Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tolesnes bendradarbiavimo perspektyvas tautinių mažumų švietimo srityje, galimybes Suvalkuose įsteigti švietimo ir kultūros centrą penktadienį aptarė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Lenkijos su nacionalinio švietimo ministrė Anna Zalewska.

„Lietuvos požiūris aiškus ir nuoseklus – nuolatinis atviras dialogas visais klausimais. Džiaugiamės, kad vakar (rugpjūčio 30 d.) Varšuvoje jau įvyko bendras Lietuvos ir Lenkijos ekspertų posėdis dėl lenkiškų vadovėlių pritaikymo Lietuvoje veikiančioms lenkiškoms mokykloms. Todėl tikimės, jog netrukus veiklą pradės atitinkama darbo grupė ir dėl lietuviškų vadovėlių naudojimo lietuvių kalba dėstomose mokyklose Lenkijoje“, – sakė Vyriausybės vadovas.

S. Skvernelis taip pat pabrėžė, kad Vyriausybė didelį dėmesį skiria Lenkijoje gyvenančiai lietuvių tautinei mažumai. Čia dera spręsti lietuvių bendrijos vaikų švietimo, jo finansavimo, tinkamų vadovėlių klausimus. Labai svarbu, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai jaustų Lenkijos Vyriausybės dėmesį.

konsulat_lenkija
Lietuvos konsulatas Lenkijoje. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Vyriausybės spaudos tarnybos, premjeras paprašė Lenkijos paramos steigiamam Lietuvių švietimo ir kultūros centrui Suvalkuose. Taip pat kalbėta apie poreikį įsteigti ir lietuvišką darželį (ikimokyklinio ugdymo grupę) Suvalkų mieste. Lietuvos Vyriausybė pagal išgales prisidėtų prie švietimo ir kultūros centro bei vaikų darželio Suvalkuose finansavimo.

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susitikimo metu akcentuota, kad Lietuvoje lenkams ir kitoms tautinėms bendrijoms priklausantiems Lietuvos piliečiams sudarytos palankios galimybės tautinių mažumų saviraiškai, identiteto, tradicijų ir kultūros puoselėjimui.

„Didelį dėmesį skiriame švietimui – Lietuvoje užtikrinamos reikiamos galimybės mokytis lenkų kalba ir mokytis lenkų kalbos. Lietuvoje švietimas lenkų kalba užtikrinamas visose pakopose – nuo darželio iki universiteto. Lietuvoje veikia didžiausias mokyklų lenkų kalba tinklas už Lenkijos Respublikos ribų. Mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba, skiriamas 20 proc. didesnis finansavimas“, – sakė S. Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.01; 05:30

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Išvadinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku buvo Viačeslavo Titovo politinis žaidimas bei įsiteikimas savam rinkėjui, diskusijoje „Žinių radijuje“ teigė politikos apžvalgininkai. Pasak politologės Rimos Urbonaitės, V. Titovas tikriausiai numanė, kad žaidžia jautria tema, kuri iškilusi į viešumą gali duoti impulsą didesniam supriešinimui tarp rusų ir lietuvių tautybės žmonių.

Pasak politologės, su auditorija, į kurią taiko V. Titovas, yra sunku diskutuoti. Jie, anot MRU dėstytojos, yra kelerių metų Rusijos propagandos padarinys.

„Jie (V. Titovui pritariantys gyventojai, – ELTA) yra šioje valstybėje, bet su tokia distancija. Jie žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje, beje, patys gyvena su didžiule panieka, ir jie bando tarsi čia susirasti tą savo erdvę ir ją išsikovoti. Tai man tos diskusijos rodo, kad mes tikrai su šita tautinių mažumų integracija turime labai rimtas spragas. Diskusijos su žmonėmis rodo, kad jie jaučia padidėjusį diskomfortą nuo 2014 metų. Tu niekaip negali jiems įrodyti, kad tai susiję su Krymo aneksija. Kitaip tariant, nei dažniausiai faktai, nei skaičiai tokiose diskusijose nebepadeda. Nes tų kelerių metų intensyvi Rusijos propaganda padarė tai, kad tie žmonės šiandien jaučiasi pakankamai izoliuoti“, – „Žinių radijui“ teigė R. Urbonaitė.

Anot politologės, Lietuva turėtų pradėti rimčiau žiūrėti į tautinių mažumų integraciją bei pasistengti šiuos žmonės paversti piliečiais.

