Suomijos žvalgyba SUPO

Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) konstatuoja, kad dažniausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, tačiau kadangi pandemija apribojo informacijos rinkimą žmogiškaisiais kanalais, ši veikla persikėlė į elektroninę erdvę. SUPO teigia, kad praėjusiais metais valstybių inicijuotas kibernetinis šnipinėjimas buvo nukreiptas prieš šalies užsienio politikos ir saugumo institucijas, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

Iš viso suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba savo kasmetiniame leidinyje palietė keletą temų: minėtąjį šnipinėjimą, islamiškąjį radikalizmą ir kraštutinės dešinės organizacijų ekstremizmą bei kritinės infrastruktūros apsaugą.

Pandemijos metai vadinami kibernetinio šnipinėjimo metais

SUPO savo veikloje apima tiek žvalgybą, tiek kontržvalgybą bei renka informaciją apie terorizmo keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Ji pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Suomijoje taip pat veikia karinė žvalgyba, kuri yra sudėtinė ginkluotųjų pajėgų dalis.

Metiniame leidinyje, kuriame atsiskaitoma visuomenei, SUPO praėjusius metus vadina kibernetinio šnipinėjimo metais, nes pandemija apribojo žmogiškuosius kontaktus. Pasak suomių saugumo ir žvalgybos tarnybos, aktyviausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, o užsienio valstybių remiamas kibernetinis šnipinėjimas daugiausia buvo nukreiptas prieš Suomijos užsienio ir saugumo politikos institucijos, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

SUPO konstatuoja, kad kibernetinis šnipinėjimas prieš užsienio politikos ir saugumo institucijas buvo „išskirtinai intensyvus“, o prieš privačias įmones – panašus kaip ir anksčiau.

Radikalus islamizmas ir dešinysis ekstremizmas papildo vienas kitą

Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba didelė dėmesį skiria kovai su terorizmu, todėl atskirai aptarė, kaip vystosi radikalusis islamizmas bei kraštutinis dešinysis ekstremizmas.

Pasak SUPO, po Islamo valstybės“ žlugimo radikalaus islamizmo keliamas pavojus vis tiek išlieka svarbus, nes šios ideologijos sekėjų kiekis nesumažėjo. Ypač didelį susirūpinimą kelia sugrįžėliai iš konflikto zonų Sirijoje ar Irake, kurie Europoje formuoja sąveikos tinklus. SUPO pastebi, jog daugelis radikalių islamistų šiuo metu yra itin skatinami veikti Europoje – skleidžiant islamistų propagandą bei Vakarų gyvenimo būdui priešiškas nuostatas siekiama radikalų islamizmą paversti tarsi įprasta idėjų sistema bei suburti kuo didesnę rėmėjų bendruomenę.

Tačiau suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba mano, jog sugrįžėliai iš konflikto zonų nėra vienintelė problema. Pasak tarnybos, dėmesį reikia atkreipti ir į musulmonų šeimose įsitvirtinančią radikalizacijos tradiciją. „Suomijoje yra šeimų, kuriose radikalizacija paveikė jau trečią kartą“, – sakoma metiniame SUPO leidinyje.

Vis tik SUPO išryškina abi medalio puses – nors radikalusis islamizmas išlieka itin didele Europos šalių problema, bet taikiai gyvenančios musulmonų bendruomenės tampa kraštutinių dešiniųjų teroristų taikiniais. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba sako, jog radikalusis islamizmas ir kraštutinis dešinysis ekstremizmas maitina vienas kitą. SUPO Suomijoje identifikuoja ir stebi asmenis, kurie remia kraštutinės dešinės teroristines idėjas ar simpatizuoja tokio tipo judėjimams. Anot tarnybos, kraštutinių dešiniųjų keliamas pavojus šalies nacionaliniam saugumui pastaruoju metu yra išaugęs. 

Kalbant apskritai apie radikalųjį islamizmą ir kraštutinį dešinįjį ekstremizmą, didžiausią grėsmę potencialiai kelia galimos vienišų vilkų arba smulkių grupių atakos. Suomijoje yra apie 390 asmenų, kurie kelia rizikų: kai kurie jų yra praėję mokymus, kaip elgtis su ginklais, buvo įsitraukę į ginkluotus konfliktus arba išreiškė norą dalyvauti ginkluotoje operacijoje.

Be to, SUPO stebi ir pavojų nacionaliniam saugumui, kurį gali kelti kraštutinės kairės judėjimai, pavyzdžiui, Kurdų darbininkų partija (PKK), kuri Europos Sąjungoje yra paskelbta teroristine organizacija. PKK veikia daugiausia Turkijoje ar kituose kurdų gyvenamuose regionuose. Suomijoje ir kitur Europoje PKK siekia suburti rėmėjus savo operacijoms kurdiškuose regionuose. Iš Suomijos keletas savanorių yra prisijungę prie kurdiškų organizacijų ir dalyvavę ginkluotame konflikte Sirijoje.

