Airija, Bulgarija, Čekija, Estija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Latvija, Lenkija, Lietuva, Norvegija, Rumunija, Suomija, Švedija ir Ukraina nepripažįsta rugpjūčio 25 dienos Sakartvelo (Gruzijos) Abchazijos regione de facto Suchumio valdžios surengtų vadinamųjų „prezidento rinkimų“ teisėtumo ir rezultatų.
Mes taip pat nepripažįstame birželio 9 dienos Sakartvelo Cchinvalio regione (Pietų Osetijoje) vykusių vadinamųjų „parlamento rinkimų“ teisėtumo ir rezultatų.
„Pakartotinai reiškiame tvirtą paramą Sakartvelo teritoriniam vientisumui ir suverenitetui tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose.
Dar kartą raginame Rusiją įgyvendinti visus savo įsipareigojimus pagal 2008 metų rugpjūčio 12 dienos paliaubų susitarimą – atitraukti karines pajėgas į iki konflikto buvusias pozicijas, atšaukti Sakartvelo Abchazijos ir Pietų Osetijos regionų pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis ir užtikrinti prieigą humanitarinės pagalbos teikimui šiuose regionuose“, – rašoma pareiškime.
Honkonge tęsiantis protesto mitingams, Kinija netiesiogiai pagrasino į savo specialųjį administracinį regioną nusiųsti kinų pajėgas. Kinijos gynybos ministerijos atstovas trečiadienį spaudos konferencijoje Pekine atkreipė dėmesį į tokią galimybę numatantį įstatymą.
Taip jis sureagavo į klausimą, kaip jo ministerija elgsis su situacija Honkonge. Minėtas įstatymas numato, jog Honkongo institucijos, „esat reikalui“, gali paprašyti Pekino paramos, „kad būtų išlaikyta viešoji tvarka“. Tai buvo pirmas kartas, kai Pekinas viešai užsiminė apie kariuomenės panaudojimą, kad suvaldytų neramumus Honkonge.
Honkonge nuo tada, kai buvusi britų kolonija 1997 metais buvo perduota Kinijai, yra dislokuotas Kinijos liaudies armijos dalinys, tačiau jis retai rodosi viešumoje.
Sekmadienį Honkonge dešimtys tūkstančių žmonių vėl išėjo į gatves protestuoti prieš Pekinui ištikimą regiono vyriausybę. Per demonstracijas kaukėti demonstrantai kiaušiniais apmėtė Kinijos atstovybę ir apipaišė ją grafičiais. Pekinas griežtai sukritikavo incidentus.
Masines demonstracijas Honkonge sukėlė dabar jau įšaldytas ekstradicijos įstatymas, leidęs perduoti asmenis žemyninei Kinijai. Protestai išplito.
Demonstrantai dabar reikalauja demokratinių reformų, visuotinės balsavimo teisės ir premjerės Carrie Lam atsistatydinimo.
Liubline susitikę Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vadovai džiaugėsi glaudžiu valstybių bendradarbiavimu gynybos srityje. Aplankę Liubline įsikūrusį trijų valstybių LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabą, šalių prezidentai akcentavo būtinybę tęsti sankcijas Rusijai ir toliau visokeriopai remti Kremliaus agresiją patiriančią Ukrainą.
Lenkijos prezidentas po trišalio susitikimo įvertino ukrainiečių karių indėlį tarptautinėje brigadoje. Jo teigimu, ukrainiečių kariai gali dalytis realia patirtimi, įgyta ginant Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Lenkijos prezidentas tvirtino, kad Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos santykiai pastatyti ant tvirto pamato. Pasak jo, valstybių draugystę įrodo ne tik karių bendradarbiavimas tarptautinėje brigadoje, tačiau ir šalies vadovų palaikomi artimi santykiai.
Savo ruožtu, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dėkojo Lietuvos ir Lenkijos vadovams už pagalbą ginant Ukrainos teritorinį vientisumą. Pasak jo, būtent Lietuva ir Lenkija rodė didžiausią iniciatyvą remiant ją po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje. Ukrainos prezidentas vylėsi, kad sankcijos Rusijai ilgainiui bus dar labiau sustiprintos.
Lietuvos prezidentė taip pat akcentavo pagalbos Ukrainai svarbą. Kartu ji sveikino Ukrainos parlamente priimtas konstitucines pataisas, įtvirtinančias šalies siekį įstoti į NATO ir Europos Sąjungą.
