Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetas, priėmęs pareiškėjai Eglei Kusaitei palankų sprendimą, savo išvadoje pažymėjo, kad valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas, kuris buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, yra dekriminalizuotas. Už panašią veiką asmeniui dabar grėstų tik administracinė atsakomybė.
 
Pareiškėja gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl proceso atnaujinimo, kai JT Žmogaus teisių komitetas pripažino, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus.
 
„Ši teisinė problema šiandien jau nebeaktuali, nes prieš 3,5 metų Seimas nusprendė panaikinti baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, – pažymi teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. – Todėl, įgyvendinant Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadas, šioje byloje nebereikės keisti jokių teisės aktų. Pareiškėjai Teisingumo ministerija pasiūlys kompensaciją, o jeigu su jos dydžiu ji nesutiks, tuomet galės kreiptis į teismą dėl didesnės išmokos“.
 
Baudžiamoji atsakomybė už asmens ar valstybės tarnautojo įžeidimą Lietuvoje buvo panaikinta 2016 m. balandžio 1 d., primenama Teisingumo ministerijos pranešime. E. Kusaitė už prokuroro įžeidimą buvo nuteista 2012 m., t. y. dar iki šios veikos dekriminalizavimo.
 
JT Žmogaus teisių komitetas įpareigojo Lietuvą užtikrinti skundo autorei veiksmingą teisinės gynybos priemonę, taip pat sumokėti jai tinkamą kompensaciją už patirtus pažeidimus, įskaitant ir patirtas atstovavimo išlaidas. Kadangi asmens įžeidimas yra dekriminalizuotas, todėl ateityje panašios situacijos nebepasikartos.
 
Komitetas savo išvadose nenurodo, koks turėtų būti išmokos dydis. E. Kusaitei turėtų būti atlyginama pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą.
 
Šis įstatymas numato galimybę asmeniui, dėl kurio tarptautinė institucija yra priėmusi sprendimą atlyginti žalą ir nenurodė jos dydžio, ne teismo tvarka atlyginti realiai patirtą žalą. Realiai padaryta turtinė žala – turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos. Ne teismo tvarka atlyginamos turtinės žalos dydis negali viršyti 2 900 eurų, o neturtinės žalos dydis negali viršyti 1 500 eurų. Jei asmuo su kompensacijos dydžiu nesutinka, jis gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl didesnės sumos priteisimo, sakoma Teisingumo ministerijos pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.21; 18:00

Temidė
Reaguodami į pasirodžiusią informaciją dėl Rusijoje gimstančios iniciatyvos pradėti tyrimą Lietuvos teisėjų atžvilgiu, Eltos kalbinti ekspertai sako, kad Rusija nusprendė kerštauti pasitelkdama teisę. Anot jų, toks žingsnis kenkia ne tik Rusijoje gyvenantiems žmonėms, kaimyninėms valstybėms, tarptautinei teisei, bet gali reikšmingai paveikti ir Lietuvos teisėjus.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokyklos profesorius Justinas Žilinskas sako, kad jei Rusija sugalvotų nuteisti Sausio 13-osios bylos teisėjus, šie patirtų teisinių nemalonumų ne tik Rusijoje, bet ir tarptautinėje erdvėje.

Pasak jo, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkei Ainorai Kornelijai Macevičienei, teisėjams Aivai Survilienei, Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei ir Artūrui Šumskui gali grėsti tarptautiniai arešto orderiai.

„Negaliu pasakyti, ką jie nuspręs, bet jei nuspręs nuteisti, tai jie būtų teisiami pagal Rusijos teisę, Rusijos viduje, jos vidaus normas. Tai įsigaliojus tokiam nuosprendžiui, asmenims gali būti išduoti tarptautiniai arešto orderiai, reikštų, kad Lietuvos teisėsaugos struktūroms reikėtų stebėti tarptautinę erdvę, protestuoti prieš orderius kaip neteisėtus. Tai reikštų nemažas problemas, bet valstybinis požiūris yra svarbu. Manau, mūsų institucijos, susitvarkytų su tuo“, – Eltai sakė profesorius.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tai, ką daro Rusija, yra vadinama anglišku terminu „lawfare“ (karas naudojant teisę. – ELTA). 

„Manau, kad Rusija šiuo dalyku ir užsiima. Pradės pseudotyrimus pagal savo nacionalinę teisę. Tai yra spaudimo, kerštavimo priemonė, kuri neturi nieko bendro su tikrąja teise. Jeigu Rusija norėtų teisiškai šį sprendimą ginčyti, tai tam yra tarptautinės institucijos. Bet kadangi Rusija žino, kad greičiausiai ten nieko nepavyks, o parodyti savo jėgą jai būdinga, tai ir pradeda tokius šantažo veiksmus“, – teigia J. Žilinskas.

Kad tai politinis farsas, sako ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto politologas Vytis Jurkonis. Tiesa, jis priduria, kad atsakomosios reakcijos buvo galima tikėtis.

„Tai nors ir prognozuotas, bet visgi liūdnas žingsnis, rodantis, kad vienas esminių klausimų Rusijoje buvo ir išlieka tai, jog nebuvo desovietizacijos proceso ir tinkamo įvertinimo. Dabar gi atvirkščiai – bandoma tvirtinti subyrėjusios imperijos griuvėsius, bet tai nei tvarus, nei prasmingas procesas“, – sakė politologas.

Pasak V. Jurkonio, šis žingsnis daro žalą ne tik kaimyninėms valstybėms, bet ir Rusijos žmonėms, taip pat kelia abejonių tarptautine teise bei teisinės valstybės principais. „Tai eilinis Kremliaus bandymas politizuoti Sausio 13-osios klausimą imituojant neva teisminį procesą“, – Eltai sakė VU TSPMI politologas.

Rusiška agresija
Reaguodama į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Rusijos tyrimų komiteto Vyriausiosios tyrimų valdybos pradėtą tyrimą Lietuvos teismų pareigūnams dėl sprendimo Sausio 13-osios byloje, Teisėjų taryba primena Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas, o teisėjai yra nepriklausomi ir vykdydami savo pareigas klauso tik įstatymo. 

Teisėjų taryba taip pat pažymi, kad jokios oficialios informacijos apie Lietuvos teisėjų atžvilgiu pradėtą tyrimą iš Rusijos nėra gavusi. 

