šventieji
Helovynas čia ir ten
Helovynas, mano nuomone, dirbtinė šventė, suplakta iš pagonių mirusiųjų kulto ir krikščionių Visų šventųjų šventės. Populiarios žiniasklaidos lygmenyje pastebiu tendencijas Vėlines kildinti iš tos šventųjų šventės, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tai krikščionys mūsų mirusius protėvius (vėles) apiformino velniais (retais atvejais priešingai – šventaisiais) ir jų modifikuota šventė iš tikrųjų yra antrinė.
Tad vertinant ideologiškai, kai mano protėvius kunigai laiko velniais, aš visai nieko prieš per jų tą šventę su tikrais velniais ir padūkti… Man visai patinka, kad publikos pasąmonėje tie šventieji (daugiausia juk buvę pamišėliai arba išgalvotieji) atvirsta į savo tikruosius pavidalus…
Na, čia kiek utriruoju, bet Bažnyčia, taip uoliai smerkianti Helovyną, taip pat yra ne be priekaištų. Tokia situacija, o mes galime tik pasijuokti.
Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VII )
13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos
Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką.
Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo ir minėjimo tvarka niekuo nesiskyrė krikščionijos gyvenamuosiuose imperijos Rytuose ir Vakaruose. Katalikiškoje Vakarų Europoje, lygiai taip pat kaip graikiškoje krikščionių ortodoksų Bizantijoje ir Egipte, krikščionių šventieji būdavo pačių krikščionių bendruomenių iškeliami ir vietinių vyskupų pripažįstami šventaisiais, o po to tradiciškai kasmet minimi krašto ar miesto bažnyčiose ir cerkvėse.
Vaizdumo dėlei apsistokime ties pirmuoju krikščionybės istorijoje žinomu šventuoju paskelbimo ir kulto atveju, kitaip tariant, pirmapradžiu modeliu.
Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VII )”