„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.

Tuo tarpu dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad su tokia V. Titovo pasekėjų auditorija dialogas nėra įmanomas. Taip pat, pasak apžvalgininko, tikėtina, kad V. Titovas savo tokį išstojimą yra su kažkuo paderinęs.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

„Neįmanoma jų integruoti, neįmanomas dialogas. Jeigu tu dialogu bandysi kažkokį taikingumą demonstruoti, tai jie supras kaip silpnumą. Faktas, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, tai yra mūsų valstybės piliečiai, bet taip pat ir mūsų valstybės priešai. Jie yra nelojalūs tai valstybei ir nusiteikę prieš vakarietišką, nepriklausomą, NATO narę – Lietuvos valstybę. Tai yra imperialistinės, agresyvios, diktatūros pavaldiniai, agentai, ir V. Titovas yra tipiškas jų atstovas. (…) Labai neatmestina, kad su kažkuo tai yra ir paderinta, dažnai už tokių veikėjų nugarų kažkas stovi. Tai tokie „titovai“ mums primena žiaurų ir liūdną dalyką. Su tokiais kalbėti yra beprasmiška“, – sakė V. Bruveris.

Apžvalgininkas taip pat įspėja, kad, jei Lietuva labai stipriai sureaguos, Rusijai to ir reikia, kad galėtų toliau plėtoti propagandą, kaip Lietuvoje ribojama tautinių mažumų laisvė. V. Titovą apmėtyti miltais galėtų duoti impulsą Rusijos „propagandiniam vaizdeliui, kokia Lietuva iš tiesų yra agresyvi “kitai nuomonei“, kaip jie sako, „diskusiniam klausimui nepakanti visuomenė“.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas.

Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.

Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės. Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 09:36

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Andriaus Kubiliaus iniciatyva grupė Seimo narių kreipiasi į Vengrijos parlamento narius, prašydami ištaisyti grubią Vengrijos Vyriausybės klaidą ir visomis išgalėmis padėti, o ne trukdyti Ukrainai prisijungti prie Europos Sąjungos (ES) ir NATO.

Lietuvos parlamentarai buvo nemaloniai nustebinti ir net šokiruoti Vengrijos Vyriausybės ultimatyvių pareiškimų, grasinant blokuoti Ukrainos suartėjimą su ES ir NATO, jeigu Ukraina pagal Vengrijos pageidavimus nepakeis naujo švietimo įstatymo, kuriame apibrėžta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų švietimo specifika.

„Suprantame, kad tautinių mažumų švietimo ir jų integracijos į valstybės gyvenimą klausimai visada yra ypač jautrūs ir turi būti sprendžiami konstruktyvaus dialogo keliu. Matome Ukrainos pastangas būtent taip spręsti kylančias svarbias problemas, todėl reikėtų ieškoti tinkamiausių visoms pusėms sprendimų. Tačiau mus stebina Vengrijos valdžios skelbiami ultimatumai Ukrainai, grasinant šaliai geopolitinėmis pasekmėmis bei Ukrainos integracijos į ES blokavimu“, – teigė A. Kubilius.

Lietuvos parlamentarai kviečia šiandieninės Vengrijos politikus vadovautis europietiškomis vertybėmis, ypač prisimenant, kiek daug aukų sovietmečiu paaukota padedant kovoti už laisvę, ir prisiminti Centrinę Europą vienijantį šūkį – „Už jūsų ir mūsų laisvę“.

„Esame įsitikinę, kad tokie naujų ES valstybių pareiškimai, teigiantys, jog dėl kokių nors istorinių ar dabartinių nesutarimų su kaimynėmis jos yra pasirengusios blokuoti tų šalių pastangas integruotis į ES, yra visiškai nepriimtini. Tokie pareiškimai absoliučiai nesuderinami su europietiško solidarumo vertybėmis ir nesuderinami su pamatiniu vieningos ir laisvos Europos tikslu“, – pažymėjo A. Kubilius.

