Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Buvęs Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas savo knygoje kaltina JAV prezidentą piktnaudžiavimu valdžia ir nemokšiškumu. Dar nepasirodžiusios knygos ištraukas paskelbė „The New York Times“.
 
J. Boltonas rašo, kad apkalta D. Trumpui būtų buvusi pateisinama ne tik dėl kaltinimų vadinamojoje Ukrainos aferoje, bet ir dėl kitų atvejų. Jis ne kartą užkirto kelią baudžiamiesiems tyrimams prieš mielą „diktatorių“, pavyzdžiui, dėl Kinijos ir Turkijos, rašo J. Boltonas.
 
„Kasdienybė buvo elgesys, kai buvo trukdoma teisingumui, ir su tuo mes negalėjome taikstytis“, – teigiama knygoje. J. Boltonas savo svarstymus esą tada raštu išsakė ir generaliniam prokurorui Williamui Barrui.
 
D. Trumpas ne kartą prašė Kinijos prezidento Xi Jinpingo pagalbos dėl perrinkimo lapkritį vyksiančiuose rinkimuose, rašoma knygoje, kurią cituoja ir „Wall Street Journal“. D. Trumpas derybose dėl prekybos sutarties su Kinija esą ne kartą pareiškė, jog jam svarbu pasiekti rezultatą, kuris leistų per rinkimus lapkritį nugalėti žemės ūkį kultivuojančiose valstijose. Kinijos pažadas pirkti daugiau žemės ūkio produktų buvo svarbi susitarimo dalis.
 
Su D. Trumpu kaip saugumo patarėjas glaudžiai bendradarbiavęs J. Boltonas kaltina prezidentą ir tuo, kad šis nesigaudo užsienio politikoje. Prezidentas, pavyzdžiui, nežinojo, kad Didžioji Britanija yra branduolinė valstybė, o kartą paklausė, ar Suomija priklauso Rusijai, rašoma knygoje.
 
Anot J. Boltono, taip pat buvo aišku, kad D. Trumpo asmeninė diplomatija su Šiaurės Korėjos vadovu Kim jon-unu niekada neduos patenkinamo rezultato. Be to, D. Trumpas esą labai rimtai svarstė išstojimo iš NATO galimybę.
 
JAV vyriausybė antradienį kreipėsi į teismą, kad būtų užkirstas kelias knygos išleidimui. J. Boltonas esą joje pateikia slaptą informaciją ir tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
D. Trumpas praėjusių metų rugsėjį dėl nuomonių skirtumų atleido J. Boltoną iš patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigų. Šis jau tada pareiškė, kad atėjus laikui paskelbs savo įvykių versiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 09:00

Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta. EPA-ELTA nuotr.

Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta dėl šalyje įvestų apribojimų. Tai trečiadienį per spaudos konferenciją pranešė Nacionalinio sveikatos ir gerovės instituto departamento direktorius Mika Salminenas.
 
„Reikia pasakyti, kad epidemija plito lėčiau negu tikėtasi. Manyta, kad atvejų skaičius kasdien didės geometrine progresija. Galima tvirtai pareikšti, kad įvesti apribojimai gerokai pristabdė epidemijos plitimą“, – sakė jis.
 
Trečiadienio duomenimis, Suomijoje nustatytų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius per parą padidėjo 62 ir išaugo iki 1446. Nuo koronaviruso padarinių mirė 17 žmonių.
 
Anot šeimos reikalų ir socialinių paslaugų ministrės Kristos Kiuru, dabar šalyje per parą galima atlikti 2,5 tūkstančio testų dėl koronaviruso. „Mes sieksime dvigubai arba trigubai padidinti testavimo galimybes“, – pabrėžė ji.
 
Suomija dėl koronaviruso uždarė savo sienas nuo kovo 19 d. iki gegužės 13 d. Suomijoje mokyklos ir universitetai perėjo prie nuotolinio mokymo, vaikų darželiai tebedirba, bet tėvams rekomenduojama palikti vaikus namuose, jei yra tokia galimybė. Be to, draudžiama rinktis didesnėmis kaip 10 žmonių grupėmis.
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 850 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 42 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.01; 14:45

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas“

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).  