Bendrą terorizmo grėsmę Suomijoje SUPO vertina kaip antrojo lygio iš keturių arba „padidintą“. Taip pat ji buvo vertinama ir pernai.

Kaip saugo kritinę infrastruktūrą?

Dar viena Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnybos atsakomybės sritis – kritinės infrastruktūros apsauga. Tarnyba pažymi, kad įsigaliojus teisės aktų pakeitimams Suomijoje tapo įmanoma rinkti informaciją apie potencialias grėsmes, nors nėra duomenų apie padarytą kriminalinį pažeidimą ar nusižengimą.

Nors valstybių teisės aktai būna įvairūs, bet paprastai žvalgybinis ir teisinis procesai skiriasi: žvalgybiniame procese renkama informacija apie potencialias grėsmes nacionaliniam saugumui, o teisiniame – siekiama surinkti įrodymus ir nubausti už konkrečią neteisėtą veiką. Naujas reguliavimas leido SUPO žvalgybiniais tikslais tikrinti registrus, gauti informaciją iš bankų, o įžvelgus rizikas – pradėti žvalgybinį tyrimą.

Apsaugant kritinę infrastruktūrą SUPO bendrauja su vietos valdžia bei privačiomis įmonėmis, kurios dažniausiai yra tokios infrastruktūros savininkės ir valdytojos. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba teigia, jog verslo įsigijimai ir investicijos yra dažniausias būdas, kaip autoritarinės valstybės susikuria įtakos kanalus kitose šalyse. Tokios tendencijos pastebėtos ir Suomijoje, todėl SUPO teigia proaktyviai teikianti informaciją apie grėsmes kritinei infrastruktūrai.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.30; 08:31

Suomijoje pirmadienį įvesta nepaprastoji padėtis, vyriausybei rengiantis įvesti griežtesnių apribojimų suvaldyti didėjančius sergamumo COVID-19 rodiklius.
 
Premjerė Sanna Marin praėjusią savaitę leido suprasti, kad šis žingsnis bus neišvengiamas, kai įspėjo, kad nuo kovo 8 d. kai kuriose šalies dalyse trijų savaičių laikotarpiui įsigalios nurodymas restoranams gaminti maistą tik išsinešti.
 
„Vyriausybė kartu su Respublikos prezidentu šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį“, – pirmadienį per spaudos konferenciją sakė S. Marin.
Suomijos Konstitucijoje numatyta, norint įvesti tokį apribojimą, paskelbti nepaprastąją padėtį. Dabar siūlymas dėl restoranų veiklos ribojimo bus pateiktas šalies parlamentui, sakė S. Marin.
 
Vyriausybė vasario 24 d. taip pat paskelbė nurodžiusi kai kurių šalies teritorijų, kuriose fiksuojami dideli infekcijų skaičiai, valdžios institucijoms įvesti draudimą susiburti ne daugiau kaip šešiems žmonėms.
 
Nors nepaprastosios padėties įvedimas leis įvesti judėjimo apribojimų, S. Marin sakė, kad vyriausybė šiuo metu neplanuoja pakartotinai įvesti tokių apribojimų, kaip pernai kovą įvesto draudimo judėti tarp sostinės ir likusios šalies teritorijos.
 
Tačiau ji sakė reporteriams, kad tokie apribojimai galėtų būti įvesti nusprendus, jog jie yra „reikalingi ir proporcingi“.
 
Suomijoje nuo pandemijos pradžios užregistruoti 58 064 koronaviruso atvejai ir 750 infekuotų pacientų mirčių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.02; 03:00

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Suomijos vėliava (Finland)

Prezidentas Gitanas Nausėda ir l. e. p. ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Suomiją nepriklausomybės metinių proga.
 
Šalies vadovas savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Suomijos Respublikos prezidentą Sauli Niinistö 103-iųjų Suomijos nepriklausomybės metinių proga.
 
Anot valstybės vadovo, santykiai su Suomija Lietuvai nepaprastai svarbūs – Suomija yra mūsų kaimynė regione ir patikima partnerė. Ypač vertiname abipusį ir glaudų dialogą bendradarbiaujant dvišaliu lygiu, Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Europos Sąjungos formatais. Suomija yra artima NATO partnerė.
 
„Mus siejanti pagarba demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėms lemia artimą mūsų bendradarbiavimą daugelyje sričių siekiant bendrų tikslų. Šiandienos iššūkiai regione, ypač gynybos ir saugumo, branduolinės saugos, hibridinių grėsmių, strateginės komunikacijos, paramos Rytų partnerystės valstybėms srityse, reikalauja toliau stiprinti mūsų šalių saitus“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.
 
Nacionalinės šventės proga visiems Suomijos žmonėms šalies vadovas palinkėjo visapusiškos gerovės, o šaliai – ilgų klestėjimo metų.
 