„Brigada buvo įkurta tam, kad parodytų visiems, jog mes suprantame savo galimybes ir Ukrainai galime suteikti pagalbą įvairiomis priemonėmis. Šioje brigadoje mes ne tik mokomės kartu vieno iš kito, bet taip pat mokomės ginti savo valstybes. Todėl sveikinu ir palaikau, kad Ukraina šiandien priėmė konstitucinę pataisą dėl euroatlantinės valstybės krypties, ir tai – prezidento Petro Porošenkos nuopelnas“, – kalbėjo spaudos konferencijoje D. Grybauskaitė.
Prezidentė D. Grybauskaitė akcentavo suprantanti Ukrainos situaciją, nes, tvirtino ji, Lietuva žino, ką reiškia būti puolamai ir menkinamai.
„Mūsų visų iniciatyva buvo pasiektas ES politinis susitarimas dėl papildomų sankcijų dėl Kerčės, nes mes žinome, ką reiškia būti puolamam, ką reiškia, kai kėsinamasi į teritoriją, ir ką reiškia, kai tauta yra menkinama“, – kalbėjo prezidentė, pabrėždama, kad Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių regiono saugumas yra kertinis prioritetas euroatlantinėje erdvėje.
Liubline penktadienį vyko trišalis Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas, kuriame aptarta regiono saugumo situacija, paramos Ukrainai klausimai, bendri projektai palaikant šios valstybės euroatlantinės raidos kryptį.
Vizitas sutampa su simboline data – šiemet minimas Liublino unijos 450 metų jubiliejus. Šią sukaktį prezidentė D. Grybauskaitė regi geopolitiniame kontekste kaip labai reikšmingą.
Pasak Lietuvos vadovės, lietuvių ir lenkų tautos pasirašė uniją, nes jau tuomet suprato, kad tik susivienijus įmanoma išlikti geopolitinių iššūkių akivaizdoje.
Ketvirtadienį D. Grybauskaitė pradėjo dviejų dienų paskutinės savo kadencijos valstybinį vizitą Lenkijoje. Pirmąją vizito dieną su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda Lietuvos vadovė aptarė svarbiausius per dešimtmetį nuveiktus darbus.
Prezidentė D. Grybauskaitė nuo ketvirtadienio su paskutiniu valstybiniu vizitu lankosi Lenkijoje.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Jie ragina papildyti nepageidautinų Lietuvoje asmenų nustatymo tvarkos kriterijų sąrašą nuostatomis, pagal kurias atlikėjai, viešai arba per savo kūrybą išsakantys paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės vykdomai užsienio politikai arba kvestionuojantys Lietuvos sąjungininkų teritorinį vientisumą, būtų įtraukti į nepageidautinų asmenų sąrašą ir negalėtų atvykti bei organizuoti savo pasirodymus Lietuvoje.
„Prieš kelis mėnesius L. Kasčiūnas kreipėsi į URM dėl draudimo proputiniškam dainininkui Timurui Junusovui – Timoti atvykti į Lietuvą. Į šį kreipimąsi buvo gautas atsakymas, kuriame konstatuojama, kad T. Junusovas gali atvykti į Lietuvą ir čia organizuoti savo pasirodymus. Susipažinome su URM pateiktais argumentais ir esame įsitikinę, kad nepageidautinų asmenų Lietuvoje nustatymo tvarka, numatanti kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo gali būti įleistas į Lietuvą, privalo būti peržiūrėta ir papildyta. Šiuo metu galiojantys kriterijai, vadovaujantis kuriais asmeniui draudžiama atvykti į Lietuvą, tik jei jis neigia Lietuvos teritorinį vientisumą, yra per siauri. Tokia tvarka kuria spragas ir lemia, kad Rusijos propagandinis veikimas Lietuvoje nėra tinkamai užkardomas“, – kreipimosi motyvus aiškino buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.
Pasak L. Kasčiūno, T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis, o atlikėjai, talkinantys Rusijos valdantiesiems informaciniame kare, privalo žinoti to kainą.
„T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis – Rusijoje apstu atlikėjų, kurie viešai deklaruoja paramą agresyviai valdančiųjų vykdomai užsienio politikai, kvestionuoja kaimyninių valstybių teritorinį vientisumą. Rusija, vykdydama informacinį karą, dažnai kultūrą naudoja kaip propagandinį įrankį, nes būtent per kultūrą priešiška propaganda geriausiai pasiekia žmonių sąmonę. Kremlius savo vykdomai politikai palankius atlikėjus ir dainininkus laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, padedančiu formuoti tam tikrus tapatybinius elementus, priartinti žmones prie Kremliaus kultūrinės ir informacinės erdvės. Esame įsitikinę, kad tokių atlikėjų vieša veikla privalo būti vertinama taip pat griežtai, kaip Rusijos verslininkų – oligarchų, kuriems uždrausta atvykti į JAV ir ES valstybes, parama Kremliaus vykdomai agresyviai užsienio politikai“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys L. Kasčiūnas.