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Moldovos vėliava

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas. 

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.   

2020.03.26; 08:00

Kamalas Makili – Alijevas

2019-aisiais metų pabaigoje įtakinga užsienio leidykla „Routledge“ išleido mokslų dakataro Kamalio Makili – Alijevo veikalą „Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“ (angliškai – Contested Territories and International Law; A Comparative Study of the Nagorno-Karabakh Conflict and the Aland Islands Precedent).

Šiame moksliniame veikale ieškoma išeičių, kaip turėtų būti sureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Azerbaidžaniečių mokslininko darbas vertingas tuo, kad analizuojamos ne tik priežastys, trukdančios šį konfliktą išnarplioti taikiai, vadovaujantis tarptautine teise. Knyga ypač vertinga, nes priešprieša dėl Kalnų Karabacho lyginama su kadaise tarp Švedijos ir Suomijos kilusiais susirėmimais dėl Baltijos jūroje esančių Alandų salų. Iš Azerbaidžano kilęs mokslininkas mato akivaizdžių skirtumų tarp likimo, nutikusio Alandų salų ir Kalnų Karabacho gyventojams. Ir vis dėlto jis įsitikinęs, kad sukaupta tarptautinė patirtis sureguliuojant švedų – suomių pykčius dėl tarp Turku ir Stokholmo Baltijos jūroje išsibarsčiusių 6500 salų (tik 80 salų yra gyvenamos, žmonių – apie 28 tūkstančiai; daugiausia – švedai) galėtų pasitarnauti Azerbaidžanui ieškant išeičių, kaip, vadovaujantis tarptautine teise, būtų įmanoma susigrąžinti Juodąjį Sodą (toks azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho pavadinimas).

Sutikite, Lietuvos skaitytojui tokia tema – netikėta. Iki šiol karas dėl Kalnų Karabacho lygintas su kariniais susirėmimais dėl Padniestrės, Abchazijos, Osetijos, Krymo, Donbaso, Luhansko. Nesutarimai dėl Kalnų Karabacho gretinti su Lietuvos – Lenkijos nesutarimais dėl Vilniaus krašto, su Lietuvos – Vokietijos priešprieša dėl Klaipėdos. O štai su Baltijos jūroje išsibarsčiusiomis Alandų salomis Lietuvos žiniasklaidoje dar negretinta.

Kamalio Makili – Alijevo veikalas „Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“

Kamalas Makili – Alijevas yra juridinių mokslų daktaras. Šiuo metu jis dirba Švedijoje (Malmės universitete – vyriausiasis dėstytojas, Lundo universitete ir Raulio Valenbergo institute – mokslinis tyrinėtojas). Jis sėkmingai darbuojasi ir Strateginių tyrimų centre (SAM) vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ši azerbaidžaniečių mokslininko knyga labai praverstų bendraujant su Azerbaidžano ir Armėnijos diplomatais. Mat nors veikalo autorius – azerbaidžanietis, jo mokslinį darbą paskelbė nešališkumu, objektyvumu visame pasaulyje garsėjanti leidykla, kurios niekaip neapkaltinsi tendencingumu.

O kol neturime šio veikalo nei anglų, nei lietuvių kalbomis, internetinėje erdvėje galima pasižiūrėti tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių specialisto K.M. Alijevo interviu, duotą Azerbaidžano televizijai cbc.az (https://www.youtube.com/watch?v=2FwwS5BOwnw&fbclid=IwAR2wVL2hX4Jyl_OpaxHeiyMBxsuYz67qo3hOFqCSnOyf7vmtA7-a2S5hGRI).