„Glaudaus mūsų šalių dialogo vystymas Lietuvai yra labai svarbus. Žmonių tarpusavio kontaktai, prekyba ir investicijos, kultūra ir švietimas, parama Europos ir Šiaurės bei Baltijos bendradarbiavimo formoms ir toliau sudaro mūsų tvirtų ryšių pagrindą. Nors COVID-19 pandemija smarkiai smogė mūsų šalims ir išmėgino mūsų sveikatos sistemas, ekonomikos tvirtumą bei mūsų žmonių ir valstybių solidarumą, esu įsitikinęs, kad nacionalinių vyriausybių inovatyvūs sprendimai leis mums atremti pandemijos keliamus iššūkius ir kad krizė mus sustiprins“, – sakoma l. e. p. premjero S. Skvernelio sveikinime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.07; 06:42

G. Nausėda su Suomijos vadovu aptarė situaciją Baltarusijoje. Prezidentūros nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis telefonu su Suomijos prezidentu Sauli Niinistö, aptarė situaciją Baltarusijoje. Lietuvos vadovas pakvietė Suomiją susivienyti su Baltijos šalimis ir dirbti drauge, kad Baltarusijoje būtų organizuojami nauji demokratiniai Prezidento rinkimai, prižiūrint tarptautiniams ekspertams, sakoma pranešime spaudai.
 
G. Nausėda taip pat pakvietė Suomiją palaikyti regionines ir Europos Sąjungos sankcijas Baltarusijos pareigūnams. Lietuvos vadovas pristatė iniciatyvas surengti skubią Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos diskusiją dėl žmogaus teisių padėties Baltarusijoje ir inicijuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos diskusiją, kurioje Baltarusijos valdžia būtų raginama susilaikyti nuo jėgos naudojimo, užtikrinti tarptautinės teisės ir žmogaus teisių principų laikymąsi, pradėti taikų valdžios perėjimą.
 
Šalies vadovas taip pat priminė Lietuvos pasiūlytą, Lenkijos, Latvijos ir Estijos palaikomą trijų žingsnių programą Baltarusijai, siekiant stabilizuoti situaciją šioje šalyje.
 
„Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva nepripažįsta Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų, nes šie buvo vykdomi nesivadovaujant demokratiniais ir tarptautinės teisės principais. Pokalbyje Suomijos vadovas informavo apie savo kontaktus Baltarusijos klausimu su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu“, – pažymima pranešime spaudai.
 
Šalies vadovas taip pat akcentavo, kad Lietuva imasi lyderystės, atkreipdama visos tarptautinės bendruomenės dėmesį į situaciją Baltarusijoje po Prezidento rinkimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.02; 15:30

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Buvęs Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas savo knygoje kaltina JAV prezidentą piktnaudžiavimu valdžia ir nemokšiškumu. Dar nepasirodžiusios knygos ištraukas paskelbė „The New York Times“.
 
J. Boltonas rašo, kad apkalta D. Trumpui būtų buvusi pateisinama ne tik dėl kaltinimų vadinamojoje Ukrainos aferoje, bet ir dėl kitų atvejų. Jis ne kartą užkirto kelią baudžiamiesiems tyrimams prieš mielą „diktatorių“, pavyzdžiui, dėl Kinijos ir Turkijos, rašo J. Boltonas.
 
„Kasdienybė buvo elgesys, kai buvo trukdoma teisingumui, ir su tuo mes negalėjome taikstytis“, – teigiama knygoje. J. Boltonas savo svarstymus esą tada raštu išsakė ir generaliniam prokurorui Williamui Barrui.
 
D. Trumpas ne kartą prašė Kinijos prezidento Xi Jinpingo pagalbos dėl perrinkimo lapkritį vyksiančiuose rinkimuose, rašoma knygoje, kurią cituoja ir „Wall Street Journal“. D. Trumpas derybose dėl prekybos sutarties su Kinija esą ne kartą pareiškė, jog jam svarbu pasiekti rezultatą, kuris leistų per rinkimus lapkritį nugalėti žemės ūkį kultivuojančiose valstijose. Kinijos pažadas pirkti daugiau žemės ūkio produktų buvo svarbi susitarimo dalis.
 
Su D. Trumpu kaip saugumo patarėjas glaudžiai bendradarbiavęs J. Boltonas kaltina prezidentą ir tuo, kad šis nesigaudo užsienio politikoje. Prezidentas, pavyzdžiui, nežinojo, kad Didžioji Britanija yra branduolinė valstybė, o kartą paklausė, ar Suomija priklauso Rusijai, rašoma knygoje.
 
Anot J. Boltono, taip pat buvo aišku, kad D. Trumpo asmeninė diplomatija su Šiaurės Korėjos vadovu Kim jon-unu niekada neduos patenkinamo rezultato. Be to, D. Trumpas esą labai rimtai svarstė išstojimo iš NATO galimybę.
 