Rašte Seimo nariai taip pat kviečia ministrą L. Linkevičių apsvarstyti galimybę kelti šį klausimą ir Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos lygmenyje, kadangi, anot Seimo narių, panašius iššūkius patiria ir kitos Europos Sąjungos valstybės.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Leonas Jurša
Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.
Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…
Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.
„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.
Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.
Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.
Gelbėkite: kataliką muša!
Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.
Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)
Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle” rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)
Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?
Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“
Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.
Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“
Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.
Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…
Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru
2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.
Krymo pusiasalio žemėlapis
Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?
Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.
Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“
Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas
Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.
Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.
Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.
Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:
„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.
O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…
Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus
Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.
Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.
Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.
Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.
Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.
Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.
Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.
Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.
Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.
Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais pirmininkaujančių šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.
Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.
Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos
Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.
Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.
Rygos susitikimas
Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.
Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.
Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.
Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.
Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją
Jungtinės Valstijos trečiadienį pasmerkė Sirijos sprendimą pripažinti du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją – ir užmegzti su jais diplomatinius santykius, teigdamos, kad visiškai remia Gruzijos nepriklausomybę, skelbia „Reuters“.
JAV taip pat pakartojo savo raginimus Rusijai pasišalinti iš tų teritorijų.
„Jungtinės Valstijos griežtai smerkia Sirijos režimo ketinimus užmegzti diplomatinius santykius su Rusijos okupuotais Gruzijos regionais – Abchazija ir Pietų Osetija. Šie regionai yra Gruzijos dalis. JAV pozicija Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu – nepajudinama“, – sakė JAV valstybės departamento atstovė Heather Nauert.
Šis JAV pranešimas paskelbtas praėjus dienai po to, kai Sirija pripažino regionus nepriklausomomis valstybėmis, o Gruzija pareiškė nutrauksianti diplomatinius santykius su Sirija.
Anksčiau Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Venesuela ir Nauru.
„Visiškai remiame Gruzijos suverenumą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, atsižvelgiant į tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas, ir raginame visas valstybes daryti tą patį“, – sakė H. Nauert.
Antradienį Vilniuje, skvere priešais Rusijos ambasadą, jau devintą kartą vyks protestas prieš Gruzijos žemių okupaciją. Taikų mitingą organizuoja Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas, Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Gruzija grupės narys, už indėlį ginant Gruzijos laisvę ir teritorinį vientisumą 2013 metais apdovanotas vienu aukščiausių Gruzijos apdovanojimų – Prezidentiniu prakilnumo ordinu.
Prieš devynerius metus Rusija įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir užėmė jos žemes.
„Kartais atrodo, kad karą Gruzijoje baigiame užmiršti – kaip ir tai, kad būtent nuo jo ir prasidėjo ta Rusijos revanšistinio imperializmo fazė, kuri tęsiasi iki šiol“, – teigė dr. M. Adomėnas.
Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje tęsiasi, Krymo teritorija vis dar užgrobta, prie Lietuvos sienų rengiamos agresyvios pratybos „Zapad“.
Rugpjūčio 8-oji turėtų būti laikoma Juodojo žiedo diena, skirta atminti visoms nuo Kremliaus režimo kenčiančioms šalims: Gruzijai, Ukrainai, Moldovai. Pasak M. Adomėno, rugpjūčio 8-oji turėtų būti minima kaip kovos už Rusijos pavergtų kraštų laisvę ir valstybingumą diena.
„Turime dėti visas pastangas, kad 2008-ųjų Rusijos agresija Gruzijoje nenugrimztų į užmarštį“, – sako jis.
Dalyviai kviečiami atsinešti Gruzijos, Ukrainos, Lietuvos ir mūsų NATO partnerių tautinės simbolikos.
Separatizmu kaltinamas Krymo žurnalistas teisme pasakė: Aš nesu priešiškai nusistatęs prieš Rusiją, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos teritorinį vientisumą, kuris buvo pažeistas 2014-ųjų pavasarį.