Kreipimąsi į Vengrijos parlamento narius palaiko Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, buvę ministrai Rasa Juknevičienė, Ingrida Šimonytė, Audronius Ažubalis, Dainius Kreivys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis, TS-LKD frakcijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos socialdemokratų darbo bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijų, taip pat Mišrios Seimo narių grupės atstovai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.09; 00:01

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tautinių mažumų (TM) Įstatymą priėmė 1989 m. sovietinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba (pasirašė V. Astrauskas ir L. Sabutis). Tai aktas akivaizdžiai kurptas pagal nuostatą išeinant pasilikti arba kaulo numetimas, kad vietos lenkiškos kilmės lietuviai ir Lenkija prie jo kivirčytųsi su Lietuva. Iš jo neva radosi reikalas kurpti TM departamentą. Toks departamentas radosi 2015 m. Vyriausybės Nutarimu  (pasirašė premjeras  A. Butkevičius ir Kultūros ministras Š. Birutis).

Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas (TB). Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie akivaizdžiai klysta, klaidina  ir ignoruoja Konstituciją! Todėl vietoj TM įstatymo galėtų būti kuriamas nebent TB įstatymas, juolab, kad veikia TB jungianti bei  jas kuruojanti Tautinių bendrijų namų taryba.

Žinotina ir įsidėmėtina, jog jokių tautinių mažumų įteisintų įstatymais Lietuvoje nėra, tokios neminimos ir mūsų Konstitucijoje. Taip pat žinotina ir įsidėmėtina ir tai, kad demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, jų vietoje yra pilietinė visuomenė ir pilietybė. Žinotina ir tai, kad nėra veikiančio įstatymo, numatančio išskirtines, palankesnes sąlygas kuriai nors iš tautinių bendrijų.

Demokratinėje Lietuvoje gyvena lietuviai, nors jų kilmė gali būti ir nelietuviška, o Lietuvos valstybę sudaro lietuvių pilietinė tauta. Visų tautiečių pareigos ir teisės valstybėje pagal Konstituciją yra vienodos, todėl reikalavimai, tarkim, rusų ar lenkų kilmės lietuviams teikti privilegijas neturi jokio pagrindo. Išimtimi, jei būtų įteisinta įstatymu, tautinėmis mažumomis galėtų būti totorių, karaimų ir romų bendrijos, nes už Lietuvos ribų jos neturi savo valstybės, dėl ko gali kilti grėsmė jų kultūriniam paveldui sunykti.

Mums nereikalingos lenkiškos raidės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Esama atvejų, kai institucijos nėra, o vadovas besąs. Antai „Laisvo oro direktorių“ turime ne vieną, bent jau internete, o laisvo oro įmonės, UAB-o ar įstaigos nerasime. Bet štai visa institucija – TM departamentas – yra be darbo objekto, todėl ir darbo rezultatų nėra.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautinės bendrijos ėmė burtis į nevyriausybines organizacijas. Tuo pat metu – 1989 metais, buvo įsteigta ir pirmoji tautinių mažumų klausimus koordinuojanti institucija – Tautybių departamentas. Vėliau Tautybių departamentas tapo Regioninių problemų departamentu ir daugiausia užsiėmė tautinių mažumų, buvusioje Sovietų sąjungoje gyvenančių lietuvių bei Pietryčių Lietuvos tautiniais reikalais.

Spartėjant emigracijos tempams vis daugiau lietuvių bendruomenių ėmė kurtis Vakarų Europos šalyse. Siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, 1997 metais departamentas buvo pertvarkytas į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jam patikint ir bendradarbiavimo su užsienio lietuviais funkcijas.

2010 metais panaikinus departamentą jo funkcijos buvo išskaidytos ir perduotos Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms. Tautinių bendrijų atstovai ne sykį pažymėjo sumažėjus jų klausimams tenkantį dėmesį ir išreiškė viltį, kad Vyriausybė imsis atkurti bendrą valstybės tautinių mažumų politiką vykdančią instituciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1300, 2015 metų liepos 1 dieną savo veiklą pradėjo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuris tapo už tautinių mažumų politikos įgyvendinimą atsakinga institucija. Tačiau veikla, siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, nunyko.

Departamentas turi direktorę, Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyrių su 5 darbuotojais, Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyrių su 3 darbuotojais ir administraciją su 3 darbuotojais. Dvylikos darbuotojų institucija, LR biudžete tapo parazituojančia organizacija, nes šioms funkcijoms greta veikia Tautinių bendrijų taryba su bendrijų sąjungomis, susivienijimais, asociacijomis bei 11 Lietuvos tautinių bendrijų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkreipus dėmesį į šio departamento tautinę sudėtį, labai panašu, jog ši institucija, sukurta Lenkų rinkimų akcijos rūpesčiu, anot tos partijos vadovo, stengiasi lietuvius į lenkų tautą integruoti

Direktoriaus pavaduotojais čia skiriami tomaševskininkai, panašu, kad iš šio departamento radosi reikalavimai darkyti lietuvišką rašybą asmens dokumentuose bei teikti lenkų „tautinei mažumai“ kitokias privilegijas.