JAV vyriausybė antradienį kreipėsi į teismą, kad būtų užkirstas kelias knygos išleidimui. J. Boltonas esą joje pateikia slaptą informaciją ir tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
D. Trumpas praėjusių metų rugsėjį dėl nuomonių skirtumų atleido J. Boltoną iš patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigų. Šis jau tada pareiškė, kad atėjus laikui paskelbs savo įvykių versiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 09:00

Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta. EPA-ELTA nuotr.

Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta dėl šalyje įvestų apribojimų. Tai trečiadienį per spaudos konferenciją pranešė Nacionalinio sveikatos ir gerovės instituto departamento direktorius Mika Salminenas.
 
„Reikia pasakyti, kad epidemija plito lėčiau negu tikėtasi. Manyta, kad atvejų skaičius kasdien didės geometrine progresija. Galima tvirtai pareikšti, kad įvesti apribojimai gerokai pristabdė epidemijos plitimą“, – sakė jis.
 
Trečiadienio duomenimis, Suomijoje nustatytų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius per parą padidėjo 62 ir išaugo iki 1446. Nuo koronaviruso padarinių mirė 17 žmonių.
 
Anot šeimos reikalų ir socialinių paslaugų ministrės Kristos Kiuru, dabar šalyje per parą galima atlikti 2,5 tūkstančio testų dėl koronaviruso. „Mes sieksime dvigubai arba trigubai padidinti testavimo galimybes“, – pabrėžė ji.
 
Suomija dėl koronaviruso uždarė savo sienas nuo kovo 19 d. iki gegužės 13 d. Suomijoje mokyklos ir universitetai perėjo prie nuotolinio mokymo, vaikų darželiai tebedirba, bet tėvams rekomenduojama palikti vaikus namuose, jei yra tokia galimybė. Be to, draudžiama rinktis didesnėmis kaip 10 žmonių grupėmis.
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 850 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 42 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.01; 14:45

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas“

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).  

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Moldovos vėliava

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas. 

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.   

2020.03.26; 08:00

Kamalas Makili – Alijevas

2019-aisiais metų pabaigoje įtakinga užsienio leidykla „Routledge“ išleido mokslų dakataro Kamalio Makili – Alijevo veikalą „Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“ (angliškai – Contested Territories and International Law; A Comparative Study of the Nagorno-Karabakh Conflict and the Aland Islands Precedent).

Šiame moksliniame veikale ieškoma išeičių, kaip turėtų būti sureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Azerbaidžaniečių mokslininko darbas vertingas tuo, kad analizuojamos ne tik priežastys, trukdančios šį konfliktą išnarplioti taikiai, vadovaujantis tarptautine teise. Knyga ypač vertinga, nes priešprieša dėl Kalnų Karabacho lyginama su kadaise tarp Švedijos ir Suomijos kilusiais susirėmimais dėl Baltijos jūroje esančių Alandų salų. Iš Azerbaidžano kilęs mokslininkas mato akivaizdžių skirtumų tarp likimo, nutikusio Alandų salų ir Kalnų Karabacho gyventojams. Ir vis dėlto jis įsitikinęs, kad sukaupta tarptautinė patirtis sureguliuojant švedų – suomių pykčius dėl tarp Turku ir Stokholmo Baltijos jūroje išsibarsčiusių 6500 salų (tik 80 salų yra gyvenamos, žmonių – apie 28 tūkstančiai; daugiausia – švedai) galėtų pasitarnauti Azerbaidžanui ieškant išeičių, kaip, vadovaujantis tarptautine teise, būtų įmanoma susigrąžinti Juodąjį Sodą (toks azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho pavadinimas).

Sutikite, Lietuvos skaitytojui tokia tema – netikėta. Iki šiol karas dėl Kalnų Karabacho lygintas su kariniais susirėmimais dėl Padniestrės, Abchazijos, Osetijos, Krymo, Donbaso, Luhansko. Nesutarimai dėl Kalnų Karabacho gretinti su Lietuvos – Lenkijos nesutarimais dėl Vilniaus krašto, su Lietuvos – Vokietijos priešprieša dėl Klaipėdos. O štai su Baltijos jūroje išsibarsčiusiomis Alandų salomis Lietuvos žiniasklaidoje dar negretinta.

Kamalio Makili – Alijevo veikalas „Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“

Kamalas Makili – Alijevas yra juridinių mokslų daktaras. Šiuo metu jis dirba Švedijoje (Malmės universitete – vyriausiasis dėstytojas, Lundo universitete ir Raulio Valenbergo institute – mokslinis tyrinėtojas). Jis sėkmingai darbuojasi ir Strateginių tyrimų centre (SAM) vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ši azerbaidžaniečių mokslininko knyga labai praverstų bendraujant su Azerbaidžano ir Armėnijos diplomatais. Mat nors veikalo autorius – azerbaidžanietis, jo mokslinį darbą paskelbė nešališkumu, objektyvumu visame pasaulyje garsėjanti leidykla, kurios niekaip neapkaltinsi tendencingumu.