Kompiuteryje lindėjo FSB sekliai
Neseniai Simferopolyje, viename iš rajonų teismų, pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą vietiniam žurnalistui Nikolajui Semenai (vienur kitur rašo ukrainietišką vardą Mykola). „Laisvės radijo“ Kijevo redakcijos (Радiо Свобода) autorius kaltinamas padaręs Rusijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką: internete paskelbtame savo tekste ragino įvykdyti veiksmus, pažeidžiančius Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą. Už tokią veiką teismas gali nubausti privalomaisiais darbais, draudimu užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla, galiausiai – laisvės atėmimu iki penkerių metų. Prokuratūros kaltinime teigiama, jog žurnalistas tai padarė iš politinio priešiškumo Rusijos Federacijai paskatų, veikė sąmoningai ir suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį.
Krymo žurnalistas Nikolajus Semena. Jis teisiamas dėl to, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Crimea.kp.ru nuotr.
2015 m. rugsėjo 11 d. internetiniame leidinyje „Krymas. Realijos“ (Крым. Реалии) paskelbtą Nikolajaus tekstą „Blokada – tai būtinas pirmas žingsnis vaduojant Krymą“ (Блокада – необходимый первый шаг к освобождению Крыма) galima pasiskaityti ir dabar (http://ru.krymr.com/a/27240750.html). Jis pasirašytas pseudonimu, tačiau tyrėjai neturėjo didelio vargo nustatyti tikrąjį autorių. Pirmame teismo posėdyje paaiškėjo, jog FSB operatyviniai darbuotojai ne tik sekė autorių, tačiau stebėjo net patį kūrybos procesą, teksto radimąsi tiesiog po sakinį ar pastraipą – mat iš atstumo kas minutę darė to, kas pasirodydavo autoriaus monitoriuje, kopijas (angl. Screenshot). Iš viso padarė beveik 600 tokių kopijų. Aiškino gavę tam teismo leidimą 2015 m. rugsėjo 10 d. (advokatų žodžiais, tai buvo daroma ir iki gaunant leidimą). Taigi iš anksto žinojo, prie kieno kompiuterio reikia prisijungti.
Nikolajus į Rusijos specialiųjų tarnybų akiratį pakliuvo dar 2014-ųjų pavasarį. Jis papasakojo žurnalistams, kaip buvo suimtas kartu su lenkų laikraščio „Gazeta Wyborcza„ korespondentu Vaclavu Radzivinovičiumi. Jie šnekučiavosi prie staliuko Krymo totorių kavinėje „Divan“; tolėliau sėdėjo keturi vyrai.
Po kiek laiko kavinėje kilo šurmulys, žurnalistus apsupo vyriškiai su striukių pridengtais pistoletais rankose: Nedaryti staigių judesių, rankas ant stalo, pateikite dokumentus! Žurnalistai pakluso. Juos nuvežė į policijos skyrių, iškratė, apklausė. Lenkų žurnalistas neteko akreditacijos Rusijoje ir turėjo grįžti į tėvynę (manytina, tai buvo atsakas į Rusijos žurnalisto, įtarto šnipinėjimu, išsiuntimą iš Lenkijos). Po šito, Semenos žodžiais, prasidėjo totalinis jo sekimas: Kad ir kur būčiau, kavinėje ar dar kur, greta visą laiką sukiojosi žmogus, kuris stebėjo ir klausėsi. O netoliese visą laiką sėdėjo kiti su nešiojamaisiais kompiuteriais.
FSB seka tave kiaurą parą
Kryme lankęsi tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ atstovai teigia, jog į kompiuterį, kuriuo dirbo žurnalistas, slapta įdiegė tam tikrą šnipinėjimo programą. Dingus interneto ryšiui, pasakojo Semena, jis išsikvietė meistrą. Atėjo net dviese, vienas buvo prisėdęs ir prie kompiuterio, spaudinėjo klavišus. Ryšys atsirado, tačiau kompiuteris ėmė nuolat strigti (tai saugumiečiai, kaip vėliau paaiškėjo, prisijungdavo).
Dar kartą akis į akį su FSB pareigūnais žurnalistas susidūrė 2016-ųjų pavasarį. Kratos metu paėmė jo kompiuterinę techniką, popierinius ir elektroninius archyvus, kitus dokumentus, liudijančius apie ekstremistinio pobūdžio straipsnio rengimą.
Po kratos žurnalistą sulaikė ir apklausė įtariamuoju. Paleido išgavę pasižadėjimą neišvykti. Vėliau jis tapo kaltinamuoju. Ikiteisminį tyrimą ėmėsi kontroliuoti Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja (vėliau išrinkta į Rusijos dūmą ir Maskvoje pagarsėjusi keistais patriotiniais žygiais).
