Svante Cornell, Research Director of the Central Asia-Caucasus Institute and co-founder of the Stockholm-based Institute for Security and Development Policy, published an article in “The American Interest” called “The Raucous Caucasus” (May 10, 2017) where he reminded that Armenia had long tried to balance its reliance on Russia for security (it had accepted a Russian security umbrella to safeguard its conquest of Nagorno-Karabakh) with its hopes of growing closer to the West.

As a result, there was a deep economic downturn and Armenia accumulated a huge debt to Russia, which Moscow was more than happy to “forgive” in exchange for controlling stakes in the strategic assets of Armenia’s economy. Yerevan sought to develop what positive relations it could with the United States and especially the European Union (in 2010, it began to negotiate an Association Agreement, including a Deep and Comprehensive Free Trade Agreement (DCFTA)), but when Moscow soured on the EU, Yerevan’s policy became untenable. And in September 2013, President Serzh Sargsyan announced that Armenia would jettison the EU agreement for membership in the Russian-dominated Eurasian Economic Union (EEU).

His decision Armenian president spoke in Moscow, following a meeting with Putin; he had consulted neither his government nor his parliament. Similarly, Putin had not deigned to consult with the leaders of Belarus and Kazakhstan, the other members of the EEU.

Such circumstances obviously had an impact on Armenia’s domestic policies related to democracy and human rights – Moscow intends to make Armenia its vassal by “delegating” its own style of internal organization, where all decisions are made by one person, what can be seen in a regime of the new Russia. Moscow’s control of Armenia extended, although, according to S. Cornell, that submission didn’t have the expected benefits, however: when major fighting broke out in April 2016 between Armenia and Azerbaijan in Nagorno-Karabakh, rather than coming to Yerevan’s defense, Moscow assumed a rather neutral stance, hoping to achieve a total domination over all Caucasus region.

Avetik Ishkhanyan, President of the Helsinki Committee of Armenia, in his programme “Armenian Security Improvement Policy” and in report “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions” ( starts with a statement that usually citizen rights are threatened by executive authority, especially its power structures, and justice, by definition, is reconstructed by judicial system. In case of Armenia, all governmental structures are ruled by and obey commands of one single person – the president can punish one of his own, more specifically, he can issue a command to punish a subordinate from his own circle, and at the same time, people who are part of this circle, especially in power structures, are the main foundation of Armenian government.

Armenia has no honest trials and one of the indirect proofs supporting this claim is that a number of acquittals is as low as 2 percent, also almost all requests from investigators to arrest suspects are granted. The report of 2002-2013 by the European Committee for the Prevention of Torture addresses the problem of regular tortures in some penitentiary institutions.

Thus Armenian people are protected not by law but by their official status and financial situation. These two powers usually “overlap” as most of the deputies and government ministers are businessmen as well. Law officers and their family members often get into scandals related to criminal activities, but, as a rule of thumb, they often come out unpunished. Authors of the report call this an impunity or selective justice. In Armenia, the authority means not only governance but also wealth and profitable business which needs to be preserved by all means necessary, sometimes even illegally.

Such fusion of business and authority is related to constant electoral fraud and absence of separation of power principle, and it confirms that human rights violations are already systematic. In everyday life people are indifferent to such state if it does not apply to them personally or violations do not grow to such proportions as in March 2008, when 10 people were killed and 250 injured during the clash between police and protesters. The guilty was not found and no one was punished. According to authors of the report, the worst situation is of socially unprotected part of society: they do not get basic medical aid; labour law is no use for them (they work like slaves, without any contracts, days-off or leave). Absence of separation of power principle allows businessmen=officials, who pursue maximum profit, get out of control; there are no independent labour unions; and the most influential political parties almost never talk about social justice.

Instead, in 2013, President of Armenia Serzh Sargsyan organized a referendum (December 6, 2015) which proposed some constitutional amendments that would lead country towards parliamentary system. According to authors of “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions”, the main reason of these amendments were to help ruling party (related to President) to stay in power – Article 50 of the old constitution restricted the same person to be reelected as Armenian President two times in a row. The Parliament, however, can be ruled by the same political party (it appoints the Prime Minister) for the unlimited duration. 

Article 89 of the new Constitution requires a mandatory formation of stable (about 60 percent) parliamentary majority after elections. Having in mind what was said, it can be presumed, that ruling Republican Party would pursue this “stable majority” at all costs. It was confirmed during Referendum on constitutional amendments, when many blatant violations were witnessed: voter bribery, voter impersonation, forgery of the electoral list, offering voters a “ride” to constituency, putting pressure on and threatening election observers and journalists.