O kol neturime šio veikalo nei anglų, nei lietuvių kalbomis, internetinėje erdvėje galima pasižiūrėti tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių specialisto K.M. Alijevo interviu, duotą Azerbaidžano televizijai cbc.az (https://www.youtube.com/watch?v=2FwwS5BOwnw&fbclid=IwAR2wVL2hX4Jyl_OpaxHeiyMBxsuYz67qo3hOFqCSnOyf7vmtA7-a2S5hGRI).

Šiame videointerviu aiškiai, suprantamai išdėstomas požiūris į 19-ame amžiuje tarp Švedijos ir Suomijos kilusį karinį konfliktą dėl Alandų salų (po 1808-1809 karo su Rusijos imperija Alandų salos kartu su Suomija pateko į Maskvos rankas; 1917-aisiais salos tapo nepriklausomybę atgavusios Suomijos dalimi, nors gyventojai troško prisigungti prie Švedijos; 1921 metais po tarptautinių Tautų Sąjungos Tarybos sprendimų salos įtvirtintos kaip Suomijos teritorija su sąlyga, kad švedai turės plačią kultūrinę autonomiją).

Alandų salos

Tame videointerviu taip pat išdėstomos priežastys, kodėl tarptautinių organizacijų parama Kalnų Karabachą praradusiam Azerbaidžanui nėra tokia akivaizdi, kaip, sakykim, Kuveitui, Ruandai ar buvusios Jugoslavijos respublikoms. Mokslininkas K.M.Alijevas mano, kad tarptautinė opinija – labai svarbus argumentas.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Taip pat įtakos turi ir politinė konjunktūra. Tiesiog tuo metu, kai iš Azerbaidžano buvo jėga ir klasta atplėšiamas Kalnų Karabachas (aktyvioji karo fazė truko tarp 1992 – 1994 metų, nusinešusi per 35 tūkst. gyvybių; tačiau azerbaidžaniečiai pradėti vyti iš šių teritorijų gerokai anksčiau) pasaulyje būta daug rimtų karinių konfliktų. Tarptautinė bendruomenė tiesiog nepajėgė į visus iššūkius reaguoti vienodai atidžiai, jautriai. Be to, bijota Rusijos reakcijos. Be to, 1992 – 1994-aisiais, kai azerbaidžaniečiai buvo jėga vejami iš savo gimtųjų namų, nebūta kai kurių tarptautinių tribunolų, kurie galėtų teisti tuos, kurie padarė karo nusikaltimus arba nusikaltimus žmoniškumui. Tie tribunolai susikūrė vėliau, jų sprendimai atgalios – neįmanomi.

Žodžiu, mokslininko K.M.Alijevo veikalas – dar vienas rimtas žingsnis siekiant tarptautinei bendruomenei priminti azerbaidžaniečių netektis kalnų Karabacho frontuose.

2020.03.21; 18:30  

Suomijos opozicinė partija „Tikrieji suomiai“, garsėjanti griežtu savo požiūriu į migraciją, tebepirmauja šalies politinių partijų reitinge, nors per mėnesį jos populiarumas sumažėjo.
 
Tai rodo ketvirtadienį paskelbti televizijos kanalo „Yle“ užsakymu surengtos apklausos rezultatai. Tyrime dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, galima paklaida – 2 proc.
 
„Tikrųjų suomių“, per pastaruosius parlamento rinkimus užėmusių antrą vietą ir nusileidusių tik socialdemokratams, reitingas sudarė 23,3 proc., jis sumažėjo 1 procentiniu punktu. Antroje vietoje su 17,5 proc. – opozicinė Nacionalinė koalicinė partija, kuri per parlamento rinkimus buvo trečia. Jos populiarumas taip pat smuko, bet jau akivaizdžiau – beveik 2 procentiniais punktais.
 
Praėjusių metų gruodį Suomijos premjero postą užėmus Sannai Marin, valdančiosios Socialdemokratų partijos reitingas toliau didėjo. Jis per mėnesį ūgtelėjo 1,1 procentinio punkto – iki 16 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 12:49

Suomija neketina įvesti nei keturių dienų darbo savaitės, nei šešių valandų darbo dienos. Vyriausybė Helsinkyje paneigė žiniasklaidos pranešimus, kad ministrė pirmininkė Sanna Marin turi atitinkamų planų.
 
Keturių dienų darbo savaitė neįtraukta į vyriausybės programą, jos šiuo metu nėra ir darbotvarkėje, tviteryje pranešė vyriausybė. S. Marin apie atitinkamą idėją trumpai užsiminė per diskusiją 2019 metų rugpjūtį, kai ėjo transporto ministrės pareigas vyriausybei vadovaujant  Antti Rinnei.
 
Nėra tokio plano, veiksmų, intencijų, agentūrai „dpa“ sakė vyriausybės komunikacijos vadovė Päivi Anttikoski.
 
Pirmiausiai Didžiojoje Britanijoje kelios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad S. Marin nori diskutuoti idėją dėl keturių dienų darbo savaitės. Jos citavo premjerę, teigusią, kad žmonės nusipelnė turėti daugiau laiko šeimoms, pomėgiams ar kultūrai.
 