Šiame videointerviu aiškiai, suprantamai išdėstomas požiūris į 19-ame amžiuje tarp Švedijos ir Suomijos kilusį karinį konfliktą dėl Alandų salų (po 1808-1809 karo su Rusijos imperija Alandų salos kartu su Suomija pateko į Maskvos rankas; 1917-aisiais salos tapo nepriklausomybę atgavusios Suomijos dalimi, nors gyventojai troško prisigungti prie Švedijos; 1921 metais po tarptautinių Tautų Sąjungos Tarybos sprendimų salos įtvirtintos kaip Suomijos teritorija su sąlyga, kad švedai turės plačią kultūrinę autonomiją).

Alandų salos

Tame videointerviu taip pat išdėstomos priežastys, kodėl tarptautinių organizacijų parama Kalnų Karabachą praradusiam Azerbaidžanui nėra tokia akivaizdi, kaip, sakykim, Kuveitui, Ruandai ar buvusios Jugoslavijos respublikoms. Mokslininkas K.M.Alijevas mano, kad tarptautinė opinija – labai svarbus argumentas.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Taip pat įtakos turi ir politinė konjunktūra. Tiesiog tuo metu, kai iš Azerbaidžano buvo jėga ir klasta atplėšiamas Kalnų Karabachas (aktyvioji karo fazė truko tarp 1992 – 1994 metų, nusinešusi per 35 tūkst. gyvybių; tačiau azerbaidžaniečiai pradėti vyti iš šių teritorijų gerokai anksčiau) pasaulyje būta daug rimtų karinių konfliktų. Tarptautinė bendruomenė tiesiog nepajėgė į visus iššūkius reaguoti vienodai atidžiai, jautriai. Be to, bijota Rusijos reakcijos. Be to, 1992 – 1994-aisiais, kai azerbaidžaniečiai buvo jėga vejami iš savo gimtųjų namų, nebūta kai kurių tarptautinių tribunolų, kurie galėtų teisti tuos, kurie padarė karo nusikaltimus arba nusikaltimus žmoniškumui. Tie tribunolai susikūrė vėliau, jų sprendimai atgalios – neįmanomi.

Žodžiu, mokslininko K.M.Alijevo veikalas – dar vienas rimtas žingsnis siekiant tarptautinei bendruomenei priminti azerbaidžaniečių netektis kalnų Karabacho frontuose.

2020.03.21; 18:30  

Suomijos opozicinė partija „Tikrieji suomiai“, garsėjanti griežtu savo požiūriu į migraciją, tebepirmauja šalies politinių partijų reitinge, nors per mėnesį jos populiarumas sumažėjo.
 
Tai rodo ketvirtadienį paskelbti televizijos kanalo „Yle“ užsakymu surengtos apklausos rezultatai. Tyrime dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, galima paklaida – 2 proc.
 
„Tikrųjų suomių“, per pastaruosius parlamento rinkimus užėmusių antrą vietą ir nusileidusių tik socialdemokratams, reitingas sudarė 23,3 proc., jis sumažėjo 1 procentiniu punktu. Antroje vietoje su 17,5 proc. – opozicinė Nacionalinė koalicinė partija, kuri per parlamento rinkimus buvo trečia. Jos populiarumas taip pat smuko, bet jau akivaizdžiau – beveik 2 procentiniais punktais.
 
Praėjusių metų gruodį Suomijos premjero postą užėmus Sannai Marin, valdančiosios Socialdemokratų partijos reitingas toliau didėjo. Jis per mėnesį ūgtelėjo 1,1 procentinio punkto – iki 16 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 12:49

Suomija neketina įvesti nei keturių dienų darbo savaitės, nei šešių valandų darbo dienos. Vyriausybė Helsinkyje paneigė žiniasklaidos pranešimus, kad ministrė pirmininkė Sanna Marin turi atitinkamų planų.
 
Keturių dienų darbo savaitė neįtraukta į vyriausybės programą, jos šiuo metu nėra ir darbotvarkėje, tviteryje pranešė vyriausybė. S. Marin apie atitinkamą idėją trumpai užsiminė per diskusiją 2019 metų rugpjūtį, kai ėjo transporto ministrės pareigas vyriausybei vadovaujant  Antti Rinnei.
 
