„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tvirtina, kad tai, jog bendrovė „Achema“ laikinai stabdo gamyklos veiklą, nėra ilgalaikė problema. Pasak jo, gamtinių dujų kainų augimas yra problema, su kuria susiduria visi trąšų gamintojai.
„Tai nėra ilgalaikė struktūrinė problema, tai yra problema, su kuria susiduria visi trąšų gamintojai. Kol kas, labai gero, efektyvaus būdo pagaminti azoto trąšas ne iš gamtinių dujų nėra. Yra būdas gaminti žalią amoniaką, elektrolizės būdu, gerokai daugiau kainuoja, įmonės juda ta kryptimi, „Achema“ turbūt irgi svarsto galimybes, kaip investuoti į atsinaujinančią energetiką daugiau ir pasigaminti dalį žalio vandenilio, kad reikėtų mažiau gamtinių dujų“, – trečiadienį pristatydamas ekonomikos apžvalgą teigė N. Mačiulis.
Ekonomistas aiškina, kad didžioji dalis pasaulio trąšų, daugiau nei 95 proc., pagaminamos iš gamtinių dujų ir taip bus artimiausiu metu. Anot jo, trumpuoju laikotarpiu gamtinės dujos tokios brangios, kad jų neapsimoka gaminti ir reikia palaukti, kol bus pigesnių dujų.
„Tai nereiškia, kad nebereikės tos veiklos, nes kaip kitaip pasigaminti azoto trąšų mes neturime, nepasigaminę azoto trąšų, mes neturėsime maisto produktų. „Achema“ galbūt pasigamino pakankamai kol kas azoto, iš kurio galės gaminti tiek trąšų, kiek reikia, bet galbūt stabdys veiklą keliems mėnesiams, turbūt nesunku rasti formų, kaip valstybė gali kompensuoti tuos praradimus, padėti tiems darbuotojams, bet tai nėra tokia rizika, kad „Achemos“ nebereikės po metų ar dviejų“, – sakė jis.
N. Mačiulis tikina, kad „Achemos“ pavyzdys gerai iliustruoja, su kokiomis problemomis susidurs daugelis Vokietijos įmonių. Pasak jo, jeigu Lietuvoje tokia įmonė yra viena, tai Vokietijoje šimtai arba tūkstančiai.
AB „Achema”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu yra galimybė kelis mėnesius negaminti amoniako, azoto trąšų, tai yra visai geras pasiruošimas šaltai žiemai, nes mes labai daug gamtinių dujų sutaupome, kurias galėsime po to panaudoti namų šildymui ar elektros gamybai“, – aiškino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
ELTA primena, kad Europoje ir toliau drastiškai augant gamtinių dujų kainai ir dėl to nevaldomai kylant trąšų savikainai, bendrovė „Achema“ nuo rugsėjo 1 dienos laikinai stabdo gamyklos veiklą. Kol kas paliekama tik dervų ir techninių dujų gamyba, rašoma „Achemos“ pranešime.
Gamyklai sustojus, dalis darbuotojų dirbs užtikrindami įrenginių priežiūrą bei apsaugą, likusiesiems bus skelbiamos prastovos.
Gamtinių dujų kainos Europoje šiandien yra pasiekusios naujas rekordines aukštumas ir vis dar brangsta. Gamtinės dujos yra pagrindinė žaliava gaminant azoto trąšas, jų dalis trąšų savikainoje sudaro apie 70 proc.
Kai koks nors nemalonumas ištinka žmones jų privačiame gyvenime, jie dažnai guodžiami fraze: „Laikas viską išgydys“.
Valstybės gyvenime, politikoje šita frazė neretai suveikia „ontrep“, kaip sako žemaičiai: laikui bėgant, iš įvairių nešvarių vandenų, purvynų, liūnų, ima lįsti ar yra ištraukiami visi „galai“, kuriuos susikompromitavę politikai mėgino nuskandinti.
Taip ir dabar Lietuvoje: kiek besuka uodegą vyriausybė, ypač didžiausių skandalų autoryste besidalinantys TS-LKD partiečiai, kiek bemeluotų jos ištikimieji propagandistai, į paviršių lenda vis daugiau faktų, liudijančių valdžios nenaudai.
Gruodžio 20 d. „Lietuvos ryte“ paskelbta informacija pasakoja apie tai, kad tas prasto skonio serialas „Sankcijos Baltarusijai“, kurį suka vyriausybė, viso labo tėra tik priedanga grupei draugų, po kuria jie mėgina užbaigti dar likusio valstybės turto privatizaciją.
Po to, kai konservatoriai savo laiku nuostabiai „pelningai“ pardavė – už 1 Litą – „Mažeikių naftą“, Lietuvoje dar buvo likusios dvi stambesnės valstybės valdomos įmonės, kurios be daugybės sukurtų darbo vietų, nešė valstybei dar ir visai apčiuopiamą pelną. Tai, sprendžiant iš to, kas vyko pastaraisiais mėnesiais, valdančioji koalicija bus „sutarusi“: tradiciniai liberalai pelningai „tesaugo“ gamtą ir jos turtus, laisvieji liberalai teprastūminėja „žmonių” teises, tokias, kaip teisė laisviau šniaukti narkotikus, teisė jaunimui anksčiau pradėti lakti alkoholį, teisė vienalyčiams kurti šeimas ir pan., o konservatoriai tuo tarpu teprivatizuoja viską, kas dar nesuprivatizuota, pradedant „Lietuvos geležinkeliais“ (toliau LG) ir Klaipėdos uostu, ir baigiant viena kita žinybine sanatorija, poilsio kompleksais. Pastarųjų, pasirodo, buvo prisikaupę Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tad tai pastebėjusi akyloji ministrė Bilotaitė, sutaupiusi laiko nuo migrantų problemų, energinga ranka „sutvarkė“ Palangos „Pušyno“ sanatorijos ateitį. Tiesa, girdėjau žmones stebintis, kodėl ji neatidavė į draugių/draugų rankas ir kitų VRM priklausančių tokio pat tipo policijai „nepriderančių“ įstaigų Trakuose ir kitur, bet gal dar tebevyksta pokiliminės derybos, kuris iš draugų labiausiai nusipelno tokių dovanų?
O „Lietuvos ryto“ informacija labai paprasta, nereikalaujanti kelių tomų interpretacijų ir konstitucinių „patikslinimų“: „Gruodžio 17-osios vakarą LTG gavo oficialų OFAC raštą, kuriuo atsakoma į lapkričio 12 d. pateiktą prašymą raštu išaiškinti ir patvirtinti iki tol per žodines konsultacijas suteiktą informaciją dėl gruodžio 8 d. įsigaliojusių JAV sankcijų taikymo. Iš OFAC gautu išaiškinimu LTG pasidalino su Vyriausybe, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijomis. Ilgalaikę sutartį su „Belaruskalij“ LTG pasirašė 2018 m., ji galioja iki 2023 m. pabaigos. Kadangi JAV sankcijos nėra taikomos LTG, jų paskelbimas nesuteikia bendrovei teisėto pagrindo stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą. LTG ir „Belaruskalij“ sutartyje numatyta, kad ji gali būti nutraukiama įspėjus apie tai prieš 12 mėnesių. To nepadarius ir LTG nutraukus sutartį anksčiau vienašališkai, kita pusė gali reikalauti atlyginti patirtas sąnaudas ir prarastas pajamas. Teismui patenkinus net ir dalį tokio ieškinio, tai galimai grėstų LTG bankrotu“.