Įprastas darbo laikas Suomijoje yra aštuonios valandos per dieną ir 40 valandų per savaitę. Tai įtvirtinta ir naujajame Suomijos darbo kodekse, kuris įsigaliojo šių metų sausio 1-ąją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.08; 00:30

Lietuvoje po šventinių vištų, ančių ir kitų patiekalų kepimo likę riebalai dažniausiai būna išmetami. Tuo tarpu suomiai riebalų likučius tradiciškai atiduoda perdirbimui į tvarius degalus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
 
„Tvarius degalus gaminti iš riebalų atliekų ir kitų atsinaujinančių žaliavų – atsakingas ir perspektyvus sprendimas. Degalų sektoriuje diegiami žiedinės ekonomikos sprendimai padeda kurti papildomą vertę visuomenei ir prisideda prie klimato kaitos mažinimo tikslų“, – sako „Neste Lietuva“ generalinis direktorius Ringaudas Steikūnas.
 
Toks dyzelinas iš 100 proc. atsinaujinančių žaliavų gaminamas naudojant „Neste“ patentuotą NEXBTL technologiją – hidrinant augalinį aliejų ar gyvulinės kilmės riebalus. Iš maisto aliejų atliekų pagamintas dyzelinas gali būti pilamas į bet kurio dyzelinu varomo automobilio baką, taip pat gali būti tradicinio dyzelino sudėtinė dalis.
 
Lietuvoje po šventinius stalus puošusių vištų, ančių ir kitų patiekalų kepimo likę riebalai dažniausiai būna išmetami. Tuo tarpu Suomijos gyventojai tokius šventinių patiekalų riebalų likučius tradiciškai atiduoda perdirbti į tvarius degalus.
 
„Ketvirtus metus iš eilės vykstanti akcija įrodo, kaip žiedinės ekonomikos principai prigijo Suomijos žmonių mąstyme. Ši iniciatyva tapo žiemos švenčių tradicijų dalimi Suomijos namų ūkiuose ir parodo bendradarbiavimo galią, kuri ypač reikalinga, jei norime, kad žiedinė ekonomika iš tiesų veiktų“, – sako akciją Suomijoje inicijavusios korporacijos „Neste“ atstovas Larsas Peteris Lindforsas.
 
Dalyvauti akcijoje paprasta – šventiniu laikotarpiu maisto riebalų likučius galima palikti tam skirtuose specialiuose atliekų konteineriuose, kurie pastatyti 218 vietų visoje Suomijoje. Surinkimo punktai įrengti dalyje „Neste“ degalinių, prie partnerių parduotuvių ir atliekų rūšiavimo konteinerių. Į juos suomiai pristato panaudotus riebalus, supiltus į, pavyzdžiui, tuščias pieno pakuotes.
 
Per akciją surinkti kumpio, anties, vištos, kalakuto, žuvies ir kiti po šventinių patiekalų kepimo likę riebalų likučiai vienoje pažangiausių Europoje Porvoo gamykloje panaudojami gaminant tvarų dyzeliną „Neste MY Renewable Diesel“.
 
Alternatyvūs Suomijos korporacijos sukurti degalai iš tvarių žaliavų yra vienas efektyviausių būdų sumažinti anglies dvideginio (CO2) išmetimą transporto sektoriuje, nes iš atliekų pagamintas dyzelinas sukuria vidutiniškai iki 50–90 proc. mažesnę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, lyginant su įprastu iš naftos pagamintu dyzelinu. Tvarūs degalai pasižymi itin aukštu cetaniniu skaičiumi, kuris, kaip nurodoma Pasaulinėje degalų chartijoje, nulemia greitesnį variklio užvedimą bei tylesnį jo darbą.
 
Praėjusiais metais po švenčių likusių maisto riebalų atidavimo akcijoje Suomijoje dalyvavo 185 tūkst. šalies namų ūkių, šiemet tikimasi 200 tūkst. dalyvių. Per pastaruosius tris šventinius sezonus buvo surinkta ir perdirbta daugiau nei 100 tūkst. kilogramų panaudotų maisto riebalų. Iš tokio kiekio pagaminto tvaraus dyzelino pakaktų 36 kartus apvažiuoti aplink pasaulį.
 
Suomijos korporacija „Neste“ yra didžiausia dyzelino iš atsinaujinančių šaltinių gamintoja pasaulyje. Įvairios atliekos bei tokie maisto pramonės likučiai, kaip gyvulinės kilmės ir žuvies riebalai ar naudotas kepimo aliejus, sudaro apie 80 proc. visų kompanijos naudojamų atsinaujinančių žaliavų, naudojamų tvarių degalų gamybai. Korporacija taip pat investuoja į tyrimus, kurie leistų gaminti degalus iš tokių žiedinės ekonomikos atliekų kaip plastiko likučiai, miško pramonės liekanos ar net dumbliai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 00:30

Ketvirtadienį Helsinkio apygardos teismas leido suimti žinomą čigonų kilmės rašytoją Veijo Baltzarą, kuris įtariamas žmonių prekyba sunkinančiomis aplinkybėmis ir jų mušimu. Tai pranešė laikraštis „Ilta-Sanomat“.
 
