kad viskas įvyko tiksliai priešingai ir kad įžūli Rusijos parama pridarė problemų ir Trampui, ir dar labiau Kremliui.

Dar praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kai sovietų diplomatijos ir žvalgybos tarnybų profesionalumas buvo nepalyginamai aukštesnis už dabartinį, Kremliuje buvo gyva aksioma, kad kitas JAV prezidentas demokratas bus didesnis „antisovietas“, negu prezidentas respublikonas. Tai buvo aiškinama tuo, kad demokratų kandidatas a priori buvo įtariamas simpatizuojąs Maskvai, todėl išrinktas jis turės įrodinėti priešingai ir bus griežtesnis SSSR atžvilgiu, negu prezidentas respublikonas, jei būtų jo vietoje.

Dabar – ačiū Putinui už tai! – įtarimų dėl specifinių ryšių su Kremliumi dėmė sutepė Trampą, ir jam teks savo politika įrodinėti, kad to nėra. Kaip tik įrodinėti, nes Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose susiformavo konsensusas, kad Putinas – tai nesisteminis pasaulinis marginalas, su kuriuo bičiuliautis taip pat nepadoru, kaip vaikščioti neplauta galva ir pleiskanotam.

Titaniškomis Kremliaus propagandos ir Rusijos specialiųjų jėgų pastangomis Trampas įsižiūrėjo į Putiną ir dabar jam teks apsivalyti. Su šia problema anksčiau ar vėliau susidurs kiekvienas Vakarų lyderis, kuris dar naiviai galvoja, kad su Putinu galima dėl ko nors susitarti.

Prezidento Bilo Klintono laikais aš paklausiau vieno kongresmeno, kodėl tokia nesupratinga administracijos politika Rusijos valdančio Jelcino atžvilgiu. Tada JAV duodavo Maskvai milijardus, kurie įsisukdavo ir ugdydavo korupciją, o ne reformas ir demokratiją. Kongresmenas atsakė: „Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente dirba kadriniai valdininkai ir politikai. „They have no guts“ („Jie neturi kiaušinių“). Štai, jeigu ten dirbtų buvę verslininkai, išėję iš žiaurios konkurencinės kovos pasaulio, tada JAV užsienio politika būtų visiškai kitokia“.

Na štai – taip ir nutiko! JAV prezidentu tapo kaip tik toks žmogus. Pažiūrėsim, prie ko tai prives. Bet pradžiai jam prireiks adekvačios informacijos apie Rusiją. Kiek aš pastebėjau, norėtųsi, kad situacija šioje sferoje būtų geresnė.

2014 metų vasario 24 dieną, vakare Vašingtono laiku, žiūrinėdamas internete Krymo socialinius tinklus, aptikau pranešimą, kad nežinomi asmenys praėjo pulti Krymo parlamentą. Surasti tiesioginę transliacija buvo nesunku ir po kelių minučių per vaizdo kamerą ant parlamento rūmų aš savo akimis pamačiau, kaip tai vyksta. Dirbo aiškiai grupė Rusijos specialiosios paskirties karių – tiksliai, raštingai, darniai. Internete jau šurmuliavo pranešimai iš įvykio vietos.

Iškart įjungęs CNN aš nustebau išgirdęs, kad, remiantis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (angl. Defense Intelligence Agency – DIA) analitiku, nėra jokio pagrindo manyti, jog „rašenz“ ketina pradėti kokią nors karinę operaciją Kryme, nes – dėmesio! – jie nepritraukė arčiau veiksmų zonos lauko ligoninių. DIA organizacija – karinė, ir atskiri analitikai kažin ar ryžtųsi dalytis savo nuomone su CNN be vadovybės sankcijos. Kitaip sakant, tai buvo visos DIA nuomonė apie situaciją Kryme.

Pamenu, aš įpykęs nusikeikiau. Mačiau – tai buvo gana paplitusi žvalgybos tarnybose šiurkščiausia klaida, kai analitikas nesupranta pačios tiriamojo objekto prigimties ir stengiasi įminti jo veiksmus, vadovaudamasis vaizduote, kaip analogišku atveju pasielgtų jis pats. Žodžiu, analitikas sumetė, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų Amerikos kariškiai, ir nusprendė, kad taip turi elgtis ir rusai. Big mistake!

Kadaise Vinstono Čerčilio memuaruose apie Antrąjį pasaulinį karą mane apstulbino vienas epizodas. 1942 metais anglai ir amerikiečiai planavo stambią desantinę operaciją Afrikos šiaurėje, savotišką būsimojo antrojo fronto atidarymo treniruotę. Buvo numatyta desantą išlaipinti keliais etapais, pirmiausia išmetant pagrindinį. Tad štai, pirmiausia buvo numatyta išmesti su parašiutais… dantų gydymo kėdes. O kaip gi kitaip? Juk toliau išsilaipinant kareiviai gali susižeisti dantis ir jiems prireiks dantų gydymo kėdžių. Taip mąstė amerikiečių ir britų generolai.

Maždaug tuo pat metu generolas Žukovas kovinius uždavinius sprendė kitaip. Jeigu jam prieš akis buvo užminuotas laukas, už kurio įsitaisęs priešas, jis siuntė į ataką kareivius, o kai šie „išminuodavo“ lauką savais kūnais, įkandin važiuodavo tankai. Vakarų analitikams tokie dalykai ir į galvą neateitų, bet Žukovui viskas buvo aišku kaip dieną: tankai kainuoja brangiai, jų mažai, o kareivių bobos dar prigimdys.