„Lieka apgailestauti, kad užsienio valstybė kitos šalies nepriklausomo teismo nuosprendį laiko nusikalstama veika – politinės priešpriešos neturėtų būti sprendžiamos baudžiamosios teisės priemonėmis. Demokratinėje visuomenėje teismų priimti sprendimai kvestionuojami tik nustatyta tvarka, o baudžiamoji atsakomybė už sąžiningą teisėjo pareigų atlikimą negalima ir neįsivaizduojama“, – situaciją komentavo Teisėjų tarybos pirmininkas Algimantas Valantinas.

Kaip jau buvo skelbta, Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Tyrimas pradėtas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės A. Kornelijos Macevičienės, teisėjų A. Survilienės, V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės bei A. Šumsko. 

Vos paskelbus Sausio 13-osios bylos nuosprendį, Rusijos tyrimų komitetas pagrasino pradėti bylą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų, nusprendusių nuteisti buvusį SSRS gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, neva neteisėtų veiksmų.

„Lietuvos teisėjai pažeidė vieną iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir baudžiamojo proceso principų, draudžiantį nuteisti atgaline data. Akivaizdu, kad toks sprendimas neturi nieko bendro su teisėsaugos tikslais“, – Rusijos žurnalistams sakė Tyrimų komiteto atstovė Svetlana Petrenko.

„Tyrėjai lietuvių teisėjų veiksmuose įžvelgia nusikaltimo ženklų, pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą (BK). Po tyrimo rezultatų bus priimtas procesinis sprendimas“, – teigė S. Petrenko.

Pasak jos, Rusijos baudžiamasis kodeksas numato, kad Rusijoje negyvenantys užsieniečiai, įvykdę nusikaltimus už Rusijos ribų, atsako pagal BK, jei nusikaltimai padaryti prieš Rusijos ar jos piliečio interesus.

Tyrimų komiteto tyrėjai taip pat pradėjo bylą prieš atsakingus Lietuvos generalinės prokuratūros ir teismo asmenis dėl neva neteisėto Rusijos piliečių nuteisimo. Pasak Rusijos tarnybų, nuteistieji tik vykdė savo pareigas, neva palaikydami viešąją tvarką ir užtikrindami saugumą 1991-ųjų sausį Vilniuje.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.

Lukrecijus Tubys (ELTA)
 
2019.04.11; 09:20

Baidyklė. Slaptai.lt nuotr.

Pirmadienį skelbiamos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, didžioji dalis europiečių mano, kad dauguma dalykų, susijusių su jų gyvenimu, yra socialiniu požiūriu teisingi, ir kad jie turi vienodas galimybes susikurti geras gyvenimo sąlygas. Vis dėlto jie ne taip dažnai sutinka, kad teisingumas ir politiniai sprendimai jų šalyse taikomi visiems vienodai ir nuosekliai, nepriklausomai nuo žmogaus socialinio statuso, turto ir turimų ryšių. Taip pat didžioji dauguma respondentų mano, kad pajamų nelygybė yra pernelyg didelė ir vyriausybės turėtų spręsti su tuo susijusias problemas; tačiau tai, kad laikui bėgant jie įgijo daugiau lygių galimybių ir kad jų socialinis statusas išaugo, teigia mažiau nei pusė respondentų.

Apklausos duomenimis, daugiau kaip pusė respondentų mano, kad žmonės turi lygias galimybes susikurti geras gyvenimo sąlygas (58 proc.). Tačiau šis skaičius neatskleidžia didelių regioninių skirtumų, nes Danijoje su šiuo teiginiu sutinka 81 proc. respondentų, o Graikijoje – tik 18 proc. Lietuvoje – 55 proc., Latvijoje – 51 proc., Estijoje – 58 proc.

Respondentai pesimistiškiau vertina socialinį teisingumą konkrečiose srityse. Tik 39 proc. respondentų įsitikinę, kad teisingumas visada laimi prieš neteisingumą; su šiuo teiginiu nesutinka tokia pati apklaustųjų dalis. Dar pesimistiškesnę padėtį rodo tai, kad tik 32 proc. respondentų sutinka, kad politiniai sprendimai sistemingai taikomi visiems piliečiams; su šiuo teiginiu nesutinka 48 proc. respondentų. Apskritai labiau išsilavinę, jaunesni ir labiau pasiturintys respondentai paprastai įžvelgia daugiau socialinio teisingumo. Apklausos duomenimis, tik 19 proc. lietuvių mano, kad jų šalyje teisingumas visada laimi prieš neteisingumą, Latvijoje taip manančių yra tik 13 proc., tuo tarpu Austrijoje taip mano net 63 proc., Danijoje – 54 proc. apklaustųjų.

Didžioji dauguma respondentų mano, kad pajamų skirtumai yra pernelyg dideli (84 proc.); šių atsakymų dalis svyruoja nuo 96 proc. Portugalijoje, 92 proc. Lietuvoje ir Vokietijoje ir 59 proc. Nyderlanduose. Visose šalyse, išskyrus Daniją, daugiau kaip 60 proc. respondentų sutinka su tuo, kad vyriausybės turėtų imtis priemonių šiems skirtumams mažinti, Lietuvoje taip manančių yra 93 proc.

Kalbant apie geresnes gyvenimo perspektyvas, gera sveikata ir kokybiškas švietimas vertinami kaip esminiai arba svarbūs aspektai; gerą sveikatą esminiu aspektu laiko 98 proc. europiečių ir 97 proc. lietuvių, kokybišką švietimą – 94 proc. respondentų Europoje ir 84 proc. Lietuvoje. Daugiau kaip 90 proc. respondentų manė, kad ypač svarbus arba tiesiog svarbus dalykas yra atkaklus darbas ir tinkamos pažintys (taip mano 81 proc. apklaustųjų Lietuvoje).

Mažiau kaip pusė respondentų (46 proc.) mano, kad lygių galimybių susikurti geras gyvenimo sąlygas yra daugiau nei prieš 30 metų; su šiuo teiginiu sutinka 42 proc. respondentų Lietuvoje, daugiau kaip 70 proc. – Maltoje, Suomijoje ir Airijoje, tačiau mažiau kaip 25 proc. respondentų Kroatijoje, Prancūzijoje ir Graikijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.24; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama  ne tik savo laisve, be ir gyvybe.

Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.

Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.

Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą  Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?

Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.

Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.

O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.

Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių:  Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi  ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.        

XXX

Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija  buvo forsuojama iki loginės pabaigos.

Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?

Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“). 

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.

Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog  nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.

Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“. 

Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?

Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie  nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.

Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.     

XXX

                            o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų

                            ir nebūtų gailaus nykimo —–

                            nežinočiau kodėl gyvenu

                            kas taip baisiai nutolino mano likimą

                                           (… nebūtų spalvų įvairovės

                                            tamsos ir šviesos

                                             atšešėlių

                                             nei pustonių ir nei

                                             aido)

                            nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo

                            ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę

                            mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu

                            pasiliktų mūsų dejonės ir skundas

                            nežinotum kaip pumpuras pampsta

                            spaudžiamas bundančių syvų

                           pamažu kaip dangus sutemsta

                            virš žydinčių žemės masyvų

                           belaikybė tiktai konservuotų mus

                           uždaryti jau būtų uostai

                           nežinotum ką reiškia palikti namus

                           visą pelną laimėti iš nuostolių

                                          (… nebeliktų

                                          išorės ir vidaus

                                          viršaus

                                          apačios

                                          centro

                                          ir

                                          pakraščių)

2018.01.24; 05:00

Daugiau nei pusė (55 proc.) birželį apklaustų suaugusių šalies gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o keturi iš dešimties (39 proc.) respondentų buvo patenkinti demokratija Lietuvoje. 6 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pasitenkinimo demokratija lygis Lietuvoje per pastarąjį mėnesį nepakito, tokie patys vertinimai buvo ir lygiai prieš metus (2016 metų birželį).

Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (daugiau kaip 900 eurų), vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai.

Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti kaimo gyventojai (net 70 proc. iš jų tuo nepatenkinti), darbininkai, ūkininkai, bedarbiai ir pensininkai, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip blogą, lenkų tautybės gyventojai bei privataus sektoriaus darbuotojai.

Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, šiuo metu daugiau patenkinti trijų partijų rėmėjai: valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei opozicinio Liberalų sąjūdžio rinkėjai. Labiausiai demokratijos padėtimi šalyje nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (78 proc. iš jų tuo nepatenkinti) bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ (61 proc.) rinkėjai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.24; 01:00

Šiame straipsnyje norėtume aptarti naujus vėjus, pučiančius link Advokatūros ir pranašaujančius toli gražu ne malonias naujienas.

Aiškumo dėlei pradėsime nuo to, kad visiškai nesenai priimtas naujas Lietuvos advokatų etikos kodeksas, patvirtintas Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 1 d. 

Tuo metu Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė džiaugėsi priimtuoju Kodeksu ir sakė: “Galime didžiuotis, kad diktuojame kokybės standartus ne tik Lietuvos teisinėje sistemoje, bet esame sektinas pavyzdys ir tarptautinėje advokatų bendruomenėje. Kiekvieną kartą, kai iškils klausimas, ką privalome daryti, kad išliktume lojalūs savo klientui, apsaugotume jo interesus, kad garbingai atliktume savo profesinę pareigą, tebūna etikos kodeksas patikimu atsakymu, įkvėpimo ir pasitikėjimo šaltiniu bei kelrodžiu”.

Šaltiniai, standartai ir kelrodžiai neturi būti keičiami kasmet arba pasikeitus Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybės ministrams ir politiniamas vėjo gūsiams. Jie turi būti atsparūs ir tvarūs daugelį metų. Esant tokiai padėčiai, glaustai apžvelkime Lietuvos Advokatų etikos kodeksą. Ar jį ir Advokatūros įstatymą jau reikia keisti ir kažin kodėl, valdininkijos ar dar kieno nors pageidavimu, griežtinti?

1 straipsnis. Kodekso paskirtis

Lietuvos advokatų etikos kodeksas (toliau – kodeksas) nustato pagrindines Lietuvos Respublikos advokatų profesinės etikos taisykles bei principus ir reglamentuoja advokato elgesį vykdant profesinę advokato veiklą bei elgesį, susijusį su profesine veikla ir advokato profesijos vardu.

3 straipsnis. Europos advokatų profesinės etikos kodekso taikymas

Europos advokatų profesinės etikos kodeksas tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikos advokatų tarptautinei veiklai Europos Sąjungoje arba Europos ekonominėje erdvėje.

4 straipsnis. Tradicijų ir papročių taikymas

Kai advokato veiksmų ar poelgių nereglamentuoja šis kodeksas, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai, arba kai advokatas nėra tikras dėl profesinės etikos reikalavimų, advokatas privalo laikytis advokatų praktikoje susiformavusių tradicijų ir papročių, kurių turinys atitinka profesinės etikos ir dorovės principus.

5 straipsnis. Veiklos laisvė ir nepriklausomumas

1.Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyto advokato vaidmens, dalyvavimo vykdant teisingumą ir tinkamo advokato funkcijų įgyvendinimo būtinoji (pamatinė) sąlyga (conditio sine qua non).

2.Atlikdamas profesines pareigas, advokatas turi būti nepriklausomas. 

3.Advokatas privalo vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą bei imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.

4.Advokatui draudžiama imtis veiklos, kuri trukdys tinkamai atlikti advokato profesines pareigas ar suvaržys profesinės veiklos laisvę ir nepriklausomumą kitaip, nei tai nustato Lietuvos advokatūra ar teisės aktai, ar kuri žemins advokato profesijos vardą.

6 straipsnis. Sąžiningumas ir nepriekaištingas elgesys

1.Advokato profesinė garbė ir sąžiningumas yra tradicinės vertybės, kurių laikymasis yra advokato profesinė pareiga ir būtinoji sąlyga priklausyti advokatų korporacijai.

2. Advokatas visada privalo:

a) saugoti profesinę garbę ir orumą, nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos;

b) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti;

c) elgtis sąžiningai, mandagiai ir garbingai;

d) teismo posėdžių metu dėvėti mantiją (ši sąlyga netaikoma advokato padėjėjui);

e) nevartoti alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kai atlieka advokato profesines pareigas, taip pat nepiktnaudžiauti alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis, nevartoti narkotinių ir toksinių medžiagų ne medicinos tikslais.

3. Advokatas neturi piktnaudžiauti savo profesiniu vardu.

4. Advokato ženklas ir mantija turi būti naudojami išimtinai advokato profesinėje veikloje.

Advokatui draudžiami veiksmai ar elgesys, kurie nesuderinami su sąžiningumu, kitomis visuotinai priimtomis moralės ir dorovės normomis ir (ar) menkina visuomenės pasitikėjimą advokatais, pažeidžia Lietuvos advokatūros reputaciją ar žemina advokato profesijos vardą.