Nėra tokio plano, veiksmų, intencijų, agentūrai „dpa“ sakė vyriausybės komunikacijos vadovė Päivi Anttikoski.
 
Pirmiausiai Didžiojoje Britanijoje kelios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad S. Marin nori diskutuoti idėją dėl keturių dienų darbo savaitės. Jos citavo premjerę, teigusią, kad žmonės nusipelnė turėti daugiau laiko šeimoms, pomėgiams ar kultūrai.
 
Įprastas darbo laikas Suomijoje yra aštuonios valandos per dieną ir 40 valandų per savaitę. Tai įtvirtinta ir naujajame Suomijos darbo kodekse, kuris įsigaliojo šių metų sausio 1-ąją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.08; 00:30

Lietuvoje po šventinių vištų, ančių ir kitų patiekalų kepimo likę riebalai dažniausiai būna išmetami. Tuo tarpu suomiai riebalų likučius tradiciškai atiduoda perdirbimui į tvarius degalus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
 
„Tvarius degalus gaminti iš riebalų atliekų ir kitų atsinaujinančių žaliavų – atsakingas ir perspektyvus sprendimas. Degalų sektoriuje diegiami žiedinės ekonomikos sprendimai padeda kurti papildomą vertę visuomenei ir prisideda prie klimato kaitos mažinimo tikslų“, – sako „Neste Lietuva“ generalinis direktorius Ringaudas Steikūnas.
 
Toks dyzelinas iš 100 proc. atsinaujinančių žaliavų gaminamas naudojant „Neste“ patentuotą NEXBTL technologiją – hidrinant augalinį aliejų ar gyvulinės kilmės riebalus. Iš maisto aliejų atliekų pagamintas dyzelinas gali būti pilamas į bet kurio dyzelinu varomo automobilio baką, taip pat gali būti tradicinio dyzelino sudėtinė dalis.
 
Lietuvoje po šventinius stalus puošusių vištų, ančių ir kitų patiekalų kepimo likę riebalai dažniausiai būna išmetami. Tuo tarpu Suomijos gyventojai tokius šventinių patiekalų riebalų likučius tradiciškai atiduoda perdirbti į tvarius degalus.
 
„Ketvirtus metus iš eilės vykstanti akcija įrodo, kaip žiedinės ekonomikos principai prigijo Suomijos žmonių mąstyme. Ši iniciatyva tapo žiemos švenčių tradicijų dalimi Suomijos namų ūkiuose ir parodo bendradarbiavimo galią, kuri ypač reikalinga, jei norime, kad žiedinė ekonomika iš tiesų veiktų“, – sako akciją Suomijoje inicijavusios korporacijos „Neste“ atstovas Larsas Peteris Lindforsas.
 
Dalyvauti akcijoje paprasta – šventiniu laikotarpiu maisto riebalų likučius galima palikti tam skirtuose specialiuose atliekų konteineriuose, kurie pastatyti 218 vietų visoje Suomijoje. Surinkimo punktai įrengti dalyje „Neste“ degalinių, prie partnerių parduotuvių ir atliekų rūšiavimo konteinerių. Į juos suomiai pristato panaudotus riebalus, supiltus į, pavyzdžiui, tuščias pieno pakuotes.
 
Per akciją surinkti kumpio, anties, vištos, kalakuto, žuvies ir kiti po šventinių patiekalų kepimo likę riebalų likučiai vienoje pažangiausių Europoje Porvoo gamykloje panaudojami gaminant tvarų dyzeliną „Neste MY Renewable Diesel“.
 