Ir nejaugi dabar kas nors patikės, kad LG vadovybė tikrai nusikalto, sudariusi Lietuvai pelningą sutartį su Baltarusijos kalio trąšų gamykla, o paskui, kol TS-LKD deleguoti ministrai drebino orą, reikalaudami sankcijų Baltarusijai, ramiai darė savo darbą, laikydamiesi prisiimtų tarptautinio lygio įsipareigojimų. O ne laiku nutraukę sutartį, jei atidžiai paskaitėte cituojamą tekstą, jie nugramzdintų valstybinę įmonę į bankrotą.
Visa tai iš pat pradžių buvo gerai žinoma LG vadovams, ir jie tvarkingai apie tai informavo atitinkamų ministerijų vadovus, bet pastariesiems nereikėjo nei tiesos, nei šviesos savo grobuoniškiems planams įgyvendinti. Lukašenka tuo tarpu linksmai sau transportuoja kalio trąšas ir kitą savo šalies produkciją per Latvijos ir Estijos uostus, per Lenkiją – visų šalių naudai. Tik vienintelės mūsų visų (bet ne TS-LKD?) Tėvynės Lietuvos nenaudai.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
O kad LG bankrotas būtų realesnis ir greitesnis, buvo padaryta taip, kad Lietuvos transporto įmonių paslaugomis nebesinaudotų kitas stambus tarptautinis partneris –Kinija.
Ne tokie jau kvaili tie mūsų užsienio politikos strategai, Ž. Pavilionis (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas), G. Landsbergis (UR ministras) ir M. Adomėnas(UR viceministras), kad nežinotų, kokia jautri yra Kinija Taivano atžvilgiu. Bet svajonių pelnas, kurį grupė draugų planavo gauti iš LG ir uosto privatizacijos, greičiausiai, jų akyse nusvėrė tuos „nežymius“ nuostolius, kuriuos neišvengiamai patirtų (jau patiria) Lietuva, nutraukus prekybos ir kitus ryšius su Kinija.
Beje, būtina priminti, kaip konservatorių pasamdyti šnekėtojai per visus TV kanalus garsiai skaičiavo tuos neva kelis ar porą dešimtį milijonų, kuriuos uždirba Lietuva iš prekybos su Kinija, ir ramino tautą, kad prekyba su Taivanu atsvers ir su kaupu padengs tokius menkus nuostolius.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Tik, deja, jų išminties nebeužteko numatyti, kad Kinija ne tik nutrauks tiesioginį prekių judėjimą tarp mūsų šalių, bet ir ims šantažuoti kitas ES valstybes, kurios, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, yra jau investavusios ar ruošėsi investuoti savo lėšas į Lietuvos ūkį ir kurios dabar patiria spaudimą iš Kinijos, gal būt priversiantį uždaryti įmones Lietuvoje.
Žinoma, laisvoje, demokratinėje valstybėje žiniasklaida ir visuomenė, kalėdiniams skambaliukams tilindžiuojant, turi laisvę iki uždusimo svarstyti, kas yra tie mūsų užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai: visiški neišmanėliai ar ciniški melagiai (jei pastebėjote, į šią kompaniją neįtraukiau Ž. Pavilionio, nes jis, pamėginęs bent kartą būti sąžiningas, savųjų yra pasmerktas ostrakizmui)? Tik jau prašom nepriminti neva jų puoselėjamų vertybių ir vertybinės politikos, nes jų veiksmų rezultatai ir pasekmės nė iš tolo nepanašios į tai, kuo turėtų džiuginti valstybės piliečius tikrai vertybinė valdžios politika.
Tikrąją dabartinės valdžios vertybių „vertę“ pademonstravo biudžeto svarstymas Seime ir balsavimas.
Rytiniame posėdyje, kuriame buvo svarstomi opozicijos teikiami papildymai, iš valdančiosios koalicijos dalyvavo tik Seimo pirmininkė ir konservatorius Edmundas Pupinis. Toks balsuojančių „sąstatas“ iš anksto nulėmė galimus rezultatus. Būtent, kad nė vienas pasiūlymas nebus priimtas.
Tokios padėties nebeapsikentęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Dainius Gaižauskas pareikalavo, kad Seimo pirmininkė stabdytų posėdį ir pakviestų į posėdžių salę valdančiosios koalicijos narius. Kai Seimo pirmininkė mėgino ignoruoti teisėtą reikalavimą, opozicijos atstovai pakilo iš vietų ir ėmė eiti lauk iš salės. Tik po to pirmininkė paskelbė dešimties minučių pertrauką.
Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Bet ir po pertraukos posėdžių salėje posėdžiaujančių ne itin pagausėjo, nes, atėjus į salę kai kuriems konservatoriams ir liberalams, daug opozicijos atstovų į salę nebesugrįžo. Ir juos galima suprasti, ypač po ciniškų konservatoriaus Kęstučio Masiulio replikų. Masiulis aiškino, kad valdantieji vyriausybės biudžetui pritarė be jokių dvejonių komitetuose ir frakcijose, todėl parlamento posėdyje jiems dalyvauti nebėra reikalo (o kur pagarba kolegoms ir rinkėjams?), juolab, kad opozicija neturinti rimtų pasiūlymų. Neįkvėpė opozicijos sugrįžti po pertraukos į Seimo salę ir Masiulio tėkštas neva pasipiktinimas, kodėl, esą, dėl tokių niekų jis buvo atitrauktas nuo kavos puodelio, o juk galėjęs ramiai stebėti posėdį nuotoliniu būdu.
Na, matyt, opozicijos dauguma ir „sudalyvavo“ posėdyje nuotoliniu būdu. Bet būtent opozicijai atstovaujančio Antano Vinkaus balsas lėmė tai, kad Naujus Metus šalis sutiks su patvirtintu biudžetu. Bet ar toks žygdarbis pradžiugino valdančiuosius, kurie iš anksto buvo pasirengę tam, jog biudžetas nebus priimtas.
Kodėl aš taip sakau? O todėl, gerbiamieji, kad balsuojant už biudžetą salėje nebuvo net keturių konservatorių!!! Du iš jų, G. Landsbergis ir Ž. Pavilionis sukinėjosi po Vilnių, bet į tokį visai valstybei svarbų balsavimą nei nosies, nei balso neįkišo.
Prisiminkime, kaip stengėsi konservatoriai sutelkti visą valdančiąją koaliciją, kai norėjo atmesti Prezidento veto. Net iš užsienio komandiruočių buvo žmonės atšaukti, nekalbant apie tai, kad kuris nors klajotų po Vilnių ir neateitų balsuoti! O gal jūs tikite, kad atmesti Prezidento veto šaliai, visuomenei (o ne valdančiajai grupuotei) yra svarbiau, nei priimti biudžetą?
Beje, kai jau biudžetas buvo priimtas ir šalis toliau grimzdo į „vertybinės politikos“ pasekmių liūną, valdantieji vėl “susitelkė“ (rašau kabutes, nes tą žodį pirmoji pavartojo žiniasklaida, springdama iš susižavėjimo) ir atmetė opozicijos siūlymą kurti komisiją „trąšų skandalui“ tirti. Vadinasi, kai nori, ir susitelkia, ir balsuoja už tai, kas jiems GYVYBIŠKAI svarbu: ir už tai, kad būtų atmesti Prezidento veto, ir už tai, kad nebūtų sukurta komisija jų šunybėms tirti. Gal vėl pasiseks „susitelkti“ ir prastumti tautos daugumai ir specialistams-kalbininkams nepriimtiną asmenvardžių rašybos taisyklių pataisą?