9 straipsnis. Kompetencija ir pareigingumas

  1. Advokatas visada privalo veikti profesionaliai, pareigingai ir dalykiškai, savo profesines pareigas vykdyti nepriekaištingai, laiku, kvalifikuotai, stropiai ir protingai.

10 straipsnis. Lojalumas klientui

  1. Lojalumo klientui principas įpareigoja advokatą užtikrinti advokato ir kliento tarpusavio santykių sąžiningumą, teisėtumą bei etiškumą. Advokato ir kliento santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba, tolerancija ir pasitikėjimu.
  2. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Teisiniame santykyje, kuris nesusijęs su byla, kurioje advokatas yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, advokatas gali konsultuoti, atstovauti ar veikti prieš buvusį savo klientą, kuriam advokatas teikė klientui teisines paslaugas, kai tenkinamos abi šios sąlygos:

1) visi tokie klientai, būdami tinkamai informuoti, aiškiai sutinka dėl tokio teisinių paslaugų teikimo (įskaitant iš anksto gaunamą sutikimą);

2) nebus pažeistas nė vieno tokio kliento informacijos konfidencialumas.

Interesų konflikto vengimas

  1. Interesų konflikto vengimo principo tinkamas įgyvendinimas lemia ypač svarbią advokato pareigą santykiuose su klientu ir kitais asmenimis veikti taip, kad būtų išvengta advokato klientų arba kliento ir advokato interesų priešpriešos.

12 straipsnis. Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija

  1. Advokatų, kaip vieningos ir garbios profesinės korporacijos narių, tarpusavio santykiai turi būti grindžiami demokratiškumo, kolegiškumo ir sąžiningos konkurencijos principais.

13 straipsnis. Advokatų ir Lietuvos advokatūros organų santykių geranoriškumas

1.Advokato ir Lietuvos advokatūros organų tarpusavio santykiai grindžiami abipuse pagarba ir geranorišku bendradarbiavimu.

3.Advokatas privalo vykdyti Lietuvos advokatūros, jos organų sprendimus ir nutarimus, kviečiamas laiku atvykti ir bendradarbiauti. Apie tai, kad negali įvykdyti Lietuvos advokatūros organų sprendimų ar nutarimų arba atvykti, advokatas privalo nedelsdamas informuoti Lietuvos advokatūrą ir paaiškinti nevykdymo ar neatvykimo priežastis.

4.Jeigu Lietuvos advokatūra, jos organas, komitetas, komisija ar jų narys pagal kompetenciją kreipiasi į advokatą kokiu nors klausimu ar prašo paaiškinti aplinkybes, susijusias su advokatu ar advokato profesine veikla, ir (ar) pateikti tam tikrus duomenis, advokatas privalo per kreipimesi nurodytą terminą pateikti Lietuvos advokatūrai paaiškinimą ir reikiamus duomenis.

14 straipsnis. Pagarba valstybei ir visuomenei

  1. Bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmenimis ar atlikdamas profesines pareigas teisme, kitose institucijose ir įstaigose advokatas privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerbdamas kitų asmenų teises.
  2. Advokatas, atstovaujantis klientui (ginantis klientą) teisme, privalo nedelsdamas pranešti teismui apie atstovavimo (gynybos) santykių pabaigą ar pasikeitimą.

Ši trumpa ažvalga leidžia padaryti išvadą, kad Lietuvos advokatams iškelti reikalavimai – aukšti ir atitinka Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos reikalavimus, bei yra aukštesni nei Lietuvos valstybės pareigūnams taikomi reikalavimai. Juolab, kai viešai ne kartą buvo paskelbti aukštų ir reikšmingų valstybės pareigūnų pareiškimai, kad: “Etika ir moralė yra ne šio Pasaulio dimensijos”. Kokia buvo reakcija į tokius valstybės pareigūnų žodžius institucijų ar jų vadovų, juos privalančių kontroliuoti ir vadovauti? Jokios. Jie  pasinaudojo vienos mums draugiškos valstybės Prezidento patarimu ir nepraleido progos patylėti.

Teisingumo ministerija parengė Advokatūros įstatymo pataisas, sugriežtinančias nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Taip pat bus numatyta galimybė laikinai išbraukti advokatą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol bus nagrinėjama jo byla Advokatų garbės teisme.

Tokioms pataisoms 2017.05.31. pritarta Vyriausybės posėdyje. „Advokatai įgyvendina labai svarbią asmenų konstitucinę teisę į teisinę gynybą, todėl tiek jų elgesiui, tiek profesinei etikai turi būti keliami patys griežčiausi reikalavimai“, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė.

Nepriekaištingos reputacijos kriterijai dabar numato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ir negali tapti advokatu, jeigu jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pavyzdžiui, pagal laidavimą. Toks asmuo galėtų tapti advokatu tik praėjus trejiems metams po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ši nuostata galiotų ir praktikuojantiems advokatams – jie nebegalėtų verstis profesine veikla.

Teismo verdiktas

Projekte taip pat siūloma nustatyti galimybę Lietuvos advokatūrai Advokatų garbės teismo siūlymu laikinai išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo asmenį, kurio bylą nagrinėja Advokatų garbės teismas. Tokia praktika būtų taikoma tik tuomet, kai galimai buvo padarytas sunkus Advokatūros įstatymo ar Advokatų etikos kodekso bei advokato veiklos pažeidimas, už kurį gali būti paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimas.

Taip pat įstatymo projekte siūloma atsisakyti šiuo metu galiojančio 5 metų termino, per kurį advokatais pripažinti asmenys turi pateikti prašymą įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą.

Šias Teisingumo ministerijos parengtas pataisas turės svarstyti Seimas.

Keisti argumentai – sugriežtinti ir taip jau griežtus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Tokie argumentai neįtikina. Šiuo klausimu socialiniame tinkle “Facebook” pareiškė savo pamąstymus kai kurie Lietuvos advokatai ir žemiau mes trumpai pateiksime  jų nuomones. Ar galima daryti skubotus sprendimus, kurių pasekmėmis nesi visiškai tikras? Ar nereikėtų pirma pasverti rizikas, padiskutuoti su advokatų bendruomene ir įsitikinti, kad einama teisinga kryptimi?