Alternatyvūs Suomijos korporacijos sukurti degalai iš tvarių žaliavų yra vienas efektyviausių būdų sumažinti anglies dvideginio (CO2) išmetimą transporto sektoriuje, nes iš atliekų pagamintas dyzelinas sukuria vidutiniškai iki 50–90 proc. mažesnę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, lyginant su įprastu iš naftos pagamintu dyzelinu. Tvarūs degalai pasižymi itin aukštu cetaniniu skaičiumi, kuris, kaip nurodoma Pasaulinėje degalų chartijoje, nulemia greitesnį variklio užvedimą bei tylesnį jo darbą.
 
Praėjusiais metais po švenčių likusių maisto riebalų atidavimo akcijoje Suomijoje dalyvavo 185 tūkst. šalies namų ūkių, šiemet tikimasi 200 tūkst. dalyvių. Per pastaruosius tris šventinius sezonus buvo surinkta ir perdirbta daugiau nei 100 tūkst. kilogramų panaudotų maisto riebalų. Iš tokio kiekio pagaminto tvaraus dyzelino pakaktų 36 kartus apvažiuoti aplink pasaulį.
 
Suomijos korporacija „Neste“ yra didžiausia dyzelino iš atsinaujinančių šaltinių gamintoja pasaulyje. Įvairios atliekos bei tokie maisto pramonės likučiai, kaip gyvulinės kilmės ir žuvies riebalai ar naudotas kepimo aliejus, sudaro apie 80 proc. visų kompanijos naudojamų atsinaujinančių žaliavų, naudojamų tvarių degalų gamybai. Korporacija taip pat investuoja į tyrimus, kurie leistų gaminti degalus iš tokių žiedinės ekonomikos atliekų kaip plastiko likučiai, miško pramonės liekanos ar net dumbliai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 00:30

Ketvirtadienį Helsinkio apygardos teismas leido suimti žinomą čigonų kilmės rašytoją Veijo Baltzarą, kuris įtariamas žmonių prekyba sunkinančiomis aplinkybėmis ir jų mušimu. Tai pranešė laikraštis „Ilta-Sanomat“.
 
Šią bylą tiriančios Helsinkio policijos duomenimis, dėl šių įtarimų į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi tik praėjusį savaitgalį.
 
Spėjami nusikaltimai buvo daromi nuo 2016 metų pradžios iki 2019 metų pabaigos Helsinkyje ir Tamisaryje. Policija taip pat kreipėsi į teismą, prašydama leisti suimti kartu su 77 metų V. Baltzaru 36 metų amžiaus moterį, bendradarbiavusią su juo kultūros klausimais. Ji taip pat įtariama žmonių prekyba sunkinančiomis aplinkybėmis. Pagal Suomijos įstatymus, už nusikaltimus pagal šį straipsnį įtariamiesiems gresia nuo 2 iki 10 metų kalėjimo.
 
V. Baltzaras yra Suomijoje žinomas kultūros veikėjas, rašytojas, teatro režisierius. 2011 metais tuometė šalies prezidentė Tarja Halonen suteikė jam nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 04:00

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitikimo su Suomijos prezidentu Sauli Niinistö metu aptarė branduolinės saugos bei dujų jungčių infrastruktūros įgyvendinimo statusą.
 
„Lietuva remia regioninės dujų rinkos integracijos projektus ir yra pasiruošusi prisidėti prie bendros dujų zonos regione kūrimo, diegiant palankesnę tarifų politiką. Suomijos kompanijos vis aktyviau naudojasi Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalu, tad pakvietėme dar aktyviau bendradarbiauti, ypač kai ims veikti dujų jungtis su Lenkija ir bus įgyvendintas projektas „Baltic Connector“, – Prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.
 
Pasak pranešimo, G. Nausėda pabrėžė Lietuvos poziciją dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės. Taip pat aptartas galimas Europos Sąjungos šalių solidarizavimasis dėl elektros energijos importo ribojimo iš trečiųjų šalių, jei jos gamybai netenkinami branduolinės saugos ar aplinkosauginiai reikalavimai. 
 
Šalių vadovai taip aptarė bendradarbiavimą NB8 formatu.
 
 „Siekiame jį stiprinti, ypač tarp savivaldybių, kultūros ir mokymo įstaigų“, – sako G. Nausėda.
 