O štai biudžetas – visai nesvarbu. Nes, žinia, seimūnams ir vyriausybės klerkams atlyginimų vis tiek užteks, o kiti vargetos – tesižino. Tegu gyvena taip, kaip balsavo…
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Bet štai, kaip pasakoje, ėmė ir atsirado „vaikelis“, kuris neleido sukčiams triumfuoti… Su kuo ir sveikinu bendrapiliečius, Šv. Kalėdų belaukiančius.
O kad šventinės dienos prabėgtų ne vien valgant ir geriant, siūlau prisiminti, su kokiomis idėjomis į naujos Lietuvos kūrimo darbą kvietė Sąjūdis, ir kurių tęsėja, įgyvendintoja skelbėsi TS-LKD partija.
„Pirma, mes turime išspręsti visus atominės energetikos ugdymo klausimus. Išspręsti juos reikia taip, kad galėtume nebijoti, kad vieną gražią dieną visa tauta turėsime kažkur evakuotis. Padėtis Ignalinos elektrinėje, paslaptys dėl naujų kažkur apie Lietuvą numatomų atominių jėgainių visuomenei kelia didelį nerimą.
Antra, žemės ūkio chemizavimas iš ekstensyvaus privalo tapti intensyviu, t. y. chemikalų reikia naudoti tik tiek ir tokių, kiek jų reikia šiuolaikinei žemdirbystei.
Trečia, mes turime išgelbėti savo vandenis, mūsų gyvybės šaltinį. [….]
Ketvirta, reikia padėti ekonominius, socialinius, kultūrinius ir psichologinius daugiavaikės šeimos pamatus.
Penkta, reikia iš tiesų reformuoti mūsų mokyklą. Lietuvių mokyklos pagaliau turi tapti lietuviškomis.
Šešta, mes turime sukurti ir įdiegti savo ekonominio savarankiškumo pagrindus. Turime tiksliai žinoti, kiek ir ko duodam ir ko gaunam.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Septinta, reikia […] surinkti ir po pasaulį išblaškytą, ir čia nugyventą palikimą, TOBULINTI KALBĄ, užsimoti ilgalaikėms kultūros kūrimo programoms.
Aštunta, privalome sutvarkyti savo politinę sistemą, […] išmokti balsuoti prieš pasitikėjimo neturinčius kandidatus į deputatus, išgyvendinti administracinį partinio darbo stilių ir t.t.
Ir – devinta – mes turime susigrąžinti savo istoriją. Susigrąžinti ne tik kaip tyrimus ir publikacijas apie buvusius mūsų gyvenimo įvykius, bet ir kaip jausmą ir supratimą, kad čia buvome visada – ne tokie, kaip šiandien, bet tie patys: to paties gyvenimo ir dvasios. […]“ (Iš knygos „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“, Vilnius, 2019, psl. 134).
Jei nematote prarajos tarp to, kas buvo nutarta ir priimta pirmajame Sąjūdžio mitinge Vingio parke ir to, ką turime, į ką žiūrime šiandien, tai mes, tauta, tikrai nusipelnėme viso to jovalo, kuriame murdomės šiandien patys ir į kurį grimzta mūsų Tėvynė.
Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atėjus Kalėdoms, joms įkandin į krikščioniškąjį pasaulį atskuba ir Trys Karaliai. Bet dar Adventas, ir jį šiemet išlydėti atvyko Trys baikeriai. Sutikau juos vienoje jaukioje arbatinėje Kretingoje. Baikeriai buvo jau solidaus amžiaus, bet energingi ir linksmi, kaip ir dera tiems, kurie su savimi atneša Šviesą… Jų gražiausi metai prabėgo su kitais baikeriais, keliant Lietuvą į Sąjūdį. Ir anų dienų dvasią jie išsaugojo iki šiol. Prislėgta iš po „vertybinės politikos“ lendančio ciniško valdančiųjų melo, Lietuvos kaip vienintelės lietuvių Tėvynės niekinimo, aš pasiteiravau Trijų baikerių, ar dar yra vilties, kad išliksime kaip tauta, kaip lietuviai, su savo tradicinėmis vertybėmis, jie, apvažinėję beveik visą Europą ir savo akimis pamatę, kuo mes geresni, o kuo silpnesni už savo kaimynus, tvirtai atsakė: „Išliksim. Visada po nakties išaušta diena. Daukantui ir Valančiui buvo blogiau. Basanavičiui ir Kudirkai buvo blogiau. Bet juk išsikapstėm, išlikom”.
Ačiū jums, baikeriai, už pasidalintą Viltį ir Tikėjimą!
O kur Tėvynės Sąjunga pasivadinusios partijos Tėvynė, taip ir nesupratau. Bet gal jai tokios, mūsų visų Tėvynės Lietuvos ir nereikia?
Esu iš tų, kurie nežino, ar turėtų atsistatydinti Gabrielius Landsbergis. Tai, kad oficialusis Vilnius, taip atkakliai reikalavęs kuo griežtesnių ekonominių sankcijų Baltarusijos režimui, pats suklupo, – pusė bėdos. Pripažinkim, šiandieninis pasaulis – globalus, tad objektyviai sudėtinga uždrausti baltarusiškų trąšų keliones per mūsų žemę. Ekonominės sutartys, įsipareigojimai, verslininkų interesai, derybos su sąjungininkais, – tai titaniškas darbas. Juolab kad ekonominės sankcijos – tarsi australietiškas bumerangas. Paleistas į tolį dažniausiai sugrįžta – smogia atgal. Kaip suderinti ekonominius interesus su morale, jog bjauriai besielgiančius diktatorius tikrai privalu tramdyti visomis įmanomomis priemonėmis?
Todėl, kai reikalaujama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šefo galvos, visuomet savęs klausiu – o kas jį pakeis? Ar nenutiks taip, kad turėsime dar blogesnį?
Pačio blogiausio varianto niekad nedėkime į apatinį stalčių. Nepamirškime, kad bausdami Aliaksandrą Lukašenką stumtelėjome jį į Vladimiro Putino glėbį. Nesiūlau glebesčiuotis su baltarusiškuoju „batka“. Tačiau noriu viešai paklausti, ar Lietuvos užsienio politiką formuojantys vyrai ir moterys numatė visas galimas ne tik politines, bet ir ekonomines bėdas dėl stabdomo „Belaruskalij“ trąšų tranzito?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Taip, nuoširdžiai nežinau, kokios bausmės vertas G. Landsbergis dėl pražiopsotų baltarusiškų trąšų. Dėl šito nesusipratimo galbūt jis niekuo dėtas. Tačiau turiu prisipažinti, jog šiandieninė Lietuvos užsienio politika man vis mažiau suprantama. Iki šiol Vakarai, įskaitant ir mus, lietuvius, nesutramdė Vladimiro Putino. Užuot dėmesį sukoncentravę į nedemokratišką ir svetimas teritorijas puldinėjančią Rusiją mes būtinai veržiamės kariauti mažų mažiausiai dar keliais frontais. Lyg neužtektų pavojingų nuotykių su Rusija, puolame diktatoriaus valdomą, bet kol kas jokių svetimų teritorijų neokupavusią Baltarusiją. Ką laimėjome? Iki šiol nepripažinęs Krymo okupacijos ponas Lukašenka, įstumtas į kampą, jau prabilo, esą Krymo pusiasalis yra neatsiejama Rusijos dalis. Iki šiol niekad negrąsinęs broliams ukrainiečiams Minsko valdovas jau neatmeta galimybės, jog, kilus kariniam Kijevo ir Maskvos konfliktui, stotų V. Putino pusėn. Lietuvai mirtiną pavojų kelianti Astravo AE – tebestovi, jos niekas nesiruošia išmontuoti. Siena su Baltarusija – vis dar skylėta. Apie tuos kandidatus į Baltarusijos prezidento postą, kuriuos dieviname, atvirai kalbant, nieko dorai nežinome. Kaip ir nežinojome, kas iš tiesų yra ukrainiečių lakūnė Nadiežda Savčenko. Nežinojome, bet liaupsinome.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Žodžiu, mes, neužbaigę vienos kampanijos, įsivėlėme į dar dvejas muštynes – su Baltarusija ir Kinija. Jei užteks jėgų – prašau. Bet ar suvirškinsime viską, ar nepaspringsime?