Arūnas Marcinkevičius:

Birželio 1 d., 13:40 · Vilnius, Vilnius County ·

“Antraštė skamba absoliučiai ir nepriekaištingai teisingai, tačiau ar daugelis įsigilina ką slepia šio 2017.05.31, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pranešimo visuomenei turinys ir ką bendro bent šalutinai turi su aukštesnių etikos reikalvimų kėlimu advokatams?

Viliuosi, kad šio projekto autoriai, tikėkimės, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali nežinoti, kad jų nurodytoji priežastis: advokato/-ės atžvilgiu pradėtas Advokatų Garbės teismo procesas, nėra ir negali būti pakankamu faktiniu pagrindu siūlomam teisinio sprendimo variantui.

Išbraukti asmenį, kurio atžvilgiu nagrinėjama drausmės byla, iš praktikuojančiųjų advokatų sąrašo pagal analogiją prilygsta asmens atleidimui iš valstybės tarnybos arba darbo sutarties nutraukimui. Tačiau valstybė nemoka advokatui atlyginimo, neperima (ir net negali) advokatų įsipareigojimų klientams, bei neprisiima atsakomybės advokatų klientams už jų gynybos ar atstovavimo vykdymą ir jo kokybę.

Teisėjo mantija

Išbrauktas iš praktikuojančių asmenų sąrašo asmuo netenka teisės verstis profesine advokato veikla, todėl, turiu pagrindo pagrįstai prielaidai, bet kuris/i iš beveik 95-97% Lietuvos advokatų/-čių siūlomo įteisinti sprendimo atveju ko gero prarastų vienintelį pragyvenimo šaltinį, tokio advokato klientai ir net šalies teisinės, teisingumo sistemos institucijos tiesiogiai patirtų aibę sunkiai prognozuojamų, tačiau esmingai reikšmingų nuostolių.

Tokiu projektu siūlomo klausimo sprendimui, nes asmens išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra ne kažin kokia „laikinoji apsaugos priemonė“, o viena iš advokatams galimų taikyti drausminių nuobaudų rūšių.

Drausminė nuobauda, kaip yra visuotinai žinoma, gali būti taikoma tik esant pagrįstai ir neabejotinai nustatytam faktiniam nusižengimo ir tokios nuobaudos adekvatumo teisiams pagrindams, patvirtintiems įsiteisėjusiu sprendimu. Dėl to, net teoriškai negali būti taikoma nenustačius pažeidimo fakto, jo profesinio-socialinio pavojingumo laipsnio bei adekvatumo siūlomai taikyti drausminės prievartos priemonei.

Kita vertus, jei jau nuolat skelbiame Lietuvą esant vakarietiškas vertybes puoselėjančia europietiška, teisine – demokratine valstybe, kurioje teisės principai vienodai taikomi visiems be išimties asmenims, tuomet šiuo projektu advokatų atžvilgiu peršama taikyti nuostata lygiai tuo pat metu privalo būti tokiomis pat sąlygomis bei pagrindais, besąlygiškai taikytina visai eilei socialinių-politinių-profesinių grupių asmenims, kaip antai:

1. Visų rangų šalies politikams, kurių atžvilgiu pradėtas Seimo etikos ir procedūrų, Specialiųjų arba Apkaltos komisijų tyrimai, o juolab apkaltos procedūra Seime;
2. Statutiniams, karjeros ir/ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams (valdininkams), pradėjus jų atžvilgiu tarnybinius, drausminius ar politinius tyrimus;
3. Paslaugų teikėjams ir net darbo sutarčių pagrindu dirbantiems asmenims, pradėjus jų atžvilgiu drausminius tyrimus.

Tačiau ar nevertėtų susimąstyti, į kokią padėtį būtų įstumta Valstybė ir visuomenė?

Ar tokios siūlomo projekto nuostatos nėra ir nebūtų tiesiogiai nukreiptos į Valstybės ir atskirų jos strateginių, gyvybiškai svarbių, Konstitucijoje įtvirtintų institucijų, kaip šiuo siūlomu atveju- Lietuvos Advokatūros ir tuo pačiu visos teisinės bei teisingumo sistemų veiklos paralyžavimą? Kieno interesais veikia tokio projekto sumanytojai? Abejoju ar Lietuvos, nors, kaip žinia, net ir kelias į pragaištį gerais norais grindžiamas.

Kas tai – eilinis bandymas „užmauti apynasrį ir pažaboti“ Lietuvos advokatus, politinė provokacija, o gal ir, neduok Dieve, kur kas daug rimčiau?

Įvertinus visa tai, manau negali nekilti pakankamai pagrįstų abejonių dėl diskutuojamo projekto sumanytojų išsilavinimo ar pakankamos praktinės patirties, būtinų ne vien savo pareigoms užimti, bet ir lojalumo Lietuvos Respublikos Valstybei faktų.

Nenorėčiau tikėti, kad tokį projektą galėjo inicijuoti Teisingumo ministerijos teisininkai. Ar Vyriausybė prieš jam pritardama, deramai įsigilino ir įvertino visas galimas tokios normos įteisinimo pasekmes ir jų padarinius? “.

Saulius Karlonas: “Tai dabartiniai etikos reikalavimai žemi? Kodėl siūloma kelti ne aukščiausius, o tik aukštesnius etikos reikalavimus? Jeigu advokatas dirbo sąžiningai, tai jis dirbs dar sąžiningiau? “

Birželio 1 d., 15:14

Antanas Bartusevičius: “Kolega Arūnas Marcinkevičius trumpai ir aiškiai įvardino tokių išskirtinių reikalavimų beprasmybę. Todėl, įstatymų leidėjas, norėdamas tai įteisinti (ir ne tik tai) turėtų prisiminti Publijaus Syro posakį: „Cum imperas, rege te ipsum“ – įsakinėdamas valdyk ir pats save. Laisvųjų profesijų nederėtų įsprausti į narvą: „In cavea non canit luscinia“ – narve lakštingala nesuokia. Nors, matyt, kai kam tai labai patinka:)”.

Birželio 1 d., 15:55

Arūnas Marcinkevičius: “Tamstų, gerbiami Sauliau ir Antanai, žodžiai – Dievui į ausį …”.

Birželio 1 d., 19:33

Ryšardas Burda: “Laikinas išbraukimas tolygiai įmonės veiklos sustabdymui”.