Šią bylą tiriančios Helsinkio policijos duomenimis, dėl šių įtarimų į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi tik praėjusį savaitgalį.
 
Spėjami nusikaltimai buvo daromi nuo 2016 metų pradžios iki 2019 metų pabaigos Helsinkyje ir Tamisaryje. Policija taip pat kreipėsi į teismą, prašydama leisti suimti kartu su 77 metų V. Baltzaru 36 metų amžiaus moterį, bendradarbiavusią su juo kultūros klausimais. Ji taip pat įtariama žmonių prekyba sunkinančiomis aplinkybėmis. Pagal Suomijos įstatymus, už nusikaltimus pagal šį straipsnį įtariamiesiems gresia nuo 2 iki 10 metų kalėjimo.
 
V. Baltzaras yra Suomijoje žinomas kultūros veikėjas, rašytojas, teatro režisierius. 2011 metais tuometė šalies prezidentė Tarja Halonen suteikė jam nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 04:00

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitikimo su Suomijos prezidentu Sauli Niinistö metu aptarė branduolinės saugos bei dujų jungčių infrastruktūros įgyvendinimo statusą.
 
„Lietuva remia regioninės dujų rinkos integracijos projektus ir yra pasiruošusi prisidėti prie bendros dujų zonos regione kūrimo, diegiant palankesnę tarifų politiką. Suomijos kompanijos vis aktyviau naudojasi Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalu, tad pakvietėme dar aktyviau bendradarbiauti, ypač kai ims veikti dujų jungtis su Lenkija ir bus įgyvendintas projektas „Baltic Connector“, – Prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.
 
Pasak pranešimo, G. Nausėda pabrėžė Lietuvos poziciją dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės. Taip pat aptartas galimas Europos Sąjungos šalių solidarizavimasis dėl elektros energijos importo ribojimo iš trečiųjų šalių, jei jos gamybai netenkinami branduolinės saugos ar aplinkosauginiai reikalavimai. 
 
Šalių vadovai taip aptarė bendradarbiavimą NB8 formatu.
 
 „Siekiame jį stiprinti, ypač tarp savivaldybių, kultūros ir mokymo įstaigų“, – sako G. Nausėda.
 
Su darbo vizitu Suomijoje viešintis prezidentas taip pat susitiks su ministru pirmininku, parlamento pirmininku, lietuvių bendruomene, padės vainiką prie maršalo Manerheimo memorialinio paminklo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.05; 14:30

Ketvirtadienį Suomijos policija pranešė pradėjusi tyrimą dėl internete pasirodžiusių anoniminių pranešimų, kuriuose grasinama surengti masines žudynes dideliame prekybos centre Espo mieste. 

Pranešimai buvo paskelbti anoniminiame tinkle „Tor“ trečiadienio vakare. Jų autorius, be kita ko, grasino paleisti ugnį prekybos centre „Iso Omena“ Espe. Surengti šaudynes jis ketino gegužės 3-iąją.

„Policijos duomenimis, niekas nerodo, kad žmonės, gyvenantys ar dirbantys tame rajone, dėl grasinimų turėtų nesilankyti tam tikrose vietose arba netvarkyti suplanuotų reikalų“, – sakoma žinybos pranešime.

Anot pareigūnų, būti prekybos centre „Iso Omena“ ir kituose netoliese esančiuose objektuose, pavyzdžiui, bibliotekoje, yra saugu.

Pasak tyrimo vadovo Teemu Vartineno, policija susisiekė su prekybos centro vadovybe, kai tik buvo sužinota apie grasinimus. 

„Artimiausiomis dienomis mes budėsime Espo prekybos centruose“, – pareiškė T. Vartinenas. Kol kas nežinoma, ar policija turi informacijos, kas gali būti grasinamų pranešimų autorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 17:30

Suomijos policija tiria sekmadienį Vantos mieste įvykusį incidentą – mėginimą užpulti šalies užsienio reikalų ministrą Timą Soinį. Tai pirmadienį pranešė policijos atstovai.

„Incidentas tiriamas kaip mėginimas sužaloti ir pasipriešinimas pareigūnams“, – pareiškė tyrimo vadovas Juha Springarė. „Šiuo metu policija neturi duomenų, kad išpuolis buvo kažkaip ypatingai planuojamas ar kad su juo susiję kiti žmonės“, – pridūrė jis.

Gautomis žiniomis, užpuolikas buvo sulaikytas ir nugabentas į areštinę Vantoje, pirmadienį jis apklaustas.