Didybės manija – baisi liga. Sirgti didybės manija labai pavojinga. Štai tuos, kurie sumanė suremti pečius su viena iš didžiausių pasaulio galybių Kinija tikriausiai tikrai derėtų išspirti iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Nes vienašališkai sulaužėme su Kinija savo pačių pasirašytas sutartis, skelbiančias, jog su Taivanu bičiuliausimės tik Pekinui leidus. Nes kiniečiams per prievartą brukame savąją tvarką, naiviai manydami, jog mūsų taisyklės tikrai tinka kinams, buriame antikinietiškas koalicijas, kurias suburti – velniškai sunku. Savo drąsumą teisiname tuo, kad, išdrįsdami drąskyti kinams akis, mes rūpinamės demokratijos plėtra ir trokštame JAV dėmesio bei paramos.
Demokratijos plėtra, kaip yra minėjęs buvęs premjeras Andrius Kubilius, – puikus sumanymas, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja.
Bet ar Amerika – vis dar demokratiška? Kodėl pamirštame įtarimus, jog dabartinis Amerikos prezidentas Džo Baidenas išduoda Ukrainą mainais į rusiškus pažadus, jog Rusija daugiau nebebaugins Vakarų dideliu karu? Labai neatsargu šventai tikėti, jog bardami Kiniją sulauksime JAV administracijos malonių. Jei Amerika taip menkai tepadeda Ukrainai, kurios teritorinį vientisumą saugoti prieš kelis dešimtmečius įsipareigojo jos prezidentas, imu abejoti Vilniuje ant Rotušės sienos kabančiu užrašu, girdi, Lietuvos priešai yra JAV priešai. Ar Amerika nenusispjaus į savus įsipareigojimus vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai, jei taip vangiai, tarsi nenorom tepadeda ištikima sąjungininke tapti norinčiai dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojančiai Ukrainai!?
Nenoriu būti juodasis metraštininkas, bet jei oficialusis Vašingtonas nutars mus palikti likimo valioj, nepadės jokia antikinietiška laikysena. Ponas G. Landsbergis turėtų tai žinoti.
Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am
Kitas lietuviškas nesusipratimas – amžinas pataikavimas Armėnijai. Tarsi ji jau demokratiška arba jai iki tikrosios demokratijos – tik ranka mostelėti. Kad Armėnija per pastaruosius tris dešimtmečius su Rusijos pagalba buvo okupavusi apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kad masiškai Karabache naikino azerbaidžanietiškus kultūros, istorijos, religijos paminklus, – nusispjauname. Mes net nepastebime, kad nūnai karingai nusiteikusios Armėnijos politinės jėgos grasina prieš Azerbaidžaną rengsiančios teroristinius išpuolius. Nepaisant šių Armėnijai garbės nedarančių argumentų Lietuva vis tiek su Jerevanu glebesčiuojasi taip, tarsi ši būtų … demokratijos etalonas. Tokia savo keista laikysena Lietuva prieš save nuteikia visas kitas Kaukazo valstybes, matančias, kas iš tiesų dedasi Armėnijoje. Iškalbinga jau vien tai, kad per pastaruosius keletą mėnesių Armėnijos parlamente net du sykius kilo muštynės. G. Landsbergio vadovaujama URM galėjo nusiųsti mažytę notą: „bent muštis liaukitės parlamente“.
Taigi Lietuva mosuoja kumščiais ten, kur, mano supratimu, derėtų elgtis santūriau, atsargiau. O štai ten, kur turėtume būti principingi, mes imame ir išsigąstame. Lietuvoje reziduojantys Izraelio ir JAV ambasadoriai senų seniausiai turėjo būti pakviesti pasiaiškinti, kodėl kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, mokydami mūsų istorikus, kaip šie privalo žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Akivaizdu, kad JAV ir Izraelio ambasadoriai mėgina daryti įtaką – tegul lietuviai analizuoja, aprašo, įamžina tik tai, kas naudinga Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei. Šie du ambasadoriai subtiliai perša nuomonę, jog lietuviai privalo būt labai kritiški savai istorijai. Jei bent menkiausia abejonė krenta ant Kazio Škirpos, Jono Noreikos, dabar jau ir Juozo Krištaponio mundurų, neva privalome tuoj pat liautis mylėti šiuos didžiavyrius. Bet juk kiekviena abejonė baudžiamosiose bylose traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė! Bent jau taip elgiamasi demokratinėse, teisinėse valstybėse. Ar ne taip, ponai ambasadoriai? Man regis, jei Lietuva būtų tikrai solidi, ji ponus Robert S. Gilchrist ir Yossef Levy būtų paskelbusi personomis non gratomis.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Beje, aš visomis keturiomis sutinku, jog turime sąžiningai analizuoti savo praeitį. Kritiškas žvilgsnis į save dar niekam nepakenkė. Bet tada ir Izraelis turėtų būti sąžiningas – rengti monografijas apie tokių saviškių kaip, pavyzdžiui, Nachmanas Dušanskis, „darbus darbelius“. Bet Izraelis mūsų neatsiprašė net dėl N. Dušanskio. Nepaisant aplinkybės, jog tokių dušanskių kadaise Lietuvoje siautėjo ir daugiau.
O štai savinieka – tikrai blogas patarėjas. Nejaugi pulsime save dar labiau niekinti už svetimas, t. y. nacistines, nuodėmes? Specialiu įstatymu uždrausime Lietuvai minėti 1941-ųjų Birželio sukilimą? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorių Arūną Bubnį priversime raštiškai įsipareigoti, kad jo vadovaujama įstaiga niekad niekados netirtų tokių kaip Nachmanas Dušanskis veikų? Oficialiai įsipareigosime Tel Avivui ir Jeruzalei, jog už gryną pinigą priimsime tik sovietinius kagėbistinius archyvus, o štai į vokiškus nedrįsime net žvilgtelėti?
Kita tema – kokią kitą valstybę artimiausiu metu užsipulsime kaltindami per mažu dėmesiu demokratinėms vertybėms? Ironiškai kalbant, po Kinijos turėtume imtis per milijardą gyventojų turinčios Indijos. Ten juk irgi daug grupių tikriausiai gyvena pažemintos, skriaudžiamos, niekinamos…
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Vertindamas šių dienų Lietuvos politines batalijas, pirmiausia pasigendu dviejų dedamųjų: a) kompentencijos ir b) atsakomybės. Čia turiu mintyse ne taip madingą ,,politinę atsakomybę“, o konkrečią kiekvieno darbuotojo ar vadovo, kokio jis rango bebūtų, atsakomybę. Turbūt net ,,laisviečiams“ suprantama, kad, neturint kompentencijos, nebus ir atsakomybės.
Prisipažinsiu, nesu didelis Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet būtent jis šioje iš visų pusių negerai kvepiančioje ,,trašų“ istorijoje mažiausiai kaltas. Kad jis privirė prisvilusios košės su savo naujadaru – taip vadinama ,,vertybine užsienio politika“, tai faktas, bet ne už ,,trąšas“ jis turi būt atleidžiamas. Tik apie tai truputį vėliau.