Senojo TM įstatymo galiojimas buvo panaikintas, jo galiojimas nepratęstas, o su pataisomis buvo Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos.

Jei Lietuvoje įteisintų tautinių mažumų nėra, tai ir Tautinių mažumų departamento čia neturi būti, todėl jis naikintinas be likučio, be nuostolio valstybei ir jos tautinėms bendrijoms, kaip yra naikintinos TM įstatymo pataisos bei tokio svarstymas ir priėmimas, nes visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai, visi bet kokių tautybių asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, naudojasi visomis kamieninės tautos teisėmis.

Lietuvoje gyvena daug jos pilietybę turinčių kitataučių, su atitinkamais leidimais gyvena ir Lietuvos pilietybės neturintys asmenys, pabėgėliai arba imigrantai bei svečiai iš kitų valstybių, tačiau jie nekelia reikalavimų, viršijančių kamieninės tautos piliečių teises, todėl mūsų politikams metas liautis peštis prie numesto apgraužto TM kaulo.

Susirinkęs į rudens sesija Seimas turės balsuoti dėl įrašų asmens dokumentuose, ko gero, turės grįžti prie TM įstatymo su pataisomis, mat buvęs Seimas taip ir nesugebėjo jo atitempti iki priėmimo stadijos, nes iš tikrųjų demokratinėje valstybėje net svarstyti išskirtines sąlygas kokiai tautinei bendrijai būtų politiškai nekorektiška, juolab praėjus nuo valstybės atkūrimo beveik trims dešimtmečiams. Visiems, o ypač naujiems Seimo nariams, reikia įsisąmoninti, kad išėjusiųjų paliktas TM įstatymas nėra globos tautinėms bendrijoms aktas, o kiršinimo ir nesantaikos skatinimo tarp jų šaltinis.

2017.08.17; 06:00

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.

Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.

Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:

  1. Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
  2. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.

Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas). 

Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę  už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).

Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijų įstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.

Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.

Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias). 

Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.

Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.

Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!). 

Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.

Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.

Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.

Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.

Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų.  Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).

Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.

Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad

  1. a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
  2. b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.

Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!

2017.03.19; 06:44

[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos.  Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.   

2017..03.19; 07:41

Šiandien pasirinkau būtent tokį pavadinimą. Intriguojantis? Galbūt. Bet ar teisingas? Žiauriai bjaurių temų nebūna. Tema „žiauriai bjauri“ tampa tik tuomet, kai sakoma ne visa tiesa, kai specialiai vengiama išdėstyti pagrindinius faktus arba tiesiog bijoma išvardinti absoliučiai visus argumentus.

Buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos svarstymas dėl valstybinių mokyklų kitataučiams Lietuvoje pagrįstumo išprovokavo per daug triukšmingas diskusijas. Mes kaip akis išdegę puolėme smerkti buvusį valstybės pareigūną, tepasakiusį, jog Lietuvoje valdiškos mokyklos kitataučiams tampa savotiškais „švietimo getais“.

Continue reading „Žiauriai bjauri tema“

Birželio 1 d. prie Vyriausybės susirinkusi apie 700 žmonių minia reikalavo nenaikinti vidurinių mokyklų, bent jau tų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis – lenkų ir rusų.

Žinoma, kad kai kurios mokyklos uždarinėjamos arba jungiamos su kitomis dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Tačiau čia kyla klausimas, kodėl akcentuojamas žmogaus teisių (ŽT) pažeidimas, kodėl akcentuojamos rusų ir lenkų mokyklos. Jei būtų reikalaujama nenaikinti čigonų ar karaimų tautinių mažumų (TM) mokyklų, kurių Lietuvoje net nėra, dėmesį reikėtų atkreipti. Bet iš kur kyla tokie reikalavimai?