Su darbo vizitu Suomijoje viešintis prezidentas taip pat susitiks su ministru pirmininku, parlamento pirmininku, lietuvių bendruomene, padės vainiką prie maršalo Manerheimo memorialinio paminklo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.05; 14:30

Ketvirtadienį Suomijos policija pranešė pradėjusi tyrimą dėl internete pasirodžiusių anoniminių pranešimų, kuriuose grasinama surengti masines žudynes dideliame prekybos centre Espo mieste. 

Pranešimai buvo paskelbti anoniminiame tinkle „Tor“ trečiadienio vakare. Jų autorius, be kita ko, grasino paleisti ugnį prekybos centre „Iso Omena“ Espe. Surengti šaudynes jis ketino gegužės 3-iąją.

„Policijos duomenimis, niekas nerodo, kad žmonės, gyvenantys ar dirbantys tame rajone, dėl grasinimų turėtų nesilankyti tam tikrose vietose arba netvarkyti suplanuotų reikalų“, – sakoma žinybos pranešime.

Anot pareigūnų, būti prekybos centre „Iso Omena“ ir kituose netoliese esančiuose objektuose, pavyzdžiui, bibliotekoje, yra saugu.

Pasak tyrimo vadovo Teemu Vartineno, policija susisiekė su prekybos centro vadovybe, kai tik buvo sužinota apie grasinimus. 

„Artimiausiomis dienomis mes budėsime Espo prekybos centruose“, – pareiškė T. Vartinenas. Kol kas nežinoma, ar policija turi informacijos, kas gali būti grasinamų pranešimų autorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 17:30

Suomijos policija tiria sekmadienį Vantos mieste įvykusį incidentą – mėginimą užpulti šalies užsienio reikalų ministrą Timą Soinį. Tai pirmadienį pranešė policijos atstovai.

„Incidentas tiriamas kaip mėginimas sužaloti ir pasipriešinimas pareigūnams“, – pareiškė tyrimo vadovas Juha Springarė. „Šiuo metu policija neturi duomenų, kad išpuolis buvo kažkaip ypatingai planuojamas ar kad su juo susiję kiti žmonės“, – pridūrė jis.

Gautomis žiniomis, užpuolikas buvo sulaikytas ir nugabentas į areštinę Vantoje, pirmadienį jis apklaustas.

Sekmadienį nežinomas vyras, apsirengęs drabužiais su reikalaujančio vykdyti griežtesnę migracijos politiką judėjimo „Odino kariai“ simbolika, mėgino užpulti Suomijos užsienio reikalų ministrą T. Soinį turgavietėje Vantoje, kur šalies politinės partijos, besiruošdamos parlamento rinkimams, rengė agitacinius mitingus. T. Soinis pranešė, kad vyras mėgino jam smogti, bet užpuoliką sustabdė apsauga. Pasak laikraščio „Iltalehti“, užpuolikas pavadino ministrą „tėvynės išdaviku“.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.26; 06:03

Prie Lietuvos inicijuoto Europos Sąjungos kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto oficialiai ketina prisijungti Suomija. Ketinimų protokolą pasirašys į Vilnių trečiadienį oficialaus vizito atvykstantis Suomijos gynybos ministras Jussi Niinisto.

Tokį ketinimų protokolą jau yra pasirašiusios septynios ES šalys narės – Lietuva, Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai ir Rumunija. Iš viso šiame ES projekte dalyvauja 13 šalių narių: Lietuva, Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai, Rumunija ir Suomija yra šio projekto dalyvės, o Belgija, Graikija, Prancūzija, Slovėnija ir Vokietija yra šio projekto stebėtojos. Dar bent kelios šalys narės yra išreiškusios norą jungtis prie tarptautinių kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo ateityje.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Suomijos gynybos ministras J. Niinisto trečiadienį dvišalių pokalbių metu aptarė Lietuvos ir Suomijos bei regioninį bendradarbiavimą, artėjantį Suomijos pirmininkavimą ES Tarybai, bendradarbiavimą ES ir NATO formatuose.