Dabar gi – apie kompentenciją.Tegul kai kurie politikai mane koneveikia, tačiau aš niekaip negaliu suprasti, kaip ministras per metus nesugeba išsiaiškinti, už ką jis yra atsakingas. Kaip galima suprasti susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio paaiškinimus, išsakytus gruodžio 10 d. per Lietuvos radiją, kad jo pavaldiniai jam neteikė informacijos arba ją teikė klaidingą? Jei tai tiesa, jau vien šis faktas pats savaime yra didžiulis skandalas. Būtent čia ir išlenda esminė mūsų valstybės bėda – jau 32 metus Lietuvą stekenantis ir žlugdantis vadovų kompentencijos klausimas. Ar ministru tampama tik todėl, kad esi lojalus partijos pirmininkui? Ar kad prieš rinkimus stropiai nešiojai ,,lankstinukus“? Deja, ir viena, ir kita – tai mūsų politikos tikrovė. Nors politika – tai valstybės reikalų tvarkymas, o tam reikalingas išmanymas, kuris neateina iš niekur. Tam reikia mokytis, ir ne tik universitete, ne tik iš knygų, bet ir iš gyvenimo realybės arba praktikos. Niekada nebūsi geras ministras, jei prieš tai nebuvai didesnio kolektyvo vadovas. O bet kuris vadovas turi dvejopą užduotį – būti ne tik kolektyvo lyderiu, bet tam tikruose klausimuose ir vykdytoju. Yra dalis darbų, kurių už tave niekas kitas nepadarys, tik tu pats. Vienas iš tokių – atsakomybės savo sistemoje įvedimas. Kiekvieno padalinio ar struktūros vadovas privalo žinoti savo kompentencijos ir atsakomybės ribas. O tai pasiekiama per aiškų uždavinių formulavimą ir pastovią rezultatų kontrolę, kurią ir privalo sutvarkyti ministras – kad ji veiktų kaip šveicariškas laikrodis. Tad ir šiame, gal net per daug išpūstame „trąšų“ skandale atsakomybė pirmoje eilėje tenka ne G.Landsbergiui , o M.Skuodžiui, nes tai pastarojo atsakomybės ribos. Ir net ne gėda, o tiesiog gėdinga, kad ministras pradeda ieškoti kaltų tuomet, kai darbas jau turėjo būt atliktas. Juk ne tada ,,šunis lakinti, kai medžioti laikas“.
Susisiekimo ministras Marius Skuodis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau čia norėtųsi truputį plačiau pakalbėti apie patį naratyvą ,,vertybinė užsienio politika“. Nedaug kas susimąsto, jog šis naratyvas neišvengiamai suponuoja išvadą, kad anksčiau vykdyta Lietuvos užsienio politika nebuvo ,,vertybinė“. O jei nebuvo ,,vertybinė“, vadinasi, buvo nevykusi, neprincipinga, nuolaidžiaujanti. Nors ją vykdė ne kas nors kitas, o konservatorių remiama Prezidentė Dalia Grybauskaitė! Taip kad su tomis ,,vertybėmis“ kebloka klostosi padėtis, ir kuo giliau į mišką, tuo daugiau kelmų kelyje. Kyla ir toks klausimas, kas tas ,,vertybes“ nustatė, jei apie jas šnekama tautos ir valstybės vardu. Gal buvo surengta kokia apklausa ir tai išsiaiškinta, tik mes šito nežinome? Juk be viso kito vertybės – labai subjektyvus reiškinys, kiekvienas žmogus jas supranta savaip, kaip ir apie daug ką gyvenime, taip ir apie vertybes sprendžiama ne vien vadovaujantis aukštais idealais, bet ir ,,pagal savo sugedimo laipsnį“. Nesiimu spręsti, kuo vadovaujasi konservatoriai, tačiau pastebiu, kad jų užsienio politikos vertybiškumas neatsiejamas nuo kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus ir demokratijos eksporto – tarsi Lietuvoje jos jau būtų per daug. Todėl norėtųsi, naudojantis proga, priminti, kad, pradėdami veiklą, Seimo nariai ir ministrai duoda priesaiką, kurioje be kitko yra ir tokie žodžiai: ,, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.
Saldus miegas. Slaptai.lt nuotr.
Aiškiai ir suprantamai parašyta – Lietuvos žmonių gerovei. Ir – nė žodžio apie kitų valstybių žmonių gerovę. Tai akivaizdi nuoroda, kad aukščiausia vertybė Lietuvos politikui yra savo tautiečių gerovė. Iš čia ir kildinamas logiškas klausimas, ar tokią užsienio politiką, kuri pablogins Lietuvos žmonių gerovę, galima laikyti ,,vertybine“. Mano ir daugelio mano kolegų supratimu – NE. Ir vėl gi niekas nesuteikia teisės nei Prezidentui, nei Seimui, nei ministrų kabineto nariams daryti to savo nuožiūra ir priiminėti tokius skaudžius mūsų tautai sprendimus vienasmeniškai. Ar gerai gyvenančių žmonių grupelės paskatintam. Tai tarp kitko gan slidus ir pavojingas kelias, kuris ribojasi su priesaikos sulaužymo galimybe. O to pasekmė – tik apkalta.
Suprantama, yra bendražmogiškas visa ko supratimas – kaip toje išmintyje bylojama, svetimo skausmo nebūna… Todėl būtent iš bendražmogiškų paskatų mes visi ar bent dauguma nepateisiname diktatoriškų režimų ir pasisakome už demokratiją. Bet taip pat siekiame, kad čia nebūtų žengiama veidmainystės keliu. Deja, per nepriklausomybės dešimtmečius tam tikros pakraipos politikai primetė mūsų valstybei ir tautai du nepageidautinus reiškinius – permanentinę priešų paiešką ir demokratijos eksportą. Pastarąjį – jau ne tik į kaimynines šalis, bet ir po visą pasaulį pasirinktinai.
Vis garsiau skamba naujas naratyvas, kad su diktatoriais negalima bendrauti. Taip ir norisi pasiūlyti mūsų jaunesniems politikams pasiskaityti istorijos vadovėlius. Jeigu Vakarai nebūtų bendravę su blogio imperija vadinama SSSR, tai ne tik kad būtų prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas, bet ir Michailo Gorbačiovo ,,perstroikos“ nebūtų buvę, o mes dabar gal vis dar gyventume toje pačioje SSSR – jei apskritai būtume gyvi.
Kinijos vaikai. Youtube.com nuotr.