On April 2, 2017, for the first time elections were held according to party list system (almost 61 percent of Armenian nationals attended the elections). A group of civil activists from “Citizen Observer” informed about more than 100 cases of malfunctioning fingerprint registration devices, and more than 150 cases of procedure irregularities (for example, ballots were submitted to ballot boxes by members of Electoral commission). Sisak Gabrielian, a correspondent for the radio station “Svoboda”, was assaulted in Yerevan after he witnessed “good” voters receiving money in headquarters of Akop Beglaryan, candidate of Republican Party). The Pro-President Republican Party won the elections with 46 percent of votes. A new president will be appointed by this political party which now dominates the Parliament.

Authors of this report pessimistically summarizes, that by surrendering its ambitions for the EU membership Armenia distances itself even further from civilized human rights standards. After regaining independence in 1990, Armenia declared loyalty for democracy – with joining the United Nations (UN) it ratified The European Convention on Human Rights. In 2001 Armenia became a full member of the council of Europe; it had satisfied its obligation to establish an independent ombudsman to investigate human rights violations; verdicts of the European Court of Human Rights became valid. Further movement towards the EU membership could have had a dissuasive effect as it could be seen from the historical example of the Baltic States.

Unfortunately, the desire for power at any price, together with a very specific geopolitical situation of the country, left the need of citizens’ rights only on a level of declarations. The decision to join Russian-ruled EES in 2013 distanced Armenia from these standards even further.

Worsening human rights situation was also noted by members of Policy Forum Armenia which was hosted in Washington, on October 20, 2016. Presentations were made by representatives of Armenian Helsinki Committee, “Transparency International”, “Human Rights Watch”, National Endowment for Democracy fund, American Lawyers Association and George Washington University Law School. Once again as the main causes of this situation were indicated Armenian constitutional system that allows accumulation of power in the hands of one man, already consistent corruption, amalgamation of business and political elite, absence of independent judicial system, and finally – strong dependence on authoritarian Russia.

David Grigoryan, one of the cofounders of “Policy Forum Armenia”, noted, that Armenia is one of the leading countries worldwide according to a relative number of policemen (per capita). In such structure, where signs of police state can be seen, the system of government shows more and more confidence and starts displaying inadequate power against its citizens, what exactly happened during protests in July, 2016.

Jane Buchanan, Associate Director of the Europe and Central Asia Division at Human Rights Watch, noticed increase of the so-called Robin Hood effect, when citizens, disappointed with current economic and social conditions, start sympathizing with those who break the law.

2017.07.20; 06:30

Samdomas žudikas

Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.

Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.

Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.

Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.

Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.

ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai). 

Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.

Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.

Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.

Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.

Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.

Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.

Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius  mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.

Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.

De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. nuotr.

Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.

Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba.  Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.

Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.

Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į  eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.

2017.07.10; 06:39

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija“


Ukrainoje susirinko naujos sudėties Aukščiausia Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda“ frakcija, praneša žiniasklaida. Ministras pirmininkas išrinktas vėl po tradicinio Ukrainos parlamente santykių aiškinimosi. Tiksliau tariant – išrinktas tik po muštynių.

„Praėjus šešioms savaitėms po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Regionų partija, trečiadienį į posėdį susirinko naujos sudėties Aukščiausioji Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda“ frakcija, rašo “Le Figaro” korespondentė Ariel Tedrel.

Continue reading „Peštynės Ukrainos parlamente nesiliovė“


Bolševikų okupuotoje Lietuvoje turbūt visi žinojo, kad iš užsienio transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba.

Tačiau niekas nedrįsdavo viešai įsijungti radijo imtuvą ir klausytis tų laidų. Žmonės žinojo, kad kiekviename kolektyve gali būti skundikas (rusiškai vadintas “stukač”) ar saugumietis. Ir šiaip – iš burnos išskridusį žodį nežinia kas gali nugirsti.

Be to, sovietinė žiniasklaida, partijos politika vykdė pašėlusią propagandą prieš specialiąsias užsienio radijo laidas sovietijos “lageriui” (taip jie patys savo imperiją vadino). Spaudoje retkarčiais pasirodydavo straipsniai su antraštėmis: “Užnuodyti balsai”, “Šmeižikai iš Miuncheno”, “Tas melagis Vatikano radijas”, “Ko siekia veltėdžiai?” ir pan.

Continue reading „Per bolševizmo imperijos geležinę uždangą be Glavlito cenzūros ir KGB kontrolės“