“Ar mes norime sudaryti situaciją, kurioje kolegos ir klientai bei teismai ir prokurorai skųs Garbės teismui vien tik tam, kad advokatas būtų pašalintas iš proseso? Kokią teisinę santvarką mes kuriame? Pereinama nuo valdomos demokratijos prie valdomo teisingumo? “ 

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 2 d., 13:01

Vytautas Sirvydis: “Originalo kalba, nes verčiant sudėtinga išsaugoti prasmės niuansus: Ленин об адвокатах в своем письме Е.Д. Стасовой и Товарищам в Московской тюрьме: „Адвокатов надо брать в ежовые рукавицы и ставить в осадное положение, ибо эта интеллигентская сволочь часто паскудничает“. Džiugu, kai proletariato vado idėjos gyvos ir sulaukia sekėjų net ir daugiau nei po šimto metų”.

Arūnas Marcinkevičius: “Norėčiau turėti Vilties, jog toks projektas ir jo iniciatyvos tėra nesusipratimu …

Birželio 2 d., 17:34

Andrius Kaveckas: “dovanokit abejoju”.

Malonu matyti nuomonių pliuralizmą šiuo klausimu. Nes iš visų pasisakiusiųjų turime ir vieną abejojantį.

Kažkas norėtų, kad Advokatūra nematytų ar apsimestų nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius užsakymus specialiųjų tarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos vykdymo (VSD ir STT primena sovietinio KGB ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI) blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių totalaus sekimo, ir ne tik); prokuratūros dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, vengtų kalbėti arba kritikuotų prisiekusiųjų teismo institutą, įvairių pareigūnų ar renkamų “tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų. Malonu girdėti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai.

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Antai, teisėjas Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde” atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d. Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).

Iš tikrųjų, tai nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva pragaištingame rate sukasi jau beveik trisdešimt metų ir yra mokoma tylėti. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje, – Lietuvą valdantieji  teigia, kad viskas gerai, mes judame teisinga kryptimi. Mūsų tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių vadų širdis.

Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys nomenklatūriniai naikinamos valstybės architektai ir griovėjai – kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei kultūros ir net savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusio statino įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šiame pastate glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis. Teismai – tik priedėlis prie šio keisto statinio. Todėl daugelis jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto pasaulio suvokimo simbiozę.

O ką gero būtų galima pasakyti apie ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma – jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme. Dabar, daugumai vietinių valdininkų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės ir terorizmo sindromo krečiamame belyčiame organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais.

Jie negeba įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno, Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman, Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės  9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States (Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios galimybės.

Manyčiau, toks eilinis griežtinimo ir “žiaurių akcijų” vajus įvairiose srityse, tarpe jų ir dėl Lietuvos Advokatūros advokatų reputacijos, kilo todėl, kaip teisingai pastebėjo prof. dr. Vytautas Radžvilas, kad: “Šitas elitas tikrai neturi atsakomybės už Tautą ir Valstybės ateitį. Jis gyvena savo diena, o vyraujanti filosofija yra liūdnai pagarsėjęs Liudviko XV-ojo posakis: “Po manęs nors ir tvanas”.

2017.06.07; 07:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.

Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…

Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..

Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.

Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.

Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).

Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.

Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?

Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).

Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti?

Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.

Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.

Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“

Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.

Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.

Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.

Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.

Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.

Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.

Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“

Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.

Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“

Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.

Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2017.04.18; 09:41

Daugiau teisingumo ir dalyvavimo

Žmonės nori gyventi teisingame pasaulyje. Kai dingsta teisingumas, niekas nebepadarys žmonių gyvenimo laimingo. Visos tradicinės Lietuvos politinės partijos teigia pasisakančios už teisingumą ir tikina, kad pakeitus vieną ar kitą teisėją, paskyrus išmanantį savo darbą, sąžiningą prokurorą jis bus pasiektas. Tuo tarpu mes visi žinome, kad esminė permaina valstybės gyvenime – Nepriklausomybės atkūrimas – įvyko remiantis visos visuomenės siekiu vadovautis teise ir teisingumu. Ši patirtis gali tapti pamatu teisingesnės, o drauge ir laimingesnės visuomenės kūrimui. 

Buvęs "Lietuvos" kinoteatras Vilniuje nūnai - apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvęs „Lietuvos“ kinoteatras Vilniuje nūnai – apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gausūs tyrimai patvirtino, kad piliečiai labiau linkę pasitikėti teisėtvarka, kai jie patys bei jų išrinkti atstovai dalyvauja jos veikloje. Čia matome tą pačią priešpriešą kaip ir tvarkant bendruomenės reikalus. Vis daugiau profesionalų, kurie vis toliau nuo piliečių neišsprendžia problemų. Prisiekusiųjų teismas, piliečių atstovų dalyvavimas rezonansinėse bylose, teisėjų ir policijos vadovų rinkimai bei kiti visuomenės įtraukimo į teisėsaugos veiklą būdai didina pasitikėjimą teisingumu. Belieka šiais būdais pasinaudoti.

Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme

Nemažiau svarbu, kad ir kiti valstybei svarbūs sprendimai būtų priimami žmonėms dalyvaujant. Gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys autoritarinėse valstybėse. Pastarosiose gali būti aukštas materialinis gyvenimo lygis, bet jos riboja žmogaus laisves ir teisę lemti valstybės ateitį, o todėl niekada neįstengė sukurti ilgalaikės, tvarios gerovės.

Dalyvaujantis valstybės valdyme pilietis pasitiki politinėmis institucijomis ir žino galįs labiau kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena atsakomybės, laisvės, savarankiškų sprendimų jauseną, nelaiko savęs nevaldomų, nesuprantamų išorinių jėgų žaisliuku. Lietuvoje nemenka dalis žmonių patikėjo, kad jie nedaro įtakos priimant politinius sprendimus, paveikiančius jų gyvenimus.

Todėl jų domėjimasis politiniu vyksmu mažėja ir politinis aktyvumas palaipsniui nyksta. Atitinkamai ir jų interesai vis menkiau atstovaujami. Žinoma, tokie nusišalinę/nušalinti nuo politikos piliečiai iš dalies yra patys atsakingi dėl savo pasyvumo, nedalyvavimo rinkimuose. Bet nebūtų teisinga tiesiog juos kaltinti. Svarbu didinti vis dar politiškai pasyvių asmenų ir grupių dalyvavimą, nes jis neatsiejamas nuo geresnio valstybės problemų suvokimo, veiksmingesnio visų interesų gynimo, o tuo pačiu didesnio pasitenkinimo valdymu.