Mūsų užsienio politikos formuotojų kompetencija iš tikro šlubuoja. Visų pirma, demokratijos eksportas nepriimtinas pagal pačią demokratijos prigimtį. Tokią santvarką svetimoje valstybėje ginklu, per prievartą neįkursi. Tam mus moko Vietnamo (senesnis) ir Afganistano (visai naujas) galingiausio pasaulyje valstybės – JAV – eksperimentas, pasibaigęs visišku fiasko. Beje, tos pačios JAV palaiko gan draugiškus ir jai naudingus santykius su daugeliu diktatoriškų režimų – pamiršusiems kaip pavyzdį galima priminti Azerbaidžaną, Kazachstaną, Katarą ir ypač viduramžišką Saudo Arabiją bei kitas šalis. Kartais JAV pasišpaguoja su Kinija, bet jų verslas ir toliau ten investuoja milijardines lėšas – kaip ir Kinijos į JAV. Tad jei mūsų ministrams stinga kompentencijos, tai gal nereikia imtis tokios veiklos, kurios neišmanai? Nes nekompetentingas vadovas bėdos pridaro ne sau, o kitiems, ir tos bėdos mastus kartais net būna sunku įvertinti. Iškilus tautietis profesorius Rimantas Rudzkis pasakė teisingai ir taikliai: ,,Kodėl su visa šia didžiule rinka (Kinija – A.M.) mažai Lietuvai, kuri orientuota į eksportą, reikia konfliktuoti? Aš negaliu paaiškinti. Tai juokinga! Galvokime ne apie tai, kas bus rytoj, už mėnesio ar dviejų. Planuokime Lietuvos valstybės raidą 5–10 metų į priekį. Mes eksportuojanti šalis, mūsų dabartinė plėtra baigia įsisotinti, jau yra vadinamas aukštų pajamų apribojimas. Norint daryti kitą šuolį, reikia ieškoti papildomų rinkų, ieškoti, kur plėstis. Jei manome, kad eksportuosime tik į ES, galime į nieką nekreipti dėmesio ir pyktis su Kinija, Rusija, Baltarusija, Pietų Korėja ir kuo tik norime. Bet nebus taip, kad liksime tik su ES, ypač jei ES rinka patirs nuosmukį, tada mūsų įmonėms reikės dalinai persiorientuoti į kitas rinkas.“
O su „vertybėmis“ susijusią problemą gan taikliai apibūdino Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius. „Man atrodo, kad Lietuvos užsienio politikos problemos prasidėjo ne šiandien, ne vakar ir ne prieš metus. Man atrodo, kad tai yra ilgus metus, keliolika metų besikaupiantis kamuolys, kuris tik pastaraisiais metais įgijo kritinę masę, svorį, kada praktiškai bet kokie realūs užsienio politikos ir diplomatijos žingsniai buvo pakeisti tam tikra retorika, politinėmis pozomis ir tokiu, aš sakyčiau, netgi pykčiu“, – kalbėdamas Seime įvykusioje diskusijoje „Kodėl „vertybinė užsienio politika“ primena chaosą?“, – pabrėžė A. Kasparavičius. Ir apibendrino: „Aš manau, kad tos moralės nėra. Galbūt ir gerai, kad nėra, nes jeigu mes pripažintume, kad Lietuvos užsienio politika yra morali, tai mes turėtume pripažinti ir kitą labai akivaizdų ir dar labiau liūdną faktą, – kad ta tariamai morali Lietuvos užsienio politika per paskutinius turbūt 15 metų davė praktiškai vien negatyvius rezultatus“. (Citatos pabaiga – A.M.)
Tai kaip tuomet su ta Lietuvos žmonių gerove? Padėsime ją į stalčių ir palauksime geresnių laikų? Tačiau tai ne aš, o Europos Sąjunga nustatė, kad Lietuva, turėdama truputį daugiau nei 2,7 milijonų gyventojų ir beveik 600 000 iš jų, balansuojančių ant skurdo ribos, yra rekordininkė bendrijoje. Tai kur čia mūsų ponų politikų ir jų arogantiškų ,,suflerių“ vertybinė orientacija? O gal jiems ,,moralė – ne šio pasaulio dimensija“, kaip ne per seniausiai teigė įtakingas jų rato žmogus?
Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ir pabaigoje – apie taip garsiai liaupsinamas ,,sankcijas“. Visų pirma, dėl trąšų ES nebuvo vieninga ir jokių sankcijų šiuo klausimu nepatvirtino. Kiek žinau, mes iš ES neišstojome – kaip ir netapome 51-ąja JAV valstija. Esame partneriai. Bet yra sutartys, kurias nutraukus reikės mokėti milijardus iš mūsų žmonių kišenės – ne iš asmeninių konservatorių ir liberalų lėšų. Manau, dėl tokios didelės kainos pirmiausia privalu atsiklausti Lietuvos žmonių, o neišradinėti abrakadabras, kaip fygos lapeliu prisidengiant nacionalnio saugumo problematika. Čia ji netinka. Tikroji grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui kyla iš vis augančios ir valstybės nesuvaldomos korupcijos, iš kurios figūrantų ir formuojasi ,,penktoji kolona“. Juo labiau kad tai neišvers A.Lukašenkos iš posto. O kadangi Baltarusija de facto jau yra Rusija (su mūsų pagalba), tai jis pats tikrai nebadaus. Nuo sankcijų labiausiai kenčia tie, kurių neįvardija apie jas kalbantys – nuo jų kenčia paprasti Rusijos ir Baltarusijos žmonės. Neturėkim iliuzijų, kad jie mus už tai pamils. Bus atvirkščiai, nes mes bloginame jiems gyvenimą. Suprantu mūsų revoliucionierių mąstymo logiką: ,,sankcijos“ apsunkins Baltarusijos žmonių gyvenimą ir jie sukilę nuvers diktatorių. Nebūkite naivūs, taip nebus. Diktatorių Baltarusijoje pakeis V.Putinas, kada jam to reikės ir jūsų nepaklaus.
Ir dar: o kodėl Vakarų valstybės nužblokuoja nei vieno oligarcho sąskaitų jų bankuose, juk žino, kad jie pavogti. Bet kažkodėl tokios paveikios priemonės nenuadojame. Matomai pagal principą pinigai nekvepia… Gal verčiau mažiau sekime pasakų apie vertybes, kurių jas kitiems siūlydami, patys retai laikomės, o telkime žmones vienybei. Supraskime, ateina įtemptas ir pavojingas išbandymas. Pasaulis sėdi ant branduolinės parako statinės, ir ponas Dievas težino, kada ji sprogs. Tesaugo jis Lietuvą nuo nekompetentingų ir mums žalingų sprendimų!
Daktaras Algimantas Matulevičius yra Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pripažįsta, kad kol kas Jungtinių Amerikos Valstijų įvestos sankcijos Aliaksandro Lukašenkos režimui tarnaujančiai trąšų įmonei „Belaruskalij“ yra tik teorinės. Ministras mano, kad šioje situacijoje efektyviausias sprendimas būtų plėsti europines sankcijas Baltarusijai.
„Man šiek tiek apmaudu, kad tos sankcijos yra, deja, tik teorinės. Ir mosikuotis oriniais ginklais galim visi. Šiandieną Vyriausybė turi atrasti būdus, kaip de facto sankcionuoti tą įmonę. Jokio kito būdo Europos Sąjungai neįvedus sankcijų, deja, neegzistuoja. O Lietuva, kaip žinote, savarankiškų sankcijų įvesti negali dėl to, kad tai yra prekybos politikos dalis, kuri yra deleguota Europos Komisijai“, – žurnalistams trečiadienį teigė G. Landsbergis.
„Tai Jungtinės Amerikos Valstijos turi galimybę įvesti sankcijas, kurios yra griežtos. Jos tada įpareigoja įmones įtraukti veiklą ir bendradarbiauti su sankcionuojama įmone. Tai buvo padaryta „Nord Stream2“ vamzdžio tiesimo atveju. Šį kartą buvo pasirinkta taip nedaryti“, – pridūrė jis.
Todėl ministras užsimena, kad šioje situacijoje sankcijų įvedimas reiškia daugiau politinį gestą, o ne realų sankcionavimą.
„Našta viso to įvedimo realiai tada tenka, kaip aš minėjau, įmonėms. Bet jos, kaip matome, aiškina, kad joms reputacija jų nerūpi. Teisinio įpareigojimo įvesti sankcijas neturi, tai tenka Vyriausybei. Tai kartais susidaro toks įspūdis, kad vos ne sankcionuojama šiuo atveju ne „Belaruskalij“, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri, aš neabejoju, priims sprendimus tokius, kokių reikia“, – sakė jis.