Continue reading „Žvilgsnis į eilinį „smaugiamų“ neva tautinių mažumų mitingą“

advokatas_a.marcinkevicius

Gerbiamosios ir gerbiamieji, tai gal tuomet, nepaisydami save gerbiančiose valstybėse nusistovėjusios praktikos, dar pasvarstykime, kodėl turėtume prieštarauti ar neleisti kitų, Lietuvoje gyvenančių, tautybių piliečių asmens (gimimo ir santuokos bei mirties liudijimuose, nuosavybės dokumentuose, LR pil. pasuose, Sodros bei vairuotojų pažymėjimuose, karių, policijos ir kitų valstybės tarnybų pareigūnų bei tarnautojų statusą patvirtinančiuose) dokumentuose rašyti jų duomenis gimtąja tos tautinės mažumos grupės kalba?

Kuo gi tie žmonės savo teisėmis ir jų apimtimis skiriasi nuo lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių, kad jiems, priešingai nei lenkų tautybės asmenims, būtų negalima to pareikalauti ir padaryti?

Continue reading „Tada teks įteisinti ir kinietiškus hieroglifus…“

Perskaičiau kalbininko Arnoldo Piročkino straipsnį „Kodėl lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas?“, pradedamą nuo to, jog buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis, kalbėdamas apie dviejų valstybių santykius, pareiškė, kad šiuo metu juos temdo smulkmenos, kurias lengva išspręsti.

„Jeigu sutiktume su gerbiamojo svečio nuomone, jog šio dalyko sprendimas tėra smulkmena, tad derėtų paklausti jį, kuriai ginčo pusei – lenkų ar lietuvių – šis klausimas vertas visai menko dėmesio, – rašo Piročkinas. – O gal eksprezidentas tariasi galįs nuspręsti už abi puses? Jeigu paklaustasis būtų kuklus ir atsakytų, jog tai smulkmena pirmiausia lenkams, tai gal tada malonėtų paaiškinti, kodėl lenkų pusė taip atkakliai per fas et nefas (lot. dorais ir nedorais būdais) visais lygiais verčia lietuvius paklusti jų diktatui“.

Continue reading „Nemalonios paralelės: Lenkijos bijau ne mažiau nei Rusijos…“

Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.    

Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas  – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose). 

Continue reading „„Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę…““

Aktualijų portalo Slaptai.lt redakcijai priimtinos toli gražu ne visos šioje publikacijoje išdėstytos mintys. Tačiau straipsnis mums pasirodė aktualus. Rašinyje keliamos versijos vertos bent jau to, kad įsiklausytume į mums iš šalies keliamus priekaištus bei pirmiausiai analizuotume savo, o ne svetimųjų, klaidas. 

Latvija – artimiausia, draugiškiausia mūsų kaimynė. Mums, lietuviams, labai svarbu žinoti, kokie politiniai vėjai ir audros siaučia brolių latvių žemėje. Mums, lietuviams, taip pat svarbu savo įstatymus koreguoti taip, kad nesukurtume precedento, galinčio pakenkti dar prastesnėje padėtyje atsidūrusiems broliams latviams.

Continue reading „Latviai miršta ir bėga iš šalies, o radikalai dėl visų bėdų kaltina kitataučius“

Šiais metais vėl imtasi skaudžių veiksmų prieš lietuvius ir lietuvių kultūros paveldą Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad Lenkijos valstybės politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu niekad nebuvo švelni ir geranoriška nuo pat tautinių valstybių susikūrimo 1918 metais. Minėti veiksmai buvo įvairūs, pradedant šmeižto žodžiais, baigiant atvirais veiksmais siekiant naikinti (nutautinti arba išvaryti) Lenkijos lietuvius.

Puikiai žinome antilietuviškai nusiteikusių asmenų darbus ir siekius, tačiau norima atkreipti dėmesį į pasikeitusią padėtį šiuo klausimu. Prieš pat kritikuojant Lietuvos veiksmus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (tai darė europarlamentarai V.Tomaševskis ir M.Piotrovskis (M. Piotrowski)), kitas lenkų europarlamentaras (deja, ne Europos Parlamente, o žiniasklaidoje) viešai pripažino, jog Lenkijoje gimsta nacizmas. Aišku, pačioje šalyje tai susilaukė daug kritikos. Tačiau Lenkijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad panaši problema yra.

Continue reading „JTO sunerimusi dėl nacistinių išpuolių Balstogėje“

Lietuvai pagal eilę pradėjus pirmininkauti ES, šios šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į kitus Europos lyderius perspėjimu, kurio pagrindinę idėją "Financial Times" formuluoja taip: „Saugokitės rusiškos meškos“.