Nuo to laiko ir „rašenz“, ir Vakarų analitikų mentalitetas mažai tepasikeitė. Štai ir dabar DIA analitikas įsitikinęs, kad prieš karinę operaciją rusai turi netoliese įkurti lauko ligoninę. Ir jam sunku įsivaizduoti, kad rusų generolai mąsto kitaip: kam jiems iš anksto įkurdinti ligoninę, jei jie turi mobiliųjų krematoriumų? Atvarys juos po mūšio ir išspręs visus klausimus.

Štai taip dėl ligoninių pražiopsojo Rusijos agresijos Kryme pradžią.

Po to apie savaitę CNN kanale reguliariai pasirodydavo Pentagono dimisijos generolų kalbančios galvos, jie aiškino, kad Rusija užpuolė Krymą, kadangi jis jai labai reikalingas, nes ten yra Sevastopolis, vienintelis šilto vandens uostas pietuose. Ir visą savaitę niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad Sevastopolis – tai ne prekybos uostas, o KJP bazė, kad ten ir taip yra Juodosios jūros laivynas, o šilto vandens uostą Juodojoje jūroje RF jau turi, ir jis vadinasi Novorosijskas.

Tai tik atskiri eskizai, bet jie gana tiksliai atspindi lygį, kaip Vašingtono vyriausybinės struktūros supranta Rusiją. Pasibaigus šaltajam karui, Rusiją nuspręsta užmiršti. Tas procesas prasidėjo prie prezidento Klintono, kuris savaičių savaites nepriėmė CŽV direktoriaus Džeimso Vulsio su pranešimu. Tai stūmė žvalgybos tarnybas į demoralizaciją, orientacijos ir kvalifikuotų kadrų praradimą.

Galų gale, CŽV rezidentūros užsienyje praktiškai liovėsi užsiiminėti agentūriniu darbu ir virto savotiškais apsikeitimo informacija su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis centrais, žodžiu, gaudavo tai, ką jiems geranoriškai duodavo. Ta siaubinga situacija peraugo į didelį skandalą dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos amerikiečiai neva tai rado Irake, tuo pagrindu nuvertė Sadamą Huseiną, bet ginklų realių pėdsakų taip ir nerado.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com.

(Bus daugiau)

2016.11.24; 05:05

Apie rusų literatūros klasiką Michailą Bulgakovą prirašyta daugybė tomų. Apie jo žmoną Jeleną Sergejevną irgi nemažai žinoma. O štai jos jauniausiojo brolio Konstantino likimas užsimetė laiko tėkmėje.

Ir štai maža sensacija: kaip išsiaiškino Atviras miestas, Konstantinas buvo Latvijos agentas Maskvoje. Tyrinėtojas Borisas Ravdinas medžiagos apie tai aptiko Latvijos KGB archyve.

Continue reading „Jelenos Bulgakovos brolis buvo Latvijos žvalgas“

Švonderiai

Švonderis – talentingo Rusijos režisieriaus Vladimiro Bortko sukurto filmo „Šuns širdis“ pagal kijeviečio Michailo Bulgakovo to paties pavadinimo romaną personažas, kurį perprasti negalėtų, o gal ir nenorėtų, nei britas nei prancūzas. Bet ukrainiečiui ir lietuviui viskas aišku.

Po Lenino gaujos perversmo Sankt Peterburge Rusiją pradėjo valdyti švonderiai.

Rusijos imperijos carų ir jų giminių aplinkoje jų iki tol niekada nebuvo, atvirkščiai, jų teisės imperijoje buvo suvaržytos.

Continue reading „Branduolinė švonderių „self-made men“ valstybė ir Ukraina“

Pradžioj valgysim tavo pietus, paskum kiekvienas savo. Senas juokelis.

Prisiminiau šį juokelį, skaitydamas skelbimą apie šaukiamą „Žemės gynėjų“ suvažiavimą. Pasiūlyti trys klausimai. Du, kad nukreipti dėmesį nuo trečiojo ir pritraukti daugiau žmonių, o tas trečias brolis, užrašytas antruoju numeriu – „protėvių išsaugotos ir jų paveldėtos žemės, miškų ir vidaus vandenų nuosavybės teise pripažinimo tik savai valstybei ir jos piliečiams“.

Skamba gražiai. Vaikšto čia visokie, žemes supirkinėja, saviems jau neužtenka. Gyvenimui pagerėjus, lietuviai masiškai grįžta namo ir tas žemes superka, o čia – europiečių ordos. Visi į Lietuvą veržias gyvent. Ne guminė ta Lietuva, saviems jau neužtenka…

Continue reading „NEparduosim žemės užsieniečiams“

suns_sirdis_1

Kas gi ta dabartinė Lietuvos krizė? Nepamenu, kur skaičiau, bet krizės apibrėžimas skambėjo labai tiksliai: KRIZĖ – tai sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios stabilumui.

Manau, dauguma sutiks, kad, kalbant apie dabartinę Lietuvos krizę, arba, kaip kai kurie vadina, apie Lietuvos nuosmukį, tai šis apibrėžimas ir būtų tiksliausias.

Nors apie dabartinę Lietuvos krizę kalbama daug, priežastys kaip ir įvardintos, atrodo, belieka jas tik pašalinti, ir gyvenimas turėtų pagerėti. Bet pagerėjimo nesimato ir nesijaučia. Nes kovojama ne su krizės pasekmių šalinimu, o su pačiu vėju, t.y. kova tik imituojama.

Continue reading „Kas ta krizė? Gal senė su kriūkiu?“