Ministras akcentuoja, kad, jeigu Vyriausybėje bus pateiktas koks nors pasiūlymas, galintis apriboti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvą, jis tokį siūlymą palaikys.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Vis tik G. Landsbergis mano, kad geresnis sprendimas būtų buvęs Baltarusijai įvesti antrines sankcijas.
„Antrinės sankcijos taip pat yra teisinis sankcijų instrumentas, kuomet kiekviena įmonė, kuri dirba su sankcionuota įmone, atsiduria sankcijų sąraše“, – sakė ministras.
Todėl diplomatijos vadovas dar kartą pabrėžia, kad efektyviausias instrumentas dabartinėje situacijoje būtų plėsti europines sankcijas.
„Aš lieku prie nuomonės, kad efektyviausias instrumentas yra europinių sankcijų plėtimas. Priežasčių ir argumentų, kodėl tai reiktų daryti, yra apsčiai dėl to, kad A. Lukašenkos režimas pelnosi iš trąšų. Ir neabejotinai tiek aš, tikiuosi, ir valstybės vadovas EVT posėdžiuose kelsime šį klausimą toliau plėsti sankcijas“, – pažymėjo G. Landsbergis.
ELTA primena, kad trečiadienį įsigaliojo JAV sankcijos baltarusiškoms trąšoms. Tačiau kol kas dėl teisinių niuansų trąšų tranzitas per Lietuvą toliau tęsiamas.
Šių metų rugpjūtį paskelbtos JAV sankcijos numato, kad iki šių metų gruodžio 8 d. visi JAV fiziniai ir juridiniai asmenys privalo užbaigti sandorius su Baltarusijos kalio trąšų gamintoja „Belaruskalij“. Po minėtos datos Lietuvoje veikiantys bankai linkę nebeaptarnauti „Belaruskalij“ atliekamų mokėjimo pavedimų. A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Tuo metu „Lietuvos geležinkelių“ grupei priklausanti krovinių geležinkeliu vežimo bendrovė „LTG Cargo“ skelbia, kad gruodį teiks trąšų gabenimo paslaugas „Belaruskalij“. Pagal galiojančią sutartį Baltarusijos bendrovė už jas atsiskaitė iš anksto.
Dėl susidariusios situacijos „Lietuvos geležinkeliai“ konsultuojasi su Lietuvos, ES ir JAV institucijomis, tarp kurių – JAV Iždo departamento Užsienio aktyvų kontrolės biuras (OFAC).
Skaičiuojama, kad iki šiol „LTG Cargo“ per metus vidutiniškai gabeno per 10 mln. tonų „Belaruskalij“ krovinių už maždaug 60 mln. eurų.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Susisiekimo ministras Marius Skuodis kreipėsi į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją dėl „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ sutarties. Tą trečiadienį ministras atskleidė žurnalistams.
„Kreipiausi į nacionaliniam saugumui svarbių objektų komisiją, kad ji įvertintų pačių „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ sutartį – kiek ji atitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesus iš esmės. Šioje vietoje diskusiją perkeliame į teisinį lygmenį, nes sankcijas įgyvendinam ne žodžiais, o praktiniais ir teisiniais žingsniais“, – trečiadienį žurnalistams sakė M. Skuodis.
Baltarusijos kalio trąšų milžinei „Belaruskalij“ gruodžio 8 d. rytą pradėjo galioti Jungtinių Amerikos Valstijų Iždo departamento sankcijos. Ministro teigimu, Lietuvos įmonės nėra įpareigotos jų paisyti, tačiau, prireikus, tam tikrus sprendimus, kad sankcijų būtų paisoma, atliks ir Vyriausybė.
„Dabartinės sankcijos, kokios jos yra priimtos per kelis kartus ir plėstos, pirmiausia galioja JAV juridiniams ir fiziniams asmenims ir atsiskaitymams JAV doleriais. Kitaip sakant, tiesiogiai Lietuvos juridiniams asmenims jos nėra taikomos. Čia kyla klausimas, kas jas įgyvendina. Tokias sankcijas įgyvendina juridiniai asmenys (…), bet valstybė turi galimybių imtis ir pati atitinkamų veiksmų ir visos įmonės (sankcijas – ELTA) įgyvendins“, – tikino ministras.
Trečiadienį įsigaliojo JAV sankcijos baltarusiškoms trąšoms. Tačiau kol kas dėl teisinių niuansų trąšų tranzitas per Lietuvą toliau tęsiamas. Šių metų rugpjūtį paskelbtos JAV sankcijos numato, kad iki šių metų gruodžio 8 d. visi JAV fiziniai ir juridiniai asmenys privalo užbaigti sandorius su Baltarusijos kalio trąšų gamintoja „Belaruskalij“. Po minėtos datos Lietuvoje veikiantys bankai linkę nebeaptarnauti „Belaruskalij“ atliekamų mokėjimo pavedimų.
Tuo metu „Lietuvos geležinkelių“ grupei priklausanti krovinių geležinkeliu vežimo bendrovė „LTG Cargo“ skelbia, kad gruodį teiks trąšų gabenimo paslaugas „Belaruskalij“. Pagal galiojančią sutartį Baltarusijos bendrovė už jas atsiskaitė iš anksto.
Dėl susidariusios situacijos „Lietuvos geležinkeliai“ konsultuojasi su Lietuvos, ES ir JAV institucijomis, tarp kurių – JAV Iždo departamento Užsienio aktyvų kontrolės biuras (OFAC).
Skaičiuojama, kad iki šiol „LTG Cargo“ per metus vidutiniškai gabeno per 10 mln. tonų „Belaruskalij“ krovinių už maždaug 60 mln. eurų.
Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atlieka investuotojų ir asmenų, siekiančių įgyti ar įgijusių transliavimo ir (ar) retransliuojamo turinio licenciją, patikrą dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams.
Komisija taip pat įgaliota atlikti nacionaliniam saugumui svarbios įmonės ketinamo sudaryti ar sudaryto sandorio patikrą, duoti sutikimą pirmos ir antros kategorijų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių reorganizavimo, pertvarkymo, restruktūrizavimo ar likvidavimo procesų įgyvendinimui.
Beirute per sprogimą žuvo daugiau nei 100 žmonių. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos žiniasklaida trečiadienį skelbė, kad didžiulį sprogimą Libano sostinėje Beirute sukėlė amonio nitrato trąšų atsargos, kurios prieš šešerius metus buvo konfiskuotos iš Rusijos piliečiui priklausiusio krovininio laivo ir nuo to laiko laikytos sandėlyje Beirute.
Libano žiniasklaidos pranešimais, laivas „Rhosus“, gabenęs 2 750 tonų amonio nitrato trąšų, į Beiruto uostą įplaukė prieš šešerius metus.
Kaip teigiama, krovininis laivas gabeno trąšas iš Batumio miesto Gruzijoje į Mozambiką, bet kelionės metu iškilo techninių problemų ir jis buvo priverstas sustoti Beiruto uoste.
Rusijos žiniasklaidos grupė RBC skelbia, kad laivas tuo metu priklausė Rusijos piliečiui Igoriui Grečiuškinui, gimusiam Chabarovsko krašte, šiuo metu gyvenančiam Kipre. RBC, cituodama tuo metu laive dirbusios įgulos narius, praneša, kad po to, kai laivas buvo sulaikytas uoste, I. Grečiuškinas tiesiog paliko laivą Beirute.
Didžiulis krovinys galiausiai buvo iškrautas į sandėlį uoste, kuriame ir gulėjo visus tuos metus.