Tą dieną saugumiečiai atliko kratas iš viso septyniais adresais Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje. Paėmė leidinio „Krymas. Realijos“ autoriams priklausančius kompiuterinius ir kitus elektroninius įtaisus. Tai įvyko kitą dieną po to, kai Rusijos teisingumo ministerija pripažino Krymo totorių tautos medžlisą ekstremistine organizacija ir sustabdė jo veikimą Rusijos teritorijoje.
Tėvynės išdavimo primesti nepavyko
Skaitydami bylos medžiagą teisiamojo gynėjai aptiko, kad prie žurnalisto kompiuterio FSB pareigūnai prisijungė dar iki gaudami teismo leidimą skaityti jo elektroninį paštą ir atlikti kitus operatyvinius veiksmus. Mat 2015 m. rugsėjo 10 d. jie nustatė, kad Semena rašo blogą straipsnį. Tuo tarpu Krymo aukščiausiojo teismo teisėjo leidimą gavo tik rytojaus dieną. Byloje esama ir rugsėjo 9 d. darytų kopijų. Teisiamojo advokato manymu, FSB stebėjo žurnalisto kompiuterį visą laiką, o po to, kai aptiko blogą straipsnį, be vargo gavo teismo leidimą atgaline data (www.svoboda.org/a/28314977.html). Be kita ko, FSB operatyviniai darbuotojai sekė žurnalisto susirašinėjimą su leidinio „Krymas. Realijos“ vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Pritula, kuriam žurnalistas siuntė savo straipsnius.
Po pirmame teismo posėdyje liudijusių dviejų FSB operatyvinių darbuotojų aiškinimų neliko abejonių, jog FSB sekė svetainėje „Krymo realijos“ pasirodančius tekstus dar gerokai iki pradedant tyrimą Semenos byloje. Vieno jų žodžiais, publikacijos neigiamai atspindėjo situaciją Krymo respublikoje. Ši internetinė svetainė yra „Laisvės radijo“ projektas, pradėjo veikti 2014 metų pavasarį po „referendumo“, tekstai leidžiami ukrainiečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis. Laikoma vienu iš nedaugelio nepriklausomos informacijos apie įvykius Rusijos aneksuotame pusiasalyje šaltinių. Poklonskaja praėjusių metų pavasarį grasino visiškai ją blokuoti, nes esą ten bendradarbiaujantys žurnalistai teisina diversijas, ekstremizmą, kursto tautų nesantaiką ir be perstojo diskredituoja valdžios organus (ir buvo tai padarę kuriam laikui – kol leidėjai pašalino interviu su vienu Krymo totorių medžliso vadovų).
Regisi, FSB Krymo valdybos pareigūnai tikėjosi Semenos asmenyje sužvejoti itin stambią žuvį. Prašydami teismo leidimo elektroniniam žurnalisto sekimui saugumiečiai teigė turintys duomenų, kad žurnalistas palaiko pastovų ryšį su asmenimis, vykdančiais žvalgybą ir kitokią Ukrainos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą. Šių asmenų nurodymu jis už atlygį rengia ir perduoda užsienio pusei tendencingus tekstus apie situaciją Krymo respublikoje, vėliau naudojamą specialiose informacinėse akcijose prieš Rusiją. O tai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos RF baudžiamojo kodekso 275 straipsnyje – valstybės išdavimas.
Vis dėlto Nikolajų Semeną dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino ekstremistu ir teroristu – banko atsiskaitymo kortelę jam blokavo pagal įstatymą dėl neteisėtai įgytų pajamų legalizavimo ir terorizmo finansavimo užkardymo (taip nubausta dvi dešimtys Krymo gyventojų). Jam – 66-eri, jis yra pensininkas. Anksčiau dirbo Kijevo spaudoje, buvo Rusijos laikraščio „Izvestija“ korespondentas. Praėjusios vasaros pabaigoje turėjo vykti į Kijevą, Neurochirurgijos institutą, gydytis, nes yra patyręs stuburo traumą; gydymo vilkinimas gresia invalidumu. Tačiau FSB tyrėjas išvažiuoti neleido. 2016 m. lapkričio 28 d. Semena negalėjo dalyvauti Briuselyje vykusioje Rytų partnerystės pilietinės visuomenės forumo asamblėjoje, kur jam turėjo įteikti žurnalisto Pavelo Šeremeto žodžio laisvės premiją.