Sekmadienį nežinomas vyras, apsirengęs drabužiais su reikalaujančio vykdyti griežtesnę migracijos politiką judėjimo „Odino kariai“ simbolika, mėgino užpulti Suomijos užsienio reikalų ministrą T. Soinį turgavietėje Vantoje, kur šalies politinės partijos, besiruošdamos parlamento rinkimams, rengė agitacinius mitingus. T. Soinis pranešė, kad vyras mėgino jam smogti, bet užpuoliką sustabdė apsauga. Pasak laikraščio „Iltalehti“, užpuolikas pavadino ministrą „tėvynės išdaviku“.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.26; 06:03

Prie Lietuvos inicijuoto Europos Sąjungos kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto oficialiai ketina prisijungti Suomija. Ketinimų protokolą pasirašys į Vilnių trečiadienį oficialaus vizito atvykstantis Suomijos gynybos ministras Jussi Niinisto.

Tokį ketinimų protokolą jau yra pasirašiusios septynios ES šalys narės – Lietuva, Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai ir Rumunija. Iš viso šiame ES projekte dalyvauja 13 šalių narių: Lietuva, Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai, Rumunija ir Suomija yra šio projekto dalyvės, o Belgija, Graikija, Prancūzija, Slovėnija ir Vokietija yra šio projekto stebėtojos. Dar bent kelios šalys narės yra išreiškusios norą jungtis prie tarptautinių kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo ateityje.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Suomijos gynybos ministras J. Niinisto trečiadienį dvišalių pokalbių metu aptarė Lietuvos ir Suomijos bei regioninį bendradarbiavimą, artėjantį Suomijos pirmininkavimą ES Tarybai, bendradarbiavimą ES ir NATO formatuose.

Lietuvos ir Suomijos gynybos ministrai taip pat planuoja apsilankyti tarptautinės konferencijos „Baltijos karinė konferencija 2019“ atidarymo renginyje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir Nacionalinio kibernetinio saugumo centre prie Krašto apsaugos ministerijos.

Jūratė Valančiūtė (ELTA)
 
2019.03.21; 08:25

Suomijos užsienio reikalų ministras Timas Soinis pareiškė, jog jo šalis turi įrodymų, kad Rusija kišosi į globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) darbą per NATO pratybas „Trident Juncture“, praneša „Interfax“.

„Mums viskas aišku. Mes turime įrodymų ir veikiame, jais remdamiesi. Suomija nesivadovauja gandais“, – sakė jis ketvirtadienį žurnalistams parlamente, kur skaitė pranešimą šia tema Užsienio reikalų komitetui.

„Mes rusams kol kas neatskleisime detalių. Mes sakėme, kad turime įrodymų, ir jie jiems pateikti. Jie juos užginčijo, bet tai nekeičia esmės“, – pridūrė T. Soinis.

Anksčiau Suomijos URM pareiškė „laikanti patikimais“ Norvegijos pateiktus duomenis apie GPS darbo sutrikimus.

NATO pratybos „Trident Juncture 2018“ vyko spalio-lapkričio mėnesiais. Jose dalyvavo kariškiai iš 31 šalies, įskaitant Suomiją ir Švediją, kurios nėra Aljanso narės.

Vėliau Norvegijos gynybos ministerija pareiškė, jog Rusija per pratybas trikdė GPS darbą.

Kremlius šiuos kaltinimus neigia.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-24

Suomija išleido kelis milijonus eurų JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimui Helsinkyje organizuoti. Kaip pranešė antradienį laikraštis „Karjalainen“, tai pareiškė šalies ministras pirmininkas Juha Sipila.

Pasak jo, bendra išlaidų suma „gali siekti 10 milijonų eurų“. „Bet renginys vertas investicijų“, – įsitikinęs premjeras.

Tikslūs skaičiai paaiškės vėliau. Premjeras anksčiau jau sakė, kad šie pinigai yra indėlis į šalies įvaizdį.

D. Trumpo ir V. Putino susitikimas Suomijos sostinėje įvyko pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 00:03

Ugnis_perme
Ugnis

Antradienį Suomijos Raisijo mieste prieglobsčio prašytojas mėgino susideginti policijos pastate. Tai pranešė regiono policijos valdybos spaudos tarnyba.

„Apie 10 valandą ryto atėjęs į policijos skyrių užsieniečių reikalams prieglobsčio prašytojas pareikalavo tučtuojau išnagrinėti jo bylą. Kadangi jo situacija nebuvo tokia, kad ją iškart reikėtų pradėti svarstyti, jis prarado savitvardą“, – sakoma pranešime.

Į incidento vietą atskubėjo policijos patrulis, kuriam pavyko įtikinti vyrą palikti skyrių, bet policijos pastato vestibiulyje jis išsitraukė iš kuprinės kanistrą su degiu skysčiu ir juo apsipylė.

„Pareigūnai sulaikė vyrą, jam dar nespėjus savęs padegti“, – sakė policijos atstovai. Prieglobsčio prašytojas nugabentas į ligoninę. Nepranešama, iš kur jis atvyko į Suomiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 13:00