Lietuvos ir Suomijos gynybos ministrai taip pat planuoja apsilankyti tarptautinės konferencijos „Baltijos karinė konferencija 2019“ atidarymo renginyje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir Nacionalinio kibernetinio saugumo centre prie Krašto apsaugos ministerijos.

Jūratė Valančiūtė (ELTA)
 
2019.03.21; 08:25

Suomijos užsienio reikalų ministras Timas Soinis pareiškė, jog jo šalis turi įrodymų, kad Rusija kišosi į globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) darbą per NATO pratybas „Trident Juncture“, praneša „Interfax“.

„Mums viskas aišku. Mes turime įrodymų ir veikiame, jais remdamiesi. Suomija nesivadovauja gandais“, – sakė jis ketvirtadienį žurnalistams parlamente, kur skaitė pranešimą šia tema Užsienio reikalų komitetui.

„Mes rusams kol kas neatskleisime detalių. Mes sakėme, kad turime įrodymų, ir jie jiems pateikti. Jie juos užginčijo, bet tai nekeičia esmės“, – pridūrė T. Soinis.

Anksčiau Suomijos URM pareiškė „laikanti patikimais“ Norvegijos pateiktus duomenis apie GPS darbo sutrikimus.

NATO pratybos „Trident Juncture 2018“ vyko spalio-lapkričio mėnesiais. Jose dalyvavo kariškiai iš 31 šalies, įskaitant Suomiją ir Švediją, kurios nėra Aljanso narės.

Vėliau Norvegijos gynybos ministerija pareiškė, jog Rusija per pratybas trikdė GPS darbą.

Kremlius šiuos kaltinimus neigia.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-24

Suomija išleido kelis milijonus eurų JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimui Helsinkyje organizuoti. Kaip pranešė antradienį laikraštis „Karjalainen“, tai pareiškė šalies ministras pirmininkas Juha Sipila.

Pasak jo, bendra išlaidų suma „gali siekti 10 milijonų eurų“. „Bet renginys vertas investicijų“, – įsitikinęs premjeras.

Tikslūs skaičiai paaiškės vėliau. Premjeras anksčiau jau sakė, kad šie pinigai yra indėlis į šalies įvaizdį.

D. Trumpo ir V. Putino susitikimas Suomijos sostinėje įvyko pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 00:03

Ugnis_perme
Ugnis

Antradienį Suomijos Raisijo mieste prieglobsčio prašytojas mėgino susideginti policijos pastate. Tai pranešė regiono policijos valdybos spaudos tarnyba.

„Apie 10 valandą ryto atėjęs į policijos skyrių užsieniečių reikalams prieglobsčio prašytojas pareikalavo tučtuojau išnagrinėti jo bylą. Kadangi jo situacija nebuvo tokia, kad ją iškart reikėtų pradėti svarstyti, jis prarado savitvardą“, – sakoma pranešime.

Į incidento vietą atskubėjo policijos patrulis, kuriam pavyko įtikinti vyrą palikti skyrių, bet policijos pastato vestibiulyje jis išsitraukė iš kuprinės kanistrą su degiu skysčiu ir juo apsipylė.

„Pareigūnai sulaikė vyrą, jam dar nespėjus savęs padegti“, – sakė policijos atstovai. Prieglobsčio prašytojas nugabentas į ligoninę. Nepranešama, iš kur jis atvyko į Suomiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 13:00

Penktadienį Helsinkyje vyko Lietuvos ir Suomijos užsienio reikalų ministerijų politikos direktorių konsultacijos. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos direktorė Asta Skaisgirytė susitiko su Suomijos užsienio reikalų ministerijos politikos direktoriumi Jukka Salovaara.

Anot Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešimo, susitikimo metu aptarti aktualūs užsienio ir saugumo politikos klausimai, dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo darbotvarkė.