Teisiamasis kritikuoja Rusijos politiką
Nikolajus Semena pirmame teismo posėdyje pasakytoje kalboje bylos iškėlimą jam už nuomonės pareiškimą diskusijoje pavadino politiškai motyvuotu. Esą jis niekada nejautė politinio priešiškumo Rusijai. Nei viename Ukrainos ar Europos leidinyje nerastina nė vieno jo straipsnio, kurį galima būtų laikyti priešišku Rusijai. Esu parašęs straipsnių, kur kritikuoju vyriausybės politiką, kai kurias ekonomikos šakas, kai kuriuos valdžios atstovus, ne vien Rusijos, bet ir Ukrainos, tačiau kritika – tai ne tik žiniasklaidos teisė, o ir pareiga…
Pasak žurnalisto, Rusijos politiniuose sluoksniuose iš tikrųjų galėjo kilti Krymo prijungimo prie Rusijos idėja. Reikalas tas, kaip ji buvo įgyvendinta. Rusija priešingai visai pasaulinei tvarkai, pažeisdama Jungtinių Tautų Įstatus ir principus, Budapešto memorandumą, dvišalį susitarimą su Ukraina, įvykdė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos specialiosiose deklaracijose ir rezoliucijose, pirmą po Antrojo pasaulinio karo aneksiją. XX pirmoje pusėje buvo įvykdytos iš viso septynios aneksijos ir nė viena nebuvo pripažinta tarptautinės bendruomenės. Vėliau tarptautinių institucijų sprendimais viskas buvo grąžinta į pirmykštę padėtį, o agresoriai nubausti. Aš įsitikinęs, kad taip atsitiks ir su Rusija, – kalbėjo teisiamasis. – Aš nesu priešiškai nusiteikęs, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu.
Teisiamasis atmetė jam primetamą kaltinamą raginus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Priešingai, – sakė žurnalistas, – aš pasisakau už šito vientisumo, kuris buvo pažeistas 2014 metais, atstatymą. Šanchajaus kovos su terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu konvencijoje (2001), pasirašytoje taip pat ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, ekstremizmu vadinami veiksmai, kuriais mėginama užgrobti valdžią, kėsinamasi į konstitucinę santvarką ir visuomeninį saugumą, be kita ko, panaudojant tam neteisėtai sukurtas karines grupuotes. Būtent tai ir buvo daroma 2014-ųjų pavasarį Kryme. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos, draugiškų valstybių ir strateginių partnerių, teritorinį vientisumą, kuris buvo realiai pažeistas 2014-ųjų vasario-kovo mėnesiais.
Gynybos atspara – Rusijos Federacijos konstitucija
Valstybės kaltinimą žurnalistui Nikolajui Semenai palaikanti Krymo prokuratūra pasitelkė ir savo liudytojus. Tarp jų yra Krymo žurnalistas Sergejus Meškovojus, pastaruoju metu – apsišaukėlės Luhansko liaudies respublikos spaudos tarnybos darbuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad Semena visada nepakankamai objektyviai vaizdavo visuomeninę-politinę padėtį Kryme, aiškiai pasisakė už Ukrainą ir prieš Rusiją. Tačiau
svariausiu Semenos kaltės įrodymu prokurorai laiko lingvistinės ekspertizės išvadą. Kalbininkas ekspertas į tyrėjų klausimus, ar žurnalisto tekste esama raginamų vykdyti ekstremistinę veiklą ir veikti prieš Rusijos teritorinį vientisumą, atsakė teigiamai: taip, esama.
Žurnalisto gynyba pateikė teismui kitos ekspertizės išvadas, kurias padarė politologijos profesorius Michailas Sava. Aš atsakiau į du klausimus, kuriuos iškėlė advokatai, gana paprastus ir suprantamus, – pasakė profesorius žurnalistams. – Ar tarptautinės teisės ir pasaulinės praktikos požiūriu Krymas yra Rusijos dalimi? Antras klausimas: ar Semenos teksto turinys pažeidžia Rusijos įstatymus?
Tarptautinės teisės požiūriu Krymas nėra Rusijos Federacijos dalimi. Reikalas tas, kad Rusijos konstitucijoje yra įrašytas Rusijos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas. Tai reiškia, kad jeigu tarptautine sutartimi pripažįstama Krymą esant Ukrainos dalimi, tai jokie Rusijos vidaus įstatymai negali būti viršesni už šią sutartį. O tarptautine sutartimi su Ukraina ir daugeliu kitų dokumentų, kuriuos pasirašė Rusija, Krymas pripažįstamas Ukrainos dalimi. Todėl nei vienas žmogus, tarp jų ir Nikolajus Semena, Krymo atveju negali raginti pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Jis nieko nerašė apie Krasnodaro kraštą ar Voronežo sritį, jis neragino atskirti šių subjektų nuo Rusijos. Jis rašė tik apie Krymo Autonominę Respubliką. Tai yra jam pateiktas kaltinimas yra neteisėtas (www.svoboda.org/a/28314977.htm).