Politinis aktyvumas skatintinas ir todėl, kad jis yra susijęs su bendru pasitenkinimu gyvenimu. Žmogus jaučiantis, kad yra svarbus, kad jo veiksmai turi įtakos visuomenei, yra laimingesnis už tą, kuris nesijaučia kontroliuojąs aplinką, galįs ją paveikti.

Partijos atstovaujančios tradicines ideologijas tarsi ir neprieštarauja aktyvesniam piliečių dalyvavimui valdyme. Bet pažvelgus atidžiau pastebėsime jas aptarnaujančios žiniasklaidos įkyriai brukama valstybės valdymo tapatinimą su „loviu“ ir „purvu“ O kas norės teptis? Pastebėsime nuolatinius galimybių piliečiams pareikšti savo valia ribojimus. Antai, retas politikas pritaria esamam referendumo įstatymui, kuris nepateisinamai apsunkina jo rengimą, bet bandymai keisti referendumo įstatymą, palengvinti jo organizavimo sąlygas atmetami. Atmetamos ir internetinio balsavimo galimybės. Panašių pavyzdžiu netrūksta, o jų esmė – atskirti piliečius nuo valdymo.

Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Svarbu pažymėti, kad felicitarinė politika skirta visuomenės laimės lygio kėlimui yra visaapimanti. Tradicinės politikos šalininkai paprastai siūlo vieną priemonę ar būdą, kuris neva stebuklingai išspręs visas problemas. Siekiant laimingesnės visuomenės veikimo sprendimų gausą vienija bendras tikslas. Todėl neįmanoma priimti kokio nors vieno sprendimo ir sukurti laimingesnę visuomenę, todėl reikia, kad piliečiai nuolat dalyvautų jos kūrime.

Visuomenės laimės lygio tyrimai parodė, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.) ir, anot šveicarų mokslininkų B. S. Frey ir C. Frey Marti, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4500 JAV dolerių pajamų per metus padidėjimui. Todėl įvairūs demokratijos apribojimai, vaizdžiai sakant, tuština mūsų pinigines. O tokių apribojimų Lietuvoje tikrai netrūksta.

Su demokratija sietinas ir valdžios galių paskirstymas. Valdžia gali būti centralizuota ar perduota savivaldos institucijoms. Nors pasauliniai laimės tyrimai rodo, kad valdžios perdavimas iš centrinių į vietines struktūras patikimai didina visuomenės laimingumą. Lietuvoje kol kas vyksta greičiau priešingas procesas.

Laimingesnės Lietuvos viltis

Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.

Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?

Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui – demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.

Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti felicitarinė politika vadovaujasi kita nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji kuria ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių ideologijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.

(Pabaiga)

2016.09.24; 06:59

Atsižvelgiant į tai, kad vakar vakare viešoje informacinėje erdvėje buvo pateikti akivaizdžiai tendencingi ir visuomenę klaidinantys teiginiai apie vieno įtariamojo rezonansiniame ikiteisminiame tyrime dėl korupcinių veikų paleidimo iš suėmimo aplinkybes, tuo formuojant nepagrįstą neigiamą nuomonę apie šiam ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį prokurorą, prokuratūros ir Teisingumo ministerijai pavaldžios įstaigos – Lukiškų tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (Lukiškių TI-K), veiklą, pateikiame faktinę 2016 m. gegužės 31 d. įvykių chronologiją.

Taip pat pateikiamios aktualios šioje situacijose teisės aktų ištraukos:

Apie 8 val. 40 min. Vilniaus miesto apylinkės teismas baigė skelbti nutartį, kuria buvo atmestas prokuroro prašymas pratęsti įtariamajam suėmimo terminą. Teismas savo nutartyje nenurodė, kad suimtasis turi būti paleistas tuoj pat.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnis „Suėmimo taikymo trukmė ir jo termino pratęsimas“:
8. Jei teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, suimtasis į laisvę paleidžiamas tik pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam suėmimo terminui. Teisėjas gali nuspręsti paleisti asmenį tuoj pat, jei nustato, kad suėmimas buvo paskirtas ar pratęstas, nors aiškiai tam nebuvo būtinų sąlygų ar pagrindo.

10 val. 57 min. ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras J. Laucius faksu išsiunčia Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui šią teismo nutartį vykdyti.

13 val. 45 min. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime įtariamasis STT tyrėjo pasirašytinai supažindinamas su prokuroro nutarimu dėl papildomų kardomųjų priemonių skyrimo.

Įtariamajam skirtos šios kardomosios priemonės: 25 tūkstančių eurų piniginis užstatas, namų areštas bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamajam uždraudžiant bendrauti su nurodytais asmenimis. Šių asmenų sąrašas nėra viešintinas.

Gegužės 13 d. teismo nutartimi įtariamajam skirto 20 dienų suėmimo termino, kuris skaičiuojamas nuo jo sulaikymo gegužės 12 d., pabaiga – gegužės 31 d., 24 val. 00 min.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnis „Terminų skaičiavimas“: 
2. Dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą.

Įtariamojo paleidimo į laisvę procedūros Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjime buvo baigtos ir suimtasis į laisvę paleistas apie 16 val. 20 min. – ne tik neviršijant teismo nustatyto suėmimo termino, bet iki jam sueinant, griežtai laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų  bei užtikrinant visas nustatytas įtariamojo bei suimtojo teises.

Atkreipiame žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į tai, kad viešai šio sudėtingo rezonansinio ikiteisminio tyrimo vertinimus, įvykių, duomenų, teisės aktų interpretacijas šiuo metu teikia šio tyrimo eiga ir baigtimi suinteresuoti, su proceso dalyviais ar kitais tyrime minimais asmenimis susiję asmenys, tam tikrais atvejais teikiantys žiniasklaidai jų tikslus atitinkančią dalinę informaciją, kuri yra neviešintini ikiteisminio tyrimo duomenys, kaip neatskleidžiami žurnalistų informacijos šaltiniai, todėl jų skelbiami teiginiai turėtų būti vertintini itin atsakingai ir kritiškai.