Interviu leidiniui D.Grybauskaitė sakė: „Rusija stengiasi įtikinti ES rytinius partnerius suartėti su Muitų sąjunga. Dėl ekonominių sunkumų Europa labai užsiėmusi vidaus reikalais… Ir atsiranda labai patogus momentas kai kurioms trečiosioms šalims, trokštančioms plėsti savo įtaką rytuose“.

„Vilnius Rusijai yra nuolatinio ir stipraus susierzinimo šaltinis“, – konstatuoja medžiagos autorius Peteris Spiegelis. Nors D.Grybauskaitė pareiškė, kad neketina pirmininkavimo Europos Sąjungos išnaudoti ES politikai griežtinti Kremliaus atžvilgiu, vargu ar ji nutrauks kampaniją prieš Rusiją iš baimės kam nors sugadinti nuotaiką Briuselyje, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Lietuvos prezidentė perspėja dėl stiprėjančios Rusijos įtakos rytuose“

Graži savaitė prabėgo kaip viena diena. Vasariška savaitė. Vėlyvas pavasaris tarsi sprogo, išsiskleidė kaip tulpės žiedas Burbiškėse, kur ir man yra tekę grožėtis ankstyvųjų gėlių  lysvėmis, ne tik Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik aš ten buvau prieš kelerius metus. Gamta gražėja ne dienomis, o valandomis. Ryte važiuoji pro Šilėnų mišką – krūmai ir medžiai dar pusnuogiai, vakare grįžti ir imi abejoti: ar tuo keliu važiuoju? Žalumos jau daug daugiau. Žalumos ir žiedų. Tulpės pražydo ne tik Burbiškėse.

O įvykių praėjusią savaitę! Ir nenuostabu: juk visos tos savaitės dienos – ypatingos. Akordeono, Raudonojo Kryžiaus, Buhalterių, Gatvės muzikos, Slaugytojų… Reikšmingiausios, žinoma, Spaudos atgavimo ir Europos dienos. O kur Pergalės diena? Gegužės 1-ąją, Darbininkų dieną, socialdemokratai raudonai pražygiavo Gedimino prospektu, o štai gegužės 9-ąją – susilaikė, estafetę perdavė per Sausio įvykius pagarsėjusiam Valerijui Ivanovui.

Continue reading „Tulpės žydi ne tik Burbiškėse“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Balsų dauguma Seimo Pirmininku ir laikinuoju Respublikos Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

Seimas patvirtino Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę Respubliką etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Krikščionių demokratų blokas, turėdamas Seime atstovų daugumą, galėjo ir vienas priimti valstybės kūrimo ir stiprinimo įstatymus. Tarp svarbiausiųjų buvo – Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimas ir, nepaisydamas mažumos  liberalių pažiūrų įvairovės ir partinės priklausomybės, Seimas galėjo dirbti gana darniai.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 4 )“

vytautas_visockas_mmmm

Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!

Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) –  tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Continue reading „Teisėjai savo pačių bylose“

lenku_rinkimu_akcija

Su dideliu dėmesiu perskaičiau naujieną, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija dalyvautų koalicijoje valdant Lietuvą su viena iš sąlygų – Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo postas atitenka šiai partijai.

Naujiena nėra jokia naujiena. Apie tai ne kartą dar iki rinkimų kalbėta. Tačiau šia proga norisi pačiam man dar kartą savęs ir kitų partijų, pretenduojančių valdyti Lietuvą Seime ir Vyriausybėje, paklausti, o ką jie galvoja apie minėtos partijos rinkimų programoje išdėtsytas mintis apie švietimo sistemą?

Continue reading „Lenkų rinkimų akcija – už švietimo sistemos stagnaciją? Panašu, kad taip“

tautines_bendrijos

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui

Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.

Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.

Continue reading „Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės pastabos“

tumaviciute_21amzius

Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Henry Friedländeris, Raulis Hilbergas,  Normanas Finkelsteinas  teigia, kad Europos  čigonų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui.

Iš Vokietijos koncentracijos stovyklų labiausiai žinomas Osvencimo/Aušvico „čigonų lageris“. 1944 m.  naktį iš rugpjūčio 2-osios į  rugpjūčio 3-iąją Osvencime buvo nužudyta paskutiniai 2900 čigonų – vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, moterys ir vaikai. 2009 m. birželio 29 d. Europos Tarybos  nutarimu rugpjūčio 2-oji  paskelbta Tarptautine romų holokausto aukų atminimo diena.

Continue reading „Kodėl Lietuva neprisimena romų holokausto?“