LBCI duomenimis, antradienį patalpose atliekant suvirinimo darbus įsiplieskė gaisras, o paskui įvyko galingas sprogimas. Žuvo mažiausiai 100 žmonių, daugiau kaip 4 000 patyrė sužalojimų.
Kim Jong-unas – trąšų gamykloje. EPA-ELTA nuotr.
Šiaurės Korėjos televizija šeštadienį parodė reportažą apie šalies lyderio Kim Jong-uno dalyvavimą gegužės 1 d. įvykusioje Sunčono trąšų gamyklos atidarymo ceremonijoje. Tai buvo pirmieji kadrai nuo balandžio 11 d., kai Kim Jong-unas liovėsi rodytis viešumoje.
Reportaže demonstruojami pagrindiniai iškilmingos ceremonijos momentai. Be kita ko, Kim Jong-unas perkerpa raudoną juostą, kas simbolizuoja įmonės statybos pabaigą ir jos darbo pradžią. Visuose kadruose jis atrodo žvalus, dažnai šypsosi, aktyviai gestikuliuoja ir dalija nurodymus jį lydintiems aukščiausios šalies vadovybės nariams.
Po reportažo apie gamyklos atidarymą Šiaurės Korėjos televizija rodė laidas, pasakojančias apie Kim Jong-uno veiklą ankstesniais laikotarpiais. Siužetus lydėjo patriotinės dainos, šlovinančios socializmo laimėjimus.
Anksčiau apie Kim Jong-uno apsilankymą trąšų gamykloje pranešė Šiaurės Korėjos naujienų agentūra KCNA.
Gandai apie prastą Kim Jong-uno sveikatą ėmė sklisti po to, kai jis balandžio 15 d. nedalyvavo Šiaurės Korėjos įkūrėjo, savo senelio Kim Il-sungo gimimo metinių iškilmėse.
Seimo nario Vytauto Bako spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas ir „valstiečių“ frakcijos Seime narys Vytautas Bakas būgštauja, kad Lietuvos politinės partijos gali atsidurti Rusijos įtakos orbitoje.
Politikas užsimena, kad pavojus atsidurti su Kremliumi susijusių įmonių taikinyje kyla ir „valstiečiams“, jau anksčiau priėmusiems paramą iš įtartinų verslo subjektų. Todėl, akcentuoja politikas, NSGK atliekamą tyrimą dėl parlamentarės Irinos Rozovos reikėtų papildyti naujomis užduotimis.
„Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje pasiūliau šiuo metu vykdomą parlamentinį tyrimą papildyti dar vienu klausimu – kokį poveikį valdančiajai koalicijai daro interesų grupės, kurios turėdamos akivaizdžių ryšių su trečiųjų valstybių šalių politikais, verslininkais bei interesų Lietuvos strateginiuose sektoriuose, kurie nesuderinami su nacionalinio saugumo interesais, finansuoja, kai kurias Lietuvos valdančiąją daugumą sudarančias politines partijas ir arba joms priklausančius ir (arba) su jomis siejamus politikus“, – trečiadienį socialiniame „facebook“ tinkle rašė V. Bakas, ragindamas įsivaizduoti situaciją, kuomet kurią nors iš Lietuvos partijų finansuotų grupės, susijusios su Rusijos ar Baltarusijos verslais.
„Įsivaizduokite situaciją, jei paaiškėtų, kad kurią nors Lietuvos partiją, pavyzdžiui, LLRA-KŠS arba konkretų politiką, finansuotų verslo grupės, susijusios su Baltarusijos ir Rusijos verslais ir šių šalių interesais regione?“, – teigė iš valdančiųjų gretų pasitraukęs politikas.
V. Bakas pabrėžė, kad LVŽS jau yra gavusi paramą iš šiuo atžvilgiu įtartinų verslo subjektų.
„Pagrindinė valdančioji partija tokią paramą gavo, jos negrąžino nepaisant raginimų ir rekomendacijų tą padaryti. Todėl NSGK atlikdama Rusijos poveikio tyrimą privalo rimtai įvertinti šias aplinkybes“, – savo socialinio tinklo paskyroje teigia buvęs „valstiečių“ frakcijos Seime narys, galvoje turėdamas tai, kad LVŽS kandidatą Klaipėdos miesto mero rinkimuose Arvydą Vaitkų rėmė su baltarusiškų trąšų verslu susijęs Igoris Udovickis bei jo žmona.
„Kaip žinote, – tęsė V. Bakas, – stambiausia Lietuvos valdančiosios koalicijos partija per 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimus gavo paramą iš asmenų, kurių ekonominiai, politiniai interesai kelia pagrįstų abejonių dėl jų suderinamumo su nacionalinio saugumo interesais“, – sako jis. Politikas pabrėžia, kad grėsmė yra realiai, nes anksčiau atlikto NSGK tyrimo išvados būtent ir liudija, kad Lietuvos politikais bandoma manipuliuoti.
„NSGK tyrimas atskleidė, kad įtaka daroma per politinius lyderius, verslą. Remiami palankūs politikai, finansuojamos kampanijos. Štai „Rosatom“ siekė paveikti buvusios daugumos lyderius, iki šiol mes susiduriame su poveikio pasekmėmis“, – teigė V. Bakas, akcentuodamas, kad, jo įsitikinimu, yra akivaizdu, jog Rusija ir Baltarusija ir dabar siekia dalyvauti Lietuvos nacionalinio saugumo požiūriu itin svarbiuose projektuose.
„Turime Astravą, kuris kelia grėsmę viso mūsų krašto žmonių saugumui, turime Klaipėdos uostą ir su juo susijusius saugumo interesus. Šiame kontekste ignoruoti trečiųjų šalių kilmės pinigų, kurie patenka į Lietuvos politinę sistemą, būtų neatsakinga“, – apibendrino V. Bakas.
Kaip ELTA jau skelbė, parlamentarės I. Rozovos ryšius tiriančiam NSGK siūloma priskirti daugiau užduočių.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Bakas ir Povilas Urbšys siūlo tirti, kokį poveikį valdančiajai koalicijai daro interesų grupės, susijusios su trečiųjų valstybių šalių politikais, verslininkais bei turi interesų Lietuvos strateginiuose sektoriuose.
Jie įregistravo nutarimo projektą, siūlantį praplėsti šių metų rugsėjo pabaigoje startavusį parlamentinį tyrimą.
Parlamentarų grupė siūlo tirti, „kokį poveikį valdančiajai koalicijai daro interesų grupės, kurios, turėdamos akivaizdžių ryšių su trečiųjų valstybių šalių politikais, verslininkais bei interesų Lietuvos strateginiuose sektoriuose, kurie nesuderinami su nacionalinio saugumo interesais, finansuoja kai kurias Lietuvos valdančiąją daugumą sudarančias politines partijas ir arba joms priklausančius ir (arba) su jomis siejamus politikus.“
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.
Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.
„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.
Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.
Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.
„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.
„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.
Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.
Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.
R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.
„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“
R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.
„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.
Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“
Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“
Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.
O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“
Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.
2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.
Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.
Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.
Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.
Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.
Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.
D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.
Dažniausiai mus tenkina turguose ir prekybos centruose parduodamos lietuviškos daržovės ir vaisiai. Neretai net šiek tiek didžiuojamės galėdami sveikiau maitintis negu koks nors tūlas europietis, kuriam pateikiama konservantais apdorotas maistas.
Tačiau ar susimąstome, kad šioje mitybos grandinėje galimi pakitimai, turintys esminės įtakos į maisto kokybę ir mūsų sveikatą.