Prokuratūra suvokia visuomenės susirūpinimą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo bei jo metu siekiamų išaiškinti galimai įvykdytų korupcinių veikų ir jaučia pareigą kuo greičiau pateikti aiškius bei išsamius atsakymus į visus dėl to kylančius klausimus, todėl dar kartą užtikrina, kad padarys tai nedelsiant, kai tik tokios informacijos viešinimas nebekenks prioritetiniam prokuratūros tikslui ir teisėtam visuomenės interesui bei lūkesčiui – nustatyti visas reikšmingas tyrimui aplinkybes bei duomenis, atskleisti galimai įvykdytas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisėtumą. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

2016.06.01; 16:32

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Andrius Kiuršinas priėmė nutarimą perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. B., kuris šių metų sausio 2 d., Kėdainių r. Saviečių k., į šulinį įmetė du savo mažamečius vaikus, kurie dėl bendro kūno atšalimo ir prigėrimo vandenyje mirė.

Pagrindu taikyti priverčiamąsias medicinos priemones tapo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyti duomenys, kad A. B.  tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Remiantis ekspertizės išvadomis, A. B. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigos griežto stebėjimo sąlygomis.

Šis nutarimas kartu su visa baudžiamosios bylos medžiaga gegužės 30 d. buvo perduotas Kauno apygardos teismui.

Detalesnė informacija, susijusi su asmens psichine būkle, neteikiama.

Informacijos šaltinis – www.prokuraturos.lt

2016.05.31; 19:05

Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.

Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.

Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją. 

Continue reading „Teisingumas be teismo“

Mūsų tauta neįgali? Gal ne visiškai, ne be vilties pasveikti. Sustojom kažkelintoj stotelėj ir nebenorim keliauti toliau. Geriau palikti tautos laivą (valstybę) dreifui ir kraustytis į kitą vietą, kur kita tauta yra susitvarkiusi gyvenimą geriau.

Mėgstam keiksnoti valdžią, seimūnus vadinam valdžiažmogiais ir t.t. O kas jie tokie iš tikro? Jie yra integrali ir neatskiriama mūsų tautos dalis. Nevadinčiau jų išrinktais, nes juos išrinko „sistema“, tačiau būtent šią sistemą sukūrė tautos, mūsų žmonių kolektyvinė sąmonė, jos vidurkis. Visų Lietuvos piliečių sąmoningumo ir pilietiškumo vidurkis. Tai reiškia, kad vidutinio statistinio seimūno sąmonė maždaug atitinka vidutinio statistinio Lietuvos piliečio sąmonę.

Continue reading „Neįgali tauta?“

2013 metų vasario 4-ąją buvo pranešta, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su atsakingais pareigūnais, su kuriais aptarė teismų reformos eigą ir galimybes spartinti bylų nagrinėjimą.

Šiuo, neabejotinai aktualiu, klausimu pastebėtini keli momentai.

Kiekviena lazda turi du galus, panašiai, kaip kiekviena moneta – dvi puses. Kalbant apie bylų nagrinėjimo spartą, būtina nepamiršti, kad skubotas teisingumo procesas yra pats brangiausias sukeliamomis pasekmėmis. Nuo seno žinoma: "skubėk lėtai", "skubią naudą – kipšas gaudo" arba "paskubėsi, žmones prajuokinsi".

Continue reading „Nuo seno žinoma: “skubėk lėtai”“

marcinkevicius_2-portretine

Neįmanoma nesirūpinti dėl padėties Valstybėje, ypač kai paviešinamas garso įrašas, kuriame Seimo Pirmininkė, vienos pagrindinių, didžiųjų – Šalį valdančiosios partijos vadovė, atvirai guodžiasi, neva, esanti bejėgė ką nors pakeisti Valstybėje, jos žmonių labui.

Vienok, pastarosiomis dienomis pagarsėjusioje istorijoje atsivėrė kelios, pakankamai skausmingai įsišaknijusios problemos: žmonių (politikų, nepolitikų, visuomenininkų – aktyvistų ir paprastų žmonių tarpe) tarpusavio bendravimui pasirinkto būdo, metodų ir priemonių adekvatumo, teisingumo bei etiškumo klausimais.

Continue reading „DILEMA: patriotizmas ar egoizmas?“

zoja_svetova

Rusijos teisingumas ne šiaip sau neteisingas – jis žudikiškas, ardantis gyvenimą, rašo leidinys „Rue89″.

Tai išraiškingai parodyta žurnalistės Zojos Svetovos knygoje „Pripažinti nekaltą kaltu“, sakoma straipsnyje.

Viso pasaulio kūrybiniai žmonės buvo pasipiktinę “Pussy Riot” likimu. „Ir vis dėlto nuosprendis nestebina, jis net „normalus“, nes atspindi įprastą teisminio aparato funkcionavimą Rusijoje“, – rašo straipsnio autorius Žanas Pjeras Tiboda.

Continue reading „Kelionė į Rusijos teisingumą su žurnaliste Zoja Svetova“

Keista buvo stebėti politinių partijų lyderius, naktį, rinkimams dar tik įpusėjus, strimgalviais besidalinančius postus. Tai labai akivaizdžiai demonstruoja, kiek vertos jų kalbos ir pažadai, ką tik, už mokesčių mokėtojų milijonus, itin gausiai liejami iš TV ekranų ir besišypsančių reklaminių stendų.

Postų troškimas toks absoliutus ir nenumaldomas, jog dėl jų deramasi su itin neskaidrios reputacijos politiku, kuris pats prisipažįsta, kad į teismą vaikšto “kaip į darbą”. Kas gali paneigti, jog Lietuvos premjeru taps asmuo, nuo šalies teisėsaugos net pusantrų metų slapstęsis Maskvoje, Rusijoje prašęsis politinio prieglobsčio, bjauriais žodžiais keikęs mūsų, ne savo, Tėvynę. Tokios “blogos” šalies premjeru norima tapti bet kokia kaina, net didmenomis perkant kalinių balsus.

Continue reading „Ar Lietuva visiškai prarado orumą?“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

dalius_stancikas

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas vidaus politikos klausimais Dalius Stancikas nuo birželio 1 dienos šalių susitarimu pasitraukė iš šių pareigų. Motyvų sutarta nekomentuoti.

Tai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų neįtikina. Užkulisiuose kalbėta, kad atsirado esminių nesutarimų skaudžiausiais šių dienų klausimais, o D.Stanciko apsisprendimą trauktis lėmė nenoras vykstant pakankamai svarbiems įvykiams visuomenėje “stovėti po medžiu”. Jam buvo nepriimtina, kad nematė savo, kaip nepartinio patarėjo, galimybių realiai veikti.

Continue reading „Kodėl pasitraukė Seimo pirmininkės patarėjas vidaus politikos klausimais“