Rusija nėra sudariusi jokių tarptautinių sutarčių dėl sienų, todėl negali savo teritorinio vientisumo teisės taikyti Krymui, – sako žurnalisto gynėjas Rusijos advokatas Aleksandras Popkovas. Kaip tik bus pasirašyta nauja sutartis dėl sienų su Ukraina, ji bus privaloma (https://www.novayagazeta.ru/articles/2017/04/04/72018). Rašydamas išvadą, profesorius Sava neabejotinai turėjo omenyje ir 1997 metų pabaigoje Rusijos Federacijos ir Ukrainos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojama nesikėsinti į esamas sienas, gerbti kitos pusės teritorinį vientisumą. O dėl Rusijos konstitucijos, tai joje sakoma: Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos ir tarptautinės Rusijos Federacijos sutartys yra jos teisinės sistemos sudėtinė dalis. Jeigu Rusijos Federacijos tarptautine sutartimi nustatomos kitos taisyklės, negu numatyta įstatymo, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (15 str. 4 p.).
Nugalėtojai teisia nugalėtuosius
Advokato Emilio Kurbedinovo nuomone, žurnalistui Nikolajui Semenai iškelta byla yra neabejotinai politinė, o Rusijoje tokiose bylose, kaip rodo praktika, nuosprendis gali būti tik apkaltinamasis. Netikime mums palankia baigtimi. Manau, Semenai duos lygtinę bausmę, tai yra susaistys jį įsipareigojimais ir atims galimybę verstis žurnalistika. Tai ir yra baudžiamojo persekiojimo tikslas. Precedentų jau esama. Vienas Sevastopolio rajonų teismų skyrė lygtinę dvejų metų nelaisvės bausmę 24 metų vietos gyventojui, pripažinęs jį esant kaltą dėl viešo (internete) raginimo jėga vaduoti Rusijos užgrobtą Krymą.
Neseniai įvyko jau 100-asis teismo posėdis byloje dėl 2014 m. vasario 26 d. įvykių prie Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados rūmų. Ten vyko iš karto du mitingai: viename žmonės palaikė Ukrainos teritorinį vientisumą, kitame savo nuomonę reiškė Rusijos šalininkai. Tada nežinia kieno sukurstytose muštynėse dalyvavo abi pusės, tačiau teisiami tik Ukrainos šalininkai. Teisiami pagal Rusijos įstatymus, nors minimų įvykių metu Krymas dar nebuvo Rusijos aneksuotas ir jame veikė Ukrainos teisė. Daugeliui susidaro įspūdis, jog nugalėtojai teisia nugalėtuosius.
Muštynių prie parlamento byloje kaltinamas ir Medžliso pirmininko pavaduotojas Achtemas Čijgoizas. Kaltinimą jam pateikė 2015 metų pradžioje. Liberalaus leidinio „Novaja gazeta“ šaltinių teigimu, po 2014 metų pavasario įvykių su Krymo totorių atstovais buvo susitikusi naujai paskirta rusiškoji valdžia ir siūlė draugauti. Jūs, girdi, nestokite prieš, tradiciniuose tautiniuose renginiuose iškabinkite Rusijos vėliavą ir panašiai. Tie atsisakė. Čingoizas laikomas izoliatoriuje jau ilgiau nei dvejis metus. (https://www.novayagazeta.ru/articles/2016/10/12/70156).
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
2016 metų balandį Krymo aukščiausiasis teismas pripažino visuomeninę organizaciją „Krymo totorių tautos medžlisas“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jai veikti; rugsėjį Rusijos aukščiausiasis teismas patvirtino šį sprendimą. Krymo prokuratūra kaltino Medžliso vadovus ir narius veikus prieš Rusijos įstatymus – pradedant nuo 1991 metais paskelbtos Krymo totorių tautos nacionalinio suvereniteto deklaracijos priėmimu ir baigiant pusiasalio kelių blokada. Daugelis tų dalykų įvyko irgi dar iki Krymo aneksijos ir jiems negalėjo būti taikomi Rusijos įstatymai. Apeliaciniame skunde Rusijos aukščiausiajam teismui sakoma, jog Krymo totoriai yra pripažinti vietine tauta (коренным народом) ir turi teisę reikšti savo interesus per atstovaujamąjį organą. Medžlisas kaip tik yra toks demokratinis ir renkamas organas, o ne visuomeninė organizacija, kaip nurodė prokuratūra, ir jis negali būti kaltinamas terorizmu.