Politikos direktorė A. Skaisgirytė teigė, kad „Lietuva pasirengusi toliau stiprinti dvišalius santykius su Suomija bei gilinti Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą“. Konsultacijų metu didelis dėmesys skirtas saugumui Baltijos jūros regione užtikrinimui, tolimesniam santykių su JAV stiprinimui, energetinių iššūkių sprendimui. Politikos direktoriai aptarė kovos su hibridinėmis grėsmėmis, strateginės komunikacijos, Rytų Partnerystės klausimus. Susitikimo metu sutarta, kad šalys toliau rems vieningą ES politiką Rusijos atžvilgiu, akcentuotas poreikis tęsti sankcijas.

A. Skaisgirytė taip pat aplankė Helsinkyje įsikūrusį Europos kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centrą. Susitikime su direktoriumi tarptautiniams ryšiams J. Mustonenu aptarti Centro tikslai, veikla, ateities planai. Sutarta, kad artimiausiu metu Lietuva atsiųs ekspertą nuolatiniam darbui šiame Centre kaip indėlį jo veikloje.

2018.01.28; 00:02

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos  rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.

Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.

2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė  skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo  pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga.  Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės  aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.

M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.

M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.

Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau –  rusų pasienietis Ivanas Petrovas.

Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje  laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.

Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)

Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.

Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!

Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo  berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.

Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“

Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.

Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos  kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas  atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją  norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.

1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs  Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.

Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su  aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.

Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.

1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.

Parengė Arvydas Valionis

2018.01.04; 06:00

Suomija laikosi pozicijos, kad sankcijos, įvestos Rusijai dėl padėties Rytų Ukrainoje, turi būti taikomos tol, kol bus įgyvendinti Minsko susitarimai. Tai antradienį paskelbtame interviu Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ pareiškė Suomijos prezidentas Saulis Nynistė (Sauli Niinisto).

„Suomija buvo viena iš ryžtingiausių šalių, jei kalbėsime apie ES politiką ir sankcijas. Mūsų valstybė labiau už kitus nukentėjo nuo sankcijų, bet mes nekeičiame savo pozicijos“, – pažymėjo jis.

„Jeigu Minske numatyti kriterijai bus įvykdyti, tada tos sankcijos, kurios buvo įvestos dėl situacijos Rytų Ukrainoje, gali būti panaikintos. Bet mes prie šito net nepriartėjome, esame aklavietėje“, – sakė Suomijos prezidentas. Jis pabrėžė, kad kol kas negirdėjo oficialių kitų ES šalių pasiūlymų panaikinti sankcijas Rusijai.

Paklaustas, ar Suomija bijo Rusijos agresijos Europoje, S. Nynistė pareiškė: „Dabar tik nedaugelis suomių bijo, kad čia ateis rusai. Aš pats tuo netikiu. Taip pat netikiu, kad jie užpuls Lenkiją ar Baltijos šalis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.18; 00:02

Penktadienį Suomijos pietinėje dalyje esančiame Turku mieste peiliu ginkluotam vyrui užpuolus praeivius, du žmonės žuvo, dar septyni buvo sužeisti. Tai per spaudos konferenciją pranešė Suomijos policijos atstovai.

Pasak pareigūnų, tiriant incidentą yra vienas įtariamasis. Šiuo metu jis yra ligoninėje. Preliminariais šalies Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, jis nėra Suomijos pilietis.

Anksčiau policija pranešė, kad nežinomas vyras Turku centre peiliu sužeidė kelis žmones. Pareigūnai paleido ugnį į užpuoliką ir sužeidė jį į koją, po to jis buvo sulaikytas.

Policija taip pat paragino Turku gyventojus nesiartinti prie miesto centro. Dėl incidento sugriežtintos saugumo priemonės Helsinkio oro uoste ir stotyse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.19; 00:01

Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.

Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.

Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.

Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.

Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.

Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.

Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.

O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).

Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.

Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).

Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.

Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.

NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.

Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.

Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.

Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.

Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.

Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).

Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.

Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.

Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.

Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.

2017.07.25; 08:00