Medžliso vadovo Refato Čubarovo pasisakymai tapo dingstimi iškelti jam baudžiamąją bylą dėl separatizmo. Kaltinimas raginimu pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą buvo pateiktas dar keturiems Krymo gyventojams, tarp jų Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui. Šiomis dienomis turi paaiškėti Krymo totorių veikėjo Suleimano Kadyrovo likimas. Praėjusių metų rudenį jam pateikė įtarimus raginus nepripažinti Krymo aneksijos ir palaikyti Krymo totorių batalioną „Asker“. Šių metų pradžioje lingvistinė ekspertizė nustatė, kad jo komentaras socialiniame tinkle yra ne raginimas (призыв), o pritarimas (одобрение). Paskyrė papildomą psichologinę-lingvistinę ekspertizę.
Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, per trejus nuo Krymo aneksijos praėjusius metus neteisėtai buvo nuteisti laisvės atėmimu ar be žinios dingo daugiau kaip 20 pusiasalio gyventojų (http://ru.krymr.com/a/28376038.html).
Sausio viduryje Krymo aukščiausiasis teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje šeši Krymo totoriai kaltinami 2014 m. vasario 26 d.sukėlę riaušes Simferopolyje, prie Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios rados.
Tą dieną prie Krymo parlamento rūmų, Simferopolyje, susirinko apie 15 tūkst. žmonių – Ukrainos suvereniteto šalininkai, daugiausia Krymo totoriai, ir partijos„Ruskoje jedinstvo“ (Rusų vienybė) aktyvistai, reikalaujantys Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos. Nepripažintos Krymo respublikos prokuratūros duomenimis, totoriai sukėlė riaušes, kurių metu rusų pusėje du žmonės žuvo ir 79 nukentėjo.
Viena iš svarbiausių šių dienų užsienio politikos mįslių – kodėl JAV ir Didžioji Britanija, vos prieš kelis dešimtmečius viešai, iškilmingai, išdidžiai pažadėjusios sergėti Ukrainos teritorinį vientisumą, šiandien pamiršo savusius įsipareigojimus.
Patikėjusi tarptautinėmis Amerikos ir Didžiosios Britanijos saugumo garantijomis Ukraina sutiko atiduoti turėtus branduolinius ginklus – tapti ženkliai silpnesne valstybe. Dabar, kai Ukraina užpulta vienos iš teritorinį vientisumą garantavusios valstybės – Rusijos, Vašingtonas ir Londonas spruko į krūmus.
Dėl įtemptos situacijos Ukrainoje į pirmąjį planą vėl iškilo branduolinio tramdymo klausimas, rašo Slate.fr žurnalistas Greguaras Fleuro.
1991 metais Ukrainoje buvo trečiasis pagal dydį branduolinis arsenalas, pranokstantis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir net Kinijos branduolinio ginklo atsargas. Po kelerių metų derybų Ukraina 1994 metais pasirašė Budapešte susitarimą su Rusija, JAV ir Jungtine Karalyste, pagal kurį trys valstybės įsipareigojo garantuoti buvusios sovietinės respublikos teritorinį vientisumą mainais už branduolinio ginklo atsisakymą, sakoma straipsnyje.
Liepos 4 d. grupė visuomenės veikėjų įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei16 000 Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą kreipimąsi į Lietuvos vadovybę dėl „Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“.
Dar beveik 18 000 parašų buvo įteiktaPrezidentei šių metų kovo 19 d. Iš viso iki liepos 4 d. Reikalavimą pasirašė daugiau nei 33 000 piliečių. Parašų rinkimo akcija tęsiama toliau.
Liepos 3 d. minėtas piliečių pasirašytas reikalavimas ginti lietuvių kalbos konstitucinį statusą ir šalies teritorinį vientisumą buvo įteiktas ir Ministrui pirmininkui. Tuo pačiu Lietuvos vyriausybės vadovui buvo įteiktas ir tą pačią dieną Seime įvykusios konferencijos „Valstybinė lietuvių kalba XVI LR Vyriausybės programoje“ rekomendacijos „Dėl lietuvių kalbos konstitucinio statuso Šešioliktosios Vyriausybės programoje“ (jas skelbiame žemiau).
